Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Babtų apylinkėse būta 18 dvarų. Seniausi ir didžiausi – Babtyno, Muniškių, Pagynės ir Panevėžiuko dvarai. Daugiau dvarų – Antagynės, Bukolainių, Gailiušių pirmasis ir antrasis, Janogrodo, Juodonių, Krivėnų, Lazdynės, Naujatriobių, Pastrebės, Rebzdžių, Šašių, Vareikonių ir Zacišių – XVIII–XIX a.

Išsaugojo pagrindinę funkciją

Laikas padarė savo: kelios dvarų sodybos jau išnykusios, kai kuriose išlikusiose nepavyko išsaugoti ir atgaivinti jas supusių pastatų, tačiau daugumą dvarų atgaivino ir rūpestingai prižiūri nauji šeimininkai.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Babtų apylinkėse būta 18 dvarų.

Lietuvoje dvaras buvo ne tik svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, bet ir vienas svarbiausių kultūrinio gyvenimo centrų. Pastarąją funkciją šiuo metu itin atliepia Babtynas – vienas seniausių ir didžiausių Babtų seniūnijos dvarų. Jis istoriniuose šaltiniuose paminėtas XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose, o vėliau – XVI a. dokumentuose.

Atviras: kultūros mylėtojų laukia ne tik 1 000 žmonių talpinantis vasaros koncertų sale tapęs kluonas, bet ir pagrindiniuose rūmuose įrengta pokylių-koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys-šachmatinė, biblioteka. / M. Šventoraičio nuotr.

Šiukštų giminės įkurtas dvaras metams bėgant ne kartą keitė šeimininkus. 1830 m. dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, jie pastatė eklektinio stiliaus rūmus, o dvarvietę tuo metu sudarė net 16 įvairiausios paskirties pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu dvare gyveno, ūkį ir kultūrines tradicijas puoselėjo generolas Vladas Nagevičius (1881–1952), žemės gavęs už Lietuvos kariuomenės kūrimą.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą. Sovietų okupacijos metais čia buvo kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas. Nuo 1999 m. prasidėjo naujas dvaro gyvenimo etapas: likusius pastatus įsigijo Mindaugas Šventoraitis, kuriam nuoširdžiai rūpėjo maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką. "Neturėjau ir neturiu jokių egoistinių lūkesčių. Sakiau ir sakysiu, kad esu šio nuostabaus dvaro patarnautojas ir sargas", – patikino M.Šventoraitis. Jis po truputį dvarą sutvarkė, pritaikė gyvenimui ir kultūrinei veiklai.

Misija: M.Šventoraitis tvirtina esąs nuostabaus Babtyno dvaro patarnautojas ir sargas. / V. Žukaitytės nuotr.

Kultūros mylėtojams atviras ne tik 1 000 žmonių talpinantis vasaros koncertų sale tapęs kluonas, bet ir pagrindiniuose rūmuose įrengta pokylių-koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys-šachmatinė, biblioteka.

Pastangos: M.Šventoraitis stengėsi maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką. / M. Šventoraičio nuotr.

Savęs dvarininke netituluoja

Krivėnų dvare gyvenanti Genovaitė Galminienė savęs dvarininke netituluoja. Ji XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje įkurtą dvarą, priklausiusį seneliui Miečiui Rašinskui, paveldėjo. Moteriai teko nueiti nelengvą kelią, kol ji dvarą susigrąžino. "Esu ūkininkė", – šypsojosi moteris, kuri prieš tris dešimtmečius nė karvės melžti nemokėjo.

Altajaus krašte gimusi G.Galminienė iki šiol apie praeitį kalba atsargiai ir nedaug. Į šią vietą Sibire buvo ištremtas ne tik jos senelis M Rašinskas, vienas iš septynių Apeliacinių rūmų teisėjų, bet ir Genovaitės tėtis. Čia jis susipažino su tremtine lietuvaite iš stambaus ūkio. Anot pašnekovės, ar buvo karas, ar okupacija, gyvenimas ėjo, žmonės tuokėsi, gimdė vaikus. Pirmieji dešimt Genovaitės gyvenimo metų prabėgo Sibire.

Vaizdas: Krivėnų dvaro savininkei kurį laiką dar reikėjo taikstytis su čia gyvenančiais fermos darbininkais ir matyti, kaip jie niokoja XIX a. pabaigoje statytą namą.  / KRS nuotr.

Į Lietuvą, be teisės apsigyventi Kauno rajone, ji grįžo 1963 m. Genovaitės tėtis buvo vairuotojas, todėl, veždamasis dukrelę greitkeliu Klaipėda–Kaunas–Vilnius, galva mostelėdavo link Krivėnų dvaro ir su neslepiamu liūdesiu tarstelėdavo: "Čia mano namai". "Pradžioje tiek ir težinojau, vėliau suradau dokumentus, netgi senelio laiškus, o dabar noriu dar labiau pasigilinti į savo šaknis", – prisipažino pašnekovė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, moteris ėmėsi žygių susigrąžinti senelių namus ir jiems priklausiusią žemę. Inžiniere Marijampolėje dirbusi moteris ryžtingai persikėlė į Krivėnus. Vyras Alfridas, kuris taip pat yra baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, su trimis vaikas liko Marijampolėje.

Tapatybė: Genovaitė Galminienė save vadina ne dvarininke, o ūkininke. / Evaldo Šemioto nuotr.

Dvare gyveno fermos darbininkai, G.Galminienei dar kurį laiką teko taikstytis su jų kaimynyste, matyti, kaip jie niokoja XIX a. pabaigoje statytą namą ir žalingais įpročiais savo sveikatą. Dvaro teritorijoje buvo ir fermos. "Nepatikėsite, bet man patiko jų kvapas", – atviravo pašnekovė. Fermos vedėja, kai melžėjos "susirgdavo", pradėjo kviesti dvaro savininkę į pagalbą. Taip Genovaitė išmoko melžti ir rankomis, ir aparatais. Vis dėlto į ją dauguma žiūrėjo kaip į svetimą atėjūnę.

Bendrovei pradėjus irti, G.Galminienė neabejojo, kad imsis ūkininkavimo. Vietinių požiūris dar kartą pasitvirtino – moteriai nebuvo leista įsigyti fermą, pastatytą ant jos žemės. Pastatu, beje, iki šiol naudojasi kiti ūkininkai. Iš krinkančio ūkio vadovų ji tegalėjo nusipirkti vieną telyčią. Dar kelias atvežė vyro tėvai. Tokia buvo ūkininkavimo pradžia.

G.Galminienė ne tik sutvarkė iš buvusių dvaro pastatų vienintelį išlikusį gyvenamąjį namą, ji puoselėja ir plečia pienininkystės ūkį, kurį pamažu perleidžia kaiman sugrįžusiems vaikams.

Svajonė vis nusikelia

Miestietišku dviejų aukštų mūriniu namu su dviem balkonais ir veranda Nausėdų kaime, kuriame 1938–1945 m. gyveno rašytojas Kazys Aleksandras Puida su antrąja žmona teisininke Stefanija Girdvainyte, dabar rūpinasi ūkininkai Reda ir Alfredas Rinkevičiai.

"Saugome tai, ką galima išsaugoti. Kai kurių statinių net pamatai buvo išvirtę, jų restauruoti nepavyko, gavau leidimą nugriauti. Tikiuosi, kad man dar pavyks iki galo suremontuoti pagrindinį namą, kuriame gyveno K.A.Puida. Vis svajoju, tačiau, modernizuojant ūkį, šiai svajonei įgyvendinti nelieka pinigų", – neslėpė A.Rinkevičius.

