Apie tai antradienį paskelbė LFS, taip pat išrinkta sąjungos valdyba.

Jos nariais tapo Vėtrė Antanavičiūtė, Arūnas Baltėnas, Gintaras Česonis, Gediminas Juška, Tadas Kazakevičius, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Andrius Repšys, Danguolė Ruškienė, Saulius Saladūnas, Donatas Stankevičius, Gytis Skudžinskas, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Regina Šulskytė, Virgis Usinavičius-Augulis, Arturas Valiauga.

Kaip nurodo LFS, V. Samulionytė gimė 1978 metais, nuo 2002 metų yra sąjungos narė, o nuo 2010 metų organizacijoje užėmė įvairias pareigas.

2009 metais ji baigė fotografijos studijas Prahos menų akademijoje, autorės darbai 2013-2015 metais buvo atrinkti ir eksponuoti bienalėje „Young European Talents“.

Užpernai V. Samulionytė tapo Kultūros ministerijos teikiama Balio Buračo fotografijos premijos laureate.

Tai parodos „Nepažįstamieji tave nusivedė ir parodė, kur šiukšlės, o kur žvaigždės“ gegužės 30 d. – birželio 23 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) ir  „Nepažįstamieji: padarai ir istorijų pasakotojas“ gegužės 31 d. – birželio 18 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius).

Parodų autoriai: Šarūnas Rudys, Brigita Kasperaitė, Benedikta Rukaitė, Paulius Zavadskis, Gabija Pernavaitė ir Žygimantas Bėrontas (Vilniaus fotografijos galerija); Olga Astratova, Ieva Krikštoponytė, Agnė Žiūkaitė, Mantvydas Zaukas, Tata Frenkel („Prospekto“ galerija).

„Kažkodėl aš pajėgiu galvot tik apie melodijas, kurių kitiems dabar net nereikia, bet aš galiu tai paaiškint taip – aš irgi nebeturiu žodžių, kažkur žiūriu, o pasaulis žiūri į mus, ne naujiena. Mes su kolegom vienaip ar kitaip matuojam atstumus, leistinus, pernelyg rizikingus, tolimus, užpildančius, bet kokius, jau supratot, viskas, kas apakina, sujaudina, atima žodžius, padaro nematomą – žodžiu, apšviečia veidą ir kaip Patti Smith dainoj taria „the boy, the beast and the butterfly“ ar Leonardo Coheno žodžiais ji tave nusiveda prie upės ir parodo, kur žiūrėt tarp šiukšlių ir tarp gėlių. Turbūt tai viskas, nei jos, nei jų mes nepažįstam, turbūt tai nesėkmingas aprašymas, nes ir žodžių mažyn, ir nieko klausytis jau nebeįmanoma, ypač manęs.“

Taip baigia ir pristato savo meninius tyrimus Vilniaus dailės akademijos fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros magistrantūros programos „Fotografija ir medijos menas“ absolventai.

Parodų atidarymas: gegužės 30 d. 17 val. (Vilniaus fotografijos galerija); gegužės 31 d. 17 val. („Prospekto“ galerija).

Šeštoji Fotografijos šventė tęsiama pristatant dar dvi parodas: fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno parodą „Raudonoji linija“ ir Valentyno Odnoviuno parodą „Nuosekli fiksacija“. Parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Šiuolaikinio meno parodoje „Raudonoji linija“ bus eksponuojami Baltarusijos menininkų pastarųjų metų kūriniai, sukurti fotografijos ar jai artimomis – videomeno, piešinių, koliažo – medijomis.

Fotomenininkas V. Odnoviunas savo darbų parodoje pateiks seriją projektų, paremtų skirtingais XX a. Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus. Autoriaus atliekamame tyrime pateikiamas aiškus pranešimas – nepaisant to, kad stebėjimo, kontrolės bei informacijos rinkimo priemonės persikėlė iš fizinio į skaitmeninį formatą, esmė iš principo nepasikeitė. Pagrindinis tikslas liko tas pats – absoliuti visuomenės fizinė bei proto kontrolė.

Savo projektuose autorius nagrinėja santykį tarp vaizdo ir jo suvokimo, kuris yra svarbesnis už vaizdo atpažinimą.

