Magnetu tapęs aktas

Pirmoji mūsų maršrute – Istorinė Prezidentūra. Kas valandą iki vidurnakčio vyks ekskursijos po muziejaus sodelyje eksponuojamą parodą „Europa Kaune“. Ar ne smalsu, su kuo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) bičiuliavomės, bendradarbiavome, konkuravome ar iš ko tiesiog mokėmės?

Taip pat kas valandą galima sudalyvauti ekskursijoje po ekspoziciją „Rūmų istorijos“, pasakojančią apie permainingus paskutiniuosius du šimtmečius. Šią po pirmą aukštą išdėstytą ekspoziciją tikrai verta aplankyti, nes joje aiškiai ir įdomiai pateikta 200 metų šių rūmų, Kauno,  Lietuvos, o kartu ir Europos istorija. Ekspozicija pritaikyta ir nematantiems.

Jurgitos Šakienės nuotr.

Tarp trijų įdomiausių ir vertingiausių šio muziejaus eksponatų neabejotinai pakliūva „labai vertingi ir unikalūs“ tarpukariniai valstybės apdovanojimai. Tokių neturi išlaikę nei latviai, nei estai.

Tačiau neabejotinai didžiausias Istorinės Prezidentūros magnetas yra  Vasario 16-osios aktas. „Srautai baisiniai“, – apie žmonių susidomėjimą ankstesnėmis Muziejų naktimis portalui kauno.diena.lt pasakojo Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė. Tačiau minios į muziejų pamatyti akto plūdo ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. „Eilės tokios stovėjo, kad net ir per Muziejų naktis tiek nebūdavo“, – sakė R.Mikalajūnaitė, priminusi, kad metų pabaigoje aktas iškeliaus atgal į Vokietiją, kurios archyvuose buvo rastas.

Garsiosios parodos

M. K. Čiurlionio muziejus – lankytas ne kartą, tačiau norisi grįžti ir grįžti. Skelbiama, kad iki vidurnakčio bus prieinamos visos ekspozicijos, garsioji W. Kentrige‘o paroda, vyks kūrybinės dirbtuvės, edukaciniai žaidimai

Kauno paveikslų galerijoje šįvakar irgi iki vidurnakčio veiks meno pasaulio ikonos Marinos  Abramovič paroda „Būties atmintis“, rengiama kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų.

Kaip jau minėjome, iki vidurnakčio bus atviros daugelio Kauno muziejų durys. Net ir šiuo metu neveikiančių. Vienas tokių – rekonstrukcijai uždarytas Lietuvos aviacijos muziejus šįvakar kviečia į ekspoziciją, įkurtą po atviru dangum. Ši ekspozicija atidaroma visam vasaros sezonui. Šeštadienį muziejus žada iš kojų verčiančią staigmeną ir vakaro programą, vertą ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesio.

Muziejaus kieme išrikiuoti orlaiviai ir kitokios Lietuvos aviacijos istorijos įdomybės. Viena tokių – legendinio, vieno pirmųjų Lietuvos karo aviacijos pilotų, Prano Hiksos automobilis „Hudson Essex Terraplane“. Šiuo dar vadintu žemės lėktuvu pilotas važinėdavo būtent po Kauną.

Lauks kitą šeštadienį

Vytauto Didžiojo karo muziejus, šiandien, deja, iš viso nedirbs. Tačiau kitą savaitgalį duoklę atiduos su kaupu.

Gegužės 21-ąją nuo 18 iki 24 val. rengia renginį „Artilerijos istorijos blyksniai“, skirtą vienos reikšmingiausių Lietuvos kariuomenės rūšių – artilerijos – 640 metų jubiliejui.

Tą vakarą bus pristatoma Lietuvos kariuomenės artilerijos istorija, pasakojama apie šios kariuomenės rūšies svarbą mūšiuose, galėsime pamatyti, kaip vyko to laiko karių kovos, sužinoti apie to meto karių kasdienybę. Kariai demonstruos XV a. šarvų rekonstrukcijas, vyks kovos su ilguoju kalaviju pamoko.

Įspūdį sustiprins viduramžių muzikantai ir šokėjai, Lietuvos kariuomenės orkestras, pasipuošęs itin retai matomomis, istorinėmis XVIII a. (1792 m.) LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformomis.

