Jaunesni kauniečiai turbūt nė nesusimąsto, kad Kauno paveikslų galerija buvo pastatyta ką tik iš Vokietijos pargabentai Mykolo Žilinsko (1904–1992) dovanotai kolekcijai saugoti ir eksponuoti. Paties kolekcininko vardu pavadinta galerija duris atvėrė tik po dešimtmečio.

Vertinga dovana

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais mini garbingą imtmetį. Svarbia Kauno kultūrinio žemėlapio dalimi jau seniai tapęs muziejus neįsivaizduojamas be savo darbuotojų, kurių dauguma čia dirba ne vieną dešimtmetį ir turi prikaupę įdomiausių istorijų. Daugiau nei 40 metų M.Žilinsko kolekciją tyrinėjanti P.Sakalauskienė – viena jų.

Moteris muziejuje įsidarbino 1978-ųjų pabaigoje. Tuo metu naujai pastatytoje galerijoje atidarymui buvo rengiama pirmoji žymiojo kolekcininko dovanotos kolekcijos ekspozicija. Kadangi P.Sakalauskienė neseniai Vilniaus universitete buvo baigusi romanų-germanų filologiją ir puikiai mokėjo vokiečių bei anglų kalbas, pradėjo dirbti ekskursijų vadove. Aštuntajame dešimtmetyje Kaune nebuvo daug anglų kalbos specialistų, o šviežutėlei galerijai reikėjo anglakalbių gidų. "Laiku atsidūriau tinkamoje vietoje ir visai netikėtai atradau širdžiai mielą darbą, kurį dirbu iki šiol", – šypsosi kolekcijos rinkinių saugotoja.

Berlyne įsikūręs M.Žilinskas jau senokai savo jaunystės miestui – Kaunui – norėjo padovanoti vertingų meno kūrinių. Skelbiama, kad jis apie 1953 m. rašė laišką į Lietuvą su tokiu pasiūlymu, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Vis dėlto 1971-aisiais ledai pajudėjo ir Lietuvos muziejininkai ėmė kartkartėmis keliauti į Berlyną, pargabendami į ritinius susuktų drobių. Pasak P.Sakalauskienės, per metus į muziejų atkeliaudavo ne viena paveikslų siunta.

"Susidomėjimas ekspozicija buvo didžiulis. Visų pirma, iki tol Kaune nebuvo tokios modernios galerijos. Antra, ekspozicijose dažniausiai būdavo rodomas lietuvių dailininkų arba senųjų amžių menas. O čia – Vakarų Europos tapyba, kurios didelė dalis moderni – XIX a. pab.–XX a. pradžios kūriniai, – pastebi pašnekovė. – Galerijoje nuolat lankėsi valdžios atstovai, garbūs svečiai. Man su kolegėmis teko vesti ekskursijas lankytojams iš įvairių šalių: Norvegijos, Indijos, Vokietijos, Etiopijos. Turistai iš visos Sovietų Sąjungos į Kauną plūsdavo ir traukiniais. Buvome keturios ekskursijų vadovės ir kiekviena per dieną vesdavome po tris keturias ekskursijas septyniose salėse. Tai išties daug."

Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1980 m. – senojoje, dabartinėje Paveikslų, galerijoje. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.

Teko keisti autorystę

Pasak P.Sakalauskienės, į naująją Paveikslų galeriją veržėsi visi. Ne tik užsienio delegacijos, bet ir moksleiviai, studentai, įvairių įstaigų ir organizacijų grupės. "Dabar tikriausiai sunku įsivaizduoti, koks didelis įvykis tai buvo. Tačiau iki tol Kaune nebūta atvežamų užsienio dailės parodų. Tad visiems magėjo pasigrožėti M.Žilinsko sukauptais kūriniais. Pas mus su prašymu parodoms paskolinti kolekcijos kūrinių atvykdavo muziejininkų iš Helsinkio, Maskvos, Kijevo, Berlyno", – pasakoja pašnekovė.

Vis dėlto pats kolekcininkas į galerijos atidarymą neatvyko. Greičiausiai kelionė į Sovietų Sąjungą tiesiog buvo pernelyg sudėtinga. M.Žilinskas pirmą kartą jo garbei pastatytoje Paveikslų galerijoje apsilankė daugmaž 1981 m.

"Tuo metu jis jau buvo padovanojęs apie 500 kūrinių. Sužinoję apie garbų svečią, su keletu skyriaus darbuotojų ruošėme naujai įgytų kūrinių parodą pirmajam M.Žilinsko vizitui. Norėjome, kad būtų išleistas ir dovanotų kūrinių katalogas. Iš viso M.Žilinskas buvo apsilankęs keturis kartus. Man jis sudarė malonaus, šilto žmogaus įspūdį. Muziejaus darbuotojai su kolekcininku turėjo progą ir nusifotografuoti. Tačiau daugiau pabendrauti nepavyko, nes M.Žilinskas buvo labai saugomas, nuolat lydimas aukščiausių valdžios atstovų. Jam netgi neleista susitikti su Lietuvoje likusiomis seserimis", – pasakoja P.Sakalauskienė.

