Nors „Mere“ parduotuves valdo Lietuvoje įsteigta bendrovė UAB „Valientė“, visgi paties „Svetofor“ vadovybė įsikūrusi Krasnojarske.

Pastaruoju metu kritikos visuomenėje sulaukia ne tik pats prekybos tinklas, bet ir apie jį komunikuojanti prekių kainų palyginimo platforma „Pricer.lt“. Jau prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, „Pricer.lt“ dalinosi „Mere“ kaip sėkmingo verslo pavyzdžiu.

„Mere šiuo metu yra greičiausiai augantis prekybos tinklas ir panašu, kad tokiais tempais per pora metų taps pastebimu žaidėju. Nepaisant to, kad jis rusiško kapitalo, prekiauja rusiškomis ir baltarusiškomis prekėmis, neturi stabilaus asortimento, yra nepatogiose vietose. Bet užtikrina žemas kainas pirkėjams ir skaidrias bei paprastas sąlygas tiekėjams“, – rašoma praėjusių metų vasarį siųstame „Pricer.lt“ pranešime spaudai.

Visgi, šios platformos atstovai tikina, kad savo publikacijose jie kelia geopolitinio konteksto problemą ir atkreipia dėmesį, kad vartotojai dažniausiai galvoja apie išgyvenimo, o ne moralės klausimą.

Lyg tai turėtų iš patriotizmo neapsipirkinėti ten, bet apsipirkinėjama. Iš kitos pusės, jų verslo modelis yra pakankamai efektyvus.

 

„Visų pirma, mes šnekame apie tai, kad yra tokia problema. Lyg tai turėtų iš patriotizmo neapsipirkinėti ten, bet apsipirkinėjama. Iš kitos pusės, jų verslo modelis yra pakankamai efektyvus“, – Eltai teigė „Pricer.lt“ atstovas Arūnas Vizickas.

Jis patikino, kad platforma neturi jokių komercinių ryšių ar kontraktų su „Mere“ (UAB „Valientė“) ir „negiria jų už šeimininkus“. Tačiau, pasak A. Vizicko, „Pricer.lt“ darbo sritis yra mažmeninė prekyba, tad jie turi aprašyti ir „Mere“ parduotuvių tinklo atvejį.

A. Vizicko nuomone, šio tinklo sėkmę šalyje lemia nekonkurencinga Lietuvos rinka.

„Tai vienas iš tinklų, kuris šiandien demonstruoja mažas kainas ir galbūt mes į jį atkreipėme dėmesį tik todėl, kad spragos yra tarp mūsų pačių tinklų. Jeigu rinka būtų konkurencinga, tokiam tinklui nebūtų vietos“, – tikino jis.

Nėra reglamentuotų apribojimų

„Pricer.lt“ atstovas akcentavo, kad matydami žemas kainas vartotojai nebemąsto apie prekybos tinklo kilmę. Pasak jo, „Mere“ Lietuvoje veikia visiškai legaliai, o sprendimas dėl ryšių su Rusija yra vartotojų ir paties prekybos tinklo rankose. „Pricer.lt“ tikina, kad šį reglamentavimą turėtų užtikrinti valdžia.

Tai vienas iš tinklų, kuris šiandien demonstruoja mažas kainas ir galbūt mes į jį atkreipėme dėmesį tik todėl, kad spragos yra tarp mūsų pačių tinklų. Jeigu rinka būtų konkurencinga, tokiam tinklui nebūtų vietos.

 

„Nėra aiškaus apibrėžimo, kas yra priimtina šiandien dienai santykiuose su Rusijos verslu, kas nepriimtina ir tai palikta pilkoje zonoje“, – Eltai sakė A. Vizickas.

Anot jo, šis verslas jau atrado nišą lietuviškoje rinkoje, tad jei ir toliau nebus griežtų reguliavimų ar konkurencingų kainų, „Mere“ turi perspektyvų plėstis toliau.

„Jeigu jis turi tokių perspektyvų, tai vartotojas daro pasirinkimą, kad jam reikia išgyventi ir jis eina į tokį prekybos tinklą. Ir tiekėjai, kurie irgi turi klausimą, o kur parduoti savo pagamintą produkciją, jie tai mato kaip išeitį. Visose savo publikacijose mes tiesiog aprašome šį reiškinį“, – pabrėžė A. Vizickas.

Kolegos nuomonei, kad trūksta griežtų reguliavimų rusiškiems verslams, pritarė ir „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čapkauskas. Jis akcentavo ir tai, kad rašytose publikacijose yra ne tik aprašoma verslo sėkmė, bet ir kritikuojama, kad tokiam tinklui leidžiama plėstis.

