Ši premija skiriama konkurso būdu, komisijai atrenkant geriausių kūrinių, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtų per pastaruosius septynerius metus, ir kūrinių, kaip ilgamečio kūrėjo kūrybinio indėlio į kultūrą ir meną, autorius.

Vienas juridinis asmuo gali siūlyti vieną kūrėją ar kultūros ir meno kūrėjų kolektyvą premijai gauti už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus ir vieną kūrėją už kūrinius, sukurtus ilgamečio kūrėjo kūrybinio indėlio į kultūrą ir meną metu. Komisijos narys negali būti siūlomas premijai gauti.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai skelbiami nuo 1989 m. Kasmet skiriama ne daugiau kaip šešios premijos.

Kasmet Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijos komisijai pateikiami kandidatai, už savo kūrybinę veiklą pretenduojantys į šį garbingą įvertinimą.

Šiais metais pretendentų gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją sąraše ir trys uostamiesčio kultūros atstovai – ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas Stanislovas Domarkas, rašytojas Gintaras Grajauskas bei fotomenininkas R.Treigys.

Komisijos sprendimu Nacionalinę kultūros ir meno premiją už laiko ženklų poetiką fotografijoje pelnė R.Treigys, surengęs daugiau nei pusę šimto personalinių ir per 80 grupinių parodų.

Pernai Vilniuje "Šiuolaikinio meno mugėje" R.Treigys pripažintas geriausiu menininku.

Pastaroji R.Treigio fotografijų paroda "Vilniaus dienoraščiai" dar neseniai keliavo po Lietuvą.

Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus.

Vos paskelbus žinią apie premiją fotomenininkui teko atlaikyti bičiulių ir gerbėjų sveikinimų laviną.

"Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus", – neslėpė R.Treigys.

Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuvoje teikiama nuo 1989 m. Per 32 metus ji įteikta 230 Lietuvos menininkų.

Šį apdovanojimą yra gavę tik 7 klaipėdiečiai: 1994 m. dailininkas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2007 m. aktorius Vytautas Paukštė, 2010 m. poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, 2014 m. aktorė Nelė Savičenko, 2016 m. aktorius Vytautas Anužis, 2020 m. aktorė Regina Šaltenytė, šiemet – fotomenininkas R.Treigys.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias šalyje kūrėjo įvertinimas, skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus.

Kasmet gali būti skiriama ne daugiau kaip šešios premijos.

Be R.Treigio, šiais metais premija skirta aktoriui Vidui Petkevičiui, menotyrininkei Agnei Narušytei, choro dirigentui ir kompozitoriui Vytautui Miškiniui, tarpdisciplininio meno kūrėjui Dainiui Liškevičiui bei etnomuzikologei Daivai Vyčinienei.

Įvertinusi daugiau kaip 30 visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika kandidatų.

Į Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): choreografė Birutė Letukaitė (Birūta Komskienė); tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius; dailininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė; choro dirigentas, kompozitorius Vytautas Miškinis; menotyrininkė Agnė Narušytė; aktorius Vidas Petkevičius; rašytojas Kazys Saja; aktorius Arūnas Sakalauskas; dailininkas Juozas Statkevičius; rašytojas Alvydas Šlepikas; fotomenininkas Remigijus Treigys; etnomuzikologė Daiva Vyčinienė.

Iš šių pretendentų išrinkti šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai bus paskelbti spaudos konferencijoje gruodžio 8 d. 16 val.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijos komisijai pateikiami kandidatai, už savo kūrybinę veiklą pretenduojantys į šį garbingą įvertinimą.

Šiais metais pretendentų gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją sąraše ir trys uostamiesčio kultūros atstovai – ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas Stanislovas Domarkas, rašytojas Gintaras Grajauskas bei fotomenininkas Remigijus Treigys.

Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuvoje teikiama nuo 1989 m.

Per 31 metus ji įteikta 224 Lietuvos menininkams.

Šį apdovanojimą yra gavę tik 6 klaipėdiečiai: 1994 m. dailininkas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2007 m. aktorius Vytautas Paukštė, 2010 m. poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, 2014 m. aktorė Nelė Savičenko, 2016 m. aktorius Vytautas Anužis ir 2020 m. aktorė Regina Šaltenytė.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą.