Pirmojo vizito metu M.Žilinskas pažadėjo padovanoti ir daugiau paveikslų, jei bus pastatytas naujas ekspozicijoms skirtas pastatas. Mat į neseniai duris atvėrusią Paveikslų galeriją kūriniai nebetilpo. Tad vos po dešimtmečio nuo senosios galerijos atidarymo, 1989-aisiais, Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatyta nauja M.Žilinsko vardu pavadinta dailės galerija.

Sovietų Sąjunga jau skaičiavo paskutiniuosius metus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo ne už kalnų, tad nieko keista, kad ir naujojoje galerijoje tvyrojo permainų dvasia, vyko įdomesnės, laisvesnės parodos. Be to, į Kauną ėmė atkeliauti daugiau užsienio piliečių, kurie, griūvant Sovietų Sąjungai, galėjo laisviau judėti, savarankiškai atvažiuoti į Lietuvą.

"Pas mus atvykdavo ir užsienio šalių menotyrininkų bei kitų šios srities specialistų. Jie muziejaus darbuotojams pagelbėdavo savo konsultacijomis. Nors M.Žilinskas buvo sukaupęs didžiulę vertingų kūrinių kolekciją, jis nebuvo meno žmogus. Tad kartais, įsigydamas darbus, jis apsigaudavo. Pavyzdžiui, paveikslą pardavėjas jam parduodavo kaip P.Picasso ar M.Šagalo kūrinį, nors autorius būdavo kitas, – atskleidžia P.Sakalauskienė. – Muziejaus specialistams išanalizavus paaiškėjo, kad kai kurie kūriniai buvo sukurti kitų dailininkų."

Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1987 m. apžiūri statomą jo vardu pavadintą galeriją. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.

Šiandien išsiaiškinti tokius faktus būtų kur kas lengviau, užtektų pasinaudoti internetine paieškos platforma. O anuomet informacijos reikėdavo ieškoti kataloguose, kurie daugiausia būdavo sovietiniai, neišsamūs. "Laimei, bibliotekų lentynos pradėjo pildytis įvairiais leidiniais iš užsienio, kuriuose neretai aptikdavome tikrąją paveikslų autorystę. Keisti M.Žilinsko nurodyto autoriaus pavardę iš pradžių būdavo nedrąsu, tekdavo diplomatiškai išsisukinėti", – prisimena pašnekovė.

Vis dėlto, anot P.Sakalauskienės, patvirtinus, kad paveikslo autorius tikrai yra kitas asmuo, M.Žilinskui tekdavo nusileisti. Kai kurių kūrinių autorystė aiškėja iki šiol, tad muziejaus darbuotojams kataloguose pateiktą informaciją kartais tenka tikslinti.

Smulkmeniškas darbas

Pasak P.Sakalauskienės, pirmosios M.Žilinsko dailės kūrinių siuntos Lietuvą pasiekė aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Kol Kauno paveikslų galerija dar nebuvo pastatyta, paveikslai būdavo restauruojami ir apžiūrimi Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centre.

Kolegos juokauja, kad iš rėmo kampučio ar spalvos galiu pasakyti, koks tai paveikslas. Išties, jie visi šimtus kartų mano apžiūrėti, kilnoti, pristatyti fotografuoti, eksponuoti parodose.

"Kai kūriniai pasiekdavo Kauną, man būdavo be galo įdomu su jais susipažinti išpakuojant, aprašant. Muziejininko darbas yra itin kruopštus. O anuomet, kai dar neturėjome kompiuterių, jis būdavo dar smulkmeniškesnis. Turėdavau dirbti ne tik rašomąja mašinėle, bet ir rašyti į tušą ar rašalą mirkomu plunksnakočiu. Daugybėje kortelių ranka aprašydavau kiekvieną gautą kūrinį. Vėlesniais metais visą informaciją teko įvesti ir į kompiuterines sistemas, – prisimena pašnekovė. – Mano darbas buvo ne tik vesti ekskursijas. Matydama, kad dovanojama ekspozicija gausėja, rengiamas katalogas, pasisiūliau padėti dirbti parengiamuosius darbus. Tad spausdinau tekstus mašinėle, į anglų ir vokiečių kalbas verčiau paveikslų etiketes, anotacijas. Tik ekskursijų vadove dirbau penkerius metus, o vėliau ėmiausi parengiamųjų darbų išsamiam kolekcijos katalogui. Šis darbas man buvo be galo įdomus."

Pasak muziejininkės, per metus M.Žilinskas atsiųsdavo daugmaž penkias siuntas, kuriose būdavo nuo 50 iki kelių šimtų paveikslų. "Tai labai įvairiapusė kolekcija, gausi įvairių žanrų, epochų, garsių ir mažiau žinomų autorių. Žinoma, ją daugiausia sudarė vokiečių autoriai, nes Vakarų Berlyne gyvenančiam kolekcininkui tokių darbų įsigyti buvo patogiausia", – pasakoja P.Sakalauskienė.

