-
„Tylioji žudikė“, nešanti mirtį nieko neįtariantiems lietuviams: norinčiųjų pasitikrinti – eilės 26
Prie MO muziejaus nuo pat ankstyvo šeštadienio ryto vyniojosi didžiulė žmonių eilė. Tiesa, ne į parodą šįkart susirinko.
Pakruojo gyventojas Jonas atvyko specialiai dėl tyrimo. Anot jo, vilniečiams gerai, jie laimingi, kad gali pasitikrinti nemokamai, o mažuose miesteliuose tokios galimybės nėra.
Aorta – stambiausia žmogaus kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja po visą kūną.
Medikai skaičiuoja, kad šiandien šalyje maždaug 5 tūkst. vyrų ir moterų, kurie turi pilvo aortos aneurizmą, tačiau du trečdaliai nesigydo, nes apie tai nė neįtaria.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Ji dar vadinama „tyliąja žudike“.
„Ji savo simptomų jokių gali nerodyti ir pirmas simptomas gali būti plyšimas. O plyšimas tai yra tragedija, katastrofa“, – sakė kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius.
Plyšus aortai prasideda smarkus vidinis kraujavimas.
„50 proc., literatūros duomenimis, net nepasiekia gydymo įstaigos, jie numiršta. O kiti, kas pasiekia, mirtingumas Lietuvoj siekia praeitų metų statistika apie 60 proc.“, – kalbėjo A. Mackevičius.
Pernai per tokią akciją vien Vilniuje patikrinta daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.
Dalis po tyrimo keliauja tiesiai į gydymo įstaigas. Pernai aortos aneurizmos nustatytos 22 žmonėms.
„Dviem žmonėms buvo diagnozuota, kur jau didžiulio diametro 6 cm aorta, kai jau rizika plyšimo yra, tai tie žmonės dviejų savaičių laikotarpiu buvo pagydyti, išoperuoti“, – pasakojo A. Mackevičius.
Ir šeštadienį laiku nustatytų aortos aneurizmos atvejų buvo jau per pirmas porą valandų.
Ji savo simptomų jokių gali nerodyti ir pirmas simptomas gali būti plyšimas.
„Jau du tokius atvejus esam radę iš šeštadienio žmonių dalyvių, tai jie papildomai bus nukreipti į ligoninę, sutarta, kada atvyks kraujagyslių chirurgo konsultacijai“, – kalbėjo A. Mackevičius.
Nors vyrams rizika dėl aneurizmos atsiranda dešimtmečiu anksčiau nei moterims, nuo 65-erių, eilėje vis dėlto dauguma moterų.
Gyventojai tokių akcijų norėtų daugiau. Sako, tik jos ir gelbėja, mat gydymo įstaigose eilės – tragiškos. Bet kokio tyrimo laukti tenka po keletą mėnesių.
Nemokami prevenciniai tyrimai organizuojami minint tarptautinę aortos dieną.
Akcija šeštadienį vyko ir Kaune bei Klaipėdoje.
-
Iš reta liga sergančios C. Dion sesers lūpų – žinia apie dainininkės balsą
Kaip rašo „Hello!“, C. Dion su liga kovoja būdama savo namuose Las Vegase. Nors pasigirsta kalbų, kad dainininkės balsas dėl sveikatos būklės dingo, tačiau sesuo prieš kelias dienas tai paneigė. Claudette tvirtino, kad C. Dion vis dar dainuoja – jos balso liga neužslopino.
„Ji man telefonu padainavo kelias natas. Jos balsas vis dar toks pat. Buvau labai laiminga ir nusiraminau tai išgirdusi. Sesuo kaip ir aš yra įsitikinusi, kad sugebės įveikti šį išbandymą“, – pasakojo Claudette.
Pasak garsenybės sesers, ligą, kuria C,. Dion serga, gydyti yra ypač sunku. Todėl ja rūpinasi didelė specialistų komanda. „Aš visiškai pasitikiu medikų komanda, mano mažoji sesuo yra nepaprastai stipri ir jai viskas bus gerai“, – įsitikinusi Claudette.
