Apie nemalonų įvykį informuoja radijo stotis rthk.hk.

Pranešama, kad trisdešimtmetis vyras prarado sąmonę, kai po varžybų vyko namo. Jis pasijuto prastai būdamas metro.

Vyras skubiai buvo išvežtas į ligoninę. Gydytojai maratoną nubėgusiam sportininkui suteikė pirmąją pagalbą, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko.

Teigiama, kad dar vienam varžybų dalyviui buvo sustojusi širdis, tačiau šį žmogų medikams pavyko atgaivinti, jis liko gyvas.

Taip pat pranešama, kad po maratono į ligoninę pateko 39 žmonės. Be to, 842 sportininkai patyrė įvairias smulkias traumas – sumušimus, patempimus.

Maratonas „Standard Chartered Hong Kong Marathon“ nuo 1997-ųjų metų vyksta kasmet. Jo distancija – 42 kilometrai. 2024 metais vykusio maratono metu bėgimo sąlygos buvo geros.

Praėjusių metų maratonas ir dešimtys kitų renginių buvo atšaukti dėl karo, tačiau kai kurie iš jų po to sugrįžo, gyventojams siekiant įprastos gyvenimo tėkmės dažnų oro smūgių metu.

„Reikia stengtis visais įmanomais būdais palengvinti savo gyvenimą, – sakė 32 metų lenktynių dalyvė Vlada. – Jei sportas padeda susidoroti su nerimu ar kitomis sunkiomis gyvenimo situacijomis, tada, žinoma, reikia juo užsiimti.“

Pasak organizatorių, šiemet lenktynėse dalyvavo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, o pusė pajamų bus skirta kariuomenės įrangai įsigyti.

Reikia stengtis visais įmanomais būdais palengvinti savo gyvenimą.

Lenktynės surengtos po to, kai praėjusią savaitę Ukrainos premjeras Denysas Šmyhalis įspėjo, kad Rusija atnaujino sistemingą oro smūgių kampaniją prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą.

Praėjusių metų žiemą Rusijos pajėgos ne kartą atakavo Ukrainos energetikos tinklus, todėl milijonai ukrainiečių, įskaitant sostinėje, liko be elektros, šildymo ir vandens.

Antradienio vakarą po 16 dienų trukusio maratono iš Ukrainos į Lietuvą, į Lukiškių aikštę, bus atnešta Ukrainos vėliava.

Ukrainos ir Lietuvos sportininkai, kariai ir žinomi žmonės į liepą vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje dvi savaites bėgdami kartu nešėsi vėliavą iš fronto linijos Bachmute. Taip akcijos sumanytojai siekia parodyti Lietuvos paramą Ukrainos siekiams tapti Aljanso nare.

Vakare Lukiškių aikštėje vyks baigiamasis akcijos koncertas.

Kaip skelbia organizatoriai „Blue/Yellow“, į renginį Lukiškių aikštėje rekomenduojama ateiti tik pėsčiomis, siūloma atsinešti Lietuvos, Ukrainos, JAV, NATO ir NATO sąjungininkų vėliavų.

Su savimi būtina turėti asmens dokumentą, nesinešti nereikalingų, pavojų galinčių kelti daiktų, transparantų. Rekomenduojama atvykti pusvalandžiu anksčiau.

Pirmųjų Europos žaidynių atidarymo ceremonijoje Lietuvos vėliavą nešęs sportininkas dabar... bėga maratonus.

Raumeningo kūno sudėjimo atletas pirmąjį maratoną įveikė praėjusių metų rudenį. Šiemet R.Guščinas keliskart dalyvavo bekelės (trail – angl.) varžybose, kur nubėgo daugiau nei 50 kilometrų. Ateinantį sekmadienį olimpietis sieks geriausio savo rezultato „Kauno Akropolio maratone“.

„Visada norėjau nubėgti maratoną, bet galvojau, kad ne man. Įveikęs pusmaratonį visada mirdavau tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Po to kažkaip susikaupiau, galvodamas, kad kiekvienam sportuojančiam gyvenime reikia nubėgti nors vieną maratoną. Pradėjau ruoštis likus 3-4 mėnesiams iki maratono ir pirmąjį įveikiau rudenį. Turėjau tikslą subėgti greičiau nei per 3 val. 30 min. – pavyko. Nuo to laiko pradėjau svajoti apie 100 kilometrų“, – pasakojo R.Guščinas.

2012 metais R.Guščinas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos gimnastu vyru, dalyvavusiu olimpinėse žaidynėse. Trejais metais vėliau lietuvis sublizgėjo pasaulio čempionate, pratimuose ant arklio užėmęs 16 vietą. Įdomu tai, kad visų bėgimo varžybų finišą 32-ejų sportininkas pasiekia... rankomis.

„Pirmą kartą rankomis finišavau prieš metus Olimpinėje dienoje Kaune. Nuo tada, kiek tik dalyvauju bėgimuose, visada paskutinius 20-30 metrų baigiu ant rankų – taip gimnastams priklauso“, – nusijuokė R.Guščinas.

Rankomis maratono distanciją olimpietis įveikė ir kitokiu būdu – irkluodamas stacionarų treniruoklį „Concept“. 42,195 km R.Guščinui pavyko nuirkluoti per 3 valandas.