Namas, vietinių vadinamas Puidyne (Puidos dvaru), 1993 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 1939-aisiais vienkiemiui priklausė ir medinis namas darbininkų šeimoms, dideli ūkiniai pastatai: svirnas, kiaulidė, karvidė, kiaulidė, vištidė ir 23 ha žemės. Rašytojas norėjo įkurti šiuolaikišką ūkį.

"Norėjau statytis namą prie miško, ten, kur stovėjo mano senelio sodyba. Joje aš ir užaugau. Senelis Stanislovas su K.A.Puida buvo geri draugai. Iš Rusijos grįžęs rašytojo sūnus Gediminas pasiūlė man pirkti sodybą. Aš jau prieš tai buvau šalia įsigijęs kiaulides, sandėlius, man toks pasiūlymas pasirodė parankus. Tokia trumpa istorija", – prisiminė ūkininkas.

Vėl skambės vaikų balsai

Šiuo metu, kai Kaune, paveldo zonoje, be skrupulų ir leidimų pradėtas griauti A.Smetonos laikų namas, Kauno rajone galima rasti ne vieną pavyzdį, kaip rūpinamasi ne tik dvarais ir vilomis, bet ir paprastais medinukais.

Nyko: gyventojai jau buvo sunerimę, kas bus su namu, kuriame anksčiau veikė Babtų muziejus. / M. Urbanavičiaus nuotr.

Gyventojai jau buvo sunerimę, kas bus su namu, kuriame anksčiau veikė Babtų muziejus. Ši sodyba priklausė ūkininkui Ksaverui Dobkevičiui, tačiau jis, bijodamas tremties, 1948 m. ūkį paliko likimo valiai. Vieno aukšto mediniame name su mansarda, kuriam žavesio suteikia meniškos langinės, ilgą laiką veikė vaikų darželis.

Daug kam tarnavusiame name netrukus vėl skambės vaikų balsai. "Kaip ir visoms jaunoms šeimoms, mums reikėjo erdvesnio būsto, gamtos aplinkui ir pabėgti iš Kauno. Niekada su žmona nenorėjome standartinio būsto. Dar nebuvome užsiėmę paieškomis, medinukas Babtuose buvo pirmasis apžiūrėtas. Kai pamatėme šio namo vidų, likusias plačias dvivėres duris, aukštas lubas, supratome, kad čia – mūsų svajonių namas. Patiko ir kieme augantys didžiuliai klevai, teikiantys namui pavėsį", – naujasis savininkas Mindaugas Urbanavičius pritarė, kad ne jis namą nupirko, o namas jį.

Suvokimas: M.Urbanavičius prisipažino: "Kai pamatėme šio namo vidų, likusias plačias dvivėres duris, aukštas lubas, supratome, kad čia – mūsų svajonių namas." / M. Urbanavičiaus nuotr.

Pirmaisiais metais Urbanavičiai tiesiog jaukinosi įsigytą namą, naudodami jį kaip vasaros sodybą, o netrukus nusprendė prikelti naujam gyvenimui. "Mūsų tikslas – išsaugoti namo architektūrinę formą, atnaujinsime ir paliksime dvivėres duris, atidengsime rąstų sienas, dvasiai išlaikyti įrengsime medines lubas, restauruosime paliktą medinį senovinį staliuką", – planais dalijosi Mindaugas.

Kitais metais rudenį Urbanavičiai jau ketina atšvęsti įkurtuves. Du vaikučius auginanti šeima ne mažiau nei namu džiaugiasi ir vietos bendruomene, kuri būsimuosius kaimynus, jų tvirtinimu, priėmė labai šiltai ir nuoširdžiai.

Šiam Vilkijos gyventojui nebuvo lengva atsakyti į "Kauno dienos" klausimą, kas iš išvardytų dalykų jam yra labiausiai prie širdies. "O čia, kaip užeina, kartais – viena, kartais – kita. Kažkada labai patiko arti žemę, ir man tai sekėsi. Patinka kurti svetaines, kartais nemiegu visą naktį sukdamas galvą, kaip čia padaryti, o ryte, sakytum, pati mintis iš kažkur ateina, ir viskas tampa aišku. Patinka meistrauti iš medžio", – nedėliodamas pagal pirmumą ir svarbumą, pasakojo J.Jaras.

Kalėdos – stebuklų metas

Juozo tėtis turėjo varstotą ir taip pat gebėjo prakalbinti medį, jis vaikams sumeistraudavo žaislų. Su medžiu dirbo ir J.Jaro uošvis – gamino karstus, vežimams ratus ir kitus buities reikmenis. Uošvis žentą išmokė įvairių darbo su medžiu subtilybių. Statydamas namą, vilkijiškis pats pasigamino duris, langus.

Prieš keletą metų J.Jaras atrado naują pomėgį – vaikiškų žaislų gamybą. Įprasta sakyti, kad Kalėdos – stebuklų metas. Auksinių rankų meistras tam visiškai pritaria. Būtent per Kalėdas Juozas gavo dovanų pjūklą. O vietoj atviruko dukra parodė nuotraukytę, kuri pranešė be galo džiugią naujieną: kad Juozas su žmona taps seneliais.

"Tai buvo išties gera žinia, nes jau buvome netekę sūnaus, dukrai sukakę 35-eri, šešeri metai kaip ištekėjusi, o mes su žmona jau ir viltį buvome praradę, kad sulauksime anūkų", – vis dar su jauduliu prisiminė J.Jaras. Po metų, per kitas Kalėdas Jarai vėl buvo pradžiuginti panašia nuotraukyte. Džiaugsmas sulaukus anūkų, pažadino aistrą medinukams.

Pirmasis J.Jaro pagamintas žaislas buvo dovana anūkei gimtadienio proga: vežimėlis su besisukančiais ratukais lėlei. "Aišku, aš per sunkiai užsigriebiau, dar supratimo neturėjau, kaip tuos ratukus padaryti, bet man pavyko. Su tuo vežimėliu anūkė žaidžia iki šiol", – šypsojosi drožėjas. O tada jau reikėjo ir berniukiškų žaislų imtis.

Arsenalas berniukams platesnis

Pasak meistro, būtent berniukams galima daugiau visko prigaminti. Jiems patinka automobiliai, sunkvežimiai, šautuvai, kardai, strėlės. Mergaitėms Juozas yra pagaminęs stalelį su veidrodžiu, medinę siuvimo mašiną, kurios adata, kaip tikros, kilnojasi.

Pas senelius pasisvečiuoti atvažiavusios anūkės laukia senelio gamintas lėlių namelis su baldais, anūko – mažutis varstotas su įrankiais. Abu mažyliai labai mėgsta senelio sumeistrautus lavinamuosius žaidimus, sūpynes. O smėlio dėžę, be kurios turbūt nė vienas mūsų neįsivaizduoja vaikystės, Juozas padarė saugią, įvažiuojančią kaip stalčius ir neprieinamą katinams, be to, smėlio dėžę galima kaskart lengvai nugabenti vis į kitą kiemo vietą.

J.Jaras apgailestavo, kad dukra su šeima gyvena Vilniuje, tad negali padėti, kai mažieji suserga. "Būtų arčiau, padėtume, paimtume iš darželio, pabūtume, kai tėvai nori kur nors išeiti", – kalbėjo pašnekovas. Todėl senelis savo meilę išreiškia ir ilgesį slopina kurdamas vis įmantresnius žaisliukus.