Parodoje „Nuosekli fiksacija“ menininkas pristato keletą fotografijų ciklų. Projekte „Stebėjimas“ užfiksuotos buvusių politinių kalinių kamerų durų stebėjimo akutės, kurias menotyrininkė Agnė Narušytė interpretavo kaip „planetas“. Serijoje „Įrodymo architektūra“, naudojant šiuolaikinio meno formą, pasakojama apie buvusius KGB ir gestapo kalėjimus, koncentracijos bei karo belaisvių stovyklas Lietuvoje, o serijoje „Horizontai“ – apie slaptas vietas Lenkijoje, kur buvo vykdomos mirties bausmės. Projektas „Atminties pėdsakai“, kuriame analoginė skaidrių projekcija sujungta su Julijaus Fučiko tekstu, pasakoja apie nežmonišką gestapo veiklą Berlyne, projektas „Procesas“ pristato nepanaudotą fotopopierių, kuris buvo skirtas kalinių fiksacijai ir rastas buvusio kalėjimo fotolaboratorijoje, o serija „HKP-562“ yra apie istorinių įvykių vietas, kurios šiuo metu naudojamos kaip gyvenamosios patalpos.

V. Odnoviunas (gim. 1987 m.) – Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis fotomenininkas. Vilniaus dailės akademijoje ir Europos humanitariniame universitete jis dėsto vizualųjį meną, Lietuvos kultūros tyrimų institute rengia disertaciją apie Lietuvos fotografijos vietą pasauliniame kontekste.

Abi parodos veiks iki 2022 m. sausio 16 d.

Renginio metu pranešimus skaitė menotyrininkė Dr. Margarita Matulytė bei Lietuvos dailės muziejaus direktorius Dr. Arūnas Gelūnas, o sąjungos narius sveikino kultūros viceministrė Regina Jaskelevičienė.

Jubiliejaus proga buvo apdovanoti ryškiausiai fotografijos lauke veikiantys menininkai ir teoretikai: Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija už fotografijos lauko tyrimus įteikta menotyrininkams M. Matulytei ir Tomui Pabedinskui; Skirmanto Valiulio premija už profesionalias fotografijos parodų recenzijas apdovanota meno istorikė Paulina Blažytė, o Jono Dovydėno stipendija už aktualiausią meninių darbų seriją įteikta Dovilei Dagienei.

Kaip prisimena vienas iš organizacijos steigimo narių, žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas, „atmintyje gana ryškiai išliko 1968 m. spalio vakaras „Kultūros barų“ redakcijoje, kuri tuomet glaudėsi triaukščiame mūre Jaunimo sodo (dab. Sereikiškių parkas) pakraštyje. Tą įsimintiną vakarą pavyko palyginti nesunkiai atsivilioti ministrą (iš antro į trečią aukštą) pokalbiui apie galimybes, kaip geriau organizaciniai „apiforminti“ fotografinį judėjimą. Daugelis „apskritojo stalo“ dalyvių tą vakarą buvo linkę manyti, kad būtų gerai atitinkama meninės fotografijos sekcija prisijungti prie Dailininkų sąjungos. Tuo labiau kad mus palaikė kai kurie žymūs tos organizacijos nariai, o ir ji pati labai įtakinga bei solidžiai atrodo bendroje kultūros panoramoje. Kantriai išklausęs nelabai sklandžiai dėstomų nuomonių, kultūros ministras Lionginas Šepetys tarė: „Prisijungdami prie kitų, jūs visada liksite „neturtingi giminaičiai.“

Ilgametis sąjungos pirmininkas ir kone geriausiai žinomas lietuvių fotografas Antanas Sutkus prisimena: „Klaidinga sakyti, kad Lietuvos fotografija prasidėjo nuo Draugijos ar manęs. Apskritai, sunku pasakyti nuo kurių fotografų prasidėjo būtent Lietuvos fotografija, nes yra šios srities meistrų, kuriais dalijasi ir Lietuva, ir Lenkija. Kai atvykau į Vilnių, jau veikė vyresnieji fotožurnalistai, kurie tapo mano didžiuliu autoritetu ir darė įtaką to meto jauniesiems kūrėjams.“

Dabartinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Gintaro Česonio teigimu, „šiandien ir toliau aktyviai veikianti organizacija gerbdama tradicijas plėtoja parodinę bei leidybinę veiklas kartu ieškodama šiuolaikinės tapatybės. Tai liudija atsinaujinusios ekspozicinės erdvės, knygų leidyba, archyvų skaitmeninimas ir aktualizavimas bei kaip niekada aktyvi tarptautinė sklaida.“

Jos metu bus atidarytos trys fotografijos parodos, pristatytas makrofotografijos projektas, vyks ekskursijos po ekspozicijas. Dar du fotografijos projektai Parodų rūmuose bei uostamiesčio viešosiose erdvėse bus pristatyti lapkričio pabaigoje.

