„Labai džiaugiuosi, kad Marius įvertino savo kaip žmogaus tą ėjimą žemyn ir praradimus. Dabar pažiūrėjusi į tai, ką praėjome kartu, aš nežinau, ar antrą kartą tai praeičiau...“ – sakė M. Jampolskio žmona Renata Jampolskė.

Pasak Mariaus, alkoholizmas yra smegenų liga, o kovoti su savo smegenimis, kai jos tave apgaudinėja, labai sunku. „Tau vienam atrodo, kad tu čia protingiausias, viską gerai žinai, kiti nieko nesupranta, labai sunku tai pereiti, reikia sukrėtimo, ir aš tą sukrėtimą pajutau...“ – išgyvenimais dalinosi aktorius.

LNK nuotr. 

Šio M. Jampolskio ir jo žmonos, filmavimo aikštelės dailininkės Renatos, pasakojimo verta pasiklausyti tiems, kurie santykiuose ieško tik džiaugsmo ir malonumų. Pora jau trylika metų kartu, dešimt metų santuokoje ir šįkart jie labai atvirai prabilo apie tai, kaip ne kartą buvo atsidūrę ant skyrybų slenksčio. Ką išgyventi teko abiem, kai vienas iš sutuoktinių priklausomas nuo alkoholio, arba ką reiškė tuoktis tuomet, kai aplinkiniai spėliojo, kiek jie temps kartu? Ir kokie Renatos pasakyti žodžiai Marių išgelbėjo nuo pražūties?

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“šiandien, 20.00 val., per LNK.

Grupę sudaro keturi garsūs Lietuvos vyrai, du aktoriai – Marius Jampolskis ir Ramūnas Rudokas – bei du atlikėjai – Deivydas Zvonkus ir Stanislavas Stavickis-Stano. Akivaizdu, kad grupės narių draugystė prisideda prie „Čilinam“ sėkmės.

Visi kartu jie dažniausiai perkuria senas dainas ir vėl prikelia jas naujam gyvenimui. Grupė giriasi, kad net kai kurias užmirštas lietuviškas dainas vėl pavertė hitais. „Mes dainuojame tai, ko neišdainuoja kiti. Žmogus parašo kūrinį ir matom, kad prastai. Mes perdainuojame jo kūrinį ir tada viskas gerai gaunasi“, – juokaudamas pasakojo M. Jampolskis. „Ką čia kurti. Viskas sukurta iki mūsų“, – jam pritardamas sakė R. Rudokas.

Grupė „Čilinam“ gyvuoja jau dešimt metų, bet pačioje pradžioje tikrai buvo dvejonių, ar apskritai verta kurti grupę. Visi nariai turėjo savo veiklas  ir nežinojo ar tai pavyks suderinti su kitomis atsakomybėmis ar poilsiu.

„Prieš dešimt metų Stano manęs paklausė, kai mes jau pradėjome galvoti trise, ar tikrai kuriamės. Stano sakė: „Ar tu nepavargsi, seni?“. Aš galvojau, ar gi čia taip sunku? Ir ką jūs manot, kas iki šiol vairuoja į gastroles?“ –  įžūlų Stano klausimą prisiminė R. Rudokas.

Laida „Šeškinės 20“ – šį trečiadienio vakarą, 20 val., per LNK.

„Kai pradėjome, Irūna buvo labai jauna. Ji buvo tarsi plastilinas. Irūna dėl to yra geras partneris. Visų pirma, jai nėra žodžio – ne, negaliu, nenoriu. Nėra taip. Ji iškart tiki ir iškart daro. Mes sutaupėme marias laiko įrodinėjimams, kad gal reikėtų pabandyti“, – pasakos aktorius ir atlikėjas M. Jampolskis.

Tiek Irūna, tiek Marius, vos pradėję dainuoti kartu, iškart pajuto, kad yra geras muzikinis duetas. Tačiau prireikė nemažai laiko, kol kolegos tapo draugais. Abudu neslėpė, kad praeityje būta visko ir tai pakeitė jų santykius į gerąją pusę. „Yra buvę, kad net per pirmus „Žvaigždžių duetus“ tuoj lipti į sceną, o mes pasirodymo neturim. Per tiek metų labai ir daug tylos būdavo. Kada mes išsitaškom savo darbe, repeticijose ir ištisai būname kartu ir mums reikia važiuoti namo. Mes sėdim mašinoje ir mes pratylim. O dabar atėjo tas lygis, kada mes nenutylam abu. Mūsų santykis išaugo į visai kitus dalykus per laiką. Ir aš anksčiau negalėdavau pasakyti, kad Marius yra mano draugas. Marius yra mano partneris, mano darbas. O dabar Marius yra mano draugas“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ atviraus dainininkė Irūna.

