Kaip pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus, visos akcijos metu nuo lapkričio 28 dienos iki gruodžio 26 dienos surinktos lėšos bus skirtos rusų naikinamam paveldui išsaugoti, restauravimo medžiagoms, įrangai įsigyti.

Nupirktos priemonės bus pristatytos į Ukrainos istorijos muziejų – iš čia jos keliaus į kitus šalies muziejus.

„Karas Ukrainoje naikina istorinės atminties ir tapatybės ženklus – šalies agresorės kariuomenė niokoja, griauna ir grobsto, pasisavina Ukrainos kultūrinį paveldą. Pažeisdama tarptautinę teisę ir daugiašalius susitarimus Rusija nuolat vykdo atakas prieš kultūros ir gamtos paveldą, įskaitant tarptautinės bendruomenės pripažintas išskirtinės vertės UNESCO pasaulio paveldo vertybes“, – teigiama Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.

Jo duomenimis, per karą nukentėjo Odesos ir Lvivo istoriniai centrai, Kyjivo Šv. Sofijos katedra ir vienuolyno pastatų ansamblis (Pečorų laura), didelę žalą patyrė Odesos archeologijos muziejus, Jūrų muziejus ir kiti objektai. 

Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus generalinis direktorius Fediras Androščukas teigė, kad Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė muziejininkų darbą – išardyta nuolatinė ekspozicija, o eksponatai paslėpti saugesnėse vietose.

„Liūto dalis eksponatų, skirtų eksponuoti, dabar yra tokios būklės, kad juos nuolat turi prižiūrėti restauratoriai. Šiuo metu muziejaus komanda dokumentuoja pagrindinius karo įvykius ir rengia laikinąsias parodas, pristatančias įvairius Ukrainos istorijos aspektus“, – sakė direktorius.

Dėl karo labai trūksta valstybės lėšų restauravimo medžiagoms ir įrangai. 

Jis taip pat atkreipė dėmesį į neteisėtą prekybą kultūros objektais, ypač archeologiniais radiniais, viešinimas.

„Muziejui bendradarbiaujant su teisėsaugos institucijomis pavyko užkirsti kelią daugeliui tokių atvejų. Išgelbėtos vertybės dažnai perduodamos muziejui saugoti, registruoti ir toliau moksliškai tirti. Ir čia itin svarbus mūsų restauratorių darbas, nes be jų pagalbos šie objektai gali tiesiog sunykti. Mūsų užduotis – išsaugoti šias muziejines vertybes ainiams. Dėl karo labai trūksta valstybės lėšų restauravimo medžiagoms ir įrangai. Ir todėl ši paramos iniciatyva yra tokia svarbi būtent mums ir apskritai Ukrainos paveldo išsaugojimui“, – teigė F. Androščukas.

Nuo karo pradžios pernai vasarį UNESCO Ukrainoje užfiksavo jau 329 objektams padarytą žalą: 125 religiniams pastatams, 28 muziejams, 143 istorinės, meninės reikšmės pastatams, 19 paminklų, 13 bibliotekų, vienam archyvui. 

Paramos iniciatyvą „Ukrainos kultūra neturi kuo gintis“ remia 100 šalies muziejų, kuriuos vienija Lietuvos muziejų asociacija.

Akcijos metu Lietuvos žmonės kviečiami aukoti numeriu 1409 skiriant penkis eurus arba pervesti norimą sumą į sąskaitą, esančią Lietuvos nacionalinio muziejaus interneto svetainės lnm.lt akcijos specialiame polapyje.

Pažinti lietuviškosios gotikos ženklus kviečia Šiaulių „Aušros“ muziejus ir senoji Zapyškio bažnyčia.

Gotika – pirmas architektūrinis stilius Lietuvoje. Palyginti su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai. Tam nebuvo sąlygų, nes pilys ir įtvirtinimai, statyti iš lauko riedulių, karų metu buvo daug patikimesni už elegantiškus mūrinius bokštelius.

Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose atidarytoje parodoje „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“ Šiaulių „Aušros“ muziejus pristato muziejaus rinkiniuose saugomas XIX a. graviūras, vaizduojančias Europos gotikos stiliaus bažnyčias ir katedras. Naudojant išmaniąsias technologijas galima nusikelti į įvairius Europos miestus ir apžiūrėti graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Parodą taip pat galima pamatyti virtualiai portale limis.lt.

