„Šiuo skelbiu, kad atsisakau dėtis prie federalinės vyriausybės ir tuo pačiu maldauju baigti debatus apie personalijas“ Socialdemokratų partijoje (SPD), sakoma M. Schulzo pareiškime.

„Mano asmeninės ambicijos turi nusileisti partijos interesams“, – pažymima pranešime.

Trečiadienį SPD ir konservatyvusis CDU/SCU A. Merkel blokas paskelbė apie atkakliai derintą koalicijos sutartį, kurioje esama didelių nuolaidų centro kairiesiems, jiems numatyti šeši ministrų postai, tarp jų – finansų ir užsienio reikalų.

Dabartinis M. Schulzo pareiškimas yra antras jo posūkis į priešingą pusę nuo rugsėjo rinkimų, per kurios SPD remiančių balsų skaičius smuko iki vos 20,5 proc.

Buvęs Europos Parlamento pirmininkas anksčiau sutiko, kad būtų trečią kartą pakartota A. Merkel vadovaujama kairiųjų ir dešiniųjų „didžioji koalicija“ ir kad jis bus ministras jos vyriausybėje.

Kadangi šiai koalicijai patvirtinti rengiamas visų 460 tūkst. SPD narių referendumas, penktadienį tapo nebegalima ignoruoti partijos aktyvistų dantų griežimo garso dėl M. Schulzo mėginimo užsitikrinti šiltą vietelę

Partijos viršūnėje esantis dabartinis užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis (Zigmaras Gabrielis), beje populiariausias tarp vokiečių politikas, interviu vienam laikraščiui dejavo, „kaip mažai pagarbos yra SPD partijoje bendraujant tarpusavyje ir kaip kieno nors žodis tampa lemiamas“.

„Aš nusprendžiau prisijungti prie vyriausybės kaip užsienio reikalų ministras“, – sakė jis žurnalistams, praėjus kelioms valandoms po to, kai A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), jos partnerė Bavarijoje Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) ir (SPD) sudarė sutartį dėl „didžiosios koalicijos“ atnaujinimo.

M.Schulzas savo įpėdine SPD partijos vadovo poste, kurį jis užėmė kiek daugiau nei metus, nurodė partijos parlamentinės frakcijos lyderę Andrea Nahles (Andrėją Nales).

Antros didžiausios Vokietijos partijos SPD lyderis Martinas Schulzas (Martinas Šulcas) sakė, kad jis ir kiti aukšto rango partijos pareigūnai kitą trečiadienį susitiks su kanclere ir aptars derybas, turinčias prasidėti sausį.

Tačiau jis pabrėžė, kad jo partija neplanuoja paprasčiausiai pasirašyti sutarties dėl dešiniųjų ir kairiųjų „didžiosios koalicijos“ pratęsimo. Vadinamoji „GroKo“ vadovavo šaliai nuo 2013-ųjų.

A. Merkel yra ne kartą sakiusi, kad nori suformuoti „stabilią vyriausybę“ – didžiąją koaliciją, tačiau M. Schulzas teigia, kad tas bendradarbiavimas gali būti „skirtingų formų“.

„Yra daug skirtingų modelių, kokia galėtų būti stabili vyriausybė“, – sakė jis žurnalistams po pasitarimo su SPD lyderiais.

„Norime savo šalyje kitokios valdymo kultūros. Nebebus „tęsime kaip anksčiau“, nebebus didžiosios koalicijos tęsinio tokia forma, kuri buvo anksčiau“, – pridūrė socialdemokratų vadovas.

Triuškinantį pralaimėjimą rugsėjo rinkimuose patyrusi SPD atsargiai vertina galimybes skubiai atnaujinti partnerystę su konservatoriais.

Partijos jaunimo sparnas taip pat priešinasi naujai „GroKo“. Bet koks sprendimas koalicijos klausimu privalės būti patvirtintas ir žemesnio rango socialdemokratų partijos narių balsavimu.

SPD vadovybė leidžia suprasti, kad yra nemažai variantų: socialdemokratai gali atsisakyti tapti A. Merkel konservatorių partneriais, ir tada Vokietijoje būtų skelbiami pirmalaikiai rinkimai, arba palaikyti mažumos vyriausybę, kuriai vadovautų ilgametė kanclerė.

