Parodoje „A la rencontre du Petit Prince“ (Pažintis su Mažuoju princu) – 600 eksponatų, tarp jų – akvarelės, eskizai, piešiniai ir fotografijos.

Kūrinių paroda Dekoratyvinės dailės muziejuje planuojama vasario 17–birželio 26 dienomis.

Prancūzų rašytojas ir lakūnas rašė knygą 1942 metais Niujorke ir Long Ailende, kur Antrojo pasaulinio karo metais gyveno tremtyje.

Teigiama, kad nuo to laiko rankraštis niekada nebuvo iškeliavęs iš JAV. Tai didžiausias šalies lobis, radijo stočiai „France Info“ sakė Niujorko Morgano bibliotekos ir muziejaus direktorius Colinas B. Bailley.

Alegorinė pasaka apie mažą šviesiaplaukį berniuką buvo paskutinis A. de Saint-Exupéry kūrinys. Jis žuvo lėktuvo katastrofoje 1944 metų liepą, būdamas 44 metų. Lėktuvo dalys buvo aptiktos tik po daugelio metų jūroje netoli Île de Riou salos į pietus nuo Marselio.

Pirmą kartą knyga buvo išleista Niujorke 1943 metų balandį, o Prancūzijoje – po trejų metų. Tai yra geriausiai žinomas, į daugiausiai kalbų išverstas ir skaitomiausias prancūzų literatūros kūrinys. Jo parduota daugiau nei 200 mln. egzempliorių.

Svarbiausia – kelionė

Dabar į Ukrainą, o prieš tai į Braziliją šeima vyko dėl Odetos vyro darbo. Kadaise iš Lietuvos dėl savo darbo ji išvyko į Jungtinių Arabų Emyratus, vėliau – į Šveicariją. Tačiau nemažai pasaulio moteris, kurią kai kas dar prisimena kaip televizijos dainų projekto "Iššūkis žvaigždėms" dalyvę, išmaišė ir savo malonumui, nes kelionės nuo seno buvo jos didžiausias pomėgis.

O beveik visų kelionių įspūdžius jai primena A.de Saint Exupery knyga "Mažasis princas" – iš kiekvienos aplankytos šalies moteris stengiasi parsivežti po "Mažąjį princą" tos šalies kalba.

Prieš pokalbį su "Kauno diena" O.Werschlan peržiūrėjo savo kruopščiai pildomą kolekcijos katalogą – šiuo metu jos kolekcijoje yra 76 knygos "Mažasis princas" 66 kalbomis.

Ši kolekcija ypatinga tuo, kad knygas kolekcijai ji renka iš pačios aplankytų šalių. Atvažiavusi į naują šalį Odeta pirmiausia keliauja į knygyną ieškoti "Mažojo princo". Tai padeda ir pažinti miestą, į kurį atvyko, ir patirti nuotykių.

"Labai mėgstu keliauti ir jau daugelį metų darau tai dažnai. Mano kolekcijos idėja – iš kiekvienos šalies, kurioje lankausi pirmą kartą, parsivežti "Mažąjį princą" originalo kalba, – pasakojo Odeta. – Nuvykusi į šalį pirmiausia ieškau knygyno ir, tik atlikusi savo svarbiausią darbą bei praturtėjusi nauju "Mažojo princo" egzemplioriumi, galiu domėtis kitais dalykais."

Oro uostuose, kuriuose tiesiog persėda į kitą lėktuvą, Odeta knygų neperka: "Jei iš oro uosto teritorijos kojos neiškėlei, negali sakyti, kad aplankei šalį. Ir dar man nelabai patinka gauti "Mažąjį princą" dovanų –  taip aš netenku dalies malonumo. Nes mano kolekcionavimo esmė –  pačiai pabūti šalyje. Tada knygą susieju su šalyje patirtais įspūdžiais", – sako O.Werschlan.