Premija skiriama už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus. Kasmet gali būti skiriama ne daugiau kaip šešios.

Premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 32 tūkst. eurų.

Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius (Janas Vitoldas Tomaševičius), aktorius Vidas Petkevičius, choreografė Birutė Letukaitė (Birūta Komskienė), rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, aktorė Regina Šaltenytė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkė Eglė Ridikaitė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė, režisierius Gytis Padegimas, architektas Gintaras Balčytis, fotomenininkas Remigijus Treigys.

Iš jų laureatais taps ne daugiau kaip šeši menininkai.

Minėti kandidatai atrinkti iš 45 pasiūlytų kūrėjų.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 31,2 tūkst. eurų

Įvertinusi 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Šiame sąraše (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka) – rašytojas Vytautas Martinkus, kino režisierius Algimantas Puipa, architektas Gintaras Balčytis, kompozitorė Zita Bružaitė, dirigentė Mirga Gražinytė, rašytojas Marius Ivaškevičius, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino operatorius Audrius Kemežys, aktorius Darius Meškauskas, operos solistas Edgaras Montvidas, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, fotomenininkas Remigijus Treigys.

Gruodžio 6 d. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus. Jų pavardės bus paskelbtos gruodžio 6 d. 13 val. Kultūros ministerijoje (Baltojoje salėje) vyksiančios spaudos konferencijos metu.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Atrinkta dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, pranešė Kultūros ministerija.

Tarp atrinktų kandidatų yra grafikė Janina Grasilda Žilytė (Birutė Žilytė), muzikas Leopoldas Digrys, džiazo muzikantai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas, muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas, rašytojai Vytautas Martinkus ir Giedra Radvilavičiūtė, kino operatorius Audrius Kemežys, knygų dailininkas Kęstutis Kasparavičius, skulptorius Vladas Urbanavičius, aktoriai Eglė Gabrėnaitė bei Dainius Gavenonis, kuratorius ir vizualaus meno kūrėjas Raimundas Malašauskas.

Iš šių pretendentų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija gruodžio 10 dieną išrinks šešis 2015-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gal būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.

Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas teikia prezidentė Vasario 16-osios proga.

Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kiekvienos jų dydis – 30 tūkst. 400 eurų.

Maestro Rostropovičius sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“, nes mezzoforte yra nei garsiai, nei tyliai, šitas ženklas netikras, interviu LRT Klasikai sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Anatolijus Šenderovas. „Kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri“, – pabrėžia jis.

Nors teatro mokyklose mokoma, kad negalima pataikauti ir stengtis įtikti publikai, šįmet 70-metį minintis menininkas toks kategoriškas nėra: „Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji.“

– Norėčiau pradėti nuo mūsų susitikimo Gotlando saloje, Švedijoje, prieš 10 metų. Tada Jūs šventėte 60-metį ir Jūsų koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui grojo Davidas Geringas. Man tada teko groti mušamaisiais instrumentais.  Per vieną iš paskutinių repeticijų Jūs priėjote prie manęs ir pasakėte – čia šiek tiek kitaip reikėtų pagroti. Aš paklausiau – o kaip? Ir Jūs, maestro, pradėjote man aiškinti. Po poros minučių pasakau – aha, man viskas aišku. Tada Jūs pakėlėte į mane akis ir pasakėte – o man iki šiol niekas neaišku. Maestro, praėjo 10 metų, ar vis dar taip pat niekas neaišku?

– Negaliu pasakyti, kad man absoliučiai niekas neaišku, bet kiekvieną kartą reikia aiškintis iš naujo. Ypač rašant naują kūrinį. Tai prieš tave baltas lapas – „tabula rasa“. Nuo to, kokia bus pirmoji nata, pirmosios dvi ar trys, priklauso, koks gims kūrinys. Kai susitinku su atlikėjais, man niekada neaišku, kaip šiandien jie gros, kokia jų nuotaika, kokia buvo kava, kas už lango – saulė, sniegas ar lietus. Nuo tokių dalykų labai daug kas priklauso, pavyzdžiui, kaip jie groja, kaip šiandien, šiuo momentu jaučia tą muziką. Ir tada pradeda aiškėti. Bendraudamas su atlikėjais, klausydamasis jų atliekamos muzikos, pradedi ieškoti atsakymo. Taigi atsakymas būtų toks, kad kiekvieną kartą tenka ieškoti aiškumo, atsakymo į visus klausimus.