Neatmetamas ir trečias įvykių scenarijus – „bendradarbiavimo koalicija“ arba „KoKo“. Jai priklausytų abi aljansą sudariusios partijos, sutariančios kai kuriais klausimais, tačiau potencialiai ginčytinas temas jos paliktų parlamentiniams debatams.

Pasak M. Schulzo, parengiamosios derybos neturėtų ilgai užtrukti, ir SPD norėtų per savo kongresą sausio 14-ąją nubalsuoti, ar oficialiai pradėti derybas dėl koalicijos.

Regis, vokiečiai palankiau vertina naujos „GroKo“ idėją: transliuotojo ARD paskelbtos apklausos rezultatai rodo, kad tokią koaliciją palaiko 61 proc. respondentų – 16 proc. daugiau nei praėjusią savaitę.

A. Merkel vadovaujamos mažumos vyriausybės idėjai palaikymą išreiškė tik 34 proc. apklaustųjų.

Po ketvirtadienį vėlai vakare surengtų derybų su kanclere M. Schulzas sakė, kad rekomenduos socialdemokratams pradėti oficialias diskusijas su A.Merkel. Tačiau politikas pažymėjo, jog tai nereiškia, kad jis įsipareigoja jungtis prie vyriausybės.

„Turime kelias galimybes, susijusias su vyriausybės formavimu, – sakė M. Schulzas. – Turime visas jas aptarti. Būtent tai siūlysiu partijos vadovybei pirmadienį.“

A. Merkel niekaip nepavyksta suformuoti valdančiosios koalicijos po rugsėjį įvykusių rinkimų, per kuriuos jos partijai nepavyko užsitikrinti daugumos.

Kadangi SPD iš pradžių atsisakė likti koalicijoje su A. Merkel konservatoriais, ilgametei kanclerei teko pradėti derybas su kairiosios pakraipos Žaliųjų partija ir verslui palankia Laisvąja demokratų partija (FDP). Tačiau tos derybos praėjusią savaitę žlugo, FDP vienašališkai nusprendus iš jų pasitraukti.

Be naujų rinkimų, A. Merkel liko du pasirinkimai: prašyti SPD prisijungti prie naujos „didžiosios koalicijos“ arba mėginti dirbti kaip mažumos vyriausybė.

Socialdemokratai iškart po jiems katastrofiškai nesėkmingų rinkimų tvirtinę, kad dirbs opozicijoje, praėjusią savaitę po prezidento Franko-Walterio Steinmeierio (Franko Valterio Šteinmejerio) raginimo sušvelnino savo poziciją ir pareiškė esantys pasirengę deryboms su konservatoriais.

Mėgins išnaudoti A. Merkel nesėkmes

Vokietijos šiauriniame mieste Hanoveryje šeštadienį vyks ypatingas kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) suvažiavimas, per kurį bus tariamasi, kaip būtų tinkamiausia išnaudoti politinę aklavietę, kurioje atsidūrė kanclerė Angela Merkel.

Į dviejų dienų renginį atvyks apie 600 delegatų. Tuo pačiu metu AfD oponentai rengs pabėgėlius remiančias demonstracijas, o padėtį budriai prižiūrės policija.

Rugsėjo mėnesį vykusiuose rinkimuose prieš musulmonus nusistačiusi AfD surinko apie 13 proc. balsų ir gavo beveik 100 vietų parlamente.

Pagrindinis partijos šūkis buvo „Merkel turi pasitraukti“. „Alternatyva Vokietijai“ griežtai nepritaria kanclerės 2015 metais priimtam sprendimui į šalį įsileisti daugiau nei milijoną prieglobsčio prašytojų.

AfD džiūgauja dėl A. Merkel nesėkmių – po rinkimų kanclerė neužsitikrino valdančiosios daugumos ir dabar tebetęsia stringančias derybas dėl koalicijos.

Tačiau ir AfD nestinga savų problemų. Per šio savaitgalio suvažiavimą gali pasireikšti kova dėl valdžios tarp ketverius metus gyvuojančios partijos griežtesnių ir nuosaikesnių pažiūrų narių.

Svarbiausias susirinkimo tikslas – išrinkti naują vadovybę, rugsėjo mėnesį iš partijos dramatiškai atsistatydinus žinomiausiai jos atstovei Frauke Petry (Fraukei Petri).

Nors partijos bendrapirmininkis Joergas Meuthenas (Jorgas Moitenas) sieks būti pakartotinai išrinktas, jam iššūkį meta pagrindinis AfD kandidatas Berlyne Georgas Pazderski (Georgas Pazderskis).

