Pasaulio publikai bus pristatyta menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos dueto „Pakui Hardware“ ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Uždegimas“.

„Pasaulyje garsaus šiuolaikinių menininkų dueto „Pakui Hardware“ vizionieriškas žvilgsnis provokuojamai sminga į opias žmonijos problemas – pandeminiuose, socialiniuose, ekonominiuose uždegimuose besikankinančius mūsų ir planetos kūnus“, – sakė Dailės muziejaus generalinis direktorius ir Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisaras Arūnas Gelūnas.

„Uždegimas“ pernai rudenį pristatytas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Po nacionalinės premjeros instaliacija iškeliavo į Veneciją.

N. Černiauskaitės ir U. Gelgudos kūrinys papildytas M. T. Rožanskaitės tapybos kūriniais ir specialiai pritaikytas Sant’Antonino bažnyčios erdvei, kur įkurtas Lietuvos paviljonas.

Anot pranešimo, VII amžiuje Badoerų šeimos pastatyta, XII ir XVII amžiais rekonstruota bažnyčia šiuo metu restauruojama ir labai retai priima pasaulietines veiklas.

M. T. Rožanskaitės tapybą ir „Pakui Hardware“ skulptūrinę instaliaciją jungia medicinos ir sveikatos, gamtos, kosmoso temos bei pramoninio peizažo motyvai. Jis supina skirtingų kartų menines praktikas ir patirtis, tyrinėja šiandienos ekonominių ir socialinių priežasčių sukeltus (post)žmogiškų, socialinių ir planetos kūnų uždegimus.

„Pakui Hardware“ stiklo ir aliuminio skulptūros primena išdidintas nervų sistemas su pulsuojančiais uždegimo taškais. Gyvasties jiems suteikia paviršius skenuojantis spindulys, atkartojantis  medicinines procedūras.

T. M. Rožanskaitės tapybos kūriniai išskleidžia neįvardytų ligų, sterilių operacinių, medicinos kabinetų, mechaninių objektų ir kosminio kūno lėtinio uždegimo spinduliuojamą įtampą. 

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė rengiama kas dvejus metus nuo 1895 metų. Tai prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Šių metų bienalės parodos tema – „Užsieniečiai visur“.

„Tikrai susidomėjimas yra didžiulis, labai smagu. Labai daug ir mūsų eksportuotojų atvykę, turbūt 20. Aišku, ne visi čia dar produktai yra ir visi lūkesčiai, kad ta rinka atsiveria ir kad daugiau produktų pradėtų važiuoti. Nes Lietuva yra maistą eksportuojanti šalis, mes daugelį rūšių prekių pagaminame daugiau nei suvartojame“, – sakė žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Viceministras pripažįsta, kad kol kas eksportas į Taivaną nėra labai didelis. Nors E. Giedraičio teigimu, staigaus proveržio tikėtis greitai kol kas sunku, tačiau jis viliasi, kad tai įvyks.

„Mes turime tik 2 mln. eurų eksportą, jis auga, bet procentai yra labai nedideli, norėtųsi, kad būtų daugiau. Bet, matyt, čia gal laiko klausimas, nes tiek į Kiniją, tiek į Japoniją mūsų prekės skynėsi kelią kelerius metus. Tai turbūt sunku tikėtis, kad labai greitai kažkoks proveržis būtų, bet tikimės, kad jis bus“, – sakė viceministras.

„Mes džiaugiamės, kad tiek Lietuva, tiek Taivanas labai myli demokratiją, yra demokratiškos šalys ir, aš manau, kad ta simpatija tikrai padės įeiti į rinkas. Tai tie santykiai užsimegs“, – pridūrė jis.

E. Giedraičio teigimu, šiuo metu Taivane paklausiausi yra lietuviški gėrimai, šokoladas, sausainiai. Tuo tarpu daugiausiai iššūkių, pasak jo, šiuo metu kyla dėl mėsos, pieno, kiaušinių eksportavimo.

Taipėjaus maisto ir gėrimų parodoje dalyvavęs „Volfas Engelman AB“ vadovas Marius Horbačauskas džiaugėsi įsibėgėjančiu eksportu į Taivaną.

„Mes pradėjome prieš gerus metus, dabar po truputį įsibėgėja visas verslas. Aišku, noras mūsų, su partneriais vietiniais kalbame, kad galėtume daugiau į Taivaną parduoti negu į Kiniją anksčiau parduodavome. Tai jiems šis mūsų iššūkis labai patiko ir stengsimės, kad jis pavyktų“, – žurnalistams sakė M. Horbačauskas.

„Aišku, kad pardavimai didėja, ir norime, kad jie didėtų, nes su kinais dirbome 7 metus, viskas per vieną naktį nutrūko. Tai žinome, kad čia užtruks kažkiek laiko, bet mes matome jų norą ir geranoriškumą ir tikimės, kad vis tik ženkliai greičiau bus nei 7 metai“, – taip pat pažymėjo jis.

„Volfas Engelman AB“ vadovas pabrėžė, kad „vis tik yra geriau turėti santykius ir pardavinėti draugams, kad ir mažiau, negu priešams ir tikėtis, kad bus kažkas daug“.

Taipėjuje surengtoje parodoje dalyvaujanti sausainių gamybos įmonės „Viktorija ir Partneriai“ atstovė Milda Vaškevičiūtė taip pat akcentavo matanti didelį potencialą Taivano rinkoje.

„Su Taivano rinka mes jau dirbame, esame jau išvežę ne vieną konteinerį ir dabar jau norėtume išplėsti savo asortimentą. Matome perspektyvas, nes labai didžiulė rinka, norime labai dirbti su Taivanu“, – sakė ji.

„Mūsų produkcija patys taivaniečiai domėjosi, jų prekybos tinklai. Jiems buvo įdomus mūsų asortimentas. Tai mums kažkokių didelių iššūkių pradėti dirbti su Taivano rinka nebuvo, nes buvo didžiulis susidomėjimas“, – pridūrė ji.

Anot Kultūros tarybos pranešimo, toks sprendimas priimtas remiantis ekspertų rekomendacijomis nefinansuoti vienintelės 2021 metų spalį paskelbtam konkursui pateiktos paraiškos.

Konkurse gali dalyvauti ne mažesnę kaip trejų metų architektūros ar šiuolaikinio meno projektų įgyvendinimo ir ekspozicijų rengimo patirtį Lietuvoje, užsienyje turinčios organizacijos.

Jų paraiškų laukiama nuo vasario 11-osios iki balandžio 12-osios.

Lietuvos nacionalinio paviljono projektui įgyvendinti iš viso planuojama skirti ne daugiau kaip 200 tūkst. eurų.

Konkursui teikiami projektai neribojami temos ar išraiškos priemonių atžvilgiu, tačiau siūloma, kad ekspozicijos plotas neviršytų 200 kvadratinių metrų.

Pernai Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavo menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“.

Lietuva šioje bienalėje dalyvauja nuo 2016 metų.

Iki lapkričio 21 d. vyksiančio svarbiausio tarptautinio architektūros renginio lankytojai Lietuvos paviljone kviečiami tapti naujo architektūros darinio bendrakūrėjais. Užsukę į J. Urbono įkurtos Lietuvos erdvės agentūros laboratoriją gauna bilietą, kuris veikia ir kaip informacinis bukletas, ir kaip skenavimo procedūros numeris. Specialiame šešių kamerų įrenginyje lankytojas nuskenuojamas jo pasirinkoje pozoje, o trimatis jo kūno atvaizdas perkeliamas į čia pat ekranuose simuliuojamą, kosmoso jėgų gludinamą planetą iš žmonių.

„Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas“, – projektą „Planeta iš žmonių“ apibūdina J. Boelenas, pridurdamas, kad J. Urbono vizionieriška idėja yra taikli ir reikalinga kritika šiandien taip aktyviai veikiantiems kosmoso kolonizatoriams, turistams ir teršėjams.

– Dažniausiai esate pristatomas kaip dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius, tačiau tik kuravimu jūsų veikla neapsiriboja. Kokias svarbiausias šiandienos atsakomybes, darbus ir interesus išskirtumėte?