– Pakalbėkime apie kūrybinius klasterius. Klasteris – toks dalykas, kai tiesiog užguli alkūnėmis fortepijoną ir paspaudi visas natas. Kaip manote, tam, kad gimtų geras kūrinys, kompozitoriaus „viduje“ turi būti visi klavišai nuspausti? Ar turi nutildyti tik nereikalingas natas ar, atvirkščiai, pagroti tik reikalingas?

– Ir taip, ir taip. Kiekvieną kartą rašydamas tu negali numatyti, kad šis kūrinys bus pats geriausias: dabar paspausiu tik reikalingus klavišus, o nereikalingų nespausiu. Taip nėra. Kiekvieną kartą ieškai. Pats kūrinys tave veda. Labai svarbus momentas kuriant – pradžia. Aš jį vadinu kabliuku,  užsikabinimo momentu. Tai reiškia – dvi trys natos. Kažkoks motyvas. Jeigu jis yra, jis jau nulemia viso būsimo kūrinio struktūrą, formą, dramaturgiją, esmę, emocijas – viskas yra tame branduolyje, pačioje pradžioje. Tai pats sudėtingiausias dalykas, nes jo negalima nei numatyti, nei apskaičiuoti, nei sugalvoti. Jis turėtų gimti, nusileisti iš kažkur. O iš kur – irgi nežinia. Jei žinočiau, iš kur, gal pasikelčiau aukščiau, nueičiau ten. Niekada nežinai, kaip tai atsiranda, bet staiga atsiranda.

Paskui pradeda veikti jau visi kiti komponentai, esantys galvoje, sieloje, širdyje, ir reaguoja į tą pačiam dar nesuprantamą pradžią. Ta reakcija, sąveika savęs ir to, kas jau yra popieriuje, lemia kūrinio gimimą. Bet tai keičiasi – niekada nežinau, kuo baigsis, galiu tik pageidavimus išreikšti, pavyzdžiui, kad norėčiau pabaigti triukšmingai, nes labai daug kūrinių, einančių į dangų (tyliau, dar tyliau, trys, penki, dešimt piano), o garsesnių gimsta mažiau. Taigi gali pageidauti. Bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų bus. Pats kūrinys tave veda. Ir būsi ten, kur jis nuves.

– Pakalbėkime apie pageidavimus. Žymiausias Lietuvos perkusininkas Pavelas Giunteris kartą pasakojo, kad prašė Jūsų parašyti kūrinį, panašų Iannio Ksenakio „Rebounds B“. Ar Jūsų netrikdo tokie užsakymai, kai sako „parašykite kažką panašaus į...“? Ar tai nežeidžia kompozitoriaus ego?

– Buvo truputį kitaip. Jis pageidavo solo perkusijai, bet pasakė: „Žinai, tu rašai labai nekonkrečiai, nėra griežtos matematikos, kaip, tarkim, I. Ksenakio. Tu taip nemoki, tu rašai emocijomis, spalvomis, o man norėtųsi kažkaip...  Gal aš tau parodyčiau tokį kūrinį.“ Aš atsakiau: „Ne, nereikia, galbūt pabandysiu save perauklėti.“ Aš neužpykau. Labai nemėgstu žodžio „iššūkis“, nes nežinau, kas tai yra, bet čia ir buvo iššūkis.

Žodis „iššūkis“ dabar kone populiariausias. Kiekvienas momentas yra iššūkis. Tu atsikėlei, eini praustis – jau prasideda tavo konfrontacija su gyvenimu. Tu dar nori miegoti – o ten jau šaltas vanduo. Ar čia ne iššūkis? Vienu žodžiu, P. Giunteris išprovokavo kažkokį racionalesnį mąstymą, kuris nėra taip jau labai man būdingas. Man racionalus mąstymas ateina vėliau, kai jau esu įsibėgėjęs, jis įsijungia kaip antra ar trečia pavara.