Primename, kad dėl „sustingusio žmogaus sindromo“, diagnozuojamo maždaug vienam iš milijono žmonių, 55-erių dainininkė atidėjo turo po Europą ir 2023 metų pavasario koncertus. Liga, kuria serga C. Dion, stipriai stingdo raumenis, sukelia kojų ir nugaros spazmus.
Atlikėjos sesuo Claudette anksčiau teigė, kad C. Dion „reikia pailsėti“. „Ji visada stengiasi būti stipriausia, bet dabar yra laikas, kai širdis ir kūnas sako kitaip. Svarbu į juos įsiklausyti“. – aiškino Claudette.
-
Vėžys mane gąsdina: kaip gyventi be baimės?
Išsamiau apie dažniausius sunkumus ir sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.
Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta
Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję pacientai dažniausiai sako: „Atrodo, kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga.
„Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elisabeth Kiubler-Ross išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir, galiausiai, depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais šios reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali prireikti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji.
Gydytoja psichiatrė pažymėjo, kad vėžio liga paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia paciento ar pacientės vaidmuo šeimoje: „Jei žmogus dirba, jis neišvengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svarbius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į lengvesnį. Būna, kad žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų.“
Tačiau pacientams ir jo šeimos nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitikrintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą.
„Svarbu suvokti, kad, nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakcija į vėžio ligos nustatymą, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet net ir psichologiškai sustiprėja, įgauna didesnį psichologinį atsparumą“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė.
Patartina atvirai kalbėtis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis jausmais.
Nevertėtų slėpti savo emocijų
Sužinojus vėžio diagnozę, pirmiausia labai svarbu būti atviram pačiam sau.
„Nereikia rodyti laimingo veido, jeigu tuo metu taip nesijaučiate. Patartina atvirai kalbėtis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis jausmais, kadangi tai padeda jausmams prasiventiliuoti, sušvelnėti“, – rekomendavo dr. G. Bulotienė ir pridūrė, kad kartais pacientai nenori emociškai apkrauti artimųjų, nes jiems ir taip sunku, tačiau tokia taktika dažniausiai nepasiteisina.
„Dažniausiai ligoniui nepavyksta visiškai nuslėpti savo jausmų ir artimieji visgi nujaučia, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Vaikai pajunta mamos ar tėčio emocijas ir gali patys sugalvoti dar baisesnių dalykų, jeigu jiems nebus suprantamai paaiškinta. Kartais pacientai apie savo diagnozę nepasako seniems tėvams, nenorėdami jų jaudinti. Visgi, kaip pastebėjau iš savo ilgametės praktikos konsultuodama vėžiu sergančius pacientus, dažniausiai artimieji sugeba priimti vėžio diagnozę, susitvarkyti su kilusiais jausmais ir ateityje gali padėti ir palaikyti ligonį. Sutuoktinio ar suaugusių vaikų pagalba gali būti labai naudinga nuvežant pas gydytoją ar nuperkant ir paruošiant maistą“, – aiškino gydytoja psichiatrė.
Ji pabrėžė, kad anksčiau ar vėliau artimieji vis tiek sužinos apie vėžio ligą ir gali jaustis įskaudinti, kad jiems nebuvo pasakyta anksčiau. Jeigu artimųjų emociniai išgyvenimai labai gilūs, jiems svarbu išdrįsti kreiptis į psichologą, kad padėtų susitvarkyti su užgriuvusia situacija. Jeigu atsiranda nuolatinė nemiga ar nerimas, gali būti reikalingas medikamentinis gydymas.
Vidinės darnos jausmo svarba
Anot gydytojos psichiatrės, norint stiprinti savo sveikatą, tiek ligoniui, tiek šeimos nariams yra svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pacientų artimųjų nerimas, depresiškumas ir kiti parametrai statistiškai blogesni, palyginti su bendrąja populiacija. Pacientai, kurių geresnė psichologinė būklė, geriau pakelia priešvėžinį gydymą ir patiria mažiau šalutinių reiškinių“, – kalbėjo ji.