„Paskaitykite mano straipsnius, ką aš rašęs. Jie yra su kritika valdžiai, kaip jie leidžia šiuos dalykus“, – Eltai teigė P. Čapkauskas.

ELTA bandė susisiekti su prekybos tinklo „Mere“ atstovais, tačiau jie situaciją komentuoti atsisakė.

„Surištos rankos“

Nors ekspertai žeria kritiką valdžios atstovams, visgi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas patikino, kad šios įmonės veiklą Lietuvoje būtų galima riboti tik tokiu atveju, jei būtų nuspręsta drausti visų Rusijos kapitalo įmonių veiklą Europos Sąjungoje (ES).

„Tikrai norėčiau įtvirtinti, reikia paieškoti būdų. Tačiau mes turime surištas rankas“, – situaciją komentavo L. Kasčiūnas.

Mes turime surištas rankas.

 

„Ekonomines sankcijas Lietuva delegavo Europos Sąjungai. Kas patenka į tas sankcijas, tą mes galime su šaknimis išrauti, apriboti veiklą. Prekyba maisto produktais, buitinėmis prekėmis nepatenka į ES sankcijų sąrašą. Tai mus labai smarkiai riboja“, – pridūrė jis.

Pasak NSGK pirmininko, ekonominės sankcijos yra ES sritis, tad nors Lietuva nuolat siekia griežtinti sankcijas, ne dėl visų sričių pavyksta sutarti.

„Šalys daugiau jau nebespaudžia gazo pedalo“, – svarstydamas apie situaciją Briuselio koridoriuose tikino L. Kasčiūnas.

Vakaruose parduotuvės uždarytos po invazijos į Ukrainą

Nors dar 2021-aisiais „Mere“ atidarė pirmąją parduotuvę Jungtinėje Karalystėje, tačiau Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, visos šio tinklo parduotuvės buvo uždarytos. Analogiškos situacijos įvyko ir Belgijoje, Ispanijos.

Tuo metu Ukraina „Svetofor“ ir „Mere“ į sankcionuojamų įmonių sąrašą įtraukė dar prieš prasidedant karui dėl tinklo aktyvios veiklos okupuotame Kryme.

Šiuo metu „Mere“ parduotuvės Europoje veikia Lietuvoje, Rumunijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Čekijoje, Graikijoje ir Serbijoje.

Visgi, nors prekybos tinklo plėtra Vakaruose buvo nesėkminga, „Verslo žinios“ skelbia, kad „Mere“ vėl bando plėstis. Tačiau šį kartą su kitu pavadinimu – „MyPrice“. Penkiomis kalbomis – olandų, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų – veikiančiose interneto svetainėse, teigiama, kad įmonė veikia dešimtyje Europos šalių, tačiau konkrečiai jos nėra įvardijamos.

– Kas tokio turėjo nutikti, kad išeitų net dvylika gydytojų, o kiti dar žada tą padaryti po atostogų?

– Ši situacija prasidėjo dėl rinkimus laimėjusios Nijolės Guobienės. Ji nesiteikė bendrauti su ligoninės bendruomene, nors mes ją bandėm prisikviesti. Balandžio mėnesį buvo medikų diena, atėjo vicemerė. Visi gydytojai gražiai prašė jos ateiti, juk prasideda reorganizacija, sveikatos centro kūrimas, norime žinoti, kas bus rytoj. Jauni gydytojai pasiėmę kreditus, neįsivaizduoja tolimesnio gyvenimo. Tačiau merė į susitikimą taip ir neatvyko. Gegužės 25 d. miesto taryba priėmė sprendimą įkurti sveikatos centrą. Nebuvo jokio dialogo. Manau, kad jei būtų atėję savivaldybės atstovai, paaiškinę situaciją, kad gal čia nieko blogo, paaiškintų vieną ar kitą modelį. Bet to nieko nebuvo. Birželio 22 d. merė pagaliau atėjo į ligoninę, į susitikimą su gydytojais. Tačiau jokio pokalbio nebuvo. O gydytojams pasakius, kad jie nori išeiti, atsakymas buvo labai aštrus: „Esate laisvi žmonės, eikite, kur norite“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Gydytojų trūksta visoje Lietuvoje, o ypač regionuose. O čia išėjo net dvylika gydytojų. Kaip Zarasams rasti naujų gydytojų, kaip juos prisivilioti?