– Mokėtės pas Eduardą Balsį. Ar sunku buvo užmiršti tai, ko jis Jus mokė? Ar reikėjo užmiršti?

– Ne, man nereikėjo. Dar daugiau – E. Balsys ne tik profesorius, tai jau tam tikra estetinė sąvoka. E. Balsys lydi mane visą mano gyvenimą ir tai – ne garsūs žodžiai. Kol aš penkerius metus mokiausi, jis buvo profesorius, aš buvau studentas. Kai tie penkeri metai pasibaigė ir mes vėl susitikome, nedrįsčiau pasakyti, kad mes tapome kolegomis, bet jis buvo mano guru, mokytojas iš didžiosios raidės. O aš buvau jo jaunesnysis kolega, kuris irgi bandė šioje sferoje gyventi.

Mes daug šnekėdavome, jis net kviesdavo mane į savo kūrinių repeticijas. Man tai buvo labai garbingas kvietimas. Jei E. Balsys skambina ir prašo ateiti į repeticiją, aš jau ruošiuosi keletą dienų – daug labiau negu į savo repeticiją, nes ir atsakomybė didesnė. Be to, jis buvo labai jautrus žmogus. Jei man kažkas atrodydavo kitaip, reikėdavo labai galvoti, kaip pasakyti, kad neįžeisčiau. Nes jis, būdavo, įsižeisdavo. Nors paskui greitai praeidavo. Bet tuo momentu jis užsidegdavo, ir viskas – nutildavo. Tada galvoji: „Koks aš durnas. Man dabar taip pasirodė, o po minutės – jau kitaip, jau ne taip kategoriškai.“ Tai irgi buvo mokslas – negalvoti, kad esi paskutinė instancija, kad šios akimirkos įspūdis yra galutinis. Viskas yra labai reliatyvu: dabar man atrodo taip, bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra.

Atlikėjai jau žino ir juokiasi: per vieną repeticiją sakau, kad čia man norėtųsi aktyvumo, forte, o per kitą repeticiją toje pačioje vietoje sakau – žinot, čia trupučiuką tyliau, ramiau. Jie sako – maestro, jūs gi vakar, užvakar sakėte, kad reikia aktyviai groti, forte, mes taip ir pasiruošėme, o jūs prašote atvirkščiai. Sakau – o vakar buvo saulė, toks puikus oras, bet šiandien lyja lietus, kita nuotaika, kitas jausmas, kitas įspūdis. Tada jie sako – jei rytoj bus sniegas, kas tada, kaip mums elgtis? Aš sakau – jei bus sniegas, tai jūs ir sugalvosite, jūs pajusite. Čia ir yra kūrinio gyvybingumas.

Atlikimas visada skiriasi. Keičiasi ne tik kvartetai, bet ir jų požiūris į ženklus – natas. Natos juk irgi ne paskutinė instancija. Kas yra natos, iš kurių groja atlikėjai? Iš pradžių yra kompozitoriaus idėja, kuri jam į galvą ateina iš dangaus ir kuri paskui pradeda transformuotis. O kai tik kompozitorius visa tai paverčia natomis, jis jau kažką praranda, jau pradeda kontroliuoti: čia metras toks, kitoks, dinamika tokia arba kitokia. Ir jis iš tos idėjos, pirminės, laukinės, pradeda daryti naminę. Iš laukinio gyvūno padaryti naminį galima, bet, kaip sakoma, kad ir kiek vilką maitink, vis tiek jis į mišką žiūri. Jo prigimtis yra laukinė.

Natos yra ne visai tikslus atgaminimas to, ką pajutai, kai rašei muziką. O kai padedi tas natas atlikėjui, atlikėjas jas iššifruoja ir pateikia savo viziją. Vadinasi, jo vizija ir tavo sumanymas. Taigi būna labai daug visokių vingių ir niuansų, kas kartais gali kūrinį pakeisti iš esmės. Todėl, kai vieni atlikėjai pagroja kūrinį, jis tau atrodo toks, o kai pagroja kiti, jis tau atrodo kitoks. Kartais ir tie patys atlikėjai tą patį kūrinį groja kitaip: patys sako – o žinote, mes dabar kitaip jaučiame. Aš sakau – labai gerai, vadinasi, tos natos inspiruoja mąstyti ir pajusti savo viziją. Džiazas turėtų būti atlikėjo „viduje“. O natos yra idėja. Žinoma, toli nuo tos idėjos nereikėtų nueiti, kitaip tai bus dar kitas kūrinys. Nors vis dėlto tai yra tik vizija, kurią reikėtų perteikti dabar, šiuo momentu.

