Šių metų liepos pradžioje Liublino unijos 450 metų sukakties proga atidaryta paroda dėl didelio lankytojų susidomėjimo pratęsta dar vienai savaitei ir baigs veikti gruodžio 1 dieną.

„Drauge su Liublino muziejumi surengėme Liublino unijos jubiliejui skirtą tarptautinę parodą, siekdami pristatyti Liublino uniją kaip esminį įvykį Lietuvos valstybingumo raidoje. Taip šiemet kartu paminėjome šią sukaktį ir įprasminome rezultatyvų institucijų bendradarbiavimą. Neabejojame, kad tai ne paskutinis mūsų bendras projektas, abiejų muziejų lankytojus stebinsime ir ateityje“, – sako Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas Marijus Uzorka.

Tarptautinėje parodoje iš viso rodomos šešios dešimtys XVII–XX a. istorinės tematikos meno kūrinių, plačiau pristatančių Liublino miestą, garsų tiek 1569 m. liepos 1 d. pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos unija, tiek įstabia architektūra, kitu meniniu paveldu ir su Lietuvos istorija susijusiais paminklais. Tačiau pagrindinis parodos akcentas – antrą kartą Lietuvoje eksponuojamas J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“.

Ši istorinė drobė, nutapyta 1869-aisiais, minint Liublino unijos 300 metų jubiliejų, įtaigiai atskleidžia su minimu įvykiu susijusias nuotaikas ir istorinį kontekstą. Monumentaliame paveiksle vaizduojamas baigiamasis Liublino seimo etapas – unijos priesaika renesansinėje Liublino pilies menėje. Ypatingas dėmesys sutelktas į Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą (1544/1548–1572), unijos iniciatorių ir rėmėją. J. Mateikos paveiksle meistriškai atskleidžiami istorinės savimonės ir tapatybės akcentai, aktualūs ir reikšmingi iki šių dienų.

Iki Antrojo pasaulinio karo paveikslas „Liublino unija“ buvo saugomas Lvovo Liubomirskių muziejuje (Ukraina), karo metais išvežtas į Visničių, vėliau – į Žemutinę Sileziją (Lenkija). 1945 m. kūrinys perkeltas į Varšuvos nacionalinį muziejų, o nuo 1957 m. nuolat eksponuojamas Liublino muziejuje. 2009-aisiais, minint Liublino unijos 440 metų sukaktį, šis paveikslas, kaip svarbus parodos „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“ akcentas, kartu su kitais garsaus lenkų dailininko darbais buvo rodomas Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio, Lenkijos Respublikos Seimo Maršalkos Mareko Kuchcinskio (Marek Kuchciński) ir Lenkijos Respublikos Senato Maršalkos Stanislavo Karčevskio (Stanisław Karczewski) globojama tarptautinė paroda Valdovų rūmuose veikia nuo liepos 6 dienos iki lapkričio pabaigos. Parodą ir su ja susijusius renginius bei edukacinius užsiėmimus iš viso aplankė daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų.

Renginyje V. Pranckietis pabrėžė abiejų šalių bendradarbiavimo svarbą.

„Sudėtingomis aplinkybėmis prieš 450 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė sudarė uniją, tai buvo beprecedentis valstybinis darinys, tapęs neatsiejama, o kai kuriais aspektais lemiama Lietuvos ir bendros vidurio ir rytų Europos istorijoje. (...) Veikdami kartu galime pasiekti daugiau nei atskirai, būti sėkmingi ir saugūs. Savo tikslus keldami bendrai, greičiau ir efektyviau juos pasieksime“, – parodos atidarymo renginyje sakė V. Pranckietis.

Jis teigė, kad „Lietuva ir Lenkija yra savarankiškos valstybės, kurias sieja unikali ir labai vertinga bendrystės patirtis“.

Tai buvo beprecedentis valstybinis darinys, tapęs neatsiejama, o kai kuriais aspektais lemiama Lietuvos ir bendros vidurio ir rytų Europos istorijoje.

Lenkijos Seimo maršalka M. Kuchcinskis sakė, kad Liublino unijai sėkmę atnešė pagrindiniai principai, kuriais ji rėmėsi – lygiateisiškumas ir laisvanoriškumas. Anot jo, šiomis dienomis esančios bendrijos – Europos Sąjunga, NATO – yra savotiškas Liublino unijos paveldas. 

