„Čia rimtas klausimas, manau, kad grįžtant prie šitos istorijos ir problemos gylio ir esmės, tai galėtų būti vienas iš būdų, bet nemanau, kad mums reikėtų kliautis tik draudimais ir nespręsti šito klausimo sistemiškai“, – ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje žurnalistams sakė šalies prezidentas.

„Svarstytina, įdomu ir manau, kad šiandien ir lošimų versle, lošimų sektoriuje daug ko ir nepastebime. Pastebime iššvaistytus milijonus, bet kiek žmogiškų tragedijų, kiek šeimų suirusių, kiek nelaimingų žmonių, visa tai privalome matyti ir čia nėra lengvų sprendimų, bet valstybė turi vadovautis valstybiniais motyvais ir pirmiausia užkirsti kelią, kad nebūtų pavagiami pinigai“, – pridūrė G. Nausėda.

Seime praėjusią savaitę įregistruotos įstatymo pataisos, siūlančios nuo 2025 metų dar labiau sugriežtinti lošimų reklamą. Jas parašais parėmė maždaug pusšimtis parlamentarų – daugiausia iš valdančiosios daugumos.

Azartinių lošimų įstatymo pataisomis siūloma drausti skleisti informaciją, kad azartinių lošimų bendrovės remia bet kokius viešus renginius, veiklas, fizinius ir juridinius asmenis.

Tačiau Seimo Laisvės frakcijos atstovė Morgana Danielė siūlo kelerių metų pereinamąjį laikotarpį sporto sektoriui, kuris netekęs lošimo įmonių lėšų turėtų laiko susirasti kitų rėmėjų, o visiškai reklamą čia uždrausti ji siūlo nuo 2028 metų sausio.

Parlamentarai apie siekius griežtinti reikalavimus lošimų reklamai arba ją iš viso uždrausti prabilo investicijų bendrovės „BaltCap“ fondo buvusį partnerį Šarūną Stepukonį įtariant kazino pralošus milijonus eurų fondo įmonių lėšų, o lošimų bendrovei „Olympic Casino Group Baltija“ viešai bandant nusimesti atsakomybę.  

Lošimų įmonės remia daugiau negu pusę LKL klubų, o kai kurių įmonės minimos klubų pavadinimuose: Kėdainių „Nevėžis-Optibet”, Utenos „Uniclub Casino-Juventus“, Panevėžio „7bet-Lietkabelis“, Jonavos „CBet“. „Top Sport“ remia „Žalgirį“, „7bet“ – Vilniaus „Rytą“ ir Klaipėdos „Neptūną“. Įmonė „Betsafe“ yra LKL rėmėja.

„Prezidento nuomonė labai paprasta šitoj vietoj – prioritetas turi būti ekonomikos augimas. Pažiūrėkime į gynybos išlaidas nuo 2019 metų, tada jos sudarė virš 970 mln. eurų, dabar 2024 metais sieks beveik 2,1 mlrd. eurų, tas augimas labai didelis“, – antradienį interviu Žinių radijui sakė prezidento patarėja.

Pasak jos, tai rodo, kad ekonomikos augimas ir tinkamas požiūris į gynybą kaip prioritetinę sritį „duoda savo efektą“.

„Nuo 2019 metų mūsų makroekonomika pasikeitė ir mes auginome ekonomiką ir, žiūrėkite, 2024 metais perskirstymas aukščiausias per visą istoriją, sieks 33 proc. BVP, ir ši kryptis ekonomikos augimo turėtų būti vienas iš pagrindų“, – pažymėjo I. Segalovičienė.

Patarėjos teigimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti investicijų skatinimui, stiprinti ir spartinti Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą.

Reikėtų daugiau diskutuoti, kaip paskatinti investicijas, nes investicijos augina ekonomiką ir mes turime daug neišnaudotų resursų (...)

 

„Reikėtų daugiau diskutuoti, kaip paskatinti investicijas, nes investicijos augina ekonomiką ir mes turime daug neišnaudotų resursų, tokių kaip infrastruktūros projektus, stiprinti, spartinti ES lėšas, panaudoti kitus instrumentus“, – kalbėjo ji.

Lietuvoje vyksta diskusijos dėl galimų šaltinių gauti papildomų lėšų gynybai, tarp variantų svarstomi ir papildomi mokesčiai. Daugelis politikų ir ekspertų sutaria, kad norint priimti Vokietijos brigadą, iki 2030 metų išvystyti Lietuvos kariuomenėje diviziją ir padidinti šauktinių skaičių, reikia didesnio finansavimo.