Pasak jos, įsidarbinus muziejuje, teko nemažai išmokti. Moteris buvo anglų kalbos specialistė, tačiau apie meną daug nežinojo. Norint vesti ekskursijas, reikėjo pasimokyti meno istorijos. "Iš pradžių mus, naująsias gides, apmokė vyresni muziejaus darbuotojai, norėdama įsisavinti teorines žinias, daug konspektavau. Tačiau gana greitai pavyko išlavinti akį, išmokau, išvydusi kūrinį, lengvai atpažinti epochą, kompoziciją, mokyklą, netgi dailininko stilių, – šypsojosi pašnekovė. – Muziejaus darbuotojai turėjo galimybę išvažiuoti į kitus muziejus, kur pasisemdavome daug žinių. Lankėmės Maskvos A.Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje, Sankt Peterburgo meno ir kultūros muziejuje Ermitaže, Rygos galerijose. Grožėjomės dailės šedevrais ten pristatomose prestižinėse parodose. Šios išvykos leido geriau pažinti Europos meną, įvertinti garsiuosius kūrėjus."

Atrado savo kelią

Šiuo metu M.Žilinsko galerijoje saugomi 1 685 kolekcininko padovanoti dailės kūriniai. Ne vieną dešimtmetį būdama kolekcijos rinkinių saugotoja, P.Sakalauskienė muziejinio spektro darbus kuo puikiausiai pažįsta. Ji vienintelė iš 1978 m. ekskursijų vadovėmis galerijoje įsidarbinusių jaunų specialisčių tebedirba muziejuje.

Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1988 m. apžiūri statomą jo vardu pavadintą galeriją. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.

"Kolegos juokauja, kad iš rėmo kampučio ar spalvos galiu pasakyti, koks tai paveikslas. Išties, jie visi šimtus kartų mano apžiūrėti, kilnoti, pristatyti fotografuoti, eksponuoti parodose. Ši kolekcija labai dėkinga savo žanrų, stilių, temų gausa, tad dailininkų darbus neretai skoliname ir kitiems Lietuvos muziejams, galerijoms bei viešosioms įstaigoms. Pavyzdžiui, jei kuris nors muziejus ar galerija suplanuoja organizuoti parodą istorine, jūros, gamtos ar natiurmorto tematika – galime atrinkti pakankamai kūrinių, kurie ją išsamiai atspindės", – atskleidžia muziejininkė.

O kurie kolekcijos kūriniai artimiausi pačiai P.Sakalauskienei? Juk per tiek metų tam tikrus kūrinius ji greičiausiai itin pamilo. "Man įdomiausia ekspresionistinė meno srovė. Pradėjus dirbti galerijoje, būtent ši kryptis mane patraukė, sužavėjo, nes iki tol ekspozicijose nieko panašaus nebūdavo", – prisipažįsta rinkinio saugotoja.

Šiandien P.Sakalauskienei retai tenka vesti ekskursijas. Tačiau ji toliau užsiima darbu, susijusiu su eksponatų priežiūra, duomenų tikslinimu, skaitmeninių vaizdų komplektavimu. Taip pat tvarkomas ir inventorizuojamas gausus M.Žilinsko dokumentų archyvas, aprašomas memorialinių objektų fondas. Ji pastebi, kad šiandien nemaža dalis muziejaus lankytojų ekspozicijas aplanko savarankiškai, pasitelkę į pagalbą audiogidą ir QR kodus. Darbo pobūdį koreguoja ir tai, kad M.Žilinsko dailės galerija šiuo metu uždaryta renovuoti. Tačiau, pasak pašnekovės, darbo netrūksta, su metais tik daugėja.

"Muziejuje nedirbančiam žmogui labai sudėtinga apsakyti, kiek daug čia yra veiklos. Kol nedirbau galerijoje, pati svarstydavau – ką čia galima veikti, be ekskursijų vedimo? Tačiau kiekvienas eksponatas reikalauja laiko ir pastangų jį prižiūrint, aprašant, atnaujinant skaitmeninimo sistemas. Manau, kad dauguma muziejininkų čia pasilieka ilgam, nes atranda sau širdžiai mielą darbą. Muziejus ir man jau tapo antraisiais namais, kuriuose jaučiuosi itin gerai. Šis darbas reikalauja atsidavimo ir meilės tam, ką darai. Tačiau jis labai prasmingas ir reikalingas. Esu laiminga pažinusi šį kelią ir tapusi muziejaus dalimi", – šypsosi ji.

Kino seansai nuo liepos 14 d. visą vasarą savo žiūrovų lauks jau pamėgtoje kultūrinėje vietoje po atviru dangumi „Laukas“, įsikūrusioje Nepriklausomybės aikštėje prie M. Žilinsko galerijos.