AfD parlamento frakcijos seniūnas Alexander'as Gaulandas (Aleksandras Gaulandas) paragino partiją toliau laikytis dviejų lyderių praktikos, esą padedančios spręsti vidinius nesutarimus.

„Man itin svarbu, kad AfD partijos viršūnė atstovautų Rytams ir Vakarams, taip pat tiek konservatyvioms, tiek nuosaikesnėms pažiūroms“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis.

Šuolis į dešinę

Buvusi partijos bendrapirmininkė F. Petry, pasitraukusi dėl nesutarimų su griežtųjų nacionalistų frakcija ir įkūrusi atskirą partija, buvo AfD charizmatiškiausia asmenybė.

Netikėtai pasitraukdama F. Petry tarsi patvirtino gandus apie nesutarimus partijos viduje, bet jos pavyzdžiu pasekė tik dar vienas į parlamentą patekęs AfD narys.

„Atrodo, ji tikėjosi, kad kartu su ja išeis daugiau žmonių, bet to neįvyko“, – sakė A. Gaulandas.

„Parlamento grupė darniai dirba kartu“, – tikino jis.

Tikėtina, kad Bjoernas Hoecke (Bjernas Hėkė), sukėlęs pasipiktinimą komentarais, kad Vokietija nebeturėti atgailauti dėl nusikaltimų, įvykdytų per Antrąjį pasaulinį karą, atstovaus Hanoveriui 13 narių partijos valdyboje.

Neseniai grupė aktyvistų surengė neįprastą protesto akciją prieš B. Hoeckę – prie politiko namų slapta pastatė Berlyne esančio paminklo Holokausto aukoms atminti kopiją.

„Hoecke ir jo rėmėjai yra partijos radikaliųjų nacionalistų sparnas“, – rašo Berlyno laikraštis „Tagesspiegel“.

„Jeigu jiems bus gausiai atstovaujama naujojoje valdyboje, tai bus vertinama kaip partijos šuolis į dešinę... ir gali paskatinti nuosaikesnių pažiūrų partijos narius išstoti“, – pridūrė leidinys.

Rūpesčiai – jų nuopelnas

AfD vadovai teigia, kad ketvirtos kadencijos siekiančią A. Merkel ištikę rūpesčiai yra jų nuopelnas.

„Šiuo metu padėtis itin nestabili, ir tai gali būti naudinga AfD, – AFP sakė politikos analitikas Wofgangas Schroederis (Volgangas Šrėderis) iš Kaselio universiteto vakarų Vokietijoje. – Tai gali toliau kurstyti nusivylimą politika – pavyzdžiui, kad „jie net nesugeba susitarti dėl vyriausybės sudėties“.

Apklausos rodo, kad politinis kraštovaizdis tikrai nepastovus. Kai kurios nuomonių apklausos rodo, kad žlugus koalicijos deryboms AfD įgijo kiek daugiau paramos, tačiau kitos, atvirkščiai, rodo, kad nuo rugsėjo mėnesio palaikymas šiai partijai sumažėjo.

Anot W. Schroederio, AfD sėkmė lėmė, kad kitos partijos, tarp jų liberalioji FDP ir A. Merkel partneriai Bavarijoje, Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), stengėsi kopijuoti kai kurias jų griežtesnes kraštutinių dešiniųjų nuostatas dėl imigracijos, Europos ir aplinkosaugos.

„Galbūt tai reiškia, kad AfD teks labiau stengtis patraukti dėmesį, ir tai tikrai pamatysime partijos susirinkimo metu“, – pabrėžė analitikas.

Suskaičiavus sekmadienį vykusių rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad dešiniojo sparno populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) atėmė iš A.Merkel konservatorių apie milijoną balsų, todėl dabar jai teks spręsti sudėtingą koalicijos formavimo klausimą.

„Tikėjomės geresnių rezultatų“, – pripažino ji. Galutiniai rezultatai, paskelbti pirmadienį rodo, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) ir jos bavariškoji sąjungininkė – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – gavo 33 proc. balsų. Konservatorių pozicijos susilpnėjo: prieš ketverius metus jie surinko 41,5 proc. balsų, o šiais metais jų pasirodymas buvo vienas blogiausių per pokario laikotarpį.