– Kuruoju daug parodų skirtingose šalyse ir institucijose, kviečiu jose dalyvauti dizainerius, architektus ir kitų disciplinų kūrėjus, kuriems įdomu ieškoti šiandienos problemų sprendimo būdų. Mano interesų laukas platus ir apimantis aplinkosaugos, technologijų, socialinius bei daugelį kitų klausimų. Šias temas stengiuosi paliesti ir dėstydamas, dirbdamas su studentais. Man įdomu procesus tyrinėti dirbant skirtingose srityse, vykdant skirtingus projektus. Taigi, užuot užsiimdamas akademiniais, ar vadinamaisiais „popieriniais“ tyrimais, aš mieliau tyrinėju per praktiką, mąstydamas čia ir dabar, bandydamas, klysdamas ir eksperimentuodamas.

Ilgą laiką dirbdamas skirtingose vietose, pastaruoju metu „įsižeminau“ Vokietijoje, kur esu Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorius, čia kuruoju ir atlieku tyrimus. Visai šalia universiteto veikiantis gerai pasaulyje žinomas Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centras (ZKM) taip pat turi mokyklą, kurioje norėčiau įgyvendinti keletą projektų. Be kita ko, tęsiu darbus kaip kolektyvo Atelier LUMA kūrybos vadovas Prancūzijoje, tačiau jau kurį laiką atsitraukiau nuo šiuolaikinio meno ir dizaino centro Z33-House, kurį įkūriau Haselte, veiklos. Visada sakau, kad vykdau vieną didelį projektą, bet skirtingas jo dalis vystau skirtingose vietose ir su skirtingomis komandomis.

Lietuvos erdvės agentūros vizualizacija

– Kaip nutiko, jog „įsižeminęs“ ėmėtės dar vieno tarptautinio projekto ir sutikote tapti Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratoriumi?

– Esu labai smalsus žmogus, manau, kad smalsumas yra kertinė savybė, be to, iki šiol nesu buvęs Lietuvoje ir neturėjau galimybių dirbti su lietuvių kūrėjais. Mane sužavėjo Julijono darbai, buvo įdomu ne tik tai, ką jis daro, bet ir tai, ko pats galiu išmokti iš šio projekto. Būsiu atviras, esu oportunistas, daug tokių projektų imuosi dėl asmeninės naudos (juokiasi).

Pamenu, kad Julijonas kreipėsi į mane rengdamas projekto paraišką. Gerai žinau jo profesorius iš Londono Karališkojo meno koledžo, kur jis studijavo doktorantūroje, todėl Julijono laiškas mane suintrigavo. Jo idėjos nėra tos, su kuriomis susiduri kasdien, todėl iš karto atsakiau, jog mano pavardę į paraišką įrašyti gali, lauksiu daugiau informacijos, o tuomet pažiūrėsime. Šį pasiūlymą priėmiau kaip komplimentą, nes nesu žmogus, su kuriuo lengva dirbti. Pirmaisiais kartais apsilankius Vilniuje Julijonas papasakojo ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie vaikystę Klaipėdos atrakcionų parke, sovietinį kontekstą, kosmoso tyrimų industrijos Lietuvoje likučius. Tai man pasirodė ir kaip linksma, ir sunki istorinė patirtis vienu metu, supratau, kad aš šiame kontekste galiu žaisti tik kaip autsaideris.

– Bet gal šis jūsų įvardyto autsaiderio žvilgsnis tapo kuravimo privalumu?

– Susitikimuose su komanda bandžiau iškristalizuoti pagrindinius raktažodžius, kuriais būtų patogu įvardinti Julijono idėją. Labai greitai tapo aišku, jog tai – gravitacija, choreografija, kūnai, mokslas, technologijos, ironija, pramoga, spekuliacija. Kiekvienas iš komandos narių šį žodynėlį interpretavo savaip. Nuolatos tyrinėjau Lietuvos istoriją ir jos meno sceną, kosmoso agentūrų estetiką ir supratau, kad visas šis procesas artėja prie laboratorijos sampratos.

Esu labai smalsus žmogus, manau, kad smalsumas yra kertinė savybė, be to, iki šiol nesu buvęs Lietuvoje ir neturėjau galimybių dirbti su lietuvių kūrėjais.

Julijono projektas vienu metu yra ir kritinis, ir spekuliatyvus, jis pasiūlo naują požiūrį į tai, kiek architektūra, dizainas ir menas yra pajėgūs kažką keisti ir formuoti. Būsiu nuoširdus, rasti tinkamiausią kuratorinį šio tiršto ir sofistikuoto projekto sprendimą man buvo tikras intelektualinis iššūkis. Dažnai bienalėse galima pamatyti projektų, kurie yra labai aiškūs redukuotos realybės pristatymai, tad sunkiausia buvo Julijono pasakojimą pateikti taip, kad jis neprarastų vidinės poezijos.

– Ar manote, kad pavyko? O gal projekto poetiką sustiprino bažnytinė aplinka, kurioje įrengta instaliacija?

– Tai visiškai antagonistiškos idėjos, nes Renesanso laikais, kai ir statyta Santa Maria dei Derelitti bažnyčia, Vitruvijaus žmogus buvo tapęs visa ko matu. Julijonas apverčia šią sampratą – nebėra standarto, kas yra žmogus. Čia išnyksta lytis, bet kokia tapatybė ir kultūrinis palikimas. Įdomu tai, kad projekte nuskenuotas žmogaus atvaizdas taip pat nėra tobulas, o sudarytas iš neapdorotų duomenų taškų debesies (angl. point cloud). Neturėjome tikslo kūnus vaizduoti būtent taip, tiesiog nenorėjome, kad jie būtų realistiški, kad išliktų anonimiškumas, bet kartu, kad technologija būtų atvira, fiksuojanti skirtingą ir laisvą žmonių choreografiją. Manau, kad tai puikiai pavyko.

Lietuvos erdvės agentūros vizualizacija

– Šių metų Venecijos architektūros bienalė siekė ne tik apmąstyti ateities gyvenimo kartu scenarijus, bet ir iš naujo įvertinti architekto vaidmenį. Ar jums ši pastanga atrodo produktyvi?

– Bandymas iš naujo apibrėžti architektūrą reiškia, kad mes ir vėl nurodome fiksuotą architektūros ir architekto apibrėžimą. Man tai nelabai įdomu. Architekto vaidmuo keičiasi bet kokiu atveju ir tai priklauso nuo daug ko: nuo to, kurioje pasaulio dalyje gyveni, kokią reikšmę tau suteikia visuomenė ir architektūros bendruomenė. Taigi, apibrėžimus matau kaip takius, o vaidmenis kaip daugiabriaunius. Manau, kad apie vaidmenis turėtume pasvarstyti ne formaliuose apibrėžimuose, bet per asmeninius architektų ir architekčių interesus – kuo jie nori būti ir ką jie nori kurti. Tad tai labiau apie požiūrį, apie tai, kaip tavo formuojama architektūrinė aplinka dera erdvėje ir su žmonėmis, kaip ji juos įgalina kartu kurti. Architektūrą matau kaip į procesą, o ne į produktą orientuotą praktiką. Julijono idėja tai puikiai atspindi ir dar sujungia su radikalia vaizduote.

– Užsiminėte apie tai, kad architekto vaidmuo kinta priklausomai nuo vietos, kurioje jis gyvena ir ką jis kuria. Bet štai kad ir dabar – kalbamės MO muziejuje Vilniuje, kurį suprojektavo pasaulyje gerai žinomas architektas Danielis Libeskindas. Ar nėra taip, kad tam tikra vieta jau seniai nebeformuoja specifinės architektūros, kai architektai kuria globaliai, o labiausiai nutolę miestai gali virsti vienas kito klonais?

Netikiu binarinėmis opozicijomis: kultūra ir natūra, vyras – moteris, juoda – balta, gera – bloga...

– Nematau to kaip problemos. Kol pastatai ir objektai yra profesionaliai sukurti ir dera su aplinka, tol toks architektų darbas turi prasmės. Kuo pasaulis darosi tarptautiškesnis ir keičiasi šiomis idėjomis, tuo tai tik geriau pačiai architektūrai. Daug dirbu su skirtingais vietiniais kontekstais ir pastebiu, jog griežta tapatybės politika kelia didelę grėsmę. Tautybė, lytis, rasė, griežtas skirstymas pagal šiuos ir kitus parametrus yra tik priedanga nuo realių diskusijų, kurių turėtume imtis. Kalba eina ne apie tai, iš kur architektūra ateina, bet apie principus, kaip turėtume vesti derybas su pasauliu. Juk nėra skirtumo, iš kur atvyko žmogus, svarbu susitarti, kaip vienas su kitu elgsimės, įskaitant ir kitas gyvybės rūšis. Privalu rūpintis Žeme, o tai turėtų tapti pagrindine sąlyga ką nors statant ir visai nesvarbu, ar tai daro architektas iš Honkongo ar Lubumbašio, nes tai tikrai praturtina ir įkvepia. Lietuvos architektai taip pat sėkmingai gali siūlyti savo kūrybą pasauliui, bet tai turi būti atliekama su rūpesčiu ir atida, o ne pagal copy paste požiūrį, nes tai vyksta ir tai yra liūdniausia dalis. Kita vertus, kai esame prieš kažką nusiteikę, užkertame kelią tam, ką potencialiai tai galėtų duoti.

