– Lietuvos siekiamybė, kalbant apie ŽIV infekciją, yra 95 proc. susekamumo, gydymo ir išgydymo. Bet situacija nėra tokia, kokie yra planai. Kokia yra situacija?

– Iš tiesų mes turime tokius rodiklius ir siekiame šiuo nauju ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų planu šiuos jūsų paminėtus rodiklius pasiekti.

– Sergančiųjų yra Lietuvoje apie 4 tūkst. Pusė jų nesigydo. Ar visuomenės nuogąstavimai pagrįsti dėl galimybės užsikrėsti, platinti šitą infekciją?

– Manau, čia yra kelios priežastys, kodėl tas rodiklis toks žemas. Tikrai tiesa, kad didžiausia dalis užsikrėtusių žmonių yra socialiai pažeisti asmenys. Mes kalbam apie švirkščiamų narkotikų vartotojus, kurie turi ne tik sveikatos, bet ir socialines problemas. Vadinasi, pirmas žingsnis – sutvarkyti jų socialinius reikalus. Jie neturi įgūdžių rūpintis savo sveikata, tai yra problema. Jie yra tokie patys asmenys, kaip ir likusi visuomenė. Tiesiog yra darbuotojų ir įstaigų, kurios stengiasi padidinti jų sąmoningumą ir įrodyti, kodėl yra svarbu vartoti vaistus. O galbūt ateityje išgydysim ir jų priklausomybę nuo narkotikų ir liks prižiūrėti tik lėtinę ŽIV ligą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kitaip tariant, tie mitai ir baimės, kad tai labai plintanti infekcija, nepagydoma yra nepagrįsti?

– Tai yra mitai. Kitos priežastys, kodėl galbūt yra toks mažas besigydančių asmenų rodiklis yra tai, kad dar vis visuomenėje vyrauja mitai, jog ŽIV infekcija ligos pradžioje neturi jokių simptomų. Jeigu nėra simptomų, kodėl aš ją turiu gydyti? Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus? Ir dar yra galbūt trečia priežastis, vyraujantys mitai ir stigma – jau pats žodis ŽIV ar AIDS visuomenėje sukelia tam tikrą baimę. Kad tai yra mirtina liga, kad greitai mirsiu, tai kam tada pradėti gydytis? Tai va su visomis šitomis priežastimis ŽIV LPI plane yra numatyta daug priemonių.

Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus?

– Kokios jos? Kokie pirmi realūs žingsniai?

– Būtina šviesti visuomenę, informuoti apie ŽIV ligos gydymo svarbą, apie tai, kad gydymas yra ir jis skiriamas visiems.

– Kaip padaryti, kad jie eitų tikrintis sveikatos?

– Lietuvoje yra tam tikri vadinami žemo slenksčio kabinetai, kuriuose lankosi minėta tikslinė grupė. Ten esantys puikūs specialistai dirba, kalba su jais, stengiasi, sprendžia visas minėtas socialines problemas, net palydi iki gydytojo. Tuo labiau jie gauna kaip ir sveikatos draudimą, nes asmenys su ŽIV infekcija yra draudžiami. Tuo labiau, kad gydymas yra nemokamas. Galbūt jie bijo ir to, kad jiems reikės mokėti už gydymą. Visą tą informaciją suteikia tiek žemo slenksčio kabinetai, tiek galbūt besigydantys dėl savo priklausomybės.

– Na, guodžia tai, kad sergančiųjų ŽIV mažėja. Bet yra kiti duomenys, kad daugėja lytiškai plintančių ligų.

– Didėjantis chlamidiozės sergamumas kartu rodo ir gerą išaiškinimą. Vadinasi, mes surandame tuos pacientus, juos gydome. O gydymas yra prevencija. Antras dalykas, ką visada priminsime, kad nesaugių lytinių santykių metu būtina naudoti apsaugos priemones. Dar pridėčiau, jog reikia vengti atsitiktinių lytinių santykių, turėti nuolatinį lytinį partnerį ir tokiu būdu mes išvengsim lytiškai plintančių infekcijų.

Kaip užsikrečiama?

Urogenitaline chlamidine ir gonokokine infekcijomis užsikrečiama visų rūšių lytinių santykių (vagininių, analinių ir oralinių) metu. Užsikrėtusi nėščioji šias infekcijas gali perduoti vaikui gimdymo metu. Chlamidiozė paplitusi tarp jaunų, lytiškai aktyvių heteroseksualių asmenų, gonorėja – tarp vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais.

Kaip pasireiškia?

Šios infekcijos dažnai būna besimptomės arba pasireiškia nespecifiniais požymiais: moterys pastebi lytinių organų išskyrų pokyčius (kiekio ir konsistencijos), vyrams atsiranda išskyrų iš šlaplės; pakinta šlapinimasis – padažnėja, jaučiamas skausmas arba deginimo pojūtis šlapinantis; progresuojant infekcijai, moterims gali būti apatinės pilvo dalies skausmas, kraujavimas po lytinių santykių arba tarp mėnesinių (gimdos kaklelio ir mažojo dubens uždegimo požymiai), sėklidžių, kapšelio, tarpvietės, kirkšnių skausmas vyrams (sėklidės prielipo ir prostatos uždegimo požymiai). Jeigu užsikrečiama analinių santykių metu, rektalinė infekcija pasireiškia perianalinės srities skausmu, išskyromis iš išeinamosios angos. Ryklės infekcija, užsikrėtus oralinių santykių metu, dažniausiai būna besimptomė.

Kuo gresia negydant?