Atrastas senasis menas

XIX a. antrojoje pusėje Europoje prasidėjęs Nacionalinis judėjimas Lietuvoje suskambo itin ryškia nata. Nemažai XIX a. antrojoje pusėje gimusių Lietuvos menininkų profesionalų baigė mokslus užsienyje, tai darė įtaką ne tik jų meniniam braižui, bet ir pažiūroms į tautiškumą – sąmoningą savo tapatybės suvokimą.

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kasdienybės kultūra pasižymėjo patriotiškumo ženklų gausa – mene ir dizaine parafrazuoti heraldinis simbolis Vytis, Nepriklausomos Lietuvos simboliai, istorinių asmenybių portretai ir, neabejotinai, iš liaudies meno perimta tautinė ornamentika.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

Tautinio identiteto paieškas skatino ir lietuvių menininkus vienijusi Lietuvių dailės draugija, 1907–1913 m. organizavusi kasmetes lietuvių dailės parodas, kuriose greta profesionaliosios dailės eksponatų visuomet buvo gausiai eksponuojami liaudiškojo meno pavyzdžiai.

Jaunai valstybei iškilęs tautinės dailės savitumo klausimas atkreipė meno ir kultūros veikėjų dėmesį į ilgaamžių meninių tradicijų liudytoju laikytą liaudies meną. Tautinės tekstilės ar karpinių motyvais imta apipavidalinti knygas, periodinius leidinius, kalendorius, puošti namų apyvokos reikmenis, baldus, užuolaidas, tapetus, gražinti grindis, lubas ir sienas interjeruose, kurti tautiškumo ženklus eksterjeruose. Liaudies menas XX a. pr. padėjo tvirtą pamatą moderniosios lietuvių dailės braižo savitumui.

Šalies įvaizdžio dalis

Kaune liaudies kūrybos įkvėpta modernistinė dvasia ypatingą pagreitį įgavo po Pirmojo pasaulinio karo miestui tapus laikinąja sostine.

Okupavus Vilnių čia persikėlė nemaža dalis okupuotos sostinės menininkų ir inteligentijos atstovų. Modernizmą tapatinant su pažanga, o tautiškumą su tapatybės įtvirtinimu, pamažu įsigalėjo tai, ką šiandien vadiname Kauno tautiniu modernizmu. Dėl kryptingos tautinės politikos  iš liaudiškojo meno perimti ir naujai interpretuoti tautiškumo ženklai pasklido visur: gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose, visuomeninių draugijų ir organizacijų atributikoje, kasdieniame gyvenime.

Agrariniam kraštui buvo svarbu reprezentuoti save kaip klestinčio žemės ūkio valstybę, pamažu vis sėkmingiau įvaldančią pramonę ir prekybą, tad reikšmingais tautiniais simboliais tapo artojai, sėjėjai, grėbėjėlės ar tiesiog tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvaitės. Krašto kančias priespaudos metais įkūnijusio liaudiškojo rūpintojėlio įvaizdis lietuvybės paieškų kontekste tapo bene svarbiausiu tautos simboliu, reprezentavusiu Lietuvos dailę ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje meno arenoje. Tarpukario spaudoje ne kartą publikuota nežinomo liaudies dievdirbio sukurta „Rūpintojėlio“ statulėlė tapo svarbaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinio prototipu.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

J.Mikėnas pagal šią XIX a. pabaigos skulptūrėlę sukūrė, o Vytautas Kašuba išdrožė monumentalų ąžuolinį rūpintojėlį 1937 m. vykusiai pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Kūrinys buvo itin palankiai sutiktas ir įvertintas parodos Didžiuoju prizu.

Atskirą tautiškumą skleidžiančių meno kūrinių grupę sudarė šlovingiausi balistiniai Lietuvos siužetai ir didžių praeities istorinių asmenybių portretai. Tokia puošyba šiandien atrodo buvusi visai natūrali, tarkime, viename vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pastatų – Kauno įgulos karininkų ramovėje ar Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose. Tačiau reikia pastebėti, kad taip puošėsi ir laisvalaikio įstaigos.

Štai „Metropolio“ restorane Kaune buvo įrengta Trijų kunigaikščių menė su Petro Kalpoko tapytais monumentaliais pano, vaizduojančiais kunigaikščius Gediminą, Kęstutį ir Vytautą. Būtent šioje menėje, skambant orkestro muzikai, rinkdavosi garbiausi miestiečiai ir miesto svečiai: užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, Lietuvos prezidentas su žmona ir artimiausia aplinka, vietiniai politikai, profesoriai, menininkai, žurnalistai ir pan.