„Praėjus beveik 400 metų po Liublino unijos sudarymo, Europos tautos pradėjo kurti naują vertybę, kuri vėliau plėtėsi ir tapo savotišku Liublino unijos paveldėtoju, tai yra būtent Europos Sąjunga, kuriai priklausome“, – renginyje sakė M. Kuchcinskis.

„Anais laikais bendra vertybė išlaisvino mumyse galvojimą bendrijos ir sąjungos mastu. Nepaisant to, kad unijos nėra teisiniu atžvilgiu, tai yra mūsų galvose ir prisideda prie dvišalio bendradarbiavimo, sąjunginių ryšių NATO aljanso rėmuose. Tai yra betarpiškas Liublino unijos paveldas“, – pridūrė jis.

Liublino unijos 450 metų sukakties proga parodoje bus eksponuojamas garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos paveikslas „Liublino unija“. Istorinė drobė nutapyta 1869 metais, minint Liublino unijos 300 metų jubiliejų. Paveiksle vaizduojamas baigiamasis Liublino seimo etapas – unijos priesaika Liublino pilies menėje.

Parodoje bus eksponuojamos ir šešios dešimtys XVII–XX amžiaus istorinės tematikos meno kūrinių, plačiau pristatančių Liublino miestą.

Šiemet sukanka 450 metų, kai buvo sudaryta Liublino unija. 1569 metų liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi LDK ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), apėmusią ir dalį dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Šia 1569 metų liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), apėmusią ir dalį dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Unijos metinių paminėjimo renginiuose Liubline dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir dar aštuoni Seimo nariai; į Lenkiją taip pat atvyko Lietuvos kultūros, švietimo veikėjų.

Tai rodo, kaip bėgant metams pasikeitė Liublino unijos vertinimas Lietuvoje – prieš šimtmetį toks vizitas būtų buvęs neįmanomas dėl tautinio judėjimo ypatumų ir prastų santykių su lenkais.

Sprendimas kurti bendrą valstybę su Lenkija  Lietuvoje tarpukariu laikytas pragaištingu, nes LDK suverenitetas unijos sutartimi buvo apribotas. Vis dėlto atkūrus nepriklausomybę nuo sovietų istorikai stengiasi pabrėžti, jog Liublino unija iki galo nesunaikino Lietuvos savarankiškumo ir buvo reikalinga dėl kylančios karinės grėsmės iš Maskvos.

Liublino unija buvo epochos įvykis, kuris daugeliui metų nustatė politinę ir visuomeninę tvarką Vidurio ir didžiąja dalimi – Rytų Europoje.

Šiuo metu Rusijos grėsmė vėl skatina Lietuvą ir Lenkiją vienytis bei tapo viena svarbiausių priežasčių vėl gerėti šalių ryšiams, nepaisant išliekančių nesutarimų dėl istorijos ar tautinių mažumų padėties.

„Rusijos įvykdyta Ukrainos Krymo aneksija, karas Donbase, politiniai veiksmai ukrainiečių atžvilgiu pakeitė saugumo padėtį Vidurio ir Rytų Europoje. Rusijos grėsmė šiandien yra tiek pat reali, kaip ir prieš 450 metų“, – Liubline vykusioje diskusijoje kalbėjo V. Pranckietis.

„Vienybės jėga saugojo mus nuo ordos, tesaugo ir šiandien“, – pridūrė jis.

Pavadinęs Liublino uniją Europos Sąjungos (ES) pirmtake, jis tvirtino, kad sutarties sudarymo metu vykusi diskusija, ko Abiejų Tautų Respublikoje turi būti daugiau – šalių suvereniteto, federalizmo ar vienijimosi – aktualumą atgauna ES formatais.

„Mokykimės iš savo praeities, venkime liberum veto ir siekime plačios ir taikios vienybės“, – teigė V. Pranckietis, turėdamas omenyje situaciją, kai dėl ATR įstatymų leidėjų teisės vienašališkai blokuoti priimamus teisės aktus strigdavo parlamento darbas.