Nors kartu dirba jau daugiau nei dešimt metų, bet Marius ir Irūna niekada nebuvo pora. Tačiau neslepia, kad per tiek metų būta ir simpatijos, ir įtampos repeticijų metu. „Visų pirma, man, aišku, Irūna patiko kaip moteris. Be jokių klausimų. Bet esmė ta, kad chemija, kaip mes ją vadiname, ji yra labai brangus dalykas. Ir mes visą tą energiją, kuri atsirado tarp mūsų, naudojome mūsų dueto kokybei gerinti. Ir tai yra tikrai brangus ir nenuperkamas dalykas. Ir tu puikiai žinai, jeigu tu į tai įvelsi asmeninius santykius, visa tai užsivels. Tai pasidarys dar viena porelė, kuri dainuoja „Aš tavo, tu mano“. Ta energija, kuri tvyrojo tarp mūsų be tos chemijos, kūrė įtampą. O įtampą panaudojame kūrybiškai“, – apie tarpusavio santykius pasakos Marius.

Dar viena mada – išsižadėti miesto, nusipirkti sodybėlę ir joje džiaugtis nepriklausomybe nuo šilumos ar elektros tinklų. Kaimo gyvenimas sutaupo ir pinigų, ir nervų, sako šio vakaro LNK laidos „KK2 penktadienis“ herojai. Tačiau pripažįsta, kad iš miestiečio virsti ūkininku – yra reikalų.

Grupės „2  Donatai" lyderis Donatas Čižauskas virto daržovių augintoju: nors ūkis nedidelis, jame jau sunoko arbūzai. „Labai lengva ūkininkauti pas uošvį, kuris turi traktorių, – juokiasi Donatas. – Po koncertų norisi užkąst šparaginių pupelių su acteliu, agurkėlių arba agurkų su česnakais. Pradėjau auginti praėjusiais metais, norėjau turėti savo produktų. Tik šie metai nebuvo arbūzų metai, tik keli sunoko“, – rodė arbūzą į studiją atsinešęs Donatas. Pas uošvius tvenkiny jis augina ir karpius. „Labai skanu išsitraukt šviežią“, – sako dainininkas.

Neseniai į sodybą kaime gyventi persikėlė ir aktorius Sigitas Račkys, kuri sako, kad gyvenant kaime pasitaisė ir sveikata, ir nuotaika.

„Meskit darbus, jei yra galimybė, – juokėsi aktorius. – Koks kaifas yra nedirbti, jau treji metai negaliu atsigėrėti.  Atsikeli ryte, ir viskas – tu, šuo ir miškas. Jokio teatro, jokių serialų. Ir kraujo spaudimas, ir cholesterolis pasitaisė. Kai suėjo septyniasdešimt, pasistačiau nedidelį namelį, vos 25 kvadratų, ir namelyje gyvenu sau vienas. Žmona sakė, kad po pirmos žiemos išlėksiu kai kulka, o, atvirkščiai, ji per pandemiją visus metus sėdėjo man prieš akis. Buvo ir elektra dingus keturioms paras, „Durnių“ lošėm prie žvakių šviesos. Ir pas mus ten labai mažai vietos, tai ji eina ir judina mane. Sakau, gal gali nejudint manęs, o ji negali“, – juokėsi S. Račkys.

Kantri muzikos žvaigždė Virgis Stakėnas daug metų gyvena užmiesty Šiaulių rajone. „Labai patinka, kad gyvenu ne Vilniuje. Vijoliuose įtraukiu oro. Namai – tai mano uostas, į kurį grįžtu, jame įsikraunu po gastrolių, kelionių, televizijų. Tik iš manęs gaspadorius prastas“, – sako V. Stakėnas. Tačiau tai netrukdo legendiniam dainininkui gyventi smagiai. Stakėnui žmona padovanojo tvenkinį, o jis žmonai – karietą. 

