Kritikos strėlės

„Jeigu jau šalia tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklo, jo vardo aikštėje, pastatome nuogos, apkūnios moters, stovinčios ant keturių, skulptūrą, malonėkime ją aprengti“, – pastarąjį sprendimą kritikavo su portalo kauno.diena.lt redakcija susisiekę birštoniečiai.

Tiesa, vien kritikos strėlėmis jie neapsiribojo – sakė, kad jei jau meno kūrinys atsirado mieste, buvo galima parinkti tinkamesnę vietą jam eksponuoti nei dabartinė – ant trinkelėmis kloto grindinio, šalia pastato su keliais želdiniais aplinkoje, kur įsikūrusi „Asmeniška krautuvėlė“, atsukus veidu į ledų vežimėlį. Daug geriau, pasak gyventojų, skulptūrai būtų atsidurti Birštono V. J. Meškos ar Vytauto parke. „Jeigu tai – verslo nuosavybė, galima tai apipavidalinti privačioje valdoje“, – patarimais dalijosi birštoniečiai.

A. Karaliaus nuotr.

Žemina moterį iki gyvūno lygio

Nuogos, apkūnios moters skulptūra minėtoje vietoje pakurstė ne tik vietinių gyventojų, bet ir žinomo Kauno architekto Audrio Karaliaus įžvalgas, kurias jis pavadino „Į Birštoną kviečia visada pasiryžusi“. Dalydamasis ir aptariamo meno kūrinio nuotraukomis, socialiniame tinkle „Facebook“ A. Karalius rašė:

„Čiulpti ar laižyti? – kasdienis blondinių klausimas dar niekada nebuvo pakylėtas į tokias hamletiškas aukštumas kaip Birštono desertų sektoriuje – tik meninių priemonių dėka. Kurortas aktyviai naratyvinasi progresyviomis kryptimis, demonstruodamas ketinimus praplėsti kūniškų malonumų horizontą toli už sanatorinės purvo vonių tradicijos“, – nuomonę išsakė architektas.

Savo įraše jis svarstė, kad vaikų ir mamų pamėgta kavinė J. Basanavičiaus aikštėje džiugina jaunąjį smalsuolį ne tik gardžiais ledais, bet ir edukologinėmis įžvalgomis „N-18“ formatu. „Čia ir tėveliams atsiriša fantazija dėl papildomų desertinių paslaugų įsigijimo tiekėjo kainomis. Konkretaus informatyvumo kol kas nėra daug, bet pasiteirauti dėl variantų jau maga. Viešųjų erdvių liberalizavimas, kurį Lukiškių aikštėje pernai pradėjo Remigijus Šimašius, nepalieka Lietuvos abejingos. Sako, ir Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalas kažkada pradėjo nuo įtraukiančių iškabų ir iškalbingos kūno kalbos vitrinose. (…) Meno ir žiūrovo suartėjimui nėra galo. Desertuose ypač…“ – pamatytą vaizdą Birštone virtualioje erdvėje vaizdžiai aptarinėjo A. Karalius.

Audrys Karalius/Vilmanto Raupelio nuotr.

Portalo kauno.diena.lt žurnalistams žinomas vyras taip pat pridūrė, kad ne pati skulptūroje vaizduojamos moters nuogybė yra problemiška, nes skulptūrų, kuriose atskleidžiamas nuogumas, šiame mieste – ne viena. Kaip pavyzdį jis pateikė 1987 metų Broniaus Vyšniausko skulptūrą „Mergaitė su medūza“, esančią Birštono parke.

„Nuogą moters kūną vaizduoja meilės artefaktai, sekso kūriniai ir porno produkcija. Skirtumai – esminiai... Menininkas savo intencijas išreiškia per meno kūrinį – jis žavisi moterimi, smaližiauja moterį arba žemina moterį iki gyvūno lygio. Atitinkamame kontekste savo artefaktą eksponuodamas. Birštone, deja, stebime trečią variantą“, – įsitikinęs A. Karalius.

Vadovė: reikėjo lietuvaitės pievose

Kaip pasakojo „Asmeniškos krautuvėlės“ vadovė Kristina Kasikauskienė, nuogos, apkūnios moters skulptūra apačioje, prie įėjimo, stovėjo vos keturias dienas – nuo trečiadienio vakaro, kai buvo atidarytas naujas gastrobaras „Pievos“. „Mums labai reikėjo lietuvaitės pievose“, – paklausta, kodėl naujos erdvės atidarymui buvo pasirinktas būtent šis meno kūrinys, tarstelėjo pašnekovė.