Pulkininkas Arturas Jasinskas, tarnaujantis bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados vado pavaduotoju, sakė įžvelgiąs istorinių paralelių tarp susijungimo į Abiejų Tautų Respubliką ir jo atstovaujamo karinio vieneto.

„Turėdami bendrą vienetą su Lenkija ir Ukraina šiandien esame tik stipresni, kaip ir buvome tada“, – sakė karininkas.

Lenkai: unija buvo kompromisas

Lenkijos politikai Liublino uniją pavadino kompromisu, taip atkartodami šios šalies akademikų ir kultūrininkų ketinimus kalbant apie ATR pabrėžti dviejų šalių sąjungą, o ne įvardyti LDK kaip į Lenkiją inkorporuotą valstybę.

„Liublino unija buvo epochos įvykis, kuris daugeliui metų nustatė politinę ir visuomeninę tvarką Vidurio ir didžiąja dalimi – Rytų Europoje. Dėl jos susikūrė Abiejų Tautų Respublika – politinis darinys, tapęs pavyzdžiu pavykusio kompromiso tarp įvairių tautų, kraštų, religijų, kultūrų ir kalbų“, – kalbėjo Lenkijos Seimo maršalka Marekas Kuchcinskis.

Pasak jo, Liublino unijoje galima rasti daug pavyzdžių šių dienų tarptautinei politikai, kaip būtų galima ginti bendras valstybes ir bendradarbiauti gerbiant daugiakultūriškumą bei kiekvienos šalies kultūrą.

„Šie tikslai suformuluoja klausimus dėl saugumo, raidos, gyvenimo lygio ir kultūros paveldo. Tai yra tikslai, kurių verta siekti, nes tai – bendradarbiavimo pamatai“, – teigė M. Kuchcinskis.

Lenkijos Senato maršalka Stanislawas Karczewskis (Stanislavas Karčevskis) sakė, kad Liublino unija buvo svarbi ne tik Lietuvai ar Lenkijai, bet ir visų regiono šalių vystymuisi.

Diskusijoje dalyvavęs Baltarusijos žemųjų parlamento rūmų pirmininko pavaduotojas Leonidas Kačina tvirtino, kad „dėl Liublino unijos Baltarusijos visuomenė užėmė labai speficinę ir tvirtą vietą Europos bendruomenėje“.

Kai kurie baltarusiai pastaraisiais metais ėmėsi smarkiai pabrėžti savo įtaką tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje.

Liubline sekmadienį viešėjusios delegacijos dalyvavo metinėms paminėti skirtose šv. Mišiose ir padėjo gėlių prie unijai skirto paminklo, pastatyto Lietuvos vardu pavadintoje miesto aikštėje.

Po diskusijos Liubline veikiančiame Kultūrų susitikimo centre šalių atstovai dalyvavo šventiniame koncerte.

Šventiniuose renginiuose taip pat dalyvavo Latvijos parlamento pirmininkė Inara Mūrniecė, politikai ir diplomatai iš Vengrijos, Čekijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos.

Prieš šimtą metų tai būtų neįmanoma dėl tautinio judėjimo ypatumų ir prastų santykių su lenkais.

„Tarpukariu tai būtų neįsivaizduojama. Tai buvo kitas pasaulis, kita epocha ir kitokie įsitikinimai“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas.

Lietuvos politikų dėmesys Liublino unijai rodo, kaip keičiasi Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei 1569 metais priimto sprendimo kurti vieną valstybę vertinimas.

Šia liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, apėmusią ir dabartines Baltarusijos bei Ukrainos teritorijas, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Tai padėjo Lietuvai ir Lenkijai kurį laiką apsisaugoti nuo Rusijos. Politikos ekspertai sako, kad Maskvos grėsmė abi tautas glaudžiau bendradarbiauti skatina ir šiandien.

Liubline sekmadienį unijos pasirašymo metinių proga šv. Mišias aukos Vilniaus ir Liublino arkivyskupai metropolitai.

Lietuva „nustojo egzistuoti“

Anot istorikų, tarpukario Lietuvoje vyravo požiūris, kad pasirašius Liublino uniją šalis nustojo egzistuoti kaip politinis darinys.

