Leidinio duomenimis, 2017 metais D. Trumpas kasdien pateikdavo vidutiniškai maždaug po šešis klaidingus arba klaidinančius teiginius. 2018 metais jų skaičius pasiekė po 16,5 per dieną. Apskaičiuota, kad kovo 2 d. vykusioje metinėje konservatyvių politinių veiksmų konferencijoje Baltųjų rūmų šeimininkas sumelavo 104 kartus.

Bendras D. Trumpo melagingų pareiškimų skaičius jo prezidentavimo laikotarpiu kovo 3 d. siekė 9014. Tarp klaidingų teiginių - informacija apie gyventojų užimtumą, nedarbo lygį, šalininkų skaičių mitinguose ir t. t.

D. Trumpas garsėja savo neigiamu požiūriu į daugelį JAV žiniasklaidos priemonių, kurias jis ne kartą kaltino faktų klastojimu ir savo žodžių iškraipymu.

Visus įtartinus prezidento pareiškimus atrinko ir tikrino speciali programa. Jos duomenimis, iš viso per metus jis kalbėjo netiesą 7,6 tūkstančio kartų. Tai - beveik trigubai daugiau negu 2017 metais (1989 kartai).

Pasak leidinio, D. Trumpas šiuos metus pradėjo taip pat, kaip ir pernykščius, bet iki gegužės mėnesio „įsibėgėjo“ iki 200-250 melagingų pareiškimų per mėnesį. Birželį jų skaičius padvigubėjo ir pasiekė 500. Tai siejama su pasirengimu kadencijos vidurio rinkimams, kurie vyko lapkritį.

Rugsėjį Baltųjų rūmų šeimininkas sumelavo 600 kartų, spalį - 1200, lapkritį - 900. Gruodį jis grįžo prie gegužės rodiklių - apie 200.

Laikraščio duomenimis, beveik ketvirtadalį neteisingų pareiškimų jis paskelbė per rinkimų mitingus, beveik tiek pat - bendraudamas su žurnalistais, ir apie 17 procentų netiesos parašė savo tviteryje.

Televizijos laidos „Jimmy Kimmel Live!“ vedėjas Jimmy`is Kimmelis rugpjūčio mėnesį papasakojo, kaip atpažinti, ar JAV prezidentas meluoja. Pasak jo, netiesą D. Trumpas visada užbaigia žodžiais: „Tai tiesa“.

Teorija gana paprasta. Dešiniarankis žmogus pažiūri į dešinę, taip tarsi parodydamas, kad dešinysis jo smegenų pusrutulis intensyviai dirba. Dešinysis pusrutulis yra atsakingas už kūrybiškumą, todėl toks elgesys rodo, kad žmogus kurpia melą. Aišku, kairiarankiai žiūri į kairę, kai susiruošia pameluoti. Šie teiginiai yra taip plačiai paplitę, kad kartais dėstomi ir policijos kursantams. Tačiau mokslininkai turi vienareikšmišką nuomonę – tai yra mitas.

Įdomu tai, kad ilgiausią laiką niekas šios nesąmonės net netikrino. Pirmas tyrimas šia tema atliktas Jungtinės Karalystės ir Kanados mokslininkų pastangomis tik 2012 metais. Jis buvo sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje melas buvo tyrinėjamas gyvenimiškose situacijose, o kitoje – kontroliuojamoje erdvėje. Dalyviai turėjo padėti savo telefoną į stalčių arba į krepšį. Bet kuriuo atveju vėliau jie turėjo tvirtinti, kad telefonas yra stalčiuje. Ir aišku, jokio skirtumo nebuvo – akys klaidžiojo kur tik panorėjusios.

Tai reiškia, kad taip paprastai pasakyti, ar žmogus meluoja, neįmanoma. Žinoma, yra kūno kalbos ekspertų, kurie gali pastebėti šiokius tokius melo požymius. Padeda ir tai, kad kai kurie žmonės yra tiesiog prasti melagiai. Tačiau viskas priklauso ne tik nuo melagio sugebėjimų ir socialinių įgūdžių, bet ir nuo paties melo svarbos. Juk kartais pričiuptas meluojant gali būti atleistas iš darbo, o kartais – tiesiog patirti draugų pašaipas.