– Šiuo metu uždarytas Vidaus, Dienos chirurgijos skyrius, neveikia net Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius. Smarkiai sumažėjo konsultacijų. Neįsivaizduoju, ką merė mąsto ir ką ji toliau galvoja daryti. Labiausiai nukentės pacientai, kuriems dabar tenka važiuoti į Visaginą arba Uteną.

– Dažnas pacientas paklaustų dėl Hipokrato priesaikos, kodėl dabar gydytojai mus taip metė?

– Gydytojai nuėjo į kitas ligonines. Vienus pakvietė į Rokiškio ligoninę, kitus į Kauno. Gydytojai visur yra reikalingi. Jie nepaliko paciento ant operacinio stalo. Problema jau sena, o valdžia mūsų į tai nežiūri. Jie galvoja, kad palakstysim ir grįšim.

– Dažnai sakoma, kad nauja valdžia – nauja šluota. Galbūt jūs galėjote tai numatyti?

– Merė manęs sveikatos centro vadovu nematė, o kai buvome su ja susitikę, ji įvardino, kad sveikatos centro vadovas turi būti medikas. Ligoninėje dirbau tris metus, per juos nebuvo nė vieno rimto skundo. Šiais metais dirbome „su pliusu“, pritraukėme jaunų darbuotojų, pradėjome teikti naujas paslaugas. Mūsų gyventojams nebereikėjo išvažiuoti į Uteną ar kitur, atlikome aukštas dienos chirurgijos paslaugas.

– Po pokalbio su mere, kad naujai kuriamo sveikatos centro vadovu savivaldybės administracija nemato nei jūsų, nei pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus. Ar buvo paaiškinta kodėl, ar buvo padaryta kažkokių klaidų, gal gydytojai skundėsi?

Taip, kaip buvo, jau nebebus, nes kai kurie gydytojai jau susirado darbus ir atgal nebegrįš.

– Darbu ligoninėje nesiskundė ir gydytojai, dėl to dabar visi ir išėjo. Nes matė, kad esame viena komanda, vienas kitu pasitikime. Viską darėme dėl savo rajono gyventojų. O dabar jie nemato tolimesnės vizijos, kas toliau gali būti Zarasuose, kas bus rytoj. O jei žmogus prasimokęs daug metų, kad taptų gydytojų, nežino, kas bus rytoj, tai jo laukia bet kur kitur.

– Ar žinote, kokia situacija Zarasų ligoninėje, kokios paslaugos dar veikia?

– Kol kas ligoninėje dar veikia Priėmimo skyrius, slauga, fizioterapija, iš dalies veikia konsultacinė poliklinika. Tačiau vadovo naujo dar nėra.

– Kiek laiko užtruks išspręsti šią krizę, kad gyventojai sulauktų gydytojų sugrįžusių į ligoninę?

– Taip, kaip buvo, jau nebebus, nes kai kurie gydytojai jau susirado darbus ir atgal nebegrįš. Vidaus ligų skyrių ir reanimaciją galima paleisti funkcionuoti per mėnesį, jei kažkas su gydytojais kalbėsis.

Prisiekusi mokslininkė

Meksikos užsienio reikalų ministras Marcelo Ebrardas beveik tuo pat metu žengė analogišką žingsnį – ir jis, ir C. Sheinbaum-Pardo mėgins užsitikrinti tos pačios valdančiosios kairiosios partijos „Morena“ kandidato šalies prezidento rinkimuose statusą.

Dabartinio Meksikos vadovo Andreso Manuelio Lópezo-Obradoro, dar kitaip vadinamo tiesiog jo inicialų trumpiniu AMLO, įpėdinis bus renkamas kitų metų birželį. Pagal Meksikos konstituciją šalies prezidentas renkamas tik vienai kadencijai.

Jau kurį laiką C. Sheinbaum-Pardo sulaukia vis daugiau žiniasklaidos dėmesio. Pasauliniu mastu pripažinta 61 metų mokslininkė neretai remiasi A. M. Lópezo-Obradoro kairiaisiais idealais. Viename interviu naujienų agentūrai AP ji, lygiai kaip ir dabartinis šalies vadovas, kaltino buvusių prezidentų neoliberalią ekonominę politiką, dėl kurios esą susiformavo milžiniška socialinė nelygybė. Tačiau AMLO ir C. Sheinbaum-Pardo pažiūros sutampa ne visais atvejais.

A. M. Lópezas-Obradoras ilgus metus siekė sukurti darbo vietų, neatsižvelgdamas į jų poveikį aplinkai ir skirdamas išteklių Meksikos valstybinei naftos bendrovei paremti. Vėliau jis rėmė kelis JAV atsinaujinančiosios energijos įmonių projektus.