„Nenoriu būti komforto zonoje, tai vis susigalvoju visokių nesąmonių (juokiasi – aut. past.). Su drauge įveikėme Davido Gogginso iššūkį ir dvi paras kas keturias valandas bėgome 4 mylias – tai yra po 6 kilometrus kas keturias valandas. O nuirkluoti maratoną gal ir būtų lengviau, jei dažniau tą daryčiau. Bet irkluoti ant treniruoklio nesąmonė jau vien dėl to, kad stovi vietoje ir niekas nesikeičia. Čia tas pats, kas įveikti maratoną ant bėgimo takelio“, – šyptelėjo gimnastas.

Kaune gyvenantis atletas didžiausiose Laikinosios sostinės bėgimo varžybose jau dalyvavo ne sykį, tačiau visą maratono distanciją čia bandys įveikti pirmą kartą.

„Tik prasidėjo registracija į Kauno maratoną, iškart užsirašiau bėgti visą distanciją. Savame mieste būtina prasibėgti. Norėčiau pagerinti asmeninį rekordą, bet nelabai protingai treniruojuosi. Draugas pasiūlė prasibėgti 50 kilometrų ir tokiems iššūkiams, aišku, iškart pasirašiau. Turėčiau ilsėtis prieš Kauno maratoną, bet vietoj to, likus savaitei, nubėgau 50 kilometrų“, – teigė R.Guščinas.

„Kauno Akropolio maratonas“ vyks jau šį sekmadienį – balandžio 23-iąją. Bėgikai kviečiami varžytis ne tik maratono, bet ir „Hollister pusmaratonio“, „Forvia 10 km“, „SDG 5 km“, „Toyota 1,5 km“ bei „Activus 400 m“ distancijose.

Daugiau informacijos – kaunomaratonas.lt

Šeima – visko pagrindas

Augusi su trimis broliais, Vilma dar vaikystėje svajojo turėti tris vaikus, tačiau, sutikusi savo gyvenimo vyrą, planą viršijo dvigubai. Šiandien džiaugsmus, ašaras, eilėraščius, šokoladinius saldainius, batų poras ir dantų šepetukus Vilma daugina iš šešių. Vyriausiajai Valaičių dukrai Medai penkiolika, Elzei – trylika, Emiliui greit bus vienuolika, Mariui – septyneri, Mėjai – ketveri, o šeimos pagrandukui Martynui – kiek daugiau nei metukai.

„Buitine prasme dabar tikrai nelengva, nes savęs nebelieka. Tačiau man geriau mažiau turėti, bet daugiau pasidalyti, todėl pagimdžiusi pirmą vaiką labai greit norėjau antro“, – paprašyta papasakoti, kaip atrodo eilinė šešių vaikų mamos diena, V. Valaitienė santūriai nusišypsojo.

Ryte pabudus šeimynai, ji aprengia mažiausiuosius, valgančius – pamaitina. Vyresnėliai pusryčių dažniausiai atsisako, tačiau tai nereiškia, kad Vilma gali lengviau atsikvėpti. Reikia paruošti maisto į mokyklą ir sudėti jį į dėžutes, todėl tai neretai primena maisto išvežiotojo automobilį. Ant Vilmos pečių gula ir vaikų pristatymas į ugdymo įstaigas.

„Labai gerai sutariu su broliais. Vienas jų prieš vienuolika metų palaidojo žmoną, tai ir jo vaikučius paimu, į mokyklą nuvežu“, – V. Valaitienė skaičiavo rytais stojanti prie keturių skirtingų mokyklų.

Motyvatorė: moteris džiaugiasi, kad savo pavyzdžiu įkvepia vaikus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Atgal į namus dauguma vaikų grįžta patys. Savo jėgomis jie keliauja ir į būrelius. Šeimos mažiausieji daug laiko praleidžia su mylimais seneliais. Jie daro viską, kad Vilmai būtų lengviau auginti vaikus.

„Esu dėkinga savo tėvams, nes jei ne jie, nežinau ar būčiau turėjusi tiek vaikų. Mano tėtį visas rajonas jau žino. Visus miškus ir parkus jis su vežimėliu apvažiavęs, – Moteris tikino, kad šeima yra jos stiprybė ir ramybės uostas, kuriame, nepaisant šurmulio, ji visada randa ramybę. – Kažkada važiuojant automobiliu pagavau save... Muzika tyliai groja, aš klausau jos ir staiga įsijungia antras girdėjimo faktorius, kad už nugaros kažkas pešasi. Išmokau išsijungti, nebegirdžiu nieko. Vaikams drausti visko negalima, jie turi džiaugtis vaikyste ir gyventi laimingai.“

Ryte pasportavusi išvažiavau į gimdymo namus, nes tądien buvo terminas.

Atrado bėgimą

Klausydama Vilmos, nesitvėriau pasmalsauti, kaip ji atsipalaiduoja po visos dienos bėgimo. Vyliausi išgirsti, kad pamalonina save atpalaiduojančiu masažu, karšta vonia, veido kauke ar kokia kita procedūra. Atsakymas nustebino. Pasirodo, bėgimą namuose moteris kompensuoja bėgimu iš namų. Tik nesupraskite klaidingai. Didžioji Vilmos gyvenimo aistra – bėgimas. Kelis kartus per savaitę ji aunasi sportinius batelius ir suka ratus aplink miestą. Neretai šoka į automobilį ir važiuoja pažinti kitų apylinkių. Smagiausia, anot jos, tai daryti rytais, kai dauguma žmonių miega, o saulė nedrąsiai savo spinduliais sveikina anksčiausiai kilusius.

Iš kur tiek jėgų? Matė, kaip sportuoja broliai, ir pati visuomet buvo fiziškai aktyvi. Išbandė ne vieną sporto šaką. 39-erių moteris niekada neieškojo pateisinimų tinginystei ir judėjo net skaičiuodama paskutines nėštumo savaites. Supratusi, kad po gimdymo kurį laiką negalės dirbti su treniruokliais, gimdymo dieną Vilma dar spėjo nueiti į sporto salę.

