Vidurdienį Kauno savivaldybės ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų atstovai lankys S. Dariaus ir S. Girėno kapus Aukštųjų Šančių kapinėse, padės gėlių.

S. Darius ir S. Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną.

Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 metų liepos 15 dienos rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100 litrų tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės

Mažiausiai lėšų jie skyrė savo saugumui – skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdavo žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos.

Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys ir šiandien nėra aiškios, daugybės tyrimų išvadose vyrauja įvairios prielaidos dėl pasibaigusio kuro, ypač blogų oro sąlygų ir pilotų nuovargio.

Liepos 16 d., sekmadienį, Stepono Dariaus gimtinėje-muziejuje, Dariaus kaime, vyks didžiulė minėjimo, aviacijos ir koncertinė programos. Jaukioje muziejaus sodyboje, šalia plytinčiose žaliose pievose darbuojasi gausi organizatorių komanda: statomos scenos, įrengiamos amatininkų mugės bei atrakcijų vaikams vietos ir, svarbiausia – specialaus pasiruošimo reikalaujanti aviacinių pasirodymų aerodromo erdvė. Šventės paruošiamieji darbai turbūt nenusileidžia Lituanica pasiruošimui skrydžiui prieš 90 metų. Laukiama gausaus būrio žiūrovų, amatininkų, svečių, lėktuvų, malūnsparnių, skraidyklių, kitokio oro transporto, vyksta skrydžių derinimo darbai. Visos šventės metu dalyvaus Lietuvos kariuomenės karo aviacija, Lietuvos karo akademijos kariūnai su ginkluote.

Aviacijos šventes „Lituanica“ skrydžiui minėti daug metų organizuoja Mečislovas Raštikis – Stepono Dariaus gimtinės-muziejaus vadovas ir siela. Jis sutinka, kad Žemaitijoje gimusiam ir augusiam Steponui Dariui, po daug nesėkmių Amerikoje rengiantis skrydžiui, tik įgimtas žemaitiškas užsispyrimas padėjo įveikti Atlantą.

Pačiame parengiamųjų darbų įkarštyje Stepono Dariaus gimtinėje pavyko pakalbinti šventės organizatorių, muziejaus vadovą Mečislovą Raštikį, kuris pristatė prasmingą, turtingą ir įvairiapusę šventės programą.

LIEPOS 16 D. LITUANICA SKRYDŽIUI – 90-mt DARIŠKĖJE ŠVENTĖS PROGRAMA:

10 val. – Mugė su liaudiškos muzikos kapelomis;

11 val. – Sportinės varžybos (krepšinis 3x3, tinklinis, rankų lenkimas);

11 val. – Dviračių žygis: medalio atvežimas iš Girėno tėviškės(Vytogala, Šilalės r.) į Dariškę (juo Darius ir Girėnas apdovanoti Žemaičių 800 metų minėjimo proga);

11 val. – Šv. mišios Dariškėje;

Iki 11 val. – Orlaivių suskridimas į aerodromą;

12 val. – Valanda su Atlanto nugalėtoju Aurimu Valujavičiumi;

12 val. – Vėliavos nešimo akcija „Mūsų darbai Dariui“ nuo Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinės mokyklos iki Stepono Dariaus gimtinės-muziejaus Dariaus km. (12-13 val. šioje kelio atkarpoje bus ribojamas eismas, kviečiama automobiliais į Dariaus km. atvykti iki 12 val. arba po 13 val.);

13 val. – Iškilmingas minėjimas, skirtas „Lituanica“ skrydžio 90-mečiui;

14.30 val. – Dviratininkų pasitikimas, medalio atvežimas

14-17 val. AVIACINĖ ŠVENTĖS PROGRAMA:

14.00-14.20 val. – Akrobatinės grupės „ANBO“ ir istorinio lėktuvo „Bellanca“ atskridimas. Jak-50 lėktuvų grupės ir lėktuvo „Bellanca“ žemi praskridimai, išsiskyrimas ir tūpimas po vieną;

14.20-14.40 val. – Skrydžio sklandytuvais per Europą „Lietuva – Portugalija“ pristatymas;

14.40-15.10 val. – Lėktuvo Willga praskridimas, pristatymas;

15.10-15.30 val. – Parašiutininkų šuoliai;

15.30-15.50 val. – Lėktuvų Rans S10 ir Storm 280 parodomieji skrydžiai;

15.50-16.10 val. – Motorizuotų skraidyklių skrydžiai, pristatymas;

16.10-16.30 val. – Istorinių orlaivių „Nieuport 24“, „Brigadyr L-60“ praskridimai virš S. Dariaus skrydžio lauko, parodomoji programa;

16.30-17.00 val. – Karinių oro pajėgų pakrančių gelbėjimo tarnybos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnių parodomoji programa;

17 val. – Ultralengvų orlaivių parodomieji skrydžiai;

17-21 val. – Orlaivių apžiūrėjimas, skrydžiai, aviamodelių pasirodymai;

18-22 val. – Oreivių programa, oro balionas;

21.50-22.05 val. – Akrobatinės grupės „ANBO“ parodomoji programa.

