Du iš solidžią kompozitoriaus sukaktį minėsiančių koncertų vyks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 12 ir 13 dienomis. Skambės ne tik jau gerai žinomi kompozitoriaus kūriniai, bet ir įvyks nemažai premjerų – tai „Arkos“ simfoniniam orkestrui, Koncerto smuikui ir orkestrui naujos versijos premjera ir „Raitymas“ smuikui solo.

Pokalbis su F. Bajoru – apie kūrybinio kelio pradžią, estradą, jam ypač svarbų santykį su atlikėjais ir prieš artėjančius svarbius koncertus aplankantį jaudulį.

– Savo kaip kompozitoriaus kelią pradėjote nuo estradinės muzikos. Kuo Jus domino šis, lengvesnis nei klasikinė muzika, žanras?

– Pirmas mano oficialus darbas buvo smuikininko Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestre, kur buvau paskirtas baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dabar, kalbantis, sėdžiu toje pačioje vietoje, kur sėdėjau orkestre. Šis darbas man davė daug naudos, nes pats grodamas orkestre visai kitaip girdi muziką nei klausydamas įrašo ar sėdėdamas tarp publikos – visai kitas įspūdis, girdisi visi balsai. Labai norėjau diriguoti, nes dirigentų tuo metu trūko, tačiau susvyravau, man niekas nepadėjo įgauti minimalių dirigavimo įgūdžių, pabijojau važiuoti studijuoti į tuometinį Leningradą (dab. Sankt Peterburgas – red. past.). Vėliau planai keitėsi.

– Kas atvedė į kompoziciją?

– Niekada negalvojau studijuoti kompozicijos, tačiau į ją kažkas mane vedė keistu keliu. Labai mėgau estradą. Žinojau, kad klasikinės muzikos atlikėjui tai kenkia, tačiau kiekvieną dieną sėdėdavau prikišęs ausis prie radijo imtuvo ir negalėdavau atsitraukti, norėjau pats parašyti kažką panašaus. Taip ir pradėjau. Įsikūrė estradinę muziką grojęs Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, kuris su mielu noru atlikdavo mano kūrinius. Žinojau, kad be diplomo nieko nepasieksiu, tad reikia vėl studijuoti, bet netikėjau, kad iš manęs gali būti rimtas kompozitorius, be to, klasikinės muzikos studijos galėjo sugadinti mane kaip estradinės muzikos kūrėją.

Pagroti vien natas nepakanka – reikia atrasti kūrinio dramaturginius ryšius.

– Vis dėlto nusprendėte studijuoti...

– Taip. Po truputį gilinausi į rimtąją muziką – ypač pamėgau simfoninę, nuo kurios ir pradėjau savo kaip akademinės muzikos kompozitoriaus kelią, nors atlikti tokią muziką daug galimybių tuomet nebuvo. Smuiką palikti buvo kiek skaudu, tačiau turėdamas antrą – kompozitoriaus – diplomą turėjau pasirinkti, kurioje specialybėje likti, nes būti ir ten, ir ten – nieko gero. O estrada tolo natūraliai – Lietuvos nacionaliniam radijo ir televizijos orkestrui vadovavusį Joną Vadauską, kuris visuomet mane palaikė, pakeitė kitas dirigentas. Orkestras turėjo savo planų, tapo sunku su jais suderinti savo kūrinių atlikimą. Supratau, kad, norėdamas kurti estradinę muziką, turiu pats atlikti savo kūrinius.

– Bet savo kūrinius Jūs ir atlikdavote pats.

– Taip, dainuodavau juos ir tada, kai orkestrui vadovavo Jonas Vadauskas, nes nebuvo gerų dainininkų, neturėjau pasirinkimo. Vėliau supratau, kad vien dainuoti nepakanka – reikia mokėti ir diriguoti, kad išgautum atitinkamą orkestro skambesį, o šito konservatorijoje mūsų nemokė.

– Prakalbote apie pavyzdinį savo muzikos atlikimą. Šiuo klausimu tikriausiai esate vienas preciziškiausių Lietuvos kompozitorių.