„Tvenkinys yra mano žmonos verslo planas. Kai buvau ilgose gastrolėse, ji pasamdė žmones iškasti tvenkinį. Gilus išėjo, net nerti galima. Jis turi pavadinimą „Pasaulio galas“, jame yra žuvyčių, vėžiukų, ant kranto auga obelis, kriaušė, slyva, yra lieptas. Kai užsisuku darbuose, nueinu ant lieptelio, trupinu batoną ir metu žuvytėms, Jos džiaugiasi, o man labai gera terapija. Žmonai padovanojau bričkutę. O kuris vyras savo žmonai nenori padovanoti karietos? Žirgo neturiu, pats traukiu, matot, koks suvargęs“, – kvatojosi V. Stakėnas.

Dažnas galvoja: išvažiuosiu į kaimą ir būsiu pats sau ponas. Deja, ponais virsta ne visi. Kur kas daugiau – vergais, nes įsigijus žemės prasideda nesustabdomas darbų maratonas. Štai aktorius Marius Jampolskis virto savo namo užmiestyje įkaitu.

„Gyventi užmiesty buvo mano svajonė, nes esu gimęs ir užaugęs statybų aikštelėje Kauno senamiesty. Skirtingai nei mano bendraamžiai, neturėjau kaimo ir visada jaučiau deficitą. O žmogus ieško progos turėti tai, ko neturi. Užkliuvau už namo su 25 arų sklypu. Įsigijau. Su įkvėpimu pradėjau pjauti žolę, bet po trijų mėnesių... įsigijau robotuką. Supratau, kad gyventi kaime yra darbas. Galvojau, bus smagu. Net ravėti patiko. Grįžti iš darbo, palaistai  pomidorus, papjauni žolę, bet paskui pamačiau, kokios didelės laiko sąnaudos. Galvojau, kad ir žmona kaime pripras. Be ūkio dar yra namas, o tame name kartkartėmis kažkas sugenda. Tik didesnė audra, nėra elektros. O viskas varoma elektra, tai nei vanduo bėga, nei šildymo yra. Buvau nusipirkęs generatorių, o jis tik įjungtas ėmė ir užgeso. Meistro neprisikviesi, viskas, ką bandai sutvarkyti name, kainuoja tūkstančius, tai brangus malonumas. Dvejus metus įtikinėjau, kad viskas pataisoma, bet ketvirtus metus žmona iššovė šampano kamštį, kai pasakiau: parduodam“.

Visa laida apie ūkininkavimą ir gyvenimą kaime – jau šį vakarą „KK2 penktadienyje“ 19.30 val. per LNK.

Buvęs projekto „Didysis šou burbulas“ dalyvis pasakos, jog suktis virtuvėje ir gaminti jam išties patinka – kartais netgi labiau nei ragauti. „Labiau esu gamintojas. 6 skirtingais būdais galiu pagaminti plovą, marinuoti šašlykus, sūdyti žuvį, iškepti gerą steiką, taip pat skaniai gaminu anties krūtinėlę“, – laidoje „Virtuvės istorijos“ pasakos M. Jampolskis.

Pasak aktoriaus, maisto gaminimas yra menas. Vyras sakys, jog neužtenka tik teisingu santykiu sudėti ingredientus – prie patiekalo sėkmės prisideda ir žmogiškasis faktorius, kuris ruošiamą patiekalą paverčia arba labai skaniu, arba vidutinišku.

Virtuvėje M. Jampolskis drąsiai imasi ir eksperimentų. Tiesa, tam jis kelia vieną sąlygą: „Gamindamas eksperimentuoju, tačiau tik tada, kai esu vienas. Jeigu namuose yra svečių, jiems niekada nepatieksiu patiekalo, kurio anksčiau nesu gaminęs.“

Kitaip nei dauguma, Marius neturi konkretaus patiekalo, kurio kategoriškai nevalgo, o taip pat drąsiai imasi ragauti ir neatrastus skonius. „Esu ragavęs skorpiono, krokodilienos, gyvatės, arklienos. Beje, gyvatės skonis labai panašus į perkeptą vištieną“, – netikėtą faktą atskleis M. Jampolskis.