Istoriografijoje vyravo neigiami sutarties aspektai, kad Lenkija privertė Lietuvą kurti bendrą valstybę šiai nepalankiomis sąlygomis ir taip apribojo jos suverenitetą, be to, pasisavino dideles LDK teritorijas.

Apskritai Abiejų Tautų Respublika buvo domėtasi kur kas menkiau, nei laikotarpiu iki Liublino unijos.

„Buvo nenorima į ją gilintis – sakyta, kad sulenkėjusi Lietuvos bajorija parsidavė lenkams, ir iš esmės pamiršti visi kiti argumentai“, – sakė profesorė Jūratė Kiaupienė iš Lietuvos istorijos instituto.

„Tarpukario Lietuva buvo Gediminaičių Lietuva“, – tvirtino R. Petrauskas

Tokį istorinį naratyvą skatino politinis siekis nebesieti valstybingumo su Lenkija.

„XIX ir XX amžiaus pradžioje lietuvių ir lenkų nacionalinių judėjimų idėjos išsiskyrė. Lenkijoje dominavo idėjos atkurti Abiejų Tautų Respubliką, o lietuvių nacionalinis judėjmas apsisprendė siekti savarankiško Lietuvos valstybingumo“, – teigė R. Petrauskas.

„Čia buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi skirtingas unijos interpretacijas“, – pridūrė jis.

Požiūrį į kadaise bendrus Lietuvos ir Lenkijos santykius blogino ir 1920-ųjų Vilniaus krašto okupacija.

Dabartinis lietuvių ir lenkų politinis, ekonominis ir kultūrinis artėjimas vyksta atsinaujinusio Rusijos imperializmo kontekste.

Daug dėmesio Lietuvoje Liublino unija nesulaukė ir sovietmečiu.

Pasak R. Petrausko, sovietai skiepijo požiūrį, kad pasirašiusi Liublino uniją Lietuva atsitraukė nuo logiško kelio kurti valstybę drauge su Rusija.

„Tai iš esmės iš carinės istoriografijos pasiskolintas naratyvas“, – kalbėjo akademikas.

J. Kiaupienė sakė, kad okupacijos metais Liublino unija plačiai nebuvo tyrinėta siekiant vengti diskusijų apie Maskvos elgesį.

„Nebuvo galima pasakyti, kad Liublino unija buvo sudaryta dėl Maskvos puolimo. Apie ją buvo kalbama stengiantis neperžengti tos ribos“, – teigė istorikė.

Suvienijo baimė dėl Rusijos

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepaisant išliekančių kontroversiškų vertinimų daug istorikų siekia parodyti, kad Liublino unija iki galo nesunaikino Lietuvos savarankiškumo – LDK išsaugojo teritoriją, atskirą vykdomąją valdžią, iždą, kariuomenę, teisinę sistemą.

Anot jų, Liublino unija tampa vis labiau suprantama kaip dviejų valstybių kompromiso dėka pasiektas susitarimas, tuo metu reikalingas Lietuvai dėl kylančios karinės grėsmės iš Maskvos.

Rusijos grėsmė šiandien taip pat verčia vienytis Lietuvą ir Lenkiją, nors dvišalius santykius kartais temdo istoriniai ir politiniai nesutarimai.

„Dabartinis lietuvių ir lenkų politinis, ekonominis ir kultūrinis artėjimas vyksta atsinaujinusio Rusijos imperializmo kontekste“, – BNS sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

„XXI amžiaus diplomatija ir politika yra tokia, kad joje daugiausiai atsižvelgiama į realius politinius ir ekonominius iššūkius. Nors politinė istorija ir tradicija nepamirštama, ji paliekama tyrinėti istorikams“, – pridūrė jis.

„Jeigu Vokietija ir Prancūzija bandytų politiškai iki galo išsiaiškinti visus istorinius niuansus, jų santykiai niekada nepasistūmėtų tiek, kiek yra pasistūmėję dabar“, – kalbėjo docentas.

Pasak istorikų, Lenkijos akademinis ir kultūros elitas taip pat nustojo įvardyti LDK kaip į Lenkiją inkorporuotą valstybę ir imasi pabrėžti dviejų šalių sąjungą.

