„Visi suprantame, kad lemiama Ukrainos pergalė yra esminė Europos ir pasaulio saugumo prielaida. Todėl ypač svarbu laiku suteikti karinę, ekonominę, politinę ir humanitarinę pagalbą, kad Ukraina kuo greičiau laimėtų karą ir pagerėtų saugumo situacija pasaulyje“, – Seimo pranešime cituojama V. Čmilytė-Nielsen.

„Be to, būtina spartinti Europos ginklų gamybą. Ir trečia, Europos Sąjunga privalo remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, perkančias karinę įrangą, visų pirma –  šaudmenis, pasaulinėje rinkoje“, – pridūrė parlamento vadovė.

Taip ji kalbėjo po susitikimo su Prancūzijos Senato Pirmininku Gerardu Larcheriu (Žeraru Laršė). Jame aptarta parama Ukrainai, NATO rytinio flango ir Baltijos valstybių saugumo stiprinimo temos.

Anot Seimo vadovės, finansinė ir karinė pagalba Ukrainai yra ir investicijos į Europos, taip pat ir Baltijos valstybių, saugumą.

Pasak jos, Europos Sąjungai ir NATO reikalingas aiškus Ukrainos pergalės planas, kuriame būtų numatytas ilgalaikis ir nuolatinis karinės paramos teikimas.

„Su kolega aptarėme, kad šiame plane taip pat turi būti numatytas tolimojo nuotolio raketų, bepiločių orlaivių, šaudmenų, aviacijos ir kitų pagalbinių gynybos sistemų teikimas Ukrainai. Ilgalaikiai įsipareigojimai nepertraukiamai teikti karinę paramą yra svarbūs ne tik Ukrainos pergalei, bet taip pat nacionaliniams ES ir NATO valstybių interesams užtikrinti“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

Viešėdama Prancūzijoje Seimo vadovė taip pat susitiks su kitų valstybių parlamentų pirmininkėmis, dalyvaus įvairiuose renginiuose, kuriuose politikos lyderės ketina pasirašyti moterų teises remiančią deklaraciją.

Ketvirtadienį numatytas parlamentų pirmininkių ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) susitikimas. Vakare V. Čmilytė-Nielsen susitiks su Prancūzijos lietuvių bendruomene.

Iš didžiausių Lietuvos įmonių geriausiai atsiskaito UAB „Ignitis“ ir UAB „SBA Home“, skelbia tyrimą atlikusi asociacija.

Nuosekliai apie savo planus ir priemones skelbia vos keturios iš 60 savivaldybių: Klaipėdos, Akmenės, Šiaulių ir Vilkaviškio rajonų. Visos kitos šios informacijos neskelbia arba pateikia minimaliai.

„Pastebiu vis mažiau pasiteisinimų, kodėl nedirbama lygių galimybių klausimais, ir vis daugiau intereso siekti pokyčių. Daugėja savivaldybių, kurios kelia klausimus, ką joms daryti geriau, tačiau bent pusė, deja, vis dar veikia iš inercijos ir neskiria tam jokio dėmesio. Tai – klaida, nes lygių galimybių užtikrinimas turėtų būti bazinis rodiklis“, – pranešime cituojama Lietuvos įvairovės chartijos vadovė Rugilė Trumpytė.

Lyginant su pernai metais, šešis kartus daugiau savivaldybių imasi priemonių užkirsti kelią galimai diskriminacijai. 2022 metais tokių savivaldybių buvo dvi, šiemet – 12. Tris kartus daugiau – 13 lyginant su keturiomis pernai – savivaldybių patvirtino saugius pranešimų kanalus, kad darbuotojai ar kiti asmenys galėtų pranešti apie galimus lygių galimybių pažeidimus.

Savivaldybės nurodo, kad dažniausiai susiduria su tokiomis problemomis kaip prasta bendravimo kultūra, mobingas, diskriminuojantys ir netinkami klausimai darbo pokalbių metu. Tai reiškia, kad dalis kandidatų ar kandidačių dėl darbo pokalbių eigos turi mažiau šansų įsidarbinti, nors jų kompetencijos ir tinkamos.

Įmonės nepristato iššūkių

Tuo metu apie lygių galimybių užtikrinimą versle skelbia 15 iš 20 didžiausių įmonių. 12 jų bent iš dalies pamini, kokia situacija jų viduje, tačiau nė viena detaliai nepristato joms aktualiausių iššūkių.