– Tais laikais visi kompozitoriai norėdavo, kad jų kūrinys būtų kitoks. Nei mūsų, nei atlikėjų nemokė šiuolaikinės muzikos rašybos, muzikantai vis klausdavo, kaip atlikti mano užrašytą muziką. Juk jeigu mūsų liaudies dainą dainuosi kaip klasikinę dainą, ji ir skambės kaip klasikinė – niekuo nesiskirs nuo vokiškos ar čekiškos dainos. Aš visada stengiausi, kad mano kūryboje atsispindėtų mūsų, lietuviška, kultūra, stengiausi atsiskleisti jos savitus bruožus. Tai įmanoma tik kompozitoriui dirbant kartu su atlikėju – procesas turi vykti kartu, kitaip neįmanoma. Kompozitorius gali parašyti ką nori, bet jeigu atlikėjas pagros taip, kaip supranta pats, kūrinys gali skambėti kaip visiškas standartas. Efektas bus visai kitoks, kai atlikėjas įsigilins į tai, ko kompozitorius nori. Taip kūrybos procesas vykdavo tais laikais – atlikėjai be kompozitorių negalėdavo žengti nė žingsnio, nes neįprastas muzikos užrašymas be mūsų paaiškinimo juos išmušdavo iš vėžių.

– O kaip yra dabar?

– Dabar atlikėjai dažnai neprisileidžia kompozitorių, manosi viską žinantys. Bet pagroti vien natas nepakanka – reikia atrasti kūrinio dramaturginius ryšius.

– Prieš šį interviu užsiminėte, kad domitės politika. Išties pragyvenote ne vieną politinį pokytį, virsmą. Ar jie turėjo įtakos Jūsų kūrybai?

– Turbūt turėjo. Gali galvoti, kad neturėjo, bet kūrybai įtakos turi viskas. Biografinėje knygoje „Viskas yra muzika“ bandžiau savo kūrybą suskirstyti į etapus. Nepriklausomybės laikais mes, kompozitoriai, labai atitolome vienas nuo kito. Anksčiau, kai visų kompozitorių veiklą aiškiai vienijo Lietuvos kompozitorių sąjunga, visi žinojome, kas ką kuria; buvo rūpinamasi, kad vystytųsi ir augtų kiekvienas žanras. Dabar to nėra. Pasigendu muzikos kritikos, kuri išryškintų šiuolaikinės muzikos tendencijas, nubrėžtų kryptį ateičiai. Atrodo, kad visa muzika dabar yra vienadienė, kuriama tik vienam projektui ir vėliau padedama į stalčių. Visa tai yra šiandienės politinės situacijos padarinys. Matau, kaip rūpinamasi kinu, kaip jis reprezentuojamas pasaulyje, už Lietuvos ribų. Apie muziką nieko negirdžiu – jeigu kur nors atliekamas pavienis kūrinys, nereiškia, kad toks įvykis labai svarbus visai mūsų kultūrai.

– Ar po tiek dešimtmečių aktyvios kūrybinės veiklos galėtumėte įvardyti kūrinį, kuriame geriausiai įprasminote savo muzikines idėjas?

– Negalėčiau. Kiekviename etape viskas keičiasi – kaip kūrėjas išsisemiu, nusibosta daryti tą patį, laikytis taisyklių. Taisykles kompozitorius gauna mokydamasis muzikos akademijoje. Baigęs kompozicijos studijas, iš karto susikūriau savas. Pavyzdžiui, sutartinių motyvus naudojo ir Balys Dvarionas, ir Stasys Vainiūnas, tačiau jie tik perkėlė juos į klasikinės muzikos partitūrą, primityviai. O tu iš sutartinių medžiagos kažką savo padaryk! O ar pavyko, ar kūrinys sėkmingas, parodo laikas. Apie savo kūrinį gali galvoti kuo geriausiai, bet jeigu jis dar neatliktas, abejonės jo gerumu turėtų būti. Mano stalčiuje yra daug neatliktų simfoninės muzikos opusų, nes anksčiau buvo mažai muzikos orkestrui galimybių. Yra ir tikrai sėkmingų, koncertų salėse skambančių nuolat. Svarbiausia išlaikyti savo stilių ir vis atrasti ką nors nauja, nes tai, ką jau pasakei, nebeįdomu.