Pasak jos, kol skulptūra čia buvo, pasipiktinimo esą nesulaukta, priešingai – daugelis prie šio meno kūrinio noriai fotografavosi.

Menininkas savo intencijas išreiškia per meno kūrinį – jis žavisi moterimi, smaližiauja moterį arba žemina moterį iki gyvūno lygio.

„Skulptūrą išsinuomojo kavinės savininkai, palaikė sutartas kelias dienas, kiek leido savivaldybė, ir šiandien mes išsivežėme ją vėl pas mane į dirbtuvę. Skulptūra yra nuomojama – kitą savaitgalį važiuos į šiaurės Lietuvą. Kelias dienas pabus, kad niekam neatsibostų, ir keliaus toliau. Mano idėja ir buvo tokia – daryti skulptūras pakankamai lengvas ir transportuojamas, kad jos sudalyvautų kokioje nors šventėje ir išvažiuotų“, – sakė skulptūros „Lietuvaitė“, vaizduojančios nuogą, apkūnią moterį, autorius Martynas Gaubas.

Paprašytas įvardyti tokio savo meno kūrinio idėją, jis teigė, kad nuogas žmogus jam asocijuojasi su laisve, galėjimu būti savimi priimant save tokį, koks esi, o ne erotika. „Man atrodo, kad idealių žmonių nėra. Taip galvoju ir apie save. Kai kuriu savo darbus, juos karikatūrinu. Pagrindinis dalykas, kurį noriu parodyti, – kad nereikia bijoti būti savimi, nes visi esame savaip gražūs. Jei darau skulptūrą, man nesinori, kad ji būtų monumentali, o priešingai – gyva, linksma arba gal šiek tiek provokuojanti, bet ir tuo pačiu spinduliuojanti gėrį“, – detalizavo skulptūros autorius.

Nesiekė pasityčioti

M. Gaubas neslėpė, žmonėms žvelgiant į jo meno kūrinius, dažnai kyla ir kitokių įžvalgų. Viena tokių – patyčių tema. Tačiau menininkas teigė kurdamas to tikrai nesiekia. „Nežinau, kodėl taip atrodo, gal čia žmonių kompleksai ar jie tiesiog bijo pamatyti save? Aš pats turiu nemažai saviironijos, jei žinote mano kūrybą, esu pasidaręs 2,5 metro dydžio geltoną, išsivėpusią savo galvą, kuri buvo Birštone. Festivalyje „Art Vilnius“ buvau padaręs trijų metrų skulptūrą – save vaizdavau nuogą. Man saviironija tinka ir atrodo, kad mokėti iš savęs pasijuokti – sveikas požiūris“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis pasakojo, Pakruojyje eksponavęs vyro skulptūrą su asilo galva. Vieniems ji patiko, kitiems – ne, kai kurie tiesiog pasijuokė, o štai, kai skulptūroje vaizduojama nuoga, apkūni moteris, sakė menininkas, kažkodėl – ypač moterims atrodo, kad tai nuoroda į patyčias.

Įvardijus kitą svarbų niuansą, galėjusį sąlygoti gyventojų ir svečių pasipiktinimą, – pasirinktą vietą J. Basanavičiaus aikštę bei skulptūros atsukimą į ledų vežimėlį, M. Gaubas tarstelėjo, kad tada, kai skulptūra buvo atvežta ir pastatyta, toje vietoje ledų vežimėlio esą nebuvo. „Per tas dienas nebuvau nuėjęs, buvau šiandien, bet kai išsivežėme skulptūrą, ledų dar nebuvo“, – kalbėjo menininkas.

Kūrėjas patikina – geltonkasės širdies draugas publikos dėmesį taip pat turėtų prikaustyti.

„Specialiai diskusijų neskatinu, bet tam tikros temos visuomenei visada aktualios. Viena tokių – intymumas“, – neabejoja pašnekovas.

Tiesa, anot jo, prieš dešimtmetį lietuviai jautriau reaguodavo į nuogumą, atskleistą mene. Daugybę parodų surengęs M. Gaubas prisimena, kai ne kartą, dėl norinčiųjų gyvai apžiūrėti jo darbus, skaičiaus policijai galerijų prieigose net tekdavo sustabdyti eismą bei vairuojančiuosius nukreipti kitomis miesto gatvėmis.