Čia vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, spaudos ir kaukių baliai, tradiciniai faifokliokai, grojo žymiausi – Danieliaus Pomeranco, Moišės Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, dainavo Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas.

Kaip nuolatinė Kauno bohemos – rašytojų ir menininkų – susibūrimo vieta garsėjo ir Konrado (vėliau pervardyta „Tulpe“) kavinė, kurioje grodavo Juozas Indra ir D.Pomeranco džiazo orkestras. Šioje kavinėje dažni svečiai buvo Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, Robertas Antinis. Iš minios išsiskyrė scenografas Liudas Truikys su operos primadona Marijona Rakauskaite.

Ir čia jau galime kalbėti ne tik apie vizualinę tautinę kultūrą, bet ir apie nematerialius jos dvelksmus. Tiek „Metropolyje“, tiek Konrade kavinėje virė diskusijos apie valstybę, tautiškumą, tautinį meną, valstybės paveikslą atskleidžiančio stiliaus paieškas, nacionalinio savitumo būtinybę būti išreikštam modernia forma.

Atpažįstami simboliai

Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė liaudies meno tyrinėtojai ir propaguotojai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, kurie laikėsi pozicijos, kad geriausias pagrindas tautiniam stiliui yra liaudies menas. 3–4-ajame dešimtmečiais Tamošaičiai projektavo ir audė stilizuotus įvairių regionų tautinius drabužius, kuriomis kaunietės moterys ir merginos puošdavosi ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių metu – gaudamos aukštojo mokslo diplomus, eidamos į draugių vestuves ar net pačios tekėdamos.

Garsėjo Tamošaičiai ir stilizuotais tautiniais raštais dekoruotais kilimais, kurie buvo bene vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje.

Tautinis stilius ypač išpopuliarėjo miesto architektūroje – tiek tiesiogiai su tautinės savimonės įtvirtinimu susijusiuose pastatuose, tiek ir individualiuose namuose. Vienas tokių pavyzdžių – „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923), kurio fasade regime liaudiškų medžio drožinių interpretacijų, tulpių-lelijėlių ornamentų, parodoje „Kauno tulpės“.

Tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio.

Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ akcentuotus kaip to laikotarpio Kauno tautinės savasties ženklus. Tulpėmis-lelijėlėmis ir įvairiomis jų stilizacijomis nusėti čia eksponuojami kaunietiškojo modernizmo laikotarpio kaklaraiščiai, kaklajuostės, apykaklės, servetėlės, staltiesės, kilimėliai, dekoruoti baldai.

Nors reikia pripažinti, kad tautiniais ornamentais ir formomis grįstas profesionalusis menas nuo pat pradžių kėlė daug prieštaringų diskusijų ir abejonių, pasiekusių ir mūsų dienas, tačiau vis dėlto tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio. Moderni europėjančio miesto kultūra, susipynusi su pačias tautiškumo gelmes atvėrusiu liaudies menu, tapo raktu į jaunos valstybės meninį savitumą, prasmingai sužydusį tulpėmis ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir paskleidusį žinią apie Lietuvos meną tarptautinėje arenoje.

Parodą „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ galima aplankyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki balandžio 24 d.

Muziejaus įkūrimo istorija ypatinga – tarpukario Kaune sparčiai besivystant kultūros laukui, muziejaus statybai pinigų aukojo išsilavinusi to meto visuomenė: nuo moksleivių iki ministrų. "Taigi šis muziejus yra mūsų visų", – sako Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė.

Muziejus nėra tik eksponatais užpildytos erdvės – jis gyvybingas, kol gyvuoja ryšys tarp jame dirbančių ir jį lankančių žmonių. Tad ypatingos sukakties proga muziejaus kolektyvas kviečia atsiliepti šimtamečių Kauno senolių artimuosius arba draugus ir žada nustebinti jubiliatus muziejine dovana. Šventė bus dar prasmingesnė, jeigu jos džiaugsmu bus galima pasidalyti su kitais.

Švęsdamas 100-metį Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 2021-aisiais parengė naują nuolatinę ekspoziciją "Lietuvos dailė 1900–1940", kuri pristato lietuviškos dailės pamatų formavimąsi, iškiliausius to meto menininkus ir modernizmo aukso fondą.

Šiais metais po rekonstrukcijos lankytojus pakvies Juozo Zikaro namai-muziejus. Naujas parodas pristatys Kauno paveikslų galerija, A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, Istorinė LR Prezidentūra ir kiti muziejaus padaliniai.