Kiekvieną sezoną Lietuvos publiką soliniais rečitaliais pradžiuginantis K. Uinskas kaskart pristato išskirtinio virtuoziškumo, technikos ir sudėtingumo programą. Tačiau ištikimiausi jo klausytojai žino, kad pagrindinę vietą pianisto repertuare užima būtent romantizmo epochos kompozitorių kūriniai. Johannesas Brahmsas, Franzas Lisztas ir, žinoma, – F. Chopinas.

– Neretai matome, kad nors vienas kūrinys Jūsų repertuare yra F. Chopino. Ką Jums reiškia jo kūryba?

– F. Chopino muzika – pati artimiausia mano sielai. Jo kūryba man tarsi grįžimas į namus, į pirminį šaltinį, į tuos momentus, kurie asocijuojasi su muzika. Simboliška, tačiau, kuomet buvau vienerių metų, tėvas mane laikė ant savo kelių ir stebėjo F. Chopino konkursą Lenkijoje. Tai buvo tas 1980 m. konkursas, kuriame sužibėjo žymusis pianistas Ivo Pogorelichius. Stipriausius jausmus ir emocijas man sukelia būtent F. Chopino kūryba. Aš niekada nepamiršiu to momento, kuomet besimokydamas M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje išgirdau kažką už durų grojant F. Chopino etiudą Nr. 24. Mane pribloškė harmonijos, garsų grožis, veržimasis į viršų link šviesos. Tada pajutau, kad, ko gero, nieko negali būti gražesnio pasaulyje sukurta. Be abejo be F. Chopino yra kiti didieji genijai ir aš žaviuosi jų kūryba, tačiau turiu pripažinti, kad su F. Chopinu mane sieja ypatingas ryšys. Jo muzika yra labai asmeniška. Jis visą gyvenimą buvo labai nelaimingas. Savo laiškuose jis rašė: „Labai sunku neturėti sielos, kuriai galėtum atsiverti, išsakyti savo jausmus... tu supranti apie ką aš kalbu... Aš atveriu savo sielą fortepijonui taip, kaip kažkada atverdavau ją tik tau...“ – kiek daug skausmo, kiek išgyvenimo šiose eilutėse. Būtent dėl to, kad tik fortepijonui F. Chopinas atsiverdavo kaip niekam kitam, kiekvienas mūsų gali intymiai išgyventi jo muzika kuriamas emocijas. F. Chopino kūriniai  atveria pačias giliausias žmogiškųjų jausmų gelmes, joje sudėta tiek skausmo, meilės, jautrumo, tikėjimo, šviesos ir tuo pačiu didžiausio nusivylimo. Yra nemažai kompozitorių, kurių kūrinius reikia klausyti daug kartų, analizuoti, kad juos suprastum, o F. Chopinas „atsirakina“ žmogui ir atlikėjui labai greitai“.

– F. Chopino 24  preliudus primą kartą jau grojote praėjusiame koncertų sezone. Kodėl nutarėte juos pakartoti ir šiame?

– Taip, šiuos kūrinius pirmą kartą atlikau šiais metais vasarį. Juos aš išmokau per rekordiškai trumpą laiką – per 5 savaites. Tačiau šis ciklas, sudarytas iš 24 miniatiūrų – tarsi kaleidoskopas atskleidžiantis skirtingas emocines būsenas, vidines žmogaus mikrokosmas, todėl labai svarbu juos subrandinti. Toliau į juos gilinuosi ir dabar klausytojai išgirs juos visai kitokioje versijoje negu pirmą kartą. Baladės ir skerco, kuriuos atliksiu šiame koncertų ture, tai – kūriniai, prie kurių aš taip pat grįžtu. Jie lydi mane visą gyvenimą. Skerco Nr. 1 – yra vienas pirmųjų F. Chopino kūrinių, kuriuos aš išmokau.

– Ilgas valandas praleidžiate vienas su fortepijonu. Ką Jums reiškia koncertas?