Įsivaizduokime, kad melas svarbus. Tuomet žmonės yra linkę išsiduoti lengviau, nes jaudinasi. Tai išduoda įvairūs požymiai – prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, ilgiau nei įprasta užmerktos akys. Jei žmogus apskritai vengia žiūrėti į jus su jumis kalbėdamas, nors įprastai palaiko gerą akių kontaktą, tikėtina, kad jis stengiasi kažką sukurti.

Bet vėlgi, tikslaus recepto nėra. Kuo geriau pažinosite žmogų, tuo lengviau bus jį pagauti meluojant – būtent nukrypimai nuo normos, jaudulys ir akivaizdus žodžių rinkimas lengviausiai išduoda melagį. Kaip ir, žinoma, neatitikimai jo paties istorijoje.

Kokie ženklai parodo, kad žmogus gali meluoti?

    Kūno kalba: fizinė išraiška yra ribota, sukaustyta, visi judesiai atliekami arčiau kūno; vengiama akių kontakto; rankomis liečiami veidas, burna, nosis, kaklas, krapštoma už ausies.

    Reakcijos: kaltas visada ginasi, o nekaltas – pereina į puolimą; melagis blogai jaučiasi kalbėdamas su žmogumi, todėl stengiasi nusukti nuo jo veidą ar net visą kūną; meluojantis asmuo nesąmoningai stengiasi sukurti apsauginį barjerą, pavyzdžiui, ant stalo tarp savęs ir kito asmens padėdamas knygą ar puodelį kavos.

    Emocijų prieštaravimai: emocijų išraiška nėra normali, užtrunka ilgiau negu paprastai ir staigiai pasikeičia; emocijos atsiranda ne laiku, pavyzdžiui, priimdami dovaną melagiai sako „Man tai patinka“ ir nusišypso tik po to, o nemeluojantys ir sako, ir šypsosi vienu metu; veido išraiška neatitinka žodžių, pavyzdžiui, raukosi kalbėdami apie šiltus jausmus; kai išreiškiamos melagingos emocijos, mimikos būna ribotos, pavyzdžiui, besišypsant nenatūraliai, dirba tik burnos raumenys, o šypsantis nuoširdžiai – viso veido.

    Žodžiai: melagis atsakydamas naudos jūsų klausime pavartotus žodžius, pavyzdžiui, paklausus „Ar tu suvalgei paskutinį sausainį“, jis atsakys „Ne, aš nesuvalgiau paskutinio sausainio“; apgavikas kartais gali vengti melo stengdamasis naudoti netiesioginius, dviprasmiškus pareiškimus; kaltas asmuo, norėdamas įtikinti, gali kalbėti vartodamas daugiau, negu įprastai, žodžių, pateikdamas nereikalingos informacijos. Tokie žmonės jaučiasi nesmagiai esant tylos pauzėms. Melagiai naudoja daug įvardžių, kalba monotoniškai. Meluojančiojo žodžiai gali būti iškraipyti, vartojama perdėtai daug malonybių, mažybinių formų, kalba panašesnė į sintaksiškai, gramatiškai neteisingą žodžių kratinį, negu teiginius; kalboje naudojama daug humoro, sarkazmo.

Jeigu manote, kad tam tikras asmuo jums meluoja, pabandykite kalbėdami su juo apie įtarimą keliantį subjektą, visiškai netikėtai pakeisti temą. Melagis atsipalaiduos ir mielai leisis aptarinėti naujos, o nekaltas žmogus sumiš dėl staigaus minties šuolio ir norės sugrįžti prie prieš tai gvildentų dalykų.

Taip pat melagių atmintis – trumpalaikė. Atidžiai klausykitės tai, ką jie šneka, atkreipkite dėmesį į smulkmenas, o praėjus kuriam laikui, paklauskite apie prieš tai jo minėtą, tačiau didesnės reikšmės neturintį dalyką. Meluojantys žmonės dažniausiai neatsimena smulkmenų arba patys susimaišo tarp pasakytų žodžių.