Senoji gotikinė Zapyškio bažnyčia lankytojus kviečia į ekskursiją „Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia“. Zapyškio istorija prasidėjo XVI a. pradžioje, kai didikai Sapiegos iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo žemių su valstiečiais, ir manoma, Zapyškį tikėjosi paversti įtakingu miestu, prekybos centru.

Lietuvos bažnyčių motina – senoji Zapyškio bažnyčia – viena seniausių vėlyvosios gotikos stiliaus bažnyčių Lietuvoje, išsiskirianti dar ir tuo, kad buvo pastatyta ne didžiuosiuose miestuose, bet periferijoje.

Projekto rengėjų nuotr.

Šių metų Lietuvos muziejų kelio programa sumanyta pasitelkiant Česlovo Milošo (1911–2004) esė „Gimtoji Europa“, kurią Nobelio premijos laureatas sukūrė emigracijoje. Tai esė apie Europą rytų europiečio, rašytojo akimis, kurios įžvelgė, kaip būti Europoje ir jaustis europiečiu, nepamirštant gimtosios vietos, o kartu jaučiant ir suvokiant įvairių Europos kultūrų sąveiką.

2023–2028 m. truksianti kultūros paveldo sklaidos programa kasmet kvies į muziejų kelią, siūlantį lankytojams pažinti Europos lotyniškosios civilizacijos ženklus Lietuvoje, atrasti jų vertę ir svarbą mūsų tapatybei: „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“ – 2023 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“ – 2024 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Barokas – 2025 m.“; „Europos ženklai Lietuvoje: Klasicizmas“ – 2026 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Istorizmas“ – 2027 m. (neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas ir kt.); „Europos ženklai Lietuvoje: Modernas“ – 2028 m.

Pasak ministerijos, informacija gauta apibendrinus  į Muziejų veiklos statistinių rodiklių sistemą suvestus duomenis. Šių metų pradžioje statistines ataskaitas pateikė 4 nacionaliniai, 16 respublikinių, 54 savivaldybių, 25 žinybiniai, 11 privačių muziejų.

Skaičių sudaro pavieniai ir organizuoti lankytojai, fondų lankytojai, edukacinių užsiėmimų bei muziejaus organizuojamų renginių lankytojai ir dalyviai.

Iš Kultūros ministerijos pavaldžių nacionalinių ir respublikinių muziejų 2022-aisiais buvo daugiausiai lankytojų apsilankė Lietuvos jūrų muziejuje (614 tūkst. 728 lankytojai), kitų ministerijų pavaldumo respublikinių muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejuje (92 tūkst. 193 lankytojai).

Gausiausio lankytojų skaičiaus sulaukęs savivaldybės muziejus pernai buvo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus (68 tūkst. 304 lankytojai). Iš kitų muziejų daugiausiai žmonių apsilankė MO muziejuje – 121 tūkst. 255.

2022 metais muziejai surengė 37 tūkst. 381 edukacinį užsiėmimą, juose apsilankė 638 tūkst. 158 dalyviai – tai 76 proc. daugiau nei 2021-aisiais. Daugiausiai edukacinių užsiėmimų surengė Lietuvos jūrų muziejus (3 tūkst. 660), o daugiausiai edukacinių užsiėmimų dalyvių sulaukė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (42 tūkst. 752).

Pernai atnaujintos 394 muziejų ekspozicijos (2021 metais – 189), surengtos 1 905 parodos (2021-aisiais – 1 665).

Lietuvos muziejų rinkiniuose 2022-aisiais iš viso saugota beveik 8 mln. vertybių, pernai muziejai įsigijo 140 tūkst. 275 vertybes.

Didžiausio jų susidomėjimo pirmąjį pavasario mėnesį sulaukė Lietuvos nacionalinis muziejus (3480 lankytojų), Lietuvos jūrų muziejus (2788 lankytojai) bei Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (1924 lankytojai). Iš viso kovą Kultūros ministerijai pavaldžiuose muziejuose apsilankė 10 568 ukrainiečiai.

Balandį šis skaičius išaugo iki 17 792, o gausiausiai šį mėnesį Ukrainos gyventojai lankė Lietuvos jūrų muziejų (5352), Lietuvos nacionalinį muziejų (4696) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus (3016).