Jau šį antradienį, liepos 14 dieną, startuojantys bendri „Lauko“ ir „Scanoramos“ kino vakarai kauniečius palepins pasaulyje ir Europoje pripažintais filmais, „Auksinės palmės“ šakelių, „Auksinių liūtų“ nominantais bei laureatais: „Pašėlusios gastrolės“ (rež. Christian Lo, 2018), „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, 2014), „Tu išnyksti“ (rež. Peter Schønau, 2017), „Rimti žaidimai“ (rež. Pernilla August, 2016), „Fusis“ (rež. Dagur Kári, 2015), „Garsiau už bombas“ (rež. Joachim Trier, 2015), „Meilė iš pirmo smūgio“ (rež. Thomas Cailley, 2014),  „Telma“ (rež. Joachim Trier, 2017).

Pirmojo seanso metu liepos 14 d.  21.30 val., žiūrovai išvyks filmą „Pašėlusios gastrolės“. Šis tarptautiniame Kristiansando vaikų kino festivalyje 2018 m. „Barn i Byen“ apdovanojimą pelnęs filmas – tai juosta apie svajonę pakeisti roko muzikos istoriją.

Kvietimas pasirodyti Norvegijos roko čempionate grupei „Los Bando Immortale“ turėtų su trenksmu atlapoti duris ir langus į sėkmę. Vienintelė bėda – Akselis nemoka dainuoti.

Grimas negali geriausiam draugui pasakyti tiesos, todėl pasikvietę devynmetę smuikininkę Tildą ir lenktynininką Martiną, bičiuliai surengia ilgą muzikinį turnė šiaurės kryptimi. Pabėgimo planas virsta kelione brandos link su triumfuojančia pabaiga.

„Scanoramos“ kino vakarų repertuaras Kaune:

Liepos 14 d. „Pašėlusios gastrolės“ (Los Bando, rež. Christian Lo, 2018)

Liepos 21 d.  „Rimti žaidimai“ (A Serious Game, rež. Pernilla August, 2016)

Liepos 28 d. „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence, rež. Roy Andersson, 2014)

Rugpjūčio 4 d.   „Tu išnyksti“ (You Disappear, rež. Peter Schønau, 2017)

Rugpjūčio 11 d.  „Fusis“ (Virgin Mountain, rež. Dagur Kári, 2015)

Rugpjūčio 18 d.   „Garsiau už bombas“ (Louder Than Bombs, rež. Joachim Trier, 2014)

Rugpjūčio 25 d.   „Meilė iš pirmo smūgio“ (Love at first Fight, rež. Thomas Cailley, 2014)

Keletą darbuotojų atleido

Paskutinę birželio dieną priėmusi gausų lankytojų būrį, M.Žilinsko dailės galerija užvėrė duris – prasideda rekonstrukcija. Tiksliau, paruošiamieji darbai: prieš čia įžengiant statybininkams, meno kūriniai pakuojami ir ruošiami kelionei į laikinus namus.

Galerijai ištuštėjus po edukacijų ir kitokios veiklos kupinos dienos, jų darbuotojos rakino sales ir sėdo prie kuklaus vaišių stalo. Kai kurioms iš šių moterų tai buvo paskutinė darbo diena: jų paslaugų atsisakyta šias parodų erdves uždarant trejų metų trukmės rekonstrukcijai.

Šiame Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje iki šiol dirbo aštuoniolika vadinamųjų salių darbuotojų. Tai – moterys, muziejaus darbo laiku prižiūrinčios galerijos salėse eksponuojamus meno kūrinius. "Atleidome šešias ar septynias – tiksliai negalėčiau pasakyti", – sakė šiuo metu atostogose esanti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus laikinoji direktorė Daina Kamarauskienė. – Tai padarėme šalių susitarimu. Daugelis jų – pensinio amžiaus moterys, išsiskyrėme draugiškai."

Pašnekovės žodžiais, kitos galerijos salėse dirbusios moterys pereina dirbti į kitus muziejaus padalinius. Teigiama, kad kiti darbuotojai, nors jų darbo vieta iki šiol fiziškai buvo šios galerijos ar prie jos esančios patalpos, darbus galės sėkmingai tęsti kitose patalpose. "Ten dirbo ir restauratoriai, ten yra ir muziejaus Taikomosios dailės, ir Grafikos, Mykolo Žilinsko meno kolekcijos ir daugybė kitų skyrių, kurie dabar tiesiog išsikraustys į kitas patalpas ir ten toliau veiks", – žadėjo D.Kamarauskienė.

Eksponatus iškraustys etapais

M.Žilinsko dailės galerijos ekspozicijoje ir fonduose šiuo metu saugojama apie 100 tūkst. eksponatų. "Jų yra ir visai mažiukų, kaip porceliano gaminiai, puodelis, lėkštelė ar šaukštelis, ir yra skulptūros didžiausios. Yra didžiausi paveikslai ir mažiukai medaliai. O supakuoti reikia kiekvieną. Taigi, prasideda darbymetis", – sakė laikinoji muziejaus direktorė.