Lenkų politikai dažnai Liublino uniją vadina Europos vienijimosi pradžia, nors daliai lietuvių toks teiginys atrodo perdėtas.

„Galbūt tai iš noro parodyti Lenkiją kaip didvalstybę. Unijos, panašūs dariniai Europoje atsirado nuo Viduramžių, tai nebuvo tipiški dariniai, bet jie buvo, (...) o Europos Sąjunga kūrėsi kitokiais pagrindais ir motyvais“, – teigė R. Petrauskas.

Pastaraisiais metais vis garsiau skambant baltarusių pareiškimams apie savo vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jie imasi pabrėžti ir savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.

„Nemaža baltarusiško elito dalis nori atrasti savo istorines šaknis. Jeigu nori būti bent kažkiek savarankiška valstybe, negali ja būti be istorinės tradicijos“, – kalbėjo R. Petrauskas.

Pasak jo, Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika vertinama labiau skeptiškai, daugiausiai dėl XVII amžiuje nepavykusių kazokų derybų su lenkais dėl unijos.

Tuo metu Lietuvos Seimo priimtoje rezoliucijoje teigiama, kad Liublino unija leido sukurti valstybę, grindžiamą „respublikos vertybių, pakantumo tolerancijos, politinių derybų ir abipusės pagarbos idėja“.

Tačiau kai kurie istorikai mano, kad diskusijų apie daugiau nei dviem šimtmečiams Lietuvą ir Lenkiją sujungusią sutartį nepakanka, o ją galėtų paskatinti ir politikai.

„Seimas mėgsta daug įvykių paminėti paskelbdamas metus, bet Liublino unijos metai niekada nebuvo paskelbti“, – sakė J. Kiaupienė.

„Liublino unija yra toks sudėtingas ir nevienareikšmiškas klausimas, bet pas mus, atrodo, tai kol kas dar yra viena tų temų, kurios užima dešimt eilučių mokykliniame vadovėlyje“, – pridūrė ji.

Politikai sekmadienį dalyvaus šv. Mišiose Liublino arkikatedroje, kurias laikys Vilniaus ir Liublino arkivyskupai metropolitai, taip pat padės gėlių prie unijai skirto paminklo.

Vėliau Liublino Kultūrų susitikimo centre įvyks iškilmingas Lietuvos ir Lenkijos Parlamentinės Asamblėjos delegacijų susitikimas. Jo metu bus analizuojamas Liublino unijos paveldas.

Vėliau šiame centre vyks iškilmingas posėdis Liublino unijos metinėms paminėti. Jo pradžioje sveikinimo žodį tars Lenkijos Seimo maršalka Marekas Kuchcinskis.

1569 metų liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, apėmusią ir dabartines Baltarusijos bei Ukrainos teritorijas, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Tai padėjo Lietuvai ir Lenkijai kurį laiką apsisaugoti nuo Rusijos, bet iš dalies apribojo LDK suverenitetą.

V. Pranckiečiui pirmadienį Varšuvoje bus įteiktas valstybės apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Didysis kryžius.

Rezoliucija būtų pažymima, kad prieš 450 metų pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos unija „buvo vienas svarbiausių amžiaus įvykių visoje Europoje“.

„Aktas įteisino Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungą, leidusią gimti tais laikais unikaliai valstybinės sąrangos sistemai Europoje“, – sakoma projekte.

Anot rezoliucijos projekto, „unijos sudarymo aktas liudijo ne tik Renesanso epochos idėjų praktinę realizaciją, bet ir novatorišką teisinį mąstymą, abiejų valstybių politinio elito brandą“.

Dokumentu būtų išsakomas lūkestis, kad „senosios Abiejų Tautų Respublikos piliečių politinės tapatybės bei parlamentinės kultūros tradicijos užims deramą vietą Lietuvos ir Lenkijos parlamentarizmo istorijoje“.

1569 metų birželio 28 dieną priimta ir liepos 1 dieną tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  pasirašyta Liublino unija sujungė jas į vieną politinį darinį – Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią iki XVIII amžiaus pabaigos.