Marius atviraus, jog gimus dukrai jo mitybos įpročiai kiek pasikeitė, o juokais pridės, kad tai privertė visą šeimą maitintis pieno mišinukais. „Aš mėgstu valgyti tik labai karštą maistą, o dukros maisto temperatūra turėdavo būti apie 36 laipsnius. Taip pat, jai dabar įtikti – labai sunki užduotis. Galvojau, jog moku skaniai gaminti, tačiau suvalgiusi vieną kąsnelį, ji padėkoja ir pasako, kad yra soti“, – šypsodamasis pasakos M. Jampolskis.

Pokalbiams pasisukus apie keliones, žinomas aktorius dalinsis istorija apie ryškiausią atsiminimą iš ryklių medžioklės Portugalijoje. Taip pat jis atskleis, jog būtent šios šalies virtuvę laiko savo mylimiausia.

„Lyginant su ispanų virtuve, užsisakęs aštuonkojį Portugalijoje, tu gauni du didelius čiuptuvus. Ispanai aštuonkojus „traukia“ iš Viduržemio jūros, o portugalai – iš Atlanto vandenyno, tad skiriasi ir skonis. Net tradicinis ispanų patiekalas „Paella“ man yra skanesnis Portugalijoje“, – atviraus Marius.

Kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 10 val. per TV3.

– Mariau, po kurio laiko grįžai į teatrą, kuri vaidmenį S. Bareikio absurdo komedijoje „Liftas į dangų“. Koks tavo personažas atkeliauja į sceną?

Gaila, kad esame linkę kalbėtis savo pasaulio žodžiais ir taip dažnai, netgi, rodos, gerai pasikalbėję, išsiskiriame taip ir nesupratę vienas kito.

– Visai nesvarbu, ką vaidinu spektaklyje ir koks yra mano personažas. Mums kur kas svarbiau pakalbėti apie universalius santykius ir aplinkybes, kuriose gali bet kas atsidurti. Aleksejaus Slapovskio pjesė, pagal kurią pastatėme spektaklį, asmeniškai man labai daug kalba apie vienatvę. Apie tai, kad mes taip norime būti išgirsti kitų, jog kartais negirdime patys savęs. Kad kalbame apie tuos pačius dalykus, o iš tiesų nesusikalbame. Labai gerai prisimenu sceną iš mūsų kurso spektaklio „Mūsų miestelis“ pagal Tennessee Williamso pjesę, kurioje vyras sako žmonai: „Kai vedžiau tave, labai bijojau, kad po dviejų savaičių mes neturėsime apie ką kalbėtis, bet, štai, jau dvidešimt metų kalbamės be ypatingų tylos protrūkių.“ Žmona atsako: „Geras oras, blogas oras, bet aš visada atrandu tau ką pasakyti.“ Kartais laimė laukia mūsų ten, kur niekam nieko įrodinėti nereikia. Gaila, kad žmonės to nesupranta, kad esame linkę kalbėtis savo pasaulio žodžiais ir taip dažnai, netgi, rodos, gerai pasikalbėję, išsiskiriame taip ir nesupratę vienas kito. Nereikalingi vienas kitam. Vieniši.

– Kalbėti apie vienatvę, rodos, tinkamas laikas – sakoma, pasaulis toks vienišas dar nėra buvęs... Nors pastarųjų metų išbandymai, rodos, mus vėl stipriai traukia vieną prie kito.

– Vienatvė dar visai neseniai buvo įvardijama XXI amžiaus maru. Kuo daugiau laiko skiriame technologijoms ir gadžetams (menkniekiams), tuo mažiau laiko atrandame vieni kitiems. Tokia yra žmonijos vystymosi tėkmė, nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tai tiesiog kažkur mus veda – gal į susinaikinimą, o gal į visiškai kitokį pasaulį, naują paradigmą. Pereinamasis laikotarpis – visada skausmingas: to, kas buvo vakar, susigrąžinti neįmanoma, rytojus – nežinomybė, o šiandienai trūksta jėgų. Štai ir visas tragizmas. „Liftas į dangų“ per atpažįstamus santykius, žmonių archetipus konkretizuoja santykius ir socialines aplinkybes. Vienoje scenoje susiduria du, vienas nori nusižudyti, o kitas – pasikalbėti. Ta akimirka, kai jie vienas kitą sulaiko ir tampa gyvenimu.

L. Varanausko nuotr.

– Ar pats esi išgyvenęs tokių absurdiško nesusikalbėjimo situacijų?