D.Kamarauskienės teigimu, anksčiausiai lankytojai į pamėgtą galeriją sugrįš 2023 m. lapkritį, tačiau neatmetama prielaida, kad rekonstrukcija gali užsitęsti.

Kiek laiko užtruks tokio kiekio eksponatų perkėlimas iš uždarytos galerijos, D.Kamarauskienė negalėjo pasakyti. "Turime viską iškraustyti iki spalio mėnesio. Eksponatų iškraustymas vyksta etapais, nes tai yra labai ilgas ir brangus procesas. Reikia ir specialių pakavimo medžiagų, ir specialaus transporto. Reikia didžiulių fizinių pajėgų, kurių mes neturime. Turime kviestis pagalbą iš šalies, samdyti žmones ir pervežimo firmas", – pasakojo pašnekovė.

Yra didžiausi paveikslai ir mažiukai medaliai. O supakuoti reikia kiekvieną. Taigi, prasideda darbymetis.

Laikantis griežtų taisyklių, kiekvienas eksponatas pakuojamas su specialistų, restauratorių priežiūra, yra aprašoma kiekvieno meno kūrinio būklė jam paliekant muziejų, turės būti aprašyta ir kūriniui atvykus į paskirties vietą. "Darbų vežiojimas yra sudėtingas muziejinis darbas. O kadangi eksponatų kiekiai dideli, labai sunku pasakyti, kiek mes su pervežimu užtruksime. Kol kas sunku net ir apskaičiuoti, kiek mums reikės pakavimo medžiagų kiekvienam eksponatui supakuoti", – svarstė D.Kamarauskienė.

Saugos skirtingose vietose

Vienas brangiausių galerijoje saugomų M.Žilinsko dailės kolekcijos kūrinių – XVII a. pradžioje garsiojo flamando Peterio Paulo Rubenso nutapytas "Nukryžiuotasis". Saugumo sumetimais muziejininkai neatskleidžia, kiek tiksliai įvertinti brangiausi šios kolekcijos kūriniai. Anksčiau muziejaus atstovai yra minėję, kad brangiausių čia saugomų kūrinių kainos siekia ir 500 tūkst. eurų.

Tokie vertingi eksponatai, pasak Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vyriausiosios fondų saugotojos Nijolės Adomavičienės, bus saugojami naujosiose saugyklose muziejaus centriniuose rūmuose V.Putvinskio gatvėje. "Bent jau brangiausi tapybos darbai tikrai bus saugojami ten, nes ten tam dabar sudarytos geriausios sąlygos. Kitiems eksponatams saugoti dar ieškoma erdvių. Esame tam tikras erdves numatę, tačiau vyksta laikino eksponatų saugojimo paslaugos viešieji pirkimai – kas laimės konkursą, tas ir saugos. Konkurso sąlygose numatyta, kad turi būti sudarytos tinkamos eksponatų saugojimui sąlygos: tam tikra patalpų temperatūra, drėgmė ir panašiai. Taip pat turi būti užtikrintas ir eksponatų saugumas. Mes negalime vežti meno kūrinių į netinkamas patalpas ir saugoti juos ten du tris metus", – sakė N.Adomavičienė.

Nuo lankytojų akių kuriam laikui bus paslėptas ir vienas brangiausių M.Žilinsko meno kolekcijos kūrinių – XVII a. pradžioje P.P.Rubenso nutapytas "Nukryžiuotasis".

Kol truks galerijos rekonstrukcija, jos fondų meno kūriniai nebus visiškai atskirti nuo žiūrovų.

Žadama, kad tuo metu bus rengiamos šių kūrinių parodos. "Tai bus sudėtinga, nes muziejaus fondai iškeliauja į kitas vietas. Tačiau parodinė veikla dėl to nesustos. Tai, kas saugoma M.Žilinsko dailės galerijoje, yra reikalinga ir visam muziejui, ir mūsų lankytojams. O rengti parodas bus sunkiau fiziškai, nes kažkas bus išvežta, kažkas nepatogiai supakuota. Tačiau kitais metais švęsime muziejaus 100-metį, artėja ir 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine", – pasak D.Kamarauskienės, parodos vyks visu tempu, tik ne galerijos patalpose.

Pasiteiravus, ar 2022 m. planuojami kokie nors renginiai uždarytoje galerijoje, pašnekovė atsakė: "Sunku prognozuoti, kaip ten viskas bus 2022 m., tačiau kol kas mes planuojame tik renginius tuščioje galerijoje, kai iš jos bus iškraustyti eksponatai, tačiau dar neatėję statybininkai."