Žinoti ženklus, galinčius padėti atskleisti melą, yra naudinga, tačiau visada svarbu neapkaltinti nekalto. Net ir keli atitikę požymiai dar nereiškia, kad asmuo meluoja. Turite kiekvieną jo žodį ar kūno kalbos elementus lyginti su normaliu, įtarimo dar nekėlusiu elgesiu.

Ar galima pažvelgus į žmogaus akis pasakyti ar jis meluoja? Ar egzistuoja tiesos serumas? Pateikiame keletą įdomių faktų apie melavimą.

Akys nieko neišduoda. Vienas dažniausiai kartojamų mitų apie melavimą – melagį galima atpažinti iš akių. Kažkodėl visuomenėje šis mitas paplito labai plačiai ir iki šiol dažnai tikima, kad meluodami žmonės akis nusuka į šoną. Tarptautinė mokslininkų komanda 2012 metais atliko eilę eksperimentų ir įrodė, kad akių judesiai neišduoda, ar žmogus meluoja. Atspėti galima tik gerai pažįstant melagį ir pastebint neįprastus kūno judesius, susierzinimą ar, žinoma, neatitikimus jo žodžiuose. Melas dažniausiai nėra gerai apgalvotas, todėl melagiai dažnai susipainioja savo paties žodžiuose ar pamiršta anksčiau apibūdintas detales.

Dažnas melavimas daro jus protingesniu. Taip jau yra, kad žmonės meluoja nuolat, nors vieni tai daro gerokai dažniau už kitus. Vienas tyrimas, atliktas 2005 metais, parodė, kad tie žmonės, kurie dažnai meluoja, yra protingesni. Tiesa, šis intelektas pasireiškia labai specifiškai – jie gali lengviau sujungti mintis į visumą. Tai yra, jie nepasimeta tarp savo dėstomų faktų ir yra gana nuoseklūs savo pasakojime. Tai tarsi specifinis kūrybinis įgūdis, kurį jie turi ir yra linkę dažnai naudoti. Jis kyla, beje, ne dėl to, kad jie dažnai meluoja (priežastinis ryšys šiuo atveju greičiau yra atvirkštinis), o dėl geriau išvystytos priekinės smegenų dalies. Beje, meluoja net dvejų metų vaikai – meluoti išmokstame iškart, kai išmokstame kalbėti.

Tiesos serumas melagiams nesutrukdo. Natrio pentotalis (tiopentalis) filmuose turi stebuklingą poveikį – vos jo suleidus, žmogus iš karto iškloja visą tiesą. Kartais jis net negali atsisakyti atsakyti į klausimą ir tarsi užprogramuotas išduoda savo draugus ar šeimą. Visgi, realybėje yra ne visai taip. Natrio pentotalis gali žmones priversti kalbėti be perstojo, tačiau jų pateikiama informacija neprivalo būti teisinga. Kita vertus, ši medžiaga žmones padaro itin paklusniais ir tarsi nuvargina smegenis, o meluoti yra sunkiau nei sakyti tiesą.

Geri melagiai ir sukčiai dažnai apkvailina ir patys save. 2011 metais buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad tie studentai, kurie dažnai sukčiauja įvairiuose egzaminuose save vis tiek laiko protingesniais už tuos, kurie gavo mažesnius balus. Dar daugiau – jie dažnai savo sukčiaujant gautą įvertinimą pateikdavo kaip įrodymą, kad jie yra protingi. Ir net anoniminiame tyrime, kuriame jie pripažino dažnai sukčiaujantys, jie vis tiek pervertino savo protines galimybes ir išprusimą.

Dažniausia melavimo priežastis? Žmonės labai dažnai meluoja dėl vidinių kompleksų ir pavydo. Socialiniai tinklai kuria klaidingą įspūdį, kad visi kiti žmonės gyvena geriau, daugiau keliauja, daugiau nuveikia, todėl žmonės pradeda meluoti, nenorėdami pasirodyti prastesni. Visgi, netikros pagyros nėra dažniausias melavimo atvejis – žmonės dažniausiai meluoja dėl laiko stygiaus. Tai yra, tada, kai yra priversti priimti greitą sprendimą. Tuo metu jiems sunku pasverti socialines melo pasekmes, todėl geriausi melagiai yra tie, kurie gali galvoti greitai.