Šiais metais 100-metį švenčiančių kauniečių artimuosius kviečiame susisiekti su muziejumi e.paštu: komunikacija@ciurlionis.lt

Pasak muziejaus atstovų, kelionė pradedama nuo A. ir P. Galaunių namų, kur galima pajusti 1930-ųjų dvasią ir besiklausant istorijų susipažinti su čia gyvenusių žmonių kasdienybe, pomėgiais, taip pat sužinoti, kuo ypatinga tarpukario architektūra, interjerai. Šios kelionės pabaigoje keliautojams žadama nedidelė pažintis su tarpukario mada bei improvizuota fotosesija, leisianti „pasijusti tikrais Smetonos laikų ponaičiais ir panelėmis“.

Kitą dieną stovyklautojai keliauja į svečius pas žymų skulptorių, „Laisvės“ paminklo kūrėją Juozą Zikarą. Menininko studijoje jie išgirs daug įdomių faktų apie šios asmenybės gyvenimą ir kūrybą, sužinos, kurie garsūs Lietuvos žmonės čia svečiavosi. Paskui jaukioje namų aplinkoje diskutuos ir bandys atrasti žodžio „laisvė“ reikšmę.

Trečią stovyklavimo dieną bus smagu pasisvečiuoti dailininko, visuomenininko, pedagogo, keliautojo ir aistringo kolekcininko Antano Žmuidzinavičiaus namuose, - pamatyti dailininko mėgtą sodą, paklaidžioti po jo namus, išvysti unikalią kūrėjo darbo erdvę. Stovyklautojams paruošta (improvizuotoje dirbtuvėje „Užaugęs noriu būti Maestro“) įvairių užduočių, kurios pažadins juose slypinčias kūrybines galias.

Kelionė baigiama apsilankymu nepaprastai spalvingos asmenybės, scenografo Liudo Truikio namuose. Čia, skambant klasikinės operos muzikai, bus galima ją atkartoti karpant spalvoto popieriaus raštus ir jungti juos į ornamentus, kokių gausu šiuose namuose esančiuose meno kūriniuose bei dailininko scenografijose.

„Pasakojimo vedami, prisiliesite prie iš kartos į kartą perduodamos žmonijos išminties“, – žada stovyklėlės, kuri pamainomis veiks visą liepą, organizatoriai.

Meno ir kultūrinių mainų asociacija WAC iš Tokijo, Japonijos (World Art & Culture Exchange in Tokyo), pirmą kartą Lietuvoje pristato Japonijos meną. Parodoje eksponuojama beveik 100 Japonijos menininkų darbų. Parodoje bus galima išvysti tapybą, tradicinę japonų tapybą, skulptūrą, kaligrafiją, grafiką, fotografiją.

2015 m. Lietuva šventė 25-ąsias nepriklausomybės ir minėjo 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Šiais metais minimas Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį.

Draugiški santykiai

Santykiai tarp Lietuvos ir Japonijos buvo draugiški Chiune Sugihara pastangų dėka (1940 m. jis išduodavo vadinamąsias „vizas gyventi“). Glaudūs santykiai sieja tautas ir meno srityje. Kai kalbama apie šių šalių meną, iškyla du menininkai – Benas Shahnas ir M. K. Čiurlionis.

Benas Shahnas buvo Amerikos litvakas, socialinio realizmo atstovas, jis kūrė darbus, kurie atspindėjo skurdą, rasinius prietarus ir socialinį pažeidžiamumą. Savo kūryboje dailininkas buvo ypač susikoncentravęs į socialinę karo tematiką. Jis teigė, kad didžiausi socialiai pažeidžiami yra tie, kurie labiausiai  priverčia kentėti konfliktų tarp tautų ar karo metu.

Lietuvių menininko M. K. Čiurlionio darbų paroda buvo eksponuota Sezon modernaus meno muziejuje Japonijoje. Galima pajusti ypač išskirtinius santykius tarp Lietuvos ir Japonijos – šioje šalyje M. K. Čiurlionio darbų paroda įvyko ir 1990 m., pažymint Lietuvos nepriklausomybę.

Ši M. Žilinsko galerijoje eksponuojama paroda skirta šiltiems santykiams tarp Lietuvos ir Japonijos palaikyti, Japonijos menui propaguoti ir artimiau pažinti šios šalies menininkų kūrybą.

Parodą bus galima pamatyti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune.