– Gerose teatro mokyklose moko nepataikauti, neįtikti publikai, kad publika tavęs nepamiltų. Ar tai galioja ir kompozitoriams?

– Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji. Tarp kitko, Lietuvoje buvau vienas pirmųjų, kuris rimtoje muzikoje pradėjo naudoti apšvietimą.

– Taip pat, kaip pirmas Lietuvoje sukūrėte tokį naują žanrą mušamiesiems ir orkestrui.

– Taip, pirmas. Jau prieš 20 metų paprašiau Filharmonijos vadovybės ir iš Operos ir baleto teatro atsivedėme labai gerą šviesos dailininką. Jis atsinešė visą savo aparatūrą ir mes bene pirmieji panaudojome vargonus kaip savotišką ekraną – iš apačios žalia, mėlyna, raudona, priklausomai nuo kūrinio tėkmės. Tokie šviesos muzikos elementai. Bet visa tai buvo ne tam, kad nustebintume, ir ne tam, kad staiga karštai pradėtų mylėti publika, o tam, kad tai sustiprintų suvokimą, jausmą. Tai yra svarbu. Viskas turėtų būti tam skirta. Argi to nesustiprina atlikėjo apranga, pavyzdžiui, frakai, juodi drabužiai? Juk galėtų su džinsais išeiti. Nors dabar jau išeina, bet nemanau, kad tai labai sustiprina muzikos poveikį. Kita vertus, priklauso nuo muzikos. Yra tokios, kurią groti vilkint fraką būtų kvaila. Taigi pati muzika diktuoja priemones, aprangą, elgseną scenoje.

Viskas yra svarbu, nėra smulkmenų. Mes apie tai šnekame su atlikėjais. Tarkim, muzika prasideda labai greitai, o atlikėjai išeina į sceną lėtai, derina instrumentus, pasižiūri į salę, vienas kitas dar pasisveikina su kuo nors. Aš visada sakau – ponai, teatras prasideda nuo drabužinės, o muzika prasideda nuo to momento, kai paskelbiama ir jūs išeinate. Jūs išeinate, vadinasi, muzika jau prasidėjo. Jūsų žingsniai, jūsų tempas, laikas derinant – viskas yra už arba prieš muziką. Jūs netinkamu išėjimu ar elgesiu scenoje jau šiek tiek atmušate nuo kūrinio auditoriją. Pradedate groti, o auditorijai reikia daug daugiau laiko įsibėgėti, kad galėtų įeiti į tą muziką. Nors galėjo būti kitaip.

Jūs galėjote taip išeiti, kad muzika jau prasidėtų. Daugiau nieko nereikia. Pradžia yra jau iki pradžios. Reikia tik vieną garsą pagroti, ir tu akimirksniu esi toje sferoje. Reikia mokytis iš didžiausio.

– Turbūt niekas kitas geriau nepasakytų apie sforzando, kaip tai padarė maestro Rostropovičius:  sforzando yra tada, kai nukrinta spinta, o paskui iš jos kyla kandys.

– Dar jis sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“. Nebūkite mezzoforte – nei garsiai, nei tyliai. Nebūkite tarp to ir to, būkite arba tokie, arba kitokie. Tarp kitko, po to, kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Šitas ženklas yra netikras. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri. Čia labai reikšmingi žodžiai.

Šiemetės Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žinomas kino ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis stebėjosi, kaip greitai bėga laikas, – žmogus net nespėji apsidairyti. 73-ejų J.Budraičiui premija skirta "už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką".

– Gerbiamas Juozai, kaip reagavote į žinią, kad jums skirta Nacionalinė premija? – paklausėme aktoriaus.