J.Jaras puikiai prisimina ir savo pirmuosius bandymus – kai buvo penkerių, pamėgino pasigaminti medines pačiūžas, tik nelabai pasisekė, darbą užbaigė tėtis.

Idėjos slypi internete ir vaikystės prisiminimuose

Paklaustas, iš kur semiasi idėjų, J.Jaras sakė daug ką prisimenąs iš vaikystės, kad ir vilkelius. Jie labai patiko Juozui, o dabar jau jo gamintus mėgsta ne tik anūkai, bet ir kiti maži vaikai. "Be to, dabar visokiausių dalykų internete pilna, ir galima ką nors prisitaikyti sau", –  sakė pašnekovas.

Pasak meistro, sunkiausias dalykas yra padaryti ratukus. "Daug lengviau sekėsi sumeistrauti sūpynes, nei, tarkim, mašinėlę su ratukais. Nebuvau matęs, kaip tai daroma, trūko ir įgūdžių, ir staklių. Pirmiausia reikia susikurti tikslius šablonus, gerai viską apskaičiuoti. Juk menkiausias netikslumas – ir ratukai nesisuks, mašinytė ar vežimėlis nevažiuos. Tačiau, pasitelkus kantrybę, viską galima padaryti savomis rankomis", – tikino žaislų gamintojas.

Ilgiausiai auksinių rankų meistrui užtruko išdrožti senovinį džipą, kurio modeliuką aptiko internete. Ši vasara ir prabėgo bedarant panašius džipus. Juozas džiaugėsi, kad jį palaiko žmona Marytė: "Ji mano visų darbų ir dizaineris, ir kritikas, padrąsina, kai nesiseka. Pasidžiaugia, kai mums kažkas pavyksta. Be viso to vargu ar būčiau tiek nuveikęs."

Sukti galvos dėl dovanų netenka

Tėčio dėka dukrai beveik netenka sukti galvos ne tik dėl mažylių žaislų, bet ir dėl dovanų. Pasirinkimas platus: padėkliukai puodeliams, padėklai, riešutų traiškyklės, dėžutės arbatai ar prieskoniams, rankšluosčių laikikliai, linksmi inkilėliai paukščiams, žvakidės, raidės vardui sudėlioti ir dar daug kitų mielų smulkmenų galima aptikti Juozo dirbtuvėse. "Tarkime, ant maisto pjaustymo lentelės galima padėti dešrą ir telieka gražiai supakuoti. Tokia dovana visiems patinka", – sakė meistras.

Skirtingų gaminių ar dovanų idėjų J.Jaras priskaičiuoja per šimtą. Vis dėlto jam labiausiai patinka meistrauti žaislus, būtent juos ir gamina iš geriausios medienos. Aišku, šiam pomėgiui laiko lieka tik vakarais ar savaitgaliais, mat J.Jaras dirba kompiuterininku Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centre, yra sukūręs Vilkijos ir Vilkijos apylinkių seniūnijų, Vilkijos ir Seredžiaus parapijų, iš viso šešias interneto svetaines ir jas prižiūri. Miestelio bendruomenė be Juozo neįsivaizduoja įvairių renginių

Šnipiškės – apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų turintis rajonas miesto centre, šalia prabangaus stiklo ir plieno dangoraižių kvartalo. Čia gausu ir apleistų, ir dar gyvenamų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios įvairių stilių medinių namukų. Tiesa, pavienių pastatų, įtrauktų į paveldo registrą, čia yra nedaug – rajonas vertingas kaip pastatų, infrastruktūros, gatvių tinklo visuma.

2016-aisiais aktyvių gyventojų iniciatyvinė grupė, įsitikinusi, kad senąsias Šnipiškes būtina išsaugoti, įsteigė asociaciją "Šiaudinė". Šie žmonės dabar labiausiai ir rūpinasi, jog rajonas netaptų tiesiog chaotiškų statybų aikštele.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė asociacijai vadovaujantis Giedraičių seniūnaitis Miroslavas Bielinis, istorinės medinės Šnipiškės yra senesnės net nei Žvėrynas – ten dar buvo miškai, o čia jau buvo gyvenamieji namai. Kadaise tai buvo didžiausias Vilniaus priemiestis, kuriame buvo išvystyta medienos pramonė, gaminamos plytos, stiklas – statybinėmis medžiagomis šis rajonas aprūpindavo visą Vilnių. Čia buvo įsikūrusios ir didžiausios miesto arklidės, gausu įvairių amatininkų dirbtuvių.

UNESCO 1990 m. senąsias Šnipiškes buvo įvardijusi kaip saugotiną paveldo teritoriją, bet vėliau visa tai "susitraukė" iki Giedraičių gatvės atkarpos, pavadintos skansenu – muziejumi po atviru dangumi. Bet čia, anot M.Bielinio, ne muziejus – čia rajonas, kur ir dabar gyvena žmonės. Todėl būtina išgryninti viziją, kaip tas rajonas atrodys ateityje, atsižvelgiant ir į čia gyvenančiųjų, ir į norinčiųjų čia investuoti, ir į miesto interesus. Deja, miesto savivaldybė to iki šiol nepadarė.

Reikia bendro sprendimo

Broliai Nasvyčiai dar apie 1970-uosius numatė, kad čia turi vystytis naujasis Vilniaus centras.

"Apie 1980-uosius, kai dar buvau architektūros studentas, mes jau matėme projektus, kad Šnipiškės turi būti užstatytos – broliai Nasvyčiai dar apie 1970-uosius numatė, kad čia turi vystytis naujasis Vilniaus centras, – pasakojo šnipiškiečių bendruomenės vadovas. – O naujasis centras, bet kokiu atveju, yra vertikalės. Net jeigu senuosius, pirmuosius maketus žiūrėtume, visas šis rajonas – vadinamasis Šiaudinės trikampis tarp Krokuvos ir Daugėliškių gatvių – buvo numatytas kaip trijų aukštų kotedžai, o dalis iki Lvovo gatvės – daugiaaukščiai. Pagal paskutines vizijas ten net buvo galimi iki 9 aukštų pastatai tarp medinių namų. Šiandien yra vizija, kad net iki 27 metrų aukščio."

Anot M.Bielinio, dabar situacija tokia, kad savininkas, turintis 10 arų sklypą miesto centre, prestižinėje vietoje, bando išpešti maksimalią naudą. Jis projektuoja, stato pagal savo galimybes, kad parduotų kuo pelningiau, visiškai negalvodamas apie tai, kaip jo statinys atrodys tarp mažų medinių namukų.

Dėl kelių tokių statybų jau yra konfliktas su bendruomene. Vienas statybas neseniai pavyko sustabdyti – NT vystytojai S.Fino gatvėje norėjo pastatyti 6 aukštų svečių namus, kuriuos po to akivaizdžiai planuota parduoti kaip butus, nenumačius jokių parkavimo aikštelių ir taip iš anksto užprogramuojant problemą tiek seniesiems, tiek naujiesiems gyventojams. Yra ir daugiau tokių absurdiškų projektų, kur statytojai savo sklype ką nori, tą daro, tačiau negalvoja, kaip tai derės.