Pasaulis ir žmonių santykiai be melo yra neįmanomi – jis yra įaugęs į mūsų prigimtį. Todėl su nuolatiniu melavimu kažkaip reikia susigyventi. Faktus tikrinti, užduoti naujus klausimus ir neprarasti smalsumo viskuo domėtis.

Kaip naujienų portale nytimes.com rašo filosofijos profesorius ir knygų autorius Michaelas P. Lynchas, teigti, kad naujadaras atitinka 2016-ųjų dvasią, leksikografijos požiūriu būtų nevisai teisinga. Žodyno leidėjų aiškinimu, šis anksčiau tik retkarčiais vartosenoje pasitaikydavęs žodis tapo vienu svarbiausių politinių komentarų raktažodžiu.

Neatsitiktinai šie metai paskelbti ir melagingų naujienų metais. Kaip faktai pristatomi tiesos neatitinkantys pranešimai (kaip antai esą Hillary Clinton naudojasi antrininkės paslaugomis, o Donaldo Trumpo kandidatūrą remia pats Romos popiežius Pranciškus) pasklido taip plačiai, kad net galėjo turėti įtakos rinkimų baigčiai. Tarp tiesos neatitinkančių pranešimų būta ir aiškiai sąmoningai dešiniojo sparno H. Clinton oponentų skleidžiamo melo, kurio ištakos gali būti susijusios net su Rusijos vyriausybe. Šį netiesos skleidimą būtų netikslu apibrėžti kaip paprasčiausią melą – interneto kreivų veidrodžių karalystėje tokie ne visada iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantys pranešimai virsta milžiniškomis apgaulės pinklėmis.

Melas be apgaulės ir apgaulė be melo

Pasak M. P. Lyncho, kad geriau tai suprastume, turime atskirti melą nuo apgaulės. Meluoti – tai tyčia sakyti netiesą, siekiant apgauti klausytoją. Apgauti galima ir nemeluojant (tam tikru momentu išlaikyta tyla gali būti apgaulinga). Taip pat galima meluoti, bet neapgauti. Tai nutiktų tokiu atveju, jei klausytojas būtų skeptikas ir nepatikėtų tuo, kas jam sakoma, arba jei tai, kas sakoma kaip netiesa, vis dėlto – per neapsižiūrėjimą – būtų tiesa. Abiem pastaraisiais atvejais klausytojui būtų meluojama, bet apgaulė neįvyktų.

Darytina išvada, kad apgaulė įvyksta tada, kai klausytojui suteikiama pagrindo tikėti tuo, kas yra netiesa. „Apgaulė, pasak filosofų, – sėkmės dalykas.“ Tačiau tai tik pusė tiesos. Apgaulė gali įvykti net ir tada, kai klaidingo įsitikinimo iš klausytojo pusės – nėra.

M. P. Lynchas siūlo prisiminti senovinį gebėjimu apsukti pagrįstą žaidimą, kai reikia atspėti, po kuriuo iš trijų puodelių paslėpta moneta. Žaidimo organizatorius ima tris puodelius ir po vienu iš jų paslepia monetą. Jis mikliai sukeičia apverstus puodelius vietomis ir prašo atspėti, po kuriuo puodeliu moneta. Atrodo paprasta, bet – anaiptol. Vikriais rankų judesiais jis suklaidina stebėtoją taip, kad šis nebegalėtų atsekti, kur paslėpta moneta. Tačiau gali nutikti taip, kad stebėtojas suklys net ir neturėdamas jokio įsitikinimo apie tai, po kuriuo puodeliu visgi galėtų slėptis moneta. Jis paprasčiausiai susipainios, o tai ir yra triuko esmė. Žmogus nežino, ką galvoti, todėl tiesiog spėja. Taigi, apgaulė įvyksta ne tik tada, kai žmogus įtiki tuo, kas yra netiesa, bet ir tada, kai jis netiki tuo, kas yra tiesa.

