Jūrininko sugrįžimas į gimtinę

Betty Valnerytė (1891–1984) ir Viktoras Rėklaitis (1890–1942) abu buvo iš Marijampolės, bet 1915 m. susituokė Helsinkyje. Čia gimė jų vaikai Mečys ir Ona.

Ateityje Betty ir Viktoras Rėklaičiai bus aktyvūs Lietuvos tautinio laivyno kūrėjai.

Į Suomiją, kurios dalis buvo ir Rusijos imperijos dalimi, 1915 m. juos nuvedė V. Rėklaičio tarnyba. Baigęs Marijampolės gimnaziją, jis tuomet Dorpato (dabar Tartu) universitete studijavo fiziką ir matematiką.

Netrukus suprato, kad įdomesnė yra jūrinė veikla. Mokslus tęsė Nikolajaus I inžinerijos aukštojoje mokykloje Kronštate. Įgijęs inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją ir jūrų karininko laipsnį, V. Rėklaitis nuo 1914 iki 1916 m. tarnavo carinės Rusijos karo laive „Ciesarevič“, po to eskadrinio minininko „Samson“ triumo mechaniku. Tuo metu vyko I pasaulinis karas, todėl laivai Baltijos jūroje buvo siunčiami ir į karines operacijas.

V. Rėklaičio mokslus ir pasirinkimą rėmė jo tėvas, Marijampolėje tuomet žinomas žmogus Martynas Rėklaitis. Jis buvo Marijampolės apskrities viršininko padėjėjas. Be Viktoro ir kiti jo broliai tapo iškiliomis Lietuvos asmenybėmis: Pranas – teisininku, Petras – mediku, Kazimieras – vienuoliu ir visuomenės veikėju.

Nieko nuostabaus, kad Betty ir Viktoras Rėklaičiai 1918 m. vasarą su vaikais iš Suomijos grįžo į Marijampolę.

Pabuvo čia neilgai. 1919 m. išvažiavo gyventi į Kauną, kur buvo paskirtas Siaurųjų geležinkelių valdybos viršininku. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai trūko specialistų, ypač inžinerinėje srityje. Mokslus carinėje Rusijoje baigę žmonės buvo vertinami.

Patį V. Rėklaitį labiau traukė ne valstybinė tarnyba, o kariniai reikalai. 1920–1922 m. jis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, į atsargą išėjo gavęs kapitono laipsnį.

Asmenybė: Lietuvos laivų mechanikas, verslininkas V. Rėklaitis Kaune apie 1935 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Verslas ir labdaringa veikla

Po kariuomenės V. Rėklaičio gyvenimas pasikeitė. Jis pajuto, kad artimesnė yra su inžinerija susieta privati veikla. Kaune, Aleksote 1923 m. kartu su žydų inžinieriumi Arkadijumi Cimbleriu įsteigė mašinų remonto dirbtuves. Vėliau vienas pats Šančiuose jas perorganizavo į „Mašinų ir aparatų statymo dirbtuves“ ir kurį laiką joms vadovavo. Teigiama, kad dirbtuvės smarkiai išsiplėtė ir suklestėjo.

20 a. 3 ir 4 dešimtmečiuose smarkiai keitėsi visa Lietuva, o ypač jos ekonomika. Didžiulį impulsą davė ir tai, kad Lietuva 1923 m. atsikovojo Klaipėdos kraštą, jai perduotas ir Klaipėdos uostas.

Į jūrinę veikla įsijungė ne ne tik V. Rėklaitis, kuris 1923 m. su bendraminčiais Kaune steigė Lietuvos jūrininkų sąjungą, nuo 1925 m. buvo Lietuvos jūrininkų profesinės savišalpos draugijos pirmininkas, o vėliau narys.

Kronštate, Suomijoje, Helsinkyje įgytas supratimas lėmė, kad šeima įsiliejo į jūrinio laivyno kūrimo veiklą Lietuvoje.

Į jūrinę veiklą įsiliejo ir jo žmona Betty. Ji įsitraukė į Lietuvos moterų sąjungos tautiniam laivynui remti veiklą, buvo šios sąjungos, kuri Kaune įsteigta 1923 m. spalio 8 d., valdybos nare. Sąjunga Kauno ramovėje rengdavo labdaringus pokylius, loterijas, rinko rinkliavas tautiniam laivynui steigti.

Sukaupti pinigai jūrų skautams ir jūrininkystės besimokantiems jaunuoliams remti. Sąjunga skyrė 10 tūkst. litų jachtai „Budys“ pirkti, rėmė jachtos „Baltoji Lelija“ pirkimą, jaunimo sąjungai „Santara“ nupirko jachtą „Živilė“, šelpė nelaimės ištiktų jūrininkų šeimas.