Didžiausia Šnipiškių problema, anot M.Bielinio, – tiek naujų pastatų aukštingumas, tiek apskritai chaotiška statyba. Bendruomenė jau prieš keletą metų yra pateikusi savivaldybei siūlymus, parengtus kartu su architektais ir kitais suinteresuotais asmenimis, kad maksimalus aukštingumas senosiose Šnipiškėse – trikampyje tarp Krokuvos ir Daugėliškių gatvių – turi būti trys aukštai, nes aukštesnių pastatų šiame rajone nėra ir niekada nebuvo.

"Taip, dauguma medinių namų čia yra avarinės būklės, tačiau juos galima rekonstruoti, perstatyti. Arba vietoje jų statyti naujus, kurie derėtų prie bendro medinio kvartalo – šlaitiniais stogais, mažo aukštingumo. Tai būtų tikrai unikali vieta. Juk ir dabar vaikšto turistai, užsieniečiai. Jie ne šaiposi iš to kontrasto, o žavisi tuo, kad miesto centre yra išlikusi autentika – 100-mečiai namai", – sakė bendruomenės atstovas.

Turi prisidėti visi

Kitas dalykas, šnipiškiečių manymu, – reikia pagaliau priimti politinį sprendimą, kad tai yra miesto centras, miesto veidas, kurį norime išsaugoti, ir rajonas turi būti sutvarkytas. Prisidėti prie to turi visi – tiek savivaldybė, tiek gyventojai, kurie čia gyvena, tiek investuotojai.

Tos bakūžės, kurios vos gyvos, pasak M.Bielinio, taip pat turi būti tvarkomos, jos turi pradėti "dirbti" miestui kaip suvenyrų parduotuvės, kavinės, dar kas nors: "Juk negali, kaip sakoma, į restoraną ateiti su "fufaika" ir mėšlinais batais. Jeigu nori gyventi centre, turi laikytis tam tikrų standartų. Jeigu nenori ar negali – parduok tam, kuris gali. Galbūt NT vystytojai galėtų kažkur pastatyti nebrangų daugiabutį namą, kur galėtų žmonės iš čia persikraustyti. Savivaldybė prie tvarkymo galėtų finansiškai prisidėti – gauna gi įplaukas į biudžetą iš statytojų, investuotojų. Gali kažkiek skirti šiam rajonui, o ne į bendrą katilą. Sieksime, kad visi naujai statantys skirtų lėšų dalį būtent šiam rajonui gerinti."

Ko reikia, kad senosios Šnipiškės išliktų ir rajonas būtų gyvas? Anot M.Bielinio, pirmiausia būtina išgryninti viziją, kaip čia kas turi būti, kad būtų patenkintos visos pusės: ir investuotojai, ir žmonės, kurie čia nori likti ar naujai apsigyventi. Reikia su savivaldybe, su investuotojais, su gyventojais rasti kompromisą, kaip tas rajonas turi atrodyti.

"Bandome kalbėtis, tartis. Mes kaip bendruomenė, kuri mato šio rajono vertę, jo potencialą, galvojame, kad būtina jį išsaugoti", – pasiryžęs šnipiškiečių atstovas.

Atgimimas prasidėjęs

Aktyvių rajono gyventojų įsitikinimu, Šnipiškes įmanoma atgaivinti, ir tai jau daroma. Pievoje, kur kažkada stovėjo graži didelė raudonų plytų mokykla, dabar įrengta erdvė su treniruokliais, sūpynėmis, vandens čiaupu. "Vilniaus planas" jau yra paruošęs projektą – čia bus įrengta visuomenės reikmėms pritaikyta aikštė su karuselėmis, krepšinio aikštele, treniruokliais ir pan., kurią vietos gyventojai pageidauja pavadinti "Drakono pieva".

Sostinės tarybos nariai neseniai priėmė sprendimą rekonstruoti vieną svarbesnių Šnipiškių seniūnijai susisiekimo arterijų – Giedraičių gatvę. Bus rekonstruota beveik 1 km gatvės atkarpa nuo Lvovo iki Žalgirio gatvės ir 0,2 km S.Fino gatvės atkarpa nuo Giedraičių iki Kalvarijų gatvės. Šalia rekonstruojamos gatvės bus nutiestas naujas dviračių takas, nauji šaligatviai, atnaujintos komunikacijos.

Iškėlus senus metalinius garažus iš Kintų gatvės, šiemet čia turėtų būti pradėta rengti laisvalaikio ir pramogų erdvė su promenadomis, parduotuvėlėmis, dirbtuvėmis, žaidimų aikštele, sporto aikštelėmis, net su apžvalgos bokštu. Kitaip sakant, Šnipiškių centrinėje dalyje atsiras traukos vieta laikui praleisti – tiek vietos gyventojams, tiek miesto svečiams, turistams.

"Šnipiškėse daug dviprasmybių. Vieni sunkiai gyvena mažuose buteliuose be patogumų – jie tik ir laukia momento, kada iš jų tuos butus nupirks ir jie galės iš čia išsikraustyti. Kiti įsikūrę gražiai, puoselėja savo namus, remontuoja, tvarko aplinką – jie nori likti čia, nes tai jų gimtinė, puiki vieta miesto centre, kur patogu gyventi. Tačiau faktas vienas – jeigu turėtume bendrą tikslą, Šnipiškės taptų puikiu miesto rajonu", – įsitikinęs bendruomenės atstovas.

"Nuo 1925 m. persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės plentą nusileisdavome mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje "Saulės" namus, dešinėje – laiptus į E.Ožeškienės gatvę", – prisiminė ji.

Šiandien apleistas namas mena laikus, kai čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, svečiavosi Vaižgantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas, visuomet sekundės tikslumu punktualus laiptais nuo tuomečio Ukmergės plento oriai kildavo Vydūnas.

Su laiko žymėmis

Buvusio priemiesčio užstatymas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Didelis sklypas tarp dabartinių Savanorių prospekto, Telšių ir A.Mackevičiaus gatvių nuo 1893 m. priklausė bajorams Tiškoms, vėliau sklypo savininke tapo A.Dabulevič, o iš jos 1908 m.valdą nusipirko Andrius Venckūnas. Pasistatęs net keturis medinius nuomojamų butų namus ir sandėlius A.Venckūnas čia šeimininkavo beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Eidami Telšių gatve Savanorių prospekto link apžiūrėkime šiuos namus, dar gyvenamus ir vis labiau apleistus.

Prie A.Mackevičiaus (anuomet – Malūno) ir Telšių gatvių kampo 1909 m. buvo pastatytas dviejų aukštų nuomojamų butų namas (A.Mackevičiaus g. 104 / Telšių g. 12). Metalinėse konsolėse ir dabar galime matyti įkomponuotas raides AB. Tai rusiški savininko A.Venckūno inicialai. Šiandien aklais plastiko langais ir kampo apkala subjaurotas namas yra gyvenamasis daugiabutis, kuriame, kaip pas mus įprasta, kiekvienas šeimininkas tvarkosi, kaip išmano.

Už jo statmenai tokiais pat aklais plastikiniais langais baltuoja ilgas, šiandien tik iš dalies gyvenamas medinukas (Telšių g. 10). Jį tais pačiais 1909 m. A.Venckūnas pastatė kaip dviejų aukštų sandėlį, bet 1913 m. pirmame aukšte įrengė du nuomojamus butus. Iš kairės prie namo šliejasi šiuo metu griūvantis raudonų plytų sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį. Kieme palei gatvę – pavojingai pakrypę lentiniai sandėliukai.