Priversti suabejoti tiesa

Minėtam žaidimui iš dalies prilygintinas socialinių tinklų panaudojimas tiesos neatitinkančios politinės informacijos sklaidai. Propagandos skleidėjams dažnai net nerūpi, ar žmonės (arba dauguma žmonių) iš tikrųjų tiki jų nešama žinia (nors, kaip rodo patirtis, nemaža dalis vis dėlto tiki). Jiems nebūtina priversti žmogų tikėti, kad moneta yra po ne tuo puodeliu. Jiems tik reikia, kad žmogus susipainiotų ir nebesuprastų, kaip yra iš tikrųjų. Tai irgi yra apgaulė. Tokį apgaulės metodą naudoja įvairios pasipelnyti siekiančios svetainės, pavyzdžiui, „Liberty Writers News“.

Žinoma, rašo M. P. Lynchas, yra žmonių, tikinčių šios ir panašių svetainių turiniu (pavyzdžiui, kad H. Clinton yra kalta dėl federalinio agento mirties). Tačiau kur kas daugiau žmonių, prisiklausę klaidinančios informacijos, sudvejoja, kas iš tikrųjų yra tiesa, o kas ne. Jie nei patikėjo, nei nepatikėjo, kad H. Clinton galėjo užsakyti žmogžudystę. Taip tiesiog užpildomas fonas, sukuriamos papildomos aplinkybės, iškeliamas dar vienas trikdantis klausimas.

Anksčiau, išgirdę ką nors visiškai neįtikėtino (pavyzdžiui, kad žmogaus nusileidimas Mėnulyje yra pramanas), dauguma niekaip nesureaguodavo, nes, jų teigimu, jei tai būtų buvusi tiesa, jie apie tai jau būtų girdėję anksčiau. Taip sakydami jie turėdavo galvoje patikimus, nepriklausomus informacijos šaltinius. Filtrai (visų pirma – redaktoriai) turėdavo ne tik užkirsti kelią blogo turinio sklaidai, bet ir užtikrinti, kad dienos šviesą išvystų tikrąją tiesą atspindintys pranešimai.

Internetas padėtį gerokai iškreipė.

Milžiniškos apgaulės pinklės

Daugelis mūsų, nardydami savajame informacijos burbule, jaučiamės pakankami jaukiai. Tik nedaugelis nedvejodami atmeta neįtikėtinus tvirtinimus, remdamiesi tuo, kad apie tai nėra girdėję anksčiau. Vis dėlto dauguma greičiausiai jau yra girdėję visko, ir šią informaciją jiems įpiršo ne kas kitas, o informacijos skleidėjai, kurių tikslas – tam tikra linkme pakreipti žmogaus mąstyseną. Tokiomis aplinkybėmis žmogus galų gale ima lengviau prisileisti tiesos neatitinkančią informaciją.

Viena iš priežasčių, kodėl tai svarbu, yra nuolat besisukantis apgaulės grįžtamojo ryšio ciklas, ypač naudingas pasaulio demagogams. Sąmoningai viešinami pranešimai yra tarsi trąšos, padedančios subujoti abejonių ir patiklumo daigams. Vienas iš pavyzdžių – verslininko iš Teksaso (JAV) Erico Tuckerio „Twitter“ įrašas su nuotrauka, kurioje pavaizduoti autobusai, prisigrūdę tariamai nupirktų demonstrantų, nesutinkančių su D. Trumpo pergale prezidento rinkimuose. Iki paaiškėjant, kad pranešimo turinys neatitinka tiesos, nuotrauka pasidalino šimtai tūkstančių vartotojų.

Šis pavyzdys gerai iliustruoja situaciją, kai, prijaukinti įžūliai melagingų pranešimų ir neaiškių užuominų, eiliniai žmonės nustoja kreipę dėmesį į tiesioginius pa(si)aiškinimus (kurių ėmėsi ir pats E. Tuckeris), idant galėtų pasidalinti „naujienomis“, puikiai derančiomis su įtarimais ir šališkumu persotintu fonu. Užsisuka ratas, kuriame sąmoningai meluoja tik vienas kitas, o apgaulė raizgosi taip, kad nebeatpainiosi.