Trečiąjį pavasario mėnesį Kultūros ministerijai pavaldūs muziejai sulaukė 15363 ukrainiečių, didžiausio jų dėmesio sulaukė Lietuvos nacionalinis muziejus (4844), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (2834) ir Trakų istorijos muziejus (2634).

Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas sako, kad lietuvius su ukrainiečiais sieja bendra istorija, šimtametės tradicijos, taip pat iš Ukrainos kilusios didikų giminės. „Aktyviai bendradarbiaujame su Vakarų Ukrainos muziejais. Be to, norėjome, kad pas mus užsukę ukrainiečiai pasijustų lyg namuose. Nuo karo pabėgusios moterys apsiverkdavo mūsų muziejuje išvydusios skulptūras iš gimtosios Ukrainos. Mes nuo XIV amžiaus, gal net dar anksčiau buvome kartu, todėl nenuostabu, kad ir šiandien esame kartu su Ukraina. Atviromis širdimis laukiame ukrainiečių Valdovų rūmų muziejuje. Gal tai ir nulėmė, kad jie mus pamilo ir čia užsuka ne po vieną kartą. Tuo tikrai labai džiaugiamės“, – teigia dr. V. Dolinskas. Jo vadovaujamame muziejuje dirba dailės istorikė iš Ukrainos.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės, šį muziejų lankantys karo pabėgėliai iš Ukrainos džiaugiasi galimybe nemokamai pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą: „Visuose muziejaus padaliniuose jau apsilankė 13 000 Ukrainos piliečių. Muziejus ukrainiečių šeimoms rengia teminius edukacinius užsiėmimus ir ekskursijas. Kartu su „Kūrybinėmis jungtimis“ pradėjome iniciatyvą „LABAS = ПРИВІТ“, skirtą Vilniuje laikinai prieglobstį radusiems Ukrainos kultūros lauko atstovams. Šia iniciatyva siekiame ne tik juos suburti, bet ir įgalinti veikti bei padėti savo tautiečiams integruotis į vietos bendruomenes per kultūrines veiklas.“

Nuo to absurdiško karo kenčia ir kitos valstybės. Vienaip ar kitaip tas karas baigsis ir taps istorijos tarpsniu Ukrainos ir Europos gyvenimo tėkmėje.

Apie buvusius karus rašo istorikai, karų atributiką renka muziejai, kolekcininkai.

Siūlyčiau ir Lietuvos atitinkamiems muziejams, verslininkams susirūpinti Ukrainos mūšių vietose palikta suniokota karo technika – tankais, patrankomis, lėktuvais ir panašiais dalykais bei vieną kitą įdomesnį objektą parsigabenti į Lietuvą.

Gal už tai būtų galima primokėti ir ukrainiečiams. Tuo pat metu tai būtų papildoma pagalba, nes jiems patiems būtų mažiau vargo rankioti visas tas apdaužytas karo mašinas.

Vėliau jos bus surankiotos ir virs perdirbtu metalu arba bus ištampytos kitų kraštų karinių trofėjų mėgėjų.

Štai šiuo metu pakeliui į Palangą po atviru dangumi įrengiamas savotiškas Disneilendas su pasaulio architektūros paminklų maketais.

Mačiau, kad ten dar daug yra laisvų plotų, kuriuose galima būtų eksponuoti ir vieną kitą objektą iš Ukrainos mūšių vietų. Ypač tiktų čia tie su agresorių pamėgtu ženklu.

Lietuva juk irgi netiesiogiai dalyvauja kovose Ukrainos pusėje, tad ir mums priklausytų tie dalykai, kaip trofėjai ir būtų tam tikra kompensacija už pernai pavogtus eksponatus iš muziejų ir kolekcininkų kolekcijų. Jie taip ir nebuvo grąžinti.

Beje, V.Putino kariauna Ukrainoje, pasirodo, ir toliau plačiai naudoja įvairių uždraustų rūšių minas.

Dar gyva būdama prieš minų naudojimą labai protestavo Didžiosios Britanijos princesė Diana, nes nuo tokių sprogimų kenčia ne tik kariškiai, nuo jų žūsta arba būna sužalojami civiliai, net ir karui pasibaigus.

Keista, kad jos ir toliau naudojamos, nepaisant daugelio žmonių protestų.

Išsivežė 95 eksponatus

Šią savaitę į Kretingos muziejų atvykę policininkai paėmė aštuonis ginklus bei jų dalis, aštuonis dvivamzdžius ir septynis vienvamzdžius šautuvus, keturis automatinius ginklus, sunkųjį kulkosvaidį.