R. Vikšraičio „Vienkiemių godos“

Kertinė šių metų Fotografijos šventės ašis – Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda „Vienkiemių godos“. R. Vikšraičiui (gim. 1954) Lietuvos fotografijos scenoje tenka ypatinga vieta. Jo kūrybos negalima tapatinti nei su lietuviškos fotografijos tradicijomis, nei su vyraujančiomis šiuolaikinės fotografijos tendencijomis. Likdamas nuošalyje nuo įsitvirtinusių fotografijos krypčių, autorius perteikia tikroviškus ir kartu labai individualius šiandienės Lietuvos provincijos vaizdus, reikšmingus ne tik siaurame fotografijos meno, bet ir bendrame šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste.

Nuoširdi R. Vikšraičio fotografijų kalba, atrodo, yra suprantama ir aktuali ne tik lietuvių žiūrovams. Fiksuodamas lokalius provincijos gyvenimo bruožus, lietuvių autorius sukūrė fotografijas, kurios 2009 m. pelnė tarptautinį pripažinimą didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“. Jame R. Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Abu autoriai yra atviri juos supančiam pasauliui ir pasiruošę parodyti tragikomiškas mūsų gyvenimo puses. Tik vienas jas atranda globalizuotame pasaulyje, kitas – mažame provincijos miestelyje.

A. Baltėno „Dirbame. Esame“

Fotografas Arūnas Baltėnas savo parodoje „Dirbame. Esame“ taip pat rodo Lietuvos žmones. Dirbančius žmones, autoriaus įamžintus savo darbo vietose.

Dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 m. Jų herojai – įvairiausių profesijų atstovai. Per kelerius metus buvo nufotografuota maždaug 200 įvairių sričių specialistų, tačiau į parodą tilpo vos trečdalis. Likusi medžiaga kartu su parodoje esančiomis fotografijomis turėtų atsidurti kuriame nors valstybės archyve. Projektas ir buvo sumanytas kaip įvairiausių dabar Lietuvoje esamų profesijų atstovų fotografijų rinkinys, skirtas ateityje gyvensiantiems mūsų ainiams. Ši paroda – tai konkrečiu istoriniu momentu sukurtas dirbančios šalies „portretas“.

„Vis dėlto neatsispyriau pagundai dalį šios kolekcijos fotografijų parodyti dabar – juk dažnai net nepastebime daugelio tyliai, nuoširdžiai dirbančių, savo profesijai atsidavusių žmonių, be kurių gyvenimas tiesiog sustotų. Alternatyvus šios parodos pavadinimas buvo tiesiog „Mes“, – teigė A. Baltėnas.

E. Jurčio „Ieškojimai“

Edžio Jurčio fotografijų paroda „Ieškojimai“ – tai kultūrinis tiltas tarp Klaipėdos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

E. Jurčys – išeivis iš Klaipėdos, daug metų gyvenantis JAV, Oregono valstijoje. Dar 1989 m. išvykęs į JAV gyveno Santa Monikoje, Los Andžele filmavo Holivudo žvaigždes, vėliau, gyvendamas Portlende, fotografavo benamius su šunimis, sergančius AIDS, filmavo Portlendo populiarias pramogines laidas. Šiuo metu aktyviai dirba fotografijos srityje tiek komerciniu, tiek kūrybiniu formatais.

Parodoje E. Jurčys klaipėdiečius kviečia susipažinti su naujais, galerijose dar neeksponuotais ciklais, kuriuos kūrė pastaruosius penkerius metus.

Išskyrus vieną projektą – ciklą „Dabar abi puses“ („Both Sides Now“), visų kitų autoriaus darbų tematika susijusi su žvilgsniu į žmogų. Ar jis būtų Paryžiaus muziejuje, ar lankytų mažą Oregono valstijos miestelį, kuriame ligi šiolei gyvuoja senoji kaubojų rodeo tradicija, pagrindinis dėmesio objektas visada yra žmogus.