C. Sheinbaum-Pardo istorija atrodo kiek kitaip. Ji turi inžinerijos mokslų daktaro laipsnį, dirbo Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje, kuri 2007 m. laimėjo bendrą Nobelio taikos premiją, ir užsibrėžė vesti Meksiką didesnio tvarumo link.

„Aš tikiu mokslu, – tvirtina ji. – Tikiu, kad technologijos gyvenimą padaro geresnį.“

„Manau, kad turime sparčiau augti atsinaujinančiosios energijos srityje ir automobilių elektrifikacijos procese, – apie savo šalies viziją yra kalbėjusi ji. – Nuo šiol didžioji dalis energijos turi būti susijusi su atsinaujinančiąja energija.“

Pandemijos pradžioje, kaip Meksiko merė, C. Sheinbaum-Pardo pati ėmė dėvėti apsauginę kaukę, uždarė barus ir naktinius klubus, vėliau trumpino jų darbo valandas ir siekė, kad būtų atliekamas kuo platesnis COVID-19 testavimas. Nors AMLO ir sumenkino viruso grėsmę ir tikino meksikiečius, kad jį apsaugos amuletai, C. Sheinbaum-Pardo stengėsi susilaikyti nuo tiesioginės kritikos savo bendrapartiečiui prezidentui.

Tikriausiai galima sakyti, kad tikėjimas mokslo ir faktų galia yra C. Sheinbaum-Pardo kraujyje, mat ji augo pasaulietinių pažiūrų mokslininkų šeimoje: jos mama yra garsi Meksikos chemikė, o brolis – fizikas, paskatinęs ją siekti mokslo aukštumų, kurios iš dalies ją ir atvedė į politiką.

„Vien todėl, kad galiu atrodyti kaip liesa mokslininkė, nereiškia, kad nesiruošiu čia sutraiškyti nusikalstamumo. Aš tai padarysiu“, – prieš praėjusius Meksikos sostinės mero rinkimus, kuriuos ji ir laimėjo, milžiniškai savo šalininkų armijai sakė C. Sheinbaum-Pardo.

Vien todėl, kad galiu atrodyti kaip liesa mokslininkė, nereiškia, kad nesiruošiu čia sutraiškyti nusikalstamumo. Aš tai padarysiu.

 

Europietiška kilmė

Pirmosios Meksikos prezidentės posto siekiančios moters seneliai iš Europos į Meksiką emigravo XX a. pirmoje pusėje – tėvo šeima iš Lietuvos į šią Lotynų Amerikos šalį atvyko 1920 m., o mamos giminė iš Bulgarijos į Meksiką persikėlė 1940-aisiais. C. Sheinbaum-Pardo šaknys žydiškos. Remiantis jos pasakojimais, visas žydų šventes ji švęsdavo senelių namuose.

Įkalbėta brolio, C. Sheinbaum-Pardo nusprendė studijuoti Nacionaliniame autonominiame Meksikos universitete (UNAM), kur galiausiai įgijo energetikos inžinerijos daktarės laipsnį.

Beje, jos mama šiandien yra UNAM emeritė. Vėliau C. Sheinbaum-Pardo pati dirbo šiame universitete, konsultante Jungtinėse Tautose (JT), priklausė garsiajai Tarpvyriausybinei klimato kaitos komisijai, paskelbė ne vieną mokslinį straipsnį, kurie buvo publikuoti tarptautinėje žiniasklaidoje. C. Sheinbaum-Pardo taip pat yra Meksikos mokslų akademijos narė.

Ji ketverius metus kaip būsimoji mokslų daktarė studijavo Lawrence’o Berkeley’o nacionalinėje laboratorijoje Berklyje, Kalifornijoje, kur lygino energijos suvartojimą Meksikoje ir kitose pramoninėse šalyse.

Savo kilmę ir aplinką, kurioje augo, brendo kaip asmenybė, perėjusi į politikos sritį dabar ji vertina kaip pranašumą. „Mokymasis fizikos verčia visada ieškoti pagrindinių priežasčių. Kodėl kažkas vyksta? Tai labai svarbu politikai, – ją cituoja mokslo krypties „Science“ leidinys. – Inžinerija daug labiau orientuota į „kaip“. Kaip aš galiu tai išspręsti?“.