Finansų ministerija yra paskelbusi penkias alternatyvas, kaip galėtų augti finansavimas šiai sričiai: jos apima skolinimąsi, pridėtinės vertės mokesčio atotrūkio mažinimą, taip pat galimą trijų mokesčių didinimą – PVM, pelno ir gyventojų pajamų.

Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė yra sakiusi, kad kariuomenės plėtros planams reikėtų apie 0,4–0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiančio papildomo finansavimo virš šiuo metu partijų sutarto 2,52 proc. BVP rodiklio.

Šių metų biudžete gynybai skirtos lėšos turėtų sudaryti 2,75 proc. BVP. Iš šių lėšų 2,52 proc. sudaro įprasti biudžetiniai asignavimai, o likusią sumą – bankų laikinai mokamas solidarumo įnašas, skirtas finansuoti tik infrastruktūrą sąjungininkams priimti.

Gynybai šiemetiniame biudžete iš viso yra skirta 2 mlrd. 91,7 mln. eurų., įskaitant 134,8 mln. eurų. solidarumo įnašo lėšas.

Aktyviai veikti negalėjo

Sovietams inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, 1940 m. laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas savo vyriausybės vardu paskelbė, kad JAV administracija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, ir pripažino Lietuvos diplomatinę tarnybą užsienyje, atstovybes ir konsulatus.

1941 m. buvo atšildytos Lietuvos valstybės lėšos, laikomos JAV bankuose, nes tas lėšas amerikiečių valdžia buvo įšaldžiusi, kai sovietai okupavo Lietuvą. Ilgainiui A. Smetonai pradėta mokėti iš tų atšildytų lėšų po 800 dolerių kas mėnesį jo pragyvenimui su žmona JAV. Prezidento gyvenimą, politinę veiklą JAV sunkino tai, kad jis negalėjo laikyti savęs jokios vyriausybės nariu, užsiimti aktyvia politine veikla, – su tokia sąlyga jis gavo JAV vizą.

Nepaisant to, A. Smetoną priėmė ir minėtas B. S. Wellesas, ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. A. Smetona kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus per nacionalinio transliuotojo radijo tinklą, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, dalyvaudavo tautininkų išeivijos renginiuose, nes kitos lietuvių išeivijos organizacijos jam priekaištavo dėl nesipriešinimo sovietų agresijai. Minėtas ir kiti nepagrįsti kaltinimai dėl naktinio 1940 m. birželio 14-osios posėdžio sprendimų gajūs iki šiol. Ypač tie, kuriuos 50 metų skleidė sovietų propaganda.

Pora: prezidentas su žmona Sofija Smetoniene 1941 m. kovo 10 d., atvykę į Niujorką. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Prezidento „kaltės“

Netiesa, kad prezidentas, palikdamas Lietuvą, išgrobstė valstybės iždą, – A. Smetona paėmė iš banko tik savo sąskaitoje buvusius pinigus.

Prezidentas ir tik keli ministrai naktiniame 1940 m. birželio 14-osios posėdyje, kuriame buvo svarstomas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už pasipriešinimą okupantams ginklu, pasisakė prieš Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo suėmimą.

Vyriausybės sprendimas buvo priešingas. Už nesipriešinimą ginklu pasisakė tuometis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, pats ministras pirmininkas Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir net ketintas į jo vietą skirti naujojoje Lietuvos vyriausybėje (ją sudaryti reikalauta SSRS ultimatume) Stasys Raštikis, anksčiau vadovavęs Lietuvos kariuomenei.

Nors prezidentui priekaištaujama, kad jis, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadas, neliepė gerai parengtai Lietuvos kariuomenei priešintis sovietų invazijai, A. Smetona neturėjo teisės vienašališkai priimti tokio sprendimo – reikėjo kariuomenės vado ir ministro pirmininko sutikimo, jų parašų.

Ar galėjo prezidentas ką nors pakeisti? Pasak paties A. Smetonos, tą istorinę naktį nebuvo jokių galimybių ir laiko pakeisti ministrų kabinetą, jo pirmininką, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke.

Okupacija buvo neišvengiama

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, nors išvengti okupacijos buvo neįmanoma, bet pasipriešinimo atveju sovietinės okupacijos teisėtumo fasadas būtų sugriautas, o Lietuva nebūtų strimgalviais puolusi į SSRS glėbį. Gal net būtų galėjusi pasukti Lenkijos keliu? A. Smetona, priešingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją po SSRS ultimatumo priėmimo, nusprendė trauktis iš Lietuvos. Mat nenorėjo, kaip pats yra sakęs, kad sovietai priverstų jį savo rankomis subolševikinti Lietuvą.