„Klausia manęs, kada gimdysiu. Aš ir sakau: šiandien! Taip ir buvo. Ryte pasportavusi nuvažiavau į gimdymo namus, nes tądien buvo terminas“, – V. Valaitienė pasakojo, po gimdymo ilgai netvėrusi be judėjimo – maitindama jauniausią sūnų ji užsirašė į maratono bėgimą ir užėmė jame ketvirtą vietą.

Tiesa, maratonus Vilma pradėjo bėgti kiek anksčiau – pagimdžiusi penktąjį vaiką. Pabandžiusi ilgus nuotolius moteris užsikabino ir dabar be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Man patinka ilgi nuotoliai, nes daugiau jėgų atsiranda su kokiu penkioliktu kilometru. Tada atsipalaiduoji, užsimiršti“, – moteris pasakojo, kaskart įveikianti apie 20–30 km.

Nors savo pasiekimais Vilma nelinkusi girtis, neslėpė, kad namuose per ne itin ilgą laiką sukaupė nemenkai trofėjų, kurie konkuruoja su dviračių sportu užsiimančio sūnaus taurėmis ir medaliais.

„Dar neturiu atskiros lentynos, bet, manau, reikėtų“, – svarstė bėgimo entuziastė.

Sunkumai tik užgrūdina

Nesvarbu, kad kur būtų ir ką darytų, Vilma vienoje vietoje nesėdi, o naudą suderina su malonumu bėgti. Viešėdama kokiame nors mieste, būtinai dirsteli, ar tuo metu ten nevyksta kokių nors bėgimo varžybų. Jei taip – kaip mat registruojasi naujam iššūkiui.

Taip nutiko ir prieš kelias savaites viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šiuo metu dirba jos vyras. Aplankiusi mylimąjį, moteris spėjo ir pažinti šalį, ir išbandyti save net dviejuose bėgimuose. Pirmasis, kuriame startavo lietuvė, driekėsi 42 km atkarpoje. Ji vingiavo per miškus, kalvas, kabančius tiltus. Tąkart moterų kategorijoje Vilma finišavo pirma, o bendroje įskaitoje užėmė ketvirtą vietą. Dar po savaitės šešių vaikų mama išbandė 42 mylių atkarpą – apie 67 km.

Ši pasirodė kiek sudėtingesnė. Iš vakaro pūtė uraganinis vėjas, pylė smarkus lietus, todėl dalyviams teko bėgti pažliugusia trasa. Baigusi distanciją moteris nuo savo batų ir kelnių nupurtė maždaug 3 kg molio. Sunkumai neišgąsdino, o užgrūdino ir praturtino – moteris išbandė savo jėgas ir susipažino su begale žmonių, gyvenančių ta pačia aistra kaip ir ji. Pasirinkę perpus trumpesnę – 20 mylių – atkarpą, prie starto linijos stojo ne tik etatiniai bėgikai, bet ir tie, kuriems bėgimas tiesiog smagi laiko leidimo forma. Ne visi jų bėgo – kiti tiesiog sparčiau ėjo. Stojo poilsio zonose, vaišinosi vietoje kepamomis dešrelėmis, kiaušiniais ir fotografavosi.

„Visi žmonės laimingi, sveikina vieni kitus. Bėgi ir nuolat šypsaisi. Lietuvoje kitaip. Žmonės pas mus kompleksuoti, piktesni. Reikia mums laisvesnio požiūrio“, – V. Valaitienė buvo laiminga galėjusi pažinti bėgikų bendruomenę už Atlanto.

Maksimalistė: sudalyvavusi ne viename maratone, Vilma sau kelia dar didesnius tikslus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ištikimiausi sirgaliai

Nors trasoje Vilma bėga viena, kone į kiekvieną maratoną ją lydi vaikų palaikymo komanda. Kol mama tirpdo kilometrus, šešetas aplanko poilsio stoteles, pasivaišina skanėstais ir gėrimais. Stebi bėgikus ir kaskart mamos klausia, kas yra vienas ar kitas žmogus, su kuriuo ji bendravo. Vilmai kirtus finišą, šešios poros rankų stipriai apkabina mylimiausią bėgikę ir sveikina su dar viena asmenine pergale.

„Labai smagu, kai vaikai šalia. Jie laukia, fotografuoja mane. Atsimenu, bėgau Kauno maratone po gimdymo. Buvo sunkesnis bėgimas, nesitikėjau, kad taip pasirodysiu. Tą dieną labai lijo, todėl vyras atvažiavo tik su dviem vaikais. Taip liūdna pasidarė, nes norėjau visus apkabinti“, – nors ne visi ir ne visada gali būti kartu, V. Valaitienė džiaugėsi, kad vaikai bando sekti jos pėdomis ir pamažu domisi sveika gyvensena, judėjimu.

Antai, vyresnioji dukra jau ruošia bėgimo batelius, todėl tikėtina, kad artimiausiu metu pasileis tiesiąja viena arba kartu su mama. Kitų vaikų lūpose taip pat neretai pasigirsta kalbų, esą jie kada nors bėgs taip, kaip mama.

Nori išmokti plaukti

Apie ką svajoja Vilma? Ne sykį įsitikinusi, kad geriau nieko neplanuoti iš anksto, moteris tikisi nubėgti 100 km nuotolį ir išbandyti save „Iron Man“ iššūkyje.