Dar didesnį indėlį steigiant Lietuvos laivyną įnešė V. Rėklaitis. Mašinų dirbtuvės Kaune, Aleksote buvo tik jo verslo patirties kaupimo pradžia. Paaiškėjo, jog jis yra gabus verslo organizatorius. 1930 m. jis tapo Kaune veikusios Amerikos lietuvių akcinės bendrovės direktoriumi.

Ir pirko, ir statė laivus

Tai buvo tarsi tramplynas į naują įdomią veiklą. 1936 m. V. Rėklaitis tapo vienu iš Lietuvos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ jūrų laivininkystės kompanijos steigėjų. Nuo 1936 m. lapkričio iki 1940 m. liepos jis buvo šios bendrovės direktoriumi, o nuo 1939 m. ir jos valdybos pirmininku.

Kartu su jūrų kapitonu Broniumi Krikštopaičiu jis vyko pirkti laivus, kurie vėliau pavadinti „Marijampole“, „Šiauliai“, „Kaunas“.

Už Lietuvos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ jūrų laivininkystės kompanijos steigimo stovėjo tuometinės Lietuvos valstybės interesas.

Dar vienas V. Rėklaičio veiklos laukas buvo Seredžiuje, prie Nemuno įsteigtos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ upinių laivų statybos dirbtuvės. Jose pastatyti upiniai vilkikai ir baidokai „Lapė“, „Vilkas“, „Džiugas“, „Ūdra“.

Veikla: aktyviai kūręs Lietuvos prekybos laivyną V. Rėklaitis 1938–1939 m. organizavo upinių baidokų statybos dirbtuves prie Nemuno ties Seredžiumi. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Emigracija ir netikėta mirtis

V. Rėklaitis su šeima gyveno Kačerginėje. Čia jis 1935–1938 m. pasistatė medinę vilą su bokšteliu, kuri jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo įvertinta, 2014 m. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Viloje yra įrengta ekspozicija, kur pristatomas tarpukario Lietuvos vasarotojų gyvenimas.

Tarpukario Lietuvai itin naudinga V. Rėklaičio veikla nutrūko Lietuvą okupavus bolševikams. Jis prie tos sistemos nepritapo, nors jam buvo siūlomos laivininkystės specialisto pareigos tuometiniame Sovietų Sąjungos Upių laivyno komisariate. Pasinaudojus tuo, kad jo žmona Betty turėjo vokiškų šaknų, 1941 m. šeima emigravo į Vokietiją, kur pusmetį juos išlaikė koncentracijos stovykloje. Vėliau buvo leista apsistoti Poznanėje, kur gavo garo katilų kontrolės inspektoriaus darbą. Netrukus šeimą ištiko didelė nelaimė – 1942 m. V. Rėklaitis mirė, nes dirbo nekūrenamose patalpose ir susirgo plaučių uždegimu.

Apie šio žymaus lietuvio netektį 1942 m. liepos 8 d. pranešė Čikagoje leistas lietuvių išeivijos laikraštis „Draugas“. Netrukus po to jo žmona B. Rėklaitienė su vaikais pasitraukė į JAV, kur gyveno Čikagoje. Apie jos mirtį tas pats leidinys „Draugas“ pranešė 1984 m. gruodį, priminęs, kad ji buvo tautinio laivyno kūrimo aktyvistė tarpukario Lietuvoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Atsirado laisvų kilovatų

Žuvininkystės tarnybos duomenimis, šių metų gegužės pradžioje žuvis Baltijos jūroje gaudė 21 laivas.

Iš jų 13 mažesnio nei 221 kilovato variklio galios. Pačių žvejų teigimu, tokiais laivais plaukti į jūrą galima tik esant ramiam orui.

Bendra Lietuvos žvejams leidžiama variklių galingumo riba yra 10 184 kilovatai. Realiai panaudojama 7536,6 kilovato.

Lietuvos atviros Baltijos jūros žvejai galėtų didinti laivų variklių galią, nes žvejybos pajėgumo rezervas pagal variklių galią yra 2647,4 kilovato.

Teoriškai kiekvienas žvejybos laivas variklių galią galėtų didinti per 125 kilovatus. Arba bent pusė mažųjų laivų galėtų didinti variklių galią netgi dvigubai daugiau, nei dabar turi. Tam reikia žvejų tarpusavio supratimo ir sutarimo, kurio labiausiai ir trūksta jau ilgiau nei dešimtmetį

Panašiai yra ir dėl laivų bendrosios talpos. Ji siekia 3658 GT (gross tonage – didžiausias (bruto) svoris). Lietuvos žvejams nustatyta riba yra 5026 GT. Tai reiškia, kad žvejybos pajėgumo rezervas yra 1458 GT. Manevruojant pagrindinio variklio galios ir didžiausios talpos ribose, kur yra nemaži rezervai, turimus laivus galima būtų gerinti, vietoj senų įsigyjant ir naujus didesnius ir galingesnius.

