Christine Razanamahasoa (Kristin Razanamahasoja), kuri vadovauja tarpininkavimo grupei, siekiančiai rasti išeitį iš politinės krizės, sakė, kad nėra tinkamų sąlygos surengti skaidrų ir įtraukiantį balsavimą lapkričio 16 dieną numatytuose rinkimuose.

Tarpininkavimo grupė „primygtinai reikalauja, kad valdžios institucijos atšauktų lapkričio 16 dieną numatytus prezidento rinkimus“, sakė Ch. Razanamahasoa spaudos konferencijoje Antananaryve.

Pasak jos, taip siekiama užtikrinti taiką ir harmoniją šalyje, kurioje prieš balsavimą, kuris jau buvo atidėtas savaitei, tvyrojo didelė politinė įtampa.

Indijos vandenyne esančioje salų valstybėje vyksta įnirtinga kova tarp dabartinio prezidento Andry Rajoelinos (Andri Radželinos), kuris siekia būti perrinktas, ir daugumos opozicijos lyderių.

Opozicijos kandidatai jau daugiau nei mėnesį beveik kasdien rengia nesankcionuotas eitynes Antananaryve, protestuodami prieš tai, ką jie vadina instituciniu perversmu, palankiu dabartiniam prezidentui.

Į demonstracijas nuolat reaguodavo gausios policijos pajėgos.

Trečiadienį policijai išvaikius dar vieną protestą buvo sužeista daug žmonių.

Anksčiau šią savaitę kandidatas į prezidentus buvo sulaikytas per kitą mitingą.

Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir kitos tarptautinės bendruomenės narės, anksčiau išreiškusios susirūpinimą dėl įtempto politinio klimato Madagaskare, pareiškė, kad yra labai sunerimusios dėl trečiadienį įvykusių smurtinių incidentų.

Iš pradžių Madagaskaro rinkėjai prie balsadėžių turėjo eiti lapkričio 9 dieną, tačiau spalį Aukščiausiasis Teismas nurodė atidėti rinkimus po to, kai per demonstraciją buvo sužeistas kitas kandidatas į prezidentus.

„Iki šiol turimais duomenimis, žuvo 13 žmonių ir 107 sužeisti“, – vietos radijo stočiai sakė opozicijai priklausanti parlamentarė Hanitra Razafimanantsoa (Hanitra Razafimanancoja).

Į nelaimės vietą atvykę Raudonojo Kryžiaus atstovai pridūrė: „Galutinio sąrašo dar neturime. Žuvo septyni nepilnamečiai.“

Indijos vandenyno valstybės premjeras Christianas Ntsay (Kristianas Ncajus) iš pradžių teigė, kad žuvusiųjų yra „dvylika, o sužeistųjų – apie 80“.

Spūstis susidarė prie įėjimo į „Barea“ stadioną, kur į Indijos vandenyno salų žaidynių atidarymo ceremoniją atvyko apie 50 tūkst. žiūrovų.

Tragedijos priežastis kol kas nežinoma, o Raudonasis Kryžius įspėjo, kad aukų skaičius gali padidėti.

„Prie įėjimo buvo daug žmonių, todėl kilo spūstis“, – naujienų agentūrai AFP sakė Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovas Antsa Mirado (Anca Miradas).

Atidarymo ceremonijoje dalyvavęs Madagaskaro prezidentas Andry Rajoelina (Andri Radželina) pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiuosius.

„Įvyko tragiškas įvykis, nes buvo stumdymasis. Prie įėjimo buvo sužeistųjų ir žuvusiųjų“, – sakė jis per televiziją transliuotoje kalboje.

Televizijos transliuotuose reportažuose matyti, kaip apstulbę ir sukrėsti žmonės bando surasti savo batus tarp daiktų, pamestų per mirtiną spūstį.

Tuo tarpu socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukų iš stadiono, kuriose matyti žiūrovų pilnos tribūnos.

Tai ne pirmas kartas, kai Madagaskare žūsta žmonės stadione.

2019 metais „Barea“ stadione – didžiausiame saloje, kurioje gyvena apie 28 mln. žmonių – įvyko panaši nelaimė.