Būta ambicingų užmojų

Įdomiausias buvusios A.Venckūno valdos namas puikuojasi Telšių gatvės viduryje (Telšių g. 8). Pradžioje čia stovėjo tik sandėlis, bet 1923 m. šeimininkas pradėjo naujas statybas. Didelį sudėtingos konfigūracijos dviejų aukštų medinį namą suprojektavo inžinierius Vaclovas Vyšniauskas. Viename namo gale buvo įrengti butai, kitame – sandėliai.

Į gatvę namas išeina plačiu galu su trikampiu pastogės skydu, balkonu ir prieangiu. Šioje, iš pat pradžių gyvenamoje namo pusėje, antras aukštas buvo pastatytas šiek tiek platesnis už pirmą.

Kiemo fasade galime pamatyti du ypač išraiškingus langus: dvigubi skirtingų formų smulkiai skaidyti langai tarytum kabo virš apačioje esančios įeigos. Kita namo pusė – buvę sandėliai – aplipdyta mažų vieno aukšto priestatėlių, sudarančių jaukų kiemelį ir sujungtų buvusio prieangio, per kurį buvo patenkama į butus. Namas atrodo visiškai apleistas, tačiau pačiame jo gale, priešais griūvantį sandėlį, dar ir dabar gyvena viena senutė.

Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Garsiųjų šeštadienių pradžia

Praeiname pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamuosius dviaukščius mūrinukus ir pasiekiame patį seniausią, visiškai apleistą namą užkaltais langais (Savanorių pr. 63 / Telšių g. 2).

Įsigijęs sklypą A.Venckūnas čia rado medinį vieno aukšto su mansarda namą, kuriame tilpo net aštuoni nuomojami butai. Tai buvo senas dvarelis, statytas dar iki 1893 m., kai jame apsigyveno Tiškos. O 1923 m. A.Venckūnas, pradėjęs savo didžiąsias statybas, net neturėdamas jokio projekto, pastatė šio namo antrą aukštą. Rezultatas buvo visai neprastas: trikampių skydų armonika, skaldoma senosios mansardos stogų intarpais, teikia ilgam fasadui sudėtingą įvairovę. Rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu susibėgę namai. Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Šio namo antrame aukšte 1925–1929 m. butą nuomojosi S.Kymantaitė-Čiurlionienė. Būtent čia 1926 m. prasidėjo garsieji S.Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniai. D.Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas. (...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą, abu vertė pjeses teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo. Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J.Talmantas, Putinas, M.Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 m. susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais."

D.Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja kunigo Mykolo Vaitkaus atsiminimuose užrašytą epizodą: "Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius šeštadienius Maironį ir Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: "Na ir salonas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos ir sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!" Daugiau Maironis nebeatėjo.

Tokia yra architekto Audrio Karaliaus ir interjero dizainerės Auros Pranckevičiūtės bei jų namo Žaliakalnyje istorija.

Žaliakalnis – vienas žymiausių Kauno rajonų. Čia tarpukariu daugiausiai kūrėsi karininkai. Karininkui priklausė ir namas, apie kurį yra ši istorija. Namas, kurį dabartinis savininkas architektas A. Karalius vadina laimikiu.

„Tas namelis man buvo žinomas seniai. Jis buvo žinomas kaip beveik negyvenamas ir ilgus metus parduodamas už baisią kainą. 2010 m. krizė – gyvenimo žnyplės – privertė savininką drastiškai nuleisti kainą ir parduoti pusvelčiui. Ir mes pasitaikėme šalia, tinkamoje vietoje“, – sako A. Karalius.

Tapęs Žaliakalnio gyventoju architektas ne juokais susirūpino kai kurių autentiškų tarpukario namų likimu. Jo teigimu, netrūksta atvejų, kai naujieji savininkai nevertina istorinės architektūros, o Žaliakalnio savastį nugali noras įsikurti prestižinėje vietoje.

Tiesa, kai kuriuos namus naujieji savininkai puoselėja ir atkuria, kaip kad Audrys su mylimąja A. Pranckevičiūte. Nors jųdviejų medinukas, sako, architektūrinės vertės neturi, greičiau tai ano laikotarpio gyvenimo būdo palikimas, pilnas čia gyvenusiųjų istorijų, naujųjų šeimininkų sudėliotų iš mažų detalių. Žinoma tai, kad pastatytas, bet neįrengtas namas 1933 m. buvo parduotas pulkininkui Pranui Mikštai, kad pirmame nuomojamame aukšte veikusi krautuvėlė. Iki gyvenimo pabaigos tai buvę namai seserims gydytojoms Mikštaitėms. Pats pulkininkas daug tapęs. Audrys tikisi vieną dieną surengti jo darbų parodą.

Naujieji namo šeimininkai kartu su medinuku įgijo didžiulį čia gyvenusios šeimos palikimą. Tai gali atrodyti romantiška, tačiau kartu ir trikdyti.

„Įsivaizduojate, seni žmonės miršta, rūbai kabo spintose, indaujose indai, laiškai, tie išdraikyti paveikslai. Kurį laiką nedrįsome nieko judinti, nes jautėmės tarsi brautumėmės į kito žmogaus gyvenimą. Vėliau pradėjome rūšiuoti, skirstyti, kiek tai įmanoma. Kai kas išvažiavo į Kauno vintažo parduotuves, kai ką Aura pati mielai nešioja, pavyzdžiui, rankines“, – pasakoja architektas.

To meto baldai, drabužiai, tekstilė, piešiniai, gausybė spaudos, mados žurnalų, laiškų, visa tai – nuoga, nerafinuota archeologija. Pasak Audrio, tai geriausias būdas pajausti šios vietos autentišką dvasią.

Aura, pagal profesiją dailininkė ir interjero dizainerė, sako visada žavėjusis įdomiomis senomis faktūromis ir reljefais, prancūzų interjerais. Tik štai naujus namus, pilnus senienų, teko jaukintis.

„Aš iš karto nuėjau ir pasišnekėjau su dvaselėmis. Aš jas nuraminau ir pasakiau, kad mes tikrai išgelbėsime jūsų namus, kuriuos jūs saugojote ir branginote iki pat savo gyvenimo saulėlydžio“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė.

Tai – savotiškas įsipareigojimas, sako interjero kūrėjų pora. Ateiti gyventi ne ant švaraus popieriaus lapo su savu bagažu ir įpročiais, į svetimus, ne savo giminės namus – tikras iššūkis, tačiau dabar šis namukas jiems tapo be galo savas, juk, vaizdžiai tariant, pavyko už uodegos pagauti mylimą, tikrą smetoninį Kauną.

Kaune itin trūksta glaudesnio paveldosaugininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimo, nors tai – labai svarbu siekiant darnaus paveldo išsaugojimo. Tokiais pastebėjimais dalytasi Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtoje konferencijoje "Lost (in) heritage".

Sudarko pasiturintieji

Konferencijoje, skirtoje architektūrologijos profesorei, Nacionalinės premijos laureatei Nijolei Lukšionytei (1954–2014) atminti, studentai dalijosi įžvalgomis, kaip išsaugoti Kauno architektūrinį paveldą. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Baltijos regiono kultūros studijų studentas Evaldas Cydzikas pastebėjo, kad Kaune kol kas neatsakyta į svarbiausią klausimą – ką iš Kauno medinės architektūros pastatų reikia saugoti ir kaip tai padaryti.