– Buvo labai netikėta. Maniau, pirmiausia ją turi gauti Donatas Banionis ir Jonas Gricius. Jie gavo. Pasirodo, ir aš gavau.

– Kur švęsite Kalėdas? Ar artimiesiems pirksite kalėdinių dovanų?

– Švęsime namie. Kalėdinėmis dovanomis visada keisdavomės, bet žmona pasakė, kad šiemet nepirksim tų dovanų. Nežinau, kaip čia bus, – ar išsisuksim be dovanų, ar ne.

Dukra Justina visada grįžta Kalėdoms iš Londono. Namie paprastai būna papuošta eglės šaka. Bet pernai ji pasakė: "Tėti, aš noriu prisiminti vaikystę – noriu, kad stovėtų eglutė." Maniau, kad šiemet ji pamiršo tuos savo norus, – papuošime eglės šaką, ir bus gerai. Bet ne, klausia, kada bus eglė. Pirmiausia teks nupirkti tai eglei stovą. Pernai bandžiau ją įgrūsti į taburetę, bet sunkiai sekėsi.

– Ką sako jūsų nuojauta – kurie konkretūs vaidmenys nusvėrė svarstykles Nacionalinės premijos naudai?

– Labai sunku taip vertinti. Kad ir kurį darbą būčiau dirbęs, visada norėjosi pasiekti geriausių rezultatų. Vertinau patį darbo procesą. Darbo procese susikurdavau tokias aplinkybes, kad būtų malonu dirbti. Ir diplomatiniame darbe taip buvo. Buvau įsigilinęs, išsiplėtęs į visas to darbo puses, bet pavyko suburti aktyvą, kuris man pagelbėdavo, ir šį tą pavyko nuveikti. Jeigu su meile darai, šioks toks atoveiksmis yra.

– Grįžus iš Maskvos, kur nuo 1996 m. iki 2010-ųjų dirbote kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje, Lietuvoje neteko ramiai ilsėtis – čia prasidėjo kitas jūsų kūrybos etapas. Jame ypač ryškus Krepo vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje "Paskutinė Krepo juosta".

– O.Koršunovas kažkada man buvo davęs lyg ženklą, kad su manimi norėtų tą spektaklį padaryti. Bet gyvenimas taip klostėsi, kad ilgai apie tai nekalbėjom. Paskui susitikę vėl pakalbėjom, bet keliai ir vėl išsiskyrė – jo į vieną pusę, mano – į kitą. Bet pagaliau grįžom prie tos temos – dabar tas laikas, kai jau turbūt subrendau tokiam Krepui. Dabar manau, kad Krepas su manim yra visur.

– Jūsų filmografijoje – beveik 100 kino juostų. Vaidinote anuo metu tokiuose garsiuose filmuose, kaip "Niekas nenorėjo mirti", "Jausmai", "Karalius Lyras", "Skydas ir kalavijas", "Tas saldus žodis – laisvė". Kuris vaidmuo buvo sunkiausias?

– Sunku pasakyti. Visi turi atitinkamą svorį ir kiekvienas savaip veikia organizmą. Ir fiziškai, ir nervus, ir širdį, ir ką tiktai nori. Bet naujausias darbas su O.Koršunovu spektaklyje "Paskutinė Krepo juosta" reikalauja daug dvasinių jėgų. Gal jis ir išsiskiria iš kitų darbų. Jis reikalauja truputį daugiau jėgų nei kiti.

– Aktoriumi tapote atsitiktinai, jokių aktorystės mokslų nestudijavęs. Atsitiktinumai jums buvo palankūs. Ar daug ką jie nulemia gyvenime?

– Atsitiktinumai – dar ir charakterio reikalas. Charakteris kartais nulemia tuos atsitiktinumus. Bet tikrai jokių svajonių apie kiną, aktoriaus darbą, profesiją neturėjau. Mokykloje gerai piešiau, buvau geriausias piešėjas. Apie tai daugiau pasvajodavau. Bet taip atsitiko, kad likimas suvedė su Regina Vosyliūte, kuri tapo mano krikšto motina kine.

