Jau šį vakarą, LNK laidoje „KK2 penktadienis“, Elvyra prisipažins: jos šeimoje dėl skiepų kyla didelių nesutarimų.

„Mano vyras, kai aš susirgau, mane apkaltino, kad aš užkrėčiau visą šeimą. Kai sužinojo, kad mano testas teigiamas, per tris metrus atšoko“. Elvyra sako koronavirusu sirgusi lengvai, tiesa, net 10 dienų. Lengva forma prasirgo ir sūnus. Tikėdama, kad skiepai – žalingi ir juos vadinanti moksliniu eksperimentu Elvyra sako tikrai neskiepysianti savo sūnaus, o ultimatumus šeimoje spręs paprastai: „Jei kas, aš pasiimu vaiką ir išeinu“. Elvyra neabejoja: jeigu nuomonės su vyru ir toliau taip kardinaliai skirsis, galimos netgi skyrybos. „Aš pagimdžiau ne tam, kad su mano vaiku būtų daromi eksperimentai“, – sako ji.

Aš pagimdžiau ne tam, kad su mano vaiku būtų daromi eksperimentai.

Iki kovo mėnesio Elvyra sako turinti galimybių pasą. Tačiau, kai jo galiojimas pasibaigs, tikisi... vėl susirgti koronavirusu.

Verslininkui ir knygų autoriui Mariui Jovaišai girdėti tokias kalbas – kraupu. „Didžiausia veidmainystė yra ta, kad, kai jums kas nors atsitinka, jūsų vaikams kas nors atsitinka, jūs lekiat į ligonines, lekiat į reanimacijas, puolat gydytojams po kojom, kad jie darytų viską, naudotų, ką tiktai jie gali. Tada jie leidžia imunosupresantus, seroidus, hormonus, kurių poveikis daug kenksmingesnis, kad tik ištrauktų tą jūsų vaiko gyvybę ar jūsų paties. O čia staiga jau jūs turite kompetencijų spręsti, kad čia jūsų neįtikina, gal klinikiniai tyrimai kreivai padaryti buvo, gal koksai Bilas Geitsas čia jus visus čipuoja. Čia yra apgailėtinai tai, kas vyksta“, – Elvyrai ir kitiems skiepų skeptikams atvirai rėš keturių vaikų tėtis.

M. Jovaiša Elvyrai ir jos bendraminčiams pasiūlys ir dar vieną alternatyvą. „Jeigu žmogus yra toks kietas „bičas“ ar mergina, kad atsisako valstybės jam duodamo nemokamai skiepo, tai aš jiems siūlau pasirašyti išsižadėjimą, kad jie nesutikdami to skiepo imti, nesutinka ir valstybės gydymo priimti. Ir kai gausite sąskaitą po 8000 už dieną reanimacijoje, tai ta bravūra, manau, greitai išnyks“.

Karšta ir labai aktuali diskusija su garsiausiais gydytojais ir griežtą nuomonę turinčiais visuomenės atstovais – jau šį vakarą, 19.30 val., LNK laidoje „KK2 penktadienis“.

Panirę į mokslus

M.Jovaišos manymu, kiekvienas, kas turi vaikų, pritars, kad veikti karantino metu ir suaugusiesiems yra ką. O jų Mariaus ir Brigitos šeimoje – net keturi, ir paties įvairiausio amžiaus – nuo penkerių iki septyniolikos metų. Tad didžioji dalis dienos prabėga stengiantis užtikrinti jų mokslų tęstinumą.

Du vyresnieji – šeštokas Vincentas ir dešimtokė Marija – gana savarankiški, jų daug prižiūrėti nereikia. Daugiausia dėmesio tenka skirti pirmokėliui Antanukui.