Nors yra mokslo atstovė, politikoje taip pat tikrai nėra naujokė. Prieš 2018-aisiais tapdama Meksiko mere, 2015 m. ėjo Meksiko kaimynystėje esančio Tlalpano rajono prezidento pareigas. Dar anksčiau, kai A. M. Lópezas-Obradoras pats vadovavo šalies sostinei, 2000-aisiais ji buvo paskirta Meksiko aplinkos ministre. Tuo metu ji prižiūrėjo metro tinklo statybas, kitas transporto reformas ir plėtrą.

Iš tiesų, C. Sheinbaum-Pardo politikoje dalyvauja dar nuo praėjusiojo amžiaus devintojo dešimtmečio, kai, būdama studentų aktyvistė, ji padėjo įkurti pirmąją kairiosios opozicijos partiją „Partido de la Revolución Democrática“ (liet. „Meksikos demokratinės revoliucijos partija“).

Kai A. M. Lópezas-Obradoras įkūrė partiją „Morena“, C. Sheinbaum-Pardo viena pirmųjų prie jos prisijungė. Kalbama, kad ji ir AMLO susipažino vieno šeimos draugo dėka. Nors abi politinės figūros gana skirtingos, kai kurie kritikai baiminasi, kad C. Sheinbaum-Pardo ryšiai su A. M. Lópezu-Obradoru yra pernelyg artimi, kad potenciali šalies naujoji prezidentė kursą gebėtų iš tiesų suktelėti nauja kryptimi.

Beje, ji į santykius su kaimynine JAV žiūri iš komercinės perspektyvos. C. Sheinbaum-Pardo yra sakiusi, kad laisvosios prekybos susitarime, kurį Meksika yra pasirašiusi kartu su JAV ir Kanada, mato puikią galimybę, tačiau tikrasis iššūkis yra užtikrinti, kad užsienio investicijos atneštų gerovę Meksikos žmonėms.

Tarp pagyrų ir kritikos

Kad ir kaip būtų, C. Sheinbaum-Pardo pelnė gana aukštus įvertinimus už vieno didžiausių pasaulio miestų – Meksiko – valdymą. Meksikos sostinėje gyvena daugiau nei 9 mln. žmonių, o aplinkinėje metro zonoje, kuri susijungia su Meksiku, skaičiuojama beveik 25 mln. gyventojų. Nuo 1997 m., kai meksikiečiai pradėjo rinkti savo merus, sostinę tradiciškai valdo kairieji, tačiau C. Sheinbaum-Pardo politika laikoma pažangiausia šalies istorijoje.

Tačiau net ir ji sulaukė kritikos kirčių dėl besiplečiančio sostinės metro tinklo tvarkymo. 2021-ųjų gegužę sostinę sudrebino metro katastrofa, kai žuvo 26 ir buvo sužeista beveik 100 žmonių.

Netrukus įvyko kita nelaimė, kurios metu susidūrė du traukiniai ir žuvo vienas žmogus, o dešimtys buvo sužeisti. Po pastarojo įvykio C. Sheinbaum-Pardo nusprendė sistemoje dislokuoti daugiau nei 6 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių. Tada metro darbuotojai tikino, kad jiems reikalingos atsarginės dalys ir techninė priežiūra, o ne kariuomenė, tačiau merė manė, kad dėl pastarosios nelaimės gali būti kaltas ir sabotažas.

C. Sheinbaum-Pardo buvo įpratusi savaitgalius leisti su viešais vizitais kitose šalies valstijose ir buvo išvykusi, kai įvyko ta avarija. Po šio nutikimo ji apribojo savo keliones.

Paklausta apie metro problemas, tuometė merė atkreipė dėmesį į dideles kapitalo investicijas, kurios pasiekė sostinę per jos kadenciją, ir teigė, kad, remiantis ekspertų komisijos rekomendacijomis, bus skiriamas dar ir papildomas finansavimas.

70 proc. miesto šiltnamio efektą sukeliančių dujų Meksikos sostinėje išmetama iš transporto priemonių, todėl C. Sheinbaum-Pardo ir akcentuoja investicijas į autobusų linijas, lengvuosius traukinius, net funikulierius – kad tik sostinės gyventojai būtų kuo labiau suinteresuoti pereiti prie viešojo transporto.

„Jos valdymo stilius labai skiriasi nuo AMLO, daug labiau pagrįstas įrodymais“, – sako politologė Marcela Bravo Araujo iš Nacionalinio autonominio Meksikos universiteto.

Meksikas įkurtas ant buvusio ežero teritorijos, jį nusausino ispanų kolonialistai. Dėl šios priežasties miestas tapo jautrus stipriems žemės drebėjimams. C. Sheinbaum-Pardo yra minėjusi, kad dėl pernelyg nustekento vandeningojo sluoksnio miestas taip pat ir skęsta.