Taip pat penkis automatinius ginklus su keturių šaunamųjų ginklų vamzdžiais, 18 pistoletų ir jų dalių, revolverį, 30 šovinių revolveriui ir 10 kitokių šovinių, dvi rankines granatas ir sprogmenį.

Iš muziejaus ekspozicijos ir fondų paimti 95 eksponatai, policijos terminais kalbant, tyrimui išsiųsti objektai.

Sprogmenis tirs sostinės specialistai, šaunamuosius ginklus – klaipėdiečiai.

Kitą dieną oficialioje Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) kriminalinių įvykių suvestinėje atsirado pranešimas: „2021 birželio 15 dieną apie 11 val. Kretingoje, Vilniaus g., muziejaus patalpose, rasti ir paimti be leidimo laikomi šaudmenys, sprogmenys ir ginklų dalys. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 253 str. 1 d.“

Patys policininkai teigė, kad paimti daiktai yra surūdiję ir netinkami šaudyti.

Deaktyvavo dar milicija

Šių įvykių priešistorė siekia pavasarį.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnyba kreipėsi į muziejų ir pranešė, kad juridiniai, kaip ir fiziniai, asmenys turi pareigą iki šių metų rugsėjo 14 d. registruoti visiškai netinkamus naudoti ginklus.

Muziejus atsakymą policijai pateikė balandžio viduryje.

Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas muziejininkystei Julius Kanarskas sutikrino muziejaus ginklų ir amunicijos kolekcijas ir pridėjo eksponatų sąrašą. Tuo pačiu raštu muziejininkai paprašė registruoti visiškai netinkamus šaudyti ginklus ir leisti juos toliau saugoti ekspozicijoje.

Išlaidos: deaktyvuoti Salantų tanką Kretingos rajono savivaldybei kainuos apie 5 tūkst. eurų. (K. Vanago / Fotobanko nuotr.)

„Didžioji dauguma ginklų pagaminti XX a., jie kaupiami nuo muziejaus įkūrimo 1935 m. Visi paimti daiktai turi inventorizavimo numerius, yra aprašyti ir įtraukti į sąrašus. Kiekviena kolekcija priskirta tam tikram specialistui. Skelbti viešai, kad iš Kretingos muziejaus paimti kažkokie nelegaliai laikomi ginklai, labai keista, atrodo, kad mes – kažkokie aferistai. Ar kas yra girdėjęs, kad kas nors paimtų iš muziejaus ginklą ir juo švaistytųsi? Kontrolė yra gerai, bet nereikia visko taip politizuoti. Muziejų vadovams dabar gresia baudžiamoji atsakomybė“, – emocijomis dalijosi Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Čia yra pasipinigavimas.

Muziejininkai tikino, kad dar tarybiniais metais milicininkai visus ginklus pragręžė, tai yra deaktyvavo, todėl jais nebeįmanoma šaudyti.

Tiesa, pažymos apie tai muziejininkai neturi.

Muziejaus darbuotojai sukrėsti kaltinimų neteisėtai įgijus ne tik šaunamuosius ginklus, bet ir jų dalis ir nesupranta, kaip galima deaktyvuoti surūdijusias, kiauras nuo laiko ginklų dalis.

Vida Kanapkienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Norint gauti leidimą registruoti ir deaktyvuoti šiuos ginklus, reikės nemažai pinigų, be to, į šautuvus turės būti įgraviruoti numeriai, tai irgi kainuos.

„Akivaizdu, kad neturėsime tiek pinigų, ir būsime priversti kai kurių eksponatų atsisakyti, jei Kultūros ministerija ar savivaldybė neskirs tam lėšų“, – konstatavo direktorė.

V.Kanapkienė dar nežino, kiek pinigų šiam formalumui įgyvendinti prireiks.

Gresia ir įkalinimas

„Čia yra pasipinigavimas. Atrodo, kad Lietuvos muziejai sukels maištą, metaliniuose seifuose laikydami ginklus. Suprantu, jei sprogmenyse dar yra sprogstamosios medžiagos, gali būti sprogimo grėsmė. Normalu tokius paimti, deaktyvuoti ir pasaugoti, kol mes turėsime pinigų. Bet kelti tokią audrą – nesąmonė“, – piktinosi V.Kanapkienė.