Darbai buvo užsitęsę

M.Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcija vyks trimis etapais: pastato apšiltinimo, galerijos modernizavimo ir saugyklų bei restauravimo centro statybos. Bendra projekto vertė – 15 mln. eurų. Pasak D.Kamarauskienės, pastato energinio efektyvumo projektas bus finansuojamas iš Viešųjų investicijų plėtros agentūros (VIPA) lėšų, prisidedant valstybės lėšomis, modernizavimo etapas bus finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis. O trečiajam etapui tikimasi sulaukti finansavimo iš valstybės investicijų.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus administracija gerai prisimena smarkiai užsitęsusį pagrindinio muziejaus pastato V.Putvinskio gatvėje kapitalinį remontą ir priestato statybą. Buvo planuota, kad šie darbai truks penkerius metus, tačiau iš tiesų tęsėsi vienuolika metų – baigėsi tik 2016 m. Ar laikinosios direktorės nebaugina tokia ilgametės užsitęsusios rekonstrukcijos perspektyva? D.Kamarauskienė neatmetė galimybės, kad pastatas, uždaromas trejiems metams, galbūt duris atvers tik po penkerių šešerių metų. "Tokia tikimybė yra, nes nėra bendro finansavimo, nėra aiškiai paskirtos visos pinigų sumos. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą kitam etapui reikės ir vėl ieškoti pinigų. Galimybė, kad viskas užsitęs ilgiau, tikrai yra. Objektas baugina vien tuo, kad jis yra labai sudėtingas. Tai ne kokį bendrabutį sutvarkyti, – palygino pašnekovė. – Žinoma, kad baisu, bet ką daryti? Palikti pastato griūti mes taip pat negalime. Tai yra didžiausia galerija Kaune ir pati rimčiausia užsienio meno kolekcijų galerija Lietuvoje. Tai yra reprezentacinė galerija, ir jos rekonstrukcija vienaip ar kitaip turi būti atlikta – ar per trejus, ar per penkerius metus. O ta svajonė – treji metai – yra todėl, kad yra ES finansavimo etapas. Tačiau mūsų valstybėje prognozuoti yra labai sunku. Tuo labiau, kad su tokio dydžio objektų kapitaliniais remontais visą laiką nutinka netikėtumų. Tai pradėjus darbus atsiranda papildomų darbų, tai keičiasi rangovas, tai kokie nors netikslumai projektavime ir dėl to viskas stabdoma, turi būti perprojektuojama."

D.Kamarauskienė tikino esanti pasirengusi tokiam iššūkiui kaip didelio muziejaus padalinio rekonstrukcija, yra įsigilinusi į su tuo susijusius finansinius ir statybinius inžinerinius reikalus: "Einant laikinosios direktorės pareigas, nori nenori su tuo tenka susidurti. Teko išsiaiškinti, kaip čia kas vyks, buvau ne kartą susitikusi su projektuotojais, viešųjų pirkimų specialistais, teko dėl to lankytis ir Kultūros ministerijoje. Dabar nori nenori tenka atidėti muziejininkystę į šalį ir užsiimti remontais. Deja, toks muziejaus direktoriaus darbas."

Vakar paaiškėjo, kad D.Kamarauskienei ir toliau teks rūpintis muziejaus padalinių remontais – paskelbta, kad ji laimėjo Kultūros ministerijos organizuotą Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus konkursą. Be D.Kamarauskienės, konkurse dalyvavo dar du asmenys. Ši pozicija atsilaisvino 2019 m. pabaigoje, kai, vykstant tarnybiniam patikrinimui, iš pareigų pasitraukė mažiau nei metus muziejui vadovavusi Ina Pukelytė. Metų pradžioje skelbtas konkursas neįvyko. 

Kodėl ne E.Miliūnas?

Pirmasis galerijos rekonstrukcijos etapas (esamo galerijos pastato apšiltinimas) bus vykdomas pagal architektės Indrės Pažemeckienės, atstovaujančios vilniečių bendrovei "Eksploit", parengtą projektą. Viešai paskelbus šią informaciją, sulaukta kritikos, kodėl galerijos rekonstrukcija nepatikėta vienam iš pastato projekto autorių (kartu su architektais Kęstučiu Kisieliumi ir Sauliumi Juškiu) architektui Eugenijui Miliūnui, kurio kompetencija neabejojama – jis su komanda suprojektavo ir "Žalgirio" areną.

Pasak D.Kamarauskienės, neteisinga teigti, kad projektuotojas parinktas visai rekonstrukcijai. "Antram ir trečiam rekonstrukcijos etapams projektuotojas dar neparinktas. Kitiems etapams yra pateikti "E.Miliūno studijos" projektiniai pasiūlymai. Bet šiems etapams dar nėra paskelbtas konkursas, ir kas jį laimės tikrai nežinia. Konkurse pirmojo etapo darbams atlikti dalyvavo ir "E.Miliūno studija", tačiau, skelbiant konkurso nugalėtoją, vadovautasi mažiausios pasiūlytos kainos kriterijumi, o "E.Miliūno studijos" pasiūlyta kaina buvo keturis kartus didesnė nei pigiausias pasiūlymas. Žinoma, mes patys suinteresuoti, kad rekonstrukcijos projekto autorius būtų tas, kuris ir patį pastatą projektavo. Tačiau pirmojo etapo konkurso jie nelaimėjo. Gal laimės antrąjį?" – svarstė D.Kamarauskienė.