17 val. – Kėdainių krašto liaudiškos muzikos kapelų „Vilainiai“ ir „Beržynėlis“ koncertas;

19 val. – Alytaus raj. Punios liaudiškos muzikos kapelos „Punelė“ koncertas;

20 val. – Grupės „Vairas“ koncertas;

21 val. – Atlikėjų Irenos Starošaitės ir Žilvino Žvagulio koncertas;

22 val. – Akrobatinio skraidymo grupės „ANBO“ vakarinis pasirodymas;

23.00 val. – Grupės „Žemaitukai“ koncertas;

24 val. – Lazerių šou.

Steponas Darius gimė miškingame ir pelkėtame Rubiškės vienkiemyje. Dabar – Klaipėdos apskrities Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaimas. 1907 m. Dariaus šeimai išvykstant į Ameriką, S. Dariaus motina įgaliojimus tvarkyti ūkį paliko giminaičiams. 1920 m. atvykęs į Lietuvą Steponas Darius aplankė tėviškę, gimines, senelių ir tėvo kapus Judrėnų kapinėse. Gyvendamas Kaune jis dar keletą kartų lankėsi gimtinėje, paskutinį kartą – 1927 m.

Po Stepono Dariaus žuvimo Rubiškė buvo pavadinta Dariaus kaimu. 1933 m. spalio 15 d. Dariaus kaimo Pavasarininkų organizacijos jaunimas sode pasodino ąžuoliuką, kurį pavadino „Dariaus ir Girėno medžiu“. „Dariaus ir Girėno medis“ žaliuoja ir šiandien.

Jauni, patriotiškai nusiteikę žygeiviai, 1969 m. kieme po didžiuoju ąžuolu supylė pilkapį ir pastatė didžiulį akmenį su įrašu „Dariui ir Girėnui“. Išlikusiame akmeninių namo pamatų kampe buvo pritvirtinta granitinė atminimo lenta su įrašu „Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė. 1896-1933“. Po to sovietinė valdžia sunaikinti Dariškės jau nebedrįso. Po "Lituanicos" skrydžio 50-mečio jubiliejaus nuspręsta atstatyti Girėno ir Dariaus tėviškes. 1993 m. buvo baigti atstatyti namas ir klėtis, sutvarkyta teritorija.

Prie muziejaus rengiamos jaunimo stovyklos, veikia Stepono Dariaus vaikų skraidymo mokykla.

Aviacijos šventėje Dariškėje dalyvaus ,,Laikas kilt“ sklandytojai Algirdas Šimoliūnas, Sakalas Uždavinys ir Ignas Bitinaitis. Jie tęsia bemotorių skrydžių sklandytuvais ciklą ir šį rugpjūtį kelia sau didžiausią iš iki šiol buvusių iššūkį – sklandytuvais pasiekti Portugalijos krantus skalaujantį Atlanto vandenyną. Skrydžio atstumas 4000 km. Atstumą dangumi pilotai sieks įveikti per 10 dienų. Skrydžio laikas: rugpjūčio vidurys, priklausomai nuo oro sąlygų.

Skrydžio tikslas – paminėti garsiojo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-metį.

„Padarėme ekspoziciją, kuri skirta paminėti Dariaus ir Girėno skrydžio 90-ąsias metines. Buvo labai svarbu apie tai kalbėti Vilniuje, nes daug apie skrydį kalbama Kaune, bet Vilniuje mes tokios ekspozicijos neturėjome ir norėjome užpildyti tą spragą“, – penktadienį per ekspozicijos atidarymo ceremoniją BNS sakė jos kuratorė Karolina Koroliova-Barkova.

Terasoje eksponuojama truputį pamažintas lėktuvo „Lituanica“, kuriuo S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlanto vandenyną, muliažas.

Originalios šio lėktuvo nuolaužos eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

„Mūsų kabina truputėlį – 20 proc. – mažesnė, bet ji vis tiek maždaug atitinka tuos dydžius. Realiai ta kabina buvo tokia maža, autentiškai ji buvo 90 cm pločio. Abu pilotai, vyrai, skrido įsirėmę vienas į kito petį“, – pasakojo kuratorė.