Tiesa, Vilniaus tarptautinė mokykla, kurią lanko vaikai, M.Jovaišos teigimu, yra parengusi tikrai gerą nuotolinio mokymo sistemą – vaikai nuo ankstyvo ryto gauna užduotis, vyksta bendros pamokos per vaizdo konferencijas, grupiniai susirinkimai, užduotis turi atlikti, nusiųsti mokytojams. Vyresniesiems lengviau, o mažajam reikia padėti. Mažiausioji – penkerių Sofija Ona – taip pat ir skaityti mokosi, ir rašyti, ir spalvas pažinti, tad ir jai veiklos pakanka.

Ir nors vaikai iš pradžių džiaugėsi, kad nereikia į mokyklą eiti, prabėgus keturioms karantino savaitėms tas džiaugsmas išblėso. Jau norisi su draugais pabendrauti, tačiau tegali telefonu.

Aš, kaip ilgų distancijų, ultramaratonų bėgikas, drąsiai galiu pasakyti – kai žinai, kad už kampo yra finišo tiesioji, jėgų atsiranda gerokai daugiau.

"Teks dar šiek tiek pakentėti. Nieko baisaus, – sako M.Jovaiša. – Tik štai Marijos septynioliktas gimtadienis kovo 27-ąją buvo karantininis – šventėme be svečių ir draugų namuose. Artėja mažosios gimtadienis gegužės 1-ąją. Labai tikimės, jau ne karantine galėsime švęsti, o su seneliais ir su draugais."

Mokosi kinų kalbos

Laiko veltui neleidžia ir pats M.Jovaiša. Kasdien po tris valandas jis mokosi kinų kalbos.

"Seniai norėjau, ir dabar, kai esu priverstas sėdėti namuose, atsirado tam laiko, – sako Marius. – Kažkas pradeda vąšeliu nerti, kažkas – pinti, o aš pradėjau kinų kalbą mokytis. Neturiu iliuzijų, kad būdamas 47 metų išmoksiu tą kalbą idealiai, bet bent kažkiek – kelis šimtus ženklų išmokti rašyti, keletą šimtų žodžių išmokti, kad galėtume susipažinti, paprasčiausias frazes pasakyti. Tai labai smagi, prasminga ir smegenims naudinga veikla. Iš šiaip, mano požiūriu, žmogus turi visą gyvenimą kažko mokytis ir neleisti savo smegenims užmigti. Tad tai ir sveika, ir naudinga."

Jau seniai neatsiejama šeimos gyvenimo dalis ir sportas. Kadangi gyvena Vilniaus pakrašty, kasdien eina pasivaikščioti į šalia esančius miškelius, prasibėga – tai po vieną, tai po kelis.

Vincentas sportuoja "Geležinio Vilko" futbolo komandoje, tai dabar, kai treniruotės nevyksta, kad neatsiliktų, sportuoja kieme – pratimų kojoms padaro, kamuolį paspardo.

"Sportuoti mes labai mėgstame, tam net kažkokių ypatingų pastangų nereikia, natūraliai be sporto neišgyvename", – sako Marius.

Aktyvus: sportas M.Jovaišos gyvenime – gyvybiškai būtinas.

Tarsi žemės drebėjimas

Paties M.Jovaišos darbus karantinas nemenkai sutrikdė, daug darbų neišvengiamai sustojo, daug ką teko perorganizuoti, veiklą pertvarkyti.

"Manau, kad sunku dabar rasti verslų ar užsiėmimų, kurių karantinas nebūtų palietęs negatyviai. Gal kurjerių tarnybų pristatymai ir išaugo, bet didžioji dalis skaudžiai nukentėjo. Teks, matyt, kažkiek laiko dar pakentėti. Nesu pesimistas, – tikina pašnekovas. – Pasibaigus karantinui, bus sunkumų, bus nuosmukis, ko gero, bus nemažai ir tokių verslų, kurie užsilenks. Bet bus ir tų, kurie turėjo sukaupę kažkokių atsargų, racionaliai žiūrėjo į gyvenimą, neprisiskolino, kurie jau ankstesnių krizių buvo pamokyti, – jie išliks, o gal net ir sustiprės, užimdami vietas tų, kurie turėjo pasitraukti ar kažkuo nauju užsiimti. Suprantama, įvyks tam tikras persiskirstymas – ir kapitalų, ir rinkų, nes tai tikrai yra didelis sukrėtimas, vaizdžiai sakant, didelis žemės drebėjimas. Bet tikrai ne pasaulio pabaiga."