NVI atliktame krūties vėžiu sergančių moterų tyrime buvo nustatyta, kad moterys, kurios labiau jaučia vidinę darną, patiria statistiškai patikimai mažesnį su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir mažiau šalutinių reiškinių po krūties operacijų nei moterys, kurių vidinės darnos jausmas žemesnis.
„Noriu pabrėžti reabilitacijos, taip pat psichologinės ir socialinės pagalbos svarbą po vėžio gydymo. Fizinės medicinos ir reabilitacijos komanda – kineziterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai, masažuotojai, fitoterapeutai, dietologai ir kiti specialistai – gali sėkmingai padėti pacientams pagerinti savijautą ir kiek įmanoma sugrįžti į iki ligos buvusį funkcionavimą, – teigė dr. G. Bulotienė. – Labai svarbu prisiminti, kad dvasinė ir psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi negu fizinė ir, esant poreikiui, reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti vėžio baimes.“
Daugiau naudingos informacijos, susijusios su onkologinėmis ligomis, galima rasti NVI interneto svetainėje.
Apie tai, kaip įveikti emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus, kokios yra nemokamos pagalbos galimybės Lietuvoje, galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.
Užs. 1857662
-
Žvynelinė yra daugiau nei tik odos liga 2
Gali sukelti negalią
Tai, kad žvynelinė nėra tik odos liga, įrodė pastarojo dešimtmečio medicinos praktika ir moksliniai tyrimai. Taip teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Reumatologijos centro gydytoja reumatologė dr. Inesa Arštikytė.
Anot jos, žvynelinė yra sisteminė liga, žalojanti ne tik odą ar nagus, bet ir kraujagysles, sausgysles, sąnarius, stuburą. Ji taip pat turi įtakos širdies bei kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto ir depresijos išsivystymui. Medikė pažymi – nors dažniausiai žvynelinė pažeidžia nagus bei odą, daliai pacientų nustatomas psoriazinis artritas.
„Įvairios mokslinės studijos rodo – su šiuo, žvynelinę lydinčiu sąnarių uždegimu, susiduria apie 42 proc. šia liga sergančių pacientų. Psoriazinis artritas įprastai išsivysto sulaukus 30–40 metų amžiaus. Moterims dažniau simetriškai pažeidžiami daugelis smulkių ir stambių sąnarių, o vyrams pasireiškia stuburo pakenkimai. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad psoriazinis artritas – vien suaugusiųjų liga. Juo serga ir vaikai, o šį uždegimą gali sukelti ne vien paveldėjimas, turintis didžiausią įtakos žvynelinės išsivystymui, bet ir išorės veiksniai“, – akcentuoja dr. I. Arštikytė.
Medikė priduria – psoriazinis artritas yra ypač klastingas, mat apie uždegimo pradžią kartais net neįmanoma įtarti. Juolab, sako specialistė, kad net 15 proc. žvynelinės atvejų odos ir sąnarių pokyčiai randasi vienu metu, o 5 proc. atvejų sąnarių – anksčiau už odos pažeidimus.
„Taigi psoriazinis artritas gali pasirodyti kaip visiškai kita problema. Jam būdingi įprasti simptomai – pakilusi kūno temperatūra, bendras silpnumas, nuovargis, miego sutrikimai ir darbingumo sumažėjimas. Tačiau tuomet uždegimas jau būna pažeidęs sąnarius ar stuburą. Tai ir yra didžioji jo klasta: nėra jokio tiesioginio laboratorinio tyrimo, leidžiančio diagnozuoti psoriazinį artritą – dažniausiai randami padidėję uždegimo laboratoriniai rodikliai, tačiau jie gali būti ir normos ribose. Ligą atpažinti leidžia ir radiologiniai sąnarių bei stuburo tyrimai. Diagnozavus psoriazinį artritą privalu laiku pradėti medikamentinį gydymą. Tik taip galima užkirsti kelią negrįžtamam sąnarių pažeidimui, deformacijoms, sąnarių funkcijos sutrikimui. Vis dėlto maždaug ketvirtadaliui pacientų pasiekti geros ligos kontrolės nepavyksta net ir taikant moderniausius medikamentus. Todėl dalis sergančiųjų gali patirti negrįžtamus stuburo ar sąnarių pažeidimus, kurie sukelia negalią“, – neguodžia dr. I. Arštikytė.