„Mano fotografijose nerasite pozuojančių žmonių. Kai juos fiksuoju, bandau išlikti nematomas. Fotoaparatą naudoju tik kaip įrankį, stengiuosi, kad jis nekristų į akis ir neišduotų šalia stovintiems žmonėms, kad esu fotomenininkas, stebintis ir fotografuojantis kitus. Taip jaučiuosi gerai pats, taip palieku erdvės žmonėms, kad jie nesijaustų mano žvilgsnio trikdomi ar žeidžiami. Sąmoningai laikausi atstumo, saugau jų autonomiją, ir jie mane ignoruoja, – pasakojo E.Jurčys. – Fotografuodamas patiriu tokią būseną, tarsi visa, kas mane supa, yra teatras, o aš pats – žiūrovas, vyksmą stebintis iš šono. Tai provokuoja mano žvilgsnį, suteikia kūrybinės energijos, įkvėpimo naujiems ieškojimams. Ieškojimas, ko gero, yra viso mano kūrybinio darbo dominantė. Man svarbu nesiliauti ieškojus naujų meninių sprendimų, siužetų, laiko ženklų, mažai pastebimų ar visai „nematomų“ žmonių, daiktų, reiškinių. Ieškoti tikrumo, gražių emocijų, šmaikščių akimirkų, leidžiančių pasireikšti mano ironiškam žvilgsniui, dinamikos; siekiu, kad kiekviena fotografija turėtų savo istoriją.“

Ir dar trys parodos

Kiek jūs žinote apie orą, kuriuo kvėpuojate dabar? Ar žinote, kad per dieną mes vidutiniškai įkvepiame 21 600 kartų? Klaipėdos fotografijos šventėje lapkričio 22 d. 16.30 val. KKKC Parodų rūmuose vyks parodos „Kieta dalelė“ atidarymas.

Šia paroda siekiama realistiškai parodyti oro taršos situaciją miestuose ir šviesti apie jos poveikį. Tai yra pirmasis taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė“ žingsnis uostamiestyje.

Parodą pristato elektriniai autobusai „Dancer“ kartu su Klaipėdiečių iniciatyva už ekologiją ir demokratiją (KIDE) bei Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu.

Fotografijos šventės atidarymo metu bus galima susipažinti su šios parodos instaliacija –

Klaipėdos ore surinktų kietųjų dalelių makrofotografijomis.

Lapkričio pabaigoje KKKC Parodų rūmuose dar bus pristatytas Dariaus Vaičekausko fotografijos projektas „Dekonstrukcijos. Nykimas – dingstantys vaizdai“. O Klaipėdos miesto viešojoje erdvėje, ties Naujosios Uosto ir Danės gatvių sankryža (Naujoji Uosto g. 3), bus eksponuojama fotografo Savelijaus Golubevo fotografijų paroda „Riboženklis“.

Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, partneris – KKKC. Kuratorius – D. Vaičekauskas. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija.

Parodos veiks iki gruodžio 15 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

A. Zavadskis buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1971 metų, nuo 1968-ųjų dalyvavo parodose.

Per savo gyvenimą jis dirbo fotografu bei operatoriaus asistentu Lietuvos kino studijoje, buvo Respublikinių profsąjungų rūmų fotoklubo narys ir jo pirmininkas.

A. Zavadskis taip pat dirbo leidyklos „Mintis“ fotografu bei žurnalo „Mūsų gamta“ iliustracijų redaktoriumi, nuo 1995-ųjų – savo fotostudijoje.

Autorius yra išleidęs keletą autorinių knygų bei pelnęs ne vieną tarptautini apdovanojimą.

Atsisveikinimas su mirusiuoju numatytas antradienį, jis bus laidojamas trečiadienį, sostinės Rokantiškių kapinėse.

Retrospektyvinė paroda

Kertinė fotografijos šventės ašis – Remigijaus Pačėsos retrospektyvinė fotografijų paroda "Geltona gulbė neatplauks".

Fotografą R.Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip matytoją. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Jo fotografijose tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, apleista gėlių klomba, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Tai nepriklausė nuo technikos – jis lengvai perėjo nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos.

"Geltona gulbė neatplauks" R.Pačėsa užrašė ant upės nuotraukos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltoni topinambai.

Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: "Parėjau", "Pilka diena – pilka žuvėdra", "Pas poeto kapą". Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos "shtai". Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – šešėlis rodo šviesą.

Kartu su bendraminčiais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – R.Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš įkyraus kultūros rimtumo.

Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas. 2004 m. vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja laiko upė, kurioje tobulai žvejojo R.Pačėsa.

Paroda "Geltona gulbė neatplauks" pirmą kartą buvo surengta 2017 m. liepą Fotografijos muziejuje Šiauliuose, 2018 m. vasarį – Kauno fotografijos galerijoje, gegužę – "Prospekto" ir Vilniaus fotografijos galerijose. Parodos kuratoriai: Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius. Parodą pristato Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras (Šiauliai).

Avangardisto fotografijos

Kitas šventės akcentas itin gurmaniškas – pristatoma Niujorke gyvenančio avangardinio kino guru Jono Meko fotografijų paroda "Frozen Frames / Sustingę kadrai" iš Arūno Kulikausko rinkinio.