Vis dėlto M.Jovaiša įžvelgia šiame karantininiame laikotarpyje ir šį tą gero. "Pažiūrėkite – valandų valandos, dienų dienos eina, karantinas tęsiasi jau daugiau nei mėnuo. Kiek galima padaryti dalykų, kuriuos kažkada norėjome padaryti, svajojome, bet vis kažkaip atidėliodavome, – ragina išnaudoti atsivėrusias galimybes. – Jeigu kas norėjo pradėti rašyti dienoraštį, bet vis laiko nerasdavo, prašau – yra laiko, sėdėk, rašyk, galvok, reflektuok. Išmokti naują kalbą, peržiūrėti klasikinių filmų kolekcijas, paskaityti knygas, atnaujinti klasikos žinias – daugybę dalykų namuose sėdėdami kuo puikiausiai galime daryti. Ir aš galvoju, kad iš to karantino galime išlįsti kažkiek praturtėję ir sustiprėję dvasine bei mentaline prasme. Yra tokie posakiai – "kas mūsų neužmuša, tas mus sustiprina", "nėra to blogo, kas neišeitų į gera". Jie labai teisingi ir, esant šiai situacijai, tinka."

Išbandymai naudingi

Toks sudrebinimas, M.Jovaišos manymu, kartais yra naudingas. Mat kai gyveni lengvai, darai ką nori, iš bankų lengva ranka skoliniesi, yra šaunu. O staiga supranti, kad ne taip jau viskas ir šaunu, kad viską reikia daryti šiek tiek atsargiau, mažesniais žingsniais, sukaupiant riebaliuką.

Tokių krizių pagąsdinimas ilgalaike prasme, pasak Mariaus, – į naudą. Juk ne be reikalo tie, kurie matė sunkumų, matė karą, badą, gyvena atsargiau, protingiau, racionaliau. O tiems, kam viskas lengvai ėjosi, bet koks sunkumas kelia ir stresą, ir paniką, ir tampa tragedija.

"Panašūs išbandymai kartais yra reikalingi – ir visai žmonijai, ir tautai, ir valstybei, – svarsto M.Jovaiša. – Kartais visai gerai pasižiūrėti, kaip būtų, jeigu būtų. Iš tikrųjų juk tai, ką dabar matome, ne kažkoks maras – tai tik virusas. Labai gerai, kad turime tokią treniruotę, nes visokiausių užkratų per ateinančius keliasdešimt metų gali būti ne vienas ir ne du. Dabar turime galimybę suvokti, kad turi būti kažkokios atsargos sukauptos – ir ekonominiame gyvenime, ir sveikatos sistemoje. Galiausiai galbūt žmonės pradės labiau saugotis, vienas kitą gerbti, neiti iš namų apsisnargliavę ir kosėdami, kaip būdavo iki šiol. Gal pripras rankas dažniau plautis – ir tai jau bus šiokia tokia nauda."

Naujas bendravimo žanras

Dar vienas pliusas – sparčiai patobulės žmonių kompiuterinis raštingumas. Dabar net ir Jovaišų šeima bando rasti būdų, kaip rengti po visą pasaulį išsibarsčiusios giminės susitikimus ir pabendravimus naudojantis technologijomis.

"Yra tam įvairių programėlių. Susijungiame į vieną sistemą – kas iš Vilniaus, kas iš Londono, kas iš kokio Sidnėjaus – pasiimame kas kavos, kas arbatos, kas vyno taurę, ir bendraujame. Toks labai įdomus ir naujas žanras, kurio anksčiau mes nebandydavome. Pabendraujame su giminaičiais, su draugais. Geras būdas pabendrauti su tais, su kuriais anksčiau vis nebūdavo laiko susitikti, vienas kitą padrąsinti", – sako Marius.