Realybė: specialiai atviros Baltijos jūros žvejams statytas žvejų uostas Smeltalės upės žiotyse yra pustuštis.

Žvejų ir laivų nuolat mažėja

Iki šiol Lietuvos atviros Baltijos jūros žvejyboje vyko kitoks procesas. Laivų skaičius buvo nuolat mažinamas.

2008 m. Lietuvos žuvininkystės tarnybos duomenimis, atviroje Baltijos jūroje žuvis gaudė 37 laivai, 2011 m. – 32 laivai. Oficialiuose dokumentuose nei jų variklių galia, nei GT nebuvo nurodomi. Tai kėlė dalies žvejų nepasitenkinimą, kai jie pamatydavo, kad tarsi slapta kažkam leista pasididinti galią ir laivų dydį. Taip tarp žvejybos įmonių atsirado išskirtinių, kurių laivai buvo 5–8 kartus galingesni nei senieji, iš sovietinės sistemos paveldėti laivai.

Ir dabar iš 21 atviros Baltijos žvejybos laivo net 16 dar vis yra senieji sovietiniai. Tai yra neįtikėtina, nes po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau daugiau kaip 30 metų.

Žvejybos įmonių ir laivų Baltijos jūroje nuolat mažėjo, o ypač sparčiai pastaraisiais metais.

2011 m. tokių sovietinių laivų Lietuvos atviros Baltijos jūros žvejyboje buvo beveik 30.

Įdomu tai, kad 2011 m. dar buvo oficialiai skelbiamas ir atviroje Baltijos jūroje teisę žvejoti turinčių bendrovių sąrašas. 2011 m. tokių bendrovių ar įmonių buvo 16. 2008 m. jų dar buvo 19.

Žvejybos įmonių Baltijos jūroje nuolat mažėjo. Per 10 metų sąraše įvyko rimtų pokyčių. Dalis bendrovių iš jo bankrutavo. Yra ir tokių, kurios susiskaidė, nes Seimo sprendimu bandyta apriboti valstybės skiriamų žvejybos kvotų monopoliją. 2022 me. sąraše turėtų būti ir Latvijos, Estijos bendrovės, kurios iš Lietuvos žvejybos įmonių pirko ir laivų, ir žvejybos teisę.

Ryškus Lietuvos žvejybos laivų atviroje Baltijoje nykimas vyko pastaruosius trejus metus. 2019 m. Lietuvoje dar buvo 29 atviros Baltijos jūros žvejybos laivai. Jų variklių galia buvo 9246 kilovatai. Laivų kilovatų buvo 938. Panašiai ir su GT. Jis siekė 4488 GT, o laisvų buvo 538 GT.

Priekrantės žvejyba stabilesnė

Kitokia situacija yra dėl Baltijos jūros priekrantėje žuvis gaudančių laivų. Jų skaičius beveik nekinta. Buvo 103 laivai, dabar jų liko 102.

Tai reiškia, kad priekrantės žvejybos verslas nors ir nėra didelės apimties nuolat maitina pakrantės žvejus, kurie žuvis parduoda daugiausia vietinėje rinkoje.

Šių laivų žvejybos pajėgumas pagal turimus laivų variklius siekia 3006 kilovatus. Nepanaudota arba rezervinių kilovatų dalis yra 383 kilovatai. Pagal laivų tonažą nustatyta riba yra 260 GT, o realiai panaudojama beveik 247 GT.

Tai reiškia, kad 13 GT tonažo rezervas neleidžia turėti jokios laivyno gerinimo strategijos.

Priekrantėje žuvis gaudančių Lietuvos žvejų laivai yra patys įvairiausi – nuo 0,18 GT iki 22,7 GT. Laivų varikliai yra nuo 3,6 iki 147 kilovatų. Yra net 7 laivai, kurių kilovatai nuliniai. Ar tai reiškia, kad tokiais laivais jų savininkai plaukti į jūrą turi be variklių, naudodami tik irklus?

Didžioji dalis Lietuvos Baltijos jūros priekrantės žvejų laivų yra seni, rusiškos kilmės, atkeliavę iš sovietinių laikų arba rusiškoje rinkoje nupirkti pigiau. Iš 102 dabar esančių laivų tik du yra naujesni, registruoti ne Lietuvoje, o Švedijoje.