Vis dėlto „E.Miliūno studijos“ atstovai pateikė kitokius duomenis. „Individuali įmonė „E.Miliūno studija“ yra juridinis asmuo ir ji nėra projekto autorius (juridiniai asmenys nebūna autoriais, tik fiziniai). Eugenijus Miliūnas yra individualios įmonės „E.Miliūno studija” savininkas, architektai Kęstutis Kisielius ir Saulius Juškys nėra niekaip susiję su „E.Miliūno studija”. Dėl dalyvavimo viešųjų pirkimų konkurse: „E.Miliūno studija” (bet ne projekto autoriai) dalyvavo pirmojo etapo rekonstrukcijos darbų konkurse, kartu su bendrove „Ademo grupė”, sudarę jungtinės veiklos sutartį. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus paskelbtame dokumente nurodyta, kad pigiausia kaina buvo 33.746,90 Eur su PVM, bendrovės „Ademo grupė” pasiūlymas buvo 50.820,00 Eur su PVM“, – informavo „E.Miliūno studijos“ savininko įgaliotas asmuo architektas Aurimas Ramanauskas.

Mintyse su O.Daugeliu

D.Kamarauskienės teigimu, galima tik viltis, kad pastato šiltinimo darbai galerijoje prasidės spalį: "Kada jie iš tiesų startuos, sunku pasakyti, kol neįvykęs darbų rangovo konkursas. Deja, tokie viešieji konkursai kartais paskęsta teismuose ir jų procedūros labai ilgai užsitęsia."

Pasiruošimas galerijos rekonstrukcijai prasideda tuo metu, kai buvęs ilgametis Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis yra itin sunkios būklės – gydomas Kauno klinikų reanimacijoje. Sužinoję apie jo būklę, kai kurie muziejaus darbuotojai kvietė melstis, ilgametis direktorius prisimintas ir galerijos uždarymo vakarą – į jo sveikatą sakytas tostas. "Kaip mes galime neprisiminti savo ilgamečio direktoriaus, kolegos, bičiulio? Jis buvo ir yra visų muziejaus žmonių mylimas, visi yra labai susirūpinę. Kas kaip įsivaizduoja, taip mintimis stengiasi padėti: kas žvakutes dega, kas meldžiasi. Tačiau darbas dėl to nestoja", – teigė D.Kamarauskienė.

Šį faktą vertiname skausmingai, nes čia turėjo vykti reikšmingiausia "Kaunas 2022" vizualaus meno programos dalis.

Be reprezentacinės erdvės

2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine, tačiau ir tais labai reikšmingais visam miestui metais jis turės verstis be didžiausios miesto parodų erdvės – M.Žilinsko dailės galerija tuo metu dar bus remontuojama. "Šį faktą vertiname skausmingai, nes čia turėjo vykti reikšmingiausia "Kaunas 2022" vizualaus meno programos dalis. Šiuo atveju linkime vieno – kad galerija būtų remontuojama, o ne šiaip stovėtų uždaryta. Juk garantuotų lėšų antram ir trečiam rekonstrukcijos etapui nėra", – sakė organizacijos "Kaunas 2022" vadovė Virginija Vitkienė.

Prieš galerijos erdves užleidžiant statybininkams, į laikinus namus turės iškeliauti apie 100 tūkst. čia saugomų meno kūrinių.

Ji užsiminė, kad šiuo metu svarstoma, kur perkelti galerijoje planuotus "Kaunas 2022" projektus. V.Vitkienė pripažino, kad be M.Žilinsko dailės galerijos didelių parodinių erdvių mieste lieka mažokai. "Tiesa, yra atsiradusių ir naujų vietų, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio namai, su kuriais aktyviai deramės, deriname kai kurias būsimas parodas. Žinoma, parodoms išnaudosime Kauno paveikslų galeriją, netradicines erdves. Nemaža dalis Europos kultūros sostinės programos vyks modernistiniuose pastatuose", – pašnekovės žodžiais, taip daroma ne todėl, kad trūksta ekspozicinių erdvių, bet siekiant Europai parodyti Kauno tarpukario modernizmo plotį ir įvairovę.

V.Vitkienė prisipažino, kad su M.Žilinsko dailės galerija ją sieja ir emociniai ryšiai – čia kaip meno vadovė ji pradėjo rengti Kauno tekstilės bienalę, vėliau išaugusią į tarpdisciplininę Kauno bienalę, kuri tapo "Kaunas 2022" projekto priešistore.