– Aš – aktorius. Gana daug laiko praleidžiu analizuodamas aplinką. Ištaręs žodį, visada klausau, iš kur sklinda aidas. Tikiu, kad kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas kažkam kažką parodo, pasako, padeda išsiaiškinti. Ir aš svarstau, ką tai reiškia man. Antoine de Saint-Exupéryi yra sakęs, kad kalba – didžiausias nesusipratimų šaltinis. Mūsų populiacijai kalba yra gyvybiškai svarbi, tačiau be galo sunku rasti bendrą vardiklį, kad mūsų ištarti žodžiai kiekvienam reikštų tą patį. Mes gal kiek ir perdedame sakydami, kad nuolat nesusikalbame, gal tiesiog reikėtų mažiau kalbėti išvis. Žiūrėk, išminčiai tyli ir daugybė dalykų jiems yra tiesiog aiškūs. Kažkada taip sugalvojau: kai neturi ką pasakyti, bet kalbi, esi kvailas. Kai turi ką pasakyti, bet tyli, esi egoistas. Kai neturi ką pasakyti ir tyli, gali būti išminčiumi.

– Ir vis dėlto mums taip dažnai norisi įrodyti savo tiesą, ją išsakyti...

– Anksčiau man atrodė, jei neįrodysiu savo tiesos, pasaulis sugrius. Tiesą sakant, kai įrodinėji, tiesa mažiausiai rūpi, kur kas labiau rūpi apginti savo nuomonę. Ir net tada, kai pasirodo, kad buvai neteisus, tai pripažinti yra be galo sunku. Kur kas lengviau laikytis įsikibus savosios pozicijos. Dabar tai labai gerai matyti Ukrainos karo fone, kai girdžiu vis idiotiškesnius ir absurdiškesnius rusų pasiteisinimus.

Šiandien laikausi tokios taisyklės: jei manęs paklausia, paaiškinu, bet jei neklausia, nesiveržiu pirmyn su savo nuomone. Stengiuosi nedaryti daugiau, nei manęs prašo, tai labai sveika ir mano, ir pašnekovo nervams.

Žmonės pervertina ginčą, bet neįvertina tikro girdėjimo naudos. Jei nusprendi būti su žmogumi, turi jį priimti tokį, koks jis yra.

– O kaip susikalbėti šeimoje?

– Būtent šeima mane ir išmokė kartais pasilaikyti savo nuomonę sau. „Jei moteris neteisi, eini ir atsiprašai“, – taip yra sakoma. Labai stengiuosi taip ir daryti. Ne dėl to, kad esu nepaprastai geras, dėl to, kad Visatos kontekste tai yra visiška smulkmena. Žmonės pervertina ginčą, bet neįvertina tikro girdėjimo naudos. Jei nusprendi būti su žmogumi, turi jį priimti tokį, koks jis yra. Mano močiutė taip sakydavo: „Kiekvienas kvailys gali mylėti gerąsias žmogaus savybes, o tu pamėgink mylėti tai, kas jame tau nepatinka. Lengva mylėti baltus, pūkuotus, tačiau juk aiškiai supranti, kad taip nebūna. Kai supranti, nustoji reikalauti. Absurdų absurdas reikalauti iš gyvenimo to, ko jis mums duoti negali.“

L. Varanausko nuotr.

– Spektaklį sumanęs pastatyti tavo kolega S. Bareikis tave sugrąžino į teatrą. Ką tau reiškia grįžti?

– Vieninteliai dalykai, galintys mane grąžinti į teatrą, yra svarbi tema ir maža forma. Tai leidžia scenoje pasakoti iš širdies į širdį, neprisidengiant technologijomis, vizualais ir modernia scenografija. Aš nenoriu scenoje būti gyvu paveikslu, noriu joje kalbėti. Saulius tiksliai žino, ko iš mūsų nori, jis sugeba scenoje mane paversti savo bendrininku, dėl to jaučiuosi reikalingas, svarbus ir išvengiu bereikalingos kankinystės. O darbas be metafizinių kliedesių man teikia malonumą. Neabejoju, kad žiūrovai tai jaučia.

Saulius ilgai minkė A. Slapovskio pjesę ir aš suprantu, kuo jam ji patinka. Saulius juk širdyje ir gyvenime – poetas. Jis rašo puikius tekstus, kalba metaforomis, negali pakęsti biurgeriškos aplinkos ir žmonių, kurie rimtais veidais daro kvailus ir bjaurius dalykus. Absurdo tema jam artima, artima ir man, nes aš juk – toks pat poetas širdyje. Tik tokių gražių eilių nerašau, bet man juk viskas – dar prieš akis.