Juolab kad lietuviai šioje srityje turi nemažai patirties. Antai, prieš dvejus metus kaunietis Tautvydas Grabauskas įveikė penkiagubą ultratriatloną, kuriame reikėjo nuplaukti 19 km, numinti dviračiu 900 km ir nubėgti 210 km. Antru lietuviu, įveikusiu šią distanciją, tapęs T. Grabauskas tąkart tikino, kad tai buvo apšilimas prieš kitą karjeros ir gyvenimo iššūkį. Praėjusiais metais trasoje jis praleido daugiau nei 229 valandas ir įveikė net 2 260 km trasą. Ją sudarė 38 km plaukimas, 1,8 tūkst. km važiavimas dviračiu ir 422 km bėgimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nubėgusi ne vieną tūkstantį kilometrų, Vilma puikiai rieda ir dviračiu. Ant jo moteris persėdo tada, kai po stresinio kojos lūžio negalėjo bėgti. Daktaras tada juokais užsiminė, kad patyrę traumų bėgikai neretai persėda ant dviračių. Kai ima skaudėti nugarą – neria į baseino vandenis, o galiausiai tampa puikiais triatlonininkais.

„Labai norėčiau save išbandyti „Iron Man“, bet į vandenį niekaip neįlipu. Varlyte plaukiu, bet reikia normaliai išmokti, kad nejuokinčiau žmonių“, – V. Valaitienė neabejojo, kad, prisijaukinusi vandenį, ji dar vienu žingsneliu priartės prie savo svajonės.

Mes pažadėjome, kad kai tik tai įvyks, susitiksime darsyk.

Katažina, kuri šias varžybas laimėjo ir 2019 metais, 62 km distanciją įveikė per 2 val. 36 min. 1 sek. Antrą vietą užėmė Lenkijos vicečempionė Zuzanna Krzystala. Ją Lietuvos dviratininkė aplenkė 1 min. 13 sek. Trečia buvo italė Maria Zarantonello (+12.17).

Moterų elito grupėje dalyvavo 10 dviratininkių iš 6 šalių.

Šeštadienį vykusiose 25-osiose olimpinio kroso (XCO) varžybose „Premantura Rocky Trials“ (UCI I kategorija) K. Sosna iškovojo ketvirtą vietą. Už tai jai atiteko 25 pasaulio reitingo taškai ir 210 eurų premija.

Nugalėjo Z. Krzystala – 1 val. 18 min. 8 sek. Antrą vietą užėmė Slovėnijos čempionė Tanja Žakelj (+1.12), o trečią – Slovėnijos vicečempionė Vita Movrin (+1.36). K. Sosna nuo nugalėtojos atsiliko 3 min. 32 sek.

Moterų elito grupėje dalyvavo 16 dviratininkių iš 9 šalių.

– Kuo neįtiko Londonas, kad po penkiolikos ten praleistų metų ryžotės iškeisti jį į Amsterdamą?

– Jei atvirai, „Brexit“ paskatino, nes dirbau ES agentūroje. Mūsų darbovietė persikėlė į Amsterdamą, tad ir darbuotojams teko vykti iš paskos. Drauge su vyru Danieliu nutarėme rizikuoti – išbandyti naują gyvenimą Nyderlanduose. Iš pradžių susikrovėme kuprines ir atvykome į Amsterdamą bandomojo laikotarpio. Manėme, pagyvensime pusmetį, pažiūrėsime, kaip seksis, ar patiks. Buvom pavargę nuo Londono. Ypač – nuo didelių atstumų. Iki darbo metro važiuodavau net pusantros valandos, tiek pat vakare atgal. Trys valandos per parą nueidavo šuniui ant uodegos. Po šešių mėnesių pajutę, kad Amsterdamas mums patinka, persigabenome ir likusius daiktus.

– Ar didelis skirtumas tarp angliško ir olandiško gyvenimo būdo?

– Pagrindinis pranašumas, kad Amsterdame (palyginti su Londono atstumais) viskas labai arti. Iki darbo numinu dviračiu per 20 minučių. Per 45 minutes galiu skersai pervažiuoti Amsterdamą. Man, kaip triatlonininkei, tai džiugi žinia. Be to, mieste daug vandens – vasarą galima plaukioti. Daug parkų – bėgioti. Amsterdame visi gyvena labai mažuose butuose, nes pats miestas, kiek žinau, pastatytas ant vandens, tiksliau, ant polių. Klimatas? Jūs nepatikėsite – kur kas blogesnis nei Londone. Pamenu, kai tik atvykome į Amsterdamą, švietė saulė, buvo gal +17 °C, o visos lauko kavinės nusėtos žmonėmis. Tąkart pagalvojau – keistuoliai! Bet dabar darau lygiai tą patį: vos išlenda saulė ir nelyja – bėgu į lauką pasimėgauti šiluma. Nes saulėtos dienos čia tikras deficitas.

Apsigyvenusi Nyderlanduose sužinojau, kiek gali būti skirtingų lietaus rūšių: lyti gali skersai, išilgai, netgi iš visų pusių. Vėjas pučia nuo jūros kiaurai (Šiaurės Nyderlanduose nėra kalnų, kad jį užstotų). Miesto dviračiai sunkūs – važiuotojų nenupučia (juokiasi). O su neperšlampamu kombinezonu – ir visai gerai. Daug kas važinėja su skėčiais, bet aš dar nepasiekiau tokio meistriškumo lygio. Ir ką tie olandai išdarinėja su dviračiais! Gabenasi ant jų stalus, kėdes, sofas, vežioja šunis irgi ant dviračių, o jei važiuoja į vakarėlį – kažkas būtinai sėdi ant priekinio rato… Automobilių, aišku, yra, bet gatvės čia labai siauros, parkavimo kainos žvėriškos. Statistika skelbia, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam Nyderlanduose, tenka po 1,29 dviračio. Kada Nyderlandai tapo dviračių šalimi? Neseniai, atrodo, nuo 1975-ųjų. Judėjimas prasidėjo Utrechte, nes labai daug vaikų žūdavo po automobilių ratais. Jei dabar Nyderlanduose tiesiamas naujas kelias, tai pirmiausia įrengiamas dviračių takas. Tai šaunu!