"Parodos šioje galerijoje visada būdavo labiausiai lankomos. Kur beeksponuodavome Kauno bienalės parodas, didžiausias lankomumas būdavo M.Žilinsko dailės galerijoje. Žmonėms tai buvo meno šventovė. Ką padarysi – pastatas labai nusidėvėjęs, kapitalinio remonto jam tikrai reikėjo. Dar svarstėme, gal galima būtų galeriją kurį laiką naudoti esamos būklės, tačiau šis lietingas vasaros sezonas parodė, kad neįmanoma – ten viskas bėga. Atidėti rekonstrukcijos nebuvo galima", – įsitikinusi "Kaunas 2022" vadovė.

Remontuos ir kitur

M.Žilinsko dailės galerija – ne vienintelis duris dėl remonto užvėręs Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Tvarkybos darbai tuoj turėtų prasidėti J.Zikaro namuose-muziejuje, L.Truikio ir M.Rakauskaitės namuose-muziejuje ruošiamasi remontuoti stogą. "Finansavimas J.Zikaro namų-muziejaus remontui skirtas iš skolintų valstybės lėšų. Tuo metu, per karantiną, buvo skirti pinigai įvairių kultūros objektų infrastruktūrai atnaujinti. J.Zikaro namams-muziejui pagal iš anksto parengtą projektą buvo skirta 350 tūkst. eurų", – sakė D.Kamarauskienė.

Vyks garsaus tarpukario skulptoriaus gyvento namo restauravimas: čia bus atkuriamos autentiškos medinės architektūrinės detalės, restauruojamas tarpukario belgiškas linoleumas. Taip pat bus didinamas pastato saugumas, gerinamos sąlygos eksponatams.

"Dėl restauravimo ir kitų darbų iš šio muziejaus taip pat reikia iškraustyti eksponatus. Mes dabar kaip romai – išgyvename kraustymosi laikotarpį", – šyptelėjo D.Kamarauskienė.

Ateinantys metai Lietuvoje paskelbti Juozo Zikaro metais. Tuomet bus minimos J.Zikaro 140-osios ir "Laisvės" skulptūros 100-osios metinės. Namus-muziejų po remonto planuojama atverti 2021 m. pradžioje.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Italijos ambasada Vilniuje pristato italų skulptoriaus Gianmaria Potenza (Džianmaria Potenca) parodą „Venecijos ritmai“. Atidaryme dalyvaus Italijos ambasadorius Stefano Taliani de Marchio, parodos autorius ir parodos kuratorius Enzo Fornaro.

Venecijos skulptorius specialiai parodai parengė plačią savo darbų panoramą: įvairaus laikotarpio darbai spinduliuoja jo gimtojo miesto dvasią ir nuotaiką. Ekspozicijoje – medžio ir stiklo mozaika, autorinė grafika, monumentali bronzinė skulptūra ir kameriniai dekoratyviniai objektai.

G. Potenza – skulptorius ir dailininkas, monumentalistas ir mažų formų taikomojo meno meistras. Kaip ir didieji Italijos sūnūs, Potenza – universalus dailininkas, sugebantis įkvėpti gyvybės bet kokiai medžiagai: padaryti popierių autorinį – lapus savo grafikos eksperimentams dailininkas gamina pats, o stiklą paverčia meniniu. Jo kūrybos pasaulis nėra uždaras, priešingai, G. Potenza noriai kviečia žiūrovus atrasti amžinos šventės šurmulį ir romantišką jo gimtosios Venecijos melancholiją.

Miestas, turintis itin turtingas kultūros tradicijas, pusiau abstrakčiuose monumentiniuose G. Potenzos darbuose, tapusiuose neatskiriama venecijietiško meno dalimi, prabilo nauja plastine kalba. Ritmiškas, geometrinis mozaikinių pano ir bronzinių skulptūrų ornamentas atspindi venecijietiškos architektūros dekorą, kuriam turėjo įtakos Rytų menai. Dailininkas laisvai žaidžia taisyklingų formų kubais ir trikampiais, neleisdamas jiems susilieti į monotonišką ritmą.

G. Potenza gimė 1936 m. Venecijoje. 1956 m. baigė Venecijos valstybinį dailės institutą. 1968 m. atidarė stiklo dirbtuves „La Murina“. Savo studijoje G. Potenza tapo ant medžio ir aksomo, kuria keramikos darbus, graviruoja ant stiklo, metalo ir betono, daro medines ir bronzines skulptūras, vitražus ir mozaikas. Menininkas dar studijuodamas 1954 m. dalyvavo Venecijos bienalėje, taip pat joje savo darbus eksponavo ir 1986 m. G. Potenza yra surengęs daugelį personalinių parodų Italijoje, Kanadoje, JAV, Turkijoje, Kinijoje. Taip pat menininkas yra nemažai įgyvendinęs kruizinių laivų interjerų projektų, o daugelį Venecijos gatvių ir aikščių puošia jo skulptūros.

Kas? I. Potenzos paroda "Venecijos ritmai"

Kur? M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune

Kada? Balandžio 24 d., ketvirtadienį, 17 val.