Diskusija apie ateitį

Vykusiose Europos profesinių gebėjimų savaitėje „Atrask savo talentą“ Klaipėdos laivininkų mokykla surengė renginių ciklą, kuris populiarino profesinį mokymą ir eilinės sudėties jūrinio sektoriaus specialybes. Ši mokykla rengia eilinės sudėties jūrininkus, kurių kvalifikacija pripažįstama daugelyje pasaulio jūrų valstybių. Po mokyklos baigimo Lietuvos saugios laivybos administracijos Jūrininkų rengimo ir diplomavimo skyrius išduoda tarptautinio pavyzdžio jūrinių kvalifikacijų liudijimą bei kitus būtinus jūrinius tarptautinius dokumentus.

„Vis mažiau jaunuolių renkasi eilinio jūrininko profesiją. Ji praranda prestižą. Šią tendenciją jaučiama jau seniai. Retai kada šios profesijos mokytis ateina jaunuoliai sekdami tėvo ar senelio pėdomis. Mokyklos iniciatyva kvietėme jūrinės bendruomenės atstovus, darbdavius ir kitus socialinius partnerius diskutuoti „Ar reikalingi Lietuvai kvalifikuotai parengti eilinės sudėties jūrininkai?“, - teigė Klaipėdos laivininkų mokyklos direktorė Jūratė Cikienė. Ji akcentavo, kad Klaipėdos laivininkų mokykla siekia kaip įmanoma daugiau Lietuvos jaunuolių supažindinti su jūreivio profesija, ugdyti juos jūrine dvasia, kelti eilinio jūrininko profesijos prestižą, formuoti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės identitetą pasaulyje.

Azijos šalių konkurencija

Lietuvos saugios laivybos administracijos parengimo priežiūros ir diplomavimo skyriaus vedėjas Vytautas Braslauskas užsiminė, kad eilinės sudėties jūrininkus Lietuvoje rengia tik dvi mokymo įstaigos - Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla ir Klaipėdos laivininkų mokykla. Tarp jų yra skirtumas. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla eilinės sudėties jūrininkus paruošia per mėnesį. Taikoma kursų praktika, nesuteikiama plaukiojimo praktika.

Klaipėdos laivininkų mokykloje jaunuoliai mokosi 3 metus. Čia jie budi eigos vachtoje, dalyvauja laivo inkaravimo, švartavimo, gelbėjimo valčių nuleidimo ir krovos operacijose, moka naudotis stovinčiu ir judančiu laivo takelažu, ryšių ir signalizacijos priemonėmis, atlieka laivo priežiūros darbus, dalyvauja gelbėjimo operacijose, žino jūrinio eismo taisykles, išmoksta komandas anglų kalba. Kai kurie įgyja ir platesnes jūreivio-virėjo, jūreivio-suvirintojo, laivų motoristų-elektrikų kvalifikacijas.

Eilinės sudėties jūrininkai turi būti labai gerai pasirengę. Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas jūrų kapitonas Juozas Liepuonius pastebėjo, kad sunku konkuruoti pasaulio laivyne europiečiams jūreiviams su kolegomis iš trečiųjų šalių. Filipiniečiai ir kiti iš Azijos šalių darbo sutartis pasirašo net 12-ai mėnesių ir dirba už mažesnį atlyginimą. Tuo tarpu europiečių darbo sutartys sudaromos tik 4-iems mėnesiams. Bet J.Liepuonius akcentavo, kad Klaipėdos laivininkų mokykloje parengti specialistai turi privalumų, nes jie įgyja dvigubas profesijas. Tokie jūrininkai yra patrauklesni ir geba rimtai konkuruoti darbo rinkoje.

Laivyno nykimo įtaka

Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža pastebėjo, jog Lietuvos laivuose, o ir ES laivynų laivuose turi būti ne mažiau nei 2/3 Europos bendrijos įgulos narių ir tik 1/3 gali būti iš trečiųjų šalių. Šiuo metu Lietuva turi 2,5-3 tūkst. jūrininkų su galiojančiais dokumentais. Lietuvos laivuose darbo vietų mažėja, jų nebėra ir dviejų tūkstančių. Ne tik Klaipėdos laivininkų mokykla turi problemų - visas Lietuvos laivynas „įvarytas“ į kampą. Manoma, kad nereikėtų eilinių jūrininkų rengimo nišos atiduoti kitoms šalims. Problema turėtų būti sprendžiama valstybės mastu, įtraukiant ne tik Švietimo, bet ir Susisiekimo ministerijas.

Diskusijoje susiformavo požiūris, jog Lietuvai reikalingi kvalifikuotai parengti eilinės sudėties jūrininkai. Bandyta ieškoti priežasčių, kodėl mažėja jaunuolių, besirenkančių eilinio jūrininko specialybę. J.Liepuonius mano, kad Klaipėdos laivininkų mokyklos eilinės sudėties jūrininkų specialybių paklausa mažėja dėl jos valdymo, jau šešerius metus pastovaus mokyklos vadovo ir vienos strategijos nebuvimo. P.Bekėžos nuomone, Klaipėdos laivininkų mokykla yra išskirtinė profesinio mokymo įstaiga ir reikalauja ypatingo dėmesio iš valstybės autoritetingų institucijų, nes jūrininkų parengimas iš esmės skiriasi nuo statybininkų ar floristų parengimo.