Pirkiniai: Nyderlandai – dviračių ir lietaus šalis, tad Ievai teko įsigyti ne tik dviratį, bet ir neperšlampamą kostiumą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dar nustebino kontrastai šalyje. Olandai – konservatoriai, bet drauge ir labai novatoriški. Amsterdamo centre yra Raudonųjų žibintų kvartalas, kuriame oficialiai galima nusipirkti „žolės“, nueiti pas prostitutes. Beje, „žolės“ čia galima nusipirkti visur – net prie mūsų namų yra maža krautuvėlė. Ar saugiai jaučiamės? Labai. Kur kas saugiau nei Londone ar Vilniuje. Olandai apmokestina viską, ką gali. Čia prostitutės, „žolės“ prekeiviai moka valstybei mokesčius. Ar tai gerai? Diskusijų klausimas. Bet, galų gale, čia bent yra kažkokia narkotikų kontrolė ir tikimybė, kad galbūt nusipirksi geresnės kokybės „žolės“ nei iš gatvės prekiautojų, kuriuos gaudo policija.

– Ar mama nesijaudina, kad, apsigyvenę Amsterdame, imsite ir drauge su Danieliu užtrauksite „žolytės“ dūmą?

– Kas nori pamėginti, visada ras progą, net ir negyvendamas Amsterdame. Kadangi „žolė“ su sportu nelabai dera, mama turėtų būti rami (juokiasi). Dėl ko jaudinuosi aš pati? Gaila Londone paliktų draugų. Dauguma jų sukūrę šeimas, susilaukę vaikų. Kai atvykome į Amsterdamą, prasidėjo pandemija, tad per tą laiką daugiau draugų nesusiradome. Esam dėkingi vienam pažįstamam olandui iš triatlono klubo, kuris mus šefavo, kai abu susirgome koronavirusu. Jis mums nešė maisto, vaistų, kuriuos palikdavo pirmame aukšte. Paskui ir darbo kolegos įsitraukė į mūsų gelbėjimo operaciją – juk nieko nepažinojome naujame mieste.

– Ar Amsterdame daug turistų?

– Labai labai! Įsivaizduokite, kad Amsterdame – apie 800 000 gyventojų, o turistų čia apsilanko net 20 mln. per metus. Ypač jo centras apgultas vasaromis. Čia žmonės vyksta ne tik dėl muziejų. Vestuvininkų kompanijos važiuoja švęsti bernvakarių ir mergvakarių, kažkas sumano ieškoti meilės Raudonųjų žibintų kvartale, o pavasariop čia vyksta didžiuliai tulpių festivaliai ir kt. Neseniai, balandžio 27-ąją, šventėme Nyderlandų karaliaus gimimo dieną. Tai Nyderlandų nacionalinė šventė. Visur skamba gyva muzika, gatvėse vyksta teatrų vaidinimai, o žmonės puošiasi oranžinės spalvos drabužiais.

– Pandemijos metus turbūt dar ilgai minėsite: juk po ligos sunkiai grįžote į sportinį režimą. Be to, visi maratonai, triatlonai buvo atšaukti...

– Tikrai sunkus buvo laikas. Kai, kilus pirmajai koronaviruso bangai, susirgau koronavirusu, jau gyvenau Amsterdame. Po ligos liko komplikacijų – beveik metus kenčiau nuo baisių galvos skausmų, kurių nepavykdavo numalšinti net vaistais. Kadangi laikas per pandemiją tarsi sustojo – treniruotis negalėjau, visos varžybos buvo atšauktos, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pasidaryti seniai planuotą kelio operaciją. Skaudžiausia buvo dėl atidėto maratono Pietų Afrikos Respublikoje, mano vyro tėvynėje. Kai pirmąsyk bėgau tuos 87 km nuo vandenyno į viršų, užtrukau dešimt valandų. Dabar turėjau leistis žemyn ir pagerinti rezultatą. Deja, pasaulis sustojo.

– Kaip kapstėtės iš šitos beviltiškos padėties?

– Po menisko operacijos po truputį pradėjau sportuoti – plaukioti, bėgioti. Bėgiojau ne lauke, bet reabilitacijos centre ant bėgimo takelio. Lipdavau į tokį specialų balioną, į kurį būdavo prileidžiama oro, kad galėčiau nejausti viso savo kūno svorio. Bėgiodavau tarsi kosmose. Vėl grįžau prie pilateso, jogos treniruočių – visokiais būdais bandžiau atgaivinti sunykusį kojos raumenį. Depresijos nejaučiau. Labiau išgyvenau dėl nuolatinių galvos skausmų, kurie neleido dirbti visu etatu. Iš nevilties pradėjau net lankyti karjeros konsultantų kursus, nes maniau, kad turėsiu išeiti iš darbo.

– Turite nepaprastais gebėjimais, bioenerginėmis galiomis apdovanotą mamą – negi nesikreipėte į ją pagalbos?

– Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti. Analizuodama savo savijautą pastebėjau, kad tuos galvos skausmus labai veikė nuotolinis darbas: juk aštuonias valandas turėjau spoksoti į kompiuterio ekraną!

– 2019-uosius vadinote savo svajonių išsipildymo metais. Pagerinote asmeninį plaukimo rekordą, bėgote du maratonus ir dar du ultramaratonus. Patekote tarp www.rekordai.lt rekordininkų. O ką gero pasakytumėte apie pastaruosius kelerius metus?

Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti.

– 2021-ųjų rugsėjį Italijoje vyko „Geležinio žmogaus“ varžybos. Nusprendžiau ir aš pasitikrinti savo jėgas. Teko plaukti 3,8 km, 180 km minti dviratį ir dar bėgti 42 km. Po dviejų savaičių dalyvavau Londono maratone (42 km), po kurio supratau, kad tokius atstumus ir per tokį trumpą laiko intervalą bėgioti man dar ankstoka – kojos buvo labai pavargusios.

Kita vertus, šios varžybos padėjo suprasti, kad viskas eina į gerąją pusę – ir mano sporto, ir sveikatos reikalai. Todėl nusprendžiau šią vasarą dalyvauti Pietų Afrikos Respublikoje vyksiančiame ultramaratone „Comrades“. Tame pačiame, kurį atidėjo dėl pandemijos. Mat, jei dalyvauji dviejuose bėgimuose (vienąsyk bėgi nuo kranto gilyn į žemyną 87 km, o kitais metais – iš žemyno link vandenyno 90 km), tuomet gauni specialų „Comrades“ medalį. Apie jį seniai svajoju. Kaip ir kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja kada nors bėgti „Comrades“. Tai bendražygių maratonas. Pietų Afrikoje jis prilygsta nacionalinei šventei. Nieko panašaus pasaulyje nėra, nors vyksta kultiniai Bostono, Niujorko maratonai, kuriuos jau bėgau ne kartą.

Bet čia kitaip. Čia 20 000 dalyvių bėga 87 arba 90 km (priklausomai nuo krypties), o juos ragina nenutrūkstama žiūrovų grandinė ir visa tai dvylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė televizija.

Pirmą sykį „Comrades“ maratonas suorganizuotas 1921 m. Jis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Pietų Afrikos kariams. Jausmas nenusakomas, kai tave sveikina į gatves išėję žmonės. Jie rengia piknikus, čirškina kepsnius, siūlo ir tau paragauti, nors pakeliui randi daugybę dalyvių maitinimo punktų. (Statistika skelbia, kad 2019-ųjų maratono metu išgėrėme 2 mln. vandens pakelių ir suvalgėme 1,5 t virtų bulvių.) Žinma, kai bėgi per neturtingųjų rajonus, mėsytės ten niekas nekepa, bet vis tiek dovanoja tau, ką gali: vandens, ledukų ir pan. Turiu mintį šiais metais pasidaryti kepuraičių, marškinėlių ir bėgdama per tuos skurdžius rajonus dalyti juos vaikams.

– Ar, bėgant beveik 100 km, dar yra jėgų ir noro žvalgytis į šalis, stebėti, ką veikia vietiniai žmonės?

– Kai negalvoji apie bėgimą, o stebi vietinių gyvenimą, tuomet greičiau ir bėgi. Kai neseniai Nyderlanduose bėgau pusę maratono, sutikti pakeliui žmonės reagavo labai santūriai. Teko parodyti, kaip plojimais reikia uždegti ir palaikyti maratono dalyvius. Pietų Afrikoje žiūrovų reakcija būtų visiškai kitokia.

Kaip į mano maratonus reaguoja Danielio tėvai? Didžiuojasi manimi, tik santūriai. Jie juk anglų kilmės. Kadangi gyvena kitame mieste, nei vyksta maratonas, išlydėti prie starto linijos neatvyksta. Nebežadinu ir savo vyro – užtenka, kad pasitinka mane vakare visai nuvargusią. Ulramaratonas „Comrades“ tradiciškai prasideda Durbane – mieste, esančiame rytinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje, Indijos vandenyno pakrantėje. O mano vyro šeima gyvena Johanesburge.

Ryšys: Ieva iš mamos V.Lobačiuvienės perėmė užsispyrimą ir veiklos motoriuką. Būdamos drauge jos nuolat kažką veikia – vaikšto, mina dviračius, plaukioja baseine ar ežere. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Sakėte, kad vyro tėvynėje esate buvusi gal aštuonis kartus. Jei kitą sykį skraidintumėte ten savo mamą, kokią ekskursijų programą jai sudarytumėte?

– Būtinai parodyčiau Keiptauną, esantį netoli nuo Gerosios Vilties kyšulio. Audringą vandenyną ir Stalo kalną, kuris laikomas šio miesto simboliu. Plokščia jo viršūnė kartu su dviem kitomis matyti miesto panoramoje. Būtinai nuvažiuotume pažiūrėti pingvinų. Deja, jie sparčiai nyksta… Dar vyktume į Hermanas miestą, iš kur galima stebėti banginius. Nė karto jų nemačiau, nes niekaip su Danieliu neatsiduriame PAR nuo balandžio iki rugpjūčio. Gal nuskambės žiauriai, bet norėčiau mamai parodyti ne tik gražius vaizdus, bet ir truputį realybės.

– Ką turite omenyje?