Pasak organizacijos, dalis įmonių nurodo, kad joms svarbiausia – pasiekti lyčių balanso vadovaujančiose arba IT pareigose, pritraukti daugiau jaunų darbuotojų arba darbuotojų vyrų.

Pagal Darbo kodeksą visi darbdaviai privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Organizacijos, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų, turi paskelbti lygių galimybių politikas ir joms įgyvendinti skirtas priemones.

Tyrimą atliko „Lietuvos įvairovės chartijos asociacija“, jo metu buvo vertinamos visos savivaldybės ir 20 didžiausių verslų, analizuoti viešai skelbiami dokumentai, pavyzdžiui, savivaldybių ir įmonių strategijos bei veiksmų planai.

Didžiausios įmonės atrinktos pagal 2022 metų pardavimų pajamas, viešinamas „Verslo žiniose“.

Atlikus dokumentų analizę rezultatai buvo siunčiami visoms įmonėms ir savivaldybėms, joms sudaryta galimybė pradėti viešinti trūkstamą informaciją ir taip pakoreguoti savo įvertinimą. Šia galimybe pasinaudojo šešios įmonės ir 32 savivaldybės.

Tyrimas atliktas įgyvendinant „Skatinant įvairovę Europos darbovietėse ir regionų įmonėse“ projektą, finansuojamą Europos Komisijos.

Viešai skelbiamų dokumentų turinys buvo vertinamas 2023 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Yra ir daugiau produktų

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovai į savo feisbuko paskyrą įkėlė vienos skaitytojos nuotrauką, kurioje aiškiai matyti du vandens buteliukai – vienas šaltinio vanduo „Baby water girl“, kitas – šaltinio vanduo „Baby water boy“.

„Mergaitiškas“ vanduo rožinės spalvos buteliuke kainuoja 59 centus, o „berniukiško“ vandens kaina – 56 centai, buteliukas – mėlynos spalvos.

Kainų skirtumas – vos keli centai, bet tai, anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos specialistės Aušrinės Smilgytės, parodo, koks performatyvus yra socialinis lyties aspektas.

„Tiek daug produktų yra suskirstyti į „mergaitiškus“ ir „berniukiškus“, „moteriškus“ ir „vyriškus“, tarsi jų naudojimas sustiprintų asmens atstovavimą savo lyčiai, padarytų mus tikresniais vyrais ar tikresnėmis moterimis“, – sakė A. Smilgytė.

Atsakomybė – ir verslininkams

Yra ir daugiau produktų, suskirstytų pagal lytį – tai to paties gamintojo, tos pačios sudėties ir tą pačią funkciją atliekantys „moteriški“ ir „vyriški“ šampūnai, įvairūs kremai, taip pat rašikliai, paspirtukai, higienos prekės, skutimosi peiliukai ir panašiai.

Neretai moterims skirtos prekės būna šiek tiek brangesnės už analogiškas, skirtas vyrams.

„Viena vertus, verslų sukuriama prekių ir paslaugų pasiūla atspindi visuomenės nuostatas, bet tuo pat metu lyčių stereotipai ir toliau palaikomi bei skatinami. Tačiau tai nėra padėtis be išeities. Galime pažiūrėti į „Lego“ pavyzdį: ši organizacija aktyviai siekia atsisakyti lyčių stereotipų reklamuodami savo gamybą. Vadinasi, vaikai, matydami žaislus parduotuvių lentynose ar reklamose, nėra skatinami galvoti, kad konkretus žaislas jiems yra tinkamas dėl jų lyties. Taip vaikams atveriamos platesnės galimybės rinktis tai, kas jiems iš tiesų patinka ir atrodo įdomu. Taigi, verslų atsakomybė šiuo klausimu yra labai svarbi“, – tikino pašnekovė.

Tai – ne diskriminacija

Moterys, brangiau mokėdamos už tam tikras prekes, sumoka „rožinį mokestį“.

„Paprastai tariant, „rožinis mokestis“ yra padidinta kaina už prekes, kurios orientuotos į moteris. Neretai moterims skirtos prekės būna šiek tiek brangesnės už analogiškas, skirtas vyrams, ir tą kainų skirtumą vadiname „rožiniu mokesčiu“, – paaiškino A. Smilgytė.