Lenkijos prezidentas po trišalio susitikimo įvertino ukrainiečių karių indėlį tarptautinėje brigadoje. Jo teigimu, ukrainiečių kariai gali dalytis realia patirtimi, įgyta ginant Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Lenkijos prezidentas tvirtino, kad Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos santykiai pastatyti ant tvirto pamato. Pasak jo, valstybių draugystę įrodo ne tik karių bendradarbiavimas tarptautinėje brigadoje, tačiau ir šalies vadovų palaikomi artimi santykiai.

Savo ruožtu, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dėkojo Lietuvos ir Lenkijos vadovams už pagalbą ginant Ukrainos teritorinį vientisumą. Pasak jo, būtent Lietuva ir Lenkija rodė didžiausią iniciatyvą remiant ją po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje. Ukrainos prezidentas vylėsi, kad sankcijos Rusijai ilgainiui bus dar labiau sustiprintos.

Lietuvos prezidentė taip pat akcentavo pagalbos Ukrainai svarbą. Kartu ji sveikino Ukrainos parlamente priimtas konstitucines pataisas, įtvirtinančias šalies siekį įstoti į NATO ir Europos Sąjungą.

„Brigada buvo įkurta tam, kad parodytų visiems, jog mes suprantame savo galimybes ir Ukrainai galime suteikti pagalbą įvairiomis priemonėmis. Šioje brigadoje mes ne tik mokomės kartu vieno iš kito, bet taip pat mokomės ginti savo valstybes. Todėl sveikinu ir palaikau, kad Ukraina šiandien priėmė konstitucinę pataisą dėl euroatlantinės valstybės krypties, ir tai - prezidento Petro Porošenkos nuopelnas“, - kalbėjo spaudos konferencijoje D. Grybauskaitė.

Prezidentė D. Grybauskaitė akcentavo suprantanti Ukrainos situaciją, nes, tvirtino ji, Lietuva žino, ką reiškia būti puolamai ir menkinamai.

„Mūsų visų iniciatyva buvo pasiektas ES politinis susitarimas dėl papildomų sankcijų dėl Kerčės, nes mes žinome, ką reiškia būti puolamam, ką reiškia, kai kėsinamasi į teritoriją, ir ką reiškia, kai tauta yra menkinama“, - kalbėjo prezidentė, pabrėždama, kad Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių regiono saugumas yra kertinis prioritetas euroatlantinėje erdvėje.

Liubline penktadienį vyko trišalis Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas, kuriame aptarta regiono saugumo situacija, paramos Ukrainai klausimai, bendri projektai palaikant šios valstybės euroatlantinės raidos kryptį.

Vizitas sutampa su simboline data - šiemet minimas Liublino unijos 450 metų jubiliejus. Šią sukaktį prezidentė D. Grybauskaitė regi geopolitiniame kontekste kaip labai reikšmingą.

Pasak Lietuvos vadovės, lietuvių ir lenkų tautos pasirašė uniją, nes jau tuomet suprato, kad tik susivienijus įmanoma išlikti geopolitinių iššūkių akivaizdoje.

Ketvirtadienį D. Grybauskaitė pradėjo dviejų dienų paskutinės savo kadencijos valstybinį vizitą Lenkijoje. Pirmąją vizito dieną su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda Lietuvos vadovė aptarė svarbiausius per dešimtmetį nuveiktus darbus.

Prezidentė D. Grybauskaitė nuo ketvirtadienio su paskutiniu valstybiniu vizitu lankosi Lenkijoje.

Bendrą paraišką dėl šios unijos įrašymą į registrą 2016 metų gegužės mėnesį pateikė Lenkija, Lietuva, Latvija, Ukraina ir Baltarusija.

Iš viso į Pasaulio atminties sąrašą įrašyti 78 nauji dokumentinio paveldo objektai ar jų kolekcijos.

Anot UNESCO pranešimo, vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais dinastinės unijos buvo įprastas politinis sprendimas Europoje. Iš įvairių tuo metu sudarytų valstybių sąjungų Lenkijos ir Lietuvos unija buvo ilgalaikis ir sėkmingiausias unijos projektas. Svarbiausias šios unijos etapas buvo 1569 metų liepos 1 dieną paskelbtas Liublino unijos tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentas, sujungęs jas į vieną politinį darinį – Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią iki XVIII amžiaus pabaigos ir palikusią svarbų pėdsaką ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir Ukrainos, Latvijos ir Baltarusijos istorijoje ir kultūrinėje atmintyje.