Į paieškas įsijungė vyras

"Prieš vykdama į bet kurią šalį pasistengiu išsiaiškinti, į kokias tos šalies kalbas, dialektus "Mažasis princas" yra išverstas, o po to prasideda knygos medžioklė. Kai kur jų galima rasti tik kokiuose nors specifiniuose, nedideliuose knygynėliuose, kurių savininkas taip pat yra "Mažojo princo" gerbėjas, – tinkliniuose knygynuose vertimų į rečiau vartojamus dialektus dažniausiai net nebūna. Tad, kai aš kur nors važiuoju, man didžiausias malonumas yra tas laikas, kol atrandu savo "Mažąjį princą". Dabar į šį paieškų procesą įsijungė ir mano vyras, tad, vos atvažiavę ir įsikūrę, visų pirma einame ieškoti "Mažojo princo", –  pasakoja Odeta.

66 – į tiek kalbų išversto „Mažojo princo“ egzempliorių yra O.Werschlan kolekcijoje.

O prasidėjo viskas nuo Bratislavoje 2003 m. spontaniškai nusipirkto pirmojo "Mažojo princo" egzemplioriaus. Užėjusi į knygyną nusipirkti studijoms reikalingos knygos, akis užkliuvo už "Mažojo princo". Tada ir šmėstelėjo mintis, kad gal tai galėtų būti jos naujas pomėgis ir kartu prisiminimas apie aplankytą šalį.

Kolekcijoje yra ne vienas įdomus knygos leidimas. Išskirtinis kolekcijos egzempliorius parsivežtas iš Argentinos, Buenos Airių. A.de Saint-Exupery šioje šalyje ypač gerbiamas, mat kurį laiką dirbo oro bendrovės "Aeroposta Argentina" vadovu. Mėlyna į mėlyną dėžę įpakuota knyga – itin solidi, iš kitų "Mažųjų princų" išsiskiria dydžiu ir labiau primena albumą, mat į ją sudėti ir A.de Saint-Exupery "Mažojo princo" piešinių eskizai.

Pamilo: Odeta ­ra­gi­na ­tau­tie­čius ­ne­pa­mirš­ti ­Kijevo­ ir ­ka­ran­ti­nui ­pasi­bai­gus.

Ypatingos istorijos

Odeta prisiminė istoriją, kaip kartą nedideliame Kubos miestelyje atsitiktinai sutikto žmogaus paklausė, ar jis žino knygą "Mažasis princas", ar tokia knyga komunistinėje Kuboje apskritai yra išleista.

"Jis pasakė, kad taip, yra tokia knyga, ir kitą dieną man ją atnešė. Dar įrašė dedikaciją: "Odetai nuo..." Ir tik po kurio laiko knygoje pastebėjau mokyklos bibliotekos antspaudą, – pasakoja pašnekovė. – Pasirodo, savo kolekcijoje turiu ir nelabai legalią knygą iš Kubos. Beje, ji akivaizdžiai cenzūruota, nes atrodo gerokai mažesnė už kitų šalių leidimus, o paveiksliukai – nespalvoti. Tai vienintelė nespalvota "Mažojo princo" knyga."

Juokinga istorija nutiko ir Omane. Dirbdama Dubajuje Odeta nuvyko į Omaną, susirado knygyną kažkokiame prekybos centre ir paklausė, ar jie turi "Mažąjį princą". Pardavėjos ilgai nesuprato, ko ji nori, kol pagaliau viena patvirtino, kad turi, ir išėjo ieškoti. Kai galiausiai grįžo, atnešė knygą, kuri vadinosi "Mažoji princesė" (Frances Burnett), bet neturėjo nieko bendra nei su A.de Saint-Exupery, nei su "Mažuoju princu". Knygą ji nusipirko ir pridėjo prie kolekcijos, bet tik dėl prisiminimo, kad Omane šios knygos ji nesugebėjo gauti.

Pastaruoju metu įsigytos įspūdingiausios knygos – iš Pietų Afrikos. Keiptaune pavyko rasti vienintelį knygyną, kuris pardavinėjo "Mažąjį princą", išleistą skirtingais dialektais – zulų, afrikanų ir xhosa.