Pageidauja platesnės diskusijos

Giliau paanalizavus tarsi akivaizdu, kad Lietuva neteko savo laivyno. Tiesa, Lietuvos jūrinių laivų registre dar liko laivų, kurie plaukioja su Lietuvos vėliava. Tačiau Lietuvos jūrų laivininkystės išnykimas yra tarsi lemties ženklas.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijoje buvo svarstoma asociacijos „Jūros veteranai“ idėja Klaipėdoje pastatyti paminklą, kuris vadintųsi „Istorinis Lietuvos laivynas“.

Šioje komisijoje iš principo buvo pritarta tokio paminklo statybai. Tačiau, kaip teigė komisijos pirmininkas Vytautas Čepas, dar turėtų vykti diskusijos dėl pačios paminklo idėjos.

Įprasta, kad paminklai statomi žymiems žmonėms ar įvykiams pažymėti.

Pats faktas, kad Lietuvos laivynas išnyko nėra nei žymus, nei reikšmingas, greičiau gėdingas. Ir ta dėmė krenta ant atkurtos nepriklausomos Lietuvos.

Tačiau galima pažvelgti ir kitaip – laivai buvo plaukiojo, juose dirbo žmonės ir juos verta prisiminti.

Siūlo žvelgti giliau

Pasakymas „Istorinis Lietuvos laivynas“ nėra daliai žmonių suprantama. Kad tokia sąvoka nėra suprantama pasisakė ir Jūrinės kultūros koordinacinė taryba prie Klaipėdos miesto tarybos.

Paminklo iniciatorės asociacijos „Jūros veteranai“ pirmininkas Vytautas Petrulis teigė, kad norint suvokti sąvoką „Istorinis Lietuvos laivynas“ reikia pažvelgti giliau – nuo laivyno kūrimosi kartu su atgauta nepriklausomybe XX amžiaus pirmoje pusėje iki laivyno, kuris tarybiniais metais buvo vienas didžiausių Europoje.

Pasiremdamas 2009 metais išleista flotilės admirolo Raimundo Baltuškos knyga „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“, V.Petrulis dėsto, kad 1939 metais Lietuvos prekybinį laivyną sudarė 11 įvairios paskirties laivų. Tarybiniais metais prekybos ir žvejybos laivyne, kur dirbo daug šiandieninių klaipėdiečių, buvo keli šimtai laivų. Pagal to paties R.Baltuškos pateiktus duomenis 1990 metais atkuriant nepriklausomybę Lietuvos prekybos laivyne buvo 69, žvejybos – 146 laivai. Šiandien šis didžiulis laivynas ir jo žmonės jau yra skaudi negrįžtama praeitis.

Iniciatoriai – žinomi jūrininkai

V.Petrulis ir kiti asociacijos „Jūros veteranai“ nariai mano, kad to prieškario ir pokario Lietuvos laivyno žmonės ir laivai turi būti prisiminti ir įamžinti. Ir tam geriausiai tiktų paminklas „Istorinis Lietuvos laivynas“.

Toks paminklas žmones, buvusią ir dingusią Lietuvos valstybės pamatinę vertybę – jos laivus.

„Paminklas Klaipėdos mieste, kur kūrėsi garbinga jūreivystės ir laivybos istorija, dabartinei ir ateities kartoms primintų laivyno reikšmę Lietuvai. Kiekvienas atvykęs iš svetur matytų ir galėtų suprasti, kad jis yra valstybėje, kuri turi ir gerbia savo jūrinį paveldą, kad jis yra mieste – jūros uoste“, – teigiama asociacijos „Jūros veteranai“ kreipimesi, kurį pasirašė žinomi klaipėdiečiai jūrininkai Vytautas Petrulis, Vilius Kaunietis, Dionyzas Varkalis, Drąsutis Kudzevičius, Petras Stalnionis, Kazimieras Povilaitis.

Jų nuomone, paminklas turėtų būti pastatytas Atgimimo aikštėje. Jo pagrindą galėtų sudaryti jūrinis simbolis vėjų rožė ir virš jo inkaro formos obeliskas į kurį atremtas laivo šturvalas. Tai tik vienas iš galimų variantų. Tikėtina, kad jei būtų apsispręsta statyti paminklą buvusiam laivynui ir jo žmonėms, galutinę jo formą, dydį, stilių siūlytų profesionalūs paminklų kūrėjai.