Prezidento rankose pagal 1938 m. Konstituciją buvo sutelktos didžiulės galios. Todėl sovietai su skubiai sudaryta nauja Lietuvos vyriausybe  uoliai medžiojo A. Smetoną, kad šis pasirašytų aneksiją įteisinančius dokumentus.

A. Smetona numatė subolševikinimą – jis tikslingai paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį laikinai eiti prezidento pareigas, o tai reiškė, kad šis neturi teisės paskirti naujo prezidento. Tai sovietams turėjo tapti sunkia teisine kliūtimi inkorporuojant Lietuvą į SSRS.

Deja, Maskva privertė A. Merkį pažeisti Lietuvos Konstituciją.

Likimas: Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi Rimgaudu Smetona dalyvauja atsisveikinimo su A. Smetona ceremonijoje Klivlande. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Nepatogus ir JAV, ir SSRS

Anot istoriko, rašytojo ir diplomato Alfonso Eidinto, A. Smetona emigracijoje JAV laikė save Lietuvos prezidentu ir teigė, kad pokarinė Lietuva turės būti atkurta 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Tačiau aktyviai veikti emigracijoje prezidentas negalėjo dėl pažado nedalyvauti politinėje veikloje.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, esant tokiai situacijai, A. Smetona emigracijoje tapo nepatogia figūra abiem pusėms.

Pirmiausia, žinoma, Maskvai, kuri turėjo pagrindo baimintis, kad, karui baigiantis ar pasibaigus, amerikiečiai gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip išryškinti sovietų valdžios teisėtumo klausimą Baltijos šalyse. Juk A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo veiklą. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą. Kas galėtų tai paneigti? Tai gal išties 1944 m. sausio 9-ąją Klivlande kilęs gaisras, nusinešęs A. Smetonos gyvybę, buvo sovietų NKVD suplanuotas?

Ne apie oficialią prezidento mirties priežastį, bet apie iki šiol gyvybingą, nors neparemtą svariais argumentais, jo žūties versiją prieš kelerius metus teko kalbėtis su šiauliečiu teisininku Stasiu Šimkevičiumi ir ne vieną knygą apie A. Smetoną ir jo šeimos narius parašiusia kauniete istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Įvardijo kaltininką

A. Smetona, 1943 m. rudenį susirašinėdamas su Lietuvos diplomatais, atkreipė dėmesį į blogą namo, kuriame gyveno, šildymo sistemos būklę. Pasak A. Eidinto, nėra žinių, kad tą problemą būtų mėginta spręsti. Galbūt apie tą problemą žinojo ir prezidento žūtimi galimai suinteresuotas Kremlius?

Prieš kelerius metus S. Šimkevičius drąsiai teigė, kad A. Smetoną gaisre pražudė ilgametis Lietuvos komunistas Povilas Rotomskis. Pasak teisininko, jis prie šios išvados priėjo ilgai tyrinėjęs, lyginęs faktus. Beje, P. Rotomskio pavardę knygoje „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ mini ir dr. I. Jakubavičienė. Beje, S. Šimkevičius, savarankiškai tyrinėjęs A. Smetonos žūties priežastis, šios knygos nebuvo skaitęs.

Minėtoje dr. I. Jakubavičienės knygoje, be Sofijos Smetonienės, A. Smetonos sūnaus Juliaus oficialių liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A. Smetonos žūties priežastį: grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose. Iš tiesų dar nepasveikęs po gripo prezidentas nenorėjo bėgti žiemą į kiemą vienmarškinis.

Laidotuvės: prezidento A.Smetonos karstas garbingai palydimas į Klivlando šv. Jono katedrą, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Keisti sutapimai

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius JAV gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

Dr. I. Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P. Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. „Lietuvos aide“. Ji rašė, kad, 1949 m. viešėdama pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su svečiu iš Vilniaus P. Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai „didelis komunistas“, 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P. Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, prasitarė, kad tai jis 1944 m. sausį „sutvarkęs“ A. Smetoną.

Pasak S. Šimkevičiaus, P. Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Dar 1928 m., būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos.

Karo metais P. Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke – stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšių su Lietuva. 1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Rotomskis iškart tapo užsienio reikalų ministru. Anot S. Šimkevičiaus, Kremlius taip atsidėkojo P. Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t. y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A. Smetona.