Keisčiausia knyga, kurią gavo dovanų iš bičiulio belgo, – "Mažasis princas" oilsjters (aalsters) dialektu. Sako, kad net internete nepavyko rasti informacijos apie šį dialektą. Odetos žiniomis, tėra apie 25 žmonės Belgijos Aalst regione, kurie galėtų kalbėti šiuo specifiniu dialektu. Vienas to dialekto puoselėtojas išvertė ir išleido šią knygą. Tad, nors Odeta nemėgsta, kai jai dovanoja knygas, ypač iš tų šalių, kur ji dar nėra buvusi, šį kartą nesupyko, nes Belgijoje ji yra buvusi, ir ne kartą, o šis retas egzempliorius kolekciją tik papuošė.

Vertė – ne kaina

Kolekcijoje yra ir "Mažasis princas" Brailio raštu. Knyga – prancūzų kalba, bet tai labai unikalus leidinys, nes net knygos iliustracijos – Brailio raštu. Ją Odeta užsisakė internetu.

Antroji internetu pirkta knyga – "Mažasis princas" senąja lotynų kalba. Ir dar jos planuose – nusipirkti "Mažąjį princą" bibline Jėzaus Kristaus – aramėjų – kalba.

Brangiausiai už "Mažąjį princą" mokėti teko 2006 m. Švedijoje. Tos knygos Odetai nepavyko rasti jokiame Stokholmo knygyne, nes Astrid Lindgren ir Hansas Christianas Andersenas šioje šalyje yra labai populiarūs. Tad ji susirado antikvarinį knygyną ir už 100 eurų įsigijo pirmojo švediško leidimo egzempliorių.

"Nors į tas knygas jau investuota tikrai nemenka suma, svarbiausia – ne tai, – sako kolekcininkė. – Kur kas svarbiau, kiek tos knygos brangios širdžiai. Pavyzdžiui, kažkada knygyne "Mint Vinetu" įsigijau patį pirmąjį, 1959 m., "Mažojo princo" leidimą lietuvių kalba. Yra mano kolekcijoje ir pirmas mano vaikystėje turėtas "Mažasis princas", kurį net buvau iškeitusi į kramtomosios gumos "Donald" popierėlius. Pamenu, kad mano mama tada labai liūdėjo, nesuprato tokio mano žingsnio, po to pavyko atsikeisti ir atgauti knygą."

Knygos keliauja kartu

2019-aisiais Odeta su šeima iš Brazilijos persikėlė gyventi į Ukrainą. "Mažąjį princą" ukrainiečių kalba ji nusipirko dar prieš persikraustant, kai buvo atskridę čia tik apsižvalgyti.

Kad ir kur šeima gyventų, kartu važiuoja ir visos Odetos knygos, ir "Mažojo princo" kolekcija. "Be savo knygų lentynos aš neįsivaizduoju gyvenimo. Kai kur nors kraustausi, kaip namuose aš pasijuntu tik tada, kai atvažiuoja mano knygos ir CD – mano muzika. Tik tada, kai šiuos daiktus susidedu į lentynas, galiu pasakyti: viskas, čia mano namai", –  sako O.Werschlan.

Jos dukra Laura dar nelabai turi progų naršyti po mamos kolekciją, bet "Mažojo princo" istoriją ji žino ir labai ją mėgsta. Nors Kakė Makė valdo, vakarais ji dažnai mamos paprašo paskaityti ir "Mažąjį princą". Kijeve šeima gyvena prie Peizažnaja alėjos, kurioje yra labai graži Mažojo princo ir lapės skulptūra – tai taip pat mėgstama Lauros pasivaikščiojimų vieta.

Du pasauliai

O.Werschlan pasakojo, kad Kijevas šiomis dienomis gyvena panašiai, kaip ir Vilnius, – paskelbtas karantinas, daug kas uždaryta, į maisto parduotuves žmones įleidžia tik po kelis ir tik su kaukėmis. Tačiau streso, įtampos, atrodytų, mažiau nei Lietuvoje, nesijaučia tiek to nerimo, koks pasiekia ją iš gimtinės.

Moteris teigia labai abejojanti, kad oficialiai skelbiama informacija apie užsikrėtusius COVID-19 yra patikima. Ypač daug abejonių kilo neseniai pavažinėjus automobiliu po Kijevo miegamuosius rajonus miesto pakraštyje.