– O kaip šiame kontekste vertinate Julijono idėją sukurti hipotetinę planetą iš žmonių? Juk žvilgsnis nuo žmonių menuose vis dažniau nukreipiamas į kitas rūšis, o ir jo įkurta Lietuvos erdvės agentūra neišvengiamai kelia klausimų apie nacionalumą.

– Netikiu binarinėmis opozicijomis: kultūra ir natūra, vyras – moteris, juoda – balta, gera – bloga... Tai nepadeda mums ir yra šiandienos problema, nes populizmas labai mėgsta šiuos skirstymus. Mes gyvename kartu su bakterijomis ir virusais, gyvūnais, oru, dirvožemiu, vandeniu, taigi, turime visa tai įskaičiuoti. Turime pagalvoti, ką su visu tuo darysime ateityje. Tai nieko bendro neturi su tautybėmis, greičiau su tuo, kaip organizuojame valstybes ir tam tikras teritorijas, kaip užtikriname gyvenimo sąlygas, kurios turi būti geresnės. Privalome rasti trečią kelią, naują būdą, kaip elgtis su Žeme, o Julijono idėja yra ir apie tai. Esu didelis Bruno Latouro idėjų šalininkas. Jis yra sakęs, kad jei vienoje pusėje yra aplinkosaugininkai, tai kitoje atsiras tie, kurie neigia klimato kaitą. Kaip kad čia yra Trumpas, o ten Greta Thunberg, bet savo energiją turėtume nukreipti į sutarimą, o ne į priešpriešas.

Julijono projektas intriguojantis, labai šiuolaikiškas, atkreipiantis dėmesį į aspektus, kurie šiandien tikrai aktualūs. Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas. Jis atsiranda įdomiame kontekste, nes pati Venecijos bienalė yra didelio verslo modelis. Juk panašiai sukonstruotos NASA ar Europos kosmoso agentūra (ESA). Čia visada kalbama apie bendradarbiavimą (ypač kosmose), bet iš tikrųjų viską lemia konkurencija, siekis kažką padaryti pirmam. Lietuvos paviljone nacionalinis aspektas veikia kaip savotiška galios santykių dekonstrukcija. Čia atsiranda daug ironijos ir kritikos, kurią galime panaudoti kalbėdami apie pasaulį, apie tai, kaip menas, architektūra ir dizainas gali prisidėti kuriant šį suvokimą. Galų gale, šis projektas taip pat veikia ir kaip socialinis eksperimentas, nes į jį įsitraukė daug skirtingų disciplinų ekspertų. Tai labai sudėtingas procesas, bet man tai labai patinka.

– Gali atrodyti, kad Julijono kūryba architektūros bienalės kontekste pernelyg „dizaineriška“. Todėl įdomu paklausti apie konceptualią ribą, skiriančią dizainą nuo architektūros, ir kaip, jūsų nuomone, tai pasireiškia Julijono kūrybos atveju?

– Jo kūryba nėra apie dizainą, architektūrą ar vizualųjį meną per se, jo projektai yra apie pasaulių konstravimą. Nemanau, kad disciplinų ribų aptarimas gali būti įdomus. Kitaip nei grynosiose disciplinose, būtent netvarkoje ir klaidose formuojasi inovacijos, vyksta evoliucija. Nepaisant to, būtina atkreipti dėmesį, jog kiekviena disciplina turi savo logiką, architektūra imlesnė laikui, ji lėtesnė. Manau, kad pati architektūra gali tapti racionalaus ar kritinio pokalbio įrankiu. Nors ir neįmanoma išspręsti visų problemų, tačiau mums reikalinga vaizduotė, kad gebėtume suprasti, kas yra, o kas nėra įmanoma, kad galėtume suformuluoti bei vizualizuoti galimos ateities scenarijus.

Mane suintrigavo Julijono požiūris į dizainą, nes jei kas ir pakeis tradicinį labai pragmatišką architektūros pasaulį, tai bus ne ekonomika ar technologija, o dizainas. Manau, kad architektai ir dizaineriai geba įsiklausyti į žmonių poreikius ir paversti juos pasiūlymais bei objektais. Ekonomika nesidomi žmonių poreikiais, nes jos interesas – pelnas, technologijos taip pat siekia pelno ir yra giliai atitrūkusios nuo realių poreikių. Mes esame inovacijų spąstuose ir taip kapitalizmas žudo pats save. Architektūra ir dizainas gali leisti suabejoti ir, tikiuosi, pasiūlyti naujas kryptis, nesakau, kad sprendimus.

Lietuvos erdvės agentūros vizualizacija

– Esate sakęs, kad nemėgstate bienalių, tačiau kuravote Stambulo ir Liublianos dizaino bienales, inicijavote 9-ąją „Manifestą“ Belgijoje...

– Nes norėjau įrodyti, kad tai gali būti daugiau nei vakarėlis, kad tai, kas yra organizuojama iš viešų pinigų, gali būti tvaru, diskursyvu, kritiška, tapti startu naujoms iniciatyvoms, investicija ateičiai, o ne vienadieniais rezultatais.

– Nesunku pastebėti, kad esate kritiškas daugelio architektūrinių ir visuomeninių procesų atžvilgiu, tačiau kaip matote šią sritį, ar mums pakanka profesionalios kultūros ir architektūros kritikos?

– Architektūra yra svarbi sritis, todėl turime į ją žiūrėti ir ją vertinti rimtai. Tačiau kurti gerą architektūros kritiką yra sudėtinga, nes už tai atsakingi visi. Jei neįsitraukiame į visuomeninį diskursą, pradedame gyventi visiškai privatizuotame pasaulyje, kurį valdo nekilnojamo turto vystytojai. Mums be galo reikalingi kritikai, kurie kvestionuoja ir mato šiuos reiškinius, iškelia juos į viešumą ir pasiūlo sprendimų, kad architektų ir kitos bendruomenės galėtų toliau dirbti. Turime nepamiršti, kad architektų atsakomybės didėja, nes Žemė dega, gyvename klimato kaitos, žinių ir vaizduotės krizės amžiuje.

– Ką naujo su šiuo Lietuvos paviljonu, jūsų nuomone, pasiūlėme architektūros laukui?

– Mes kalbame apie architektūrą išplėstame lauke ir jį plečiame. Būtent tai paverčia paviljoną žvelgiančiu toliau. Galbūt tai gali tapti viena iš naujų krypčių, kurios link architektūra ir judės? Turiu galvoje architektūrą, susijusią su skaitmenine erdve, su virtualia realybe, kosmosu, pakartotiniu erdvės naudojimu, erdvių rekontekstualizavimu. Tiesa, kol mes apie tai dar tik mąstome, Jeffas Bezosas ar Elonas Muskas jau okupuoja kosmoso erdves ir daro tai technokratiniu būdu. Į tokius gestus kol kas galime atsakyti tik su humoru, intelektualiai apmąstydami to įtakas. Julijonas tai daro ypatingai gerai. Manau, kad tiek jis, tiek ir Elonas Muskas yra tikri vizionieriai, nes sugeba pažvelgti anapus mums pažinių ribų. Tačiau tuo pačiu, jie yra visiškai priešingose barikadų pusėse, nes kitaip nei Muskas, Julijonas galią suteikia žmonėms. Tiesa, o kodėl Venecijos bienalėje dar nėra Elono Musko paviljono (juokiasi)?