63 metų A.Merkel teigė, kad toliau jos laukia žvalgomosios derybos su dviem mažesnėmis partijomis – verslui palankia Laisvąja demokratų partija (FDP) bei į kairę linkusiais žaliaisiais.

Ji taip pat sakė, kad išties alyvos šakelę Socialdemokratų partijai (SDP), 12 pastarųjų metų priklausiusiai kadenciją baigiančiai A.Merkel Vokietijos tradicinių dominuojančių partijų „didžiajai koalicijai“.

Socialdemokratai gerokai atsiliko, gavę tik 20,5 proc. balsų. Šie rezultatai buvo blogesni negu ankstesnis prasčiausias SDP pasirodymas prieš aštuonerius metus, kai jie surinko 23 proc. balsų. Partijos lyderis Martinas Schulzas (Martinas Šulcas) žadėjo, kad SDP pereis į opoziciją.

Didžiausia visuotinių rinkimų laimėtoja tapo prieš ketverius metus įkurta partija AfD. Ji liko trečia po kampanijos, per kurią aštriai kritikavo A.Merkel ir jos sprendimą 2015 metais įsileisti į Vokietiją daugybę migrantų, taip pat sugebėjo išnaudoti platesnį nepasitenkinimą senaisiais politikos veidais.

Vokietijos kanclerė pripažino, kad daugybei žmonių ji tapo „skaldančia figūra“, todėl jie atidavė savo balsus AfD. Ji taip pat sakė suprantanti, kad daugiausia šalininkų ši kraštutinių dešiniųjų partija surinko buvusiuose komunistiniuose Vokietijos rytiniuose pakraščiuose, kur gyventojai jautėsi „likę nuošalyje“.

A.Merkel teigė mananti, kad ne visi tie rinkėjai yra ištikimi AfD šalininkai, ir bent dalies jų pasitikėjimą būtų galima atsikovoti „gera politika, sprendžiančia problemas“.

Savaitraštis „Der Spiegel“ pareiškė, kad A.Merkel už prastesnius nei tikėtasi rezultatus gali kaltinti tik save.

„Angela Merkel nusipelnė šio sutriuškinimo“, – parašė leidinio žurnalistas Dirkas Kurbjuweitas (Dirkas Kurbjuveitas). Jis sakė, kad kanclerės kampanija buvo „neįkvepianti“ ir „dažniausiai ignoravo dešiniųjų mestus iššūkius“.

„Užsieniečių invazija“

Į Bundestagą pateks beveik 90 AfP atstovų, palaikančių ryšius su prancūzų kraštutinių dešiniųjų Nacionaliniu frontu (FN) ir Didžiosios Britanijos UKIP.

Berlyne mažiausiai 500 žmonių sekmadienio vakarą susirinko prie sostinės centre esančio klubo, kur AfD partijos nariai šventė savo sėkmę, ir skandavo šūkius „naciai, lauk“ bei „visas Berlynas nekenčia AfD“.

Šios partijos bendrapirmininkis Alexander'as Gaulandas (Aleksandras Gaulandas) pirmadienį žurnalistams sakė, kad jo partija yra vienintelė tikra Vokietijos vokiečiams idėjos gynėja.

„Nenoriu prarasti Vokietijos dėl užsieniečių iš užsienio kultūrų invazijos“, – pareiškė jis.

Jis neatsiėmė savo žodžių apie tai, kad vokiečiai turėtų didžiuotis savo karo veteranais ir paragino vieną turkų kilmės vyriausybės pareigūną „išmesti Anatolijoje“.

Tačiau praėjus vos kelioms valandoms po partijos triumfo, per spaudos konferenciją į viešumą išsiliejo ilgą laiką trukusios vidinės AfD rietenos tarp nuosaikesnių politikų ir griežtesnės pozicijos besilaikančių kolegų.

Nacionalistinės partijos bendrapirmininkė Frauke Petry (Fraukė Petri) pirmadienį pareiškė neprisidėsianti prie savo partijos frakcijos nacionaliniame parlamente. Metusi šį akibrokštą, politikė išėjo iš salės.

Per sekmadienį vykusius rinkimus F.Petry buvo išrinkta vienmandatėje apylinkėje, tad ji vis tiek galės dirbti parlamente.

Politologė Suzanne Schuettemeyer (Siuzan Šiutemejer) iš Vokietijos Halės universiteto sakė, kad nors AfD ir bus opozicinė partija, skaldoma vidinių nesutarimų, jos buvimas parlamente pakenks šalies įvaizdžiui užsienyje.