Kai 2017-ųjų rugsėjį Meksiką nusiaubė žemės drebėjimas, politikė buvo smarkiai kritikuojama, nes anuomet jos valdytame Tlalpano rajone sugriuvo mokykla, žuvo devyniolika mokinių ir septyni suaugusieji. Paaiškėjus, kad vietos valdžia mokyklai išdavė statybos leidimus, žuvusiųjų šeimos C. Sheinbaum-Pardo padavė į teismą. Ji pati neigia savo atsakomybę.

Tiesa, Tlalpano rajonas politikei veikiausiai asocijuojasi ir su kita nemalonia istorija. Jos vyras Carloso Imazo, už kurio S. Sheinbaum-Pardo ištekėjo 1987 m., papuolė į korupcijos skandalą.

Jis buvo vienas iš geriausiai atpažįstamų Meksikos kairiųjų pareigūnų, anksčiau taip pat valdžiusių Tlalpano rajoną, tačiau 2004 m. kamera užfiksavo politiką priėmus didelę pinigų sumą. C. Imazas išvengė kalėjimo, bet atsistatydino ir pasitraukė iš politikos.

Pora susipažino universitete, abu buvo politikos aktyvistai. Jie turi dukrą, tačiau 2016-aisiais pasuko skirtingais keliais.

– Kiek brango pigiausių maisto produktų krepšelis ir kas brango labiausiai?

– Infliacija kažkur mažėja, bet jeigu žiūrėtume per ilgesnį laikotarpį, trijų metų infliacija vis tiek lieka daugiau nei 30 proc. Mes gaudavome praeitų metų hiperinfliacijos uodegą, virš kurios kilti nelabai gali. O maisto prekių krepšelis toliau brangsta 28 proc.. Palyginus su praėjusiais metais, pabrango apie septyniolika eurų. Visi mažino pieno kainas. Pienas taip stipriai nebrangsta. Pieno produktai brangsta jau ne 70–90 proc., o tarp 15 ir 50 proc. Tolimesnis brangimas vis tiek yra. Lyderiai yra juoda duona, apie 70 proc., kiaušiniai, artimiausiu metu, prieš Velykas, turbūt skaudi tema, nes pernai metais dešimt kiaušinių kainuodavo apie vieną eurą, o dabar kainuoja apie du eurus, cukrus, batonas, vištiena – šios prekės brangsta 50 proc. Nieko džiuginančio pasakyti negaliu.

– Ar buvo, kas pigo? Ekonomistai sako, kad mato gerėjimo ženklus, kad pigo ne tik pienas, bet ir kiti maisto produktai. Ar jūs tai pastebite?

– Lyginant su praeitais metais, būtent vasario mėnesį pigusių prekių iš viso nėra. Su pigimu irgi sužaidžiama, lyginant su praėjusiu mėnesiu. Taip, palyginus su praeitu mėnesiu, yra pigusių prekių, daugiausiai pigo pieno produktų žinomi prekių ženklai. Bet jeigu žiūrime pigiausią krepšelį, pavyzdžiui, 250 gramų varškės kainuoja eurą, o analogiška prekės ženklo varškė kainuoja tris eurus, tai ji – 2,5 euro. Tačiau vis tiek vartotojui, kuris taupo, pigiausia ir liko vienas euras. Tai čia – informacinės manipuliacijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Atlikote tyrimą dėl rusiško kapitalo prekybos tinklo „Mere“, kuris sėkmingai plečiasi Lietuvoje. Ar maisto kainų augimas gali turėti tam įtakos?

– Mes stebime įvairiausius prekybininkus. „Mere“ fenomenas Baltijos šalyse išlieka stabilus. Jeigu Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, kuriose bandė, jie užsidarė, nes neatlaikė konkurencijos, Lietuvoje jie smagiai gyvena, nes Lietuvoje yra ribotas tinklų skaičius, mažai konkurencijos ir tiekėjui įėjimo bilietas į Lietuvoje veikiančius prekybos tinklus – labai brangus. Tokiems tinklams kaip „Mere“ yra labai puikios sąlygos, nes jų antkainis yra pakankamas ir padeda padaryti didelį kainų skirtumą lentynose.

– Tad galima sakyti, kad gyventojai, nepaisydami net savo vertybinių įsitikinimų, dėl pigumo renkasi šitą prekybos tinklą?

– Taip. Kuo tuštesnis gyventojo skrandis, tuo mažiau jį veikia kokia nors ideologija. Mūsų valdžios atstovams reikėtų susimąstyti.

„Jeigu Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje „Mere“ užsidarė, nes neatlaikė konkurencijos, tai Lietuvoje jie smagiai gyvena“, – sakė „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas.  

Šalyje veikia jau dvidešimt šio tinklo parduotuvių. Pasak „Pricer.lt“ ekspertų, jei situacija dėl maisto kainų nepasikeis, rusiškas parduotuvių tinklas ne tik plėsis, bet ilgainiui taps ir rimtu rinkos dalyviu. Nors infliacija Lietuvoje mažėja penktą mėnesį iš eilės ir šiuo metu siekia apie 17 proc., „Pricer.lt“ skaičiuoja, kad vasarį pigiausių maisto produktų vidutinis krepšelis, palyginti su pernai, vis tiek – 17 eurų brangesnis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kuo tuštesnis skrandis, tuo mažiau žmones veikia kažkokia ideologija“, – apie šio tinklo populiarumą svarstė P. Čepkauskas.

„Jeigu čia pigesnės lietuviškos prekės, kodėl gi nenusipirkti jų“, – teigė kalbinta pašnekovė.

Kuo tuštesnis skrandis, tuo mažiau žmones veikia kažkokia ideologija.

 

„Labai blogai, kad didėja kainos. Kur pigiau, ten žmonės ir eina“, – sakė pašnekovas.

„Aš čia einu pirmą kartą. Kol kas – iš smalsumo“, – teigė moteris.

Ilgametę patirtį su prekybos tinklais turintys komunikacijos specialistai aiškina, kad į vertybes ar įmonės reputaciją dėmesį visada kreipė labiau aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantys pirkėjai. Tačiau norintiems sutaupyti, tai – visai nesvarbu.

„Lietuvos pirkėjas yra labai jautrus kainai. Ir tai yra daugelį metų pasikartojanti tendencija. Ir jeigu reikia rinktis produktus, kurių kainos labai padidėjusios, tai pirkėjai yra linkę nekreipti dėmesio į tą reputaciją ir vertybinę poziciją. Vis dėlto ieško geresnių pasiūlymų kainos atžvilgiu“, – konstatavo komunikacijos ekspertė Berta Čaikauskaitė.

„Pricer.lt“ teigimu, palyginti su sausiu, vasario mėnesį maisto produktų kainos augo 1 proc. arba 80 centų. Labiausiai brango juoda duona, kiaušiniai, pigiausias batonas, cukrus, pomidorų sultys ir vištiena.

„Lyginant su praeitais metais, atpigusių prekių vasarį iš viso nėra“, – teigė P. Čepkauskas.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kol mažesnes pajamas gaunantys pigesnių prekių ieško net ir rusiško kapitalo prekybos tinkluose, kitų vartotojų elgsena kol kas reikšmingai nesikeičia.

Jei vartojimo apetitas išliks atsparus, vartotojų elgsena taip greitai nepasikeis, natūralu, kad nebus daug priežasčių pardavėjams tas kainas mažinti.

 

„Kaina yra paklausos ir pasiūlos sankirtos taškas. Ir jeigu vartojimo apetitas išliks atsparus, vartotojų elgsena taip greitai nepasikeis, kaip mes manėme, tai natūralu, kad nebus daug priežasčių pardavėjams tas kainas mažinti“, – aiškino „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.

Ekonomistai pripažįsta, jog tikėjosi, kad šildymo sezonas ar keliamos palūkanos paveiks mažmeninės prekybos apyvartą. Tai paskatintų didesnę prekybos tinklų konkurenciją, o kartu ir greitesnį kainų kritimą. Tačiau nutiko priešingai. Eurostatas skelbia, kad mažmeninė prekyba Lietuvoje sausį, palyginti su gruodžiu, išaugo net 2 proc. Tai rodo vartojimo atsparumą. Ekonomistų teigimu, nors dabartinės aplinkybės maisto kainoms mažėti, atrodo, palankios, tačiau realų poveikį gyventojai anksčiausiai pajus tik šių metų vasarą.

Ne taip seniai lietuvių kalba pasirodė 2018 metais Ukrainoje geriausia knyga vaikams pripažinta, 2020 metais Tarptautinės jaunimo knygų tarybos į IBBY Garbės sąrašą įtraukta apysaka „Merė“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Liudmila Monkevičė, išleido leidykla „Alma littera“.