Baudžiamasis kodeksas nurodo, kad už šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą, neturint tam leidimo, numatoma arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė.

Muziejininkai atviravo, kad dabar jaučiasi nekaltai nusikaltę.

Muziejaus vadovė pasakojo apie saugomus įdomius šautuvus, vienas jų net galėjo būti naudojamas 1863 m. sukilimo metu.

Kiti yra Antrojo pasaulinio karo ginklai, kuriuos žmonės atnešė kaip suvenyrus. Vienas kretingiškis, tarnavęs 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, atnešė neveikiančią granatą. Tai yra tam tikro laikmečio relikvijos, susijusios su žmonių emocijomis, prisiminimais.

Muziejininkai turėjo planų surengti atskirą ginklų parodą, bet tokius norus kol kas teks pamiršti.

„Reikia kažkokio popierėlio“

V.Kanapkienė pasidomėjo ir sužinojo, kad vieno ginklo deaktyvavimas muziejui kainuos 120–150 eurų.

Kretingos muziejus išlaikomas Kretingos savivaldybės lėšomis, kad ir kaip gausiai lankomas, pats jis neišsilaiko.

Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ginklų ir šaudmenų paėmimą iš muziejaus pavadino absurdišku.

„Pradėtas ikiteisminis tyrimas jau nejuokingas. Šiandien kalbėjau su Kretingos rajono policijos viršininku Arūnu Pužausku. Jis patikino, kad pareigūnai koordinavo savo veiksmus su licencijavimo tarnybos ekspertais. Toliau bus surašytos užduotys, kas su tais ginklais bus padaryta. Dar sovietmečiu viskas padaryta, kad tie ginklai nešaudytų, bet reikia kažkokio popierėlio. Kyla klausimas, ar licencijavimo tarnybai nėra duotas užsakymas. Juk su ta pačia problema susiduria ir kiti muziejai. Įdomu, o kur dar eksponatui saugiau, jei ne muziejuje?“ – kalbėjo rajono meras.

Nuostolių dar neskaičiavo

A.Kalnius įžvelgia dar vieną problemą – ginklų deaktyvavimas yra brangus veiksmas.

Kretingos rajonas vis dar bando spręsti Salantų pašonėje, Orvydo sodyboje stovinčio sovietinio tanko likimą.

Ekspertai nustatė, kad jokio mechanizmo neturintis tankas, sumontavus jame tam tikrą įrangą, galėtų iššauti. Todėl būtina jį deaktyvuoti, tad savivaldybė bus priversta pirkti tokią paslaugą.

„Pasirodo, darbas labai paprastas. Ir aš pats galėčiau grąžtu pragręžti vamzdį ir tuo darbas būtų baigtas. Bet reikia gauti popierių. Tas malonumas mums gali kainuoti iki 5 tūkst. eurų. Situacija – juokinga“, – piktinosi Kretingos rajono meras ir svarstė galimybę ieškoti kurioje kitoje ES šalyje deaktyvavimo paslaugą pigiau galinčios suteikti įmonės ar specialisto.

Svarstydamas apie dar vieną skylę rajono biudžete, meras atkreipė dėmesį, kad muziejaus eksponatų deaktyvavimas ir leidimo tokius ginklus laikyti suteikimas bus ne vienintelės išlaidos.

A.Kalnius norėtų paklausti specialistų, ar grąžtų varpomi senieji šautuvai, pagaminti dar XIX a., nebus sugadinti kaip kolekciniai ginklai, ar nesumenks jų vertė.

Tada muziejui tektų iš naujo nustatyti savo turimų eksponatų vertę, o tai daro specialistai, kurių darbas taip pat nemažai kainuoja.

Taip muziejus, o sykiu ir rajonas, patirtų didelių nuostolių.

„Aš tikiu, kad sveikas protas turi nugalėti“, – vylėsi meras, vildamasis, kad policininkai grąžins paimtus muziejaus eksponatus ir patvirtins, jog jie negali iššauti.

Priešingu atveju visai tikėtina, kad A.Kalnius kreipsis į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas kompensuoti patirtus nuostolius.

Ministerijos derasi

Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza, vadovaujantis Šiaulių „Aušros“ muziejui, tikino, kad muziejininkų prašymu Kultūros ministerijos darbuotojai jau bendrauja su Vidaus reikalų ministerija.