Jis įsitikinęs, kad per šį laikotarpį žmonės daug ko išmoks – pirkti nuotoliniu būdų, mokytis nuotoliniu būdu, įvertinti įvairiausias tam sukurtas programėles. Tad atsidaro visai nauja rinka tiems, kas orientuojasi į modernėjantį pasaulį. Internetinė prekyba gaus gerą postūmį. Dabar net treneriai jau rengia internetines treniruotes. Na taip, nėra to fizinio kontakto, bet treneris mato ekrane, kaip tu ką darai, gali išsakyti pastabas ir patarti. Tad, Mariaus manymu, vyksta labai įdomių pokyčių, kurie visai neblogi.

Be papildomo streso

Pats M.Jovaiša į interneto erdvę su savo patarimais teigia nelendantis – nenori atimti duonos iš profesionalų. Pats jis toks nesijaučia – sako esąs tiesiog sveiko gyvenimo būdo entuziastas.

Tačiau paklaustas, ką patartų tiems, kurių pagrindinis maršrutas karantino dienomis yra sofa–šaldytuvas–sofa, turi ką pasakyti. "Tai susiję su stresiniu užkandžiavimu. Aš galvoju, kad galima leisti sau pasilepinti. Jeigu labai norisi tą šokolado plytelę suvalgyti, reikia sau tai leisti, bet nepamiršti, kad ir į lauką reikia išeiti – pasivaikščioti, pasportuoti, pajudėti", – ragina pašnekovas.

Kalbėdamas apie mitybą M.Jovaiša nepataria stresiniu laikotarpiu save laikyti geležinėse letenose – tai bus tik dar papildomas stresas.

Telieka susitelkti ir išsikapstyti, o visos šios tragedijos pabaiga – ne už kalnų.

"Tiesiog reikia rinktis tokius užkandžius, kurie nebūtų labai kaloringi. Jeigu jau matome, kad tikrai didelė problema, apskritai reikia jų nepirkti – neturėsite po ranka ir nevalgysite. Arba pavalgę išeikite valandą energingai pavaikščioti. Gal net su šiaurietiško ėjimo lazdomis, kad būtų didesnis krūvis visam kūnui. Ir grynu oru pakvėpuosite – kaip tik fantastiški orai už lango", – dar kartą akcentuoja judėjimo naudą.

Prisidėjo, kuo galėjo

"Brangieji! Kova su virusu mus sutelkė ir iškėlė gražiausius žmogiškumo sugebėjimus: solidarumą, pasiaukojimą, pilietiškumą, jautrumą. Matome daug pavyzdžių, kai žmonės dalijasi gera nuotaika, stengiasi vienas kitą palaikyti. Aš irgi pabandysiu prie to prisidėti", – jau antrąją karantino dieną savo "Facebook" paskyroje rašė M.Jovaiša.

Jis sudarė galimybę visiems pageidaujantiems nemokamai parsisiųsti jo knygos "Aistra gyventi sveikai" internetinę versiją. Paklaustas, kodėl ryžosi tokiam žingsniu, dėl kurio praras dalį pajamų už knygas, jis teigė, kad karantino pradžia buvo visiems labai bauginanti, kėlė didelį stresą.

"Pastebėjau, kad nuo pirmų karantino dienų žmonės stengėsi vienas kitą padrąsinti, parodyti solidarumą. Pagalvojau – o ką aš galiu? Kuo aš galiu prisidėti? Namie turiu keturis vaikus, tad savanoriauti nelabai galiu eiti. Kažkokių ypatingų turtų, kuriuos galėčiau skirti kovai su šia pandemija, neturiu. Nusprendžiau, kad galiu pasidalyti ta savo knyga, kuri žmonėms tikrai patinka. Padarėme, kad elektroninę jos versiją galėtų parsisiųsti visi, kuriems tai įdomu. Gal ji žmonėms bus impulsas per tas kelias savaites kažką naujo pradėti, pavyzdžiui, – labiau rūpintis savimi", – sako knygos "Aistra gyventi sveikai" autorius.

Viską, apie ką joje rašo, M.Jovaiša išbandė pats. O rašo joje apie tai, kaip visą gyvenimą mokytis, kaip susigalvoti tikslų, kurie lydės tave iki gyvenimo pabaigos, kaip stiprinti savo kūną, smegenis, net kaip išmokti žongliruoti kamuoliukais, ar pasiekti kojų ir rankų lankstumo. Ir dabar turime puikų laiką tuo užsiimti. Anot M.Jovaišos, kasdien bent po 30 min. pasimankštinę, po mėnesio išeisite į laisvę jau būdami gerokai lankstesni.

Būtinybė: kai šeimoje – keturi įvairaus amžiaus vaikai, didžioji dalis dienos prabėga stengiantis užtikrinti jų mokslų tęstinumą.

Šviesa tunelio gale

Autorių džiugina tai, kad per porą dienų knygą parsisiuntė per 10 tūkst. žmonių – galbūt jis bent šiuo kukliu indėliu galėjo prisidėti prie geresnės žmonių nuotaikos, ir nuoširdžiai tikisi, kad jiems ta knyga bus naudinga. O pats tiki, kad kiekvienas geras darbas vėliau kažkokiu būdu sugrįžta.

"Taip, tie, kurie parsisiuntė mano knygą, karantinui pasibaigus greičiausiai nenueis ir nenusipirks popierinio jos varianto. Tačiau visi kažką paaukojame stengdamiesi vieni kitus palaikyti. Kas nemokamai sveikatos sistemos darbuotojus maitina, apgyvendina ar pavežėja, kas senoliais pasirūpina jiems maisto nupirkdami. Kai žmonės mato, kad vyksta kažkoks sąjūdis, kad dalijamasi gerumu, geresnė ir psichologinė atmosfera. Taip bendromis jėgomis vienas kitą palaikydami ir išgyvensime", – neabejoja Marius.

"Pradėkime matyti šviesą tunelio gale. Visada lengviau ištverti sunkumus, kai matome, kad finišas yra netoli. Aš, kaip ilgų distancijų, ultramaratonų bėgikas, drąsiai galiu pasakyti – kai žinai, kad už kampo yra finišo tiesioji, jėgų atsiranda gerokai daugiau. Jau visas pasaulis po truputį suvokia, kad duobės dugnas pasiektas ir pradedame kapstytis aukštyn. Telieka susitelkti ir išsikapstyti, o visos šios tragedijos pabaiga – ne už kalnų", – optimistiškai baigia pokalbį M.Jovaiša.

Tokį kreipimąsi paskatino viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad 2019 m. liepą verslininko, fotografo bei „Neregėtos Lietuvos“ autoriaus Mariaus Jovaišos įmonė „Unseen Pictures“ laimėjo LNKC konkursą tautinio kostiumo populiarinimui. Sutarties vertė – beveik 43 tūkst. eurų.

Konkurso reikalavimuose nurodyta, kad konkurse dalyvauti gali „visuomenei žinomas ir pripažintas“ fotografas, jis turi būti publikavęs „fototiražinių leidinių“, surengęs ne mažiau nei tris autorines parodas, publikavęs bent vieną 100 tūkst. vartotojų pasiekusią žinutę, turėti ne mažiau nei 10 tūkst. sekėjų.“

„Tokios konkrečios konkurso sąlygos apriboja galimybes dalyvauti didelei daliai Lietuvoje dirbančių fotografų ir kelia įtarimus, jog sąlygos buvo parengtos konkrečiam numatytam laimėtojui. Todėl kreipiuosi į Viešųjų pirkimų tarnybą prašydama išaiškinti, ar šio konkurso sąlygos ir reikalavimai nėra per daug konkretūs, siauri ir atitinkantys tik vieno asmens ir jo įmonės galimybes dalyvauti konkurse ir ar nebuvo pažeisti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir kiti principai, numatyti Viešųjų pirkimų įstatyme. Kartu prašau atsakyti, ar konkurse dalyvavo daugiau pareiškėjų, kurie atitiko konkurso sąlygas, ar tik vienas M. Jovaiša – Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko sūnus, kuris savo įmonėje rinkiminiu laikotarpiu buvo įdarbinęs premjero Sauliaus Skvernelio rinkimų kampanijos komandą“, ­– teigė A. Gedvilienė.

Ji primena, kad  Viešųjų pirkimų įstatymas  nurodo pagrindinius konkursų principus: „Perkančioji organizacija užtikrina, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų.“

Opoziciniai Seimo Kultūros komiteto konservatoriai sako, kad Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengto tautinio kostiumo populiarinimui skirto konkurso sąlygos buvo pritaikytos „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos sūnui fotografui Mariui Jovaišai, skelbia LRT televizija.

M. Jovaiša užsitikrino 43 tūkst. eurų sutartį. Jis pats sako, kad konkursas nesusijęs su „valstiečiais“, bet situacijos nekomentuoja.

Reikalavimuose nurodyta, kad tai turi būti „visuomenei žinomas ir pripažintas“ fotografas, jis turi būti publikavęs „foto tiražinių leidinių“, surengęs ne mažiau nei tris autorines parodas, publikavęs bent vieną 100 tūkst. vartotojų pasiekusią žinutę, turėti ne mažiau nei 10 tūkst. sekėjų.

„Čia yra labai aiškiai nutaikyta į konkrečius žmones, nes tokių fotografų yra tikrai mažai, jei iš viso jų yra, išskyrus Marių Jovaišą. Man atrodo, visi požymiai rodo, kad čia yra konkursas, kurio sąlygos parašytos vienam žmogui“, – teigė konservatorius Mantas Adomėnas.

Centro vadovas Saulius Liausa tikina, kad tokios sąlygos parengtos norint pritraukti jaunąją kartą, o konkurse dalyvavusi dar viena įmonė pasiūlė 65 proc. didesnę kainą.

Kaip skelbė 15min.lt,  M. Jovaišos įmonės prisidėjo prie S. Skvernelio prezidento rinkimų štabo veiklos: dėl nuotraukų ir rinkiminių plakatų S. Skvernelis buvo sudaręs sutartį su M.Jovaišos įmone „MJ Projects“, per Estiją valdomoje M. Jovaišos įmonėje „PharmaNet“ buvo įdarbinti S. Skvernelio rinkimų štabo darbuotojai.

Pasak portalo, 2018-aisiais „PharmaNet“ laimėjo Valstybinių miškų urėdijos konkursą ir pasirašė su ja sutartį. Maksimali sutarties vertė – 36 tūkst. eurų. Kitą pirkimą 2018-aisiais „PharmaNet“ dar su dviejomis kitomis įmonėmis laimėjo Lietuvos oro uostuose.

Pasak Prezidentės, knyga, pristatanti pasauliui Lietuvą jau ne tik kaip neregėto, stulbinančio kraštovaizdžio, bet ir išskirtinių talentų ir gebėjimų šalį, – puiki modernios valstybės vizitinė kortelė.

Lietuva veržiasi į XXI amžių savo inovacijomis ir išradimais, todėl naujasis albumas – unikalus būdas Lietuvos sėkmės istoriją papasakoti visam pasauliui.