Muziejaus lankytojai turi galimybę įlipti į kabiną, užvesti motorą, išjudinti sraigtą ir trumpam patirti, kaip jautėsi lakūnai, nedideliu „Bellanca CH-300 Pacemaker“ orlaiviu leidęsi į istorinį žygį per Atlantą.

Be to, į muziejų iš archyvo grįžo unikalus eksponatas – „Lituanicos“ sparnas.

„Šita ekspozicija planuojama kaip nuolatinė. Aišku, žiūrėsime, kaip eksponatai ištvers žiemą, gali būti, kad žiemai reikės nukelti. Bet pati kabina padaryta taip, jog būtų sandari, ir joks lietus, sniegas nesugadintų ten esančios įrangos“, – tvirtino K. Koroliova-Barkova.

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas teigė, kad S. Dariaus ir S. Girėno skrydis įprasmina valstybingumą, ir ragino jau dabar pradėti galvoti, kaip reikės įamžinti jo šimtmetį.

„Laikas greitai bėga, jau šiandien reikia pradėti galvoti, kaip turėsime įprasminti 100-ąsias to skrydžio metines. Gera atspirtis yra turbūt šiandien apie tai pradėti diskutuoti, galvoti, kad tas šimtmetis tikrai būtų įspūdingas, reikšmingas šitam dideliam įvykiui“, – teigė jis.

S. Darius ir S. Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną.

Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 metų liepos 15 dienos rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100 litrų tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės. Patys pilotai dviem dienom pasiėmė keturis litrus vandens, šešis sumuštinius, vaisių, kavos, degtinės ir cigarečių.

Mažiausiai lėšų jie skyrė savo saugumui – skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdavo žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos.

Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys ir šiandien nėra aiškios, daugybės tyrimų išvadose vyrauja įvairios prielaidos dėl pasibaigusio kuro, ypač blogų oro sąlygų ir pilotų nuovargio.

Atlanto vandenyną vienviete irkline valtimi perplaukęs A. Valujavičius gerbėjus šeštadienį kvietė susitikti Kauno „Žalgirio“ jachtklube.

Dar prieš vidudienį čia susirinkę žmonės pasakojo akylai sekę kiekvieną Aurimo kelionės dieną ir palaikę jį visa širdimi.

Pagal planą pro vandens vartus turėjęs įplaukti apie 12 val., lydimas kitų valčių ir jachtų, keliautojas Jachtklube pasirodė tik po 15 val. Punktualumui koją pakišo nepalankus vėjas, kuris Aurimą lydėjo nuo pat Rumšiškių. Laukimas tapo išbandymu. Mažiau kantrūs išsiskirstė, o tie, kurie nebuvo suplanavę savo šeštadienio, įsitaisė vietos kavinėje arba pledukus tiesė prie rėmėjų palapinės ir nedidukės, šalia įrengtos scenos.

Simono Baltušio nuotr.

„Labai norėjome pamatyti Aurimą, todėl lauksim kiek reikės. Tai, ką padarė šis žmogus, yra neįtikėtina. Tikiu, kad taip, kaip dabar istorijos vadovėliuose rašoma apie legendinį Dariaus ir Girėno skrydį, kažkada bus rašoma ir apie Aurimo kelionę per Atlantą“, – horizonte pagaliau pamatęs keliautojo valtį, kaunietis Romas su sūnumi nekantravo paspausti ranką šių laikų didvyriui.

Buvo, kad Atlante tiek pat laiko irklavau vietoje, nes žinojau, jei sustosiu, būsiu nublokštas atgal.

Entuziastingai irkluojantis Aurimas nuo žemės privertė pakilti visus susirinkusiuosius. Aurimą jie pasitiko plojimais, šūksniais, skanduodami keliautojo vardą. Ilgai laukę susirinkusieji buvo paprašyti luktelėti dar kelias minutes, kol Aurimas pasistiprins po kelionės.

„14 km plaukiau 5 val. Buvo, kad Atlante tiek pat laiko irklavau vietoje, nes žinojau, jei sustosiu, būsiu nublokštas atgal“, – pasveikinęs jo laukusius žmones, A. Valujavičius buvo pasiruošęs pokalbiui.

Susirinkusieji išgirdo apie sužvejotą ir sudorotą doradą, apie kajutę, kurioje daug erdviau nei vienvietėje palapinėje, apie valties dugną, kurį aštuonis kartus vadavo nuo prikibusių moliuskų, apie orkų baimę ir apie miegą, kurio Atlante buvo kur kas daugiau nei grįžus į Lietuvą.

Simono Baltušio nuotr.