Muziejininkai derasi, jog procesas dėl senųjų ginklų įteisinimo būtų dekriminalizuotas, kad darbuotojai nebūtų vadinami ikiteisminio tyrimo dalyviais.

R.Balza paaiškino, kad muziejininkai apskaito eksponatus pagal kultūros ministro įsakymu patvirtintą rinkinių apskaitos, apsaugos ir saugojimo instrukciją.

Tai yra kiekvienas daiktas du kartus aprašomas ir įtraukiamas į atskiras knygas. Apskaita – labai griežta ir dubliuota.

„Muziejuose laikomi ginklai nėra gauti nelegaliai, jie visada ten buvo. Dabar turėsime kai kuriuos eksponatus įvesti dar ir į ginklų registrą. Suprantame, kad įstatymus reikia vykdyti, bet įstatyme galėjo atsirasti skyrelis dėl muziejuose saugomų ginklų apskaitos. Priimdami įstatymus mūsų net neklausė, o po to reikalauja, kad juos įvykdytume čia ir dabar. Mes gi ne privatininkai, pinigų tokiems dalykams neturime“, – visų muziejininkų poziciją dėstė R.Balza.

Kol kas nežinia, ar dviejų ministerijų darbuotojai suskubs spręsti staiga iškilusią itin opią problemą.

Panašiai kaip Kretingos muziejaus atveju, daugiau nei prieš mėnesį ikiteisminis tyrimas pradėtas ir dėl uostamiestyje esančio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinyje laikytų ginklų bei sprogmenų. Tyrimas dar nebaigtas, o muziejaus direktorius profesorius Jonas Genys įsitikinęs, kad visas šis triukšmas – muilo burbulas.

„Atlaikėme karus, revoliucijas, atlaikysime ir šitą vajų“, – nepraranda ryžto ir Kretingos muziejaus vadovė V.Kanapkienė.

Kultūros ministerijos komentaras

Lietuvos muziejų asociacija ar muziejų vadovai oficialiai nėra kreipęsi į Kultūros ministeriją prašydami derinti su Vidaus reikalų ministeriją klausimą dėl muziejuose saugomų ginklų, šaudmenų ar sprogmenų legalizavimo proceso, tačiau Kultūros ministerija su Lietuvos muziejų asociacija darbine tvarka šiuos klausimus aptaria ir derina tolimesnius veiksmus.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, kreipėsi į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydama netaikyti baudžiamosios atsakomybės tiems muziejams, kurių rinkiniuose esantys ginklai, šaudmenys ar sprogmenys nėra nustatyta tvarka registruoti Ginklų registre ir perdirbti į visiškai netinkamus naudoti bei užregistruoti juos taip, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme jų nekonfiskuojant.

Ginklų, šaudmenų ar sprogmenų legalaus disponavimo sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos šaudmenų ir ginklų kontrolės įstatyme, kurio nuostatų yra privalu laikytis visiems Lietuvos muziejams, nes tai oficialiai yra nustatyta ir Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu.

Privalomas ginklų ir šaudmenų registravimas Ginklų registre nėra naujai įsiteisėjęs reglamentavimas, kadangi esminės Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos galioja jau nuo 2002 m. ir muziejai, saugodami savo rinkiniuose ginklus, šaudmenis ar sprogmenis, juos įgydami privalo apskaityti ne tik taip, kaip tai nustato Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija, bet ir kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos.

Rinkliavos už ginklų deaktyvavimą yra valstybės rinkliavos ir jos nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu. Pastebėsime, kad daugelis Lietuvos muziejų per šį ilgą laikotarpį spėjo tinkamai apskaityti turimus savo rinkiniuose ginklus, šaudmenis ar sprogmenis ir jiems dėl to neteko atsisakyti eksponatų.

Muziejų asociacijos teigimu, sprendimas uždaryti muziejus yra perteklinis ir ragina jį persvarstyti.

„Lietuvos muziejų vardu kreipiamės su prašymu taikyti išimtį muziejų lankymui ir leisti kuo skubiau saugiai priimti lankytojus. Šiais atsargumo ir susitelkimo laikais manome, kad labai svarbu yra stiprinti emocinę ir psichologinę žmonių sveikatą, o menas ir kultūra yra vienas iš būdų, padedančių tai padaryti“, – teigiama kreipimęsi.