Per nacionalinės šventės proga surengtą koncertą žuvo mažiausiai 16 žmonių ir dar dešimtys buvo sužeisti. Tarp aukų buvo trys vaikai.

O 2016 metais tame pačiame stadione Nepriklausomybės dieną sprogus savadarbiam užtaisui, žuvo trys žmonės ir šimtas buvo sužeisti.

27 metų vyras, pučiant vėjui, kurio greitis siekė 130 km per val., nuskendo pakilusiame jūros vandenyje prieš pat ciklonui „Freddy“ antradienio vakarą pasiekiant Indijos vandenyne esančią salą.

Pareigūnai trečiadienio rytą pranešė, kad žuvusiųjų skaičius išaugo iki keturių.

Nacionalinė nelaimių valdymo agentūra BNGRC nurodė, kad nukentėjo apie 16 600 žmonių ir apgadinta daugiau kaip 6 750 namų.

Prancūzijos meteorologijos tarnyba „Meteo-France“ pranešė, kad ciklonas „Freddy“ susilpnėjo, kai pradėjo slinkti per salą, ir dabar jo vidutinis vėjo greitis siekia 55 km per val., o gūsiai – 75 km per valandą.

Nacionalinės nelaimių valdymo agentūros atstovas Faly Aritiana Fabienas (Falis Aritiana Fabjanas) pavadino „Freddy“ „vienu stipriausių ciklonų“, pastaruoju metu nuniokojusių salą, kuri per kasmetinį audrų sezoną, trunkantį nuo lapkričio iki balandžio, paprastai būna nusiaubiama kelis kartus.

Audra atnešė mažiau lietaus, nei baimintasi, bet vis tiek nuplėšė pastatų stogus, sulygino su žeme ryžių laukus ir išvartė vaismedžius.

Ciklonas sausumą pasiekė į šiaurę nuo Manandzario, 25 000 gyventojų turinčio pakrantės miestelio, kuris tebėra nuniokotas praėjusių metų ciklono „Batsirai“. Per jį Madagaskare žuvo daugiau kaip 130 žmonių.

„Tai sausas ciklonas, palyginti su „Batsirai“, todėl jis atnešė mažiau liūčių, bet vėjai buvo stipresni, todėl smarkiai nukentėjo infrastruktūra“, – AFP sakė F. A. Fabienas.

„Užfiksuota žala beveik vien tik dėl vėjo“, – pridūrė jis.

Pasieks Mozambiką

Kai „Freddy“ priartėjo prie Mauricijaus ir Prancūzijai priklausančios La Reunjono salos šiaurėje ir nepadarė didelės žalos, pareigūnai ėmėsi įvairių priemonių.

Keliuose regionuose antradienį likusiai savaitei buvo sustabdytos pamokos mokyklose, o Manandzaryje atsargumo sumetimais evakuota mažiausiai 8 000 žmonių.

Auštant gyventojai išėjo į gatves, kad įvertintų padarytą žalą.

Nepaisant tūkstančių smėlio maišų, panaudotų stogams sutvirtinti, metalo lakštai ir elektros kabeliai nuo vėjo jėgos buvo išmėtyti ant žemės.

Pascalis Salle'is (Paskalis Salis) vertindamas žalą, kurią patyrė vos atsigavęs po praėjusių metų ciklono „Batsirai“, susigraudino.

„Nemaniau, kad tai buvo galingesnis ciklonas nei „Batsirai“, – sakė jis. – Mano tvora nugriauta, 1 000 litrų plastikinė vandens talpykla atsitrenkė į kaimyno sieną.“

Jis pasakojo, kad jo namo langas buvo išdaužtas, o sodas užverstas smėliu.

„Negaliu to pakelti kasmet, tai neįmanoma“, – sakė jis.

„Freddy“ yra pirmasis ciklonas ir antroji atogrąžų orų sistema, užklupusi Madagaskarą šį sezoną, pranešė Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA).

Audra prasidėjo pirmąją vasario savaitę prie Australijos šiaurės vakarų ir Indonezijos pietų, o dabar jau trečią savaitę keliauja per Indijos vandenyną.

Jungtinių Tautų Pasaulinė maisto programa (WFP) apskaičiavo, kad Madagaskare gali nukentėti daugiau kaip 2,3 mln. žmonių.