„Čia yra Vokietija, ir tai, kaip kiti mus mato, pasikeis, nes AfD kalbės tokia kalba, kuri, manėme, buvo už mūsų politinio sutarimo ribų“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.

„Kartus nusivylimas“

Visos vyraujančios politinės srovės partijos atmetė galimybę bendradarbiauti su AfD, kurios lyderiai yra pavadinę A.Merkel „išdavike“ už tai, kad ši nuo 2015-ųjų į Vokietiją įsileido per milijoną prieglobsčio prašytojų.

Kaip pirmadienį pareiškė A.Merkel, nors ir nenorinti, kad migrantų antplūdis pasikartotų, savo sprendimo, priimto „humanitariniais“ pagrindais, ji nesigailinti.

Tačiau jos partijos sąjungininkės CSU lyderis, Bavarijos žemės premjeras Horstas Seehoferis (Horstas Zėhoferis), ginčijęsis su kanclere dėl imigrantų bangos, bet šiais metais atidėjęs į šalį jųdviejų nesutarimus, sakė, kad rinkimų rezultatai yra „kartus nusivylimas“ ir konservatoriams reikia uždengti „atvirą flangą dešinėje“, artėjant kitų metų žemių rinkimams.

Tuo tarpu SPD lyderis M.Schulzas pripažino, kad jo socialdemokratai patyrė „triuškinamą pralaimėjimą rinkimuose“. Pirmadienį jis pažadėjo, kad 150 metų gyvuojanti partija bus „stipri šios šalies opozicinė jėga, ginsianti šalies demokratiją nuo tų, kurie ja abejoja ir ją puola“.

„Jamaikos koalicija“

Tai reiškia, kad matematiškai įmanomi du vyriausybės variantai: tęsti „didžiąją koaliciją“ arba A.Merkel blokui susivienyti su FDP ir Žaliųjų partija.

Pastarasis aljansas vadinamas „Jamaikos“ koalicija, nes šių partijų spalvos yra tokios pačios, kaip tos Karibų valstybės vėliavos. Tokios sudėties koalicijos jau buvo išbandytos atskirų Vokietijos žemių vyriausybėse, nors joms ne visada gerai sekėsi. Federaliniu mastu tokia koalicija niekada nebuvo sukurta.

Liberalių pažiūrų FDP, laimėjusi 10,7 proc. balsų, grįžta į parlamentą po ketverių metų pertraukos.

Tuo tarpu žalieji, surinkę 8,9 proc. rinkėjų balsų, per savo kampaniją žadėjo įgyvendinti Vokietijoje perėjimą prie švarių energijos šaltinių.

Kita vertus, „Jamaikos koalicija“ gali būti nevieninga, nes trijų partijų pozicijos tam tikrais klausimais, pradedant nuo integracijos Europos Sąjungoje, ir baigiant imigracija, yra visiškai skirtingos. Dėl to derybos dėl koalicijos gali užsitęsti ištisus mėnesius, kad būtų išvengta pirmalaikių rinkimų.

Per specialų suvažiavimą partijos kampanijos programai prieš rugsėjo 24-osios rinkimus parengti M.Schulzas apkaltino A.Merkel ir jos konservatorių partiją CDU „sistemingu atsisakymu diskutuoti apie šalies ateitį“.

A.Merkel taktika, pasak jo, yra susilaikyti nuo savo pažiūrų skelbimo, todėl žmonės praranda susidomėjimą politika.

Socialdemokratų partija (SPD) užima poziciją įvairiais klausimais, o „kita šalis tyli“, sakė M.Schulzas.

„Berlyno sluoksniuose tai vadinama asimetriška demobilizacija. Aš tai vadinu ataka prieš demokratiją“, – pareiškė M.Schulzas, kurio partija yra jaunesnioji A.Merkel didžiosios dešiniųjų ir kairiųjų koalicijos partnerė.

„Didžiausias pavojus yra valdžios arogancija“, – pridūrė jis.

Savo kalboje M.Schulzas akcentavo savo partijos „socialinio teisingumo“ siekį, didinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems žmonėms ir įvesti nemokamą mokslą visiems.

Tačiau kaip bet kokios būsimos koalicijos su SPD sąlygą jis iškėlė gėjų santuokas.

„Nepasirašysiu jokio koalicijos susitarimo, kuriame nebus įrašyta santuoka visiems“, – sakė jis.

SPD raginimas dėl gėjų santuokų buvo pareikštas praėjus vos savaitei nuo žaliųjų siūlymo kelti panašią sąlygą. A.Merkel CDU iki šiol atsisakydavo leisti tuoktis tos pačios lyties asmenims.

Partijos lyderiai M.Schulzo kandidatūrą netikėtai iškėlė sausio mėnesį pasitraukus ilgamečiui pirmininkui Sigmarui Gabrieliui (Zigmarui Gabrieliui). Vėliau partijos populiarumas išaugo iki dešimtmetį nematytų aukštumų.

Pasak analitikų, 61 metų M.Schulzui naudingas yra toks faktas, kad jis yra palyginti naujas žmogus vidaus politikoje. Iki jo kandidatūros iškėlimo jis buvo Europos Parlamento pirmininkas.

Socialdemokratų generalinė sekretorė Katarina Barley (Katarina Barli) prieš sekmadienio suvažiavimą žurnalistams sakė, kad šiemet į partiją įstojo 13 tūkst. naujų narių.

A.Merkel, kurios centro dešinės Krikščionių sąjungos blokas yra sudaręs koaliciją su socialdemokratais, rugsėjo 24 dieną sieks ketvirtos kadencijos.

Daugelį metų A.Merkel šešėlyje buvusi Vokietijos darbininkų interesus tradiciškai ginanti partija pastarosiomis dienomis svaigsta vien pagalvojusi, kad jos naujasis lyderis gali užbaigti dešimtmetį trukusį „Europos karalienės“ valdymą.

M.Schulzas, buvęs Europos Parlamento pirmininkas, pirmadienį užsipuolė socialdemokratų „šventąją karvę“, buvusį kanclerį Gerhardą Schroederį (Gerhardą Šrėderį) už jo vadovavimo laikotarpiu 2003-2005 metais įvykdytas milžiniškas darbo ir socialines reformas.

Vadinamosios „Darbotvarkė 2010“ (Agenda 2010) reformos sumažino socialines išmokas ir padidino spaudimą bedarbiams grįžti į darbą.

Jos tai pat padėjo sumažinti nedarbą šalyje – jis sausio mėnesį siekė 5,9 proc. buvo mažiausias po 1990 metų Vokietijos susijungimo – ir davė postūmį ekonomikai šalies, kuri tuo metu buvo praminta „Europos ligoniu“.

Tačiau reformos taip pat padidino turtinę atskirtį ir padėjo atsirasti milijonams „dirbančių vargšų“, kurie dažnai dirbdavo keliose darbo vietose nepilną darbo dieną arba sudarę terminuotas darbo sutartis su darbdaviais ir vis tiek sunkiai sudurdavo galą su galu.

Daugelis darbininkų klasės SPD rėmėjų tada nusigręžė nuo šios partijos.

„Mes taip pat darėme klaidų“, – pripažino M.Schulzas, susitikęs su profesinių sąjungų atstovais ir kalbėdamas apie prieštaringai vertinamą reformų paketą.

„Svarbu yra tai, kad mums pripažinus, kad darėme klaidų, jos turi būti ištaisytos“, – pridūrė jis.

M.Schulzas žada padidinti socialines išmokas vyresnio amžiaus bedarbiams ir pakeisti neriboto laikino darbo sutartis riboto laiko sutartimis.

Robinas Hudas

Daugelis šį M.Schulzo iniciatyvą laiko smūgiu G.Schroederio reformoms, kurios buvo vykdomos šio tūkstantmečio pradžioje.

„SPD Robinas Hudas, – skelbė antraštė verslo dienraštyje „Handelsblatt“. – Martinas Schulzas keičia Socialdemokratų partijos kursą, sukdamas į kairę“.

M.Schulzo planai neabejotinai stumia daugiau nei 150 metų senumo SPD – jaunesniąją dabartinės koalicinės vyriausybės partnerę – į kairę, priartindami ją prie Jeremy Corbyno (Džeremio Korbino) vadovaujamos britų leiboristų partijos arba Prancūzijos prezidento posto siekiančio Benoit Hamono (Benua Hamono) socialistų.

M.Schulzo planus sveikina Vokietijos ultrakairioji partija „Die Linke“. Ji leido suprasti, kad dabar jau būtų linkusi sudaryti kairiąją koaliciją su SPD po rugsėjo mėnesio rinkimų, į kurią taip pat galėtų patekti ir Žaliųjų partija.

Tačiau dešiniosios jėgos M.Schulzo planus sutiko kritiškai. Vienas iš A.Merkel krikščionių demokratų lyderių Michaelis Fuchsas apkaltino M.Schulzą „socialpopulizmu“.

Tuo metu finansų ministras Wolfgangas Schaeuble (Volfgangas Šoiblė) pareiškė, kad SPD kandidatas užsiima „demagogija“, vaizduodamas neva katastrofišką Vokietijos darbininkų padėtį ir dalindamas finansiškai neatsakingus pažadus.

Beveik D. Trumpas

„Tai – beveik žodis žodin Trumpas“, – sakė W.Schaeuble paskutiniame interviu savaitraščiui „Der Spiegel“, kuriame lygino M.Schulzą su neseniai Baltųjų rūmų šeimininku tapusiu milijardieriumi ir buvusia televizijos realybės šou žvaigžde.

M.Schulzas į priešrinkiminę kovą su A.Merkel stojo sausio pabaigoje, turėdamas pranašumą prieš savo pirmtaką SPD vadovą Sigmarą Gabrielį (Zigmarą Gabrielį), kuris dabar užima užsienio reikalų ministro postą.

M.Schulzas, priešingai nei S.Gabrielis, niekada nedirbo A.Merkel didžiojoje koalicijoje, kuri vadovauja Vokietijai nuo 2013 metų, todėl leidžia sau ją kritikuoti.

Retoriniais sugebėjimais garsėjantis M.Schulzas sugebėjo įkvėpti naujų jėgų ilgai A.Merkel šešėlyje buvusiai savo partijai.

SPD paprastai surenka maždaug 20 proc. balsų ir 15 procentinių punktų atsilieka nuo A.Merkel CDU.

Tačiau M.Schulzas yra populiarus, o ypač – tarp jaunimo. Dauguma jaunų žmonių susirenka į SPD renginius ir vilki marškinėlius su M.Schulzo šūkiu „MEGA“ (Make Europe Great Again).

M.Schulzui yra palanku ir tai, kad rinkėjai pavargo balsuoti už A.Merkel, kuri jau daugiau nei dešimtmetį yra valdžioje ir gerokai nusilpo dėl pabėgėlių krizės, be to ši krizė padėjo iškilti antiimigracinei nacionalistinei partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Nors iki rinkimų dar yra septyni mėnesiai ir ką nors pranašauti būtų anksti, dauguma apžvalgininkų sutinka, kad partijų varžybos tampa vis įdomesnės.

Sekmadienį laikraštyje „Bild am Sonntag“ paskelbti apklausos rezultatai rodo, kad SPD palaiko 33 procentų rinkėjų – vienu procentiniu punktu daugiau nei A.Merkel partiją.

„Pagaliau būtų galima užbaigti A. Merkel iniciatyva visoje Europos Sąjungoje įgyvendinamą taupymo politiką, – teigė 29 metų Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) jaunimo organizacijos „JuSos“ vadovė J. Uekermann. – Jei socialistas laimėtų dar ir Prancūzijoje, dviem ekonomiškai galingiausioms Europos valstybėms imtų vadovauti kairiųjų proeuropinių partijų atstovai, o tai būtų aiški atsvara nacionalistinėms tendencijoms, kurios ryškėja Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse ir JAV.“

Tačiau netgi optimistiškiausiai nusiteikę Vokietijos kairieji tokį scenarijų greičiausiai vertina kaip utopišką, ypač atsižvelgiant į tai, kad vienintelė realistiška Prancūzijos kairiųjų viltis laimėti per gegužę rengiamus prezidento rinkimus yra siejama su kandidatu, kuris teigia, kad jo politika nebus nei kairioji, nei dešinioji, ir kuris atsisako bet kokių sąsajų su Socialistų partija.

Vis dėlto praėjusią savaitę Vokietijos socialdemokratų politikai, aktyvistai ir partijos nariai leido sau pasvajoti. Nuo tada, kai sausio pabaigoje buvęs Europos Parlamento pirmininkas M. Schulzas buvo įvardytas kaip SPD kandidatas į kanclerius, partijos reitingai smarkiai išaugo, pastebi „The Guardian“ korespondentas.