Negydoma chlamidiozė ir gonorėja vyrams gali komplikuotis prostatos, sėklidės prielipo, moterims – mažojo dubens uždegimu, dėl ko kyla rizika vystytis abiejų lyčių nevaisingumui, nėštumo komplikacijoms ir kitiems reprodukcinės sveikatos sutrikimams. Išplitus infekcijai kraujyje, gali išsivystyti viena iš retesnių komplikacijų – septinis artritas, kuris priklausomai nuo sukėlėjo gali būti gonokokinis arba reaktyvus, sukeltas chlamidijų. Tai yra uždegimas, kuris dažniausiai pažeidžia kelių, kulkšnių, riešų, alkūnių ir pirštų sąnarius bei minkštuosius audinius (sausgysles, raiščius) ir pasireiškia vieno ar kelių sąnarių skausmingumu, patinimu, bendru karščiavimu ir kitais būdingais simptomais (akių uždegimu ir odos problemomis). Negydant bakterijų sukelto artrito, galimos retos, bet sunkios komplikacijos (meningitas, perihepatitas, endokarditas, osteomielitas).

Kaip išvengti komplikacijų?

Siekiant užkirsti kelią minėtoms komplikacijoms, svarbu laiku diagnozuoti šiuos susirgimus ir išgydyti sergantį asmenį bei jo lytinius partnerius. Pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų (LPI), įskaitant chlamidiozę ir gonorėją, rekomenduojama:

kai yra klinikinių požymių ir simptomų;

lytiškai aktyviam jaunimui;

jeigu lytiniam (-ei) partneriui (-ei) pasireiškė LPI simptomų arba jam (jai) diagnozuota LPI;

po nesaugių lytinių santykių su nauju (arba atsitiktiniu) lytiniu partneriu;

dažnai keičiantiems lytinius partnerius asmenims;

asmenims, patyrusiems lytinę prievartą;

jeigu nustatoma viena iš LPI, rekomenduojama pasitikrinti dėl kitų;

nėščiosioms;

rizikos grupių asmenims: vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, asmenims, teikiantiems lytines paslaugas už atlygį, ir jomis besinaudojantiems, narkotikus vartojantiems ir jų partneriams;

prieš invazines gimdos kaklelio arba dirbtinio apvaisinimo procedūras.

Kaip apsisaugoti?

Apsisaugoti nuo chlamidinės ir gonokokinės infekcijos galima turint ilgalaikius ir abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris yra neužsikrėtęs, t. y. pasitikrinęs dėl šių infekcijų. Riziką užsikrėsti sumažina pastovus ir taisyklingas prezervatyvų naudojimas visų rūšių lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.

Apklausos dalyviams buvo pateikti teiginiai apie lytiškai plintančias ligas, kurių vertinimas buvo atitinkamas: „sutinku“, „nesutinku“ arba „nežino / neatsakė“.

Teiginys. Pirmą kartą santykiaujant, užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis neįmanoma.

Netiesa. Užsikrėsti LPI galima vienintelio nesaugaus lytinio akto metu. Pirmų lytinių santykių metu užsikrėtimo LPI rizika padidėja. Todėl „nesutinku“ – teisingas pasirinkimas, rodantis gerą informuotumą. Dauguma (70 proc.) apklausos respondentų pasirinko teisingai – „nesutinku“,  16 proc. pasirinko neteisingai – „sutinku“ ir 14 proc. – nežino / neatsakė. Geresnis informuotumas šiuo klausimu nustatytas tarp vyrų (72 proc.) nei moterų (69 proc.) bei tarp 18–29 m. jaunimo (77 proc.) ir didmiesčio gyventojų (76 proc.).

Teiginys. LPI gali tapti nevaisingumo priežastimi.

Tiesa, nes negydomos, pavyzdžiui, urogenitalinės chlamidinės ir gonokokinės infekcijos sukėlėjai patekę į vidinius lytinius organus sukelia uždegimus, kurie gali komplikuotis nevaisingumu bei kitais lytinės ir reprodukcinės sveikatos sutrikimais. Todėl „sutinku“ yra teisingas pasirinkimas. Teisingai pasirinko dauguma (71 proc.) apklausos dalyvių. Visgi, nerimą kelia tai, kad penktadalis apklausos respondentų nežino arba neatsakė, o 9 proc. pasirinko neteisingai – „nesutinku“. Pagal lytį šiuo klausimu geriau informuotos moterys (75 proc.) nei vyrai (66 proc.), 30–49 m. amžiaus asmenys (73 proc.) ir didmiesčio gyventojai (80 proc.).

Teiginys. Kartą persirgus lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis išsivysto imunitetas ir dar kartą užsikrėsti ta pačia liga yra neįmanoma.

Netiesa. Teisingas pasirinkimas – „nesutinku“, nes lytiškai plintančiomis infekcijomis galima užsikrėsti pakartotinai, todėl, kad imunitetas šioms infekcijoms (išskyrus hepatitą B) neišsivysto. Dauguma – 65 proc. apklausos respondentų pasirinko teisingai, 12 proc. – neteisingai („sutinku“) ir 23 proc. – nežino / neatsakė. Pagal lytį informuotumo skirtumo beveik nėra, tačiau pagal amžių geriau informuoti vyresni, t. y. 30–49 asmenys (73 proc.), didmiesčio gyventojai (78 proc.).

Teiginys. Kol nėra pasireiškę lytiniu keliu plintančių infekcijų simptomų, tol asmuo negali užkrėsti partnerio / partnerės.

Netiesa. Visos užkrečiamosios ligos turi savo inkubacinį laikotarpį, kurio metu simptomų dar nebūna, tačiau infekciją jau galima perduoti apie tai net nežinant. Todėl „nesutinku“ – yra teisingas pasirinkimas. Būtent teisingai pasirinko dauguma (62 proc.) apklausos respondentų, tačiau 18 proc. respondentų pasirinko neteisingai („sutinku“), o kas penktas (20 proc.) – nežino arba neatsakė. Pagal lytį skirtumo beveik nėra, tačiau pagal amžių geriau informuoti vyresni, t. y. 30–49 m. asmenys (69 proc.) ir didmiesčio gyventojai (76 proc.).

Teiginys. Sifiliu galima užsikrėsti oralinių santykių metu.