Ciklonas prasidėjo tuo pat metu, kai pietinėje salos dalyje jau kelis mėnesius tęsiasi sausra, sukėlusi visuotinį badą.

Prognozuojama, kad ciklonas „Freddy“ penktadienį pasieks sausumą Mozambike kaip tikėtina atogrąžų audra ir galbūt atneš liūčių.

Ciklonas „Cheneso“ prieš 10 dienų įsiveržė į Madagaskaro šiaurės rytus, atnešdamas smarkius vėjus ir liūtis, kurios sukėlė didelius potvynius.

Audra padarė žalos gyvenamiesiems namams, mokykloms ir nutraukė eismą dalyje kelių. Galiausiai „Cheneso“ pasuko pietryčių kryptimi, tolyn nuo salos.

Remiantis naujausia Madagaskaro rizikos valdymo biuro informacija, šiuo metu žinoma, kad žuvo 25 žmonės, o dar 21 dingo be žinios.

Nukentėjo mažiausiai 83 181 žmogus, beveik 38 000 gyventojų buvo priversti palikti savo namus.

„Cheneso“, kuris pastarosiomis dienomis laikinai sustiprėjo iki atogrąžų ciklono, o jo nešamo vėjo greitis siekė 118–166 km per val., „pradėjo prarasti savo grynai atogrąžų [audros] pobūdį“, teigia pietvakarių Indijos vandenyno regioninis specializuotas meteorologijos centras, įsikūręs Prancūzijos užjūrio saloje Reunjone.

Sausumą „Cheneso“ pasiekė sausio 19-ąją, jos nešamo vėjo greitis siekė iki 110 km per valandą.

Tai pirmoji atogrąžų audra per šį ciklonų sezoną pietų Afrikoje, kuris paprastai trunka nuo lapkričio iki balandžio, užklupusi didžiąją Indijos vandenyno salą, dažnai nukenčiančią nuo ciklonų.

Mokslininkai teigia, kad dėl klimato kaitos audros yra drėgnesnės, dažnesnės ir intensyvesnės.

„Šis spektaklis – tai priminimas, kad mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas. Šiandien spektaklyje paliečiamos temos suskamba naujai ir įgauna dar didesnį svorį, aktualumą bei gelmę.

„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m. Nuo savo gyvavimo pradžios spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje...

Spektaklyje pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatoma Lietuva kaip fenomenas, lietuvių požiūris į pasaulį ir save. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą.

Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo.

Šio istorinio režisieriaus R. Tumino spektaklio veikėjai – XX a. gyvenę žmonės. Jį žiūrėdami galime įsivaizduoti, kaip atrodė šios žinomos asmenybės, pasvarstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti. Spektaklyje išvysime Salomėją Nėrį (Salę) bei žinomą lietuvių diplomatą ir pasaulinio garso poetą Oskarą Milašių (Oskarą) ir svarbiausia – pagrindinį spektaklio veikėją Kazimierą Pakštą (Pokštą). Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… K. Pakštas Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje). Kazys Pakštas (1893–1960) siekė įtikinti to meto šalies valdžią, jog tokiai nesaugiai šaliai kaip Lietuva žemės svetur reikalingos tam, kad, iškilus karo grėsmei, būtų galima išsaugoti šalies genofondą, aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes. Įdomiausia, kad ši jo idėja nebuvo utopinė – tuomet pasaulyje buvo daug laisvų žemių, kurias išties buvo galima nupirkti, ir K. Pakštas buvo beveik įtikinęs to meto politikus savo idėjų realumu. Šiuo klausimu buvo priimta net speciali rezoliucija, kurioje siūlyta pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Bet tai nebuvo iki galo įgyvendinta.

G. Skaraitienės nuotr.

Spektaklis padeda sudėtingą K. Pakšto asmenybę ne tik apčiuopti intelektualiai, bet ir surasti emocinį santykį su ja ir tos epochos žmonėmis, jis skatina mus pažvelgti į tarpukario (1918–1939) epochą kaip į atvirų galimybių laiką ir kartu moko apie savo laiką galvoti kaip apie atvirų galimybių metą.

Pirmoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką. Antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija. „Madagaskaro“ tema – neišsenkama. Ji šiandien itin aktuali, jaudinanti, atspindinti politinę situaciją, socialinius santykius.