Vargu ar atsitiktinumas

Istoriko A. Kasparavičiaus nuomone, S. Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P. Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą. „Be kitų priežasčių ir anksčiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P. Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV“, – pastebėjo istorikas.

Anot S. Šimkevičiaus, ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P. Rotomskiui. „Jo nekrologe aptikau informaciją, kad grįžusį iš JAV į Lietuvą P. Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija“, – pastebėjo teisininkas.

S. Šimkevičiaus nuomone, šie apdovanojimai – tai dar kelios padėkos P .Rotomskiui už teroristinio akto surengimą Klivlande. „Minėtas nekrologas, išspausdintas „Tiesos“ laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P. Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius“, – sakė S. Šimkevičius.

V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Vairuotojo žinutė laikraštyje

S. Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš dr. I. Jakubavičienės knygos „Duetas“. Knygoje rašoma apie 1993 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą žinutę, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad kartą jam teko vežti P. Rotomskį su bičiuliu, kuriam pasigyrė sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A. Smetona.

Pasak istorikės I. Jakubavičienės, yra manančių, kad sovietų agentai (toks galėjo būti P. Rotomskis) užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki šiol nerasta, o gal ir neieškota. Vis dėlto S. Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P. Rotomskis turėjo ir asmeninių interesų nužudyti A. Smetoną, kuriam valdant dešimt metų kalėjo už komunistinę veiklą.

„Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir dabar veikia faktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A. Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus sovietmečio Lietuvos istorikas, dirbęs sovietizuoto URM kurjeriu. Tuo metu A. Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jį nužudė sovietai Klivlande – gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.“, – yra sakęs dr. A. Kasparavičius.

Trūksta dokumentų

Galutinai šią paslaptį galėtų išaiškinti autentiški tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir sovietinės rezidentūros JAV dokumentai. Tiksliau, tų dokumentų išslaptinimas. Deja.

„Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį, nes žvalgyba ir viešumas –  du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai. Tad tikėtis, kad paslapties šydas nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pasaulio po karo ateitį, nugalėtojų jame vaidmenį, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių staigmenų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. „Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A. Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.

Tad A. Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotų trečiųjų asmenų prisiminimų ar liudijimų apie P. Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančių jo karjeros sutapimų. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A. Smetonos žūties priežastį.

Pagarba: Istorinėje LR Prezidentūroje A. Smetonos mirties metinių sukakčiai buvo skirtas renginys „Atminties dedamoji: nusilenkimas mirusiam“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Į Lietuvą dar negrįžo

Prezidentas A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte, gaisro metu apsinuodijęs anglies monoksidu. Sausio 13-ąją jo palaikai buvo palaidoti Klivlando Kalvarijos kapinėse, o vėliau perkelti į Nolvudo mauzoliejų (Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum).

1974 m. minint prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, JAV atkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis prezidento ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste (Ohajo valstija) esančių Visų Sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Anot prezidento Gitano Nausėdos, staigus akcizo pakilimas tapo neproporcingai didele našta vartotojams.

„Prezidentas ragina Vyriausybę peržiūrėti akivaizdžiai nepakankamai įvertintą sprendimą dėl staigaus akcizo naftos dujoms padidinimo, nedelsti ir priimti situaciją koreguojančius sprendimus“, – teigiama Prezidentūros atsiųstame komentare BNS.

Prezidento nuomone, Vyriausybė iki įstatymo įsigaliojimo nesudarė pakankamai palankių galimybių vartotojams prisitaikyti bei susikurti alternatyvų.

„Toks staigus akcizo pakėlimas tapo neproporcingai didele našta vartotojams ir laikytinas Vyriausybės klaida vartotojų atžvilgiu“, – nurodo Prezidentūra.

Įsigaliojus Akcizų įstatymo pataisomis, SND akcizas nuo sausio siekia 368 eurus už toną (su PVM).

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas trečiadienį BNS teigė, kad ministerija iki pavasario persvarstys ir pateiks naujus siūlymus dėl šio mokesčio.

Taip pat prezidentas aiškiai pasisako už subalansuotus sprendimus, kuriais nebūtų staiga sukeliama neproporcinga finansinė našta buitiniams ir verslo vartotojams (...)

Anksčiau jis sakė, kad taršus ir daugiausia iš Rusijos importuojamas kuras turi brangti, o lengvatos naikinimas buvo gerai apgalvotas sprendimas, tuo metu gyventojams ir verslui bus suteikta nemažai laiko ir finansinės paramos rasti alternatyvas SND.