Vos atsidūrus Meilos Kairiūkštytės-Balkaus kūrinių parodoje apima įspūdis įsiliejus į daugybės žmonių – mažų moterų – draugiją. Visos jos sustingusios panašiomis pozomis, o kartu su jomis įamžinta ir kitapus Atlanto kūrusios skulptorės kūrybinė pasaulėžiūra.

Kaune gimusi, į JAV pasitraukusi ir ten kaip menininkė susiformavusi M.Kairiūkštytė-Balkus (1922–2015) Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui padovanojo devyniolika savo kūrinių, kurių didžioji dalis – bronzinės moterų skulptūros.

Parodos pradžioje – iškalbingas "Autoportretas" (1996 m.). Juo skulptorė vaizduoja pačią save – užmerktomis akimis, į šoną pasukta galva, tarsi kviesdama apžiūrėti savo kūrinius. Panašia maniera, tik skirtinga medžiaga (jau ne iš gipso, bet aliuminio) sukurtas dukros Daivos reljefas (1996 m.). Tarp šių dviejų reljefinių kūrinių – parodos anotacija, kuri pristato skulptorės nuopelnus, tačiau su jos kūryba lankytojas turi susipažinti savarankiškai.

Eksponuojamos skulptūros vaizduoja vien moteris: nuogas, stovinčias arba klūpančias. Visos išraiškingų rubensiškų formų, bet neišraiškingų judesių – moterų gestai drovūs, prislopinti. Jų  stovėsena kiek įtempta – tarsi suvaržyta, nenatūrali. Taip skulptorė rodo ir moterų susikaustymą, vidinę aplinkos sukeliamą įtampą.

Nors moterys nuogos (beje, visos skulptūros sukurtos pozuojant skulptorės šeimos narėms arba draugėms), nuogumu perteikiamas ne gundymas, viliojimas, bet pats kūnas, pasiduodantis begalinėms interpretacijoms ir nesibaigiančioms prasmėms.

Kol Lietuvą pasiekė jos darbai, žinios apie skulptorę M.Kairiūkštytę-Balkus buvo skurdžios – vos kelios fotografijos kultūriniuose leidiniuose, ir viskas. Apie savo kūrybą menininkė taip pat nebuvo linkusi daug kalbėti, nedažnai pozuodavo fotografams. Visas jėgas skyrė skulptūrai, todėl ir jos kūriniai alsuoja kažkokia paslaptimi, kurios vien apžiūrėdamas darbus neįminsi – būtina pabandyti su skulptūromis pasikalbėti.

Penktąjį dešimtmetį į JAV emigravusi M.Kairiūkštytė-Balkus kitapus Atlanto baigė studijas, įsiliejo į menininkų pasaulį, ėmė demonstruoti savo kūrinius įvairiose parodose. Pokalbio prašantys kūriniai – akivaizdus įrodymas, kad jai buvo svarbu perteikti portretuojamojo asmens psichologiją. Nenuostabu – skulptorė itin domėjosi žmogaus psichologija, o Bostone, tarsi sekdama tėvo gydytojo Vlado Kairiūkščio pėdomis, net dirbo psichiatrijos ligoninėje.

Apie skulptorės kūrybą, modelių pasirinkimą ir vidinį pasaulį – pokalbis su geriausiai savo motinos darbą išmanančia dukra Daiva Balkus.

– Kai kurios parodoje eksponuojamos skulptūros pavadintos tiesiog "Daiva". Kaip suprantu, jūs buvote mūza savo mamai. Kas dar įkvėpdavo jūsų mamą kurti?

– Mano mama turėjo labai platų meninį išsilavinimą, kuris apima įvairias didžiojo meno paieškas ir tokio meno studijavimą, nagrinėjimą. Ją itin įkvėpdavo priešistorinės ir viduramžių skulptūros. Itin žavėjosi modernizmo skulptoriais, kurių darbuose gausu abstrakčių formų. Tačiau žmogaus figūra jai (ypač žavėjo ir įkvėpdavo moteriška figūra) suteikdavo nesibaigiančio kūrybos ir interpretavimo galimybių.

– Kaip vykdavo pozavimai? Kokių žmonių arba kokių jų savybių ieškojo jūsų mama savo kuriamose skulptūrose perteikti?

– Kadangi pozavimas buvo svarbiausias mano mamai kuriant skulptūras, ji rinkosi pilnas, apkūnias, išraiškingas figūras. Jai itin patiko dirbti su tokiomis figūromis, kurias kuriant reikia įdėti pastangų.