2021 m. gegužės 22 d.–lapkričio 21 d. Venecijoje vyksta 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“. Paviljono kuratorius Janas Boelenas, komisarė Julija Reklaitė, asistuojanti kuratorė Milda Batakytė, prodiuseris Mindaugas Reklaitis, architektai „Isora x Lozuraityte Studio for Architecture“ (Ona Lozuraitytė ir Petras Išora), modulinių struktūrų dizaineris Vladas Suncovas, inžinierius Povilas Ambrasas, grafikos dizaineriai ir 3D skenerio programuotojai Studio Pointer* (Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris). Strateginis partneris „X Museum“ (Pekinas).

Jame rodytą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplankė daugiau nei 85 tūkstančiai žiūrovų. Pirmą kartą šalies istorijoje „Auksiniu liūtu“ įvertintam kūriniui daug dėmesio ir liaupsių skyrė pasaulio žiniasklaida.

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos organizuotą Lietuvos paviljoną dar prieš bienalės atidarymą į vertų aplankyti sąrašus įtraukė daugybė meno žurnalų ir žiniasklaidos kanalų, rašoma pranešime.

Dirbtiniame paplūdimyje po netikra saule besideginančių ir apie kasdienybę dainuojančių poilsiautojų vaizdinys ne tik pasklido socialiniuose tinkluose, bet ir nugulė pirmuosiuose laikraščių bei žurnalų puslapiuose. Subtilų kalbėjimą apie aktualią temą dar prieš apdovanojimus įvertino vienas didžiausių meno naujienų portalų „Artnet“. Jame pasirodė Julios Halperin publikacija, pavadinta „Sunku kurti gerą meną apie klimato kaitą. Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje yra stipri išimtis“.

Jame rašoma, kad dažniausiai meno kūriniai šia tema yra pamokslaujantys, pažodiniai ir stokojantys kūrybiškumo. Tuo tarpu operos „Saulė ir jūra (Marina)“ atlikėjus malonu stebėti ir jų klausytis. „Tik po kurio laiko supranti, kokia iš tiesų bus pasaulio pabaiga. Ji ateis ne su trenksmu, o su kai kuo labiau žmogišku: pasidavimu, savigrauža, tinguliu“, – rašo J. Halperin. Dienraštis „The Independent“ pritardamas skelbia, kad „pasaulio pabaiga, kurią siūlo lietuviai, gali ištikti švelniai, kaip popmuzikos daina“ ir pavadina operą „užliūliuojančia gamtos elegija“.

Jungtinių Valstijų dienraštyje „The New York Times“ pasirodė bent šešios Lietuvos paviljoną mininčios ir aptarančios publikacijos. Dienraščio apžvalgininkas Jasonas Farago, aptardamas kūrinyje ryškią katastrofos nuojautą, operą pavadina „requiem klimatui“. O žurnalistas Scottas Reyburnas operą-performansą vadina įtaigiu ir galingu. Kultūros redaktorius Joshua Barone’as teigia, kad operos muzikinis takelis nuolatos sukasi galvoje, o „pats kūrinys dažnai sukioja metaforinį peilį, klibindamas šiurpius gražių kasdienybės vaizdų padarinius“. Teksto autorius mano, kad „Saulė ir jūra“ išvengia politinės didaktikos, pasitelkdama poetinę kryptį ir paprastumą, kuri įsibrauna į prisiminimus ir, tikėtina, pažiūras“.

„Aš buvau viena iš tų gal 17-os, kurie kūrinį pamatė per pirmąją išankstinių peržiūrų dieną. Po to iš lūpų į lūpas apie Lietuvos paviljoną sklindančios kalbos į po kelių dienų vykusį jo atidarymą sutraukė tūkstančius nusidriekė trijų valandų eilės“, – savo tekste prisimena Melissa Gronlund, rašanti į anglų kalba Abu Dabyje leidžiamą dienraštį „The National“.

Norinčių pamatyti kūrinį eilės nesumažėjo visą paviljono veikimo laiką. Prestižinis meno leidinys „e-flux“ savo skaitytojus tikino, kad laukti tikrai buvo verta. „Šis performansas yra metaforiškas tableau vivant (liet. gyvasis paveikslas)“, – savo tekste „Saulė ir jūra (Marina)“ apibūdina Claire Fontaine.

Meno kritikas Adrianas Searle’as britų dienraštyje „The Guardian“ prisipažino negalintis nustoti galvoti apie šį kūrinį, kuris, jo nuomone, Lietuvai pelnytai atnešė „Auksinį liūtą“. „Grėsmė lėtai prasiskverbia kaip įdegio kremas. Tai rauda pasaulio užtemimui, kai dangus ir jūra keičia spalvą, koraliniai rifai blunka, o gamta miršta. Šis stebinantis performansas persmelkia beveik nepakeliamu tragizmu ir skausmu“, – rašo A. Searle’as.

Valérie Duponchelle Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ kūrinį apibūdino kaip priverčiantį širdis plakti greičiau ir paminėjo, kad net garsi prancūzų menininkė Sophie Calle džiaugiasi šiuo Baltijos atradimu ir rekomenduoja jį pamatyti. Britų žurnale „The Spectator“ pasirodė straipsnis skambia antrašte „Jei opera išgyvens, tai ne operos teatrų, o menininkų ir kuratorių dėka“. Jame „Saulės ir jūros (Marina)“ libretas palyginamas su amerikiečių kūrėjo Johno Adamso kūriniais, o muzika „sūpuojasi nervinguose, kone chemiškai skaidriuose Philipo Glasso vandenyse, kartais nudreifuodama į Westendo rajonui Niujorke būdingą džeržgesį“. Pabaigoje redaktorius Igoris Toronyi-Lalicas priduria, kad „retai kada aplinkosaugos žinutė kūrinyje būna perteikta taip subtiliai, juokingai ir iškalbingai“.

Šių metų bienalės žiuri vadovavusi Berlyno „Martin Gropius Bau“ muziejaus direktorė Stephanie Rosenthal interviu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk Kultur“ operą-performansą apibūdino kaip socialiai kritišką ir groteskišką kūrinį. „Operos libretas – puikus. Jis parodo, kokia šiuo metu esame visuomenė: nuo darboholiko, dvynių, iš kurių viena galbūt atspausdinta 3D spausdintuvu, iki labai svarbių pasažų apie klimato kaitą. Viskas pateikta groteskiškos operos situacijoje – iš viršaus stebint po dirbtine saule besideginančius kūnus“, – sakė S. Rosenthal.

Liaupsių Lietuvos paviljonui negailėjo ir rašytoja bei menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Lenkiškam žurnalui „Przekrój“ parengtoje apžvalgoje prisipažino, kad stebėdama pasirodymą po 10 minučių pradėjusi verkti. „Žmogaus gyvenimas nurengiamas iki pat jo esmės. Jis nuogesnis už Caravaggio paveikslus – čia nėra jokių šešėlių galinčių gailėsingai pridengti kūnus. Vietoje to matome mažą žmogaus egzistencijos biopsiją, pateiktą tarsi ant Petri lėkštelės ryškioje šviesoje. Tai kone žmogaus rūšies mėginys, nežinantis, kad yra stebimas ir painiojantis mikroskopo šviesą su saule. [...] Visi jie dainuoja apie gamtą, o dauguma juos stebinčių iš balkono ašarojančiai šypteli – kiekvienas tikriausiai dėl savų priežasčių. Aš verkiu, nes tai gedulinga rauda mūsų gyvenimui, mūsų kūnams, mūsų pasauliui, mūsų gamtai, mūsų dulkėms ir smėliui, ir saulei, ir jūrai, ir paplūdimiui“, – jautriai rašo K. Sabaliauskaitė.

Po pusės metų Venecijos bienalėje trukusio maratono operos-performanso kūrėjos, kaip skelbiama pranešime, sulaukė beveik pusšimčio pasiūlymų kūrinį rodyti įvairiuose meno institucijose ir festivaliuose. 2020-aisiais „Saulė ir jūra“ planuojama parodyti ir Lietuvoje.

Lietuvos paviljoną Venecijoje pristatė Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Paviljono mecenatai – Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“, meno centras „The Momentary“ (JAV), Thyssen-Bornemisza Art Contemporary (Austrija). Rėmėjai – „MailerLite“, Fondazione Sandretto Re Rebaudengo (Italija).