Šiuo metu esminis klausimas yra ar iš viso reikalingas paminklas, kurio idėja yra su pagarba prisiminti buvusį ir išnykusį laivyną, jo žmones.

Paminklo statybos iniciatorių nuomone, prie paminklo „Istoriniam Lietuvos laivynui“, panašiai kaip prie paminklo „Albatrosas“ Smiltynėje, prie Lietuvos jūrų muziejaus, būtų galima įteikti „Jūros veterano“ ženklą ir kitus apdovanojimus.

Skandalinga situacija – į Klaipėdą iš Lenkijos sugrįžęs valstybės valdomos įmonės "Lietuvos jūrų laivininkystė" (LJL) laivas "Deltuva" buvo areštuotas gimtajame uoste. Dėl to pasistengė Lietuvos jūrininkų sąjunga. Tad užuot išplaukusi į reisą uždirbti pinigų, "Deltuva" jau beveik savaitę rymo prie krantinės. O tai dar vienas smūgis į finansinę duobę įkritusiai ir prisikelti mėginančiai kompanijai.

Peiliu į nugarą

Mažiau nei mėnesį LJL vadovaujantis generalinis direktorius Sigitas Dobilinskas apstulbęs – prieš savaitę teismo sprendimu antstoliai areštavo iš Lenkijos į Lietuvą sugrįžusį bendrovės laivą "Deltuva", kuris po kelių dienų turėjo išplaukti į naują reisą.

"Iki šiol keturi iš penkių įmonės laivų buvo areštuoti. Vienintelis "Deltuva" švartavosi Klaipėdoje ir jau praeitą sekmadienį buvo pasirengęs išvykti gabenti krovinius, pasirengęs uždirbti pinigus, už kuriuos mes atsiskaitytume su jūrininkais. Ir ką jūs manote? Laivą prieš savaitę areštavo", – piktinosi S.Dobilinskas.

Arešto iniciatoriai – bendrovėje dirbantys jūrininkai, o motyvas tas, kad per kelias pastarąsias savaites į įmonės sąskaitą "neįkrito nė vienas euras".

"Kaip tas euras įkris, jeigu laivai areštuoti? Po tokių dalykų nebežinome, kaip elgtis. Juolab didelę dalį įsiskolinimų dirbančioms įguloms jau padengėme. Niekas nesako, kad bendrovė ketina išsisukti nuo skolų. Skolas mokame proporcingai ir jūrininkams, ir tiekėjams, nes jie areštuoja laivus. Bet matote, kaip viskas nutiko", – apgailestavo S.Dobilinskas.

Taigi "Deltuva", užuot uždirbusi pinigus, stovi uoste, kur laivą reikia prižiūrėti ir jį išlaikyti. Su antstoliais derybos kol kas bevaisės.

"Dabar galime tik grožėtis tuo laivu Klaipėdos uoste, bet iš to niekam nebus naudos. "Raguva" gabena krovinius, ten taip pat dirba įgula. Jiems pinigai sumokėti. Tą patį galėjo daryti ir "Deltuva", bet sandorį nutraukė areštas. O galėjome uždirbti šimtus tūkstančių dolerių", – tvirtino S.Dobilinskas.

"Areštas – labai gerai"

Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža patvirtino žinąs apie "Deltuvos" areštą ir pabrėžė, kad "tai – labai gerai".

"Įmonė daugiau nei 5 metus turėjo laiko spręsti šituos klausimus, jų nesprendė. Nesumokėjo jūrininkams algų, nesumokėjo dienpinigių, atostoginių. Tai apie ką kalbama? Yra nusamdytas advokatas, antstolių kontora, teismas priėmė sprendimą areštuoti laivą, viskas čia teisėta", – laikėsi nuostatos P.Bekėža.

Pasak jo, prieš mėnesį gauta 3 mln. eurų paskola esą buvo per maža, nes LJL įsiskolinimai už paslaugas ir degalus bei atlyginimus siekė beveik 5 mln. eurų.

"Jūrininkams kantrybė jau išseko. Jiems nesumokėjo net už apmokamus laisvadienius. Kaip žmonėms gyventi, sumokėti paskolas, kaip vaikus išlaikyti? Turiu žinių, kad priimtas sprendimas parduoti keturis laivus, atsiskaityti su bankais, ir jūrininkai liks ant ledo, o šito mes neleisime. Mes areštuojame laivus ir tegul atsiskaito su žmonėmis", – savo pozicijos laikėsi P.Bekėža.

Mitinguotojų neįdarbintų

Jūrų kapitonų asociacijos vadovas Juozas Liepuonius teigė, kad praėjusią savaitę bendravo su LJL generaliniu direktoriumi S.Dobilinsku. Šis patvirtino, kad didžioji dalis algų jūrininkams jau yra sumokėta, tad laivo "Deltuva" areštas jį labai nustebino.