Inovacijos atnaujintoje „Neregėtoje Lietuvoje“ prasideda jau knygos viršelyje. Čia sukurtas nuo saulės baterijos įsižiebiantis Vytis. Prie šio analogo neturinčio leidinio kūrimo prisidėjo net 7 inovatyviausios šalies įmonės. Tai tiesioginė užuomina, kviečianti pažinti Lietuvą kaip aukštųjų nano- ir biotechnologijų kraštą.

Anot Prezidentės, svarbu, kad knygoje nelieka pamirštas ir protėvių paveldas, jo išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms. Tai, ką turime gražiausio ir unikaliausio – verbas, margučius, Užgavėnių kaukes, įvairius archeologinius radinius, su pasididžiavimu rodome ir savo šalies svečiams kaip savo tapatybės dalį.

Šalies vadovės teigimu, valstybės šimtmečio proga atnaujintas albumas Lietuva besidomintiems žmonėms padės suprasti ne tik įspūdingą praeitį, bet ir pajusti ateities tendencijas ir tikslus.

Klaipėdoje vykusiame renginyje M. Jovaiša, pasitelkęs savo užfiksuotus gamtos kadrus, pasakojo, kaip prasidėjo pirmieji jo žingsniai į fotografiją. Ryšio su gamta svarbą fotografas pajautė dar vaikystėje, dalyvaudamas archeologinėse ekspedicijose. Vėliau gamta įkvėpė itin dideliems gyvenimo pokyčiams – iškeisti istorijos mokytojo specialybę bei sėkmingą reklamos verslą į mylimą hobį – fotografiją.

„Gamta yra visų gyvų organizmų namai. Gyvūnai jaučia tai instinktyviai, jų būtis suderinta su gamta. Tuo tarpu kai kurie žmonių poelgiai ne visada suderinami su atsakingu požiūriu į gamtą bei jos teikiamą prieglobstį. Vienas iš žmonijos užmaršumą parodančių poelgių – tarša bei netinkamas buitinių ar elektronikos atliekų rūšiavimas“, – pagrindinę renginio mintį apibendrino M. Jovaiša.

Susitikimo metu M. Jovaiša pasidalino gamtos fotografijomis tiek iš Lietuvos, tiek iš tolimųjų kraštų, tokių, kaip Kuba, Argentina ir kt. Taip pat fotografas trumpai aptarė ir EPA atlikto naujausio Lietuvos gyventojų elektroninių atliekų rūšiavimo įpročių tyrimo rezultatus, kurie parodė esamą gyventojų santykį su gamta bei jos tausojimo praktikas. Tokiu būdu norima paskatinti gyventojus atkreipti dėmesį į tinkamą atliekų rūšiavimą, tam kad bendromis pastangomis išlaikytume tokią aplinką, kokia yra matoma geriausiuose gamtos fotografo kadruose.

Anot EPA direktoriaus Lino Ivanausko, atsakingas elgesys, rūšiuojant atliekas turėtų būti kiekvieno gyventojo atsakomybė. „Vienas iš svarbių mūsų organizacijos veiklos tikslų – edukuoti visuomenę, kaip saugiai ir atsakingai atsikratyti elektronikos atliekomis. Gyvi susitikimai, pokalbiai ir diskusijos skatina gyventojus daryti pokyčius ne tik savo namuose, pavyzdžiui, atsikratant nenaudojamos elektronikos, bet ir pakeisti požiūrį į tai, kas svarbiausia. Įvairių nenaudojamų, sugedusių įrenginių laikymas su mintimi „o gal prireiks”, argumentai, jog daiktas kainavo brangiai ar prietaisui jaučiami sentimentai – nėra priežastys kaupti ar dar blogiau – netinkamam prietaisus sandėliavimui keliant pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai“, – teigė L. Ivanauskas.

Susitikime buvo akcentuojama, jog netinkamai laikomos arba išmetamos ne į jai skirtus konteinerius, nebenaudojamos elektronikos atliekos, irdamos kelia pavojų aplinkai, tuo pačiu – ir žmogaus bei kitų likusių gyvų organizmų sveikatai.