– Daugelyje nuotraukų jūsų mama įamžinta tarp savo kurtų skulptūrų – tarsi būtų apsupta netikrų žmonių, tačiau kiekvienas iš šių nulipdytų, jos sukurtų žmonių, atrodo, yra neatsiejamas nuo jūsų mamos gyvenimo. Kaip vykdavo jūsų mamos kūrybos procesas?

– Visos mamos sukurtos skulptūros sukurtos pozuojant įvairiems žmonėms – daugiausia šeimos nariams, draugams. Kiek anksčiau ji sukūrė nemažai užsakytų portretinių biustų ir reljefinių darbų. Kartais mama paprašydavo, kad kas nors jai pozuotų, kadangi ji tame asmenyje rasdavo tai, kas tiko jos kuriamų skulptūrų braižui – išraiškingą veidą ar kūną. Žinoma, ji fotografuodavo savo modelius, kadangi pozuotojų laikas būdavo ribotas – kiekvienas turėdavo ir savo reikalų.

– Kas įkvėpė jūsų mamą kūrybai?

– Mano mama matė neišsemiamą kūrybinį potencialą, begalines moters figūros interpretacijas: tai ir nauja gyvybė, stiprybė, galia, malonė, priėmimas, švelnumas, kūrimas, ir, žinoma, grožis – akcentus, kurie gali atrodyti prieštaringi, tačiau visa tai ji matė kaip vienį, nuo moters neatskiriamą bruožą. Ji niekada nenustojo, nepavargo bandydama visa tai sudėti į skulptūras. Ir medžiaga, kurią ji naudojo pastaraisiais metais – bronza ir aliuminis – sukūrė papildomą dimensiją, kadangi šios medžiagos yra kietos ir lengvai nepasiduodančios, tačiau rodančios minkštas, švelnias, neagresyvias formas.

– Kaip jūsų mamos kūriniai buvo perduoti Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Kaip gimė ši idėja? Kodėl būtent šie darbai buvo atrinkti ir padovanoti muziejui? Kokios to priežastys?

– Kai mamai kilo mintis padovanoti savo darbų muziejui, jai buvo jau 90 metų. Tokio amžiaus ji jau nebegalėjo kurti ir aš pradėjau ieškoti naujų namų jos kūriniams. Idėja perleisti darbus muziejui gimė kalbant su Aušra Sluckaite-Jurašiene, kuri žinojo, kad mano mama kilusi iš Kauno ir buvo gerai susipažinusi su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio muziejumi. Išsiuntėme mamos skulptūrų nuotraukas muziejaus direktoriui ir kūriniai jį sudomino. Muziejui padovanoti direktoriaus atrinkti kūriniai. Esu be galo laiminga, kad muziejus ir muziejaus personalas įvertino mamos kūrybą ir dabar jos darbai yra nuostabiai gražioje vietoje, kur juos gali pamatyti ir įvertinti muziejaus lankytojai. Šie darbai dar ilgai džiugins žmonės ir po manęs. Mano mamos šeima turi itin ilgą istoriją, įrašytą Kauno mieste, o tai, kad muziejus sutiko priimti darbus, įsirašo į šeimos istoriją kaip itin svarbus įvykis.

– Ką jūsų mamos skulptūros pasakoja jums?

– Labiausiai mamos skulptūros ėmė kalbėti su manimi dabar, kai pačios mamos jau nebėra. Nuostabių darbų kūrimas nurimo ir dabar priklauso amžinumo kategorijai – palikimui – muziejinių eksponatų, kolekcijų kategorijai. Matant visas šias skulptūras kartu, jos man primena sunkius mano mamos laikus – daug metų, kuriuos lydėjo sudėtingos kovos. Tačiau ji visuomet itin stipriai laikėsi savo požiūrio: menininkas kuria meną, prasmingą tiek, kiek gali savyje prasmės sutalpinti. Ji sakytų, kad menininkas privalo kurti meną, kadangi tai – kvėpavimas. Tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Dabar labiausiai norėčiau, kad ji matytų visa tai – kad jos sunkus darbas, kova davė tokių puikių rezultatų. Esu sužavėta ir be galo didžiuojuosi grožiu bei jėga, kuriuos sukūrė mano mama ir labai dėkinga muziejui, kuris tai įvertino ir dabar saugo šiuos nuostabius kūrinius.