– Kai nusileidi Keiptauno oro uoste ir sėdi į taksi, maždaug 10 km tenka važiuoti pro lūšnynus. Žmonės ten gyvena iš šiferio pastatytuose nameliuose... Centre stovi prabangios vilos. Labai didelis kontrastas. Skurdą reikia pamatyti. Tuomet, grįžęs į Europą, kitaip imi vertinti savo gyvenimą, jautiesi kur kas laimingesnis. Turiu omenyje ir saugumą, nes vyro gimtasis Johanesburgas yra 42-as pagal žmogžudysčių skaičių pasaulyje. Neįsivaizduoju, kaip jis galėjo ten gyventi, mokytis universitete. Sunkiai čia ištverčiau. O jam teko, kol gavo vizą į Europą.

Po pandemijos čia išvis blogai. Dar didesnis nedarbas, o drauge ir nusikalstamumo lygis. Porą sykių, kai ten viešėjau, maniau, kad viskas – man galas… Bet tokios patirtys tik dar labiau sutvirtino mano laimės sampratą. Europoje aš galiu vaikščioti, kur noriu ir kada noriu, Johanesburge – tik saugiuose rajonuose. Dalis jų yra visiškai uždari: įvažiuojant tave tikrina apsauga. Ten uždaros mokyklos, parduotuvės, pramogų centrai.

– Kertu lažybų, kad žmonės dažnai klausia, kodėl bėgate tuos ilgus, sekinančius maratonus, ultramaratonus?

– Atspėjote – tikrai dažnai. Ar noriu kažką sau ar kitiems įrodyti? Ne. Patirti kitokį pojūtį? Taip! Tikiu, kad panašaus jausmo vedami žmonės leidžiasi ir į piligrimines keliones. Manau, kad mes, gyvendami savo patogius gyvenimus, patiriame labai mažai diskomforto. Dauguma sėdi savo patogiose komforto zonose ir nekelia jokių klausimų, kurie kyla man. Ir tame maratonų kelyje aš randu atsakymus… Neseniai mane aplankė suvokimas, kad turiu daugiau mėgautis pačiu bėgimo procesu, o ne galutiniu rezultatu. Turiu galvoti ne apie tai, kur, kada ir kaip greitai nukeliausiu, bet kokia bus toji mano kelionė.

Bėgant „Comrades“ ultramaratoną kilometrai skaičiuojami atgaline tvarka. Tu matai, kad dar liko 89, 79 km… Pamenu, kai, nubėgusi pusę distancijos, išvargusi ir išsekusi, išvydau ženklą 42 km ir supratau, kad turiu keisti mąstymą. Jis turi būti apie kelionę, o ne apie rezultatus. Tuomet išdrįsau į kalną lipti pėsčiomis, o ne bėgti (anksčiau tai atrodė labai negarbinga).

– Tai kada laikyti už jus kumščius?

– Klausiate, kada Pietų Afrikoj bėgsiu „Comrades“? Rugpjūčio 28-ąją. Per mano tėčio, kuris, deja, jau miręs, gimtadienį. Skirsiu šį ultramaratoną – visus 90 km – savo tėčiui. Truputį jaudinuosi, bet dar yra geri trys mėnesiai pasiruošti. Drauge bėgs ir geras mano draugas lietuvis. O kaipgi kitaip?! Juk „Comrades“ – bendražygių bėgimas. Kai gausime specialius medalius, lauks kitas žingsnis – nubėgti dešimt tokių ultramaratonų. Tuomet gausime asmeninius žalius numerius! Tai būtų didelė dovana sau pačiai. Ir naujas tikslas, o gal net nauja kelionė.

Ambicingi tikslai

Pastarąjį kartą nenuotoliniu būdu Kauno maratone bėgikai varžėsi 2019-aisiais. Tąkart trasos rekordus pasiekė Loreta Kančytė (pusmaratonis, 1 val. 16 min. 2 sek.) ir Remigijus Kančys (maratonas, 2 val. 18 min. 36 sek.).

Šiemet Remigijus nusitaikė ir į kitą ambicingą tikslą – įvykdyti vasarą Miunchene (Vokietija) vyksiančio Europos lengvosios atletikos čempionato normatyvą (2 val. 14 min. 30 sek.).

Minimaliai pakeistą trasą Pasaulio lengvosios atletikos asociacijos („World Athletics“) specialistai iš naujo išmatavo.

„Remigijus tikrai pasiruošęs pagerinti sau priklausantį Kauno trasos rekordą. Be to, 2019-aisiais oro sąlygos nebuvo palankios siekti aukštų rezultatų – tvyrojo karštis. Tikimės, kad šiemet bus kitaip“, – vylėsi renginį organizuojančio „Kauno maratono klubo“ direktorius Regimantas Tarasevičius.

Rekordų gali būti daugiau: iš treniruočių stovyklos Kenijoje į Kauno maratoną atvyks dviejų olimpinių žaidynių dalyvis estas Romanas Fostis – jis ketina siekti pusmaratonio trasos rekordo.

Trasoje – pokytis

Minimaliai pakeistą trasą Pasaulio lengvosios atletikos asociacijos („World Athletics“) specialistai iš naujo išmatavo praeitą savaitę. Kaune galima vykdyti normatyvus net į olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus.

„Buvome suplanavę truputį pakeisti trasą dar prieš 2020-ųjų maratoną, prieš prasidedant pandemijai. Šiemet Kauno savivaldybė pertvarkė pėsčiųjų takus ir atsirado galimybė sutrumpinti atkarpą po Petro Vileišio tiltu, kur dalyviai bėgdavo vienas prieš kitą gana ilgą atstumą – dabar jis sutrumpėjo iki 100 m. Pokytis įpareigojo patikslinti visą trasą“, – teigė R.Tarasevičius.