Klaipėdos miesto gyventojai ir jo svečiai galės iš pirmųjų lūpų išgirsti išskirtines gamtos fotografo istorijas: kokius iššūkius reikia įveikti gamtoje, norint turėti gerą kadrą, kokiais būdais gamta demonstruoja savo charakterį ir kaip ji priverčia ją pamilti.

Fotografijų iš paukščio skrydžio albumo „Neregėta Lietuva“ autorius M. Jovaiša teigė, kad fotografija suteikia galimybę užfiksuoti ir perteikti realią stebėtojo emociją.

„Savo pasakojimu noriu atskleisti, kiek daug gali gamtos fotografija. Pranešime nematysite teksto – tik nuotraukos, kuriomis noriu perteikti savo patirtį, įskaitant ir keliones“, – pasakojo M. Jovaiša. Fotografas dalinsis įspūdžiais nuo Lietuvos iki saulėtosios Kubos, kurią, fotografuoti iš oro iki šiol leista tik vieninteliam M. Jovaišai.

„Gamta mane įkvėpė pradėti fotografuoti. Galima sakyti, jog joje atradau save. Mano kokybiškai gyvenimo kasdienybei stiprus ryšys su gamta – neišvengiamas. Esu įsitikinęs, kad žmonės yra dalis gamtos, todėl turiu teisę ne tik ja mėgautis, bet ir įsipareigojimą ją saugoti. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo istorijomis – tikiuosi jos įkvėps ir paskatins ieškoti savo variklio, kuris man visą gyvenimą buvo gamta. Pranešime pasakosiu apie pirmąjį žingsnį į gamtos fotografiją, kuris buvo dar vaikystėje, taip pat trumpai apžvelgsiu fotografų kasdienybę: kaip tenka keltis paryčiais, lipti į medžius dėl gero kadro, apie eksperimentinius orlaivius bei kitą įrangą, kuri man padėjo užfiksuoti geriausias fotografijas“, – pasakojo M. Jovaiša.

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) organizuojamame susitikime Kauno miesto gyventojai ir jo svečiai galės iš pirmųjų lūpų išgirsti išskirtines gamtos fotografo istorijas: kokius iššūkius reikia įveikti gamtoje, norint turėti gerą kadrą, kokiais būdais gamta demonstruoja savo charakterį ir kaip ji priverčia ją pamilti.

Fotografijų iš paukščio skrydžio albumo „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša teigia, kad fotografija suteikia galimybę užfiksuoti ir perteikti realią stebėtojo emociją. „Savo pasakojimu noriu atskleisti, kiek daug gali gamtos fotografija. Pranešime nematysite teksto – tik nuotraukas, kuriomis noriu perteikti savo patirtį, įskaitant ir keliones“, – pasakoja M. Jovaiša. Fotografas dalinsis įspūdžiais nuo Lietuvos iki saulėtosios Kubos, kurią, fotografuoti iš oro iki šiol leista tik vieninteliam M. Jovaišai.

„Gamta mane įkvėpė pradėti fotografuoti. Galima sakyti, jog joje atradau save. Mano kokybiškai gyvenimo kasdienybei stiprus ryšys su gamta – neišvengiamas. Esu įsitikinęs, kad žmonės yra dalis gamtos, todėl turiu teisę ne tik ja mėgautis, bet ir įsipareigojimą ją saugoti. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo istorijomis – tikiuosi jos įkvėps ir paskatins ieškoti savo variklio, kuris man visą gyvenimą buvo gamta. Pranešime pasakosiu apie pirmąjį žingsnį į gamtos fotografiją, kuris buvo dar vaikystėje, taip pat trumpai apžvelgsiu fotografų kasdienybę: kaip tenka keltis paryčiais, lipti į medžius dėl gero kadro, apie eksperimentinius orlaivius bei kitą įrangą, kuri man padėjo užfiksuoti geriausias fotografijas“, – pasakoja M. Jovaiša.