"Esu sugalvojusi tokį asmeninį projektą – nufotografuoti ir aprašyti labai įspūdingus milžiniško dydžio Kijevo grafičius, kurių čia yra daugiau nei 150. Tad nuvažiavome kelių pasižiūrėti į miegamuosius rajonus, ir ten pamačiau jau visai kitokį Kijevo vaizdą. Žmonės vaišinasi alkoholiu susėdę tiesiog prie laiptinių, žaidimų aikštelėse tarp namų pilna vaikų, visi karstosi, nors miesto centre, senamiestyje pakanka užrašo, kad į jas negalima eiti. Matosi, kad ten – kitas pasaulis, ten žmonėms mažiausiai rūpi karantinas", – pasakoja Odeta.

Geografija: „Mažojo princo“ knygos kolekcijos savininkei primena šalis, po kurias keliauta.

Rašys gidą po Kijevą

O.Werschlan pastebėjo, kad prieš karantiną gana daug žmonių iš Lietuvos atvykdavo į Kijevą. Pašnekovė ragina tautiečius nepamiršti šio miesto ir karantinui pasibaigus.

"Kijevas – puiki vieta įvairiausių skonių ir skirtingų pomėgių žmonėms, – sako moteris. – Jeigu tau patinka gatvės menas – važiuok į Kijevą. Jeigu mėgsti valgyti, lankytis restoranuose – važiuok į Kijevą. Jeigu patinka būti parkuose, važinėtis dviračiu – važiuok į Kijevą. Jeigu nori pamatyti įstabaus grožio vienuolynus ir cerkves – važiuok į Kijevą. Jeigu nori nebrangiai pasišopinti – važiuok į Kijevą. Jeigu nori klasikinės kultūros – opera, baletas, spektakliai vaikams – viską rasi Kijeve. Tai nerealus ir labai gražus miestas su įspūdinga architektūra, gausybe istorinių pastatų. Po San Paulo man čia akis atsigauna."

Pati Odeta dabar svajoja parašyti savaitgalinių kelionių po Kijevą gidą. Sako, baigsis karantinas – gal šio projekto ir imsis.

Aplanke su eskizais, be kita ko, rasti piešiniai, vaizduojantys mažąjį princą ir lapę, taip pat dramblį prarijęs smauglys. 

Eskizai piešti tušu ir tapyti akvarele. Ant piešinių nėra datos, tačiau ekspertai įsitikinę, jog tai vienos ankstyvųjų knygos autoriaus iliustracijų.  

Aplankas su šiais ir kitais A. de Saint-Exupery darbais buvo rastas saugykloje senovinėje pilyje Ciuriche. Jos savininkas – praėjusiais metais miręs verslininkas ir kolekcininkas Bruno Stefanini (Brunas Stefaninis). 

Kaip praneša vietos žiniasklaida, B. Stefanini šiuos eskizus įsigijo prieš maždaug tris dešimtmečius Šveicarijoje.

„Mažasis princas“ pirmą kartą buvo išleistas 1943-aisiais Niujorke. Knyga buvo iliustruota paties A. de Saint-Exupery piešiniais. Ji buvo išversta į daugiau nei 300 kalbų.

Leidžiant šią knygą panaudoti jos autoriaus piešiniai saugomi Niujorko bibliotekoje „Morgan Library“.  

B. Stefanini įsteigto fondo, prižiūrinčio jo sukauptą meno kūrinių kolekciją, atstovai ketina susisiekti su biblioteka ir pranešti jai apie radinį.

Aukcionų namai „Artcurial“ nurodė, kad tai buvo brangiausiai parduotas daiktas iš 49 šeštadienį pirkėjams siūlytų A. de Saint-Exupery pasirašytų darbų.

Akvarele apie 1942-uosius ant 11 puslapių laiško, skirto vienai moteriai, nupieštoje iliustracijoje matyti 1943 metais sukurtas knygos „Mažasis princas“ (Le Petit Prince) personažas, sėdintis ant Žemės rutulio prie stalo su ilgu laišku.

Pasak „Artcurial“ tai veikiausiai buvo paskutinis autoriaus laiškas prieš mirtį.