Blogiausias scenarijus – išvengiamas
Visgi negalia, kurią gali patirti sergantieji žvyneline, yra dar neblogiausias scenarijus šiems pacientams. Apie tai kalba Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja kardiologė Eglė Čiburienė. Medikė pažymi – negydoma žvynelinė gali sukelti net mirtį.
„Sergant žvyneline, rizika patirti galvos smegenų insultą padidėja 60 proc. ir net tris kartus dažniau susergama miokardo infarktu. Pabrėžtina, kad mirštamumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų yra 40 proc. didesnis nei žvyneline nesergančių žmonių. Taip nutinka todėl, kad odos pažeidimą žvynelinės pacientams sukeliantis sisteminis uždegimas pažeidžia viso kūno kraujagysles. Labai svarbu ir tai, jog tokios komplikacijos susijusios ne su amžiumi, o ligos sunkumu. Mat kuo žvynelinė sudėtingesnė bei didesnę dalį odos pažeidžia, tuo tikimybė sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis išauga“, – sako E. Čiburienė.
Todėl gydytoja kardiologė rekomenduoja kiekvienam žvynelinės pacientui įvertinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei nustatyti papildomus pavojų sukeliančius veiksnius. Anot medikės, pacientas turi žinoti, koks jo kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje, cholesterolio koncentracija. O nustačius rizikos veiksnius, juos būtina koreguoti.
„Privalu naudoti kraujospūdį mažinančius vaistus, pasitelkti cholesterolio kiekį organizme kontroliuojančią dietą ar medikamentus, gydyti cukrinį diabetą. Reikia paminėti, kad didelę įtaką žvynelinės vystymuisi turi ir alkoholio vartojimas, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, netaisyklinga mityba. Taigi turime judėti daugiau, gyventi bei valgyti sveikai. Galime tik pasidžiaugti, kad klaipėdiečiams nuo praėjusių metų pavasario, pasikeitus biologinių vaistų skyrimo tvarkai, gali būti paskirta moderniausia šiuo metu biologinė terapija. Nors ji neišgydo žvynelinės, tačiau slopina uždegimą, efektyviai sumažina ligos simptomus, paūmėjimus ir progresavimą bei stipriai pagerina gyvenimo kokybę. Šie biologiniai vaistai taip pat mažina kraujagyslių sienelės pažeidimą bei padeda išvengti gyvybei pavojingų širdies ir kraujagyslių ligos komplikacijų“, – akcentuoja E. Čiburienė.
Būtinas kompleksinis įsitraukimas
Žvynelinės pacientus laiku susirūpinti savimi ir kreiptis pagalbos į specialistus ragina ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkė gydytoja psichiatrė prof. dr. Vesta Steiblienė. Specialistė tikina – žvynelinė yra kompleksinė problema, kuri gali žaloti ne tik fizinę, bet ir emocinę sveikatą.