"Žinoma, jeigu jūrininkai, pasinaudodami situacija, bando išieškoti papildomų išmokų, sakyčiau, kad jie pjauna šaką, ant kurios sėdi. Tai jau yra piktnaudžiavimas. Iš jų veiksmų suprantu, kad jie netiki įmonės ateitimi. Tačiau ar jie pamąsto, kur taip elgdamiesi ateityje gaus darbą? Reikia ne tik šia diena gyventi. Aš, kaip kapitonas, tokių mitinguotojų į komandą neimčiau", – griežtą savo nuomonę išreiškė J.Liepuonius.

Pasak Jūrų kapitonų asociacijos vadovo, tokius reikalus reikia spręsti dalykiškai, o ne su antstolių pagalba. Ir jei šiuo atveju buvo perlenkta lazda, tai, švelniai tariant, nėra gerai.

Jūrininkų žmonų sąjungos direktorė Jelena Krochina teigė, kad su tokiais atvejais, kaip LJL, nėra susidūrusi. O ir nė vienos moters, kurios vyras dirbtų LJL, Jūrininkų žmonų sąjungoje nėra.

"Suprantu tų vyrų žmonas, įsivaizduokite, vyras pusę metų dirbo jūroje ir negauna atlygio. Jų žmonos irgi puikiai suvokia, kad jie negali palikti laivo, nes negaus pinigų, o jei pasiliks laive, kur nėra nei degalų, nei maisto, praras sveikatą. Kalbėjau su savo vyru, jis mano, kad tokiu atveju reikia likti laive. Tačiau bepigu taip kalbėti, kai esi krante. Tiesą sakant, bendrovės situacija sudėtinga jau senokai, ir nežinau, ko tikėjosi tie vyrai ir neieškojo darbo kitur", – savo poziciją išsakė J.Krochina.

Nauja situacija – nauja nuomonė

Jūrininkų sąjungos pirmininko įsitikinimu, LJL bus uždaryta. Esą, jei įmonė normaliai dirbtų, gal bendrovė ir turėtų perspektyvą.

"Mes dar pavasarį sakėme, jog įmonės gelbėjimui reikia ne mažiau nei 5 mln. eurų, kad bendrovė normaliai funkcionuotų, tada dar būtų buvę galima gelbėti laivininkystę, o dabar nieko nebus. Todėl jūrininkai pasakė: "Ačiū", – rėžė P.Bekėža.

Paradoksalu, bet būtent Lietuvos jūrininkų sąjunga ir jai vadovaujantis P.Bekėža anksčiau visomis išgalėmis priešinosi LJL privatizavimui, esą taip bus sunaikintas "nacionalinis laivynas".

Visuomenės spaudimo "dėka" įmonė liko valstybės rankose, deja, šiai, kaip akcininkei, teisės aktai neleido finansiškai padėti krizės ir kreditorių kamuojamai bendrovei, tad, kad ir kaip stengėsi, LJL pasiekė stichinį lygį.

Ir kai pagaliau buvo nuspręsta, kad protingiausia būtų kompanijai skelbti bankrotą ir net buvo įsukta jo procedūra, nes bevaisės derybos su didžiausiu įmonės kreditoriumi – SEB banku – nebeturi prasmės, o krovinių pervežimo laivais rinka nerodė drastiškų atsigavimo ženklų, viską skubiai teko nutraukti, nes ta pati Jūrininkų sąjunga aršiai pasisakė, kad reikia gelbėti bendrovę visomis išgalėmis. Taip ir buvo padaryta.

Keisčiausia yra tai, kad, dabar mėginant traukti LJL iš finansinės duobės, Jūrininkų sąjunga užėmė kardinaliai priešingą poziciją ir net organizavo laivo areštą gimtajame uoste.

Susisiekimo ministerijai, kuri tiesiogiai bendravo su Jūrininkų sąjunga, priimant sprendimus dėl LJL, tokia P.Bekėžos nuomonių kaita ir inicijuoti veiksmai, priešiški įmonės veiklai, sunkiai suvokiami.

Kas kaišo pagalius į ratus?

Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius patvirtino, kad šiuo metu yra nusamdyta audito kompanija "Ernst & Young", kurios specialistai rengia galimus įvairius LJL ateities scenarijus – ir verslo vystymą, ir "minkšto nusileidimo" galimybes, blogiausiu atveju net bendrovės uždarymą. Skaičiuojamos visų šių scenarijų išlaidos ir panašūs dalykai.