*****************

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos organizuotą Lietuvos paviljoną dar prieš bienalės atidarymą į vertų aplankyti sąrašus įtraukė tokie meno žurnalai ir žiniasklaidos kanalai kaip „The Wall Street Journal“, „The Art Newspaper“, „Frieze“, itališkasis „Artribune“. O apie laimėjimą pranešė televizijos „BBC World TV“, „Deutsche Welle“, „ARD“ ir kt. Lietuvos vardas skambėjo didžiausiuose įvairių šalių dienraščiuose – nuo „The New York Times“, „Le Monde“, „The Telegraph“, „Der Spiegel“ iki „The Sydney Morning Herald“ ar legendiniuose žurnaluose „Vanity Fair on Art“ ir „The Wire“.

Šių metų Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatoma menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Šiuo kūriniu menininkės nagrinėja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Ant 35 tonų smėlio įsikūrusius dainuojančius vasarotojus žiūrovai turi galimybę stebėti iš viršaus. Tokiai kūrinio scenografijai reikalingą erdvę paviljono organizatoriai surado istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla.

„Tai didelis Lietuvos šiuolaikinio meno pripažinimas. Kritikų ir žiūrovų susižavėjimas liudija, kad opera „Saulė ir jūra” nepalieka abejingų. Dėkoju menininkėms ir organizatoriams, šiandien įtraukusiems Lietuvos kultūros vardą į Europos ir pasaulio kultūrines diskusijas“, - apdovanojimo įteikimo metu kalbėjo kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų. Šiemet mūsų šalis prisistato 11 kartą.

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Paviljono kuratorė - Lucia Pietroiusti, komisarė - dr. Rasa Antanavičiūtė, garbės komisaras - prof. Jean-Baptiste Joly. Paviljono mecenatai „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“, meno centras „The Momentary“ (JAV).

Venecijos bienalė tęsis nuo gegužės 11 d. iki lapkričio 24 d.

Lietuvos menininkes pasveikino šalies vadovai

Lietuvos vadovai - prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Saulius Skvernelis - pasveikino šalies menininkes Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę, laimėjusias svarbiausią Venecijos meno bienalės apdovanojimą „Auksinį liūtą“. Šis prizas joms buvo įteiktas už operą-performansą „Saulė ir jūra“, kuriame išskirtinis dėmesys skiriamas žmonijos problemoms - klimato kaitai, visuotiniam nuovargiui, mirtingumui.

Tai pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai pagrindinis vieno svarbiausių šiuolaikinio meno renginių prizas atitenka mūsų šalies menininkams.

Pasak prezidentės, tai, kad vieno svarbiausių meno renginių prizas keliauja į Lietuvą, yra geriausias įrodymas, jog jaunoji mūsų šalies menininkų karta - įsitvirtinusi pasaulio elite. Prezidentė pabrėžė, kad šis laimėjimas ne tik ypatingas Lietuvos kūrėjų įvertinimas, bet kartu ir dar viena proga parodyti, kokie kūrybingi yra mūsų šalies žmonės.

Šalies vadovė menininkėms inki sėkmės ir įkvėpimo.

„Sveikinu jus su įspūdingu pasirodymu prestižiškiausioje šiuolaikinio meno parodoje pasaulyje. Jūsų pasirinktą aktualią performanso tematiką ir išpildymą įvertino ne tik festivalio žiūrovai, bet ir šios srities kritikai bei ekspertai. Tai didelis Lietuvos dabartinio meno pripažinimas, jį pakylėjantis į kitą lygį. Ačiū, kad garsinate mūsų šalies vardą pasaulyje ir kartu savo kūryba priverčiate susimąstyti apie tokias svarbias temas. Linkiu tolesnio kūrybinio polėkio ir įkvėpimo”, - sakoma premjero sveikinime.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų. Šiemet kartu su dar 89 nacionaliniais paviljonais prisistatanti Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja jau 11-ąjį kartą. Keturis iš jų šalies paviljonas buvo įvertintas specialiu žiuri paminėjimu, o šiemet pirmą kartą skirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas - „Auksinis liūtas“.

Būtent tokį požiūrio tašką pasirinko skirtingų sričių menininkių trio – kompozitorė Lina Lapelytė, rašytoja Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė.

Pirmojo jų kūrybinio bendradarbiavimo vaisius opera „Geros dienos!“ ne tik pelnė Auksinį scenos kryžių, bet ir susilaukė ypatingos sėkmės įvairiuose užsienio šiuolaikinio meno kontekstuose. Antrąją, žaismingu pavadinimu „Saulė ir jūra“ Lietuvos kultūros taryba atrinko atstovauti Lietuvai gegužę prasidėsiančioje iki iki pat vėlyvo rudens vyksiančioje 58-ojoje Venecijos bienalėje. Apie pasirengimą šiam išskirtinės svarbos įvykiui, apie jų operų idėjų, muzikos ir libretų gimimo aplinkybes, kaip prasidėjo ir vyksta darbas trise – pokalbis su L.Lapelyte (L.L.), V.Grainyte (V.G.) ir R.Barzdžiukaite (R.B.).

– Bendroje jūsų trijų kūrybinės koloboracijos biografijoje – jau du itin sėkmingi opusai. Kaip susiradote viena kitą ir kaip pradėjote kurti kartu?

V.G.: Atsakymas yra Kaunas. Susipažinome dar paauglystėje, kuomet laiką leisdavome Nemumo ir Neries santakoje. Su Lina jau tuomet bandėme įgyvendinti keletą nedidelių bendrų kūrybinių projektų, o su Rugile prasilenkdavome fotografijos mokykloje, bet artimiau bendrauti pradėjome tik studijų metais.

L.Lapelytė: Įdomu, jog kai buvau paauglė, Vaivą vis matydavau gatvėje - buvau ją įsiminusi ir vis norėjau susidraugauti. Ir pavyko: kartu dalyvavome eksperimentinės muzikos kolektyvuose ir pasirodymuose, grodamos specialiai mums sukurtu dvipusiu instrumentu Karl.L. O vėliau, jau studijuodama Londone ir besidomėdama jaunų kompozitorių veikla Lietuvoje, pastebėjau susidomėjimą šiuolaikinės operos žanru, kuris labai imponavo ir man pačiai. Menų sintezė arba totaliai vientisas meno kūrinys - terminas, kuriuo kartais įvardijama opera - tuo metu atrodė labai aktualus. Ir vis dar atrodo aktualus!

V.G.: Tuomet Lina ir pasidalino mintimi kurti operą. Kartu išvykome į „Operomanijos“ organizuojamą dviejų savaičių rezidenciją - kūrybinę stovyklą, kur ir atsirado operos „Geros dienos!“ idėja ir eskizas. Projekto prodiuserė Ana Ablamonova manė, kad jis turi potencialą išvirsti į rimtą darbą ir tuomet natūraliai atėjo klausimas, kas galėtų būti režisierius. Prisiminėme Rugilę, kuri kaip kūrėja mus abi visada domino ir imponavo. Tuomet ji buvo Afrikoje – kūrė dokumentinį filmą ir sakė, jog su tokiais projektais nedirba, bet galiausiai vis tik prisijungė ir taip tapome tvirtu trio.

L.L.: Beje, prie mūsų bendro kūrybinio darbo pradžios tam tikra prasme prisidėjo ir kompozitoriai Mindaugas Urbaitis bei Šarūnas Nakas, kurie Kražių rezidencijoje vedė paskaitas ir seminarus naujosios operos tema. Jie stebėjo pirmųjų eskizų gimimą ir savo palaikymu pastūmėjo tolimesnio įgyvendinimo link.

– Pirmosios jūsų bendros operos „Geros dienos!“ siužeto centre - kasininkių kasdienybė, kurią iliustruoja buitiniai jų pasakojimai. Kodėl pasirinkote tokią mene lyg ir neįprastą, bet kasdieniame kontekste netgi labai aktualią temą?

V.G.: Ši tema tarsi nusileido iš dangaus jau minėtoje stovykloje Kražiuose. Su Lina laužėme galvą, apie ką galėtų būti toji mūsų opera. Tuo metu man paskambino draugas, su kuriuo kalbėdama telefonu guodžiausi, kad nerandame temos. Jis pradėjo pasakoti, kaip nuėjęs į parduotuvę stebėjo kasininkes - kaip jos monotoniškai skenuoja produktus ir tiesiog buitiškai pasvarstė, kodėl niekas nekalba apie pardavėjas. Tai buvo pokalbis tarp kitko, tačiau mums su Lina nuskambėjo kaip geniali idėja.

– Galima daug fantazuoti, apie ką galėtų dainuoti kasininkės. Tačiau kokia muzikine kalba jos galėtų reikšti savo mintis – gan sunku įsivaizduoti. Kokia yra operos „Geros dienos“ muzika?

R.Barzdžiukaitė: Galvodamos, kaip šią idėją pristatyti, manėme, kad mums būtų priimtinas labai redukuotas požiūris – prekybos centro prekių gausa turi vykti žiūrovo vaizduotėje, o scenoje jis turėtų matyti išgrynintą vaizdą, kuriame veiktų tik pačios pardavėjos.

L.L.: Vienas iš tokio redukuoto požiūrio elementų – minimalistinė muzika, kurioje leitmotyvu tampa pypsėjimas, įrašytas prekybos centruose, taip pat girdimas ir mūsų „kasininkėms“ skenuojant barkodus: jis yra pagrindinė operos tonacija, kurioje dainuoja visos dainininkės. Pats muzikos koloritas atliepia monotonišką prekių keliavimą – arijos yra techniškai nesudėtingos, nes pats skenavimo procesas tarsi ir diktuoja tam tikrą ritmą galvoje, todėl ir muzikinė kalba pasirinkta atitinkamai monotoniška. Kiekviena kasininkė turi savo muzikinį ir literatūrinį paveikslą, kuriame veikia, tačiau didelę operos dalį sudaro ir chorai, kuriuose persipina atskiros arijos ir balsai, metaforiškai tampantys kolektyvine sąmone.

– Kaip radosi operos libretas? Galbūt eidamos apsipirkti klausėtės, apie ką tarpusavyje kalbasi prekybos centrų kasininkės ir rankiojote „perliukus“, padėsiančius sukurti kuo autentiškesnį naratyvą?

V.G: Ne kartą esu sulaukusi klausimo, ar vaikščiojau po parduotuves, kalbindama kasininkes ir tyrinėdama tam tikrus jų tipus – tad ne, to tikrai nedariau. Kuriant operos libretą nesifokusuota į socialinį aspektą – mums rūpėjo ne perteikti kasininkių kasdienybę ar kalbėti apie tai, kaip jos mažai uždirba, bet ką jos galėtų pasakyti kaip žmonės. Pavyzdžiui, operoje yra menotyrininkės personažas, dainuojantis apie tai, kaip atsidūrė kasininkės kėdėje veikėja už straipsnius ar publikuotas savo diplominio darbo ištraukas neišgalėtų susimokėti už šildymą. Šiame personaže tam tikra prasme atsispindi ir mano pačios kaip teatrologės profesinė patirtis. Kita kasininkė pasakoja apie savo sūnų, kuris gyvena Anglijoje ir prekiauja dviračių dalimis – panašių pavyzdžių giminių ar draugų rate tikriausiai turime visi. Personažų galerija gimė iš vaizduotės ir ankstesnių gyvenimo patirčių.

Neturime galimybių fiziškai ir finansiškai išlaikyti lietuvių atlikėjų Venecijoje visą tą laiką, todėl įvesime tam tikrą rotaciją.

– Abiejose jūsų operose – tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ – atlikėjų kontekstas gana platus: dainuoja įvairių muzikinių patirčių, kartais net neprofesionalūs solistai. Kaip juos atsirinkote?

R.B.: Darydamos atlikėjų atrankas, skelbėme jas gana plačiai. Teko apsilankyti beveik visų Vilniaus chorų repeticijose. Iš pradžių atlikėjai buvo "skenuojami" akimis, veikiant kinematografinės atrankos pricipu, o antrajame ture prašėme jų padainuoti mėgstamiausias dainas. Mums buvo svarbiau ne technininės vokalo galimybės, o pati asmenybė, kuri atitiktų tam tikro operos personažo tipažą. Todėl tarp operų atlikėjų – įvairaus amžiaus ir patirčių vokalistai. Beje, besirinkdamos „Geros dienos!“ atlikėjus iš anksto žinojome, kokių personažų mums reikia, tuo tarpu „Saulės ir jūros“ atveju buvo atvirkščiai – kai kurie atlikėjai inspiravo tam tikrų personažų atsiradimą.

– Kuriate trise – tai tikriausiai nėra labai lengva. Kaip vyksta bendras jūsų kūrybinis darbas – dirbate kiekviena atskirai ar visos kartu?

R.B.: Kūrinius programuojame kartu nuo pat pradžių - daug diskutuojame dėl jų turinio, dramaturginių, muzikinių, režisūrinių elementų. Oficialiai kiekviena turime savo funkciją, bet šiame trio mūsų stiprybė yra auotnomijos atsisakymas.

L.L.: Mūsų darbo procesas labai persipynęs – tai nėra lengva. Kartais diskutuojame iki išsekimo. Bet tuo pačiu visos suprantame, kad tokia yra mūsų kūrinių specifika – būtent skirtingų veiklų ir požiūrių persipynimas yra tai, kas kūrybiniame procese ir veikia stipriausiai: gana daug viena kitai leidžiame kištis į savo sritį, tuo pačiu tai skatina daug diskutuoti. Toks yra kelias į rezultatą, kuris tenkina visas.

V.G.: Kūryboje neabejotinai dalyvauja mūsų visų ląstelės – tikrai nebūna taip, kad parašau libretą, perduodu Linai ir Rugilei ir viskas. Siunčiu jo gabaliukus, Rugilė komentuoja, Lina iš karto kuria muziką, visos kartu tuomet diskutuojame, ginčijamės – kūrybinis procesas vyksta paraleliai. Būtent todėl, kurdamos operą „Saulė ir jūra“ pagalvojome, kad būtų protinga strategija mums visoms kartu išvykti į kūrybinę rezidenciją, kurioje ne tik gautume stipendiją, bet ir fiziškai turėtume sąlygas būti ilgesnį laiką kartu, nes dėl savo kitų kūrybinių reikalų gausos esame išsibarsčiusios erdvėje.

– Abi jūsų operos pripažinimo ir dėmesio susilaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – su jomis keliavote išties nemažai. Ar tikėjotės sulaukti tokios sėkmės?

R.B.: Apie sėkmę ar tolimesnį operos gyvenimą kūrybiniame procese tikrai negalvojome, tad nieko ir nesitikėjome. Ir nors po premjeros sulaukėme daugybės teigiamų įvertinimų, gerus du metus opera nebuvo rodyta visai. Bandėme ją siūlyti įvairiuose kontekstuose, bet prasiskinti kelią nebuvo lengva.

L.L.: Kol negavome tarptautinio pripažinimo, neradome būdo kaip išjudėti iš nulinio taško. Tik po to, kai pelnėme keletą apdovanojimų, toji sėkmės ruletė ėmė suktis savaime.

V.G.: „Geros dienos!“ libretas dabar jau yra išverstas turbūt į devynias kalbas. Prieš keletą metų ją labai intensyviai rodėme ne tik Europoje: aplankėme dešimtį Prancūzijos festivalių, rodėmės Italijoje, Portugalijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Šanchajuje, Niujorke, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje.

– Ypatingos sėkmės sulaukė ir opera „Saulė ir jūra“, kuri pavasarį prasidėsiančioje 58-ojoje Venecijos bienalėje buvo išrinkta atstovauti Lietuvai. Ką slepia šis žaismingas pavadinimas?

R.B.: Tai pliažo situacija, kurioje poilsiautojai deginasi ir dainuoja. Arijos yra įvairios – liūdnos ir linksmos, persipinančios su chorais. Kiekviena jų atskirai atrodo tarsi atsitiktiniai pokalbiai ar pamąstymai, tačiau jeigu žiūrėtume į visumą – susidaro yrančios žemės paveikslas. Pirminė mintis buvo išvesti paralelę tarp trapių žmonių kūnų ir žemės – tarsi bendro visų mūsų kūno - laikinumo. Atsispyrėme nuo vaizdinio, kuris žiūrovams matosi iš viršaus – vėliau jis užsipildė turiniu, atsirado ekologinis operos naratyvas.

V.G.: Operos „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ tarpusavyje rimuojasi: pirmoji nėra vien tik apie kasininkes ir jų vargus – pabrėžėme vartojimą kaip mūsų kasdienybės reiškinį. „Saulė ir jūra“ tęsia šią temą, tik vartojimo momentas čia matomas kiek kitu kampu – kalbama apie žemės resursų eikvojimą, ekologines problemas.

– Regis, ekologinė tema, kuri čia pateikiama lengvai ir pagaviai, netgi kiek ironiškai, jums labai svarbi. Galbūt ji vienaip ar kitaip atliepia ir jūsų asmenines nuostatas?

L.L.: Iš tiesų, šiek tiek dvejojome, ar tikrai norime eiti šiuo keliu, nes klimato kaitos tema pastaruoju metu yra eskaluojama labai garsiai, tad nesinorėjo pakliūti į deklaratyvų socialinį meno perteikimą. Po ilgų diskusijų nusprendėme, kad galime (ir norime) sau leisti apie tai kalbėti, bet mūsų kūrinys neturės didaktinio tono - nepateiksime atsakymų. Buvo svarbu sukurti tam tikrą stebėjimo rakursą, iš kurio galėtume stebėti patys save.

– Žiūrovai operą stebi iš viršaus, tad visi vokalistai dainuoja atsigulę. Ar nesiskundžia – juk dainuoti atsigulus sunku?

V.G.: Vieni skundžiasi, kiti sako, kad jiems patogu, nors tai tarsi ir prieštarauja fizikai. Kai kurie po nugara prisideda daug pagalvių, kad būtų labiau sėdimoje padėtyje, tačiau tuomet iškyla kita problema – iš viršaus atrodo tarsi sėdintys.

L.L.: Esu sutikusi dainininkų, kurie praktikuojasi dainuoti atsigulę, nes tai neva praplečia jų technikos galimybes – sako, jog atsvaros taško pasikeitimas jiems tik į naudą, tačiau tokių - mažuma. Suprantama, kuo atlikėjai yra didesni profesionalai, tuo jie nori geriau pasirodyti, tad su mumis dirbti jiems yra gana didelis iššūkis – mes į daug ką žiūrime iš kito taško ir nebūtinai paisome taisyklių, kurios padėtų geriau skambėti balsui. Manau, jog perfekcionistams, kurie yra įpratę prie tam tikro savo balso skambesio ar prie tam tikrų klasikinių technikų, įvykdyti mūsų keliamus reikalavimus nėra taip paprasta. Dažnai prašome pamiršti klasikinėje mokykloje išmoktas taisykles.

– Solistai, atlikdami šiuolaikinę muziką dažnai skundžiasi, kad kompozitoriai neatsižvelgia ne tik į jų balso tipą, bet net ir technines galimybes. Koks yra jūsų požiūris į šiuos parametrus?

L.L.: O štai į balso tipus visuomet atsižvelgiame – pati mūsų operų koncepcija tarsi ir diktuoja tokį požiūrį: taikomės prie duotybių, nes jos ir inspiruoja daugelio personažų atsiradimą. Pavyzdžiui, vienas mūsų atsirinktas bosas pasufleravo darboholiko personažą, tad arija buvo sukurta ne tik atitinkamam balso tipui, bet konkrečiam žmogui. Norime, kad žmonės, atlikdami savo numerius, jaustųsi savimi, tad į balso diapazoną atsižvelgti būtina.

R.B.: Būtent nuo to ir atsispiriame, todėl atrankose ir prašome dainuoti mėgstamą dainą, kuri natūraliai įkvepia konkretiems žmonėms kurtų arijų melodinius vingius. Per repeticijas sukuriame situacijas, kuriose solistai gali veikti natūraliai, būti savimi. Stebėdamos filtruojame, kokios yra konkrečių žmonių savybės, kurie jų veiksmai ar judesiai atrodo įdomūs, tad abiejų operų režisūroje tikrai gana ryškus dokumentinis priėjimas.

L.L.: Bet tuo pačiu ir poetinis - juk Vaiva nedaro interviu su atlikėjais tam, kad parašytų libretą. Visas kūrybinis procesas yra pagrįstas jutiminiu principu.

– Venecijos bienalėje bus eksponuojamas angliškas „Saulės ir jūros“ variantas. Kuo jis bus kitoks nuo lietuviškojo? Juk neužtenka vien tik išversti libretą...

L.L.: Taip, į anglišką „Saulės ir jūros“ versiją iš esmės žiūrime kaip į naują darbą – net pavadinimas keičiasi: „Saulė ir jūra: Marina“. Žodis „Marina“ atsiranda todėl, kad operos/Lietuvos paviljono lokacija Venecijoje taps karinis jūrų laivynas, mums suteiksiantis patalpas. Įdomu, jog ši teritorija buvo uždara, tad „Saulės ir jūros“ eksponavimas šioje teritorijoje bus svarbus įvykis ne tik mums, bet ir pačiai Venecijai – publika galės patekti į dar nepažintas erdves.

R.B.: Ilgai ieškojome tokios architektūros, kurioje žiūrovai galėtų stebėti vaizdą iš viršaus nestatant įvairių pastolių – norėjome, kad erdvė pati leistų išsipildyti kūriniui reikalingoje situacijoje. Bet pasirodo, jog Venecijoje tokią erdvę rasti nėra taip paprasta.

V.G.: Keičiasi ir kalba – Rimas Užgiris į anglų kalbą išvertė libretą. Anglų kalba labai tinka pačiam kūriniui konceptualiai, nes tokiu būdu pabrėžiamas globalumo aspektas. Lina naujai kalbai adaptavo, kone perrašė, visą partitūrą. Beje, paviljonas vyks iki rudens: neturime galimybės fiziškai ir finansiškai išlaikyti lietuvių atlikėjų Venecijoje visą tą laiką, todėl įvesime tam tikrą rotaciją. Venecijoje atlikome vietinių dainininkų atranką, perklausėme apie šimtą žmonių. Jie vėliau įsilies į procesą, perims personažų estafetę. Toks kultūrinis mišinys irgi pabrėžia operai aktualią globalumo idėją.

– Ką jums pačioms reiškia faktas, kad „Saulė ir jūra“ buvo atrinkta atstovauti Lietuvai tokiame rimamte renginyje – Venecijos bienalėje?

R.B.: Tai mums reiškia labai daug. Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ bus eksponuojama vizualiųjų menų kontekste, kas operai nėra įprasta. Kita vertus, šis mūsų darbas išties yra labai vizualus, bet tuo pačiu turi ir visus kitus parametrus – garsinį ir literatūrinį, kurie šiuolaikinio meno kontekste skambės kitaip nei skamba teatro festivaliuose. „Saulė ir jūra“ taps tęstine instaliacija su gyvais žmonėmis.

L.L.: Kita vertus, performanso paviljonas yra gana rimtas iššūkis įvairiais aspektais – ne tik mums, bet ir Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristančiai Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai, o taip pat ir mūsų prodiuseriams Nidos meno kolonijai. Iki galutinio taško Venecijos bienalėje turime dar beveik tris mėnesius, tačiau priešakyje dar nemažai darbų, kurių palydovas – lėšų stygius. Dar niekuomet Lietuvos paviljone pristatomame kūrinyje nedalyvavo tiek daug gyvų atlikėjų, o tai kainuoja labai brangiai. Lietuvos kultūros taryba yra pagrindinis projekto finansuotojas, tačiau dalį lėšų turime rasti pačios. Todėl aktyviai ieškome rėmėjų, o netrukus startuos sutelktinio finansavimo kampanija: kiekvienas, tikintis mūsų projektu, galės nors ir nedidele suma prisidėti prie Lietuvos paviljono sėkmės. Tai, kaip kūrinys atrodys Venecijoje, priklausys nuo žmonių dosnumo.

– Venecijos bienalėje pirmą kartą Lietuvai atstovaus išimtinai moteriškas kolektyvas. O ir jūsų kūryboje nesunkiai galima užčiuopti tam tikrų moteriškumo momentų – kad ir lengvas ir subtilus sudėtingų socialinių temų pateikimas. Ką jums pačios kūryboje reiškia buvimas moterimi?

L.L.: Nežinau, ar tai tikrai galima vadinti moterišku priėjimu prie kūrybos, bet būdama moteris savaip žiūriu į kai kuriuos praktinius dalykus – kad ir kolobaracinio darbo procese atsisakydama tam tikrų hierarchinių darbo principų. Pas mus į repeticijas žmonės dažnai ateina su vaikais ar anūkais, kuriuos – kaip, beje, ir savo vaikus – vienaip ar kitaip įtraukiame į darbo procesą. Kadangi pati esu moteris su trimis vaikais, man puikiai pažįstamos situacijos, kuomet norėdama išlikti aktyvia savo profesinėje veikloje turėdavau keliauti su kūdikias ar vaikais, ieškoti jiems auklių, mokėti už lėktuvo bilietus, viešbučių kambarius. Deja, ypatingų sąlygų su mumis dirbančioms moterims pasiūlyti negalime, bet iš panašių mano pačios potyrių ateina tam tikras jautrumas ir supratingumas. Beje, ir mūsų kolektyvo branduolys yra moteriškas: prie Venecijos bienalės dirba prodiuserė Rasa Antanavičiūtė - Nidos meno kolonijos direktorė ir Lucia Pietroiusti - viena iš Serpentino galerijos Londone kuratorių. Paviljono dizainą kuria Goda Budvytytė, kuri, beje, taip pat yra kilusi iš Kauno.

Galimybė tapti projekto dalimi

Prie Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje sėkmės galima prisidėti skiriant finansinę paramą:

Vilniaus dailės akademija

Įmonės kodas 111950439

AB Swedbank

A. s. LT09 7300 0100 9509 4329

Mokėjimo paskirtis:

Parama Lietuvos paviljonui Venecijoje 2019

„Manau, kad konkurso nugalėtojas bus paskelbtas rugsėjį“, – trečiadienį BNS sakė Lietuvos ekspozicijos komisaras R.Jankauskas.

Paviljono projektų aptarimas vyko Lietuvos architektų sąjungoje, čia šiuo metu eksponuojami konkursui pateikti devyni darbai. Juos darbo dienomis gali apžiūrėti visuomenė.

R.Jankauskas teigė, kaip konkurso komisijos pirmininkas, negalintis atskleisti savo simpatijų jokiam projektui, tačiau, jo teigimu, visi jie yra įdomūs ir verti svarstymo.

Tarptautinė paroda „Expo 2017“ kitų metų vasarą vyks Kazachstano sostinėje Astanoje, o jos tema - „Ateities energetika“.

Iš devynių pateiktų projektų didžiausio ekspertų dėmesio sulaukė žaliąją energetiką propaguojantis „EnergoSkopas“ ir „Lazeriai. Ateities Energija“.

Juos du kaip geriausius įvardijo ryšių su visuomene specialistas Justas Nugaras, dirbantis Vilniaus Gedimino technikos universitete.

„Jame pristatoma Lietuvos sritis, kurioje mes turime pranašumą, ir, mano akimis, ji turėtų būti populiari atsinaujinančios energetikos kontekste“, – sakė J.Nugaras, kalbėdamas apie lazerių projektą.

Apibūdindamas projektą „EnergoSkopas“ specialistas teigė, kad jis pasiūlo šviežią požiūrį, kuris jungia gamtą su ateities technologijomis.

Grafinio dizaino asociacijos vadovas Gediminas Lašas tvirtino, jog projektas „EnergoSkopas“ yra „geriausiai išbaigtas, bene labiausiai aiškus projektas“.

Kiti ekspertai pasigedo detalesnio projekto „Lazeriai. Ateities Energija“ pristatymo, tačiau pačią idėją vertino kaip įdomią.

Po trečiadienį vykusios diskusijos projektinius pasiūlymus vertins komisija, sudaryta iš architektų, energetikų ir parodų organizavimo specialistų. Trijų pirmųjų vietų laimėtojams bus skirtos piniginės premijos, su pirmosios vietos laimėtoju taip pat bus sudaryta sutartis dėl techninio projekto parengimo ir jo įgyvendinimo priežiūros.

Lietuvos paviljonui įsirengti parodos organizatoriai skyrė 532 kvadratinių metrų ploto ir aštuonių metrų aukščio patalpą baigiamame statyti parodų komplekse.

Aplinkos ministerijos skelbtame paviljono projektų konkurse prašyta pateikti Lietuvos pristatymo koncepciją, pagrindinę norimą perduoti žinią (šūkį) ir vizualinį Lietuvos paviljono sprendimą. Čia reikėjo sutalpinti pagrindinę ekspoziciją, kavinę-barą ir suvenyrų parduotuvę, konferencijų salę, reprezentacines, administracines ir buitines patalpas. Kūrėjų prašyta pateikti ir paviljono fasado sprendinius.

Paviljonas turi atspindėti pagrindinę parodos temą – „Ateities energetika“, pristatyti Lietuvos pasiekimus vystant energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, tvarų jos panaudojimą, laimėjimus kitose aukštųjų technologijų ir eksporto požiūriu perspektyviausiose srityse, transporto ir turizmo plėtros galimybes.

Pasaulinė paroda Astanoje vyks nuo 2017 metų birželio 10 iki rugsėjo 10 dienos. Tikimasi, kad joje dalyvaus daugiau kaip 100 pasaulio valstybių ir keliolika tarptautinių organizacijų. Šalia Lietuvos paviljono ketina įsikurti Didžiosios Britanijos, Italijos ir Vengrijos paviljonai.

Per tris parodos mėnesius laukiama ne mažiau kaip 2 mln. lankytojų.

Per tris mėnesius į Milane vykstančią pasaulinę parodą „EXPO“, kurios tema - „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“ nupirkta 10 mln. bilietų. Paroda skirta maistui ir žemės ūkiui. Nuo gegužės iki lapkričio šioje pasaulinėje parodoje tarp 150 valstybių savo pasiekimus pristato ir Lietuva, tačiau organizatoriai sako pasigendantys didesnio mūsų verslininkų dėmesio.

Dalį Lietuvos pusę metų galima rasti Lietuvos paviljone Milane, prie kurio lankytojus traukia stilizuotas vandens lašas. Atėjus rugpjūčiui, organizatorių teigimu, lankytojų itin padaugėjo. Piko metu – nuo vidurdienio iki vakaro – jų čia plūsta po tūkstantį per valandą.

Žmonės parodoje kviečiami susipažinti su Lietuvos istorija ir dabartimi, maisto paveldu. Bene išskirtiniausias Lietuvos paviljono bruožas – dažnai rengiamos ekologiškų pieno, mėsos, duonos, medaus ir kitų produktų degustacijos.

Pasak gidų, maždaug 80 proc. lankytojų – italai, tačiau svečiū atvyksta ir iš Šveicarijos, Prancūzijos, Japonijos, Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų.

„Žmonės domisi Lietuvos istorija, kalba, maisto produktais, perka juodą duoną, pieno produktus. Būna lankytojų, kurie nežino, kas yra Lietuvos sostinė. Džiaugiamės, kad galime parodyti, kur ir kokia yra Lietuva“, – sako Lietuvos paviljono gidė Agnė Semenovičiūtė.

Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „EXPO 2015“ generalinis komisaras Romas Jankauskas akcentuoja, kad me tik Lietuvos maisto gamintojai, bet ir kitų sričių verslininkai šioje parodoje galėtų užmegzti naudingų kontaktų.

„Didelį dėmesį rodo ir Lombardijos, ir kitų Italijos regionų verslininkai, tačiau mūsų asocijuotos verslo struktūros dar nesurado kelio į Milaną, į pasaulinę parodą“, – tvirtina R. Jankauskas.

Svarbiausias klausimas, kurį kelia parodos dalyviai, – kaip prieš 100 metų vos 2 mlrd. žmonių maitinusiai Žemei 2050 m. teks išmaitinti 9 mlrd.? Vienos šalys maisto problemas siūlo spręsti moderniomis technologijomis, kitos – ūkininkauti, tausojant aplinką.

„Idėjų lauku“ pavadintas Vokietijos paviljonas pristato ateities maistą, kuriame naudojamos šiuolaikinės technologijos - lazeriai, saulės baterijos. Pavyzdžiui, įdėjus į tam tikrą įrangą grūdą, galima sužinoti, koks bus šios sėklos derlius.

Klimato kaitos grėsmę demonstruoja skėtis su nykstančiais Amazonės miškais. Ekspozicijos pabaigoje - linksmas vokiečių dueto pasirodymas, į kurį įtraukiami ir lankytojai.

Prie Prancūzijos paviljono žaliuoja tai, kas auginama šalyje,- prieskoninės žolės, vynuogės, kukurūzai.

Belgijos ekspozicija - viena iš nedaugelio, rodanti tikrus produktus. Pirmiausia – savo garsųjį šokoladą.

Kazachstano paviljonas – įspūdingos architektūros. Jo ekspozicija taip pat turtinga. Įdomus sumanymas – smiltimis piešiama šalies istorija, trimačių vaizdų filmas, kviečiantis po dvejų metų į „EXPO 2017“ Kazachstano sostinėje Astanoje.