Patriotiškumas – tai visų pirma klausimas: ką aš galiu padaryti, kad kitam būtų geriau?

„Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad netrukus ji bus peržengta. <...> Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“, – teigė pjesės autorius M. Ivaškevičius.

„Madagaskaras“ visada pasižymėjo savo temų gausa, daugiasluoksniškumu ir gyliu. Gal dėl to jis šiandien vis dar gyvas ir mėgstamas žiūrovų. Šiandieninėje situacijoje šis spektaklis įgyja dar didesnę prasmę, o savo aktualumu tampa nepralenkiamas. Kad ir viena iš finalinių Kazimiero Pakšto (Pokšto) frazių: „Trūkumas Žemėje vietos, Žemė yra per ankšta.“ Atrodytų, ko gi trūksta beveik pusę pasaulio užimančiai valstybei? Bet, kaip matome, trūksta. Manau, tuometės K. Pakšto idėjos jau seniai tapo pranašiškos. Žvelgiant į dabartinę situaciją, primenančią, kaip kadaise ir mes, mūsų valstybė, tauta patyrėme priespaudą, nekyla abejonių K. Pakšto sumanymu, pabrėžiu – ne bėgti, ne kovoti, ne okupuoti, bet sukurti atsarginę Lietuvą – kaip donorą atsitikus baisiai nelaimei. „Veidu į jūrą, Tauta!“ Žvilgsnis į horizontą – tai visų pirma savęs suvokimas ne tik čia ir dabar, žvelgiant į pagrindą, ant kurio stovi, – tai kvietimas į šviesų, darnų ir saugų rytojų. Patriotiškumo prasmė XXI a., mano manymu, yra truputį pakitusi. Tai ne tik šalies vėliava, valstybės kontūrai ir skambūs žodžiai, kuriuos kartojame, mušdamiesi kumščiu į krūtinę. Patriotiškumas – tai laisvė Meilei, kurią puikiai įrodome šiandienos kontekste. Manau, jo mumyse tikrai pakanka. Patriotiškumas – tai visų pirma atsakomybė prieš save patį, prieš kitą žmogų, prieš gamtą, prieš Dievą. Patriotiškumas – tai visų pirma klausimas: ką aš galiu padaryti, kad kitam būtų geriau? Skatinau ir skatinsiu kiekvieną žmogų tai daryti, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip viskas pasibaigtų“, – tikino aktorius Tomas Rinkūnas.

Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. 2004-aisiais, premjeros metais, M. Ivaškevičius apie šią pjesę rašė: „Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė.“

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą (spektaklyje „Pokštas“). Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

2004 m. pjesė „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią knygą Lietuvoje, tais pačiais metais išrinkta kūrybiškiausia metų knyga ir pelnė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją. Tai pirmasis M. Ivaškevičiaus dramos kūrinys, sulaukęs tokios sėkmės teatro scenoje, todėl laikoma, kad M. Ivaškevičių, kurio pjesės šiandien statomos visoje Europoje, teatrui atrado būtent režisierius R. Tuminas.

2004-aisiais sukurtame spektaklyje vaidino aktoriaus meistriškumo studijas neseniai baigę R. Tumino kurso aktoriai – Gintarė Latvėnaitė, Valda Bičkutė, Neringa Būtytė, Ramūnas Cicėnas ir kiti. Šiuo metu atnaujintame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atlieka jauniausios kartos R. Tumino mokiniai: aktoriai Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas.

Aktorė Indrė Patkauskaitė pažįstama ne tik teatro, bet ir kino mėgėjams: už vaidmenį Marijos Kavtaradzės filme „Išgyventi vasarą“ ji 2020 m. pelnė svarbiausią Lietuvos kino apdovanojimą – „Sidabrinę gervę“. „Indrė Patkauskaitė – scenine individualybe apdovanota aktorė. Jos vaidinamos moterys – degančių akių, skvarbaus žvilgsnio, ugningo temperamento, bet kartu trapios, pažeidžiamos, išdidžios, bet gebančios aukotis. Kartais – šiurkščios, tiesmukos, bet viduje slepiančios švelnumo ilgesį. Aktorę Indrę Patkauskaitę iš kitų išskiria ir požiūris į profesiją, kuklumas, atsidavimas teatrui ir tarnystė jam“, – yra sakiusi teatrologė Ramunė Balevičiūtė.