Daugiaaukštės absurdo komedijos „Liftas į dangų“ (režisierius Saulius Bareikis) premjera Kaune, „Girstučio“ salėje, – gegužės 12 dieną, Alytaus miesto teatre – spalio 8 dieną. Spektaklyje vaidina Marius Jampolskis, Sakalas Uždavinys, Danutė Kuodytė, Elžbieta Mikolajūnaitė.

Jiems ir skirtas šį vakarą 19.30 val. LNK tiesioginiame eteryje startuosiantis paramos Ukrainai koncertas „Gelbėkit vaikus“, kuriame Marius tikisi pirmą kartą pasirodyti scenoje su dukra.

Prieš koncertą – derybos su dukra

„Viskas nėra taip paprasta. Artistų vaikai turi mažiau entuziazmo lipti į sceną. Šiuo metu su dukra vyksta derybos. Jei penktadienį Viltė norės, bus nusiteikusi lipti į sceną, tai žiūrovai išvys mūsų pasirodymą, tačiau jei tą dieną, kaip sakoma, dukra ne ta koja išlips iš lovos, nieko negaliu pažadėti“, – juokiasi kino ir teatro aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas M. Jampolskis.

Pasak jo, derybos su dukra vyksta ne kiek dėl paties dainavimo, kiek dėl buvimo scenoje. „Jei norės ir lips į sceną – dainą, kuria planuojame atlikti, ji puikiai žino. Ir net ne daina svarbiausia – svarbiausia mūsų bendras, šeimyninis pabuvimas scenoje“, – sako aktorius. Tai, pasak M. Jampolskio, bus pirmas kartas, kai juodu su dukra pasirodys scenoje prieš kameras: „Mano dukra su manimi yra dalyvavusi kelių laidų filmavimuose, bet kad kartu liptume į sceną – nepamenu. Tai būtų pirmas kartas, bet nenoriu nieko versti, spausti vaiko.“

Tuo metu kartu su Mariumi duetu dainuosiančios Irūnos Puzaraitės-Čepononienės vaikai scenoje jau buvę ne kartą. Pasak atlikėjo, jo scenos partnerės penktus metus skaičiuojantis sūnus Toras ir pustrečių dukrytė Glorija dažnai jų bendrų koncertų metu, per paskutinę dainą, užlipa ant scenos. Šį kartą Irūna ir Marius atliks visiems gerai pažįstamą, „Tele Bim-Bam“ įkūrėjos ir vadovės Neringos Čereškevičienės, dainą „Pupa“, kurią garsus duetas jau yra kartu dainavę viename iš muzikinių projektų.

Ukrainiečių kova – kova už mūsų ir mūsų vaikų ateitį

Kitą dieną po paramos Ukrainai koncerto transliacijos aktorius M. Jampolskis skubės į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje, kur ves improvizuotą muzikos pamoką Ukrainos vaikams. Jis – vienas prodiuserio Lauryno Šeškaus organizuojamų ukrainiečių vaikų dienos stovyklų mokytojų. Sekmadienį Marius keliaus į Kauną, kur taip pat jau trečią savaitgalį iš eilės organizuojama dienos stovyklą Ukrainos vaikams.

„Tai yra mažiausia, ką galime padaryti. Lietuvoje organizuojama ir vyksta labai nemažai iniciatyvų, kurios gerai išviešintos ir kiekvienas privalo daryti tai, ką gali. Turime suprasti, kad tai – ne ukrainiečių kova, tai visų mūsų kova. Kas gali, tas privalo prisidėti, nes tai kova už mūsų ir mūsų vaikų ateitį“, – sako M. Jampolskis.

Jau dabar ir penktadienio koncerto metu visi kviečiami aukoti trumpaisiais telefonų numeriais: 1407 – auka 3 Eur, 1416 – auka 5 Eur, 1415 – auka 10 eur ir Aukok.lt – neribota suma. Surinkta parama bus skirta būtiniausiems į šalį atvykstančių vaikų iš Ukrainos poreikiams bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centrams. Jie pasirengę ir jau priima ukrainiečių vaikus, kurie kartu su dienos centrus lankančiais vaikais iš sunkumų patiriančių Lietuvos šeimų dienos centruose gauna šilto maisto, čia rūpinamasi jų užimtumu, edukacija, laisvalaikiu.