„Daugelis esame pastebėję – mūsų oda atspindi patiriamus jausmus. Priklausomai nuo nerimo, baimių, pykčio ar kitų emocinių išraiškų, ji gali parausti, pabalti, pašiurpti ar suprakaituoti. Jei patiriame pernelyg daug streso ir neigiamų emocijų, organizme, tikėtina, susidarys laisvaisiais radikalais vadinamos medžiagos. Jos aktyvuoja smegenis saugančią mikrogliją ir tai tampa viena iš smegenų sisteminio uždegiminio proceso priežasčių, veikiančių neuromediatorių sistemas bei sukeliančių depresinius ir nerimo sutrikimus. Panašūs uždegiminiai pokyčiai vyksta visame organizme, o tai gali būti veiksnys, skatinantis žvynelinės išsivystymą ar ligos paūmėjimą. Žinoma, visi esame labai skirtingi, turime nevienodą atsparumą stresui. Mus įvairiai veikia ir tokie patys potyriai bei rūpesčiai. Taigi vieno atsakymo, kokie stresiniai veiksniai turės įtakos ligai, paprasčiausiai nėra. Tačiau abipusis ryšys tarp žvynelinės ir mūsų emocinės sveikatos neabejotinai egzistuoja. Ligą gali provokuoti nerimas bei depresija, tačiau ir pati žvynelinė turi įtakos šiems psichikos sutrikimams“, – pasakoja gydytoja psichiatrė.
Prie šių emocinių išbandymų, anot V. Steiblienės, prisideda ir žvynelinės pacientus lydinti stigmatizacija, kuomet pacientai patiria neigiamas aplinkinių reakcijas. Kai odos bėrimai matyti ant veido, rankų, žmonės dažnai bijo prisiliesti prie sergančiųjų ar net užsikrėsti. O tai tik dar labiau mažina žvynelinės pacientų motyvaciją ir norą kreiptis pagalbos emocinių sutrikimų gydymui.
„Nors žvynelinė nėra užkrečiama, toks aplinkinių požiūris tikrai nesuteikia emocinės ramybės ir stabilumo šia liga sergantiems pacientams. Jie ima justi socialinę baimę, atskirtį, vengia lankytis sporto salėse, baseinuose, net matuotis drabužius. Tai veda prie dar didesnių problemų – nerimo ir depresinių susirgimų valdymui dalis žmonių ima vartoti alkoholį, psichoaktyvias medžiagas. Taip įsisuka tarsi užburtas ratas. Šių medžiagų vartojimas kelia dar didesnį nerimą, o drauge liga progresuoja, gyvenimo kokybė pastebimai blogėja“, – pastebi prof. dr. V. Steiblienė.
Tačiau žvynelinės gydymas jau pažengęs ir emocinės sveikatos srityje. Psichiatrams lengviau suprasti bei įvertinti sergančiųjų būklę leidžia ir Lietuvos gyventojams adaptuoti paciento savivertės klausimynai. Juos pildydami žmonės atsako į tikslinius klausimus bei vertina savo fizinius simptomus ir pojūčius, gyvenimo komfortą, aktyvumą, laisvalaikio, sporto, studijų veiklos kokybę, asmeninius santykius su draugais ar partneriu. Anot prof. dr. V. Steiblienės, šių klausimynų naudojimas sergantiesiems žvyneline yra labai naudingas, nes padeda atpažinti ne tik emocinius sutrikimus, bet ir mintis apie savižudybę.
Todėl kalbintos specialistės vieningai sutaria – ši liga yra kompleksinė, taigi jai būtina taikyti tokį patį gydymą. Kovoti su žvyneline šiandien pacientams padeda įvairių sričių medikai, žmonėms jau taikomos inovatyviausios terapijos. Tačiau labai daug priklauso ir nuo pačių sergančiųjų – jų noro rūpintis savimi, savo fizine bei emocine sveikata ir oda.
Daugiau informacijos apie psoriazę ir jos gydymą galite rasti socialinės kampanijos „Sakyk TAIP savo odai“ interneto svetainėje www.iveikzvyneline.lt. Kampaniją „Sakyk TAIP savo odai“ vykdo farmacijos bendrovė „Janssen“ (UAB „Johnson & Johnson“), bendradarbiaudama su Lietuvos žvyneline sergančiųjų draugija ir Lietuvos gydytojų dermatovenerologų draugija.
EM-129601