Aktorius Tomas Rinkūnas dar 2013 m. pelnė aukščiausią teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią nepagrindinį vaidmenį (Karlo – spektaklyje „Plėšikai“, Kasijaus – spektaklyje „Julijus Cezaris“, abiejų režisierius Artūras Areima), vėliau buvo dar ne kartą šiam apdovanojimui nominuotas. „Madagaskaro“ žiūrovams klaipėdiškiams turėtų būti kaip niekam kitam suprantamas ir artimas T. Rinkūno vaidinamo Kazio Pokšto paraginimas: „Atsisukit veidu į jūrą. Pakelkit akis nuo žemės. Būkit kaip anglokeltai. Jie ima iš jūros energiją, veiklumą ir iniciatyvą.“

Jei pirmojoje Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

Po nepaprastos „Madagaskaro“ sėkmės R. Tuminas pastatė dar vieną M. Ivaškevičiaus pjesę – „Mistras“ (2010 m.)

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu, jam talkino režisierius Arvydas Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Spektaklyje vaidina: Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas.

Uosto direkcijos vadovas Jeanas Edmondas Randrianantenaina (Žanas Edmonas Randrianantenena) nurodė, kad 45 iš 130 laivu plaukusių keleivių pavyko išgelbėti, o kitų ieškoma padedant vietos savanoriams.

Pasak jo, nuskendęs laivas buvo krovininis, keleivius jis plukdė nelegaliai.

Kitas uosto direkcijos pareigūnas  Adrienas Fabrice'as Ratsimbazafy (Adrianas Fabrisas Rasimbazafis) sakė, kad  dėl „techninių problemų“ variklyje laivas tapo priklausomas „nuo bangų malonės ir užplaukė ant uolos“.

Į nelaimės vietą buvo išsiųsta žandarų komanda. Prie pietrytinių Afrikos krantų esančios valstybės pareigūnai pradėjo tyrimą.

Pasak Pasaulio maisto programos (WFP), per trejus iš eiles metus trukusią sausrą pusė visų šio regiono gyventojų, arba 1,5 mln. žmonių, atsidūrė „krizinėse“ ar „kritiškose“ bado sąlygose.

„Žmonių, kuriems reikalinga pagalba, skaičius yra tris kartus didesnis nei buvo prognozuota metų viduryje, – nurodė WFP. – Padėtis kelia labai didelį susirūpinimą.“

Šioje saloje valstybėje dėl chroniško neprievalgio jau ir taip fiksuojami vieni didžiausių pasaulyje sulėtėjusio augimo rodikliai tarp vaikų.

Smarkiausiai paveiktame Amboasario rajone trys ketvirtadaliai vaikų praėjusį mėnesį buvo priversti nebelankyti pamokų, kad galėtų padėti tėvams ieškoti masto, pažymi WFP.

Iš Madagaskare tebegyvuojančių 107 lemūrų rūšių pavojus gresia maždaug 103, o 33 iš jų yra kritiškai nykstančios, todėl gali nutikti, kad jos taps „išnykusiomis gamtoje“, pažymėjo Tarptautinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN).

Organizacija paragino iš pagrindų pakeisti žmonijos sąveiką su gamtos pasauliu, paskelbus atnaujintą Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List of Threatened Species).

Į šį sąrašą įtrauktos 120 372 gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, o daugiau kaip 30 tūkst. jų yra apibūdinamos kaip atsidūrusios ties išnykimo riba.

Ataskaita buvo paskelbta didėjant susirūpinimui, kad mūsų planeta galbūt įžengė į naują masinio rūšių nykimo laikotarpį – šeštąjį per pastaruosius 500 mln. metų.

Jungtinių Tautų biologinės įvairovės komisija IPBES praeitais metais perspėjo, kad iki milijono rūšių gresia pavojus išnykti dėl žmonijos nepaliaujamo poreikio užsitikrinti žemės ir medžiagų.