Vienintelis išlikęs 1569 metų Liublino unijos aktas, saugomas Centriniame senųjų aktų archyve Varšuvoje, yra lietuviškos pusės unijos dokumentas su 78 lietuvių didikų ir bajorų antspaudais. Lenkų bajorų unijos aktas, kurį puošė 140 antspaudų, saugotas Radvilų šeimos kolekcijoje iki Antrojo pasaulinio karo, sudegė 1944 metais Varšuvos gaisro metu.

Nerimą kelia ir dabartinių Lenkijos valdančiųjų bandymai kurti katalikišką Šiaurės Korėjos ir Irano mišrūną. Ir vis dėlto artėjančios "Zapad" pratybos mums įkyriai primena, jog santykius su Lenkija kurti ir palaikyti būtina. Jeigu veiksmų nesiima valdžia, vadinasi, jų turėtų imtis eiliniai piliečiai. O koks gi pirmas žingsnis šildant santykius? Teisingai: bendrų pomėgių ir vienijančių pažiūrų paieškos.

Taigi, norėdami prisidėti prie santykių su Lenkija gerinimo, kviestume susipažinti su šios valstybės grožine literatūra ir penkiais jos atstovais, kurie paliko įspaudą pasaulinės literatūros fonde. Dar svarbu ir tai, kad šiai literatūrai neskiriama tiek dėmesio mūsų šalyje, kiek ji nusipelnė, o tai – iš tiesų keista. Taip, žinome, negalima painioti meno su politika. Na, bet ką galima padaryti, jeigu kitų išeičių nėra?

1. H.Sienkiewiczius (1846–1916). Žurnalistas ir rašytojas, šeštasis Nobelio premijos laureatas (1905 m.) Henrykas Adamas Aleksanderis Piusas Sienkiewiczius nėra pati populiariausia persona mūsų krašte. Kodėl? Ogi sakoma, jog savo romane "Kryžiuočiai" (1900 m.) pavaizdavo mūsų protėvius lyg kokius Papua Naujosios Gvinėjos kanibalus. Vis dėlto ši asmenybė pasaulinėje literatūroje pelnė pripažinimą ne už "Kryžiuočius", o už 1895 m. romaną "Quo Vadis" ("Quo Vadis, Domine?" – "Kur eini, Viešpatie?").

Šis epas pasakoja apie pirmųjų krikščionybės išpažinėjų persekiojimą Romos imperatoriaus Nerono laikais. Pagrindinis siužetas, žinoma, meilė tarp romėnų didiko ir krikščionybę išpažįstančios merginos. Kai kurie literatūros žinovai teigia, jog romane vaizduojamas krikščionių judėjimas ir jo išgyvenami iššūkiai – lenkų nacionalizmo ir siekio sukurti savo valstybę metafora. Įdomu ir tai, kad viena pirmųjų šio kūrinio ekranizacijų kine buvo pastatyta dar 1913 m.

2. Josephas Conradas (1857–1924). Kaip manote, kodėl Didžiojoje Britanijoje buvo nuspręsta atsiskirti nuo ES? Dėl to, kad migrantai neatiminėtų išmokų ir darbo vietų iš Anglijos autochtonų. Kokie migrantai? Pabėgėliai? Juodaodžiai? Arabai? Musulmonai? Ne, mielieji, didžiausias baubas vietiniam anglų proletarui – ne arabai, o posovietiniai Rytų europiečiai, ypač lenkai. Bet jeigu tik tas proletaras mažiau gertų, žinotų, jog Anglija ir Lenkija turi kai ką bendra – vieną įtakingiausių XX a. pradžios rašytojų J.Conradą.

Išeivis iš Lenkijos taip suleido savo šaknis Jungtinėje Karalystėje, kad padarė įtaką George‘ui Orwellui, Grahamui Greenui, Ernestui Hemingway‘ui, Salmanui Rushdie, Johnui Le Carre ir daugeliui kitų vėlesnių pasaulinio garso rašytojų. Tad baisu, kaip imigrantai kartais išniekina vietinės kultūros skaistybę.