Atsitiktinumai prasidėjo kur kas anksčiau, nei aktorių atranka Vytauto Žalakevičiaus filmui "Niekas nenorėjo mirti". Prieš tai buvo daromas filmas "Kai susilieja upės" apie trijų respublikų kaimynių hidroelektrinės statybas. Klaipėdoje rinko aktorius. Sužinojome, kad į atranką atėjo daug gražių merginų.

Mudu su draugu buvom tokie padūkėliai, kad nuėjom pažiūrėti, kaip jos atrodo. Pravėrėm duris, ir jis mane šiurkščiai įstūmė vidun – išsitiesiau visu ūgiu prieš tas gražuoles ant grindų. R.Vosyliūtė ir sako: "Tai gal atsikelk, jaunuoli", nes aš ilgai gulėjau, galvodamas, kaip išsisukti iš tos bėdos. Kai atsikėliau, ji klausia: "Tai gal nori filmuotis?" O aš jai: "Ne, nenoriu." "Vis tiek bandykim", – neatlyžo. Taip patekau į epizodą filme "Kai susilieja upės". O kai ji mane pamatė antrą kartą, jau buvom pažįstami.

Aš užaugau kine. Turiu omenyje, kad užaugau kaip profesionalas, nes į kiną atėjau nemokša visiškas. Ten sutikau savo mokytojus. Kinas, aišku, labai giliai įėjo į organizmą, į kraują.

– Filmavotės daugybėje ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, tuometės Sovietų Sąjungos, kai kurių užsienio šalių juostose. Kurio filmo režisierius, komanda į kraują, kaip sakote, įėjo giliausiai?

– Apie tai nieko nenorėčiau sakyti. Todėl, kad kiekvienas mano dūšioj paliko dalelę savęs. Iš tikrųjų nebuvo tokio filmo, kuris kokiu nors būdu nebūtų atsiliepęs manyje – mintyse, jausmuose. O filmavimo aikštelėje sutinki įvairiausių žmonių – juos fotografuodavau, susikaupė didžiulė kolekcija. Bet kiekvieno nefotografavau – tiktai tuos, kurie man buvo artimesni. Bendrais bruožais, charakteriu, galvosena, savo filosofija.

– Keturiolika metų dirbote diplomato darbą. Ar kino, teatro pasaulyje egzistuoja diplomatija?

– Jos visur yra. Ir jos reikia. Bendraujant su žmonėmis jos reikia. Nelygu, kaip žiūrėsi į diplomatiją, ar kaip į profesiją, ar kaip į žmonių tarpusavio santykius. Žmonės sako: "Būkim diplomatiški." Tai – ir kompromisų priėmimas, ir ginčų sprendimas, ir taika, ir susitarimas.

– Apie ką galvojate artėjant šventėms, metų virsmui?

– Nenoriu galvoti – laikas bėga taip greitai, kad nespėju apsižvalgyti. Todėl nusprendžiau, kad apie nieką negalvosiu.

2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

* Kino operatorius Jonas Gricius Nacionaline premija įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus: už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę.

* Aktorius Donatas Banionis – už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.

* Rašytojas Vladas Braziūnas – už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.

* Aktorius Juozas Budraitis – už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

* Kompozitorius Giedrius Kuprevičius – už plačią muzikinės raiškos gamą, nuo miuziklo iki operos ir baleto.

* Kompozitorius Faustas Latėnas – už Lietuvos teatro skambesį, už muziką, kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę.

Premijos menininkams bus įteiktos vasario 16-ąją. Nacionalinės kultūros ir meno premijos dydis – 104 tūkst. litų.

Iki rugsėjo 1-osios galima siūlyti kandidatus Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, pranešė Kultūros ministerija.

Pretendentai teikiami Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai.

Siūlyti kūrėją, kuris turėtų gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, gali juridiniai asmenys.

Šios premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną. Kasmet skiriamos ne daugiau kaip šešios kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip viena premija gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.

Kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžių - šiuo metu ji sudaro 104 tūkst. litų. Premijos mokamos iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Kultūros ir meno premijos skiriamos iki gruodžio 15 dienos, o premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.

Kultūros ir meno premija kūrėjams gali būti skiriama tik vieną kartą.

Premijos skiriamos nuo 1989 metų.