Tiesa. Oralinių santykių metu sifilio sukėlėjai yra perduodami, todėl teisingas pasirinkimas yra „sutinku“ ir tokį vertinimą pasirinko mažiau nei pusė (47 proc.) apklaustųjų, penktadalis (19 proc.) – teiginiui prieštaravo ir daugiau nei trečdalis (34 proc.) – nežino / neatsakė. Pagal lytį ženklaus skirtumo tarp atsakymų nenustatyta, tačiau geresnėmis žiniomis pasižymėjo jaunesni, t. y. 18–29 m. asmenys (61 proc.), didmiesčio gyventojai (52 proc.).

Teiginys. Santykiaujant menstruacijų metu, rizika užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis padidėja.

Tiesa. Lytinių santykių per menstruacijas metu LPI užsikrečiama lengviau dėl palankesnių sąlygų plisti ir daugintis lytiškai plintančių ligų sukėlėjams bei jiems patekti į vidinius lytinius organus. Todėl „sutinku“ yra teisingas pasirinkimas. Teisingai pasirinko dauguma (57 proc.) apklausos respondentų, tačiau keturi iš dešimties tam nepritarė (16 proc.) arba nežino / neatsakė (27 proc.). Pagal lytį šiuo klausimu nežymiai geriau informuotos moterys (59 proc.) nei vyrai (53 proc.), 18–29 m. jaunimas (60 proc.) ir miesto gyventojai (67 proc.).

Teiginys. Pastovaus partnerio turėjimas visiškai apsaugo nuo lytiniu keliu plintančių infekcijų.

28 proc. apklausos respondentų pasirinko „nesutinku“, kas rodo, kad jie mano, jog pastovaus partnerio turėjimas nevisiškai apsaugo nuo lytiniu keliu plintančių infekcijų, tačiau daugiau nei pusė (56 proc.) mano, kad pastovaus partnerio turėjimas visiškai apsaugo nuo LPI bei likusioji dalis (16 proc.) respondentų – nežino arba neatsakė. Pagal lytį vyrų ir moterų nuostatos šiuo klausimu praktiškai nesiskyrė.

Žmonės, kurie turintys daug lytinių partnerių, turi didesnę riziką užsikrėsti LPI, tačiau ir vienas lytinis partneris gali būti infekcijos šaltinis, nuo kurio galima užsikrėsti. Pvz., Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, dauguma LPI susirgusių moterų, paklausus nuo ko galėjo užsikrėsti, kaip galimą infekcijos šaltinį nurodė vieną lytinį partnerį, dažniausiai – sutuoktinį – sugyventinį arba nuolatinį partnerį.

Teiginys. Prezervatyvai 100 proc. apsaugo nuo lytiniu keliu plintančių ligų.

Netiesa. Naudojimasis prezervatyvais 100 proc. negarantuoja, kad neužsikrėsite LPI, tačiau tai yra veiksminga priemonė, sumažinanti riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, jeigu yra tinkamai naudojami. Todėl teisingas pasirinkimas yra „nesutinku“. Kas antras (50 proc.) apklausos respondentas teisingai mano, kad prezervatyvai 100 proc. neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų, tačiau trečdalis (31 proc.) įsitikinę, kad prezervatyvų naudojimas suteikia šimtaprocentinę apsaugą ir penktadalis (19 proc.) nežino / neatsakė. Geresnį informuotumą šiuo klausimu pademonstravo vyrai (54 proc.) nei moterys (47 proc.), 30–49 metų amžiaus asmenys (57 proc.), miesto gyventojai (55 proc.).

Iš viso apklausta 1020 18 m. ir vyresnių Lietuvos gyventojų.

Kuo sergama dažniausiai?

LPL plačiai paplitusios visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jomis kasmet užsikrečia apie 300 mln. žmonių. Pasak Santaros klinikų Dermatovenerologijos konsultacijų skyriaus vedėjo gydytojo dermatovenerologo Algirdo Šumilos, apie LPL galima pasakyti tik vieną gerą dalyką – kad daugelis jų yra pagydomos. "Išgydžius bakterinio pobūdžio LPL, nelieka jokių pasekmių. Bėda, kad daugumai LPL nesusidaro imunitetas – jomis užsikrečiama pakartotinai. Kitas dalykas, kad didėjant atsparumui antibiotikams gali tapti sunkiau išgydyti bakterinio pobūdžio LPL. O virusinės infekcijos gali išlikti visą likusį gyvenimą, tokios kaip žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija arba genitalijų herpetinė infekcija, tačiau mes jas galime kontroliuoti", – pastebėjo gydytojas.

Kita liga visam gyvenimui – ŽIV, kuria užsikrečiama ne vien lytinių santykių metu: ir per kraują, serganti motina gali pagimdyti šiuo virusu užsikrėtusį kūdikį.

"Kalbant apie LPL, kuriomis sirgdamas žmogus jaučia tam tikrus simptomus, tai dažniausiai pasitaikančios ligos yra chlamidiozė, sifilis, gonorėja (gonokokinė infekcija). Sirgdamas kitomis dažnai pasitaikančiomis LPL žmogus jokių simptomų gali nejausti. Jokių požymių, jokių pasikeitimų tiek genitalijose, tiek kitur – tik atlikę tam tikrus tyrimus mes galime diagnozuoti infekciją", – pasak A.Šumilos, nežinodamas, kad serga, žmogus lengvai gali perduoti ligą kitam.

Algirdas Šumila. 

Kadangi besimptomės LPL formos labai paplitusios, gydytojai ragina pasinaudoti galimybe pasitikrinti dėl LPL profilaktiškai. Jie pabrėžia: laiku nustačius ligą, ir gydymas lengvesnis, ir nuo ligos kartais dar spėjama apsaugoti partnerį.