A. de Saint-Exupery, kuris buvo pilotas, paslaptingai žuvo per žvalgymo misiją 1944-aisiais, būdamas 44 metų, tad nesulaukė savo knygos išleidimo Prancūzijoje 1946-aisiais, jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Nuo to laiko visame pasaulyje parduota jau daugiau kaip 145 mln. šios knygos egzempliorių, išverstų į 270 kalbų ir tarmių.

Juose bus parduota beveik tūkstantis Itin vertingų rankraščių ir kitų meno vertybių: nuo Vincento van Gogho laiško bičiuliui iki pirmojo „Mažojo princo“ leidimo.

Wolfgango Amadeuso Mozarto partitūra, Vincento van Gogho laiškas ir 900 kitų vertingų rankraščių bus parduoti šeštadienį prasidedančiuose aukcionuose. Iš viso bus surengti 7 aukcionai, per juos planuojama parduoti beveik 150 tūkst. meno kūrinių ir literatūros vertybių.

Tarp jų – pirmasis „Mažojo princo“ leidimas.

„Tai nuostabi kolekcija, kuri priklauso tūkstančiams savininkų. Iš viso apie 18 tūkst. savininkų ir per 130 tūkst. darbų“, – pasakoja aukciono rengėjas Claude`as Aguttesas.

18 tūkst. žmonių nuo 1990 aukojo lėšų asociacijai „Aristophil“ Prancūzijoje. Fondas pirko vertingus kūrinius, o žmonės buvo jų bendrasavininkiai. Prieš trejus metus fondas bankrutavo, dalininkai patyrė nuostolių, įkūrėjas – sulaikytas dėl įtarimų sukčiavus. Pirmoji kolekcijos dalis parduota praėjusį gruodį. Pardavus visą kolekciją tikimasi surinkti 15-ka milijonų eurų ir taip kompensuoti žmonėms dalį nuostolių.

„Rinkos lūkesčiai dideli, nes kelerius metus šis fondas nupirkdavo beveik viską, neprileisdamas kitų meno pirkėjų ir kolekcininkų. Dabar šie darbai pasiekiami, taigi žmonės vėl gali pamatyti juos įvairiose parodose ir galbūt net juos įsigyti“, – tikis C. Aguttesas.

Už Ludwigo van Bethoveno ir Johanno Sebastiano Bacho muzikinius rankraščius tikimasi gauti iki 200 tūkst. eurų, už Mocarto – 150 tūkst. O V. van Gogho laišką bičiuliui tikimasi parduoti už 300 tūkst. eurų.

Dainininkas Saulius Prūsaitis pristato  naują dainą “Pasaka be galo” ir  stilingą jos vaizdo klipą.

“Supratau, kad tos dainos nebegaliu daugiau laikyti nei savo galvoje, nei kompiuteryje. Privalau ją paleisti. Tai daugiau pasąmoninis, nei apgalvotas veiksmas. Kai žiūriu pabaigtą darbą, apima jausmas, kad pasakiau viską, ką norėjau”, -  apie ką tik užbaigtą šviežutėlį klipą sako dainininkas.

Vaizdo klipe pasakojama stilizuota mažojo princo istorija.  Princo kosminis laisvas užstrigo žemėje ir jis nebegali grįžti atgal. Čia jis randa daug chaoso ir pagundų, tačiau taip pat meilę ir draugystę. Ir, žinoma, gražių merginų.

“Visi mes esame peraugę vaikai. Ir kiekviename mūsų slapta gyvena mažasis princas arba princesė”, -  sakė  S.Prūsaitis. Klipe mažasis-didysis princas – liūdnas ir truputį ironiškas, tačiau meilė jį gali tiesiogine prasme išversti iš kojų.

“Pasaka be galo”  klipas nufilmuotas LRT televizijos studijoje. Iki filmavimo pradžios komanda nudirbo milžinišką darbą: iki smulkmenų aptarė scenarijų, surepetavo scenas, preciziškai rinko kostiumus, rekvizitą. 

Klipe  režisierius – Mindaugas Meškauskas. Jame filmavosi Oskaro Koršunovo kurso aktoriai. Choreografė – Vesta Grapšaitė, scenografė – Edita Valaitė, kostiumų dailininkė – Kristina Malinauskienė. 

Paklaustas, kur jie rado tokį stilingą kosminį laivą, S.Prūsaitis rimtai patvirtina, kad - kitoje planetoje.