J.Meko paprašytas reprodukuoti kadrus iš 16 mm filmo juostos, fotomenininkas A.Kulikauskas apie 1992-uosius sukonstravo savadarbį aparatą ir pradėjo eksperimentuoti.

Eksperimentų rezultatas buvo skaidrė, kurioje matosi ne vienas, bet keletas filmo kadrų.

Norėjosi, kad būtų aišku, jog tai ne šiaip fotografija, o mažytis filmo fragmentas. Kadras apima visą filmo juostos plotį su perforacijos skylutėmis ir garso takelio žyme.

Jonui rezultatai labai patiko ir jis paprašė padaryti seriją skaidrių iš jo filmų. Vaisingas bendradarbiavimas truko beveik dvidešimt metų.

Iš skaidrių atspausti skaitmeniniai atspaudai buvo rodomi muziejuose ir žymiose galerijose visame pasaulyje. Daug jų yra įsigiję privatūs kolekcininkai. Prancūzijoje išleista šitų fotografijų knyga "Jonas Mekas. Just Like a Shadow" (2000 m.).

Atspaudai, kuriuos matysite parodoje, yra galutiniai bandymai (proofs) prieš spausdinant parodinius darbus.

Todėl kai kurie atspaudai turi laboratorijos darbuotojo paliktus paskutinius pataisymus.

Didelio formato fotografijos atspausdintos Cibachrome technologija geriausioje JAV fotolaboratorijoje Duggal. Šiuo metodu spaustos fotografijos pasižymi ilgaamžiškumu ir spalvų gyvumu, todėl labai vertinamos kolekcininkų visame pasaulyje, juo buvo spausdinamos fotografijos muziejams ir galerijoms.

Tačiau šio metodo atsisakyta dėl nuodingumo ir aplinkos taršos. Kai kuriose fotografijose matosi siūlo fragmentas. Jonas įverdavo siūlą į perforacijos skylutę, taip pažymėdamas kadrą, kurį jis nori matyti fotografijoje. A.Kulikauskui buvo paliekamas visas likęs kūrybinis ir techninis darbas.

Sapnų pjovėjo pasaulis

"Ar galima suderinti iš sielos gelmių kylantį dvasinį nerimą ir šiuolaikinio meno praktiką? Juk tiek dvasiniam ieškotojui, tiek kuriančiam menininkui rūpimas esminis klausimas dažniausiai yra tas pats – kas aš esu?" – samprotauja trečios parodos autorius Augustinas Našlėnas.

Fotografijos šventėje pristatoma jo kūrybos paroda "Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas".

A.Našlėnas teigia: "Šioje parodoje noriu žiūrovą supažindinti ne vien su per šešerius metus sukurtais kūriniais, bet taip pat su savo kūrybiniu procesu, susidedančiu iš dviejų dalių – automatinių piešinių, atsirandančių meditacijų metu ir po jų, kurie yra tarsi tiesioginiai pranešimai iš patirčių, ir fotomontažų, kurie yra patirčių interpretacijos bei sintezė. Taip pat norėčiau sudominti žiūrovą šamanizmo fenomenu, jo vieta šiuolaikiniame pasaulyje ir tuo, kaip šamanizmas gali įtakoti šiuolaikinį meną. Sapnų pjovėjas pirmąkart pasirodė mano sapnuose 2014 m. Iš sapno jis greitai persikėlė į realybę kaip performansų, atliekamų su roko grupe "Baba Naga" personažas. Galiausiai jis išniro fotomontažuose kaip įvairių šamaniškų nuotykių dalyvis."

Sapnų pjovėjas – tai šamano dvasia, galinti keliauti po nematomus pasaulius, pasiekti giliausias ir tolimiausias visatos dalis, persismelkti pro daugybę dimensijų.

Sapnų pjovėjas yra regėjimų ieškotojas. Jis tiria nematomąjį pasaulį, nušviesdamas jį vaizduotės šviesa.

Sapnų pjovėjas gerai išmano sapnų logiką, kuri skiriasi nuo įprastos, normalios sąmonės logikos. Jis moka kalbėti sapnų kalba ir todėl gali patekti ten, kur neveikia laikas, o pavidalai nebūna pastovūs.

Jis susikalba su dvasiomis, archetipais, angelais, demonais ir kitais nematomų pasaulių gyventojais. Jis regi visatos audinį iš išvirkščiosios pusės, todėl gali rasti pabėgusius siūlus ir juos vėl surišti.