Šiais laikais atliekami integruoti tyrimai, padedantys diagnozuoti ne vieną, o keletą ligų. Taip diagnozuojamos ir įvairios LPL, ir krauju plintančios infekcijos. "Tai mažina stigmą: žmogui nereikia prašyti tyrimo konkrečiai dėl ŽIV ar sifilio. Be to, tai padeda nustatyti tokias ligas, apie kurias gydytojas galbūt visai nepagalvoja. Kartais tiriant dėl sifilio randamas ŽIV, ir panašiai, – pasak Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytojos infektologės profesorės Raimondos Matulionytės, tokių profilaktinių tyrimų nauda labai didelė. – Sakykim, pacientas, kuriantis vestuvinius planus, ateina išsitirti dėl seborėjinio dermatito, o atlikę tyrimą jam nustatome ŽIV infekciją. Nustačius ŽIV ankstyvoje stadijoje, laiku pradėjus vartoti vaistus gydymo prognozė yra labai gera, ir žmogus greitai grįžta į buvusį gyvenimą. O nežinodamas diagnozės jis užkrėstų kitus ir pats progresuojant ligai galbūt patektų į sudėtingą situaciją."

Kartais žmonės sako: jūs, gydytojau, per daug klausinėjate. Bet taip jau yra: mes turime daug ko paklausti, ir tie klausimai susiję su intymia sfera.

Pirminį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose arba įsigijus greitąjį testą vaistinėje ar elektroninėje parduotuvėje. "Jeigu tokio testo atsakymas teigiamas – žinoma, jis nėra galutinis – reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Jis parašys siuntimą pas infekcinių ligų gydytoją. Mes turime arba patvirtinti, arba atmesti tam tikras ligas, kurių laiku nenustačius laukia sunkūs padariniai", – sakė profesorė.

Gydytojas tampa patikėtiniu

Profilaktiškai pasitikrinti dėl LPL gydytojai kviečia abu partnerius, nes tokia patikra daug patikimesnė. "Dabar populiaru tyrimams naudoti šlapimą: greita, patogu, neinvazyvu. Tačiau kiekvienas tyrimas, net naujausi pagal PGR metodiką, turi patikimumo, jautrumo, specifiškumo ribas – nė vienas nėra patikimas 100 proc. Dėl to patikimiau yra atlikti keletą tyrimų. Ir jei pora planuoja lytinius santykius, atlikus maksimumą tyrimų bus daug patikimesni rezultatai, – vis dėlto, pasak A.Šumilos, ir tokiu atveju egzistuoja paklaida, nes gydytojas dažnai nežino, ką atėjęs pasitikrinti žmogus darė vakar ar prieš keletą dienų. – Yra tam tikras LPL inkubacinis laikotarpis. Šiandien atlikę tyrimus mes galbūt pasakysime, kad viskas yra gerai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad žmogus galbūt turėjo nesaugių lytinių santykių vakar, po savaitės jo tyrimų rezultatai gali būti visiškai kitokie. Dėl to kartais būna, kad žmogus, kuriam nerandame jokios ligos, ateina po pusantro dviejų mėnesių ir sako: jūs mane blogai patikrinote. Tada vėl atliekame tyrimus ir randame LPL. Todėl mes klausinėjame, kada paskutinį kartą žmogus turėjo lytinių santykių, ar su nuolatiniu partneriu ar partnere, ir panašiai."

Gydytojas pabrėžė, kad tarp jo ir pacientų turi būti abipusis pasitikėjimas, kad pacientai nesiektų nuslėpti to, ką pasakyti galbūt nemalonu, tačiau tai svarbu diagnozuojant ligą. "Kartais žmonės man sako: jūs, gydytojau, per daug klausinėjate. Bet taip jau yra: mes turime daug ko paklausti, ir tie klausimai susiję su intymia sfera", – pastebėjo dermatovenerologas.

Pašnekovų žodžiais, pacientas turėtų matyti gydytoją kaip draugą, kuris nori padėti, ir neabejoti, kad bus laikomasi konfidencialumo principo, kad tai, ką pacientas patikėjo gydytojui, liks tik tarp jų. "Neretai atsitinka taip, kad gydytojas tampa didžiausiu patikėtiniu. Dažnai iš pradžių gydytojas tampa vieninteliu žmogumi, žinančiu, kad tas žmogus serga. Vėliau jis vienam, paskui kitam pasisako, ką padaryti tikrai verta. Juk ŽIV šiiuo metu tebėra liga visam gyvenimui, ir žmogui vienam pakelti tokią psichologinę naštą būtų labai sunku", – pastebėjo R.Matulionytė.

Raimonda Matulionytė.

Vis dėlto gydytoja atkreipė dėmesį, kad, laiku diagnozavus ŽIV ir geriant skirtus vaistus, gyvenimo kokybės ši liga nepablogina, žmogus nesuserga AIDS. "ŽIV gydymas šiandien yra pritaikomas prie paciento gyvenimo būdo, išskyrus tai, kad vaistus reikia gerti kiekvieną dieną. Tiesa, dabar jau atsiranda ilgo veikimo vaistų, kurie veiks mėnesį ar ilgiau", – pasak profesorės, išgyvenamumas sergant ŽIV šiandien yra toks pats kaip bendroje gyventojų populiacijoje.

Pastaruosius dvejus metus Lietuvoje stebima tendencija, kad lytiniu keliu ŽIV užsikrečiama dažniau, nei vartojant švirkščiamuosius narkotikus.

Dažniausiai serga vyrai

Gydytojai pastebi: kartais žmonės labai klysta, vertindami asmenų, su kuriais leidžiasi į lytinius santykius, patikimumą ir sveikatą. "Kai pacientų klausiu, kaip jie nusprendė, kad partneris, nuo kurio jie užsikrėtė LPL, yra patikimas, man sako: jis taip solidžiai atrodė – vilkėjo kostiumą, kvepėjo gerais kvepalais. Arba: ji dirba vaikų darželyje, tai kaip galėtų sirgti LPL? Kitas vyriškis negalėjo patikėti, kad LPL užsikrėtė nuo medicinos darbuotojos, dirbančios operacinėje", – A.Šumila ragino kiekvieną seksualinį partnerį vertinti kaip galimai užsikrėtusį LPL, ŽIV, virusiniais hepatitais, o šiuo metu – ir COVID-19.