“Pasaka be galo” – kūrinys iš šių metų pabaigoje pasirodysiančio ilgai laukto pirmojo solinio dainininko albumo.  Jo pasirodymą lydės išskirtiniai S.Prūsaičio koncertai didžiausiuose Lietuvos miestuose.

Artimiausiu metu S.Prūsaitis planuoja kelionę į JAV, kur filmuos dar vieną vaizdo klipą kol kas neįvardijamai naujojo albumo dainai.

Mažai rasime pasaulyje knygų, kurios žmogų lydi visą gyvenimą. Tokia, be abejo, yra prancūzų rašytojo Antoine‘o de Saint-Exupéry pasaka "Mažasis princas", pirmą kartą pasirodžiusi 1943 m., kai Prancūzija buvo nacių okupuota.

Suaugusieji buvo vaikai

Savo paties piešiniais iliustruotą "Mažąjį princą" autorius pradėjo puikia dedikacija, skirta artimam draugui Leonui Vertui: "Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus – mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos. Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kažkada buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis)."

Žmoguje – du pasauliai

Visuotinį susidomėjimą "Mažuoju princu" lėmė ir didvyriška knygos autoriaus biografija, ir jo ankstyva tragiška žūtis, ir visais laikais aktualūs žmogaus būties apmąstymai, kurie pateikiami paprasta kalba, kuri svarbias filosofines mintis padaro suprantamas visiems (pvz., "į gyvenimą reikia žvelgti širdimi, nes akys dažnai apgauna").

"Kokie keisti tie suaugusieji, jie niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti..." Šie jau "Mažojo princo" pradžioje parašyti žodžiai taikliausiai perteikia svarbiausią šio literatūrinio šedevro mintį – dviejų pasaulių viename žmoguje egzistavimą, kai gyvenimo patirtis neatpažįstamai transformuoja pirmapradę vaikišką pasaulėžiūrą. Avariją Sacharos dykumoje patyręs pilotas sutinka berniuką – princą iš kitos planetos, ir ši pažintis praturtina abu, labiau, žinoma, suaugusįjį, kuris seniai pamiršo, kad kažkada buvo vaikas.

Bandė ir lietuviai

Bandymų išversti į kino kalbą "Mažąjį princą" buvo nemažai. Kartą šią pasaką ekranizavo ir lietuviai. Gaila, kad režisieriaus Arūno Žebriūno filmas (1966 m.) netapo gražia menine pergale, bet galime pasiguosti, kad šio riešutėlio kol kas tinkamai perkrimsti nepavyko niekam, nors bandymų būta ir Europoje, ir net Amerikoje. Pats A.Žebriūnas šią apmaudžią nesėkmę aiškino taip: "Galiu pasakyti, kad "Mažąjį princą" pastačiau truputį per anksti. Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokių dešimt metų dar padirbėti ir tik tada imtis tokios literatūros kaip A.de Saint-Exupery. "Mažąjį princą" be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį. Beje, aš ten porą scenų pabandžiau taip pakeisti, supratęs, kad vis dėlto truputį ne ten einu. Ir būtent tos scenos buvo nuostabios! Tik pora scenų. Ką darysi..."

Lengviau kitiems žanrams

Svarstydama apie lietuviško "Mažojo princo" kūrybinę nesėkmę, kino istorikė Marijona Malcienė taikliai pastebėjo: "A.de Saint-Exupéry filosofiška poezija tokia intymi ir daugiaprasmė, kad vargu ar galima pretenduoti į universalią, visiems priimtiną šio kūrinio interpretaciją."

Seniai aišku, kad tradicinės vaidybinio kino priemonės nepajėgia į vaizdų kalbą išversti "Mažojo princo" filosofijos. Bet yra kitų žanrų, kurie su šia užduotimi susidoroja geriau. Tai įrodė prancūzų kompozitorius Richardas Cocciante, kurio miuziklas dar visai neseniai su dideliu triumfu buvo rodomas frankofoniškose šalyse.