Specialistė priminė, kad moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis Lietuvoje – 13,6 proc., tad nors moterys uždirba vidutiniškai mažiau nei vyrai, už daugelį prekių sumoka brangiau.

„Siekiant lyčių lygybės, prekių skirstymas pagal lytis ir ypač skirtinga jų kainodara tikrai nepadeda. Prekių skirstymas pagal potencialių klientų lytis ir skirtingas kainų nustatymas atsižvelgiant į tai yra paremtas lyčių stereotipais, tai yra lyčių lygybės klausimas, tačiau ne diskriminacija“, – pažymėjo A. Smilgytė.

„Tokios problemos nesu turėjusi, neteko susidurti“, – kraipė galvą gatvėje kalbinta mergina, paklausta, ar dėl to nesijaučia diskriminuojama.

„Dar naujiena. Baikite jūs tas nesąmones“, – juokėsi pašnekovė.

„Ne, niekada nesijaučiau, viskas tvarkoje dėl tų kišenių, viskas telpa“, – šypsodamasi kalbėjo dar viena moteris.

„Kaip tik, sakyčiau, madingos dabar didelės kišenės moterų rūbuose. Jokių problemų“, – teigė praeivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad moterys diskriminuojamos ir dėl standartinio dydžio pianino klaviatūros, kuri esą visai nepritaikyta moteriško dydžio plaštakoms. Tas pats ir su išmaniaisiais telefonais. Esą išmaniųjų ekranais moterims nepatogu naudotis dėl netinkamo jų dydžio.

Dar naujiena. Baikite jūs tas nesąmones.

 

„Kelis kartus feisbuke tikrinau, ar tikrai yra valstybinės institucijos paskyra. Ir porą kartų atnaujinus puslapį, realybė nesikeitė“, – sunku tokiais teiginiais buvo patikėti ir Seimo narei Agnei Širinskienei.

Po tokių valstybinės institucijos tyrimų, užvirė ir socialiniai tinklai. Piktinosi ir žmonės, ir politikai. Anot jų, lygių galimybių sergėtojai galėtų ir prasmingiau išnaudoti savo laiką. Metus išlaikyti kontrolieriaus tarnybą mokesčių mokėtojams kainuoja daugiau nei pusę milijono eurų.

„Nežinau ar reikia tokio dalyko. Čia – pasirinkimo klausimas. Kišenės ir telefono dydis, manau, tikrai nėra aktuali tema. Yra tikrai kur naudingiau tas lėšas išleisti“, – svarstė pašnekovė.

„Man toks tyrimas atrodo absurdiškas. Tikrai niekam nereikalingas“, – tikino gatvėje kalbinta moteris.

„Ne ta vieta, kur reikėtų ieškoti diskriminacijos apraiškų ir leisti ar fondų lėšas, ar valstybės tarnautojų apmokamą laiką. 2400 eurų – berods toks yra vidutinis atlyginimas“, – tikino A. Širinskienė. 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sako, kad tyrimas apie kišenių gylį ir išmaniųjų telefonų plotį skirtas tik dėmesiui į nelygybės problemas atkreipti. Anot jų, tai baigiamasis penkerių metų projekto akcentas. Taip esą nuspręsta pareklamuoti tinklalapį, kuriame aiškinama, kaip lyčių lygybės siekti.

Kišenės ir telefono dydis, manau, tikrai nėra aktuali tema. Yra tikrai kur naudingiau tas lėšas išleisti.

„Kišenės yra tik viena iš temų. Tarnyba neatliko tyrimo ir mokesčių mokėtojų pinigų šiam tyrimui neišleido, o naudojosi tarptautiniais duomenimis“, – komentavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė.

Esą tik norėta atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurie daiktai gaminami pagal vieną, įprastai vyrišką, standartą.

„Ar mes kalbėtume apie džinsų kišenes, ar pianino klaviatūras, ar apie saugumą automobiliuose, ar medicinos tyrimus – daugelyje sričių mes vis dar stokojame duomenų pagal lytis. Tai reiškia, kad pagrinde atliekame tyrimus su vyrais, arba žmogiškąjį standartą imame vyrišką kūną, o ne moterišką“, – sakė M. Jurkutė.

„Aš kalbu apie socialinę nelygybę. Tai tikrai iš tokios institucijos norėtųsi pasiūlymų, kaip tą nelygybę mažinti, Beje, tų pasiūlymų Seime mes niekada nematėme. Bet matome tokius tyrimus, kurie sugeba išmatuoti kišenių gylį ir plotį“, – teigė A. Širinskienė.

Lygios galimybės – visiems

„Mes lankėmės Islandijoje vaikų darželyje, kuris ir vadinamas Lygių galimybių darželiu. Tai yra lygios galimybės ten yra sudarytos bendrojo ugdymo darželį lankyti ir kitataučiui, ir vaikui su negalia. Ten netgi yra galimybės dirbti darželyje specialistams, kurie nekalba islandiškai ar net angliškai. Yra sudarytos lygios galimybės ir darbuotojams, jei jie turi tinkamą išsilavinimą. Tai mus nustebino“, – pasakojo „Giliuko“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja Sniežana Golceva.

Islandų vaikų darželis, kuriame lankėsi klaipėdietės, turi Reikjaviko miesto akreditaciją, kad tai yra Lygių galimybių darželis, kuriame yra lygios sąlygos ugdytis visiems vaikams.

„Per tą laiką, kol lankėmės, nepastebėjome, kad kuris vaikas būtų kažkuo išskirtas. Pavyzdžiui, ten buvo mergaitė iš Ukrainos, kuri nesupranta vietinės kalbos, tad jai buvo skirta speciali padėjėja, kuri vaikui vertėjavo, ką islandiškai kalbėjo mokytoja“, – pasakojo S. Golceva.

Gausi pedagogų komanda

S. Golcevos kolegė Giedrė Urbikaitė-Popova atkreipė dėmesį, kad tame darželyje dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, buvo sudarytos idealios sąlygos.

Ten vienas specialistas praktiškai dirba su dviem ar trimis vaikais, tai Lietuvoje valdiškose įstaigose kol kas nelabai realu.

„Tame darželyje yra 74 vaikai, o mokytojų – net 27. Tai yra gana daug. Natūralu, kad mokytojai gali atliepti visų vaikų poreikius. Kiekvienam vaikui su specialiais poreikiais skiriama mokytojo padėjėja. O specialieji poreikiai – nebūtinai kokia nors negalia. Tai gali būti ir jau minėtas mergaitės ukrainietės, kuri nesupranta vietinės kalbos, atvejis. Ji irgi turi specialiųjų poreikių, nes nekalba islandiškai“, – patikslino G. Urbikaitė-Popova.

Galimybės gerokai mažesnės

Islandijos darželyje klaipėdietės realiai pamatė, kaip nuo mažumės yra paisoma vaikų nuomonės.

Esą ten vaikai turi teisę išreikšti ją ir turi teisę būti išklausyti.

Pas mus darželiuose ir tėvai, ir pedagogai esą neretai ne taip supranta vaikų teises.

„Pas mus manoma, kad jei vaikas nori vakarienei picos, vadinasi, jis išreiškė savo nuomonę ir mes visi puolame jo norų įgyvendinti. Viskas turi būti kiek kitaip. Mes išklausėme vaiką, jo nuomonė svarbi, bet vis dėlto reikia jam paaiškinti, kad bus taip, kaip dauguma nori. Tai irgi tam tikri demokratijos principai. Darželiuose vyresniesiems vaikams galbūt reikėtų sudaryti sąlygas balsuoti dėl žaidimų ar darželio papuošimo“, – kalbėjo S. Golceva.

Lygių galimybių darželyje grupės vaikai gali pasirinkti atskiras norimas veiklas ir pasiskirstyti į kelias mažesnes grupeles.

Vieni jų eina piešti ar pasivaikščioti į lauką, kiti renkasi skaityti knygą.

„Tie vaikai turi pasirinkimą. Pas mus pedagogas paprastai būna vienas ir jis pasiūlo veiklos idėją, tad pasirinkimo vaikas nelabai turi. Jis gali išreikšti savo nuomonę veikti kažką kitą. Mes suteikiame jam galimybę pasirinkti, bet fiziškai nesame pajėgios kiekvienai grupelei skirti dėmesio vienu metu, todėl visi dirbame vieną darbą“, – sakė G. Urbikaitė-Popova.

Demokratija ar anarchija?

Vis dėlto pripažįstama, kad, „žaidžiant“ tokią demokratiją su vaikais, viskas gali pakrypti link anarchijos.

Todėl esą ne viskas taip paprasta. Pedagogės pripažino, kad reikalingas platesnis suvokimas: vaikas nuomonę gali išreikšti, bet nereiškia, kad suaugusieji taip ir padarys, tačiau būtina jam pasakyti, kad jis yra išgirstas, žinomi jo norai, bet daryti teks tai, ko šiuo metu norėtų dauguma.

„Tai yra iššūkis mums, kaip paaiškinti vaikui, kad mes paisome jo nuomonės, bet šiuo metu negalime jo norų įgyvendinti“, – kalbėjo S. Golceva.

Jos įpareigos atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą nustatyti ir galimą teigiamą ir neigiamą poveikį klimato kaitai ir lygioms galimybėms.

Teisėkūros įstatymo pataisos priimtos už balsavus 113 Seimo narių, po vieną parlamentarą buvus prieš ir susilaikius. Numatyta, kad jos įsigalios nuo kitų metų liepos.

Šiuo metu teisėkūros iniciatyvos turi būti įvertintos pagal poveikį ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, reglamentuojamoms profesijoms ir pan.

Šį kartą klausimas keliamas iš vyrų ir moterų lygių galimybių perspektyvos.

Artėjant naujiems mokslo metams rekomendacijas dėl mokyklinių uniformų pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Pagrindinis klausimas – dėl uniformų tvarkos mokyklose: ar gali mokyklos nustatyti tvarką, pagal kurią mergaitėms leidžiama dėvėti tik sijonus, o berniukams – tik kelnes?

"Artėjant mokslo metams, tarnyboje sulaukiame užklausų apie uniformas mokyklose – ar gali mokykla nustatyti tvarką, pagal kurią mergaitėms leidžiama dėvėti tik sijonus, o berniukams – tik kelnes?" – skelbia tarnybos įrašas.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipė dėmesį, kad situacija, kai numatomas privalomas tam tikrų uniformos dalių, paskirtų pagal lytį, dėvėjimas galėtų būti laikoma lygių galimybių neužtikrinimu dėl lyties mokymosi procese.

"Siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos moterų ir vyrų lygios teisės, būtina atlikti išsamų tyrimą. Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar mokyklos dokumentuose tikrai nustatyta diskriminacinė tvarka ir rinktis norimą uniformos drabužį uždrausta. Jei mokykloje pagal mokinių lytis paskirti uniformos drabužiai yra nurodyti kaip privalomi, kviečiame kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą", – nurodoma tarnybos komentare dėl uniformų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba akcentuoja, jog svarbu nepamiršti, jog lyčių atžvilgiu neutralios uniformos ar galimybė pasirinkti, kokias uniformos kombinacijas dėvėti, leidžia visiems mokiniams ir mokinėms rengtis neribojant jų lyties raiškos.

Pasak tarnybos, tai neabejotinai svarbu translyčiams ir nebinarinių tapatybių paaugliams (-ėms), kurie (-ios) gali jaustis nepatogiai dėvėdami (-os) jiems (-oms) priskirtą įlytintą aprangą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad tvarka, pagal kurią mergaitės privalėtų dėvėti tik sijonus, o berniukai tik kelnes, būtų žalinga – stiprinanti lyčių stereotipus, kad moterys turi rengtis "moteriškai", o kelnės skirtos tik vyrams.

Po Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įrašu užvirė diskusija dėl lygių galimybių mergaitėms mokyklose dėvėti uniformines kelnes, o berniukams sijonus.

"Na, uniforma yra drausmės, priklausymo tai bendruomenei ženklas, o ne savęs išreiškimui. Ir nereikėtų nieko čia išvedžioti... Pradės bernai į mokyklą eiti apsitempę sijonais vien dėl "bajerio", kad tik klasės draugus pajuokintų ir mokytojus panervintų. O mergaitės vis kiekvieną dieną gali "persigalvoti" lytį. Visi vaikų auklėjimo / ugdymo specialistai kalba apie tai, kad kuo aiškesnės elgesio ribos, tuo vaikai laimingesni, o čia dabar kas?" – piktinosi skaitytoja Asta.

"Įdomu, kaip mokyklos administracija ir apskritai visuomenė reaguotų į berniuką, jei jis ateitų į mokyklą užsivilkęs sarafaną ar su sijonu?" – klausė Jūratė.

"Uniformų reikalus turi spręsti konkreti mokykla, o ne kažkokia veltėdžių tarnyba. Valstybei reikia požiūrių įvairovės, o ne sovietinio tipo biurokratijos diktato. Esu tikras, kad ko jau ko, o uniformų reikalus mokyklos sugebės susitvarkyti pačios, be kažkieno "pagalbos", – parašė Remigijus.

Artėjant naujiems mokslo metams rekomendacijas dėl mokyklinių uniformų pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Pagrindinis klausimas – dėl uniformų tvarkos mokyklose: ar gali mokyklos nustatyti tvarką, pagal kurią mergaitėms leidžiama dėvėti tik sijonus, o berniukams – tik kelnes?

„Artėjant mokslo metams, tarnyboje sulaukiame užklausų apie uniformas mokyklose – ar gali mokykla nustatyti tvarką, pagal kurią mergaitėms leidžiama dėvėti tik sijonus, o berniukams – tik kelnes?“ – skelbia tarnybos įrašas.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad situacija, kai numatomas privalomas tam tikrų uniformos dalių, paskirtų pagal lytį, dėvėjimas galėtų būti laikoma lygių galimybių neužtikrinimu dėl lyties mokymosi procese.

Tvarka, pagal kurią mergaitės privalėtų dėvėti tik sijonus, o berniukai tik kelnes, būtų žalinga – stiprinanti lyčių stereotipus, kad moterys turi rengtis „moteriškai“, o kelnės skirtos tik vyrams.

„Siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos moterų ir vyrų lygios teisės, būtina atlikti išsamų tyrimą. Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar mokyklos dokumentuose tikrai nustatyta diskriminacinė tvarka ir rinktis norimą uniformos drabužį uždrausta.

Jei mokykloje pagal mokinių lytis paskirti uniformos drabužiai yra nurodyti kaip privalomi, kviečiame kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, – nurodoma tarnybos komentare dėl uniformų.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba akcentuoja, jog svarbu nepamiršti, jog lyčių atžvilgiu neutralios uniformos ar galimybė pasirinkti, kokias uniformos kombinacijas dėvėti, leidžia visiems mokiniams ir mokinėms rengtis neribojant jų lyties raiškos. Pasak tarnybos, tai neabejotinai svarbu translyčiams ir nebinarinių tapatybių paaugliams (-ėms), kurie (-ios) gali jaustis nepatogiai dėvėdami (-os) jiems (-oms) priskirtą įlytintą aprangą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad tvarka, pagal kurią mergaitės privalėtų dėvėti tik sijonus, o berniukai tik kelnes, būtų žalinga – stiprinanti lyčių stereotipus, kad moterys turi rengtis „moteriškai“, o kelnės skirtos tik vyrams.

Po Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įrašu užvirė diskusija dėl lygių galimybių mergaitėms mokyklose dėvėti uniformines kelnes, o berniukams sijonus.

„Na, uniforma yra drausmės, priklausymo tai bendruomenei ženklas, o ne savęs išreiškimui. Ir nereikėtų nieko čia išvedžioti... Pradės bernai į mokyklą eiti su sijonais vien dėl bajerio, kad tik klasiokus pajuokintų ir mokytojus panervintų. O mergaitės vis kiekvieną dieną gali „persigalvoti“ lytį. Visi vaikų auklėjimo / ugdymo specialistai kalba apie tai, kad kuo aiškesnės elgesio ribos, tuo vaikai laimingesni, o čia dabar kas?“ – piktinosi Asta.

„Įdomu, kaip mokyklos administracija ir, apskritai, visuomenė reaguotų pamatę berniuką, einanti į mokyklą su sarafanu ar sijonu?“ – klausė Jūratė.

„Uniformų reikalus turi spręsti konkreti mokykla, o ne kažkokia veltėdžių tarnyba. Valstybei reikia požiūrių įvairovės, o ne sovietinio tipo biurokratijos diktato. Esu tikras, kad ko jau ko, o uniformų reikalus mokyklos sugebės susitvarkyti pačios, be kažkieno „pagalbos“, – rašė Remigijus.