Prisidėti prie paramos Ukrainos vaikams kvies visi šio penktadienio vakarą tiesioginiame eteryje pasirodysiantys atlikėjai: Bjelle, Donatas Varnas, Evelina Sašenko, Gabrielius Vagelis, Ieva Zasimauskaitė, Ingrida Toleikytė, Julijus Veklenko, KaYra, Monika Marija, Vaidas Baumila, Katažina Zvonkuvienė, seserys Kleopatra, Sofija ir Julija Vasilevskytės, grupės „Baltos varnos“ ir „el Fuego“. Savo magija geras emocijas skleis Mantas Wizard.

Koncertą ves Rūta Mikelkevičiūtė, Dalia Belickaitė ir Timūras Augucevičius. Tiesioginės transliacijos pradžia – šįvakar, 19.30 val., per LNK.

Laidoje vyras prisipažins 20 metų vartojęs alkoholį ir su laiku klimpęs vis giliau. „Alkoholizmas yra įgyjamas, bet kad esu alkoholikas pripažinau paskutinis. Kadangi tai – smegenų liga, tai reiškia, kad smegenys tave apgaudinėja. Jos tau pasako milijoną priežasčių, kodėl tau reikia išgerti, kodėl tu neturi problemų dėl šito, kodėl tau reikia pasislėpti juodai minutei... Aš buvau priėjęs tokią ribą, kai aš gerti nenorėjau, bet negerti negalėjau“.

Aš buvau priėjęs tokią ribą, kai aš gerti nenorėjau, bet negerti negalėjau.

„Realiai viskas veikia taip, kad, kol tu nestukteli į dugną, tol tu nieko nekeiti. Bėda ta, kad kiekvieno žmogaus  dugnas yra skirtingoj vietoj“, – pasakos Marius ir neslėps, jog per tuos 20 vartojimo metų daug kartų bandė atsikratyti žalingo įpročio. Deja, nesėkmingai. Galiausiai lemtingais tapo žmonos žodžiai ir jos nusistatymas: niekada nebedangstyti alkoholio problemų turinčio vyro.

Taip M. Jampolskis atsidūrė anoniminių alkoholikų susirinkime ir ištarė: „Sveiki, aš  – Marius  ir aš esu alkoholikas“. Taip prieš 2 metus ir 2 mėnesius prasidėjo Mariaus kelias į blaivybę.

M. Jampolskis/LNK arch. nuotr.

Sudėtingą periodą prisimins ir Mariaus kolegė Irūna Puzaraitė, kuri metų metus vien iš pokalbio telefonu suprasdavo: šiandien Marius jau gėrė.

„Aš pažinojau du Marius. Ir šis, kuris jau dvejus metus nebegeria, yra mano draugas. Mes pagaliau pradėjome kalbėtis“, – džiaugsis Irūna.

I. Puzaraitė ir M. Jampolskis/LNK arch. nuotr.

Itin sudėtingus išgyvenimus „KK2 Penktadienyje“ prisimins ir renginių vedėja Laima Tamulytė, kuri lygiai prieš metus susilaukė dukters. Įdomiausia tai, kad apie vaikus jiedu su vyru svajojo net 20 metų ir jau buvo susitaikę: jų šeima bus iš dviejų. Taigi, buvo tikras šokas, kai nuėjo pas gydytojus ieškodama onkologinės ligos, o jai pasakė: tuoj gims dukra!

Tuo metu dainininkė Božena Krasilova į „KK2 penktadienį“ atvyks po... mėnesio komoje. Koronavirusas jaunos moters nepražudė tik per plauką. „Dėkoju gydytojams. Sakiau, kad noriu tik vienintelio – gyventi, auginti vaikus“.

Skaudžios ir pamokančios istorijos – jau šį vakarą 19.30 val. „KK2 penktadienyje“ per LNK.

Nori suvienodinti mokesčius

Kino ir teatro aktorius Marius Jampolskis dėl karantino ribojimų buvo priverstas karjerą sustabdyti – tokia veikla buvo uždrausta.

„Darbo prasme – iš beveik 100 proc. užimtumo iškart į nulinį. Tarpinio nebuvo“, – sakė M. Jampolskis.