Muziejų teigimu, leidus veikti prekybos centrams, kultūros įstaigos yra diskriminuojamos, nors gali užtikrinti ne mažesnius saugumo reikalavimus.

Muziejai yra lėto savarankiško laisvalaikio vieta, kur žmonės patys gali pasirinkti lankymo laiką, trukmę, savarankiškai be kitų žmonių dalyvavimo ar kontaktavimo su jais apžiūrėti parodas.

Tuo tarpu Lietuvos muziejai turi visas galimybes reguliuoti žmonių srautus, užtikrinti 10 kvadratinių metrų vienam lankytojui, juos registruoti, vėdinti patalpas bei užtikrinti kaukių dėvėjimą.

„Muziejai yra lėto savarankiško laisvalaikio vieta, kur žmonės patys gali pasirinkti lankymo laiką, trukmę, savarankiškai be kitų žmonių dalyvavimo ar kontaktavimo su jais apžiūrėti parodas“, – teigia muziejai.

Jie pabrėžia, kad žmonių srautai tokiose įstaigose yra kelis kartus mažesni nei prekybos centruose.

„Muziejai supranta atsakomybę nerengti renginių, neorganizuoti grupėmis vedamų ekskursijų, o prašo tik palikti galimybę dirbti ir leisti lankytojams savarankiškai lankyti parodas tada, kai muziejai ir galerijos nori likti atviri lankytojams ir turi galimybes laikytis visų saugumo reikalavimų“, – teigiama rašte.

Jame akcentuojama, kad šaltuoju metų laiku lankymasis muziejuje gali atstoti pasivaikščiojimą, suteikti vilties ir įkvėpimo.

Lietuvoje dėl plintančio koronaviruso šeštadienį įsigaliojo karantinas, jis truks iki lapkričio 29 dienos imtinai.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra sakęs, jog karantinas greičiausiai bus pratęstas.

Ginklų paroda, kaip ir visi panašaus pobūdžio renginiai Vakarų Europoje, stebina aukšto meninio lygio ir retais artefaktais, atspindi gilias privataus kolekcionavimo tradicijas. Džiugu, kad tokie renginiai pritraukia ne tik platų ratą dilerių ir aukcionų, bet ir gausų kolekcininkų būrį, tarp kurių, beje, daug ir jaunų veidų. Tai džiugina ir rodo, kad ši sritis turi ateitį.

O dabar grįžkime prie Britų muziejaus ir Valeso kolekcijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, koks gi ryšys tarp senovinių ginklų parodos ir šių muziejų, kurie yra britų pasididžiavimas? Ogi tai, kad tiek vieną, tiek kitą sukūrė privatūs kolekcininkai, savo laiką, energiją ir pinigus skyrę menui išsaugoti ir jam perduoti ateinančioms kartoms.

Britų muziejus įkurtas 1753 m. Jam pradžią davė airių mokslininko ir kolekcininko sero Hanso Sloane privati kolekcija. Visuomenei muziejus duris atvėrė 1759 m. ir per vėlesnius 250 metų sparčiai augo. Vėlgi privačių kolekcininkų ir mecenatų dėka.

Valeso kolekciją XVIII–XIX a. surinko markizas Hartfordas ir seras Richardas Valesas, kurio našlė 1890 m. kolekciją su visu pastatu padovanojo visuomenei.

Pažymėtina, kad į abu minėtus muziejus lankytojai įleidžiami nemokamai. O lankytojų šie britų pasididžiavimo objektai pritraukia tikrai daug. Su jų rinkiniais gali susipažinti visi, nepriklausomai nuo turtinės ir socialinės padėties. Tai visiška priešingybė Lietuvos pustuštiems muziejams. Kai kas turbūt pasakys – ten gi Londonas, traukos centras, užtai ir lankytojų muziejuose daug. Tačiau ar ne tokie objektai, kaip mano minėti muziejai, ir daro Londoną traukos centru? Ar nevertėtų ir Lietuvos muziejų atverti lankytojams, suteikiant galimybę visuomenei lankytis juose nemokamai?

Beje, abiejuose mano minėtuose Anglijos muziejuose už apsilankymą galima ir susimokėti. Savanoriškai. Todėl labiau kad pasiturintys gali prisidėti prie muziejaus išlaikymo, o mažiau pasiturintys gali šviestis nemokamai. Tai didina apsišvietusių žmonių skaičių tarp nepasiturinčiųjų, ir išsilavinimas kai kuria prasme tampa ne tik turtingųjų privilegija. O išsilavinusi tauta yra kur kas pažangesnė, progresyvesnė ir laisvesnė.