Sapnų pjovėjo darbas – ieškoti visatos gelmėse paklydusių sielų ir grąžinti jas namo. Jis taip pat ištaiso negatyvių jėgų daromą žalą, skleidžia džiaugsmą ir teigiamą energiją, bet, reikalui esant, tampa aršiu kovotoju.

Sapnų pjovėjas vienodai gerai pažįsta ir šviesą, ir tamsą.

Parodoje rodomi daiktai yra lyg magiškai importuoti iš Sapnų pjovėjo pasaulio. Tai objektai, kuriuos jis naudoja savo šamaniškoje veikloje. Atidarymo metu autorius trumpai supažindins su savo kūrybinio proceso ritualais.

Informacija

17 val. Remigijaus Pačėsos fotografijų albumo "shtai" pristatymas, dalyvaus menotyrininkė A.Narušytė ir fotomenininkas G.Zinkevičius.

18 val. atidaromos Fotografijos šventės parodos.

Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Didžiausia iki šiol

Bene labiausiai laukiama – didžiausia iki šiol Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda.

Nuo 1981 iki 2003 metų autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015 m., po 12 metų pertraukos, vėl pradėjusi fotografuoti save.

Tad parodoje „Savas kūnas“ bus galima pamatyti ir V.Bubelytės archyvą, ir naujausius, per pastaruosius trejus metus sukurtus darbus. Po pirmosios savo aktų parodos 1989-aisiais autorė gavo laiškų iš pasipiktinusių davatkų, kaltinusių ją paleistuvyste ir amoralumu. Įdomu, kokią reakciją autoaktų paroda sukels po beveik dviejų dešimtmečių... Bet kuriuo atveju uostamiestyje su vienu iš „garsiųjų“ laiškų šiai fotomenininkei bus galima susipažinti.

„Kad žmonės mąstytų“

Dar viena retrospektyva – vos prieš pusmetį V.Luckaus fotografijos centro pristatyta vieno iš Kaune veikusios „Plėšriųjų sekcijos“ narių – Gintauto Stulgaičio fotografijų paroda.

Ekspozicija sudaryta iš ciklų „Šeimyniniai portretai“, „Balius“, „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtos „Rūkų“ serijos bei pavienių portretų.

Savitą ir vis dar itin aktualų autoriaus požiūrį atskleidžia jo dienoraščio fragmentas: „Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, net ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.“

Pasižvalgymai po paraštes

Netradicinis, provokuojantis požiūris į fotografijos meną būdingas Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės parodai „Fotosalonas, Musninkų g.“ bei daugiau nei dešimtmetį tęsiamam Dariaus Vaičekausko projektui „Dekonstrukcijos“.

Nei B.Kasparavičiūtė, nei K.Šapoka nekuria fotografijos meno siaurąja tų žodžių prasme, tačiau nemaža dalis jų tarpdisciplininių projektų buvo įgyvendinti pasitelkus būtent fotografiją.

Ši dueto paroda – tai bandymas pasižvalgyti po fotografijos paraštes – „pasidaryk pats“, „muilinės“, buitinės fotografijos (anti)estetiką ir principus.

O D.Vaičekausko projektas – tai veikiau antiparoda, žvelgiant iš galerijų erdvių perspektyvos. Kūriniai išskaidyti Klaipėdos miesto erdvėse, o parodų rūmai – tik viena, tarpinė parodos vieta, kurioje eksponuojamas vienas kūrinys bei pateikiamas koordinačių sąrašas, pagal kurį galima ieškoti mieste išsklaidytų kitų.

Apie kūrybiškumą ir dalijimą(si)

Jaunosios kartos dėmesį turėtų patraukti mažoje Braitono virtuvėje kalbantis trims draugams gimusi iniciatyva „Save Zine“. Pagrindinė projekto idėja ‒ nereikalauti jokio formalaus naratyvo darbams, kuriuos Paul Butkus, Henrikas Riskus ir Valus Sonov publikuoja zinuose.

Beveik dvidešimt autorių iš skirtingų šalių subūrę kuratoriai teigė, kad niekada neduoda jokių instrukcijų, ko jie tikisi, tad rezultatas atspindi ir paties projekto esmę, ir šiuolaikinio gyvenimo praktiką: viskas apie kūrybiškumą ir dalijimą(si). Tai tęstinio fotografijos projekto „KITI 8” dalis.

Leidinio pristatymas ir fotosesija

Dar vienas laukiamas, su fotoknygomis susijęs šventės akcentas – Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus leidinio „Plakatai“ pristatymas, kurio metu bus projektuojami ir to paties pavadinimo G.Zinkevičiaus ciklo darbai. Juose – 1982–1996 m. autoriaus nuosekliai fotografuoti stendai, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – perestroikos, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios.