– Kiekviename pasiruošimo etape aš visuomet galvoju apie galutinį tašką – kaip aš muziką perduosiu klausytojui. Mano muzikos ir koncerto idėja yra ta, kad klausytojas, kompozitorius ir atlikėjas sudarytų vieną kūną. Klausytojas yra viena svarbiausių koncerto dalių ir koncerto metu siekiu pajausti kuo artimesnį ryšį su juo. Būtent F. Chopino muzika geriausiai leidžia susilieti su publika. Todėl nepaprastai džiaugiuosi šiais būsimais koncertais ir laukiu jų, laukiu to grįžimo namo, kuriame mano siela mėgaujasi kiekviena nata, kiekvienu garsu ir melodija.

„...didis pianistas ir muzikas…“ (Carnegie Hall,  New York Concert Review), „…kvapą gniaužiantis jausmingumas, tai buvo absoliučiai magiška…“ (London Wigmore Hall, Seen and Heard international) – tai keli kritikų atsiliepimai apie K. Uinsko meistriškumą.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs pianistas K. Uinskas koncertuoja pagrindinėse pasaulio salėse, tokiose kaip Niujorko Carnegie Hall, Vašingtono J. F. Kennedy Center, Londono Wigmore Hall, Berlyno filharmonijoje, Madrido Filharmonijoje, Briuselio BoZar bei eilėje kitų salių. Šie tarptautiniai pasirodymai akimirksniu pelnė aukščiausius kritikų įvertinimus bei klausytojų pripažinimą. 2021 m. vasarą K. Uinskas buvo antrą kartą pakviestas dalyvauti legendinės pianistės Marthos Argerich festivalyje Hamburge, kur jis kartu su violončelininku Alexandru Kniazevu pasirodė Hamburgo Laeiszhalle. Po šio koncerto belgų įrašų kompanija „Avanticlassic“ išleido dueto kompaktinę plokštelę su Johanneso Brahmso kūriniais.

Pianisto Kasparo Uinsko koncertai Lietuvoje:

Rugsėjo 19 d. – Kauno filharmonijoje.

Rugsėjo 25 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.

Rugsėjo 26 d. Gariūnų verslo ir kultūros parko koncertų salėje.

„Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė jau seniai yra tapusi pripažintų Lietuvos ir pasaulio atlikėjų koncertine erdve, tačiau šiandienos vakaras – ypatingas, nes jo metu skambėjo mūsų muzikos ateitis“, – sakė premjerė.

Nacionalinė filharmonija puoselėja tradiciją kasmet pavasarį suteikti progą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestrui ir talentingiems solistams pasirodyti šioje koncertų salėje.

Šiuo koncertu Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras paminėjo savo įkūrimo 20-metį. Šis kolektyvas – prof. Sauliaus Sondeckio prieš beveik septynis dešimtmečius mokykloje įkurto styginių orkestro tradicijų ir veiklos tęsėjas.

„Batutos sukviesti menų mokyklos talentai šventė mokyklos simfoninio orkestro 20-tąją gimimo dieną. Su ja noriu pasveikinu visus: jaunuosius atlikėjus, jų mokytojus, mokyklos bendruomenę, orkestro alumnus ir tuos, kurie prisidedate prie to, kad Lietuvos muzikos scena netylėtų“, – sakė I. Šimonytė.

Nuo pat įkūrimo orkestrui vadovauja Nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Martynas Staškus. Orkestre, nuolat besikeisdami, groja virš 70-ties moksleivių. Mokyklos simfoninis orkestras parengė daug muzikantų, sėkmingai grojančių įvairiuose Lietuvos ir pasaulio orkestruose, koncertuojančių solistų.

Kaip antradienį pranešė Filharmonija, kovo 9 dieną Lietuvos kamerinio orkestro koncerte solo negrieš smuikininkas Sergejus Krylovas, o kovo 12 dieną koncerte nedalyvaus anksčiau skelbtas Rusijos smuikininkas Maksimas Fedotovas. Filharmonijoje negrieš ir pianisto Kasparo Uinsko kvietimu balandį turėjęs koncertuoti violončelininkas Aleksandras Kniazevas.