"Išsiparduoti laivų kol kas nesvarstome. Jei būtume to norėję, seniai tai būtume padarę, tačiau girdėjome, ką sako jūrininkai, visokeriopai stengėmės išsaugoti kompaniją. Tačiau net jei laivai ir būtų parduodami, jūrininkai nenukentėtų, nes su jais būtų atsiskaityta, todėl apmaudu, kad jie, areštuodami laivus, neleidžia įmonei dirbti ir uždirbti, nes iš "Lietuvos geležinkelių" paimto kredito esamoms skoloms padengti pinigų neužtenka", – sakė R.Sinkevičius.

"Mūsų planas ir buvo toks – išlaisvinti nuo arešto laivus, ieškoti jiems krovinių, uždirbti pinigų ir atsiskaityti su kreditoriais. Dabar dėl "Deltuvos" arešto bendrovė patiria nuostolių. Ir kas dėl to kaltas? Nejaugi jūrininkai nesupranta, kad jų veiksmai galutinai sužlugdys įmonę?" – piktinosi LJL valdybos pirmininkas susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas.

Situaciją įmanoma suvaldyti?

Susisiekimo ministras dar kartą akcentavo, jog valstybės siekis – kad jūrininkai dirbtų, o įmonė gyvuotų. Gera naujiena, kad dėl LJL aktyvių veiksmų pavyko panaikinti areštą JAV stovinčiam laivui "Venta" ir jis pasiruošęs gabenti krovinius.

"Norėdami važiuoti dviračiu juk neuždedame ant rato spynos? O paskui šaukiame, kodėl jis nevažiuoja. Jau dabar viskas krypsta į tai, kad pati Jūrininkų sąjunga žlugdo nacionalinį laivyną. Tai kam reikėjo kalbėti, kad negalima leisti LJL bankrutuoti, kai dabar neleidžiama jai dirbti?" – dėstė R.Sinkevičius.

"Situacija laivybos sektoriuje labai sudėtinga, o LJL finansiniai įsipareigojimai yra gana dideli, tad kompanijos ateities perspektyvas sunku nuspėti. Prireiks labai didelių pastangų, kad įmonė išgyventų šį sunkų laikotarpį. Labai džiaugčiausi, jei tik pavyktų ją išgelbėti", – dienraščiui sakė Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Vaidotas Šileika.

V.Šileika prisiminė, kad pačiame pasaulinės ekonominės krizės įkarštyje 2009 m. jo vadovaujamam Klaipėdos konteinerių terminalui irgi teko išgyventi nelengvą laikotarpį, kai smuko krovinių srautai, pasitraukė dalis klientų.

Tačiau, anot V.Šileikos, situacija yra suvaldoma net ir tokiais atvejais, tik tam turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir būtinas nuolatinis kruopštus vieningas visos komandos darbas. Deja, kaip matyti, to "Lietuvos jūrų laivininkystėje" šiandien nėra.

Tarptautinėse pratybose Baltijos jūroje Lietuvos vadovaujamas NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų 1-osios grupės junginys aptiko keturias kovines minas.

Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerija, jūros dugne nuo Antrojo pasaulinio karo laikų gulinčios minos aptiktos per rugsėjo 1-11 dienomis Šiaurinėje Baltijos jūros dalyje ir Suomijos teritoriniuose vandenyse vykusias pratybas „Šiaurės krantai 2014“.

Mokymuose dalyvavo daugiau nei 50 įvairaus tipo karinių laivų, tarp kurių ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų patrulinis laivas „Dzūkas“, dešimt orlaivių ir 3 tūkst. karių, sudarę Sausumos ir Specialiųjų operacijų pajėgų vienetus iš 14 šalių.

Pratybose NATO laivų junginio sudėtyje esantys laivai ir dar du pratybų tikslais prie NATO laivų junginio priskirti Vokietijos ir Lenkijos priešmininės kovos laivai vykdė tam tikro jūros rajono išminavimo operaciją.

Mokymų metu laivai ieškojo padėtų penkių mokomųjų jūrinių minų, bet aptiko ir keturias laivybai realią grėsmę kėlusias Antrojo pasaulinio karo laikų minas.

Karinės pratybos „Šiaurės krantai 2014“ – tai kasmetinėse didelio masto tarptautinės NATO ir Europos Sąjungos šalių pajėgų karinės pratybos, kuriose dalyvauja jūrų, oro, sausumos ir specialių pajėgų kariniai vienetai.

Šiais metais pratybas organizavo Suomijos karinės jūrų pajėgos.

Nuo šių metų rugpjūčio 7 dienos NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų 1 grupės junginiui vadovauja Lietuvos karininkas komandoras Giedrius Premeneckas.

Šis junginys, kuris kartu yra ir NATO greito reagavimo pajėgų dalis, šiuo metu dislokuotas Baltijos jūros regione siekiant stiprinti saugumą jūroje ir užtikrinti NATO sąjungininkų solidarumą ir įsipareigojimą kolektyvinei gynybai.