Parodų atidarymo maratono metu nuo 17 iki 19 val. klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas fotografuos šventės lankytojus senąja šlapio kolodijaus technika.

Parodų atidarymas numatytas 17.30 val. Visos šešios fotografijų parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki gruodžio 10 d.

Su festivalio perspektyva

Šventės kuratoriaus, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko D.Vaičekausko teigimu, tokios fotografijos šventės ilgai Klaipėdoje nebuvo, to labai trūko: „Džiaugiuosi, kad jau antrus metus, rudenį, į uostamiestį galime pakviesti fotografijos meno gerbėjus. Pristatysime tiek tradicinę, klasikinę fotografiją, tiek avangardinę, šiuolaikinę bei jaunųjų autorių kūrybą – kviečiu švęsti fotografiją kartu!” Žvelgdamas į ateitį, D.Vaičekauskas prisipažino, kad puoselėja viltis, jog fotografijos šventė Klaipėdoje taps tradicinė ir ilgainiui virs festivaliu.

Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, kuratorius – D.Vaičekauskas. Partneriai: KKKC, VšĮ „Kultūros meniu“, V.Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus, „Save Zine“. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, UAB „ONI grupė“.

G. Česonis nuo 2009 m. sėkmingai vadovauja LFS Kauno skyriui – aktyviai bendradarbiaujama ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio organizacijomis ir autoriais, vykdomi tarptautiniai projektai, Kauno fotografijos galerijoje profesionaliai pristatomos tiek klasikų retrospektyvos, tiek šiuolaikinės fotografijos slinktys. LFS Kauno skyriaus išleisti albumai vis dažniau pastebimi ir įvertinami tarptautiniuose festivaliuose ir knygų mugėse.

Naujasis LFS pirmininkas ne kartą pabrėžė, jog esamų pareigų neatsisakys, tad Lietuvos fotografijos centras persikels į Kauną, esančią ir Lietuvos geografiniu centru. Koordinuoti veiklą Vilniuje ir visoje Lietuvoje naujajam vadovui padės suvažiavimo metu sudaryta veikli valdyba, taip pat naujai suburta aktyvi ir kūrybiška LFS darbuotojų komanda Vilniuje.

Norite vestuvių, krikštynų ar kitos šventės fotosesijos Užutrakio dvare? Teks pakloti nuo 60 iki 150 eurų, mat valstybei priklausančiame dvare įvestas naujas mokestis. Fotografų bendruomenės atstovai tikina, kad jie neuždirba milijono, kad galėtų sumokėti tokius pinigus. Kultūros ministras Šarūnas Birutis šią rinkliavą vadina įdomia.

Naujienų portalą pasiekė vilniečio fotografo laiškas, kuriame piktinamasi įvesta nauja tvarka rinkti mokestį Užutrakio dvare už fotosesijas. „Savaitgalį atvykome fotografuoti krikštynų fotosesijos. Atvykus į dvarą, prisistatė mergina ir pareikalavo sumokėti 60 eurų mokestį už fotografavimą. Dar perklausėme, ar išties reikia mokėti 60 eurų, o mergina patikino, kad tokia suma dabar yra renkama už fotosesijas iki 10 asmenų“, – rašo vilnietis Saulius.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai priklausančiame Užutrakio dvaro sodybos parke mokestis už fotosesiją įvestas birželio viduryje.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos raštu atsiųstuose atsakymuose teigiama, kad Užutrakio kraštovaizdžio architektūros draustinio teritorijoje esančios Užutrakio dvaro sodybos lankymas yra nemokamas, tačiau esą nėra pagrindo turistų fotografavimą painioti su fotosesijų organizavimu.

„Direkcija bilietų kainų už parodų rūmuose lankymą nedidina ir [yra] nustačiusi daugybę nuolaidų ir lengvatų, siekdama užtikrinti galimybę kuo platesnei visuomenei dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tačiau ne pirmo būtinumo, vaizdžiai rašant, „prabangos paslaugoms“ (komercinėms fotosesijoms, privačioms šventėms) viešame objekte nustatė atitinkamo lygio įkainius“, – rašoma laiške.

Dabar iki 10 žmonių grupės čia mokės 60  eurų už fotosesiją. O didesnės nei 10 žmonių – net 150 eurų.

Kaip teigiama direkcijos atsiųstuose atsakymuose, įkainiai tokiai veiklai įgyvendinti nustatyti atsižvelgiant į Lietuvoje šiuo metu nusistovėjusius įkainius panašaus pobūdžio objektuose.