Pasak pranešimo, šiomis dienomis sprendžiamas ir Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovo Sergejaus Krylovo klausimas, sprendimas dėl sutarties turėtų paaiškėti iki trečiadienio.

Mes reikalaujame Sergejaus Krylovo užimti labai aiškią ir griežtą poziciją, pasirinkti, kurioje jis pusėje.

„Tamsiausią Europai valandą mes reikalaujame Sergejaus Krylovo užimti labai aiškią ir griežtą poziciją, pasirinkti, kurioje jis pusėje“, – sakė Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė.

R. Prusevičienė anksčiau LRT yra sakiusi, kad iš Maskvoje gimusio, Italijos pilietybę turinčio ir nuolat Rusijoje koncertuojančio S. Krylovo prašoma išsakyti griežtą poziciją dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, priešingu atveju bendradarbiavimas bus nutrauktas.

Taip pat į tolesnių Filharmonijos koncertų programas įtraukiami Ukrainos kompozitorių kūriniai. Trečiadienį vyksiančiame Lietuvos kamerinio orkestro koncerte, be programoje skelbiamų kūrinių, ketinama atlikti kompozitoriaus Valentino Silvestrovo opusą.

„Lietuvos nacionalinės filharmonijos muzikos kolektyvai sieks pristatyti klausytojams ir skaitmeninių platformų žiūrovams ryškiausias koncertines programas, surengs parodas, išleis istorinės dokumentikos leidinius, įrašus, organizuos diskusijų, radijo ir TV laidų, internetinių apžvalgų ciklą apie Lietuvos profesionalaus muzikos atlikėjų meno raidos etapus, pasaulines stilistines įtakas, žanrų specifiką, repertuaro prieinamumą klausytojams, akademinio muzikos meno tendencijas ir klausytojų ugdymą, vengiant turinio supaprastinimo ir pritaikymo masiniam skoniui. Taip pat pristatysime ryškiausius jaunosios kartos atlikėjus ir kūrėjus, subrandintus nepriklausomos Lietuvos valstybės ir kuriančius globalioje pasaulio muzikos scenoje“, – teigiama R. Prusevičienės pateiktame Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos apžvalgoje ir 2022–2027 m. perspektyvinės veiklos plane.

Tolesnės veiklos programoje ji akcentuoja siekį ir toliau pristatyti muzikos reiškinius ir įvykius kituose kontekstuose šalia verslo, rinkodaros, kitų meno sričių. Bendradarbiaudama su tokiomis aukštojo mokslo institucijomis kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus universitetas, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, Lietuvos nacionalinė filharmonija numato rengti atviras paskaitas studentams ir visuomenei apie muzikos sąveiką su kitomis sritimis, taip pat įtraukti naują tikslinę auditoriją, potencialius klausytojus, auginti sąmoningą, smalsų, atvirą klausytoją.

Muzikologės išsilavinimą turinti R. Prusevičienė Lietuvos nacionalinei filharmonijai vadovauja nuo 2006 metų.

Koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

„Džiaugiuosi galėdama kartu su visa muzikos bendruomene ir muzikos mylėtojais švęsti Lietuvos Nacionalinės filharmonijos ir Lietuvos kamerinio orkestro jubiliejus. Labai malonu pasveikinti visus čia grojusius ir tebegrojančius atlikėjus – kuriančius mūsų melomanų Meką. Laukiau vakarų šiose muzikos rūmų salėse ir man labai džiugu, kad koncertų tradicijos tęsiasi, o scenoje vėl skamba ilgų publikos plojimų lydimi muzikiniai kūriniai“, – sakė premjerė.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos 80-ojo ir Lietuvos kamerinio orkestro 60-ojo sezono pabaigos koncerte skambėjo Piotro Čaikovskio, Richardo Galliano ir Ástoro Piazzollos kūriniai, juos atliko Lietuvos kamerinis orkestras, akordeonininkas Tadas Motiečius, dirigavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas.