Nulinis užimtumas reiškia nulines pajamas. O dabar savarankiškai dirbantiems valdžia sumanė pakelti esamus mokesčius ir pridėti naujų.

Dabar dirbantis pagal individualios veiklos pažymą moka „Sodros“ mokesčius nuo 90 proc. pajamų, o mažųjų bendrijų, individualių įmonių savininkai – nuo pusės pajamų. Siūloma, kad jie mokėtų nuo 100 proc. pajamų, kaip ir dirbantieji pagal darbo sutartį.

„Skirtingos įmokų bazės – vieni nuo 50 proc., kiti nuo 90 proc. Čia yra netenkama reikšmingiausia dalis – 19,7 milijonų eurų per metus“, – aiškino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėja Eglė Čeponytė.

Savarankiškai dirbantys sako, kad juos sulyginti su darbo sutartimi dirbančiais – neteisinga.

Marius Jampolskis. / T. Biliūno / Fotobanko nuotr.

„Teisybę pasakius, tiesiog absurdiška, nes individualiai dirbantis žmogus turi visų pirma save išlaikyti. Darbo santykiuose esantis žmogus gali gauti tryliktą algą, gali gauti apmokamas atostogas, gali susirgti, gauti biuletenį ir už jį tas darbas bus padarytas, ir už jį bus sumokėta, nes sumokės įmonė“, – teigė M. Jampolskis.

Teisybę pasakius, tiesiog absurdiška, nes individualiai dirbantis žmogus turi visų pirma save išlaikyti.

Norima suvienodinti ir socialinio draudimo įmokų „lubas“. Dirbantiems pagal darbo sutartį, „lubos“ siekia 60 vidutinių darbo užmokesčių arba 81 tūkst. eurų per metus. Savarankiškai dirbančių „lubos“ – 43 vidutiniai darbo užmokesčiai arba apie 58 tūkst. eurų per metus.

„Dėl „lubų“ yra netenkama 4,7 milijono eurų“, – sakė E. Čeponytė.

Svarsto pridėti ir naują mokestį

Kad nesąžininga sulyginti mokesčius dirbančių pagal darbo sutartį ir savarankiškai, sakė ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija.

„Žmonės, dirbantys po vieną, patys yra sau darbdaviai, patys atsakingi, patys susikuria savo darbo vietas. Valdžia turėtų džiaugtis, skatinti ir padėti tokiems žmonėms, o ne per sunkmetį juos dar labiau laužti“, – šnekėjo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis.

Ekonomistai kritikuoja, kad savarankiškai dirbantys patiria daugiau išlaidų, kurias tenka apmokėti iš savo kišenės, pavyzdžiui, elektra, darbo vieta, automobilis, kompiuteris, kitos darbo priemonės.

„Tai nėra visiškai tapatu samdomiems darbuotojams, nes jiems tokios išlaidos yra apmokamos darbdavio“, – komentavo ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Per pandemiją negalėjusiems dirbti valdžia pasiūlė apie 250 eurų mėnesinę paramą.

„Paėmėm, išleidom maistui kaip ir visi, kurie neturėjo darbo. O ką daryt?“, – kalbėjo M. Jampolskis.

Dabar valdantieji skaičiuoja, kad ta parama valstybės biudžetui kainavo per daug, tad savarankiškai dirbantiems siūlo pridėti dar vieną – nedarbo draudimo mokestį.

Valdžia turėtų džiaugtis, skatinti ir padėti tokiems žmonėms, o ne per sunkmetį juos dar labiau laužti.

„Savarankiškai dirbantiems asmenims apie 240 milijonų eurų paramos buvo išmokėta, bet jeigu pasižiūri, kiek tie žmonės sumoka mokesčių ar kokias garantijas jie galėtų gauti, tai buvo tikrai labai menkos sumos ir menka socialinė apsauga“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Verslo atstovai sakė, kad savarankiškai dirbantys, pavyzdžiui, pagal individualios veiklos pažymą, dažniausiai teikia paslaugas tam tikram, labai apibrėžtam laikui – vienam ar keletui projektų.

„Reguliavimas, kuris galiausiai sulygintų individualią veiklą su darbo santykiais, reiškia individualios veiklos arba savarankiškai dirbančių asmenų veiklos sunaikinimą“, – tikino Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis.

Skaičiuojama, kad daugiausia žmonių savarankiškai dirba pagal individualios veiklos pažymą – apie 200 tūkst.