„Visuomenė tampa vis atviresnė, labiau šypsosi, o dėmesį šiuo metu atkreipia tik į ją skaldančias temas. Jei nori provokuoti, turi nerti į tai, kas žmonių vertinama tik kaip „juoda“ arba „balta“, – pastebėjo skulptorius.

– Jus vadina garsiu jaunosios kartos skulptoriumi. Ar žinote, kad būtent šiomis dienomis vyksta daugiau nei dviem dešimtmečiais jaunesnės už jus abiturientų kartos egzaminai?

– Žinau, žinau… Pats turiu dukrą dešimtokę. Ir savo mokyklos laikus kuo puikiausiai prisimenu. Sutrikęs buvau tada. Gal labai vėlai subrendau? Vėliau nei kiti klasės draugai supratau, ką gyvenime veikti noriu. Iki tol buvau tiesiog stebėtojas. Todėl iš dukros Vėjos, kuriai septyniolika metų, irgi per daug nereikalauju. Matau joje save, todėl dėl ateities visai nesijaudinu. Ateis laikas, ir Vėja susivoks. Aš taip pat ne iš karto į meno pasaulį nėriau.

– Gimėte ir vaikystę praleidote Radviliškyje, o po aštuonių klasių nusprendėte mokytis Šeduvos aukštesniojjuoje žemės ūkio mokykloje (dabar Šeduvos technologijų ir verslo mokykla – aut. past.). Įgijote staliaus ir dailidės specialybę?

– Tas medžio apdirbimas nuo vaikystės į kraują man buvo įaugęs: tiek tėtis, tiek senelis – visi su medžiu apsieiti mokėjo, tautodaile užsiėmė. Net mano mama, kuri dirbo mezgimo technologe-inžiniere, pagalį paėmusi galėjo bet ką iš jo išdrožti. Panašiai kaip sumuštinį pusryčiams sutepti. Tad šis amatas man suprantamiausias buvo…

Atminimas: praėjusiais metais Kaune, prie legendinio restorano "Metropolis", atsirado beveik 4 m aukščio M. Gaubo kūrinys Chiune'ei Sugiharai atminti. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kodėl tuomet sakote, kad ne į savo roges įsėdote?

– Nes taip toje mokykloje jaučiausi. Pradėtus mokslus nusprendžiau baigti: taip jau buvau tėvų išmokytas. Paskui pamačiau, kad dauguma Radviliškio dailės mokyklos vaikų buvo į Šiaulių universitetą (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija – aut. past.) įstoję ir visai neblogai jiems ten sekėsi. Kuo aš blogesnis – pamaniau ir į dailės-dizaino studijas pareiškimą nunešiau.

Savo darbe esu mokinys, kuris vis mokosi ir mokosi…

Pradžioje buvo sunku: pinigų labai trūko. Neturėjau net už ką popieriaus ir teptukų nusipirkti. Tai, pamenu, vos įstojęs vieną popieriaus lapą pavogiau iš grafikos centro. Supjausčiau mažais gabalėliais, o ant jų nupiešiau dvylika Zodiako ženklų. Tuomet nuėjęs į Šiaulių universiteto galeriją pasiprašiau, kad parodą man leistų surengti. Kai tuos atvirukus išpardaviau, jau galėjau būtiniausių priemonių piešti įsigyti.

– Ar tiesa, kad po pirmosios parodos visos kitos tarsi iš gausybės rago pasipylė? Sukūrėte daugiau nei 800 skulptūrų iš medžio, akmens, bronzos, surengėte apie 50 personalinių parodų, dalyvavote daugiau kaip 400 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Iki šiol esate vadinamas vienu produktyviausių lietuvių jaunosios kartos kūrėjų.

– Turbūt nuo 2000-ųjų prasidėjo toks etapas. Parodų daugėjo, jų apimtys didėjo. Per metus surengdavau maždaug po penkias personalines parodas ir spėdavau dalyvauti daugybėje bendrų su kitais menininkais projektų. Toks tempas tęsėsi maždaug dešimtį metų. Kartais sustojęs pailsėti suvokdavau, kad šiandien dalyvauju kokiose trijose–penkiose parodose: vieniems vieną darbą veždavau, kitiems – kokius tris. Vienai parodai specialiai kurdavau, kitai – parinkdavau kažką iš senesnių darbų. Darboholikas buvau. Toks ir likau. Galva užimta darbais nuolat, o rankos irgi nesnaudžia. Dešimt valandų per dieną fizinio darbo – man visiškai normalu. Sveikata? Ne, nekenčia. Gal dėl to, kad be galo mėgstu tai, ką darau. Anot mano dukros, esu vienintelis žmogus iš jos pažįstamų, kuris taip mėgsta savo darbą.