IUCN generalinio direktoriaus pareigas einanti Grethel Aguilar (Gretel Agilar) sakė, kad atnaujintas Raudonosios knygos sąrašas rodo, jog „Homo sapiens turi drastiškai pakeisti savo santykį su kitais primatais ir apskritai su gamta“.

Lemūrai, Madagaskaro „lobis“, yra tarp daugelio unikalių rūšių, būdingų tik šiai Indijos vandenyno salai.

Tačiau neturtingam Madagaskarui sunku pažaboti miškų naikinimą, brakonieriavimą dėl mėsos ir neteisėtos prekybos naminiais gyvūnėliais.

Nuo praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki šio šimtmečio pradžios buvo sunaikinta daugiau kaip 40 proc. Madagaskaro natūralių miškų.

„Reikšmingi nuosmukiai“

Tarp lemūrų rūšių, priskirtų prie kritiškai nykstančių kategorijos, yra Bertės lemūras – smulkiausias primatas, ir kuoduotoji sifaka, viena iš įspūdingais šuoliais pasižyminčių sifakų rūšių.

Abiejų rūšių populiacijos patyrė „reikšmingus nuosmukius“, nes jų buveinės naikinamos dėl lydiminės žemdirbystės ir miškų kirtimo dėl medienos.

Kuoduotųjų sifakų mėsą kai kurių regionų gyventojai vartoja maistų, todėl joms taip pat gresia pavojus būti išmedžiotoms.

„Jeigu sunaikinsite arba drastiškai pakeisite jų buveines miškuose, jie negalės išgyventi“, – sakė IUCN Rūšių išlikimo komisijos Primatų specialistų grupės narys Russas Mittermeieris (Rusas Mitermermejeris).

Kituose Afrikos regionuose 53 proc. primatų rūšių (54 iš 103) šiuo metu gresia pavojus išnykti, daugiausiai – dėl jų medžioklės mėsai ir buveinių nykimo, sakoma IUCN pranešime.

IUCN Pasaulio rūšių ir kertinių biologinės įvairovės sričių programos darbuotojas Remco Van Mermas (Remkas Van Mermas) sakė, kad koronaviruso pandemijos padariniai kai kurioms neturtingoms bendruomenėms „nepalieka kitos išeities, tik imtis naudoti gamtinius išteklius, kad patenkintų savo kasdienius poreikius“.

„Jau stebime padidėjusį išteklių naudojimo lygį – ir ne vien Madagaskare“, – sakė jis ir paragino įtraukti bendruomenes į aplinkosaugos projektus.

Anot R. Mittermeierio, daugiau lemūrų jau galėjo būti išnykę, jeigu ne iniciatyva, padėjusi finansuoti vietos projektus, susijusius su ekologiniu turizmu, miškų atkūrimu ir švietimu.

Jis išreiškė susirūpinimą dėl pandemijos, paralyžiavusios turizmą, bet pabrėžė, kad minėta iniciatyva „išlieka geriausias prieinamas įrankis“ užtikrinti laukinių lemūrų populiacijų išlikimą.

Žmonių keliamos grėsmės

Tarp kitų gyvūnų, priskirtų prie kritiškai nykstančių rūšių kategorijos, yra paprastieji tikrieji banginiai. Manoma, kad 2018 metų pabaigoje šios rūšies suaugusių gyvūnų bebuvo likę mažiau kaip 250, maždaug 15 proc. mažiau negu 2011 metais.

Atrodo, kad klimato pokyčiai skatina šiuos banginius vasarą plaukti toliau į Šv. Lauryno įlanką Kanadoje, kur jiems gresia susidurti su laivais arba įsipainioti į krabų gaudyklių lynus.

Nustatyta, kad paprastųjų tikrųjų banginių reprodukcijos rodikliai sumenko. Dėl tokios pačios priežasties į kritiškai nykstančių rūšių sąrašą buvo įtrauktas paprastasis žiurkėnas.

Praeitame šimtmetyje viena žiurkėno patelė per metus atsivesdavo vidutiniškai daugiau kaip 20 jauniklių, o dabar susilaukia tik 5–6 palikuonių.

Paprastieji žiurkėnai išnyko trijuose ketvirtadaliuose savo ankstesnių buveinių Prancūzijos rytiniame Elzaso regione. Šių graužikų taip pat nebeaptinkama 75 proc. jų buveinių Rytų Europoje.