„Vilnius“ – vienas ryškiausių, brandžiausių profesionalių chorų Lietuvoje – mini 50-ties metų kūrybinės veiklos jubiliejų. Kolektyvas plėtoja prasmingą Lietuvos kultūrai veiklą, populiarina įvairių žanrų ir formų sakralinę muziką, inicijuoja ir pristato naujų kūrinių premjeras, puoselėja nacionalinę chorinę muziką taip tiesdamas naujus kultūrinius tiltus.

Pirmoje koncerto dalyje melomanus intriguos V. Miškinio „Neišeik, saulala“, kuri įamžina lietuvių tautosakos dvasią ir kalbą. Kompozitoriaus V. Augustino itin subtilus ir meistriškas kūrinys „Great Art Thou, O Lord“, išsiskleidžiantis lyg gėlės žiedas, nepaliks abejingų. Pirmąją dalį baigs įstabaus grožio, giedros lyrikos ir skaidrios faktūros D. Zakaro ,,Magnificat“.

Antrojoje renginio dalyje populiaraus kompozitoriaus L. Rimšos „Džiazo mišių“ pasaulinė premjera, skirta choro ,,Vilnius“ kūrybinei sukakčiai. Tai penkių dalių (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei) sakralinis ciklas mišriam chorui ir bigbendui. Mintis sukurti modernias lietuviškas mišias, derinant klasikinius pradmenis su novatorišku požiūriu į šį žanrą, kilo jau seniai, ji brandinta ir gludinta daugiau nei metus. Kompozitorius kūrinyje aktualizuoja sakralines tradicines mišias šiuolaikinėmis priemonėmis, reljefiškomis melodijomis, harmonija ir ritmingai veržliais vingiais.

Pasitelkus profesionalius kolektyvus, jubiliejinio koncerto programoje bus siekiama pademonstruoti skirtingų muzikinių formų sintezę. Valstybiniam chorui ,,Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) talkins operos solistai Eugenijus Chrebtovas bei Aistė Pilibavičiūtė, Lietuvos kamerinis orkestras (muzikos direktorius ir dirigentas Sergej Krylov) bei Lithuanian JJazz Ensemble (vadovai Jievaras Jasinskis, Liutauras Janušaitis). Dirigentas Artūras Dambrauskas. Renginio režisierius Dalius Abaris. Koncertą ves Gerūta Griniūtė.

Spalio 15 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Valstybinis choras „Vilnius” savo 50-ąjį jubiliejų pažymės įspūdingu koncertu „Nakties rapsodija“, kuriame nuskambės ir L. Rimšos „Džiazo mišių“ pasaulinė premjera.

„Prisidedame prie griežtų priemonių viruso plitimo stabdymui ir nuo šiandienos dviem savaitėm stabdome Filharmonijos viešą koncertinę veiklą“ – pranešime cituojama Filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.

Visi planuoti renginiai atšaukiami nuo ketvirtadienio iki kovo 27 dienos. Apie tai, kokie sprendimai bus priimti po šios datos, bus informuojama papildomai.

Klausytojai gali grąžinti įsigytus bilietus ir atgauti sumokėtus pinigus. Jie prašomi elektroniniu paštu užpildyti prašymą bei nurodyti renginio datą, laiką, grąžinamų bilietų kiekį, grąžintiną sumą, sąskaitos duomenis pinigų pervedimui bei pridėti grąžinamų bilietų kopijas. Neturintys galimybės pateikti reikiamos informacijos elektroniniu būdu gali užpildytą formą ir bilietus atnešti į Filharmonijos kasas.

Apie sprendimą nuo penktadienio atšaukti numatytus spektaklius iki kovo 27 dienos pranešė ir LNOBT.

Pinigai už anksčiau įsigytus bilietus žiūrovams bus grąžinti iki birželio 30 dienos, jie turėtų kreiptis į teatro informaciją.

Vyriausybė ketvirtadienį pritarė Valstybės ekstremalių situacijų komisijos siūlymui dėl koronaviruso grėsmės dviem savaitėms sustabdyti visų šalies švietimo, kultūros, sporto ir laisvalaikio įstaigų veiklą, uždrausti keliones į kai kurias valstybes.