R.Matulionytės teigimu, moterys paprastai elgiasi atsakingiau, siekdamos išvengti LPL, kitų virusinių ligų, tačiau suserga ir jos. Kartais moterims koją pakiša per didelis pasitikėjimas partneriu. "Pagrindinė ŽIV rizikos grupė yra vyrai – vidutinis ŽIV užsikrėtęs pacientas yra 30–49 metų vyras. O moterys, per daug pasitikėdamos, kartais neįvertina rizikingo vyro elgesio ar praeities, pavyzdžiui, buvusio įkalinimo ar narkotikų vartojimo, galbūt jo buvusių rizikingų lytinių santykių, ir taip užsikrečia ŽIV", – profesorės žodžiais, Lietuvoje ŽIV dažnai nustatoma vėlai, kai vyras jau stipriai serga ŽIV, o moteriai kaip kontaktiniam asmeniui ši liga dažnai nustatoma atsitiktinai.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, šių metų balandžio 1 d. Lietuvoje buvo 3 360 ŽIV užsikrėtusių asmenų. 80 proc. iš jų – vyrai, 20 proc. – moterys. Dažniausiai Lietuvoje ŽIV užsikrečiama vartojant švirkščiamuosius narkotikus – taip nuo epidemijos pradžios ŽIV užsikrėtė 60 proc. asmenų. "Tačiau pastaruosius dvejus metus Lietuvoje stebima tendencija, kad lytiniu keliu ŽIV užsikrečiama dažniau, nei vartojant švirkščiamuosius narkotikus. Skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Europos yra tas, kad Vakarų Europoje pagrindinė rizikos grupė yra vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais – ten ši grupė sudaro 40 proc. visų atvejų. Lietuvoje tais atvejais, kai ŽIV užsikrečiama lytinių santykių keliu, vyrauja heteroseksualūs santykiai", – palygino R.Matulionytė. Vis dėlto Lietuvos statistika šiuo atveju gali būti ne visai patikima, nes, kaip rodo apklausos, Rytų Europoje homoseksualūs santykiai neretai yra slepiami – apie 50 proc. homoseksualių asmenų apie tokius santykius nepasisako net savo artimiesiems.

Pastebima tendencija, kad Europoje ir pasaulyje LPL daugėja tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais. "Tai pasakytina tiek apie sifilį, tiek apie hepatitus – ir hepatitą A, kuriuo anksčiau manyta, kad užsikrečiama per maistą", – teigė gydytoja infektologė.

Kita tendencija – statistika rodo, kad daug Lietuvos kaimyninių šalių sekso darbuotojų yra užsikrėtusios ŽIV, hepatitais, LPL. "Ir šiemet buvo keletas atvejų, kai ŽIV diagnozuota tolimųjų reisų vairuotojams, pasinaudojusiems tų darbuotojų paslaugomis. Be to, nustatyta, kad buvusiose sovietinio bloko šalyse sekso darbuotojos neretai vartoja narkotikus", – pasak profesorės, tokiu atveju tikimybė užsikrėsti ŽIV nuo jų dar labiau išauga. Ji prisiminė atvejį, kai vaikinas pirmųjų lytinių santykių metu nuo prostitutės užsikrėtė ir sifiliu, ir ŽIV.

Gresia komplikacijos

Nors dažnu atveju sergant LPL žmogus nejaučia jokių simptomų, gydytojai išskiria tam tikrus šioms ligoms būdingus simptomus, kuriuos pajutus būtina kreiptis į gydytoją. "Vyrams – jei atsirado diskomfortas šlapinantis ar pasišlapinus, atsirado išskyrų, skausmai sėklidėse ar pilvo apačioje. Moterims – pagausėjo išskyros, pasikeitė jų spalva, atsirado skausmai pilvo apačioje ar nebūdingi skausmai, kurių negali paaiškinti, padidėjo kirkšnių limfmazgiai, atsirado bėrimai lyties organuose, išaugos, – A.Šumila užsiminė, kad pacientams su tokiais pačiais simptomais kartais diagnozuojami visiškai skirtingi susirgimai. – Pavyzdžiui, į mane neseniai kreipėsi du vyrai, kurie skundėsi tokiais pačiais simptomais: šlapinantis skauda. Tačiau jiems diagnozavome skirtingas ligas: vienam – gonorėja ir chlamidinė infekcija, kitam – auksinis stafilokokas."

Sergant ankstyvųjų stadijų ŽIV, žmogus dažnai nejaučia jokių simptomų, tačiau, bėgant laikui, šią ligą ima išduoti nusilpęs imunitetas. "Reikėtų atkreipti dėmesį, ar žmogus serga tokiomis ligomis, kurios rodytų nusilpusį imunitetą, net ir tokiomis kaip veido seborėjinis dermatitas, aktyviau pasireiškianti žvynelinė, du kartus per metus besikartojantis plaučių uždegimas, juostinė pūslelinė ir panašiai", – pasak R.Matulionytės, užsitęsus bet kuriai herpes infekcijai – lytinių organų ar veido – reikėtų pagalvoti apie galimus imuniteto sutrikimus ir nevengti ŽIV tyrimo.

Laiku dėl LPL nesikreipiant į gydytojus, gresia komplikacijos. "Kalbant apie chlamidijų infekciją, tai komplikacija, dėl kurios kiti gydytojai dažnai pacientą atsiunčia pas mus, tai yra Reiterio liga, kai dėl chlamidinės infekcijos gali būti pažeidžiama ne tik šlapimo ir lyties organų sistema, bet ir sąnariai, akys. Moterims dėl besikartojančios chlamidinės infekcijos gali grėsti nevaisingumo problemos. Lytinių organų karpas sukeliantys ŽPV tipai (16, 18 tipai) tiesiogiai siejami su gimdos kaklelio vėžiu. Kiti tipai taip pat tiesiogiai siejasi su didesne onkologinių susirgimų rizika. Tokių, kaip išangės, varpos, makšties ar gerklės vėžiais", – anot A.Šumilos, dėl to įvairios šalys deda pastangas, kad kuo didesnė populiacijos dalis būtų paskiepyta nuo dažnai besimptomio ir iš pirmo žvilgsnio visai nepavojingo ŽPV.