"Kol kas nėra aiškaus visos bendruomenės požiūrio į šią svarbią miesto tapatybės dalį. Neseniai VDU studentų surengtoje diskusijoje gvildenant senųjų medinių namų perspektyvas pasigirdo net radikalių siūlymų šiuos namus griauti. Tik dalis medinių namų gyventojų supranta šių pastatų reikšmę, tačiau lėšų stygius neleidžia jų tinkamai atnaujinti. Žaliakalnyje ne kartą pastebėjau: medinį paveldą dažnai sudarko žmonės, negalintys skųstis pinigų stygiumui", – pasak E.Cydziko, tokia išvada peršasi, kai matai, ką istorinių medinukų savininkai su šiuo paveldu padaro – griauna, negrąžinamai pakeičia. Kiti susiduria su problemomis, kai keletui vieno namo bendraturčių  nesiseka susitarti, kaip tvarkyti namą.

Siūlo ieškoti kompromisų

Kauno pastangas paveldosaugos srityje studentas palygino su Raumos miestu Suomijoje. Raumos medinis senamiestis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. "Raumos atvejis yra pristatomas kaip pavyzdinis paveldo išsaugojimo požiūriu. Jis atspindi visam Skandinavijos regionui būdingus bruožus. Ten su mediniu paveldu elgiamasi pagarbiai, jį siekiama išsaugoti, to negalima pasakyti apie lietuvius. Lietuvoje kartais viską bandoma suversti lėšų stygiui – esą esame neturtinga valstybė, negalime išsaugoti viso gausaus paveldo", – pastebėjo E.Cydzikas.

Kultūros studijų studentas įžvelgė ir psichologinių dviejų šalių atstovų skirtumų: "Skandinavai ir dabar dažnai stato medinius namus. Ir stato juos laikydamiesi tradicijų, stengdamiesi, kad jų namas pernelyg neišsiskirtų iš aplinkos. O lietuviai – priešingai – nori, kad jų namas išsiskirtų iš aplinkinių."

Pasak E.Cydziko, Raumos pavyzdys rodo, kad paveldas sėkmingai saugomas tada, kai tai tampa ne tik paveldosaugininkų, bet ir visos visuomenės rūpesčiu. "Kaune itin trūksta glaudesnio paveldosaugininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimo. Toks bendradarbiavimas – vienas svarbiausių siekiant darnaus paveldo išsaugojimo", – atkreipė dėmesį pranešėjas. Pasak studento, kitos suomių pamokos lietuviams būtų tokios: vengti "muziejifikacijos", leisti keisti, griežtai "nespausti", bet padėti, ieškoti kompromisų, naudoti ne tik finansines, bet ir kitokias skatinimo priemones, (pavyzdžiui, mažinti žemės mokesčius).

Saugo gyvąją atmintį

Konferencijoje pristatyti ne tik paveldosaugos srities studentų pranešimai, bet ir teatro, naujųjų medijų. "Norėjosi, kad VDU Menų fakulteto konferencijoje dalyvautų ne tik studijuojantieji paveldą, bet ir kitų specialybių fakulteto studentai. Dėl to ir pavadinome ją "Lost (in) heritage", – sakė konferencijos sumanytoja, VDU Menų fakulteto lektorė, menotyrininkė Ingrida Veliutė. Angliškas renginio pavadinimas pasirinktas dėl to, kad toks jis – talpesnis. "Lost (in) heritage" iš anglų kalbos gali būti verčiamas dvejopai: ir "Pasimetę pavelde", ir "Prarastas paveldas". "Kiekvienas pranešėjas galėjo pasirinkti, su kuriuo pavadinimo žodžiu save sieti. Tai, kad pranešimai buvo iš įvairių sričių, labai tinka N.Lukšionytės atminimui skirtai konferencijai, nes profesorė mokėjo ir susikoncentruoti į detales, ir labai plačiai mąstyti", – prisiminė buvusi N.Lukšionytės studentė, vėliau – kolegė I.Veliutė.

Konferencija, kurioje pranešimus skaito patys studentai, surengta siekiant tarp studentų išsaugoti gyvą profesorės atminimą. Pasak jos buvusios kolegės, profesorei patiko dirbti su jaunais žmonėmis: "Su jais ji išbandydavo ir keistas, inovatyvias idėjas. N.Lukšionytė dirbo su studentais ne tradiciškai, sėdėdama paskaitose, bet su paveldu supažindindavo gyvai – eidavo į objektus, rengdavo susitikimus su gyventojais. Dažnai lankydavosi Žaliakalnyje ar Vilijampolėje, kur architektūrinio palikimo yra daug ir kur žmonės nesupranta, ką su tokiu paveldu daryti".

"Mūsų profesorė"

Profesorės atminimą siekiama įamžinti ne tik konferencija – ir tęsiant jos pradėtus darbus. Anksčiau gilinusis į Kauno gubernijos architektūrą, apie 2000 m. N.Lukšionytė pradėjo dirbti medinio Kauno išsaugojimo linkme: bendradarbiavo rengiant Žaliakalnio apsaugos reglamentą, 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialųjį planą.

"Profesorė suformulavo aiškų norą saugoti ne tik registrinį paveldą, bet ir neįtrauktą į jokius paveldo sąrašus. N.Lukšionytė laikėsi iš Vakarų atėjusios tendencijos, kad paveldą išsaugosime tik naudodami tuos pastatus – tik tada, jei juose bus vykdoma veikla ar juose bus bus gyvenama", – sakė I.Veliutė. Pašnekovė prisiminė, kad paskutiniais gyvenimo metais profesorė nesiekė leisti leidinių, kurie jai atneštų mokslininkės ar kitokį populiarumą, bet ėjo pas žmones, kalbėjo, ką jie daro negerai, aiškino jiems, kodėl verta paveldą saugoti ir kaip tai padaryti. Medinukų gyventojai N.Lukšionytę dažnai vadindavo "mūsų profesore", ją su studentų grupėmis įsileisdavo į namus.

Profesorė vadovavo mediniam paveldui išsaugoti skirtam projektui "Archimedė". Įgyvendinant šį tęstinį projektą buvo sukurta duomenų bazė ir interneto svetainė www.archimede.lt, konsultacinio pobūdžio sistema. "Nors profesorės kompetencijos yra sunkiai pakeičiamos, "Archimedės" sistema funkcionuoja. Kiek leidžia mūsų kompetencijos, stengiamės atsakyti į visus medinių namų saugojimo ir tvarkybos klausimus, gaunamus per www.archimede.lt ir gyvai. Gyventojus konsultuojame ir jų namuose – nuo klausimų, kaip išsaugoti esamą, iki tokių, kaip susikurti tarpukario laikų interjerą", – sakė projekto "Archimedė" koordinatorė I.Veliutė.