Daugiausiai dėmesio sulaukė iš stiklo pluošto pagaminta vandens susisiekimo priemonė, kuri skrodė Atlanto vandenis. Pagaminta 2017-aisiais, kai Aurimas baigė universitetą, 678 cm ilgio, 160 cm pločio ir beveik 350 kg svorio trasatlantinė valtis „Lituanica“ iki tol turėjo tris savininkus. Lietuvis ją įsigijo iš britės Jasmine Harrison, kuri perplaukusi Atlanto vandenyną tapo jauniausia tai padariusia moterimi pasaulyje ir buvo įtraukta į Guinnesso rekordų knygą.

Per 121 dieną perplaukęs vandenyną irkline valtimi nuo žemyninės Europos iki žemyninės Šiaurės Amerikos dalies kaunietis A. Valujavičius tapo pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje. Grįžusi į Kauną valtis „Lituanica“ čia išbus iki lapkričio mėnesio. Vėliau ji greičiausiai keliaus į Lietuvos Jūrų muziejų, esantį Klaipėdoje. 

Šį šeštadienį Lietuvos didvyris suteiks galimybę pasimatyti su juo ir apžiūrėti jo valtį visiems norintiems.

Tą bus galima padaryti Kauno jachtklubo pusiasalyje. 

„Grįžta „Lituanica“. Tiksliau, jau yra sandėly, beliko išsivalyti. Šeštadienį su ja atplauksiu į Kauno jachtklubą. Bus lengvas renginukas. Bus konkursų, ir „Lituanica“ šiai vasarai grįš į jachtklubą“, – sakė A. Valujavičius savo „Instagram“ istorijoje.

Renginys prasidės 12 val. ir truks porą valandų.

„Jūsų vakaro planų nesujaukiu. Kas norėsite, galite atlėkti, bus lengvas piknikas ir visi pasimojuosime prie „Lituanicos“, grįžusios iš Amerikos“, – kvietė keliautojas.

Numatoma, kad visi galės stebėti, kaip valtis įplaukia į uostą ir prisišvartuoja. Po to numatoma maždaug valanda atsakymams į gerbėjų, smalsuolių klausimus. Pabaigai –  autografų dalybos ir pan.

Žadama, kad bus ir prizų. O trims laimingiesiems nusišypsos galimybė nusifotografuoti istorinėje valtyje drauge su pačiu keliautoju.

S.Girėno tėviškėje Vytogaloje šventė prasidės liepos 15 d. 18 val. Tiesa, pirmasis „Lituanicos“ skrydžio viešas minėjimas čia įvyko dar sovietmečiu 1983 m. ir subūrė arti 10 tūkst. žmonių. Vienintelis laikraštis, kuris anuomet įdėjo skelbimą apie būsimą muziejaus atidarymą, buvo „Šilalės artojas“, tačiau žmonės žinojo, perdavė žinią iš lūpų į lūpas.

„Lituanicos“ skrydžio metinės prie lakūno klėtelės minimos jau beveik 40 metų. Šiemet šventės lankytojų laukia ne tik pramoginė, bet ir meninė programa.

Tradiciškai muziejaus kiemelyje bus aukojamos šv.Mišios už S.Darių ir S.Girėną ir Vytogalos bendruomenę. Duris atvers dvi parodos. Viena jų – Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos paroda „Tarp žemės ir dangaus“. „Paroda skirta Žemės keliauninkams, neišskiriant tų, kam kryžiaus ženklas – žemės ir dangaus raktas. Tiesiog visi mes gyvename tarp žemės ir dangaus“, – sakė parodos autorius A.Černiauskas.

Šventės dalyvių laukia edukacinės programos: meninė medžio drožyba, vilnos vėlimas, audimas ar pjovimas dvitraukiu pjūklu. Žinoma, bus dėl ko pakelti akis ir į dangų: šventės svečių laukia Tauragės aeroklubo sveikinimas, skraidyklių, motorizuotų parasparnių skrydžiai ir net saldainių lietus. Patirti skrydžio parasparniu svaigulį bus galima ir virtualių akinių pagalba. Šventinę nuotaiką kurs muzikos ir šokio pasirodymai. Temstant ekrane bus galima pažiūrėti filmą „Skrydis per Atlantą“.

Šventę organizuoja Lietuvos aviacijos muziejus drauge su Vytogalos kaimo bendruomene, kurios pirmininkė yra ilgametė S.Girėno tėviškės darbuotoja muziejininkė ir siela Lina Gudeliūnienė. Su lakūno tėviške Lina tiesiog suaugusi: muziejaus raktus ji perėmė iš mamos, eksponatų saugotoju dirba ir Linos sūnus. Maža to, jos šeima yra S.Girėno giminaičiai (promočiutė buvo S.Girėno sesuo), o ir augo Lina prieš miegą girdėdama lopšinę „Darius ir Girėnas šaunūs vyrai buvo...“.