Antroji priežastis, kodėl tokio pobūdžio apgaulės nereikia nuvertinti, yra kiek subtilesnė, susijusi su požiūriu į įrodymus ir pačią tiesą. Gaudami begalę prieštaringos informacijos, žmonės linksta manyti, kad viskas yra šališka, viskas prieštaringa, jokios išeities nėra, tad kam apkritai stengtis? Kaip paaiškino E. Tuckeris, „aš kartu ir labai užsiėmęs verslininkas, todėl neturiu laiko tikrinti visko, ką skelbiu [socialiniuose tinkluose], ypač, jei nemanau, kad mano įrašas bus įdomus daugeliui“.

Toks požiūris būdingas ne tik E. Tuckeriui. Kuris iš mūsų nėra pasidalinęs įrašu, prieš tai nepatikrinęs, ar jis visapusiškai teisingas? Deja, nuo to jis netampa tiesa. Beveik viskas, ką aptinkame internete, mus pasiekia ir iš mūsų sklinda per pelną generuojančius algoritmus, įrašas po įrašo, pranešimas po pranešimo. Tai, net labiau negu melagingos informacijos sklaida, prilygsta savotiškam žaidimui su puodeliais ir moneta, į kurį mes patys save įtraukiame.

Kaip savo esė „Tikėjimo etika“ (angl. The Ethics of Belief) rašė garsus XIX a. matematikas Williamas Kingdonas Cliffordas, abejojimas objektyviais įrodymais yra demokratiją žlugdančio požiūrio požymis. Esė pabaigoje W. K. Cliffordas mėgina įsivaizduoti žmogų, neturintį laiko ilgiems mokslams, kurie padėtų jam tapti kompetentingu išspręsti daugelį klausimų. Baigiamieji autoriaus žodžiai: „Tuomet jis neturėtų turėti laiko tikėti.“

O mes, pasak M. P. Lyncho, galėtume pridurti – „ir dalintis“.

Įsisenėjęs įprotis meluoti suformavo švelniai dvokiančią aferistinio raugo savimonę, kuri tarsi pagiringas liaudies tarėjas draugiškame kolchozo teisme įrodinėja: "Na, koks čia nusikaltimas – truputį pameluoti?"

Nūdienos terminijoje atsirado net naujų išraiškos standartų. Pavyzdžiui, dabar sakoma ne meluoti, o išdėstyti savo versiją, ne apgauti, o laimėti konkursą, ne vogti, o įsisavinti pinigus.

Bakteriologinė esmė taip paslepiama už tam tikrų semantinių samplaikų, kurios taip sukryžmina tiesą su melu, kad sunku ką nors vertinti etinių vertybių kategorijomis.

Todėl tos vertybės pas mus ir perstumdomos viešajame šachmatiniame vudu, suteikiant žaidimo formai tam tikrą išorinį blizgesį ir taip paslepiant moralės žūtį. Tiesa seniai mirusi, bet apkaišyta rūtomis ir pakrapinta "Chanel Allure" atrodo kaip gyva ir dar šiek tiek kvepia.

Štai aiškina J.Milius, jog savo medžiotojų šutvę šauniai šėrė kuprinės turiniu, nors paskui paaiškėjo, kad realiai mitalą vis dėlto patiekė bendrovė "Nijus". Ar čia kas nors melavo? Na, ką jūs, čia tik buvo pateikta privati įvykio versija. Ne daugiau.

O kaip ten dėl padovanoto kotedžo Turniškėse už 195 tūkst. eurų? Suprantama – irgi jokio melo, vien tik atlapaširdis pažadas ateityje atidžiau pildyti pajamų ir turto deklaracijas.

Ir pagaliau – ko jūs norite iš E.Masiulio, šakniavaisiai? Kad jis pasakytų, jog po vonia slėpė kažkokią partinę kasą? Gal išprotėjote? Jokios kasos nebuvo, jis tik pateikė savą versiją, kurioje net sumos kitokios nei išsigalvojo STT.

Dar viena šauni žinia – pareigūnai ženklino eurus ne banke, o Seimo nario mašinoje. Taip taip, vidury miesto, vidury baltos dienos terliojo tūkstančius kupiūrų, ir niekas to iš šalies net nepamatė. Versija tikrai verta Šnobelio premijos.