Kalbant apie ŽIV, nors sąlygos gydytis šį virusą Lietuvoje sudaromos, gydymas kompensuojamas, tik 50 proc. tų, kuriems nustatomas šis virusas, gydosi. Negeriant vaistų, vidutiniškai po 5–10 metų žmogus suserga paskutine ŽIV ligos stadija AIDS, arba įgytu imuniteto nepakankamumo sindromu.

Susirgus ja, optimistinių prognozių nėra. ULAC duomenimis, 70 proc. pacientų, kuriems nustatoma AIDS, pirmaisiais metais miršta. "Jie dažnai miršta dėl sunkių TBC formų, sunkių pneumonijų, o dabar matome, kad miršta ir nuo COVID-19", – pastebėjo R.Matulionytė.

Profesorė atkreipė dėmesį, kad ŽIV ir COVID-19 šiek tiek panašūs: tiek daliai užsikrėtusiųjų COVID-19, tiek ŽIV (ankstyvoje stadijoje) pasireiškia panašūs į gripo simptomai. O šiuo metu ŽIV gydymui skirti vaistai yra viena iš eksperimentinių šakų, siekiant sukurti vaistus nuo COVID-19.

COVID-19 nustelbia LPL

Gydytojai ragino koronaviruso kontekste nepamiršti ŽIV ir LPL. "Dabar atrodo, kad ŽIV beveik niekas neserga, tačiau statistika iškalbinga. Dėl COVID-19 šiuo metu pasaulyje yra mirę apie 600 tūkst. žmonių, o vien 2018 m. dėl ŽIV mirė 770 tūkst. žmonių. Dažnai tai yra jauni žmonės, kurie išeina tyliai, – tačiau, pasak R.Matulionytės, niekas nekalba apie dėl ŽIV perkrautą sveikatos sistemą. – O kalbant apie sergamumo lygį, skaičiuojama, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 12–13 mln. COVID-19 užsikrėtusių asmenų, 95 proc. iš jų yra pasveikę arba pasveiks. Užsikrėtusiųjų ŽIV yra 38 mln., ir ši liga lieka visam gyvenimui, o negydant šie žmonės greitai miršta. Taigi, ligos svarba nemažėja, tik COVID-19 kontekste gal šiek tiek nublanksta".

Gydytojai pripažino, kad karantino metu įtariant LPL pacientams patekti pas gydytojus buvo sudėtingiau – nuotolinės konsultacijos pasiteisino ne visada, o reikalingi tyrimai buvo atidedami.

Todėl neaišku, ar dėl to, kad nepateko pas gydytojus, ar dėl to, kad mažiau galimybių buvo leistis į rizikingus lytinius santykius, ar leidžiantis į juos buvo labiau saugojamasi, LPL karantino metu buvo diagnozuota mažiau nei paprastai. "Palyginkime: pernai balandžio mėnesį sifilio nustatyta penkiolika atvejų, šiemet tuo pačiu metu – vienas. Gegužės mėnesį pernai nustatyta dešimt sifilio atvejų, šiemet – keturi. Kalbant apie gonokokinę infekciją, pernai balandį nustatyti keturi jos atvejai, šiemet tuo pačiu laikotarpiu – nė vieno", – skaičiavo A.Šumila.

Pasiteiravus, koks patikimiausias būdas apsisaugoti nuo LPL, gydytojas pabrėžė: "Visų pirma rekomenduojame monogaminius lytinius santykius ir jų metu naudoti prezervatyvą. Visų lytinių santykių – genitalinių, analinių, oralinių. O patikimiausias būdas išvengti LPL yra susilaikymas nuo lytinių santykių."

Vis dėlto pasaulinės tendencijos verčia abejoti, ar susilaikymas išpopuliarės. Gydytojai pastebi, kad visame pasaulyje populiarėja vadinamasis chemseksas – lytiniai santykiai pavartojus tokias stimuliuojančias chemines medžiagas kaip amfetaminas ir pan. "Jos stimuliuoja lytinį potraukį, tuomet žmogus per parą gali patirti daug lytinių aktų. Stimuliantai rūpinimąsi apsaugos priemonėmis, baimę užsikrėsti nuslopina – manoma, kad chemsekso metu labai plinta ŽIV infekcija. Tai liečia daugiausia vyrus, turinčius lytinių santykių su vyrais", – sakė R.Matulionytė.

Populiari ir vadinamoji priešekspozicinė profilaktika – atvejai, kai žmogus, kurio partneris serga ŽIV, profilaktiškai vartoja vaistus, kad šia liga nesusirgtų. "Tai yra ŽIV infekcijai gydyti skirti vaistai, tik vietoj trijų vaistų vartojama dviejų vaistų kombinacija. Jos efektyvumas yra įrodytas tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, šiuos vaistus kartais vartoja ir heteroseksualios poros", – profesorės žodžiais, kai kurios šalys, tokios kaip Prancūzija, Nyderlandai vaistus, skiriamus priešekspozicinei profilaktikai, kompensuoja, tačiau Lietuvoje šie vaistai nekompensuojami.

Mitai, gaubiantys venerines ligas

Oraliniu būdu LPL neužsikrėsi.

Ne. LPL persiduoda tiek vaginalinių, tiek analinių, tiek oralinių santykių metu.

Pirmojo lytinio akto metu nepastosi ir LPL neužsikrėsi.

Ne. Tiek pastoti, tiek užsikrėsti LPL galima ir pirmojo lytinio akto metu.

Kontraceptiniai vaistai apsaugo ir nuo LPL.

Ne. Kontraceptiniai vaistai nuo LPL neapsaugo.

Vyresnio amžiaus žmonės neserga LPL.

Ne. Seksualiai aktyviausių žmonių amžiaus tarpsnis yra 18–35 metų, todėl šios amžiaus grupės asmenys dažniausiai serga LPL, tačiau užsikrėsti šiomis ligomis gali bet kokio amžiaus lytinių santykių turintis asmuo.

Apsiprausus iškart po lytinių santykių, LPL neužsikrėsi.

Ne. Nebent apsiprausiama vietoj lytinių santykių. Nutrauktas lytinis aktas taip pat neapsaugo nuo LPL.

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose pažymima, kad norint sumažinti riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis, rekomenduojama vengti atsitiktinių lytinių partnerių, dažnos partnerių kaitos, taisyklingai ir nuolatos naudoti prezervatyvus visų rūšių lytinių santykių metu, ypač su atsitiktiniais partneriais. Kaip rašoma ULAC pranešime, patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių arba turėti vieną, ištikimą ir neužsikrėtusį lytinį partnerį.

Po nesaugaus lytinio akto arba pasireiškus lytiškai plintančių infekcijų simptomams, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją arba gydytoją dermatovenerologą (galima be šeimos gydytojo siuntimo).

Dažniausi lytiškai plintančių infekcijų simptomai yra šie:

išskyros iš šlapimo takų ar lytinių organų; spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki skaidrios;

skausmingas, dažnesnis šlapinimasis;

bėrimai lyties organų srityje;

padidėję kirkšnių limfmazgiai;

skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;

kraujo pasirodymas lytinių santykių metu ar po jų, menstruacinio ciklo viduryje;

išeinamosios angos skausmas, perštėjimas;

anogenitalinės karpos;

sąnarių skausmai ir kt.

ULAC duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius  penkerius metus (2014–2018 m.) nustatyta beveik 3,5 tūkst. susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis: daugiausiai – 1860 – chlamidiozės, 981 – sifilio (įskaitant įgimtą) ir 620 – gonorėjos.

Sergamumo stebėsenos duomenimis, chlamidioze beveik triskart dažniau serga jaunimas. LPI dažniau diagnozuojamos vyrams. Pagal galimą užsikrėtimo šaltinį vyrai dažniau užsikrečia nuo atsitiktinio arba pažįstamo asmens, moterys – nuo sutuoktinio ar sugyventinio arba nuolatinio lytinio partnerio. Apsaugos nuo LPI priemonių – prezervatyvų – galinčių sumažinti riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis, susirgusieji LPI nurodė, kad naudojo retai arba iš viso nenaudojo.

2017 metais užfiksuoti 625, pernai – 459 susirgimo lytiškai plintančiomis infekcijomis atvejai.

Šiomis ligomis serga pusantro karto daugiau vyrų nei moterų, atitinkamai 284 ir 175 atvejai.

ULAC duomenimis, 2018 metais didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja –  Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse. Keturi iš dešimties (41,8 proc.) užsikrėtusiųjų buvo 14-29 metų, iš jų trys – nepilnamečiai.

„Visgi tam tikri dalykai rodo, kad dalis atvejų – maždaug trečdalis – gali likti neužregistruoti oficialioje statistikoje. Tam įtakos turi nepakankamas diagnostikos tyrimų prieinamumas rizikos grupėms, profilaktinės patikros programų nebuvimas, nepakankami dermatovenerologų konsultacijų įkainiai, kad jie galėtų paskirti daugiau diagnostinių tyrimų pacientams, dar kiti dalykai”, – BNS sakė centro gydytoja Agnė Šimkūnaitė-Zažeckė.

Dalis neužregistruotų atvejų gali būti siejami ir su dar egzistuojančia stigma apie lytiškai plintančias ligas.

ULAC gydytojos Irmos Čaplinskienės teigimu, stigma dėl lytiškai plintančių infekcijų pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje mažėja, nes daugiau susirgimų diagnozuojama ankstyvose stadijose, geresnis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas.

„Jau beveik dešimtmetį teisės aktas numato, jog medikai gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas anonimiškai, tai palengvina paciento ir mediko kontaktą, kai ieškoma, kur kreiptis ir nelaukiama, kol liga progresuos. Kitas geras dalykas, sumažinantis pacientų baimes ir didinantis paslaugų prieinamumą, yra tai, kad pas gydytoją dermatovenerologą gyventojai jau 17 metų gali kreiptis tiesiai be šeimos gydytojo siuntimo”, – sakė I. Čaplinskienė.

ULAC duomenimis, didesnė dalis susirgusių vyrų nurodė, kad galėjo užsikrėsti nuo pažįstamo arba atsitiktinio asmens, kad per metus turėjo du, tris ir daugiau lytinių partnerių. Tuo metu moterys dažniau nei vyrai turėjo vieną lytinį partnerį per metus ir nurodė, kad galimai užsikrėtė nuo sutuoktinio ar sugyventinio.

ELPKC sifilio atvejų skaičiaus didėjimą sieja su rizikingesniu seksualiniu elgesiu.

Remiantis naujausiais ELPKC turimais duomenimis iš 28 ES valstybių narių, 2017 metais pranešta apie 33 100 sifilio – lytiškai plintančios infekcijos – atvejų.

Didėjimas Europoje fiksuojamas nuo 2010 metų ir nuo tų metų registruotų sifilio atvejų skaičius išaugo 70 proc. Dažniausiai nuo infekcijos kenčia vyrai, kurie santykiauja su kitais vyrais ir gyvena miesto vietovėse.

Andrew Amato-Gauci iš ELPKC teigimu, veiksniai, kurie lėmė sifilio atvejų skaičiaus augimą Europoje ir kitose pasaulio dalyse, yra tokie, kad žmonės „lytiškai santykiauja be prezervatyvų ir su daugybe įvairių partnerių“.

Gydytojai teko rūpintis ne tik ligonių gydymu, bet ir ginti jų interesus prieš teisėsaugininkus: sovietmečiu buvo taikomas priverstinis gydymas, o jo vengiantiems grėsė baudžiamoji atsakomybė.

J.S.Vasilavičienė gydytoja dermatovenerologe dirbo pusę šimtmečio, 38 metus ėjo vedėjos pareigas.

"Niekada nesigailėjau pasirinkusi šią medicinos sritį. Dermatovenerologijoje yra daugiau nei 2 tūkst. ligų, kurios labai susijusios su visomis žmogaus organizmo sistemomis. Ne veltui yra sakoma, kad oda – daugelio ligų veidrodis", – tvirtino medikė.

Šis interviu – paskutinėmis gydytojos darbo dienomis, nes ji nusprendė baigti ilgai trukusią karjerą ir paskutinį pavasario mėnesį sutikti mėgaujantis užtarnautu poilsiu.

– Tikriausiai tarp medicinos studentų odos ligos nebuvo populiarios. Kodėl pasirinkote šią profesiją?

– Galima sakyti, atsitiktinai. Baigiant studijas, reikėjo nurodyti, kokią medicinos sritį norėčiau pasirinkti. Buvau linkusi dirbti intervencinėje medicinoje – chirurgijos srityje, viliojo ekstremalios situacijos. Tačiau puikiai žinojau, kad šios profesijos žmonių darbo krūvis didelis ir šeimai gali nelikti laiko. Tai jau buvau patyrusi dar studijuodama, nes naktimis dirbau slaugytoja Kaišiadorių ligoninėje, o dienomis važinėdavau į paskaitas Kaune. Be to, buvau ištekėjusi, auginau sūnų, todėl krūvis buvo didelis ir toliau gyventi tokiu tempu nenorėjau. Nusprendžiau rinktis kitas sritis. Surašiau jų gal keturias, reikėjo nurodyti penktą. Tarp kitko įrašiau odos ligas. Taip buvau paskirta dirbti į Kauno odos ir venerinių ligų dispanserį.

Tuo metu lytiškai plintančių ligų gydymas buvo privalomas, dėl to pacientams ir medikams reikėdavo dažnai bendrauti su teisėsauga.

– Ir nenusivylėte?

– Patekau į labai draugišką kolektyvą, turėjau labai gerus mokytojus. Profesoriai Bronius Sidaravičius, Petras Gailevičius, docentas Stasys Ragaišis, skyrių vedėjai ir kolegos padėjo įgyti profesinių žinių, išmokau medicininės etikos. Šie specialistai mokė mylėti žmogų, bendrauti. Visam gyvenimui įsidėmėjau, kad gerai surinkta anamnezė (ligos aprašymas) – 80 proc. diagnozės.

Tais laikais gydantieji venerines ligas turėjo įvaldyti ir oratorinio meno subtilybes, nes privalėjome skaityti paskaitas apie odos ir lytiškai plintančias ligas. Skaitydavome kino teatruose prieš filmų demonstracijas, apie pusvalandį. Stovint prieš didelę, filmo laukiančią auditoriją reikėjo sugebėti ją sudominti. Tuo metu neturėjome jokių pagalbinių priemonių, skaidrių ir tekdavo pasikliauti vien iškalba. Ta įgyta patirtis pravertė dirbant su studentais.

– Papasakokite, kaip per jūsų ilgametę praktiką keitėsi venerinių ligų statistika, požiūris į jas?

– Per 50 metų darbo laikotarpį buvo keli lytiškai plintančių ligų "klestėjimo" laikotarpiai, kurie tęsėsi po 7–10 metų. Dirbti nebuvo lengva, buvome ne tik gydytojai, bet ir psichologai, juristai, socialiniai darbuotojai. Tuo metu lytiškai plintančių ligų gydymas buvo privalomas, dėl to pacientams ir medikams reikėdavo dažnai bendrauti su teisėsauga. Buvo tikrinamos mūsų darbas, ligos istorijos, ambulatorinės kortelės. Reikėdavo labai subtiliai užpildyti dokumentaciją, kad milicijos tyrėjams nesuteiktume preteksto persekioti pacientus, kuo mažiau būtų kišamasi į mūsų darbą. Medikams krūvis ir taip buvo didžiulis – vienam gydytojo etatui tekdavo 40 ligonių.

Per pastaruosius dešimtmečius sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis yra gerokai sumažėjęs. Tačiau sergama ŽIV, hepatitu,  sifiliu, gonorėja.

– Turbūt iš savo patirties galite atsakyti, ar prievartinis gydymas padeda suvaldyti lytiškai plintančias ligas?

– Tikrai ne. Prievarta neduoda jokio efekto. Tuo metu, kai venerines ligas mėgino suvaldyti teisėsauga, taikydama priverstinį gydymą, sergamumas vis tiek buvo labai didelis: aštuntajame dešimtmetyje Kaune per metus sifiliu susirgdavo iki 700 žmonių.

Šiuo metu taktika liberali: padedant gydytojui, pacientas turi suprasti, kad jo lytiniai partneriai turėtų būti informuoti apie susirgimą, atvyktų tikrintis ir gydytis.

– Ar teisingas buvo sprendimas jungti Odos ir venerinių ligų gydymo įstaigą prie Kauno klinikinės ligoninės?

– Įvykus pertvarkai visuomenės sveikatos srityje nuo 1991 m. medikų specialistų konsultacijos tapo apsunkintos. Reikėjo sudaryti sutartis su kitomis medicinos įstaigomis, kurios finansiškai nelabai pasiteisindavo, o medikai ne visada turėjo motyvacijos vizituoti kitose gydymo įstaigose. Tuo metu mums tai buvo labai svarbu, nes hospitalizuoti odos ligų pacientai sirgdavo ir kitomis ligomis. Taip atsirado būtinybė odos ir venerinių ligų dispanserį prijungti prie daugiaprofilės ligoninės. Už tai reikia padėkoti tuometės Kauno 2-osios klinikinės ligoninės administracijai.

– Ką veiksite, kai kas rytą nebeskubėsite į darbą?

– Mėgausiuosi tuo, kad nereikės nieko planuoti, gyvensiu pagal savo biologinį laikrodį ir prašysiu Dievo sveikatos.