Dešimtas Kauno maratonas pirmą kartą vyks ne birželį, o balandį. 2019-aisiais įvairias distancijas išbandė apie 5 tūkst. dalyvių iš 39 valstybių. Šiuo metu užsiregistravusiųjų skaičius perkopė 3 tūkst., o Kaune turėtų bėgti ne mažiau kaip 27 šalių atstovai, tarp kurių – ir Mauricijaus, Meksikos stajeriai.

„Žmones dar kažkiek baugina pandemija, tad vengiama didesnių susibūrimų. Be to, žiemą buvo abejonių, ar renginys išvis vyks“, – sakė R.Tarasevičius.

Šventė visą sekmadienį

Bėgimo entuziastai kviečiami varžytis šešiose Kauno maratono distancijose: „Impact Brands maratono“, „Hollister pusmaratonio“, „Hella 10 km“, „SDG 5 km“, „Toyota 1,5 km“ ir „Agathum 400 m“.

Renginys solidarizuojasi su Ukraina, skatindamas aukoti karo krečiamai šaliai ir uždraudęs jame varžytis bėgikams iš Rusijos ir Baltarusijos.

Varžybų prizų fonde numatyta daugiau nei 20 tūkst. eurų.

Bėgikai startuos rytoj 8.30 val. Kauno Rotušės aikštėje. Maratono ir pusmaratonio nugalėtojus ir prizininkus planuojama pagerbti maždaug 11.40 val., o kitų rungčių – iki 17 val.

Sėkmingas debiutas

2021-ųjų gruodį Valensijoje savo debiutinį karjeros maratoną (42,195 km) kaunietė L.Kančytė įveikė per 2 val. 30 min. 48 sek.

Greičiau yra bėgusios tik Živilė Balčiūnaitė (2005 m. – 2 val. 25 min. 15 sek.), Diana Lobačevskė (2010 m. – 2 val. 28 min. 3 sek.), Stefanija Statkuvienė (1995 m. – 2 val. 28 min. 43 sek.) ir Rasa Drazdauskaitė (2012 m. – 2 val. 29 min. 29 sek.).

Savo brolio, žinomo stajerio Remigijaus Kančio treniruojamos Loretos jėgų patikrinimai prieš šiemet rugpjūčio 15–21 d. Vokietijoje vyksiantį Europos lengvosios atletikos čempionatą bus du pusmaratoniai: balandžio 3-iąją ji bėgs Berlyne, o balandžio 24-ąją – Kaune.

„Kai įvykdžiau kvalifikacinį normatyvą, su Remigijumi iš karto nusprendėme, kad nebūtina bėgti maratono pavasarį, reikia pasitaupyti Europos čempionatui. Sezono pradžia – ne iš lengvųjų: norėčiau per treniruotes bėgti greičiau“, – teigė L.Kančytė.

Kasmet vis daugėja prijaučiančiųjų bėgimui ir bėgikams, žiūrovų vis gausiau susirenka į varžybas.

Didina krūvius

Įprasta, kad profesionalūs bėgikai maratoną per metus įveikia tik po du ar tris kartus, dažnai kūnas siunčia įvairius nuovargio signalus.

Tačiau 27-erių kaunietė po varžybų Valensijoje netruko atgauti jėgas.

„Iš tikrųjų savijauta buvo labai įdomi. Girdėjau kalbų, kad vieniems labai skaudėdavo kojas, kitus apimdavo svaigulys, bet aš nieko panašaus nepatyriau – viską nustelbė pakili nuotaika“, – dalijosi prisiminimais lengvaatletė.

Sportininkė po Valensijos maratono ir toliau bėgiojo, o galiausiai pradėjo intensyviau ruoštis 2022-ųjų sezonui.

Kolegos: L.Kančytę treniruoja jos brolis, žinomas stajeris R.Kančys. / R. Lukoševičiaus nuotr.

„Pajaučiau, kad organizmas sureagavo į padidėjusį krūvį, tad bėgiojau šiek tiek ramiau“, – sakė L.Kančytė.

Iš Berlyno – į Kauną

Ji – viena iš Kaune rengiamo tradicinio maratono ambasadorių. Būtent L.Kančytei priklauso „Hollister“ pusmaratonio trasos rekordas, pasiektas 2019-aisiais: tada bėgikė daugiau nei minute pagerino savo asmeninį rezultatą – 21,098 km įveikė per 1 val. 16 min. 2 sek.

„Kauno maratoną praleidau tik tada, kai atstovavau Lietuvai tarptautinėse varžybose. Tikiuosi, po starto Berlyne pailsėsiu ir galėsiu patikrinti Kauno maratono trasą dar kartą, – vylėsi L.Kančytė. – Ji prilygsta žinomiausioms pasaulio trasoms, čia bėgau ir 5 km, ir 10 km, o dažniausiai – pusmaratonį. Kai kuriose atkarpose norėtųsi didesnio žiūrovų palaikymo, tačiau matyti, kad kasmet vis daugėja prijaučiančiųjų bėgimui ir bėgikams, sirgalių vis gausiau susirenka į varžybas.“

Bėgimo entuziastai kviečiami varžytis šešiose Kauno maratono distancijose: „Impact Brands“ maratono, „Hollister“ pusmaratonio, „Hella“ 10 km, SDG 5 km, „Toyota“ 1,5 km ir „Agathum“ 400 m.

L.Kančytė veikiausiai bėgs pusmaratonį.

„Pirmiausia įvertinsiu jėgas: jei po pusmaratonio Berlyne jausiuosi neatsigavusi, Kaune galbūt bėgsiu 10 km“, – planu pasidalijo stajerė.