Tyrėjai tiksliai nežino, kas lemia šią tendenciją, bet kaip galimos pagrindinės priežastys minimos monokultūriniai pasėliai, pramonės plėtra ir pasaulio klimato šiltėjimas.

Elzaso aplinkos apsaugos tyrimų centras 2017 metais perspėjo, kad daugumoje žemės ūkio naudmenų pradėjus auginti vien kukurūzus, žiurkėnų ėdamų augalų įvairovė smarkiai sumenko, todėl graužikams pradėjo smarkiai stigti maisto medžiagų ir jie pradėjo ryti savo palikuonius.

L. Pobedonoscevas ir A. Bružas Madagaskare tyrinėjo, ar galėtų lietuviai prisitaikyti prie gyvenimo egzotinėje saloje Indijos vandenyne, jei visa tauta būtų ten perkelta remiantis dar tarpukariu sukurta geopolito Kazimiero Pakšto utopija. Lietuva dar vadinama Marijos žeme, o paskutiniu tašku aktorių kelionėje simboliškai tapo Šv. Marijos sala, esanti Madagaskaro rytuose. Anot legendų, šioje saloje kadaise egzistavo piratų valstybė – Libertanija, o čia esančios piratų kapinės – vienintelės pasaulyje. Tad dar vaikystėje piratu troškusiam būti Leo, tai buvo tarsi svajonės išsipildymas.

Vos išlipę iš kelto, aktoriai išsinuomojo motorolerį ir patraukė tyrinėti salos. Prie vairo sėdo Leonardas, o po kurio laiko vairuoti paprašė A. Bružas. Leonardas, nors ir nenoriai, užleido vairuotojo poziciją. Deja, šio savo poelgio pasigailėjo: „Nelabai norėjau duoti vairuoti, intuicija sakė, kad A. Bružas neturi daug patirties vairuoti.“

Vingiuojant keliais, aktoriams teko kirsti ne vieną upelį, o vienas tokių sustabdė kelionę – motoroleris užgeso ir neužsivedė. „Tuo pat metu, kai užgęsta variklis, iš krūmų išlenda du vyrai ir neatsiklausę pradeda krapštytis“, – į tai, kas vyksta įtariai žvelgė Leonardas.

Anot jo, tai tyčinė situacija, o tokius turistus vietiniai apgaudinėja nuolatos. Šiuo Leonardo požiūriu A. Bružas buvo tiesiog pasipiktinęs. Improvizacijos meistro teigimu, čia nebuvo jokio kriminalo: „Keista, žmonės padeda, o juk gali pasakyti, kad nereikia. Pats susiremontuoti gali. Man patinka kai žmonės išmano ir padarys darbą už mus.“

Motoroleris netrukus buvo sutvarkytas, o už remontą buvo paprašyta 20 000 vietinių pinigų ariarių: „Aš sakau, sumokėk jam, atsiskaityk. Penki eurai, du vyrai dirbo, penki eurai...“, – Leonardą bandė įtikinti A. Bružas. Deja, Leonardas nebuvo nusiteikęs mokėti ir siūlė iš vietos tiesiog pasišalinti: „Pagal karmos dėsnius, mes esame teisūs.“

Toks draugo požiūris A. Bružui buvo visiškai nesuprantamas, o Leonardas laikėsi savo, kad sukčiams mokėti nereikia. Aktoriai ne juokais susipyko tarpusavyje ir keliauti toliau nebegalėjo: „Štai čia įvyko mūsų kelionės turbūt didžiausias konfliktas“, – kalbėjo Leonardas. Vyrams išsiuntinėjus vienas kitą toli, toli, teko įsikišti net filmavimo grupei, kuri ragino nepriimti situacijos asmeniškai. Deja, Leonardas teigė, kad jau per vėlu.

Ar tai buvo nelaimingas atsitiktinumas, o gal išties sukčių spąstai? Kas buvo teisus – Leonardas ar Audrius? Ar pavyks jiems susitaikyti? Žiūrėkite paskutinėje laidoje šį trečiadienį, 20 val. „Leo ir Bružo nuotykiai Madagaskare“ per LNK.