Kitas žanras, kuris geriau už vaidybinį kiną gali perteikti "Mažojo princo" pasaulį, – animacija. Kaip tik tuo mus bando įtikinti prancūzų animacinio filmo autoriai. Tiesa, režisavo šį filmą amerikietis Markas Osborne‘as, kuris viso pasaulio žiūrovams žinomas kaip animacinės "Kung Fu Pandos" kūrėjas. Jis gerokai perdirbo klasikinio literatūros kūrinio istoriją, sukurdamas naujus personažus. Čia iš kaimyno išgirdusi istoriją apie dykumoje sutiktą stebuklingos šalies princą, maža mergaitė ima svajoti apie tai, kaip senu lėktuvu pakyla į dangų ir suranda Mažąjį princą. Netrukus jos svajonė išsipildo.

Viena gražiausių ir jautriausių pasaulio apysakų „Mažasis princas“ jau lapkričio 13 dieną į Lietuvos kino teatrus atkeliaus pavirtusi spalvingu ir užburiančiu to paties pavadinimo animaciniu filmu. Visai šeimai skirtoje filmuko „Kung Fu Panda“ režisieriaus Marko Osbourne‘o juostoje žiūrovai išvys šių dienų pasaulyje gyvenančią mažą mergaitę, kuri netikėtai yra supažindinama su pasakojimu apie iš tolimos žvaigždės kilusį Mažąjį princą.

„Mažasis princas“ Lietuvos kino teatrus pasieks dubliuotas lietuviškai. Mėgaudamiesi kruopščiu prancūzų dailininkų darbu ir personažų įvairove žiūrovai girdės Leonardo Pobedonoscevo, Vytauto Rumšo, Justės Zinkevičiūtės, Kosto Smorigino, Gabrielės Aničaitės ir kitų žinomų aktorių balsus.

L.Pobedonoscevui teko gana intriguojanti užduotis – įgarsinti suaugusį Mažąjį princą. Kaip teigia pats aktorius, dirbti prie naujojo filmuko jis troško vos išvydęs jo anonsą bemaž prieš pusmetį. „Sužinojau apie šį filmuką dar pavasarį, būdamas Balyje. Kažkas pasidalino jo anonsu. Kai jį peržiūrėjau, pajutau didžiulį norą prisiliesti prie šios kūrybos. Anonsas mane sužavėjo – jis pasirodė labai efektingas ir gražus, paslaptingas, o klasikinė istorija išplėsta. Tada gimė noras. Grįžęs į Lietuvą sulaukiau garso įrašų studijos skambučio apie galimą vaidmenį. Kaip vaikas jo norėjau ir laukiau suspaudęs kumščius“, – pasakojo jis.

Anot L.Pobedonoscevo, vos gavęs ištrauką su savuoju personažu jis suprato, kad šis darbas bus neeilinis jo garsintojo biografijoje. „Žinojau, kad aš įklimpau ir teks paplušėti. Mano herojaus emocinė būklė keičiasi kone kas sekundę. Tai – aukštasis pilotažas, kai tenka suspėti paskui personažą. Originalus įgarsinimas yra puikus, tad stengiausi kaip įmanydamas. Tiesą pasakius, laukiu filmo premjeros su jauduliu. Įgarsinti Mažąjį princą buvo didelė atsakomybė“, – sakė aktorius.

Žinomam vyrui „Mažojo princo“ pasakojimas kelia šiltus jausmus dėl keleto priežasčių. „Ši istorija yra žavi – tarsi paprasta, bet labai gili, ją galima skaityti šimtus kartų. Pats esu perskaitęs mažiausiai trissyk. Ir mūsų šeimoje ši apysaka mylima. Mano žmona yra skaičiusi ją dukrai, jai labai patiko. Įdomiausia, kad pati žmona vadina save ta lape iš „Mažojo princo“, – šypsojosi L.Pobedonoscevas, teigdamas, kad naujojo animacinio filmo jie laukia visa šeima.

Svajinga ir laikui nepavaldi Mažojo princo istorija į Lietuvą atkeliauja lapkričio 13 dieną, tad nepraleiskite progos sutikti Rožę, Lapę ir kitus personažus bei išgirsti neįtikėtinų pasakojimų apie naujus pasaulius ir tolimas žvaigždes.

Animacinio filmo „Mažasis princas“ anonsas: