Šių metų programa „Atvira erdvė“ dėmesį skiria šiuolaikinio cirko žanrui ir iki kovo 14 d. laukia būtent šiuolaikinio cirko žanro kūrėjų paraiškų. Kol laukiamos naujos programos paraiškos, kalbiname šios programos buvusius dalyvius, tai Lauryną Žakevičių, kuris kartu su Airida Gudaite šioje programoje dalyvavo 2011 metais ir Menų spaustuvės scenoje pristatė gatvės šokio spektaklį „Feel-Link“, Aleksandr Špilevoj, kuris 2016 metais šioje programoje debiutavo kaip režisierius su spektakliu – koncertu „Neišmoktos pamokos“ ir režisierių, aktorių Gediminą Rimeiką, kuris 2019 metais „Atviroje erdvėje“ pristatė spektaklį „Žuvėdra (remix)“.

– Kokią patirtį išsinešėte sudalyvavę „Atviros erdvės“ programoje?

Laurynas Žakevičius: – „Atvira erdvė“ yra esminis projektas prisidėjęs prie „Low Air“ trupės atsiradimo. Visu tuo periodu, kai spektaklis „Feel-Link“ buvo prodiusuojamas Menų spaustuvės, labai aktyviai dalyvavome visuose komunikacijos ir sklaidos procesuose. Mūsų, kaip pradedančių profesionalios scenos kūrėjų, dalyvavimas „Atviroje erdvėje“ buvo labai įtraukus procesas, tuo periodu be galo daug mokėmės. Žvelgdami retrospektyviai galime tvirtai pasakyti, kad programa „Atvira erdvė“ ir Menų spaustuvės komanda supažindino mus su produkcijos radimosi procesais, nuo ko atsispyrėm ir žengėm tolyn.

Aleksandr Špilevoj.

Aleksandr Špilevoj: – Dalyvavimas programoje išmokė, kaip elgtis su turimu ribotu biudžetu, kaip spręsti administracinius, rinkodaros klausimus. Iki šiol su nostalgija prisimenu, kaip prieš kiekvieną spektaklį savo mažyte Toyota Corolla važinėjau į skirtingas Vilniaus mokyklas skolintis mūsų scenografijai reikalingų suolų ir kėdžių, kaip su spektaklio dailininke Rūta Lendraityte visą dieną scenografiją virvėmis kabinome virš scenos, kaip po spektaklio viską vėl nukabindavome ir veždavome grąžinti mokykloms iki kito spektaklio rodymo. Mokėmės teatro kūrimo pasiraitoję rankoves ir nebijodami jokių "nemeniškų" darbų. Džiaugiuosi, kad Menų spaustuvės komanda mus palaikė net tuomet, kai jiems kai kurie mūsų sumanymai atrodė per sudėtingi ar pavojingi, džiaugiuosi, kad kai kur mus ir pristabdė, kai mūsų karštligiškas maksimalizmas nueidavo per toli.

Gediminas Rimeika: – Patirtis tikrai gera. Pirmas dalykas tai apskritai galimybė pastatyti spektaklį ir galimybė įgyvendinti eksperimentinę idėją. Būtent programoje „Atvira erdvė“ turėjau progą eksperimentuoti, būti laisvas, o statydamas spektaklį su vaikais išmokau svajoti, supratau, kad vaikų vaizduotė yra nemažesnė nei profesionalių aktorių. Dar Menų spaustuvė yra unikali erdvė, kurioje po spektaklio galima gauti kontaktą su žiūrovu, jie lieka šioje erdvėje pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, kitose erdvėse su žiūrovu pasimatyti yra sudėtingiau.

– Kaip toliau sekasi „Atviroje erdvėje“ sukurtiems projektams?

Aleksandr Špilevoj: – Po 5 metų mes ir toliau rodome spektaklį „Neišmoktos pamokos“ tiek Vilniuje, tiek skirtingose Lietuvos miestuose. Su spektaklio aktoriais ir muzikantais esame artimi draugai. Taip jau nutiko, kad mes gyvename skirtinguose miestuose, todėl „Neišmoktos pamokos“ mums yra puiki galimybė susitikti ir užkurti rokenrolo vakarėlį teatro scenoje. Kiekvieną kartą labai laukiu mūsų suvažiavimo. Esame labai laimingi, kad per šiuos penkerius metus dar nebuvo nei vieno spektaklio pasirodymo Vilniuje, kuriame būtų likęs bent vienas neparduotas bilietas, neįtikėtinas jausmas yra žengti į Menų spaustuvės sceną kartu su „Colours Of Bubbles“ ir matyti pilną salę žiūrovų, linguojančių gyvai skambančios muzikos ritmu!

Laurynas Žakevičius: – Mūsų gatvės šokio spektakliui „Feel-Link“ šiemet sukanka 10 metų ir jis vis dar rodomas tiek lokaliai Lietuvoje, tiek užsienyje. Manau, kas šis pasiekimas yra meninių sprendimų ir nuoseklaus vadybinio darbo rezultatas.

Gediminas Rimeika.

Gediminas Rimeika: – Man rodos „Žuvėdra (remix)“ labai gerai pavyko, susilaukėme ir gerų teatro kritikų atsiliepimų. Ne kartą „Žuvėdra (remix)“ rodėme Menų spaustuvėje, buvo noras jį įtraukti į repertuarą, tačiau kadangi spektaklyje vaidinantys vaikai labai greitai auga, keičiasi, spektaklis repertuariniu netapo.

– Šių metų programa „Atvira erdvė“ laukia šiuolaikinio cirko projektų paraiškų. Ko norėtųsi palinkėti visiems kūrėjams dar tik ketinantiems dalyvauti šioje programoje?

Laurynas Žakevičius: – Ką tikrai dabar galime patarti būsimiems kūrėjams, tai aktyviai dalyvauti visuose prodiusavimo, komunikacijos, sklaidos procesuose nuo pat pirmų etapų, nes nuo to priklauso projekto sėkmė. Kai žvelgi į sėkmingų projektų istorijas dažniausiai tai nėra vien puikūs meniniai sprendimai, tai ir planingos vadybos bei prodiusavimo rezultatas. Kitas patarimas būsimiems „Atviros erdvės“ dalyviams - projekto/spektaklio/koncerto gyvavimą matyti ne tik iki premjeros, o bent 5 metus į priekį. Naujam darbui atrasti lokalią ir tarptautinę auditoriją reikia laiko.

Aleksandr Špilevoj: – Pirmiausiai labai tikiuosi, kad į „Atvirą erdvę“ pateks būtent scenos debiutantai. Nes jiems, o ne šiaip jauniems, bet jau aktyviai kuriantiems menininkams ši programa yra naudingiausia. O tuomet belieka palinkėti dalyviams drąsos žengiant pirmuosius žingsnius, ryžtingumo sprendžiant iškilsiančias problemas, įsiklausymo į save, nes nauji jaunų menininkų balsai ir jų atviri požiūrio taškai yra kur kas įdomesni, nei galimos jų kokybiškos ankstesnių kūrėjų kopijos (nors jeigu labai norite kopijuoti, darykite ir tai - tik drąsiai ir aukštai pakelta galva - debiutuodami galite leisti sau viską!), atvirumo sceniniams eksperimentams, nes „Atvira erdvė“ tam yra itin tinkama platforma – vėliau tokią prabangą suteiks ne visi teatrai. Ir svarbiausia – linkiu jauniems menininkams suburti savo bendraminčių komandą ir atrasti savo žiūrovus, to jiems labai reikės jų profesinio kelio pradžioje!

Gediminas Rimeika: – Palinkėčiau žinoti ko nori ir būti labai konkrečiam, net pildant „Atviros erdvės“ paraišką. Nors tai tik pati pradžia, bet manau, kad labai svarbu pati idėja, nors eigoje daug kas gali keistis ir to nereikėtų bijoti, manau, kad pagrindinę projekto ar kūrinio idėją reiktų išlaikyti. Taip pat labai svarbu turėti gerą prodiuserį ir aišku visą komandą. Teikiant šiuolaikinio cirko paraiškas, manau ypač didelę reikšmę projekto sėkmei turės komanda, juk šiuolaikinis cirkas yra labai komandinis žanras.

Šiuolaikinio cirko kūrėjų paraiškų, programai „Atvira erdvė“, laukiama iki kovo 14 dienos, paraiškas vertins Menų spaustuvės taryba.

Prie šio ilgai laukto proveržio prisidėjo ir sostinėje įsikūrusi Menų spaustuvė, intensyviai ieškojusi būdų padėti artistams tęsti veiklą karantino metu, kūrusi projektus su tarptautinių tinklų partneriais ir tiesusi naujus kelius Lietuvos cirko scenai. Apie tai, kaip tarptautinis bendradarbiavimas padeda vystytis cirkui Lietuvoje, pasakoja Menų spaustuvės projektų koordinatorė Giedrė Putramentaitė.

– Pastaraisiais metais Menų spaustuvė itin aktyviai dalyvauja įvairių tarptautinių scenos menų tinklų veikloje, tačiau daugeliui žmonių, tik iš šalies stebinčių veiksmą scenos menų lauke, ši organizacijos veiklos sritis lieka nepažinta teritorija. Kokių tarptautinių tinklų dalimi esate ir ką šios narystės reiškia Menų spaustuvei?

– Menų spaustuvė šiuo metu dalyvauja keturiuose tarptautiniuose tinkluose, du iš jų yra skirti cirko plėtrai ir partnerių paieškai. Tai  "Circostrada", didžiulis tinklas, vienijantis apie 200 narių ir apimantis visą pasaulį. Šio tinklo profilis – labai platus, siejantis įvairiausias sferas nuo cirko edukacijos iki festivalių. Antrasis tinklas – "Baltic Nordic Circus Network" (BNCN), orientuotas į Šiaurės ir Baltijos šalių organizacijas, edukaciją ir festivalius. Šis tinklas padeda mūsų regionui stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą ir ieškoti bendrų taškų, kurių, pavyzdžiui, Baltijos šalys turi labai daug. Labai naudinga dirbti vieniems su kitais – taip atsiranda daugiau galimybių artistams ir vietinio cirko plėtrai.

Atsidarius cirko mokyklai vyksta tikras sujudimas, tad pagrindinis tikslas dabar – išlaikyti artistų motyvaciją, kad jie kurtų toliau ir plėtotų naujus darbus.

Menų spaustuvė yra tinklo "International Network for Contemporary Performing Arts" (IETM), vienijančio virš 500 Europos scenos menų organizacijų, narė – tai didelis tinklas su daugybe itin skirtingo profilio organizacijų. Ketvirtasis tinklas, kuriam priklausome, yra "Trans Europe Halles" (TEH), skirtas kultūrinių organizacijų, įsikūrusių buvusiuose industrinės paskirties pastatuose, tinklaveikai. Visi šie tinklai turi tam tikrus projektus, veiklas, susitikimus, kurie anksčiau vykdavo gyvai, bet dabar persikėlė į virtualiąją erdvę.

– Kokią veiklą Menų spaustuvė vykdo būdama šių tinklu nare? Kokią naudą suteikia buvimas tarptautinių tinklų dalimi?

– Daugiausia galėčiau papasakoti apie naudą iš cirko pusės, kadangi būtent šiuolaikinio cirko organizacijas jungiančiuose tinkluose dalyvauju aktyviausiai. Abiejų tinklų nauda Lietuvos cirko scenai tikrai pastebima, tačiau skirtinga. "Circostrada" – labai didelis tinklas, kurio didžiausias pranašumas, mano nuomone, yra tinklaveikla, didelė sklaida ir globalesnis kontekstas. BNCN yra mažesnis tinklas, vienijantis tik aštuoniolika narių – dėl tokio nedidelio rato organizacijos palaiko labai glaudų ryšį, taigi, jei kyla naujo projekto idėja, iškart žinai, kokius partnerius iš to tinklo į jį galima būtų įtraukti.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje nėra išsivystęs – nepaisant to, kad šiais metais atsidarė cirko mokykla "Cirko Sapiens" (Kaune – red.past.), yra įsteigta Šiuolaikinio cirko asociacija, vyksta du dideli cirko festivaliai, iki praėjusių metų buvo pastatyti tik keli vietos kūrėjų cirko spektakliai. Kai vietinės produkcijos nėra, galima sakyti, kad žanras neišsivystęs. Tebeturime itin mažai aktyvių kūrėjų, tačiau, 2020-ųjų pabaigoje įvykus pirmajai Lietuvos cirko vitrinai, jau matome daugiau šio žanro užuomazgų. Šioje stadijoje mano minėti tinklai naudingi tuo, kad leidžia megzti partnerystes su daugiau patirties turinčiomis organizacijomis ir šalimis, kuriose cirkas yra labiau išsivystęs. Tai suteikia daugiau galimybių mūsų artistams, kurie žengia pirmuosius žingsnius, – šie tinklai lėmė, kad galėjome dalyvavauti ir dalyvaujame ne viename projekte, kurio nauda gali pasinaudoti Lietuvos menininkai.

Tinklų veikla turi labai didelę prasmę – pati asmeniškai matau, kiek ir kokių galimybių jie suteikia. Be to, tai ir prasmingos pažintys bei informacija apie svarbiausius cirko įvykius, kurie vyksta aplink. Nors veikimas globaliame šiuolaikinio cirko lauke yra labai aktualus festivaliams ir organizacijoms, bet daug šios veiklos galiausiai susiveda į galimybes ir pagalbą menininkams – tinklai padeda mums būti jų tarpininkais tarptautiniame kontekste.

Aplinkybės: nors pandemija paralyžiavo visą pasaulį, anot G.Putramentaitės, lietuviškam cirkui ši realybė tapo nauju veiklos impulsu. / D. Matvejevo nuotr.

– 2020-ieji tapo lietuviško cirko tikro proveržio laiku – net šeši vietos kūrėjų eskizai rugsėjį pristatyti Lietuvos cirko popietės "Naujojo cirko savaitgalis" metu, o metų pabaigoje įvyko ir pirmoji virtualioji Lietuvos cirko vitrina. Kas lėmė tokį suaktyvėjimą?

– Sakyčiau, kad iki pandemijos metų cirkas vystėsi gana lėtai – atrodė, kad yra tam tikri žingsniai, tačiau jie buvo gana padriki, neegzistavo vientisas veiksmų planas (o tai normalu, turint omeny, kad neturime nė vienos organizacijos, kuri aktyviai užsiimtu būtent cirku ir jo plėtra šalyje). Jei galima įžvelgti kažką teigiamo pandemijos situacijoje, sakyčiau, kad ji paskatino labai žymų veiksmą cirko sferoje. Dėl pandemijos net kelios scenos menų organizacijos – tarp jų ir Menų spaustuvė – keitė savo veiklos sritį, tarptautines veiklas pakeitė lokalios, susikūrė rezidencijos vietiniams menininkams. Kelios tokios rezidencijos buvo suteiktos ir mūsų cirko kūrėjams, ir taip nutiko, kad visi šeši lauke aktyviai veikiantys artistai skirtingais laikotarpiais įsibėgėjo plėtodami savo kūrybinius procesus. Supratome, kad juos būtina įtraukti į festivalio programą, o vėliau gimė ir vitrinos idėja, ir tai buvo natūrali šios sekos grandis.

Neneigsiu, kad vitrinos idėja buvo įkvėpta suomių – kontaktavau su "Circus Info Finland", Suomijos cirko informacijos centru, kuris yra taip pat BNCN tinklo dalis. Šis centras turėjo rengti "gyvą" vitriną kovo mėnesį, prieš pat sprogstant pandemijai, bet kadangi pasaulis artėjo prie užsidarymo, teko pereiti į internetinį formatą. Tai buvo pirmoji mano matyta virtualioji vitrina, kurią stebėdama supratau, kaip kokybiškai, nesudėtingai ir įdomiai galima pristatyti cirką internete. Mums toks vitrinos pobūdis pasirodė labai prasmingas vietos cirko kontekste, kadangi bene vienintelė proga parodyti vietinę produkciją – festivaliai "Naujojo cirko savaitgalis" ir "Cirkuliacija", kurių programose lietuvių iki šiol nebūdavo daug, tad buvo sudėtinga pasikviesti gausesnį būrį tarptautinių prodiuserių. Supratau, kad virtualioji vitrina yra puiki galimybė pasirodyti plačiau. Pasitarėme su kolegomis, sulaukiau palaikymo ir viskas taip gražiai sutapo, kad, nusprendę festivalio metu surengti Lietuvos cirko popietę, iškart suplanavome visus jos pasirodymus nufilmuoti, pasiruošti medžiagą vitrinai. Visa tai įvyko labai organiškai mąstant apie tai, kaip artistams padėti ir kaip parodyti, kad Lietuvoje vyksta naujas ir įdomus veiksmas.

– Ar jau spėjote pamatyti Lietuvos cirko vitrinos rezultatus?

– Tikrai taip! Šią vitriną buvo svarbu surengti, kad paskleistume žinią tiek Europos cirko kolegoms, tiek Lietuvos kultūros atstovams, kad turime cirko kūrėjų čia pat, Lietuvoje, ir dalytis jų kūryba. Svarbu paminėti ir tai, kad vitrinos kontekste padarėme darbą, kuriam kokybiškai atlikti jauniems atlikėjams dažnai pritrūksta finansų – organizuojant vitriną, kiekvienam spektakliui paruošėme reklaminę ir informacinę medžiagą (videoanonsą, brošiūrą, pristatymą), kuriuos jie ir toliau gali naudoti ieškodami kitų galimybių, kaip visai netrukus įvyksianti "Subcase" cirko mugė, kurią organizuoja Švedijoje įsikūrusi gerai žinoma organizacija "Subtopia", kuri turi labai stiprų cirko departamentą. Ši mugė vasario mėnesį vyks internetu ir joje pasirodys du mūsų vitrinoje dalyvavę spektakliai – Džiugo Kunsmano ir Adriano Carlo Bibiano darbas "Where Do I Connect?" ir "Kanta Company" spektaklis "Clothes and Us", ir tai yra vienas pirmųjų kartų, kai tokio lygio cirko mugėje dalyvauja lietuvių spektakliai.

Atrodo, kad tai tiesiog turėjo įvykti tam, kad cirko menininkai galėtų žengti dar toliau – norėčiau tikėti, kad mūsų palaikymas ir pagalba buvo tam tikras postūmis. Kai galvoju apie pandemijos metus ir cirką, man atrodo, kad mums pavyko pagauti labai didelę bangą ir dabar turime tiesiog ieškoti galimybių, kaip ant jos išsilaikyti. Jaučiu didelį pačių cirko menininkų suaktyvėjimą, atsidarius cirko mokyklai vyksta tikras sujudimas, tad pagrindinis tikslas dabar – išlaikyti artistų motyvaciją, kad jie kurtų toliau ir plėtotų naujus darbus. Nors pandemija paralyžiavo visą pasaulį, Lietuvos cirkui ji suteikė galimybių, kuriomis visai netikėtai mums pavyko pasinaudoti.

Rezidencijų programa vietos kūrėjams

Balandžio pabaigoje Menų spaustuvė paskelbė apie naują rezidencijų programą, gimusią iš organizacijos atstovų noro prisidėti prie bene labiausiai nuo karantino nukentėjusios kultūros sektoriaus dalies – nepriklausomų scenos menų kūrėjų – atsigavimo. Per rezidencijų programą dalyviams buvo suteikta galimybė naudotis Menų spaustuvės erdvėmis bei technine įranga bei finansinė parama.

Tiesiai iš karantino nežinomybės į aktyvią veiklą rezidencijų programoje žengė penkios kūrybinės komandos, atrinktos iš nemažo skaičiaus į atvirą kvietimą atsiliepusių organizacijų bei pavienių kūrėjų. Tai – šiuolaikinio cirko artistai Elena Kosovec ir Kęstas Matusevičius su darbais „Nionia“ bei „Drabužiai ir mes“, šokio menininkių duetas „B & B“ su projektu „Einu pirkti pieno“, kompozitorius Dominykas Digimas su įvietinta garsine patirtimi „Going to nowhere“ bei režisierius Jonas Tertelis su videoprojektu „Video ergo sum“.

Nuo rezidencijos iki festivalio – vienas žingsnis

Sparčiai besivystančiai Lietuvos šiuolaikinio cirko scenai didelį dėmesį skirianti „Menų spaustuvė“ į „Kūrybinę vasarą“ pakvietė du lietuvius cirko menininkus, kurių per rezidencijų programą vystytiems projektams vos po kelių mėnesių nusišypsojo sėkmė susipažinti su publika. Elenos Kosovec monospektaklis „Nionia“ bei Kęsto Matusevičiaus ir „Kanta Company“ spektaklis „Drabužiai ir mes“ rugsėjį tapo tarptautinio festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ dalimi, kur buvo pristatyti Lietuvos cirko popietės kontekste ir sulaukė teigiamų įvertinimų ne tik iš festivalio žiūrovų, bet ir iš scenos menų kritikų.

„Kūrybinėje vasaroje“ pradėjusi kurti solinį darbą „Nionia“ ir jo eskizą pristačiusi festivalyje Elena Kosovec sako atradusi džiugesį dirbti viena: „Visada įtariau, kad dirbti pačiai su savimi man turėtų patikti, o per „Kūrybinę vasarą“ man pavyko tuo įsitikinti“.

Elenos „Nionia“ pagrindas – asmeninės vaikystės patirtys: savo darbe ji stengiasi prisiminti ir pritaikyti prieš daug metų atrastus savo gestus, judesius, išraiškas ir stebėti jų įtaką dabartiniam kūnui. Kūrėja atskleidė, kad buvo ypač sunku už viską atsakyti pačiai, bet pastangos buvo prasmingos – tapo lengviau įsiklausyti į save ir pasitikėti priimamais sprendimais.

Nors karantino laikotarpis Elenai, kaip ir daugumai scenos menų atstovų, nebuvo lengvas, kartais užplūsdavusią apatiją ir nerimą ji malšindavo gamtos apsuptyje. Menininkė sako atradusi kūrybinėje veikloje itin padedančią formulę: išmokti rasti, panaudoti ir paleisti informaciją. „Kai kurios idėjos ateina ir lieka, kai kurios palieka tik mažą pėdsaką, bet visa tai yra vienodai svarbu ir formuoja darbo turinį“, – sako cirko artistė. Po kūrybinių apmąstymų izoliacijoje be galimybės treniruotis atėjusią „Kūrybinę vasarą“ ir galimybę visu pajėgumu pasinerti į darbus rezidencijoje menininkė vadina siurrealia ir neįkainojama patirtimi.

Pandemijos akivaizdoje – naujas kūrybinis posūkis

SaSak Salpaus cirko mokyklą Suomijoje baigęs Kęstas Matusevičius su kolegėmis amerikiete Lyla Goldman ir suome Aino Mäkipää per „Kūrybinę vasarą“ taip pat sukūrė šiuolaikinio cirko spektaklio eskizą, tačiau jo centre atsidūrė ne asmeninės patirtys, o kiek netikėtas objektas – drabužiai. „Drabužiai ir mes“ – šio artistų trio neseniai įkurtos trupės „Kanta Company“ darbas, kuris jau kitais metais turėtų įgauti baigtinį pavidalą ir iškeliauti į gastroles po Lietuvą bei, tikimasi, užsienį.

K. Matusevičius pasakoja, jog užklupusi pandemija ir gauta proga reziduoti Menų spaustuvėje gerokai pakoregavo pirmines kūrybines užmačias:

„Pavasarį, kol dar nebuvo didelių COVID-19 apraiškų, dirbome su kitu spektakliu Suomijoje ir turėjome didelę dekoratyvinę sieną, kuri buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Pandemijai įsibėgėjus nebeturėjome vietos repeticijoms ir galiausiai sustojome nežinodami, kada galėsime pratęsti darbą. Tuomet gavome progą Menų spaustuvėje kurti savo spektaklį, bet dėl didelių dekoracijų negalėjome atsivežti minėtos sienos ir teko viską pradėti iš naujo, su naujomis idėjomis. Šiuo metu labai džiaugiamės „Drabužiai ir mes“, kurio nebūtume sukūrę be „Kūrybinės vasaros“.

Anot cirko kūrėjo, didžiausiu iššūkiu tapo tai, jog su spektakliu „Kanta Company“ dirbo savarankiškai, be režisūrinės pagalbos iš šalies, tačiau šią problemą pavyko išspręsti su scenos menų bendruomenės pagalba. „Du mėnesius praleidome trise užsidarę Juodojoje salėje ir buvo sunku nuspręsti, kuria linkme mums reikėtų eiti. Kai tik pajutome, kad stringame, nusprendėme tai, ką sukūrėme, parodyti pavieniams žmonėms. Gavome nuomonių ir komentarų iš šalies, kas padėjo judėti tolyn“, – pasakoja Kęstas.

Per Rezidencijos programą „Kanta Company“ taip pat pavyko apčiuopti naują darbo metodą, suteikusį specifinių spalvų rezultatui: „Cirke artistai dažnai dirba su viena ar dviem disciplinomis, mes taip pat iki šiol orientavomės tik į savo specifines disciplinas. Rezidencijos metu norėdami praplėsti vaizduotę nusprendėme apsikeisti disciplinomis, o kadangi išmokti su ja dirbti užtrunka metų metus, tokia netikėta improvizacija atneša naujų dalykų – į įrankį pažiūrima iš visai kitos perspektyvos“.

Garsovaizdžių paieškos ištuštėjusiame mieste

Priešingai, nei scenoje kuriamiems darbams, jaunosios kartos kompozitoriaus Dominyko Digimo meninei idėjai karantinas suteikė daugiau atradimų, nei praradimų. Per Rezidencijos programą su styginių duetu „Twenty fingers duo“ vystytą kūrybinį veiksmą „Going to nowhere“ kūrėjas pasidavė intuityviam vaikščiojimui po ištuštėjusį Vilniaus miestą. Sumažėjus sostinės gyvenimo intensyvumui, garso menininkai turėjo galimybę išgirsti tai, ką didelio automobilių ir žmonių srauto garsai mieste paslepia – miesto gamtos garsyną, tapusį jų tarpdisciplininio kūrinio pagrindu.

„Nusistatę tik pradžios ir galutinį tašką, kiekvienas atskirai, vedami mūsų ausį patraukiančių akustinių sąskambių, praeidavome savo unikalų maršrutą. Vėliau sudėdavome visų žemėlapius vieną ant kito ir stebėdavome, kur mūsų keliai susikerta, ką bendro pastebėjome. Tokiu būdu galime susidaryti gan platų apeitos vietovės akustinį įvaizdį. Visa tai atlikus, dokumentuodavome savo įspūdžius tekstine, video forma, įrašinėjome vietovių garsus, pasivaikščiojimo inspiruotas muzikines refleksijas – kaupėme patirčių archyvą“, – pasakoja muzikos kūrėjas.

Anot Dominyko, „Going to nowhere“ dar neturi išgrynintos realizacijos formos – savąjį archyvą komanda ketina kaupti kuo ilgiau, o galiausiai visa tai suvesti į žanrų neapibrėžtą reginį. Kūrėjas pabrėžia, jog ši rezidencija ne tik suteikė progą vėl užsiimti aktyvia kūrybine veikla, bet ir išjudino seniai brandintą mintį bei tapo laboratorija, davusia startą šiam dideliam, ilgam darbui.

„Pravaikščioję daug testinių kilometrų Vilniuje, įsirašę daug gigabaitų garsų atradome, koks yra pats nuoširdžiausias ir veiksmingiausias darbo būdas norint perteikti visus šio betikslio pasivaikščiojimo ir akustinio tyrinėjimo džiaugsmus“, – rezultatu džiaugiasi garso menininkas.

Iš Menų spaustuvės – į „miegamąjį“ rajoną

Per savąją rezidenciją iš Menų spaustuvės erdvių išėjo ir šiuolaikinio šokio atstovės Agnietė Lisičkinaitė bei Greta Grinevičiūtė, pažįstamos kaip duetas „B & B“. Jos vystė įvietinto teatro projektą „Einu pirkti pieno“, kurio ašis – Šeškinės mikrorajonas. „Kūrybinėje vasaroje“ vyko antrasis kūrybinio proceso etapas – pirmąjį Agnietė ir Greta atliko Airijoje, Echo Echo šokio teatro rezidencijoje praėjusį spalį. Savo naujojo kūrinio premjerą duetas numato 2021 metų vasarą.

„Labai džiaugiamės, kad dėl nelemtos pandemijos Lietuvos organizacijos atsigręžė į čia esančius menininkus ir mes turėjome šią prabangą reziduoti Lietuvoje“, – sako Agnietė Lisičkinaitė. Anot jos, karantinas sustabdė gyvą veiksmą, tačiau darbo nuo to nesumažėjo – menininkių duetas turėjo galybę pasiruošimo ateities projektams darbų. Tuo tarpu į „Kūrybinės vasaros“ rezidenciją „B & B“ aplikavo su idėja, jau pritaikyta kūrimui per pandemiją, tad šia prasme apsisaugojo nuo netikėtumų.

Vis dėlto netikėtumų – tik, šiuo atveju, malonių – „Einu pirkti pieno“ kūrimas pažėrė nemažai. Agnietė sako, kad didžiausias rezidencijos atradimas buvo tai, jog Šeškinė – ne paprastas pilkas miegamasis rajonas, o savita ir labai įdomi lokacija, savyje talpinanti daugybę istorijų ir kasdieniško buities grožio. Be to, prie projekto Agnietė ir Greta prijungė ir daugiau komandos narių – scenografą Vladą Suncovą, dramaturgę Sigitą Ivaškaitę ir šokėją Giedrę Jankauskienę, – kiekvienas iš kurių įnešė savo svarbų indėlį pažindinantis su Šeškine. Pavyzdžiui, scenografas V. Suncovas užfiksavo daugiau nei 40 skirtingų balkono grotų piešinių variantų. Šios ir kitos detalės leido visiškai naujai pažvelgti į aplinką, kurios įprastomis aplinkybėmis dažnas nė neasocijuotų su galimybėmis skleistis menui.

Buvusio pasaulio ilgesys videoinstaliacijoje

Teatro ir kino režisierius Jonas Tertelis drauge su tarpdisciplininio meno kūrėju Arvydu Grišinu ir dramaturgu Andriumi Jevsejevu per „Kūrybinę vasarą“ dėmesį sutelkė į vizualinį meną – videoinstaliaciją „Video ergo sum“. J. Tertelis pasakoja, jog vienas iš pagrindinių projekto iššūkių buvo rasti vaizdinius, kurių žmonėms pritrūksta per karantiną: ko pasiilgstame žiūrėdami pro langą, nekeliaudami, į kokias detales kreipiame dėmesį ir kaip tai mus formuoja. „Darbas lyg ir išėjo apie prieš tai buvusio pasaulio ilgesį“, – sako Jonas.

Šiuo metu rezidencijoje vystytas projektas jau pasiekė finišo tiesiąją ir yra beveik paruoštas parodymui. Pasak kūrėjų, didžiausias iššūkis buvo rasti raiškos formą – nors Menų spaustuvės erdvės buvo tinkamos idėjos išpildymui, šviesiausiu metų laiku ir su nedideliais resursais ne viskas pavyko taip, kaip buvo tikėtasi.

„Tačiau nori, kad tai veiktų, ir tuomet ieškai būdų, kaip minusus paversti pliusais, kitaip tariant, turi rasti dialogą su gamta: su vieta, su šviesa, techninėmis galimybėmis, fiziniais ribojimais, laiko resursais ir požiūriais“, – mintimis dalinasi režisierius.

„Video ergo sum“ kūrimas menininkų trejetui pasitarnavo kaip savirefleksijos erdvė: Jonas pabrėžia, jog pats procesas tapo labai asmeniška kova su savimi, o taip pat – ir nuolatinėmis susitarimo paieškomis.

„Nėra lengva susitarti tarp trijų labai skirtingai kritiškai matančių pasaulį ir vienas kitą galvų“, – juokiasi idėjos autorius ir džiaugiasi, jog kūrėjų skirtybės galiausiai tapo juos jungiančiu vardikliu. Jis svarsto, jog rezidencijoje vykdomo projekto turinį veikė nuolat kintančios nuotaikos bei kintanti visuomenės ir namų atmosfera: „Visame tame reikėjo rasti būdą reflektuoti, kartais nemaloniai sau įsivardinti, ką ir kodėl aš šiuo metu taip ar kitaip vertinu“.

Rezidencijos – ne tik per pandemiją

Menų spaustuvės vadovė Jolita Balandytė džiaugiasi, kad improvizuotas rezidencijų programos planas pasiteisino su kaupu: visi „Kūrybinėje vasaroje“ startavę projektai toliau sėkmingai tęsia savo kelionę. Tęstinumo idėja, anot jos, svarbi ne tik kūrėjų darbams, bet ir pačiai programai – nors iki pandemijos tokio pobūdžio projekto vasaros planuose Menų spaustuvė neturėjo, „Kūrybinės vasaros“ sėkmė sukūrė precedentą ateities užmačioms.

„Kūrybinė vasara Menų spaustuvėje“ leido iš naujo permąstyti tokio pobūdžio programų poreikį ne tik per pandemiją, bet ir esant įprastoms gyvenimo sąlygoms, į kurias, tikimės, anksčiau ar vėliau sugrįšime. Lietuvos menininkus į mūsų erdves vasaros metu būtinai pakviesime ir 2021-aisiais – mums labai svarbu prisidėti prie naujų, didelį potencialą turinčių kūrybinių veiklų auginimo“, – žada J. Balandytė.

Pagrindinėje „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje – šeši itin skirtingi tarptautiniai šiuolaikinio cirko pasirodymai, atskleisiantys cirko disciplinų bei žanrų įvairovę. Simboliška, jog didžioji dalis kūrinių prabyla šiemet itin aktualiomis asmeninių, fizinių ir socialinių ribų klausimais: kaip galime patys arba vienas kitam padėdami įveikti iššūkius ir kaip sugebėti išlipti iš sukausčiusių simbolinių, mentalinių ar kūniškų rėmų? Be užsienio trupių pasirodymų, „Naujojo cirko savaitgalio“ metu žiūrovai galės išvysti ir sparčiai augančio lietuviškojo šiuolaikinio cirko bandymus – rugsėjo 12 d. po „Menų spaustuvės“ erdves išsibarstys šeši skirtingi lietuvių artistų, šiuo metu intensyviai repetuojančių savo naujuosius ar išvis pirmuosius kūrinius, darbai.

Festivalio pradžią rugsėjo 8 d. pažymės kūrėjų iš Prancūzijos „Cirque Inextremiste“ spektaklis „Kraštutinumai“. Patrakę prancūzai „Cirque Inextremiste“ praėjusiais metais jau užgniaužė kvapą Lietuvos publikai – gatvės teatro festivalio „Spot“ metu kompanija pristatė savo darbą „Exit“, kurio metu akrobatai atliko triukus virš Vingio parko kylančiame oro balione. Fizinių neįgaliojo artisto galimybių ir gamtos dėsnių ribas tyrinėja ir „Kraštutinumai“ – žiūrovų laukia įtemptas, tačiau labai nuotaikingas artistų balansavimas ant lentų ir dujų balionų, įrodantis, jog bendrystė bei pasitikėjimas vienas kitu gali padėti įveikti net didžiausias rizikas.

Motinystę supančius įsitikinimus ir stigmas savo drąsiu ir atviru darbu „Varnos“ mėgins išsklaidyti Berlyne kuriantis kolektyvas „still hungry“. Trys cirko artistės, profesinį gyvenimą derinančios su vaikų auginimu, autentiškas patirtis perkelia į sceną ir interpretuoja pasitelkdamos akrobatinę meistrystę. Nuginkluojančiai tiesmukos, charizmatiškos ir bebaimės „cirko mamos“ kviečia publiką kvestionuoti sustabarėjusius įsitikinimus apie dirbančias mamas, moteris ir artistes. Stereotipams iššūkį meta ir britų „Nikki & JD“ pasirodymas „Mazgas“, kurį festivalio žiūrovai rugsėjo 9 d. galės išvysti nemokamai: tai – šiuolaikinių žmonių tarpusavio santykius nagrinėjantis cirko, teatro ir šokio derinys, kurio centre – heteroseksualios moters ir homoseksualaus vyro duetas. Didžiulio kritikų ir žiūrovų pripažinimo sulaukęs kūrinys seka dviejų žmonių kelionę per absurdą, džiaugsmą ir kasdienius bandymus išspręsti gyvenimo klausimus.

Šiais metais dalis festivalio renginių persikels į neeilinę erdvę – Lukiškių kalėjimą. Ypatingoje kalėjimo cerkvės atmosferoje prancūzų kūrėjai „Le Jardin des Délices“ leisis į žmogiškosios prigimties šaknų paieškas. Monospektaklis „Molio žmogus“ – jausmingas ir skulptūriškas žonglieriaus pasirodymas molyje, kviečiantis atsigręžti į egzistencinius klausimus ir pirmapradį žmogų, slypintį kiekviename iš mūsų. Kita prancūzų cirko kompanija „Cie Aleas“ Lukiškių kalėjimo cerkvėje pristatys savo darbą „Meteoras“, kurio centrinė ašis – moters ir vyro kūnai bei kopėčios. Jausmingas ir intymus kūrinys tyrinėja žmogiškųjų santykių painiavą, klausdamas, ar kopėčių viršuje, kur vietos užtenka tik vienam, du žmonės gali susitikti tik kaip varžovai, ar turi ir gali pavirsti vienu.

Kiek kitokius, itin interaktyvius potyrius žada suomiai „Agit Cirk“, įsikursiantys vos keliasdešimt vietų talpinančioje kupolinėje palapinėje. Iš dviejų monospektaklių susidedantis bendras kompanijos darbas „Stipruolis/Lidija“ intymioje erdvėje susibūrusius žiūrovus pakvies tapti unikalių fizinių gebėjimų liudininkais: „Stipruolis“ šiuolaikiškai interpretuoja praėjusių epochų galiūnų pasirodymus, tuo tarpu „Lidija“ leidžia publikai iš arti stebėti artistės judėjimą medinėmis kupolo konstrukcijomis.

„Naujojo cirko savaitgalis“ taip pat tęsia tradiciją rengti edukacijos dirbtuves bei seminarus Lietuvos scenos menų profesionalams, o šiais metais iš arčiau pažinti šiuolaikinį cirką kviečia ne tik juos, bet ir visus besidominčiuosius. Švedijoje kuriantis žonglierius Jay'us Gilliganas, praėjusiais metais festivalio metu su trupe „Kapsel“ pristatęs objektų manipuliacijos pasirodymą „Daiktų dėlionės“, Lukiškių kalėjimo erdvėse paskutinį festivalio vakarą publiką pakvies į nemokamą paskaitą „Žongliravimo evoliucija“. Norintiems susipažinti su šios visiems gerai pažįstamos disciplinos ištakomis ir pokyčiais tereikės užsiregistruoti elektroniniu paštu.

Daugiau informacijos: www.menuspaustuve.lt.

Šiam projektui susibūrė neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-performerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro "Aura" tarptautinė trupė.

Iš tiesų, sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą kalbamės su režisieriumi A.Areima.

– Kaipgi susidūrė tokios skirtingos galaktikos: jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji S.Jančaitė ir tarptautinė "Auros" šokėjų trupė?

– Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė S.Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro "Aura" trupe, jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems sumanymams, choreografė B.Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, ir norisi iššūkių.

– S.Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

– Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis, ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog tokiais atvejais neinu į bendrą projektą.

– Ir visgi jūs repetuojate Kauno šokio teatre "Aura"?

– Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiem būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi. Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau "juodosios" vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: "O, kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu."

– Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

– Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai seniai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu savo galvoje, negaliu dirbti. Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu.

– Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esate visiškai laisvas nuo žodžio. Ir visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

– Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėtume apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje bus Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas.

– Kas kuria spektakliui muziką?

– Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – sunkiojo roko, metalo grupės "Ghia" būgnininkas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, daug vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe.

– Kiek suprantu, pats procesas – labai gyvas ir nenuspėjamas?

– Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima net labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

– Kaip įvardintumėte būsimos premjeros žanrą? Gal "šoko" teatras?

– Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: fotografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

– Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusį spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

– Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

– Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio "Bekūniai" aktualija?

– Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu.

Michelio Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip asambliažai. Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą. Tarkime, atrodytų, paprastas klausimas: kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu.

– Spektaklio dedamosios labai nevienspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

– Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Kas? Spektaklio "Bekūniai" – "Body / Nobody" premjera. N-18.

Kada? Vasario 14 d. 19 val.

Kur? Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).

– XII a. gyvenusių filosofų ir rašytojų Abelaro ir Eloizos meilės istorija, išlikusi jų laiškuose – viena iš garsiausių, minima šalia Orfėjo ir Euridikės, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos. Su pagal juos parašytu britų dramaturgo Ronaldo Duncano tekstu į teatrą grįžti po ilgos pertraukos, po 19 metų. Iki tol Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatei spektaklius „Driskius“ (1997), „Romas ir Arūnas“ (1999), „Paskutinė Krepo juosta“ (2001). Kas įvyko per šį laikotarpį?

– Keistas jausmas: atrodo, kad šiame teatre aš pirmą kartą, kita vertus – lyg nebuvo jokios pauzės. Sekiau šio teatro gyvenimą, skaičiau, girdėjau, ėjau, žiūrėjau. Aš neobjektyvus šio teatro atžvilgiu, nes jame slampinėdavau nuo pat vaikystės, paauglystės, kai jis 1981 m. atsidarė po rekonstrukcijos.

– Tavo tėtį Romualdą Ramanauską anksčiau labai dažnai sutikdavau žingsniuojantį prospektu, ir būtent netoli teatro. Vėliau pastebėjau, kad lyg Tu būtum pakeitęs jį, – vis eini ir eini. Tai yra jūsų „garbės maršrutas“ ar kažkas kitko?

– Man ėjimas svarbus apskritai. Aš negaliu pasyviai galvoti. Man reikia viešos vietos: jeigu šilta, dirbu parkuose, dažniausiai Sereikiškių. Man reikia, kad šiek tiek trukdytų. Su tuo susijęs mano vaikščiojimas. Tai – grynai mechaninis dalykas. O teatras papuola į šį „lauką“, einant mieste šios vietos negali aplenkti, ir taip atsitinka, kad jį nenorom matai kiekvieną dieną.

– Naujajame statomame kūrinyje „Abelaras ir Eloiza“ – vos ne mistinė amžių variacija: XII a., kada nutiko ši istorija, XX a., kada išspausdinti laiškai ir XXI a., kada įvyksta šių laiškų sceninė interpretacija. Kaip „šuoliuojama“ per šiuos amžius, į ką atkreipiamas dėmesys?

– Šių trijų amžių junginiai – kaip kvantinėje fizikoje: atsitiktiniai dalykai, ir tuo pačiu kažkaip susiję. XX a. aš gimęs, XII – nežinau, ar buvau gimęs, gal, o XXI a. man vis dar XX a. tąsa. Protu suvokiu, kad gyvenu jau kitame amžiuje, kad pasikeitė bendravimo kultūra, įvairios technologijos, bet kai, pavyzdžiui, matau gerą literatūrinį tekstą, visai neįsivaizduoju, kaip jis gali egzistuoti XXI amžiuje? Ir tada pirma reakcija: o kaip su juo elgtis? Galvoji, kaip visa tai mums patiems pranešti? Tada prasideda ieškojimas. Kartais, perskaitęs medžiagą, supranti, kad tai „ne mano“, bet nujauti, kad tai gali tapti „tavo“, prisipratini.

Apie šią pjesę ir jos turinį žinojau seniai, bet įdomus dalykas tas, kad iki susilaukdamas teatro pasiūlymo statyti šią medžiagą, aš jau kartą buvau susidūręs su Abelaru. Kažkada, kai Vilniaus universitete studijavau filosofiją, vienas iš sunkiausių egzaminų, pareikalavusių didžiausių atminties „failų“, buvo Viduramžių filosofija. Egzaminui buvo priruošta apie aštuoniasdešimt klausimų ir aš išsitraukiau Pierre‘o Abelard‘o (prancūzų filosofas scholastikas, teologas, poetas ir muzikas, vienas konceptualizmo pradininkų – D. Š.) etiką. Iš tų laikų atsiminiau Abelard‘o siekį racionalizuoti Dievo buvimo įrodymą ir kažkokius panašius dalykus. Dar anuomet, išsitraukęs šį bilietą, supratau, kad į jį atsakysiu, nes kiti klausimai buvo sudėtingesni.

– Kuo Tau patraukli britų rašytojo Ronaldo Duncan šių laiškų interpretacija?

Sudėtinga švara. Švarus, tarytum permatomas, skaidrus tekstas. Tuo pačiu klausimas – kaip jį reikia šiandien „išeksponuoti“? Kaip šiandien klausyti žmogaus monologo, kuris trunka daugiau nei minutę. Mes vienas kitą jau sunkiai išklausome. Tai yra tas pats, kaip į rankas paimti meistriškai nutapytą darbą ir iš karto jo neperprasti. Gali galvoti: „Taip, meistriška“, bet kas toliau? O medžiaga, kurią statome – „Abelaras ir Eloiza“ – yra labai fragmentuota. Tuomet galvoji, kaip galima tai išgirsti? Ir tuomet pradedi ieškoti „ėjimo“. Medžiaga nėra dėkinga, nes reikia daryti nemažai montažų.

– Gyva stipri emocija eina drauge su intelektualine ir dvasine energija. Abu aktoriai – Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys, manau, kaip tik ir yra tokie aktoriai, jungiantys šias būsenas. Kaip Tau sekasi dirbti su šiais aktoriais?

Juk būna taip, kad pamatęs žmogų, nebūtinai scenoje, pagalvoji, kad norėtum su juo dirbti. Man visada yra tokia pradžia. Kitas dalykas, kai turi vieną. Kas tada turi būti kitas? Latėnaitė ir Budrys yra labai skirtingi aktoriai. Kita vertus, mes visi skirtingi. Abu šie aktoriai yra intelektualūs. Tai džiaugsmas, nes tu lengviau gali operuoti nuorodomis, ir neaukoti savo asmenybės vaidmeniui. Antraip labai liūdna.

Teatre Tau neįdomu vien tekstas, Tau vienodai įdomūs patys aktoriai, vaidinantys tekstą. Taip yra, bet gal galėtum plačiau paaiškinti šią mintį.

Šiandien man labiausiai trūksta žmogaus, jo „kreivumo“, „netobulumo“, kas ir sudaro asmenybę. Scenoje aš labai pasigendu komplikuoto žmogaus. Net ne puikiai atliekančio savo vaidmenį, kas turėtų būti tarsi siekiamybė. Jeigu už tos būsenos prasišviečia žmogus ir aš matau jo santykį į tai, ką jisai daro, tą labai vertinu. Teatre aš to labai ieškau.

– Džiaugiuosi šio spektaklio scenografu Dainiumi Liškevičiumi. Dėl ko Tu jį pasirinkai?

Patinka man, kaip jis kalba, kaip galvoja. Su juo paprasta ir aišku: jis neapsiriboja detalėmis, jis mato visumą. Tai – labai vertinga savybė. Yra tokių scenografų, kurie ateina schemą nupaišę. Panašiai dirbo šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, kurios netenkindavo vien kažkoks vizualumas. Tai yra labai svarbu, nes tik tuomet vyksta minčių apsikeitimas, turi visavertį kūrybinės grupės žmogų.

– Pasirodė, kad būtų įdomu pakalbėti kūrinio frazėmis. Gal Tu sutiktum jas pratęsti? Ronaldas Duncan yra pasakęs: „Kaip gaila, kad neturime daugiau tokių klastočių“.

– Teatre pastatoma turbūt viskas. Bet statant „Abelarą ir Eloizą“ atsirado aktorių patirčių inkorporavimas į kūrinį. Kai aš skaitau, kai tariu šį tekstą, galvoju, koks aš esu? Šiame ir panašiuose tekstuose įdomu nagrinėti santykių ribas.

– Kaip spektaklio frazę Tu pasirinkai Abelaro žodžius: „Esu miręs viskam, kas nėra tavimi“. Labai poetiška.

– Šitas neretušuotas grožis ir yra labai provokatyvus šiandien, nes jis gąsdina: „Kas čia per poezija?“ Taip, dabar yra įvairių žmonių, bet tam, kad pasakytų tokią frazę...

– „Pasaulis, tegu ir sugriovęs mūsų gyvenimus, negali sugadinti ar sutepti mūsų laiškų.“

– Man iš karto prieš akis – žmogus, sakantis tokį tekstą, regiu pokalbį su juo. Jaučiu disonavimą tarp to, kokia realybė šiandien, ir to, kas yra sakoma. Aš mėgstu kontekstinius „žaidimus“, bet išgirdęs tokią sprogdinančią frazę, suklustum, kad ji yra ne apie šiandien. Ir ne dėl to, kad žmonės taip nejaučia.

– Bet žmonės ir šiandien rašo meilės laiškus.

– Bet jie kažkodėl nebe laiškai. Visi gauname daug elektroninių laiškų, bet tai – ne laiškai. Man jie – ne laiškai.

– „Nepraraskime to mažyčio džiaugsmo, kuris mums liko.“

– Ši frazė turi daug deguonies. Tuo ir skiriasi geras tekstas nuo prasto teksto. Geras tekstas – atviras įvairioms interpretacijoms.

– „Tavo tyla – dykuma, jei tu tylėsi, aš žūsiu.“

– Ši frazė man iš karto priminė paauglystę, kada negalvojau, kaip tave supranta. Tu nori būti kietas, tu dar turi drąsos sakyti tokias frazes. Jausmas – tiesus, konkretus ir daužiantis.

– „Pasiginčyti dėl kablelio su klasikais.“

– Tai yra tai, kuo visi ir užsiima – tekstų interpretacijomis. Kitur kablelį padėsi, ir keičiasi prasmė. Tas judina meną.

– „O tu dar užberi druskos ant žaizdos savąja ištikimybe.“

– Tai – geras „pratimas“, kad nejaustum jokio įsipareigojimo. Jei kartais nori, kad tau žmogus būtų neištikimas, kad turėtum judesio laisvę, kai tave slegia toji ištikimybė...

– „Ir kas gi ta aistra, apie kurią dabar rašau taip užsidegęs...“

– Kūrinyje šie žodžiai neperduoda to jausmo. Vos tik ištari, ir jausmas deformuojasi, nyksta. Kartais žmogus bando suformuluoti mintį, ir visos prasmės išsibėgioja, už tų žodžių nieko nelieka. Pradėdamas kažką sakyti, jau papuoli į tos prasmės paieškas: „O ką tai reiškia, ką aš norėjau pasakyti?“

– „Argi žmogiška meilė, net pati gražiausia?“

– Tai yra mielas modernistinis egoizmas. Tai dvelkia mielais egzistencialistais, beje, kuriais labai džiaugdavausi, kai ištraukdavau klausimą. Apie kokį nors Albert‘ą Camus, nes, tau, jaunuoliui, tai buvo labai artima. Jeigu tik apgraibom buvai Camus skaitęs, tai galėjai savimi kompensuoti, nes tau tai labai aišku.

– „Tik tyla pasako tai, ką mes jaučiame.“

– Tai apie pauzes, kurios svarbios ir teatre, ir gyvenime. Šiomis temomis labai daug rašyta ir kalbėta. Tų tylų yra labai daug rūšių, ir man visos jos įdomios. Tai yra vienas iš dalykų, kurio aš visada teatre labai ieškau ir mėgstu.

– „Turbūt ir Dievas myli panašiai?“

– Ši frazė slepia didelę abejonę. Lyg: „Deleguoju savo vienatvę kažkam aukštesniam“. Gal jis su manimi, gal aš ne visiškai vienas. Kitaip tariant, „Gal ir tu myli, kaip aš myliu“, lyg tu duočiau tai meilei teisę.

– Kartais gerus tekstus teatre gali užmušti pats teatras.

– Taip. Būtų labai įdomu šį tekstą vaidinti skirtingais būdais, vieną dieną – vienaip, kitą – kitaip, pavyzdžiui, vien literatūriškai.

– Linkiu geros premjeros!

Atlikėjas Jonas Narbutas neseniai su grupe žengė pirmuosius tarptautinius žingsnius Torūnėje, Varšuvoje bei Rygoje, o namuose buvo nominuotas trijose M.A.M.A. apdovanojimų kategorijose. 

Paskutinį žiemos mėnesį jis su scenos kolegomis tęsia kelionę per Vilniaus teatrų erdves – tai bus jau trečioji tokia scena, aplankyta sostinėje.

„Stengsiuosi atsiremti į natūraliai teatro kuriamą atmosferą. To pasekoje, bandysiu sugroti kūrinių iš albumo, kurių dažnai atsisakau per kitus koncertus, ištrauksiu eskizų, tinkamų parodyti intymesnėje erdvėje bei naujausius, bet jau su grupe atkaltus gabaliukus. Jei bus svečių, jie ir taps dekoracijom, o jų gali būti…“, – apie būsimą pasirodymą pasakoja „Kabloonak“ (Jonas Narbutas).

Pasirengimas koncertui vyksta „kabloonak’išku“ tempu: „keičiu gitaros stygas, dažnai žiūriu į mėnulį ir kontempliuoju apie pasirodymą“, – sako Jonas. 

„Kabloonak“ baladės jau ne vienerius metus skamba Mažajame teatre, spektaklio „Fantazijus“ metu, o antrąjį albumą muzikantai pristatė teatre „Vilniaus klasika“. Tuo tarpu šį rudenį užgimusios dainos kartu su albumo „Kabloonak“ kūriniais Menų spaustuvėje vasario vidury skambės pirmą kartą.

„Išskirtinai kultūrinei veiklai skirtos erdvės visad turi pridėtinę vertę joje vykstantiems renginiams. Šiuo atveju, teatrų scenos – netgi labai tinkamos muzikai, turint omeny, kad spektaklis ir koncertas savo fiziškumu nėra taip toli vienas kito“, – sako atlikėjas.

Pasak muzikanto, teatras rečiau išeina už savo ribų: „Visai atvirkščiai – gyvą muziką įprasta girdėti bet kur, kur pilsto gėrimus ir gali sutalpinti porą pakylų muzikantam. Labai malonu, kai yra proga ir muzikiniam, bet ne būtinai klasikiniam renginiui suteikti to intymumo ir erdvės būti išklausytam“, – džiaugiasi „Kabloonak“. 

Kartu su Jonu Narbutu (muzika, žodžiai, vokalas, gitara) pirmo naujųjų metų koncerto scenoje pasirodys nuolatiniai jo palydovai – Šarukas Joneikis (bosinė gitara, pritariantis vokalas), Mantas Joneikis (gitara, sintezatorius, pritariantis vokalas), Alanas Gurinas (gitara) ir Augustas Baronas (būgnai). 

„Kabloonak“ 2020-aisiais savo grupei linki likti draugais: „Jei visi atskirai bus laimingi, tai ir grupė klestės, bent jau emociškai. Kokie bus ateinantys metai? M.A.M.A., Grammy, kas žino…“ 

Visų pošventinę melancholiją jaučiančių klausytojų „Kabloonak“ lauks šeštadienio, vasario 15-osios vakarą, 19 valandą Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).

Vietų mažėja, paskutinius bilietus į koncertą įsigyti galima čia: https://kakava.lt/renginys/kabloonak/1300/3190

Projekto iniciatorius, Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė’19“ laimėtojas Gediminas Rimeika, su „Žuvėdra (remix)“ debiutuojantis kaip režisierius, teigia, jog idėja kurti spektaklį su vaikais kilo svarstant apie įprastai teatre neleistinus dalykus, nerašytas teatrines dogmas.

Lietuvos scenoje suaugusiesiems vaidinantys vaikai – vis dar neįprastas reiškinys, tad Gediminui bei jo bendražygiams kompozitorei Agnei Matulevičiūtei ir prodiuserei Rusnei Kregždaitei tapo įdomu, kaip vaikai galėtų atrodyti profesionalioje scenoje, kokio pasiruošimo jiems reikėtų, siekiant perteikti tam tikras idėjas.

Amžinieji visuomenės klausimai – vaikų lūpomis

Dar vasarą įvykusios teatro stovyklos, išaugusios į spektaklio repeticijas, metu projekto iniciatoriai siekė sukurti metodiką, leidžiančią perteikti vaikų pasaulėžiūrą, iniciatyvą paliekant vaikams, tačiau tuo pačiu išlaikant profesionaliai kūrybai keliamus reikalavimus. „Žuvėdra“ – klasikinis kūrinys su klasikine fabula, kuria galima lengvai manipuliuoti.

Joje yra užkoduotos pagrindinės vertybės – meilė, kūryba, šeima – o tokiomis temomis yra lengva kalbėtis su vaikais. Scenoje jie interpretuoja šias temas, tad išvysime suaugusiųjų pasaulį vaikų akimis”, – pasakoja A. Matulevičiūtė. Anot spektaklio režisieriaus G. Rimeikos, panašu, jog eksperimentas pavyko: „Nesu matęs, kad vaikai taip gerai atliktų tam tikras užduotis, patys improvizuotų ir kurtų. Tai buvo pats didžiausias tikslas, kurį vyliausi pasiekti bent jau paskutinę savaitę, tačiau mums tai pavyko per keletą repeticijų“.

D. Putino nuotr.

Teatras – galimybė būti tuo, kuo nori

Patys mažieji kūrėjai taip pat džiaugiasi dėl sėkmingai besiklostančio kūrybinio proceso. Vaikai vienbalsiai sutinka – „Žuvėdra (remix)“ leidžia jiems tapti tuo, kuo nori. „Šiame spektaklyje visas pasaulis yra sudėtas iš Ninų ir Treplevų, tačiau kad vėliau mes tampame tuo, kuo norime būti -  pavyzdžiui, aš tampu dainininke Billie Eilish“, – pasakoja spektaklyje vaidinanti Adelija.

Man patinka kurti teatrą todėl, kad mes išreiškiame savo mintis ir galime maivytis, o ne elgtis kaip tikrame suaugusiųjų teatre.

Tarp vaikų idealų, kuriuos įkūnyti leidžia teatrinis žaidimas – žymūs sportininkai, šokėjai ar net filmų herojai. Pavyzdžiui, brazilų futbolininku Ronaldino spektaklyje pavirsti nusprendęs Miroslavas scenoje nesiskiria su kamuoliu. „Man patinka, kad čia galima susitikti su draugais ir tapti, kuo noriu“, – sako Miroslavas. Tuo tarpu Agnija pasirinko tapti populiaraus veiksmo filmo veikėja: „Mano personažas yra Mistika, kurią filme „Iksmenai“ vaidina Jennifer Lawrence. Ji yra visa mėlyna ir gali pavirsti į ką tik nori!“

Laisvos kūrybos malonumas

Anot spektaklio iniciatorių G. Rimeikos, A. Matulevičiūtės ir R. Kregždaitės, svarbiausia užduotis pradėjus vykdyti eksperimentinį projektą buvo ne galutinis rezultatas, o galimybė atskleisti vaikų kūrybines jėgas ir suteikti jiems improvizacijos galimybę. Panašu, jog tikslą pasiekti komandai pavyko – projekte dalyvaujantys vaikai džiaugiasi prasmingai praleistu laiku ir nekantriai laukia galimybės pasirodyti suaugusiesiems. „Man patinka kurti teatrą todėl, kad mes išreiškiame savo mintis ir galime maivytis, o ne elgtis kaip tikrame suaugusiųjų teatre, kur viskas turi vykti pagal pjesę, taip, kaip nusprendžia režisierius.

Čia paprasčiausiai viską darome taip, kaip mes mąstome“, – įspūdžiais dalinasi spektaklyje vaidinanti Mantė. Pasak mergaitės, vaikai repeticijų metu dirba ne pagal pjesę, o pagal atmintį: „Mes kelias pirmas repeticijas perskaitėme pjesę, o kai pradėjom statyti spektaklį, maždaug prisiminėm žodžius ir pradėjome kurti. Mes tiesiog paėmėm šitą spektaklį ir jį truputį remiksuojam, darom pagal savo nuomonę ir taip kaip mes norim, kad viskas būtų.“ Mažojo aktoriaus Adolfo teigimu, repeticijos svarbiausia – kurti fantaziją. „Padirbęs čia jaučiuosi kaip suaugęs – darau teatrą“, – juokiasi berniukas. Tuo tarpu jo bičiulis Vytis sako, jog labiausiai teatrą kurti motyvuoja vadovų suteikiama laisvė: „Man „Žuvėdra (remix)“ patinka todėl, kad čia tu viską darai laisviau. Neprašo būtinai stovėti ten ir ten, išmokti tą ir tą. Viską lengviau padaryti, kai esi laisvas. Tame atsiranda ir linksmumas eiti į teatrą, jį kurti, nes jeigu viskas būtų griežta, tada nebūtų jokio noro čia būti.”

Eksperimentinio spektaklio „Žuvėdra (remix)“ premjera – spalio 19 ir 20 dienomis 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).