Gyvename tarpukario daugiabučiame Žaliakalnyje. Medinės mūsų laiptinės durys, švelniai tariant, paseno: per jas pučia kiaurai į koridorių, už kurio šildymą paskui turime mokėti. Norėtume duris pasikeisti moderniomis. Ar turime atsiklausti kokių nors valdininkų, derinti su jais naujųjų durų keitimą, ar drąsiai galime keisti? Margarita

Svaigedas Stoškus
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas

Visų pirma labai svarbu žinoti daugiabučio, apie kurį kalbama, adresą. Juk tik dalis Žaliakalnio yra Kultūros paveldo saugomoje teritorijoje, kurioje yra keliami paveldosauginiai reikalavimai. Norint kažką konkretaus pasakyti, reikia žinoti kurioje gatvėje yra daugiabutis. Geriausias patarimas – skambinti į Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinį padalinį tel. (8 37) 228 641 ir, nurodžius savo adresą, pasiklausti, ar būtų keliami kažkokie reikalavimai, ar ne. Abstrakčiai pasakyti yra labai sunku, nes net ir durys durims nelygu. Reikia pamatyti, žinoti, apie ką šnekame. Net ir senos pokarinės, sovietinės durys gali nebūti vertingos, tuomet ir saugoti nebūtų ką. Taip pat labai svarbu, kokios būtų naujos durys – reikia atsižvelgti į architektūrą, kad nebūtų sudėtos kokios nors negražios, tarkim, plastikinės didžiulės durys. Galima rinktis duris, kurios būtų geros, per kurias nepūstų vėjas, bet jos taip pat turi atitikti tos vietos architektūrą. Todėl reikia labai konkrečiai įvertinti kiekvieną atvejį. Galima atsiųsti nuotrauką elektroniniu paštu kaunas@heritage.lt arba kreiptis Rotušės a. 29.

Daug važiuojančiųjų į medinukus Žaliakalnio oazėje žvelgia kaip ir į patrauklius sklypus naujoms pilaitėms. Kol kas tik vienas kitas žavisi senais, remonto stingančiais namais. Norint šį trapų grožį išsaugoti reikia būti ne vien dvasios turtuoliais.

Įsimintinas pokalbis lange

"Kartą valiau langus. Pro šalį ėjo vyras su moterimi ir pradėjo mano namą fotografuoti. Aš nustebau, kodėl fotografuoja mano apšepusį namą. Bet fotografas išgyrė mane beplaunančią langus, kad nieko šiame name nesugadinau", – įsimintiną įvykį pasakojo apskritoje gatvėje – Minties Rato g. gyvenanti pensininkė Algė Dereškevičiūtė. Tik vėliau ji sužinojo, kad jos namą fotografavo žinomas fotografas Andrius Surgalis, kuris fotokamera įamžino Kauno medinį paveldą. Vėliau knygoje pasirodė ir A.Dereškevičiūtės, ir kiti mieste išlikę seni medinukai.

Tąkart moteris lange nesibodėjo padiskutuoti su praeiviais. Komplimentais apiberta A.Dereškevičiūtė paaiškino fotografui: "Nesugadinau namo, nes neturiu tam pinigų." Kartu ji pasiteisino, kad neišgali namo perdažyti, aptvarkyti, dėl to jis atrodo apšepęs.

"Aišku, net ir turėdama pinigų aš savo namo negadinčiau. Labai vertinu senienas, praėjusių kartų pastangas", – priėmusi žurnalistus juokėsi moteris. Ji šmaikščiai pavadino save elgeta milijoniere. Visi mano, kad turėdama dviejų aukštų 10 kambarių namą prie pat Ąžuolyno, jaukioje Žaliakalnio gatvelėje, ji yra turtuolė. Tačiau šiam namui restauruoti, kapitaliniam remontui pensininkė lėšų neturi ir jai belieka tik stebėti, kaip tėvo statytas namas pleiskanoja, pamažu linksta prie žemės.

Nuomoti butus apsimokėjo

Algės tėvas Jonas Dereškevičius buvo mokytojas ir, pasak dukters, labai norėjo turėti savo namą. Jis nusprendė būstą pastatyti ne tik sau. Paėmė banko paskolą ir 1928 m. surentė keturbutį dviejų aukštų namą Žaliakalnyje. Namą projektavo technikas Ignas Gastila.

Viename bute gyveno paties mokytojo šeima, o kitus butus nuomojo po 100 litų per mėnesį. Šeimos galva netruko grąžinti bankui paskolą, namas liko jo nuosavybė. A.Dereškevičiūtė pasakojo, kad sovietmečiu namas nebuvo nacionalizuotas, laisvuose butuose dažniausiai gyveno giminės.

Šiame name A.Dereškevičiūtė užaugo ir gyveno beveik visą savo gyvenimą. Kol buvo gyvas tėvas, jis rūpinosi namu. Pasak dukters, tėvas buvo valdingas, sveikuolis, neleido name nieko perdaryti be jo žinios, o pro langus švilpiantį vėją vadino puikia ventiliacija.

Slaugydama ilgaamžius tėvus ir augindama globotinę, apie namo remontą A.Dereškevičiūtė negalvojo. Vis dėlto atėjo diena, kai ji liko viena keturių butų name, iš viso – 10 kambarių. Ilgainiui dėl prasto grunto namas pradėjo smukti.

Nuomininkus išgąsdina šildymas

Santaupų investicijoms į namą pensininkė teigė neturinti, medikės specialybė turtų jai nesukrovė. A.Dereškevičiūtės namas rąstinis, apkaltas dailylentėmis, viduje sienos tinkuotos. Dažai nuo dailylenčių nesilupantys, vidinių sienų tinkas byra. Mediniai langai dvigubi, tačiau dideli ir labai nesandarūs, lyginant su šiuolaikiniais stiklo paketais. Kad bent laipsniu viduje būtų šilčiau, iš vidaus langai apkalti polietileno plėvele.

Moteris vis ieško nuomininkų, tačiau vos tik gavę sąskaitas už dujų suvartojimą šildymui jie pabėga. Studentės ankstesniais metais, paprašytos sumokėti už nedidelio butelio šildymą 500 litų, kaipmat iškūrė ieškoti pigiau atsieinančio būsto.

Kad pačiai reikėtų mokėti mažiau, A.Dereškevičiūtė ankstesniais metais nusprendė nebešildyti buvusio tėvų buto antrajame aukšte. Tad pakvietė santechniką ir paprašė išleisti iš radiatorių vandenį. Atėjus didiesiems šalčiams, radiatoriai vis tiek prakiuro. Pasirodo, seni radiatoriai buvo užakę, juose buvo užsistovėjusio vandens, kuris neišbėgo ir virto ledu, o šis pažeidė radiatorius. Tad dabar, norint šaltuoju metu gyventi šiame bute, reikėtų dar ir radiatorius pakeisti.

Kadaise namą kiekviename bute šildė malkinės krosnys, bet atėjus "civilizacijai", jos buvo išgriautos, pastatyti dujiniai katilai. Tada šildymas dujomis nebuvo brangus ir perpučiami langai nebuvo didelė problema.

Malkinių krosnių neliko

Kad prieš 85 metus statytas namas būtų ne tik estetiškai patrauklus, bet ir patvarus, funkcionalus, ekonomiškas, reikia ne vieno šimto tūkstančio litų investicijų. Namo rąstinės sienos, savininkės žiniomis, yra puikios būklės, tačiau reikia pašalinti nuo dailylenčių senus dažus ir jas perdažyti, kai kurias kitas namo išorės dekoro detales –  keisti, atnaujinti.

Medinių langų restauravimas, stiklo paketų įdėjimas išlaikant autentišką jų suskaidymą kainuotų mažiausiai kelias dešimtis tūkstančių litų. Name yra 23 langai, vien mintys apie jų angų sutvarkymą verčia A.Dereškevičiūtę griebtis už galvos. Keisti langus  įprastais plastikiniais kur kas pigiau, todėl , moters teigimu, daugelis taip ir padaro, nepaisydami nei pastato istorinės vertės, nei architektūrinės išraiškos.