Prezidentūra pritaria siekiui mažinti taršaus kuro naudojimą, bet ragina kartu vertinti ir tokių sprendimų poveikį vartotojams, kad jiems pokyčiai netaptų papildoma finansine našta.

„Prezidentas supranta ir remia iniciatyvas, skirtas taršaus iškastinio kuro vartojimo Lietuvoje mažinimui ir jo atsisakymui. Lygiai taip pat prezidentas aiškiai pasisako už subalansuotus sprendimus, kuriais nebūtų staiga sukeliama neproporcinga finansinė našta buitiniams ir verslo vartotojams, ypač tiems, kurie neturi jokių alternatyvų arba stokoja galimybių greitai pakeisti naudojamą kuro rūšį“, – teigiama komentare.

„Vartotojams turi būti sudaryta efektyvi ir veiksminga paramos sistema adaptuotis prie tokių pokyčių, kai valstybės lygmeniu atsisakoma taršaus iškastinio kuro rūšių“, – nurodoma jame.

„Reuters“ pernai sausio pabaigoje pranešė, kad SND iš Rusijos eksportas į Baltijos šalis 2022 metais, palyginti su 2021 metais, išaugo nuo 159 tūkst. iki 331 tūkst. tonų, iš jų į Latviją – 77 proc. iki 232 tūkst., į Lietuvą – 8,5 karto iki 72 tūkst., į Estiją – 42 proc. iki 27 tūkst. tonų.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, SND importas iš Rusijos 2022 metais, palyginti su 2021 metais, augo 8,1 karto iki 72,4 tūkst. tonų ir sudarė 55,4 proc. viso šio kuro importo (130,8 tūkst. tonų).

„Yra Ekonomikos komiteto pasiūlymas, t. y. 217 mln. eurų, bet tikrai labai svarbu, kad matome, jog gali būti taip, kad ledai pajudės. Prezidentas visą mėnesį akcentavo, kad būtų teisinga, jog tai, ką surenkame iš padidėjusio kelių mokesčio, vinječių, apie 40 mln. eurų, ir nukeliautų labai tiksliai tam“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė I. Segalovičienė.

„Matome, kad siūlymas yra Utenos keliui, tikslingas finansavimas. Labai įdomu, kad buvo rasta daugiau nei 100 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų, matome, kad pasistengus galima labiau tuos finansinius srautus susidėlioti tikslingiau į artimesnį etapą, jog efektą galėtume pasiekti“, – pažymėjo ji.

I. Segalovičienė pabrėžė, kad adekvatus finansavimas keliams yra būtinas, nes vėliau juos „gelbėti“ gali kainuoti kelis kartus daugiau. Ji taip pat pažymėjo, kad Prezidentūra siūlo apsvarstyti galimybę skolintis Lietuvos automobilių kelių direkcijai (LAKD) deficito ribose.

„Labai svarbu pabrėžti, kad prezidentas taip pat siūlo apsvarstyti galimybę biudžete numatyti skolinimosi teisę Lietuvos automobilių kelių direkcijai deficito ribose, su Vyriausybės leidimu. Dabar matome apie 160 mln. eurų papildomų lėšų yra planuojama susisiekimui skirti, tačiau tą trūkstamą dalį galima būtų užprojektuoti per skolinimosi teisę LAKD“, – sakė prezidento patarėja.

Labai svarbu pabrėžti, kad prezidentas taip pat siūlo apsvarstyti galimybę biudžete numatyti skolinimosi teisę Lietuvos automobilių kelių direkcijai deficito ribose, su Vyriausybės leidimu.

 

„Erdvės dar gali būti biudžete ir tikimės, kad Vyriausybė labai gerai įvertins erdvės galimybes“, – tvirtino ji.

Trečiadienį Vyriausybė koreguos 2024 m. valstybės biudžeto projektą ir jame numatys didesnį finansavimą keliams, pirmadienį žurnalistams sakė premjerė Ingrida Šimonytė. Jį patobulinus, ministrės pirmininkės teigimu, biudžeto deficitas šoktels iki leistinos ribos – 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

Prezidentūra Eltai tikino, kad Europos Komisijos (EK) skaičiavimuose nurodoma, jog deficitas gali būti apie 2,3 proc. BVP, tad manevro laisvės siūlymams yra ir projekto tobulinimas yra galimas.

Antradienį Seime numatoma pirmąkart svarstyti 2024 metų valstybės biudžeto projektą.

Jis Seimui pateiktas spalio 10 d., parlamentarų bei institucijų siūlymų suma sudaro per 1,3 mlrd. eurų, didžiausias sumas siūlant skirti kelių infrastruktūrai.

Skola – 39,8 proc.

Vyriausybės pateiktame 2024 m. biudžeto projekte numatyta, jog valstybės pajamos kitais metais sieks 17,01 mlrd. eurų, išlaidos – 20,5 mlrd. eurų. Lyginant su 2023 m., numatoma, kad biudžeto pajamos augs 1,46 mlrd. eurų (9,4 proc.), išlaidos – beveik 1,5 mlrd. eurų (7,9 proc.).

Valdžios sektoriaus skola 2024 m. sudarys 39,8 proc. (neįvertinus ES balanso ir kaupimo poveikio – 38,9 proc.), deficitas – 2,9 proc. (be laikinųjų priemonių – 2,5 proc.). 2025 m. numatoma, kad skola sieks 43,1 proc., o deficitas 2,5 proc.

Kitąmet vėl galios Mastrichto kriterijai, tad ES šalys, taip pat ir Lietuva, turės išlaikyti mažesnį nei 3 proc. BVP biudžeto deficitą bei neturėti didesnės nei 60 proc. BVP dydžio skolos.

Koalicijos partneriai „laisviečiai“ kelia klausimus dėl neformalaus ugdymo krepšeliui vaikų būreliams ir didesnio finansavimo švietimo sričiai. Tuo metu opozicijos atstovai yra nepatenkinti, jų teigimu, pernelyg menku numatytu finansavimu kelių infrastruktūrai.

Švietimo susitarimo įgyvendinimui kitais metais numatoma skirti 387 mln. eurų, tuo metu Lietuvos kelių priežiūrai ir tvarkymui kitų metų biudžete planuojami 715,3 mln. eurų.

Kaip pranešė Prezidentūra, valstybių vadovai taip pat kalbėjosi apie Lietuvos ir Vokietijos dvišalio bendradarbiavimo, regiono saugumo ir gynybos klausimus, tolesnį atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje bei padėtį Vidurio Rytuose.

Prezidentas pasveikino Vokietiją dėl sprendimo pradėti karinės brigados dislokavimą Lietuvoje jau 2024 metais.

„Vokietijos sunkiosios brigados perkėlimas į Lietuvą yra kertinis žingsnis stiprinant NATO rytinio flango saugumą ir užtikrinant priešakinės gynybos pajėgumus. Užtikrinti visą brigados dislokavimui reikalingą infrastruktūrą yra prioritetinis Lietuvos Vyriausybės uždavinys – mes visi siekiame, kad tai taptų sėkmės istorija ir pavyzdžiu kitoms regiono valstybėms“, – susitikime sakė G. Nausėda.

Apie brigados dislokavimą Lietuvoje imta kalbėti po Rusijos invazijos į Ukrainą, siekiant sustiprinti regiono saugumą. Šalyje šiuo metu dislokuotas brigados priešakinis vadovavimo elementas.

Vokietijos gynybos ministerija anksčiau lapkritį paskelbė, kad vokiečių brigados branduolį Lietuvoje turėtų sudaryti du tankų batalionai, o trečiąjį batalioną iš pradžių sudarys vokiečių vadovaujama NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė.

Vokietijos sunkiosios brigados perkėlimas į Lietuvą yra kertinis žingsnis stiprinant NATO rytinio flango saugumą ir užtikrinant priešakinės gynybos pajėgumus.

„Kurį laiką mums, kaip žinote, niekaip nepavyko rasti to galutinio sprendimo, bet aš manau, kad čia viso politinio elito – ir Vokietijos politinio elito, ir Vokietijos kanclerio, ir Vokietijos prezidento indėlis yra tikrai labai apčiuopiamas. Dabar svarbiausia, ir tą aš pažymėjau, kad šie sprendimai būtų įgyvendinti kaip galima greičiau“, – prezidentūros išplatintame komentare sakė G. Nausėda.

Vilnius planuoja, kad didžioji karių dalis bus dislokuota 2026-aisiais.

G. Nausėda Berlyne pabrėžė, kad Lietuva sparčiai didina investicijas gynybai, kurios 2024 metais pasieks 2,71 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), ir siekia būti pilnai pasiruošusi Vokietijos brigados dislokavimui 2026 metais.

„Patikinau, kad Lietuva yra pasirengusi padaryti viską, kas nuo jos priklauso ir įgyvendinti reikalingą infrastruktūrą pirmiausia karine to žodžio prasme iki 2026 metų imtinai. Taip, tai nėra paprastas dalykas, bet mes esame sutelkę ir politinę valią, ir visus resursus“, – po susitikimo kalbėjo prezidentas.

Jis teigė Vokietijos prezidento paprašęs, kad ir iš Vokietijos pusės „procesas tikrai vyktų koordinuotai“ ir projektas būtų įgyvendintas kaip galima greičiau.

Lietuvos ir Vokietijos vadovai taip pat aptarė tolesnį atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje.

G. Nausėda akcentavo, kad Vakarų valstybės privalo užtikrinti ir spartinti karinės paramos Ukrainai tiekimą, siekti agresorės Rusijos atsakomybės už agresijos ir karo nusikaltimus, plėsti sankcijas Rusijai, įtraukiant atominės energetikos, informacinių technologijų, lazerių pramonės srityse ir finansų sektoriuje veikiančias kompanijas ir finansines institucijas.

Jis pakvietė Franką-Walterį Steinmeierį 2024 metų pavasarį atvykti į Vilniuje vyksiantį Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikimą.

„Trijų jūrų iniciatyva ne tik stiprina ekonominį regiono valstybių bendradarbiavimą, bet ir skatina infrastruktūros projektų vystymąsi, taip užtikrindama didesnį saugumą bei padėdama perorientuoti prekių ir paslaugų srautus iš Rytų ir Vakarų į Šiaurės ir Pietų kryptį“, – sakė G. Nausėda.

Berlyne Lietuvos vadovas šį vakarą Vokietijos Kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) kvietimu taip pat dalyvaus neformalioje diskusijoje dėl ES strateginės darbotvarkės.

„Galimybių būtinai reikia ieškoti, nes iš to, kas planuojama, netenka tikėtis, kad galėsime skirti realiai daugiau lėšų kelių plėtrai ir modernizavimui“, – žurnalistams Kelmėje pirmadienį sakė G. Nausėda.

Pasak jo, dėl infliacijos finansavimas keliams 2024 metais realiai bus mažesnis nei šiemet.

„Tai visuotinė problema šiandien ir turime suvokti jos mastą, tai nėra kad nuvažiuoji į vieną ar kitą savivaldybę ir skundžiamasi tragiška kelių būkle. Šiandien beveik visos savivaldybės skundžiasi tragiška kelių būkle ir svarbiausia, kad infliacijai esant tokio lygio, natūralu, tie kuklūs nominaliniai pakeitimai ar lėšų padidėjimai, jie nepadengia infliacijos ir tai reiškia tik viena – kad kitais metais turėsime realiai dar mažiau lėšų šitam nepaprastai svarbiam tikslui“, – teigė prezidentas.

Pasak jo, keliai yra svarbūs ne tik patys savaime, bet ir įgyvendinant švietimo ir sveikatos apsaugos reformą.

„Juose daug kas „pakabinta“ ant pavežėjimo paslaugos. Ir jei ji negali būti normaliai suteikta dėl to, kad technika byra važiuodama duobėtais keliais, natūralu, kad šitoje sistemoje atsiranda silpnoji grandis ir šiuo metu tai silpnoji dalis“, – sakė G. Nausėda.

Jis taip pat teigė biudžete pasigendantis daugiau lėšų vaikams ir šeimoms, todėl Seimui teiks pasiūlymą dėl papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio didinimo šeimoms.

Vyriausybės pateiktame 2024-ųjų biudžeto projekte keliams numatyta 715,3 mln. eurų, iš jų 543 mln. eurų – Kelių priežiūros ir plėtros programai – tiek pat, kiek ir pernai, o dar 130,5 mln. eurų – iš laikinojo bankų solidarumo įnašo, 41,8 mln. eurų – Europos Sąjungos paramos.

Premjerė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę neatmetė, kad dėl kelių finansavimo gali kilti nemažai diskusijų.

„Fiskalinė drausmė turi būti išlaikoma. Todėl pasisakome už subalansuotą ir racionalų atskirų pasiūlymų vertinimą. Manau, kad tai įmanoma padaryti, bet labai tiksliai reikia pasirinkti prioritetus. Jeigu mes nusistatome per daug prioritetų, iš karto galime automatiškai konstatuoti, kad visiems jiems pinigų nėra“, – antradienį po susitikimo su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen sakė G. Nausėda.

Premjerė Ingrida Šimonytė šią savaitę teigė, kad kitų metų biudžete neturėtų būti jokių nenumatytų išlaidų, tačiau iššūkis Vyriausybei bus užtikrinti jo atitiktį europinėms fiskalinės drausmės taisyklėms.

Nuo kitų metų Europos Sąjungoje (ES) turėtų vėl galioti Stabilumo ir augimo pakto reikalavimai, nustatantys, kad šalių narių biudžeto deficitas neturėtų viršyti 3 proc. BVP.

Nuo 2020-ųjų šių taisyklių galiojimui buvo pritaikyta išimtis dėl COVID-19 pandemijos smūgio Bendrijos ekonomikai, šiems metams išimtis pratęsta dėl Rusijos karo Ukrainoje.

„Pirmiausia tai duoda, nors gal kai kam tai atrodo netikėta, – didesnį žmonių norą dalyvauti pensijų reformoje. Įsivaizduokite apsisprendimą žmogaus, kuris žino, kad į pensijų sistemą pateks kaip baudžiauninkas ir neturės galimybės iki pensijos pradžios nieko padaryti, ir padėtį žmogaus, kuris žinos, kad ekstremaliu atveju vieną kartą per gyvenimą išimti ne visus, o dalį savo pinigų“, – žurnalistams antradienį Varėnos rajono Mantotų kaime sakė G. Nausėda.

Prezidentūra rudenį Seimui ketina siūlyti įteisinti galimybę vieną kartą išsiimti iki ketvirtadalio sukauptų lėšų.

„Natūralu, turėdamas tokias garantijas jis jausis saugiau ir turbūt jo noras dalyvauti sistemoje bus didesnis“, – pridūrė jis.

Prezidentas atmetė galimybę, kad tokiu atveju vienu metu būtų paimtos didžiulės pinigų sumos, pavyzdžiui, milijardas eurų.

„Juk kalbame apie racionaliai mąstančius žmones, kurie susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, kuomet reikia labai pinigų vieniems ar kitiems poreikiams, jie gali pasinaudoti šita opcija, bet tai nereiškia, kad visi puls urmu daryti tą patį, net ir tie, kuriems tokio poreikio nėra. Juk žmonės yra protingi, tai priimkime įstatymus vadovaudamasi šita prielaida, kad mūsų žmonės yra protingi ir dažnai protingesni nei politikai“, – teigė G. Nausėda.

Antros pakopos pensijų sistemoje Lietuvoje dalyvauja apie 1,4 mln. dirbančių žmonių. „Sodros“ duomenimis, iš automatiškai šiemet į fondus įtrauktų beveik 68 tūkst. gyventojų dalyvauti pensijų kaupime atsisakė 41,5 tūkst.

„Lenkijos ir Lietuvos Prezidentai aptarė „Wagner“ grupuotės, kuriame galimai skrido grupuotės lyderiai, sudužimo pasekmes“, – nurodoma šeštadienį išplatintame Prezidentūros pranešime.

Anot pranešimo, šalių vadovai taip kalbėjo apie regiono saugumo klausimus bei Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą, aptarė keliamus tikslus 2024 metų NATO viršūnių susitikimui Vašingtone.

Pasak Prezidentūros, Lietuvos ir Lenkijos vadovai sutarė drauge ir toliau siekti Ukrainos pakvietimo į Aljansą.

Praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ samdinių maišto Rusijoje, trečiadienį prie Tverės sudužo su šia grupe susijęs privatus lėktuvas ir žuvo 10 lėktuve buvusių žmonių, įskaitant, kaip manoma, grupuotės vadovą Jevgenijų Prigožiną.

Kol kas informacija apie J. Prigožino žūtį nėra galutinai patvirtinta.

Kremlius penktadienį griežtai atmetė gandus, kad užsakė nužudyti privačios karinės bendrovės „Wagner“ bosą J. Prigožiną.

Rusijos pareigūnai pranešė pradėję tyrimą dėl oro eismo taisyklių pažeidimų, tačiau apie galimas incidento priežastis nekalba.

Lietuvos ir Lenkijos duomenimis, Baltarusijoje šiuo metu yra apie 4 tūkst. „Wagner“ samdinių, dalis jų – arti Lietuvos ir Lenkijos sienų. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas tvirtina, kad samdinių skaičius gali siekti ir iki 4,5 tūkstančio.