Liepos 17-ąją visi keliai ves į Judrėnus, S.Dariaus tėviškę. Čia jau nuo vidurdienio šurmuliuos mugė. 14 val. bus aukojamos šv.Mišios, o po jų prasidės proginis bėgimas „Atminimo ugnis – Dariui“. 16 val. prasidės iškilmingas minėjimas, kurį vainikuos Rolando Pakso pilotuojamo lėktuvo „Bellanca“ (mūsų žinoma „Lituanica“) skrydis. Pavakary susirinkusiems koncertuos „Bijotaičių“ ir „Mingės“ kapelos, estrados grandai Simonas Donskovas ir Edmundas Kučinskas. Vakarop – specialus, kvapą gniaužiantis ANBO akrobatinių skrydžių grupės pasirodymas ir roko grupės „Patruliai“ koncertas.

„Susirinkome čia į jau tradicija tapusį 20-ąjį dviračių žygį, skirtą S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą atminimui. Tęsime tų didvyrių darbus, jų mintis. Jie garsino Lietuvą, o mes garsinsime Aleksotą ir tuo pačiu garsinsime tuos didžius vyrus“, – sakė Aleksoto bendruomenės centro pirmininkė Steputė Račkauskienė.

Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas Rytas Kupčinskas teigė, jog jam be galo džiugu matyti tokius aktyvius Aleksoto bendruomenės narius, kurie ne tik prisideda prie bendruomeninio judėjimo, bet ir puoselėja Lietuvos istorinį atminimą.

Skaistės Chudobaitės nuotr.

Buvusi Aleksoto seniūnė ir dabartinė politiko Vytauto Juozapaičio patarėja Liukrecija Navickienė perdavė linkėjimus nuo politiko dviračių žygio dalyviams.

Tęsime tų didvyrių darbus, jų mintis.

„1933 m. liepos 17 dieną čia, aerodrome, didžiulė minia laukė parskrendančių lakūnų, tad toje vietoje šiuo metu įrengtas memorialas su S. Dariaus ir S. Girėno lentelėmis“, – pasakojo L. Navickienė.

Prie memorialo žygio dalyviai pagerbė žuvusius lakūnus tylos minute ir padėjo gėlių.

Renginio metu Aleksoto bendruomenės centro nariai dalijosi istorijomis iš praeitų žygių. Jų teigimu, vyriausias kada nors žygyje dalyvavęs žmogus buvo 90-ies metų, o jauniausias – vos kelių mėnesių.

Skaistės Chudobaitės nuotr.

Žygio dalyviai, lydimi policijos pareigūnų, nuo Aleksoto seniūnijos pajudėjo 10 val. ryto. Trasos gale, Zapyškyje, jų laukė šeimininkės pagaminta grikių košė.

Anksčiau Vilniaus oro uosto išvykimo salę puošęs Vlado Kensgailos sukurtas 1:2 mastelio „Lituanicos“ modelis turi naują savininką – Lietuvos aviacijos muziejų.

Pasak modelį perduodančios valstybės įmonės Lietuvos oro uostai vykdomosios direktorės Lauros Joffe, modelio eksponavimas visuomenei prisideda prie keleto labai svarbių tikslų.

„Su Lietuvos aviacijos muziejumi bendraujame jau ilgai, todėl gerai žinome, kad šis modelis yra vienas labiausiai lankytojams patinkančių eksponatų. Mūsų nuomone, lėktuvo maketo eksponavimas prisideda ne tik auginant žmonių, besidominčių aviacijos istorija, skaičių, bet ir primena apie simbolinį ir itin svarbų mūsų šalies istorinį įvykį. Labai džiaugiamės, kad šis „Lituanica“ modelis savo gyvenimą tęs vieno iš pilotų gimtinėje“, – sako L. Joffe.

Lietuvos aviacijos muziejaus vadovybės sprendimu, šis lėktuvo modelis turėtų būti apgyvendintas lakūno S. Girėno gimtinėje – memorialiniame muziejuje.

Tam, kad būtų apsaugotas nuo saulės spindulių, vėjo ir kritulių, „Lituanicos“ modelis turi įgyti pastogę, atliepiančią memorialinės sodybos estetiką, jungti šiuolaikines statybos technologijas ir tradicines XX a. pradžios lietuviškos architektūros medžiagas. Todėl Lietuvos aviacijos muziejus renginio metu informuos lankytojus apie būsimą projektinę viziją, kvies Lietuvos istorijai neabejingą verslą ir privačius piliečius prisidėti prie planuojamo pastogės mažajai „Lituanicai“ įgyvendinimo, tikintis, kad minint lakūnų skrydžio per Atlantą metines 2020-aisiais, projektas jau bus užbaigtas.