– Klausimas ne į temą – ar lotynų kalbos kada nors mokėtės? Nes visą savaitę girdėjau, kaip mano dukra lotyniškas citatas lietuvių kalbos egzaminui kalė. Būtų visai smagu pažaisti tokį lotyniškų citatų ir jūsų atsakymų žaidimą.

– Kodėl gi ne? Žaidžiam. Gal ir tos lotynų kalbos universitete kažkiek mokiausi, tik dabar jau nepamenu.

– Nežinau, kokio išminčiaus tai mintis, teigianti, kad iš visų žingsnių sunkiausias yra pirmutinis. Omnium graduum difficillimus primus. Ar pamenate, koks buvo jūsų pirmasis žingsnis į pripažinimą?

– Na… Sunkiausias žingsnis turbūt buvo atrasti save, nes, kaip jau minėjau, gana vėlai susivokiau. Mokykloje ilgą laiką buvau stebėtojas. Man rūpėjo visokie vabaliukai, kurie po žemę ropinėja, paukščiukai, kurie ant medžių šakų strikinėja. Mėgdavau stebėti žmones, ką jie veikia ir kaip atrodo. Galėdavau net apsiverkti prieš akis bekraštį rugių lauką išvydęs. Labai jautrus buvau. Vaizdai mane stipriai veikė. Ir tai mane, paauglį, be galo nervino. Juk vyriškas, kaip visi, norėjau būti.

Personažas: keturiasdešimtmetį atšventęs ekscentriškasis skulptorius save vadina labai savotišku personažu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik ilgainiui supratau, kad tie jautrūs pastebėjimai – didžiausias mano privalumas. Tuomet ėmiau užfiksuotas detales į savo tapybą, skulptūrą dėti. Savo ironišku žvilgsniu dar labiau jas užaštrindavau, kad jau tikrai žiūrovams per mažai nepasirodytų.

– Pernai vasarą, minėdamas savo kūrybos dvidešimtmetį, Vilniaus rotušėje pristatėte provokuojančią dailės ir skulptūros darbų parodą "Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys". Joje bene daugiausia publikos dėmesio sulaukė didžiulė apsinuoginusios moters skulptūra, pavadinta "Lietuvaitės" vardu.

– Žinau, kad mano darbuose žaidžia keista erotika, kuri neturinčius humoro jausmo žmones gali šokiruoti. Manęs niekada neviliojo nupiešti tiesiog gražią moterį. Visuomet labiau mėgau keistas situacijas. Universiteto draugai jas irgi palaimindavo, bet štai prieš tėvus pristigdavau drąsos tokius darbus rodyti. Užtai su palengvėjimu atsikvėpiau, kai vidinį stuburą įgijau ir supratau, kad savo menus galiu tokius, kokius noriu, daryti. Kai jau pats drąsiau pradėjau kurti, atitinkama žmonių reakcija parodė, kad vis dėlto teisingu keliu einu.

Buvo laikas, kai studijos neturėjau ir tapydavau tiesiog daugiabučio laiptinėje. Kaimynai, eidami pro šalį, baisėdavosi mano darbu. Ir tas jų pasibaisėjimas mano ausims skambėjo kaip gražiausia muzika. Tai reiškė, kad viską teisingai darau. Todėl, jei mano paveiksle kažkas turi skraidyti už kojos pakeltas, taip ir darau. Tas laisvės jausmas mane iki šiol veža.

– Pessimum inimicorum genus – laudantes. Blogiausia priešų rūšis – pataikūnai. Ar ši Publijaus Kornelijaus Tacito – Romos imperijos rašytojo – išmintis randa jumyse atgarsį?