„Jų dydis toks, kad nebūtų skatinama Užutrakio dvaro sodybos komercializacija ir veiklos joje vulgarizavimas. Priešingu atveju Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija būtų priversta aptarnauti nebe turistus, bet komercinių paslaugų tiekėjus ir jų vartotojus objekte, kuris skirtas, pavyzdžiui, ne fotoateljė funkcijoms, piknikams ir pan., bet pažintiniam turizmui įgyvendinti“, – teigia direkcijos atstovai.

Portalui LRT.lt pasidomėjus, kiek kainuoja fotosesijos kituose dvaruose, paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Taujėnų dvaro parke, kuris yra privatus, mokestis yra mažesnis. „Mūsų parke mokestis už valandos fotosesiją siekia apie 45 eurus. Jį turime jau 5-6 metus. Jokių problemų kol kas neturėjome, [žmonės] moka pinigus. Kaip sumanyta? Jei yra kažkoks darbas padarytas, reikia tvarkyti, tai yra ir mokestis“, – atsakė Taujėnų dvaro parko direktorius Ričardas Stackevičius.

Kiek surinkta – neaišku

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atstovai tikino, jog visos gaunamos lėšos iš visų trečiųjų šalių vykdomos komercinės, privačių renginių veiklos esą naudojamos kasdienei Užutrakio dvaro sodybos priežiūrai ir tvarkymui.

„Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija komercinės naudos negauna ir gautų lėšų savo tikslams nenaudoja. Už fotosesijas išrašomos sąskaitos faktūros, o sumokėti pinigai pervedami į valstybės biudžetą. Esant konkrečiam poreikiui, direkcija turi teisę prašyti Lietuvos valstybės skirti nurodytas pervestas lėšas Užutrakio dvaro sodybos tolimesniam tvarkymui ir priežiūrai įgyvendinti. Tai mes ir darome, todėl Užutrakis toliau tik gražėja“, – tikino direkcijos darbuotojai.

Portalui LRT.lt pasiteiravus, kiek pinigų už fotosesijas jau surinkta, direkcija atsakyti negalėjo. „Direkcija įkainius už vestuvinių ir kitų komercinių fotosesijų organizavimą Užutrakio dvaro sodyboje yra nustačiusi tik kiek daugiau nei prieš mėnesį ir šiuo metu negali pateikti informacijos, kokia pinigų suma buvo papildytas valstybės biudžetas.“

J. Staselis: fotografavai neuždirba milijono

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis tikino neturintis vienareikšmio atsakymo apie susidariusią situaciją.

„Jei objektas yra išlaikomas iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, papildomas mokestis kaip ir neturėtų būti renkamas. Kita vertus, įsivaizduoju, kad norima šiek tiek apsisaugoti – kad dvaras netaptų fotosesijų vieta“, – svarstė J. Staselis.

Pasak jo, 60-150 eurų mokestis yra didelė suma.

„Fotografai tikrai neuždirba milijono, kad turėtų mokėti tokius pinigus. Jiems šis mokestis yra skausmingas. Galbūt logiškiau būtų kitaip išspręsti šią problemą. Gal reikėtų ne įvesti mokestį, o tiesiog pasakyti, kad tai yra ne tas objektas, kuriame galima rengti fotosesijas, tuomet galbūt nebūtų kolizicijos“, – portalui LRT.lt komentavo J. Staselis.

Nori, kad objektai patys išsilaikytų

Kultūros ministras Šarūnas Birutis mokestį už fotosesijas Užutrakio dvare vadina įdomiu. „Įdomus sprendimas, galėčiau pasakyti. Jis, matyt, paremtas pavyzdžiais, ypač užsienio. Taip surenkamos papildomos lėšos dvarų, pilių išlaikymui“, – portalui LRT.lt kalbėjo ministras.

Portalui LRT.lt Š. Biručio pasiteiravus, ar, jo nuomone, tokia pinigų suma nėra per didelė, šis teigė negalintis atsakyti.

„Man labai sunku pasakyti, ar didelė, ar ne. Matyt, tie, kurie moka, žino geriau. Vienaip ar kitaip, logikos [įvesti tokį mokestį] yra, nes vis tiek naudojamasi aplinka, o tvarkymui reikalingos lėšos. Mūsų reikalavimas yra, kad objektai patys išsilaikytų ir mažiau kainuotų mokesčių mokėtojams – užsidirbtų lėšų tiek iš bilietų, tiek kitokių paslaugų“, – komentavo Š. Birutis.