Lietuvos aviacijos muziejaus vadovo Mindaugo Kavaliausko teigimu, „Lituanicos“ modelį svečiai galės išvysti liepos 19 d. S. Girėno gimtinės-muziejaus sodyboje Vytogaloje vykstančio renginio metu. Vėliau, pastačius pastogę, šis didingas orlaivio modelis bus pradėtas eksponuoti nuolat ir turėtų būti matomas muziejaus lankytojams ištisus metus.

Prie „Lituanicos“ pastogės projekto prisidėsiančios Šilalės rajono savivaldybės meras Algirdas Meiženis teigia, kad modelio maketo atsiradimas Vytogaloje būtų svarbus akcentas pagerbiant tėvynainio S. Girėno atminimą ir sukuriant naują turizmo traukos objektą rajone.

Autentikos dvelksmas

"Darius ir Girėnas buvo vieni iš tų žmonių, kurie tapo tautos dvasios simboliu", – sakė spektaklio režisierius Mantas Verbiejus. Anot jo, mes, žinodami tragišką istorijos baigtį, retai kada susimąstome, kas juos skatino ir motyvavo atlikti tokį žygdarbį. Tad būtent šias priežastis, taip pat ir meilę tėvynei, šeimai ir gyvenimui miuziklo kūrėjai įvardija kaip pagrindinius savo kurtos fabulos rakursus. Pagrindiniais istorijos herojais tapo Vaidas Baumila (Steponas Darius), Jokūbas Bareikis (Stasys Girėnas), Monika Pundziūtė (Jaunutė) ir gausus būrys kitų ryškių aktorių ir dainininkų: Lina Rastokaitė, Vidas Bareikis, Darius Auželis, Larisa Kalpokaitė, Egidijus Bavikinas, Rafailas Karpis ir kiti.

Labiausiai įsiminė vizualioji miuziklo pusė, kuri buvo skoninga, estetiška, patraukli. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, žaismingi atrodė tarpukario Kauno stilistiką imituojantys kostiumai (jų autorė – Ieva Ševiakovaitė): suknelės ir karininkų uniformos – labai patrauklios, o ir krepšininkų apranga, sukomponuota iš berankovių palaidinių ir kone iki pažastų užtemptų šortų ne tik nukėlė į trečiąjį dešimtmetį, bet ir kėlė šypseną prisiminus tų laikų madas.

Autentiškumo atspalvį suteikė ir nuo naudojimo apsitrynę senoviniai lagaminai, atlikę rekvizitų funkciją ir kai kuriose choreografinėse kombinacijose. Dėmesio tikrai nusipelnė nuostabios vaizdo instaliacijos (jų autorius – Alvydas Šlepikas), kuriose – ne tik istorinį laikmetį imituojančios Dariaus ir Jaunutės vestuvių, ką tik gimusios ir jau paaugusios dukros fotografijos, greitai ir išmaniai keliaujančios laiku pagrindinių veikėjų gyvenimo kontekstuose, bet ir stogais vaikštantys ir danguje skraidantys įsimylėjėliai. Beje, pastarosios scenos kiek priminė Damieno Chazelle filmo "Kalifornijos svajos" vaizdus – tai, beje, "Lituanicai" suteikė tam tikrų aliuzijų į amerikietiškąją kultūrą, su kuria susiję ir patys spektaklyje atkuriami įvykiai. Įdomūs buvo ir pabaigoje rodyti dokumentiniai kadrai, kuriuose – tikrieji Steponas Darius, Stasys Girėnas ir "Lituanica".

Judesio jėga

Patraukli, įdomi ir "Lituanicos" choreografija (ją kūrė viešnia iš Lenkijos Paulina Andrzejevskaja), kurioje gausu žaismingų lindihopo žingsnių, kuriančių spalvingą lengvabūdišką atmosferą. Miuzikle atkuriama ne tik šokių vakarėlio aplinka, bet ir veiksmas krepšinio aikštelėje – juk S.Darius kauniečius su šiuo žaidimu ir supažindino.

Žaidimas peraugo ir į imituotą žaismingą merginų ir vaikinų kovą, būdingą gatvės šokiams, kurioje spindėjo žavingoji Aldona (L.Rastokaitė) ir V.Bareikis, pademonstravęs įspūdingų triukų su krepšinio kamuoliu. Labai pasiteisino ir sprendimas masinėse scenoje maišyti dainininkus ir šokėjus – taip susidarė įspūdis, kad puikiai šoka ir dainuoja visas būrys aktorių. Tiesa, jie visi ir šoko, tačiau dainuojančiųjų atstovų choreografiniai trūkumai buvo išmaniai užmaskuoti, atitinkamose vietose pirmame plane parodant tikruosius šokėjus.

Apskritai "Lituanicoje" šokių buvo tiek daug, kad kartais teko net stebėtis, kaip dainininkams pavyksta taip puikiai suderinti gana didelį fizinį krūvį ir dainavimą. Ypač turėjo ką veikti V.Baumila, ir dainavęs, ir daręs sukinius, ir lakstęs po krepšinio aikštelę, – buvo tikrai įspūdinga. Tiesa, antrame veiksme bandyta imituoti lietuviška vakaronė, vykstanti Čikagoje, nelabai įtikino. Lietuviški šokiai – matyt, kaip ir Amerikos lietuviai – nuo autentiškumo nutolo pernelyg.

Charakterių spalvos

"Lituanicoje" veikia gausus būrys veikėjų (jų, atrodo, 25). Personažų tiek daug, kad net sunku išskirti pagrindinius ir šalutinius. Viena vertus, smagu, kad visi ryškūs ir saviti, kita vertus, pagrindiniai nėra dinamiški ir pakankamai išplėtoti.

Neabejotinai didžiausias krūvis teko V.Baumilai, kuris scenoje buvo viso kone spektaklio metu, tačiau jo kolegos Stasio Girėno personažas išplėtotas mažai – pasirodęs tik antrame veiksme, jis, sulaukęs Dariaus pasiūlymo skristi per Atlantą namo, avantiūrą atmeta, o vėliau, į ligoninę jam atnešęs lakūno uniformą, kviečia atlikti žygdarbį. Ir tiek.

Jaunutė – drovi mylinti moteris, tačiau neturinti asmeninių ambicijų ar aiškiau išreikštų vidinių dramų. O ir pats Darius vaizduojamas kaip gražus, protingas ir itin optimistiškas, kone tobulas vyras, neturintis jokių gilesnio, įvairiapusiškesnio personažo ambicijų. Tiesa, V.Baumila šiame amplua vis tik atrodo žavingai – ir ne tik atrodo, bet ir puikiai dainuoja bei šoka. Beje, tikrai pasiteisino jo ir M.Pundziūtės duetas – gražiai dera ne tik jų balsai, bet ir šių dviejų atlikėjų energija: regis ir jie patys scenoje vienas šalia kito jaučiasi saugiai ir organiškai.

Bet vis dėlto sukurtų charakterių gausoje labiausiai sužavėjo ne Darius ar Jaunutė, o Aldona (L.Rastokaitė), atskleidusi daugiausia savo asmeninių bruožų, – ji linksma, koketiška, energinga, gyvenimą mylinti mergina: nors ir vienpusiška, bet ryški. Patrauklūs ir charakeringi buvo ir R.Karpio kurti vaidmenys, kurių scenoje tąkart buvo net du – nuožmusis generolas ir amerikietis milijonierius.

Vyraujanti lengva optimistinė gaida nėra savaime bloga – ji tikrai žavinga ir skoninga, tiesiog labiau primena pasaką, nei atkuria tikrus istorinius įvykius.

Istorija, virtusi pasaka

Ne tik miuziklo personažai, bet ir visa dramaturginė pusė buvo gana lengvo turinio: pagrindine fabulos linija pasirinkta Dariaus ir Jaunutės meilės linija, nuspalvinta saldžiomis pastelinėmis spalvomis. Antroje dalyje Steponas Darius išvyksta į Ameriką, palikęs savo šeimą Lietuvoje, tačiau Jaunutė jo ištikimai laukia ir rašo svajingus meilės laiškus – regis, nei faktas, kad vyras nyksta nuo džiovos, nei jo ketinimas geležiniu paukščiu skristi per Atlantą jai gilesnių pamąstymų ir vidinių dramų nesukelia. Ilgesys ir meilė – štai pagrindinės ir vienintelės jos emocijos. O ir patį optimistiškąjį Darių, regis, nelabai kankino abejonės – kiek padūsavęs tamsioje ligoninėje, džiaugsmingai ir lengvai jis grįžo prie savo sumanymo skristi per Atlantą.

Iškilusi finasinės paramos problema irgi išsprendžiama labai paprastai – tereikia tik paprašyti merginų apsupto milijonieriaus, ir jis, šiek tiek pasityčiojęs, netrukus sutinka, kad patriotiškumas lietuviui labai svarbus.

Net ir pati spektaklio pabaiga – gana optimistiška: dokumentiniuose kadruose "Lituanica" pakyla į dangų, ir po trumpų dramatiškesnių intonacijų vėl pasigirsta lindihopas – atlikėjai jau lenkiasi scenoje. Regis, nespėjai net pamąstyti, ką mums, lietuviams, reiškia legendinis tragiškai pasibaigęs skrydis. O galbūt spektaklio kūrėjai to ir nesiekė – juk nebūtinai kiekvienas sceninis kūrinys turi būti be galo gilus, apkrautas dramomis, vidinių veikėjų išgyvenimų – abejonių ir pasirinkimų – vingiais.

"Lituanicoje" vyraujanti lengva optimistinė gaida tikrai nėra savaime bloga – ji tikrai žavinga ir skoninga, tiesiog labiau primena pasaką, nei atkuria tikrus istorinius įvykius ar pateikia išsamesnius, dinamiškus ir kiek realistiškesnius tų įvykių dalyvius.

Besveriant prioritetus

Miuziklas – sintetinis žanras, tačiau muzika jame (kaip ir sufleruoja pats pavadinimas) lyg ir yra viena pagrindinių sudedamųjų dalių. Ir būtent šis komponentas šį kartą kėlė bene daugiausia prieštaringų jausmų. Jau vien tai, kad ieškant informacijos apie miuziklą teko gerokai paplušėti, kol pavyko surasti muzikos ir libreto autorius – Gintautą Venislovą ir Martyną Bialobžeskį, kurie informaciniuose tekstuose neminimi visai arba atsiduria paskutinėse eilutėse.

Kūrėjų komanda į pirmą planą iškelia populiariosios muzikos scenoje gerai žinomų atlikėjų pavardes, be kurių pats kūrinys lyg ir – taip išeina – neturėtų prasmės. Gal nevertėtų pamiršti, kad be konkretaus muzikos kūrinio net ir patys garsiausi atlikėjai neturėtų progos pasireikšti atitinkamame amplua, be to, sceninė interpretacija ir atlikėjai kinta, o pats kūrinys lieka ateities kartoms. Toks gana vartotojiškas požiūris lietuviško miuziklo kontekstuose užkliūva tikrai ne pirmą kartą.

Ne pirmą kartą tenka papykti ir ant pačių lietuviškų miuziklų muzikos autorių, kurie muzikinėje plotmėje tik parodo savo potencialą, bet jo neišplėtoja iki galo. Ne išimtis ir "Lituanica" – muzika (sukurta originaliai ir atrinkta) atitinka laikmečio dvasią, o taip pat organiškai dera ir su vizualiniu apipavidalinimu ir režisieriaus pasirinktu žaismingu požiūrio tašku. Skambančių arijų melodijos – jausmingos, gražios ir gaivališkos, regis, ko daugiau reikia.

Tačiau muzika – ne vien tik melodija: ar ji atsiskleidžia, ar ne, priklauso nuo orkestruotės, harmonijos ir kitų muzikinių parametrų. Taigi orkestruotė ir harmonija šį kartą nuvylė: ji išplėtota nepakankamai, tad puikių solistų balsai skambėjo plikai, tarsi kabotų ore. Susidarė įspūdis, kad fonograma skamba tik tam, kad skambėtų – įdomesnius harmoninius ir instrumentuotės sprendimus teko dėlioti tik sau, galvoje, o kompiuterinis orkestro skambesys kartais net erzino.

Nebuvo ir išsamesnių išplėtotų instrumentinių epizodų, galėjusių gana išsamiai iliustruoti veikėjų emocijas ar situacijas. Tikrai gaila, kad šiuolaikiniuose komerciniuose miuzikluose finansiniais (ar kartais akustiniais) sumetimais atsisakoma gyvo muzikos atlikimo – tai iš šio žanro išpildymo skalės atima labai daug. Tačiau net ir pasitelkus alternatyvius sprendimus pati muzikos reikšmė mažėti neturėtų.

Miuziklas "Lituanica" – šviesus, gražus pasakojimas apie meilę, užsimezgusią tarpukario Kaune. Šis miuziklas – tarsi labai skanus ir gaivus saldainis ar koks vasariškas meilės romanas: daug šokių, žaisminga lindihopiška atmosfera, gražus vaizdas, puiki vaidyba ir tikrai nepriekaištingas vokalinių partijų atlikimas. Tačiau anonsuose žadėti gilesni pamąstymų apie S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio "Lituanica" motyvus ar rimtesnės aliuzijos į jų asmenybių bruožus čia neužčiuoptos. Tačiau miuziklas –  pramoginis žanras, tad kokybiškai pateikta lengvo turinio istorija ir iniciatyva scenoje interpretuoti šiame kontekste dar neplėtotą istoriją išties sveikintina.