A.Dereškevičiūtė mano, kad namą reikėtų šiltinti, nes, spėja jie, ne vien langai yra didžiausias šalčio laidininkas. Anksčiau visuose butuose stovėjo krosnys, tad patalpas prišildydavo, o sovietmečiu krosnis išgriovė ir įvedė dujinį šildymą. Kol tėvų bute radiatoriai nebuvo susprogę, Algė su globotine migruodavo į vieną iš dviejų butų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia vėjas.

Kaimynai pardavę rauda

Siūlymai namą ar dalį jo parduoti pensininkę tik suerzina: "Čia aš gimiau, augau, čia mano kiemas. Kur nors bute aš tiesiog uždusčiau", – tvirtino ji. Parduoti savo tėviškės ji nenori ir dėl to, kad kaimynystėje matė ne vieną pavyzdį, kai naujieji naujakuriai medinukus išniekino ar visai nugriovė.

"Vieni kaimynai pardavė dalį savo medinio namo. Jų pavyzdys parodė, kad bendradarbiavimas su pirkėjais – neįmanomas. Kaip jie po to verkė – man gaila į juos žiūrėti. Todėl aš sakau: arba viskas, arba nieko!" – nuostatą išsakė moteris.

Pirmame aukšte apsigyvenę kaimyninio namo naujakuriai nusprendė savo įgytas medinuko erdves padaryti madingas. Kitaip tariant, išgriauti vieną sieną ir sujungti virtuvę su svetaine. Po to viršuje gyvenantiems buvusiems savininkams pradėjo smukti žemyn grindys.

Žmonės iškvietė statybos inspekciją, už neteisėtus darbus skirta bauda, o situacija liko tokia, kokia buvo, – siena, A.Dereškevičiūtės žiniomis, nebuvo atstatyta.

Kitaip nei dirbantys žmonės, pensininkė negalėtų gauti banko paskolos ir taip investuoti į namą, o tada dalį jo išnuomoti. Neguodžia jos ir įvairių fondų galima parama. Moteris domėjosi ir sužinojo, kad galėtų gauti Norvegijos fondų paramą, tačiau jai pačiai tektų apmokėti bent 10 proc. restauravimo darbų – tam gali prireikti kelių dešimčių tūkstančių litų. Tiek A.Dereškevičiūtė teigia neturinti – ir taip vos sudurianti galą su galu.

Parduoti išnyksta

Ne kažin kuo gali pagelbėti ir už medinio paveldo išlikimą kovojantys mokslininkai, paveldosaugininkai. Jų parama, pasak moters, daugiau moralinė. Kol kas vienintelis galimas kelias – viešinti problemą, nes medinis paveldas iki tos dienos, kai bus pradėtas tinkamai vertinti, gali ir nebeišlikti.

A.Dereškevičiūtė nedažnai sutinka tokių žmonių, kaip Kaune apsigyvenęs prancūzas tapytojas Gilles Vuillard'as. Moteris su juo yra bendravusi prancūziškai. Užsienietis, pasak jos, stebisi, kad mūsų valstybė taip nevertina medinukų ir nesirūpina jų išlikimu. Jis, pasak A.Dereškevičiūtės, pranašauja, kad po 20 metų tokie namai kaip jos bus didžiulis turtas.

Minties Rato g., A.Dereškevičiūtės skaičiavimu, yra maždaug šeši apytuščiai apleisti namai, kurių savininkai nepajėgia restauruoti. Kai kurie namai, patekę į naujas rankas, jau nušluoti nuo žemės paviršiaus.

"Aš labai noriu šį turtą išlaikyti. Bet kaip man tai padaryti?" – retoriškai klausė pensininkė, namui padedanti tik tiek, kiek pajėgia savo moteriškomis rankomis.

Komentaras

VDU profesorė, projekto "Archimedė" vadovė Nijolė Lukšionytė

Tokių medinių namų, kurių savininkai dar nesugadinę ir nori juos tokius išlaikyti, Kaune yra labai nedaug. Gerai prižiūrimais laikome ir tuos namus, kuriuose atliekama bent palaikomoji priežiūra, namas nepaliktas griūti. Norint rimtai restauruoti reikia dar daugiau pinigų nei naujam namui pastatyti, o nusprendus rimtai renovuoti galima galbūt išsiversti ir su mažesnėmis sumomis. Minties Rato g. 24-ojo namo pavyzdys rodo, kad  net ir renovacija eilinio žmogaus kišenei nepakeliama. Labai dažnai namai išliko autentiški iki šių dienų tik dėl to, kad žmones neturėjo pinigų pakeitimams.

Turintieji bent trupučiuką pinigų namus sėkmingai gadina. Pirmiausia susideda plastikinius langus, paskui nugriauna verandas, kad nereiktų jų remontuoti, panaikina puošmenas, sienas apkala metalo plokštėmis ar plastiku. Galima sugadinti namą ir turint, ir neturint pinigų. Laimė, yra ir sąmoningų piliečių. Per projektą "Archimedė – Kauno miesto medinės architektūros duomenų bazė" bandome burti medinių namų savininkų bendruomenę ir bendrauti su jais. Jau surengėme ne vieną susitikimą, seminarą, į juos atvyksta vadinamieji žmonės "su pliuso ženklu". Jie nori saugoti medinį paveldą, kai kurie savo namus jau yra pasitvarkę. Aišku, autentika ne visada išlieka. Pavyzdžiui, mediniai langai nauji, bet išlaikytas autentiškas jų skaidymas.

Šiandienė klijuota mediena atrodo kitaip nei senieji langų rėmai, bet nieko nepadarysi. Restauracija – tai atkūrimas pagal pradinius pavyzdžius iki smulkmenų, o renovacija – kai pastatas atnaujinamas nedarant esminių pakeitimų, išlaikant tą patį tūrį, tik iš naujų medinių medžiagų. Protinga renovacija geriau nei griūvantis namas. Žmonėms reikia sąlygų gyventi, todėl kai kas medinukus iš išorės apšiltina akmens vata. Tai nėra pigu, nes reikia nuimti dailylentes ir iš naujo užkalti jas ant viršaus. Šiltinimo iš vidaus technologijos Lietuvoje dar menkai išplėtotos, ypač medienai. Medžiui labai svarbu, kad sienos kvėpuotų. Kol kas niekaip negalime padėti šiems žmonėms prižiūrėti medinukų. Jei savivaldybės turėtų politinį norą paremti medinukų savininkus, skirtų nors nedidelę paramą, aišku, kad būtų paskata. Tačiau mūsų politikams tai neaktualu, dabar yra eilutė daugiabučių renovacijai, tai pagal šią liniją ir dirbama.

Valstybė gali paremti tik idealiai restauruotų medinių pastatų šeimininkus. Fondų parama? Pavyzdžiui, norvegų fondai teikia paramą trejų metų laikotarpiui mediniams pastatams atnaujinti – jos užteks vos keturiems pastatams visoje Lietuvoje. Be to, ši parama teikiama tik juridiniams asmenims. Dalis Kauno medinių gyvenamųjų namų yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, jie privalo būti saugomi. Kur kas didesnė dalis medinukų yra saugomose vietovėse, pavyzdžiui, Naujamiestyje, Žaliakalnyje. Paveldo institucijos prižiūri, kad jie nebūtų besąlygiškai naikinami. Vis dėlto, jei namas supuvęs ir sutrešęs, gali duoti leidimą jį nugriauti ir statyti. Neseniai taip įvyko Minties Rato ir Šviesos g. sankirtoje. Tikriausiai neretai palaukiama, kada namas supus, kad būtų galima griauti.