Žymiausi J.Conrado romanai "Tamsos širdis" ("Heart of Darkness", 1899), "Lordas Džimas" ("Lord Jim", 1900), "Nostromas" ("Nostromo", 1904), "Slaptasis agentas" ("The Secret Agent: A Simple Tale", 1907) ir kt. 1979 m. režisierius Francis Fordas Coppola pritaikė "Tamsos širdies" siužetą Vietnamo karui ir taip gimė vienas geriausių šios temos filmų – "Šių laikų apokalipsė" ("Apocalypse Now", 1979).

3. Bolesławas Prusas (1847–1912). B.Prusas pasaulyje pristatomas kaip viena svarbiausių ir spalvingiausių asmenybių Lenkijos literatūroje bei filosofijoje. Brandžiausias jo darbas – ketvirtasis ir paskutinis romanas apie senovės Egiptą. "Faraonas" ("Faraon", 1895) – vienas svarbiausių Lenkijos literatūros sodo vaisių. Jame įstabiai piešiamas tikroviškas žmonių gyvenimas Egipte XI a. pr. Kr., o pagrindinis veikėjas – faraonas Ramzis XIII.

4. Stanisławas Lemas (1921–2006). Koks būtų mokslinės fantastikos žanras be Stanislawo Lemo? Kas būtų Andrejus Tarkovskis be filmo "Soliaris" (1972) su Donatu Banioniu (1924–2014) pagrindiniame vaidmenyje pagal 1961-ųjų to paties pavadinimo romaną? Kas būtų George‘as Clooney, jeigu nebūtų pasišildęs D.Banionio šlovės spinduliuose, atlikdamas tą patį Chriso Kelvino vaidmenį? Na, gerai, George‘ai, juokaujame, viskas su tavimi būtų gerai ir be vaidmens "Soliario" perdirbinyje (2002). O štai dėl kitų – faktas: S.Lemas padovanojo mokslinei fantastikai išskirtinės prabos deimantą, vertą žmonių, net ir nesižavinčių fantastika, dėmesio.

5. Isaacas Bashevis Singeris (1902–1991). Tai dar vienas emigrantas ir dar vienas Nobelio premijos literatūros laureatas (1978), kuris, nors ir ne lenkas, bet visa kuo susietas su šia šalimi. Lenkijoje gimęs žydų kilmės rašytojas 1935 m., t. y. iki vokiečių okupacijos, emigravo į JAV. Kaip pažymėjo Nobelio apdovanojimą skirianti komisija, I.B.Singeris pasauliui padovanojo aistringai papasakotas istorijas, perteikiančias Lenkijos žydų gyvenimą bei ortodoksinio-tradicinio ir pasaulietiško pasaulių susidūrimus, konfliktus bei sąryšius.

Štai, pavyzdžiui, viename svarbiausių I.B.Singerio romanų "Burtininkas iš Liublino" pasakojama apie fokusininką Yashą Mazurą, kuris būdamas pusiau žydas draskosi tarp dviejų prigimties pradų ir nuolaidžiauja savo seksualumui. Yasha yra pradanginimų meistras, žinomas visoje Rytų Lenkijoje. Šiuos savo įgūdžius jis pritaiko ne tik scenoje, bet ir gyvenime. O tą padaryti būtina, mat judaizmas ir padorus žydiškas gyvenimas varo Yashą iš proto.

Vedęs ortodoksę žmoną, turėdamas asistentą bei meilužių kiekviename mieste, Yasha planuoja svarbiausią fokusą savo gyvenime, padėsiantį jam pabėgti nuo savo žmonos, tėvynės ir protėvių religijos. Svarbiausi šio rašytojo darbai – "Burtininkas iš Liublino" ("The Magician from Lublin", 1960), "Dvaras" ("The Manor", 1967), taip pat vertinami ir jo memuarai.

Akylesnis skaitytojas pastebėjo, jog šiame sąraše nėra Adamo Mickiewicziaus (1798–1855) ir Czesławo Miloszo (1911–2004). Šiuo klausimu negalime nepaisyti visuotinai pripažintos nuomonės, jog šie kūrėjai yra labiau Marijos žemės, o ne Lenkijos nuosavybė.