– Hmm… Dažnai važiuoju į įvairius ledo, sniego, smėlio, šiaudų skulptūrų festivalius-varžybas. Atvykus būna, kad susitinki daugybę žmonių iš viso pasaulio. Kartais pabuvus vos kelias dienas atsiranda jausmas, kad tie menininkai, kurie dalyvauja tame pačiame renginyje, tarsi jau iš anksto ima manyti, kad jei dalyvauja Gaubas, jis vis tiek laimės. Keistas jausmas… Darbai dar nepradėti, o kažkokia mintis jau sklando ore. Gal ji nėra visiškai be pagrindo? Kokiuose 26-iuose konkursuose iš tiesų esame dalyvavę ir tik trijuose iš jų nieko nelaimėję. Nežinau, ar tas kalbas ore galima pavadinti pataikūniškomis? Bet jaučiu, kad kolegos iš anksto dažnai be kovos laimėjimą man atiduoda.

– O ką duoda rimtam skulptoriui dalyvavimas tokiose greitųjų skulptūrų varžybose?

– Patikėkite, daug ką. Išmoksti labai greitai dirbti ir treniruotis kurdamas ant sniego ir smėlio. Esu nusprendęs, kad per metus bent keliuose tokiuose ledo, smėlio skulptūrų festivaliuose turiu dalyvauti. Dėl savęs paties.

Kai studentai baigia mokslus, jiems pagaminti 1 m dydžio skulptūrą yra didelis iššūkis. Bet, pradėjus į tokius festivalius važinėti, 7 m aukštis jau atrodo visai normalus. Per penkias darbo dienas trise šokame ir sukuriame tokį gigantą.

"Konteineris": savo kūriniams dažnai suteikiantis autoironijos, siurrealizmo, netgi sarkazmo bruožų M. Kaupas nesijaudina, kad ne visi žiūrovai jį supranta. Birštono parke stovi jo galva, netikėtai paversta meno objektu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Naujos kartos skulptoriai turi mokėti dirbti profesionaliai ir greitai. Jei lygintume su ankstesniais laikais, užsakytą darbą galėjai tik po kelerių metų gauti. Štai neseniai laimėjau paminklo iškiliausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžiui, didžiam valstybės politikui ir mecenatui Jonui Karoliui Chodkevičiui konkursą. Darbas turės būti baigtas per pusmetį. Anksčiau tokie tempai būtų buvę neįmanomi. Šiais laikais viskas atvirkščiai – negali dešimt kartų matuoti ir tik tada pjauti. Kad spėtum laiku, turi iš pradžių pjauti, o tik paskui matuoti.

– Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka sakė: concordet sermo cum vita. Tesiderina kalba su gyvenimu. Ar jaučiate dermę, harmoniją tarp to, kas esate viduje, ir to, ką kuriate išorėje?

– Jaučiu. Manau, kad kuo viduje gyvenu, būtent tai ir rodau savo darbais. Autoironija? Taip… Daug jos manyje. Anksčiau labai mėgdavau ieškoti mieste žmonių-personažų. Keistesnių, įdomesnių. Kol vieną dieną netikėtai suvokiau, kad aš ir pats esu savotiškas personažas. Keistokai rengdavausi jau nuo pat jaunystės. Mėgdavau ir su peruku pavaikščioti, bet ne plikę dengdamas, o dėdamas jį vietoj kepurės. Būdavo, ateinu į kavinę, nusiimu peruką, pasikabinu ant pakabos kaip kepurę (juokiasi). Kodėl? Na… Visada norėjau gyventi linksmai. Iš tėvų gal buvau išmokęs. Tėvukas irgi su kaimynais visokius cirkus krėsdavo. Pamenu, sykį jam padovanojome tokius kreivus guminius dantis, tai jis su tais kapliais pasipuošęs, barzdą su flomasteriais išsipaišęs kaimynus šiurpino, kol kažkas pasišovė iškviesti policiją. Nenuobodi ta mūsų šeimynėlė.

– Publijaus Siro, romėnų poeto, gyvenusio I a. pr. m. e., išmintį noriu pacituoti. Cuivis dolori remedium est patientia. Kantrybė yra vaistas nuo visų skausmų. Ar esate kantrus?

– Man rodos, kad kantrybė – vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Šią savybę turint daug galima pasiekti. Aš netikiu greitais rezultatais. Kaip ir greitais pinigais ar greitais pripažinimais. Mano nuomone, kai dirbi savo mėgstamą darbą diena iš dienos daugelį metų, tik tuomet pas tave gali ateiti sėkmė. Pastebiu, kad mano gyvenime būna daug tokių momentų, kurie moko išlaukti. Nedarant nereikalingų judesių. O darbą pabaigti man visada kantrybės užtenka. Neturiu nė vieno pradėto, kurio laiku nespėjau užsakovui atiduoti. Tai gana reta menininko savybė. Pasakei, kad bus – vadinasi, turi būti. Gal darbai, vienas kitą vejantys, manyje šitą savybę išugdė.

– Graikų filosofo Platono knygoje "Phaedrus" yra tokios eilutės: homo doctus in se semper divitias habet. Mokytas žmogus visada savyje turi turtų. Kokie turtai slypi jūsų viduje?

– Labiausiai iki šiol savo darbe aš vertinu atradimo jausmą. Dėkinga ir įdomi ta mano profesija vien technologijų prasme. Viskas šiomis dienomis skulptūroje taip sparčiai keičiasi: nuo rankų darbo iki 3D programavimo. Negana to, savo darbe labai daug įdomių žmonių sutinku. Ir tas kasdienis kažko naujo pažinimo jausmas man galbūt yra didesnė dovana net už tai, ką aš darau. Pavyzdžiui, nusprendžiu išbandyti kokią nors naują technologiją. Jei pavyksta, kitąsyk mėginu kažką daryti dar kitaip. Juk labai įdomu, kaip išeis. Šiame darbe nuolatos esu mokinys, kuris kaskart vis mokosi ir mokosi – bando, klausinėja, skambina kolegoms, klausia specialistų patarimo.

Vasarą Pakruojyje ir vėl bus tradicinis gėlių festivalis, kuriam darau tokią "Varlės karalienės" skulptūrą iš plastiko. Padengėme ją tokia labai įdomia medžiaga – poliurėja. Pirmąsyk tokią išbandėme.

Neseniai Kauno šokio teatro "Aura" šokėjai paprašė manęs pagaminti skaidrių, lengvai išvalomų pinokio kaukių. Teko į ortopedijos įmonę važiuoti, su jos specialistais kalbėtis, kaip, naudojant plastiką, tokį sumanymą įgyvendinti, o paskui dar dvi kaukės dalis į vieną sujungti.

Žodžiu, mano galvoje visą laiką tarsi dega klaustukas – kaip, su kuo, iš kur? Bet baimės, kad kažkas nepavyks, nejaučiu. Nes visą laiką su tuo klaustuku gyvenant atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis. Kartais net profesionalas sako, kad nieko gero iš to nebus, bet aš užsispiriu ir padarau. Tas pats buvo ir su mano autoportretu – geltona galva, kurią nusprendžiau iš epoksidinės dervos nulipdyti. Prienų sklandytuvų gamintojai, šitos dervos specialistai, atsisakė man padėti – sakė, kad neįmanoma, formos per sudėtingos. Tai man toks siutas užėjo – viską vienas pasidariau! Nuosprendis "tau nepavyks" mane tarsi uždega – vis tiek sugalvoju, kaip norimą rezultatą norimu būdu išgauti.

– Publijus Siras, romėnų poetas, yra pasakęs, kad meilėje visada grumiasi skausmas su džiaugsmu. In venere semper certat dolor et gaudium. Ar taip yra ir jūsų asmeniniame gyvenime?

– Turiu dukrą Vėją. Kadangi jos mama mus paliko, Vėja nusprendė gyventi su manimi ir visai normaliai reagavo, kai pristačiau jai savo draugę Jeleną. Šiuo metu skyrybų skausmas jau nuslūgęs, tad tiesiog džiaugiamės visi trys buvimu drauge. Puikiai sutariu su dukra. Net keista, kad ji manęs klausia patarimo (kalbu apie visokias paauglystės meilės istorijas ir pan.) Tuomet kartu su ja svarstome, diskutuojame. Neperšu jai savo nuomonės, patariu pasiklausti ir kitų. Kaip tėvas, niekada nenaudoju liepiamosios nuosakos. Jokių savo vilčių į dukrą neprojektuoju, jokio spaudimo nedarau. Labiausiai Vėjai patinka lietuvių kalba ir literatūra. Manau, irgi nuo meno (gal tik kiek kitokio – rašytinio) toli nepabėgs.

Supratimas: darboholiku save vadinantis M. Kaupas dėkingas draugei Jelenai, kuri su jo dukra Vėja dažnai leidžia laiką. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate darboholikas. O štai Kelsas (lot. Celsus), romėnų filosofas, epikūrietis, parašęs veikalą "Teisingas žodis", teigia, kad geriausias vaistas yra poilsis. Optimum medicamentum quies est. Ar mokate ilsėtis?

– Net nežinau… Šįmet pirtį pasistatėme, tai savaitgaliais pirtyje ilsimės. Turiu motociklą nusipirkęs, kartais juo pasivažinėju. Nepriklausau jokiam baikerių klubui. Esu kaip katinas. Jei sugalvoju vienas prasilėkti – tai ir darau.

Šiuo metu gyvename tarp dviejų miestų – Vilniaus, nes Jelena iš ten kilusi, ir Birštono. Man pačiam didžiausias poilsis prie jūros paplūdimyje gulėti – galiu nuo ryto iki vakaro taip tįsoti. Jaučiu, kad išsinulinimas vyksta. Guli toks jūros lygyje, tarsi absoliutus niekas. Nereikia man tuomet nei sporto, nei kažkokio judesio. Visi mano darbai tokie fiziškai intensyvūs, kad net Jelenos mėgstamiems dviračiams jėgų nebelieka. Mielai išleidžiu merginas su dviračiais, o pats apie motociklą pasvajoju, kuriuo važiuočiau joms iš paskos.

– Pabaigoje – dar viena citata apie lakštingalą, kuri narve nesuokia. In cavea non canit luscinia. Kas jums, kaip kūrėjui, būtų tas narvas?

– Tikriausiai koks nors valdiškas darbas. Kai gyvenau Šiauliuose, septynerius metus dirbau Šiaulių "Laiptų galerijoje". Smagus, kūrybinis darbas su vakarėliais ir įdomiais žmonėmis buvo. Organizuodavau jiems parodas, bendraudavau su visa to meto bohema. Bet vienu metu supratau, kad jau užteks, nebenoriu…

Turėti tiesioginį viršininką man būtų didelis iššūkis. Neįsivaizduoju, ar galėčiau. Mokykloje dirbti irgi man būtų narvas, kaip ir dėstytoju universitete. Vis gaunu tokių pasiūlymų, bet kol kas atsisakau. Man gerai, kaip yra dabar. Šiuo metu išties esu visiškai laimingas.

„Balsavime dalyvavusių fondo narių, rėmėjų ir visuomenės sprendimu pasirinktas skulptoriaus M. Gaubo eskizas“, – sekmadienį pranešė konkursą organizavęs J. K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas.

2021-aisiais metais minima LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados ir Žemaičių seniūno, karvedžio J. K. Chodkevičiaus 400-ųjų mirties metinių sukaktis. Šie metai paskelbti jo atminimo metais.

„Skulptoriaus M. Gaubo idėja bei eskizas bus toliau plėtojamas ir vystomas, tačiau planuojama, kad paminklas J. K. Chodkevičiui, fondo iniciatyva ir privačių rėmėjų lėšomis, dar šiemet iškils Vilniaus paveikslų galerijos Chodkevičių rūmų (Didžioji g. 4, Vilnius) kieme“, – rašoma fondo pranešime.

Pasak skulptoriaus M. Gaubo, J. K. Chodkevičiaus asmenybė jam buvo didžiulis atradimas.

„Pasaulis jį žino ir gerbia, prisimena jo milžinišką indėlį. Mes, rodos, lyg primiršę, nuvertinę, žinome pavardę, kad jis – karžygys, vadovas, o detalės kažkur pasimetusios. Gavęs kvietimą kurti paminklo eskizą, skaičiau knygas apie J. K. Chodkevičių, laimėtus mūšius, pusiau suprasdamas lenkiškai žiūrėjau filmukus, kuriuose atkurtos mūšių vizualizacijos, strategijos. Ėmiau dar daugiau domėtis ir žavėjausi, kiek daug toks kuklus žmogus gebėjo kurti: statyti vienuolynus, funduoti bažnyčias, mokyklas“, – sako M. Gaubas.

Anot Lietuvos dailės muziejaus, įsikūrusio Chodkevičių rūmuose Vilniuje, direktoriaus Arūno Gelūno, M. Gaubo pateikta idėja padeda sužadinti istorinę atmintį, simboliškai sugrąžinti J. K. Chodkevičiaus – visų pirma garsaus karvedžio – asmenybės ženklus į ilgametę jo giminės buveinę – Chodkevičių rūmus.

„Taip pat ji kuria naują, šiuolaikinės skulptūros kalba pasižymintį meno objektą, neabejotinai tapsiantį įdomiu traukos tašku vilniečiams ir miesto svečiams“, – pažymi A. Gelūnas.

Nacionalinės premijos laureato architekto Algirdo Žebrausko teigimu, M. Gaubo kūrinys itin talentingai atsiskleidžia istorinių rūmų kieme, skulptūros idėja tiksliniai orientuota į istorinę meninę raišką.

„Kompozicija – nesudėtinga, fonas – istorinių ženklų reljefas, kurio fone matome LDK etmono skulptūrą. Skulptoriaus pasirinktas pabrėžtinas išskirtinio talento, sulaukusio plataus tarptautinio pripažinimo LDK karvedžio, mecenato, statytojo šarvų blizgesys, prie vidinio, uždaro muziejaus kiemo fasado, kai išsaugoma istorinių rūmų kiemo erdvė, numatytoje statyti skulptūroje vykusiai panaudotas kaip matomas, išsiskiriantis iš ritmiškos kiemo fasadų architektonikos sprendimas. Laukiame diskusijų, viliuosi, kad jos ne nugramzdins, bet padės pasiekti Jono Karolio labdaros ir paramos fondo tikslą – Chodkevičių rūmuose, Vilniuje sukurti ir įgyvendinti ryškų istorinį-meninį akcentą vienai iškiliausių LDK asmenybių“, – pranešime cituojamas A. Žebrauskas.

Prieš pusantrų metų susikūręs J. K. Chodkevičiaus fondas savo iniciatyvoms telkia privačių rėmėjų lėšas.

Fondo vadovas, žurnalistas ir prodiuseris, Edmundas Jakilaitis teigia, kad pagrindine fondo rėmėja tapo lietuviška žemės ūkio ir maisto pramonės grupė „Linas Agro Group”. Ji paminklo statybai, Chodkevičiaus medalių kaldinimui, renginių organizavimui ir kitoms iniciatyvoms 70 tūkst. eurų paramą.

„30 tūkstančių eurų paramą paminklo statybai skirs V16 fondas. Prie paminklo statybos galės prisidėti ir daugiau verslo įmonių ir pavienų asmenų. Jie galės įsigyti unikalius J.K. Chodkevičiaus medalius, už kuriuos gautos lėšos bus skiriamos paminklui statyti“, – teigė E. Jakilaitis.

Balsavime dalyvavę J. K. Chodkevičiaus labdaros paramos fondo nariai ir rėmėjai: ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius, VDA Telšių fakulteto dekanas doc. dr. Ramūnas Banys, istorikas prof. dr. (HP) Alfredas Bumblauskas, verslininkas Robertas Gabulas, Lietuvos Dailės muziejaus direktorius, ambasadorius dr. A. Gelūnas, Brolis Juozapas Marija OFM, muzikas prof. dr. Juozas Donatas Katkus, istorikė doc. dr. Genutė Kirkienė, „Linas agro“ vadovas Darius Zubas, architektas prof. A. Žebrauskas, J.K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo vadovas – žurnalistas ir prodiuseris E. Jakilaitis.

Konkurse taip pat rungėsi skulptorių Gedimino Piekuro bei Linos ir Juozo Kalinauskų projektai.

Čia gėlių iššūkiui pasiryžo 25 menininkai ir floristai iš visos Lietuvos, tarp jų ir vienas žymiausių Lietuvos skulptorių  – Martynas Gaubas. Būtent vakar į dvarą atvyko jo kuriamos pagrindinės festivalio skulptūros. 

Nesvarbu, akmuo, medis, ledas, bronza ar šįsyk gėlės – bet kuri medžiaga skulptoriaus Martyno Gaubo rankose virsta meno kūriniu ir atneša jam tarptautinius įvertinimus.

Šią vasarą žymiausias Lietuvos skulptorius įsiliejo į V. Šekspyro pjesės įkvėptą fantastinių būtybių kūrimą ir pagamino didžiules, pagrindines festivalio skulptūras, kurioms gimti prireikė dviejų mėnesių, o atvežti dvaran – net didžiųjų sunkvežimių. „Vasarvidžio nakties sapno“ jaunieji ir beveik  9 metrų aukščio asilas taip pat paskęs festivalio gėlėse ir nustebins ne vieną lankytoją. 

Nuo birželio 29 d. iki spalio 6 d. Pakruojo dvaras pavirs gėlėčiausia vieta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – čia iš daugiau nei 150 rūšių ir 1 milijono gėlių žiedų sukurtais kilimais, kompozicijomis ir skulptūromis mirgės gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“.