Renginys taip pat buvo skirtas gegužės 18 d. minimai Tarptautinei muziejų dienai, jame pasveikinta ir 2018 metų muziejininko vardą už Lietuvos muziejininkystės tradicijų puoselėjimą, inovatyvų reikšmingų dailės paveldo vertybių tyrimą bei sklaidą Lietuvoje ir užsienyje pelniusi Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė, muziejininkė Ilona Mažeikienė.

Kultūros ministras, sveikindamas muziejininkų bendruomenę su artėjančia profesine švente ir su ja prasidedančia Muziejų kelio atkarpa, kalbėjo, kad kelias visada veda į naujus horizontus, naujus akiračius, iškeliančius muziejų veiklą į aukštesnį ir prasmingesnį lygmenį. „Manau, kad kelionė, kurią šiandien pradedame, bus labai prasminga ir dėl to, kad joje lydi Česlovo Milošo kūryboje ir veikloje įprasmintas tėvynės, jos vietovardžių ir kraštovaizdžių ieškojimas“, –sakė kultūros ministras.

Šių metų Lietuvos muziejų kelio tema – „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“. Visoje Lietuvoje, pasak Kultūros ministerijos pranešimo, nuo gegužės iki rugsėjo vyks įvairūs renginiai, kurie aktualizuos vandens telkinių kultūrinę atmintį.

Lietuvos muziejų kelio 2019-2021 m. programa „Tėvynės ieškojimas“ atskleis daugiau nei šimtmetį rašytojų, dailininkų, kitų sričių menininkų kurtą pasakojimą apie savą kraštą, jo kraštovaizdžius, žmonių likimus, pasirinkimus ir jų ateities kelius pasaulyje. Ši programa skiriama Lietuvos Respublikos atkūrimo trisdešimtmečiui, kuris bus minimas kitąmet.

Projektas „Lietuvos muziejų kelias“ prasidėjo 2012-aisiais, juos paskelbus Muziejų metais. 2012-2018 m. Lietuvos muziejų keliuose dalyvavo beveik 100 Lietuvos muziejų, per projekto vykdymo metus pristatyta daugiau kaip 700 renginių, sulaukta per 500 tūkst. lankytojų.

„Aš manau, kad Nacionalinis muziejus turi daugiau atsiverti, ir ne tik Lietuvos žmonėms ir aktyviau dalyvauti, sakyčiau, valstybės gyvenime visom prasmėm. Aš pasigendu muziejaus aktyvaus ėjimo į žmones ir aktyvaus atsivėrimo. Manau, kad šitą dalį tikrai reikės tobulinti“, – 15min. laidoje ketvirtadienį sakė R. Kačkutė.

Pasak R. Kačkutės Nacionaliniame muziejuje ir jo padaliniuose bus rengiama daugiau interaktyvių parodų, palaipsniui erdvės bus labiau pritaikomos visuomenei.

„Tai padaryti yra būtina ir tai yra turbūt vieni iš tokių pirmųjų žingsnių, jeigu mes norime, kad žmogus atėjęs į muziejų ten užsibūtų ir jeigu mes norime, kad jisai ten grįžtų. Žinoma, ne visuose padaliniuose galima bus greitai steigti vaikų kambarius, kavines ar netgi kai kur ir parduotuves, knygynus. Bet pirmiausia aš pergalvojau ką jau dabar turi muziejus padaryti, tai išnaudosiu jau esančius resursus“, – sakė R. Kačkutė.

Pasak jos, Vilniuje, Pilies gatvėje įsikūrusiuose Signatarų namuose, bus siekiama atkurti kavinę.

„Signatarų namuose, pirmame aukšte yra galimybė ten galvoti apie nedidelę kavinę. Žinoma, ta kavinė turėtų derėti, aš labiausiai norėčiau, kad tai būtų istoriškai pagrįsta kavinė, nes ten yra buvusi kavinė. Ir taip pat tai turėtų derėti prie viso muziejaus, to padalinio koncepcijos“, – sakė R. Kačkutė.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pareigas R. Kačkutė pradės eiti nuo balandžio vidurio.

Rūta Kačkutė/G. Bartuškos (ELTA) nuotr.