Jau antrą savaitę vieno Vokietijos tyrimų instituto rengiamos apklausos duomenimis, SPD reitingai pirmą kartą per penkerius metus pasiekė 31 proc., o tai vos trimis procentais mažiau už A. Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų rodiklį. Remiantis kitos to instituto surengtos apklausos rezultatais, jei Vokietijoje dėl kanclerio posto būtų balsuojama tiesiogiai, M. Schulzas gautų 37 proc, o A. Merkel – 38 proc. balsų. Dar viena praėjusią savaitę paskelbta apklausa rodo, kad M. Schulzo partija aplenkė konservatorius ir tapo stipriausia politine jėga šalyje.

„Mitinguose ir per kampanijos renginius matome didžiulį optimizmą, ypač tarp jaunų žmonių, – teigė J. Uekermann. – Martinas Schulzas kam nors gali atrodyti gana radikalus federalistas, tačiau jo pažiūros mūsų kartos atstovams yra artimos.“

Jo pirmtako Sigmaro Gabrielio vadovaujami socialdemokratai prisijungė prie „didžiosios koalicijos“ vyriausybės, tačiau jiems sunkiai sekėsi prisiimti nuopelnus už savo politikos iniciatyvas, pavyzdžiui, už minimalaus darbo užmokesčio įvedimą 2015 m.

M. Schulzas, kuris vietos politikoje tiesiogiai nedalyvauja nuo tada, kai buvo išrinktas Europos Parlamento nariu, turi tą privalumą, kad yra vertinamas kaip šiek tiek nutolęs nuo Berlyno politinio elito, rašo Ph. Olertmannas.

„Šiandien pakankamai tvirtai galime pasakyti, kad SPD sugebėjo užbaigti ištisą epochą, kai partija iškeldavo tokį kandidatą, kad jau iki rinkimų kampanijos pradžios būdavo aišku, jog jis pralaimės A. Merkel, – teigė Drezdeno technikos universiteto politologijos profesorius Werneris Patzeltas. – Po 12 metų A. Merkel valdymo daugeliui atsibodo jos atsargus ir reaktyvus politikos stilius. M. Schulzas netikėtai atrodo kaip tinkama alternatyva.“

Atsižvelgiant į tai, kad naujasis JAV prezidentas atvirai kritikuoja Vokietijos ekonominę ir socialinę politiką, pasigirsta balsų, kad vietoj A. Merkel pasirinktos kritikos ir atsiribojimo politikos būtina griežtesnė pozicija. Žurnale „Der Spiegel“ paskelbtame interviu M. Schulzas D. Trumpą apibūdino kaip didelę grėsmę demokratinėms vertybėms ir teigė, kad naujasis JAV prezidentas „žaidžia rizikingus žaidimus su Vakarų pasaulio saugumu.“

Paklaustas, kaip jis bendrautų su D. Trumpu, jei taptų Vokietijos kancleriu, M. Schulzas visų pirma pabrėžė liberalios Vokietijos santvarkos privalumus. „Kaip tokios šalies vadovas, turėčiau griežtai kalbėti su visais tais, kas abejoja laisvos, atviros ir tolerantiškos visuomenės modeliu“, – teigė jis.

Tačiau daugelis, įskaitant Vokietijos kairiuosius, dabartinius aukštus partijos reitingus vertina gana skeptiškai. Nepaisant to, kad po 2013 m. Vokietijos parlamento rinkimų SPD, Žalieji ir Kairioji partija drauge surinko 42,7 proc. balsų, ta santykinė dauguma ėmė irti iškart, kai centro kairės ir kraštutinės kairės partijos pamėgino įveikti nuo seno įsigalėjusį tarpusavio priešiškumą.

Naujausių apklausų duomenimis, Žaliųjų ir Kairiosios partijos reitingai sumažėjo iki 8 proc., o tai reiškia, kad visų kairiųjų partijų koalicija negautų 50 proc., kurių reikia norint suformuoti daugumos vyriausybę.

Be to, neaišku, ar M. Schulzas yra tas politikas, kuris galėtų užtikrinti, kad darbininkų klasės atstovai – tikroji socialdemokratų partijos atrama – atleistų partijai už nepopuliarius darbo rinkos pokyčius, kuriuos šio amžiaus pradžioje įgyvendino Gerhardto Schröderio vyriausybė.