„Merė“ – tai jautrus, pamokantis, fantastinių įvykių kupinas pasakojimas apie vienos šeimos kasdienybę, kurią aukštyn kojomis apverčia neįtikėtinų, netgi pavojingų įvykių virtinė. Ar šeimai pavyks sutelkti jėgas ir atgauti viską, kas buvo prarasta? O gal laimės nusipelno tik tas, kuris sugeba pasiaukoti dėl kitų?

Rašytojas pasakoja, kad rašyti vaikams jį įkvėpė vyriausios dukros gimimas. Šiandien pirmagimei Vladislavai – jau 21-eri, ji pati rašo eilėraščius. Vienuolikmetė Zlata taip pat rašo. Paties S. Dermanskio kelias prasidėjo nuo eilėraščių, kuriuos pasiūlė žurnalui „Takelis“ („Stežka“). Eilėraščius išspausdino, dar po kelių publikacijų debiutantas tapo žurnalo literatūros redaktoriumi ir vienu pagrindinių žurnalo autorių. Būtent čia jis šlifavo savo stilių, mokėsi iš klaidų, jaukinosi pirmosios knygos idėją.

Pirmoji S. Dermanskio knyga pasirodė 2004 metais, ją išleido leidykla „Tezė“ („Teza“). Šiandien rašytojo sąraše – jau 40 išleistų knygų, dauguma jų reguliariai perleidžiamos. Knyga „Nuostabi Pabaisa“ – pirmoji trilogijos apie paprastos mergaitės ir miško pabaisos nuotykius dalis – buvo perleista 20 kartų.

Su ukrainiečių rašytoju S. Dermanskiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Mūsų kartos žmonėms iš senųjų pasakų atkeliavę nykštukai vis dar daro įspūdį. Tačiau vaikų pasaulis šiandien pilnas kitokių veikėjų, kurie atkeliauja iš kompiuterinių žaidimų ir filmų. Kaip manote, ar svarbu išlaikyti pasakos tradiciją?

– Pasaulis dramatiškai keičiasi. Naujais laikais gimsta nauji mitai, naujos pasakos ir nauji jų veikėjai. Vis dėlto šiuolaikinės aktualijos tėra aplinkybės, kuriose atsiduriame kasdien, išoriniai atributai, į kuriuos reaguojame savo viduje. Istorijos kitokios nei ankstesniais laikais, tačiau mūsų vidinis kosmosas per šimtmečius ne tiek ir pakito. Savęs, savo vietos pasaulyje suvokimas grindžiamas tomis pačiomis kategorijomis kaip ir anksčiau. Kaip ir mūsų protėviai, mes džiaugiamės, mylime, abejojame, bijome, ieškome savęs, savo veikloje vadovaujamės gėrio ir blogio kategorijomis – taip, kaip jas suprantame.

Jei kalbame apie superdidvyrius aplink mus, šis posakis dabar ypač tinka Ukrainai. Didvyriais tapo tūkstančiai, milijonai žmonių, kurie nė neįtarė, kokie yra stiprūs, užsispyrę ir vieningi. Visi jie verti tapti didvyriškais veikėjais tūkstančiuose svarbių istorijų apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, apie ištikimybę ir išdavystę.

Pasaka skatina skaitytoją atsigręžti į save, kartu su pasakojimo veikėju išgyventi vieną ar kitą istoriją, suvokti ir priimti savo sudėtingą prigimtį ir pasirinkti savo kelią. Todėl visai nesvarbu, kokie veikėjai pastūmės vaiką šio tikslo link, – tradiciniai ar šiuolaikiniai. Galbūt šiandien vaikams suprantamesni šiuolaikiniai filmų, komiksų ar kompiuterinių žaidimų veikėjai, tačiau rytoj atsiras naujų. Kada nors „Marvel“ herojai taip pat taps tradiciniais. Tiesą sakant, jau tampa. Kad ir kaip būtų, manau, kad nykštukai, elfai, slibinai, fėjos ir burtininkai visada žadins vaiko vaizduotę. Jei, žinoma, jie bus meistriškai parašytų istorijų veikėjai.

Vaikams įdomios nenuobodžios, įtraukiančios, vaizduotę žadinančios istorijos. Kad patiktų skaitytojui, veikėjui nebūtina tapti superherojumi. Pirmiausia jis turi būti gyvas, tikras – toks, kuriuo skaitytojas besąlygiškai tiki, net jei jis – mitinė būtybė. Apskritai, nėra svarbu, kas tu, svarbiau – koks tu.

Kartais vaikui lengviau susitapatinti su veikėju žmogumi, savo bendraamžiu, bet ne visada. Tiesą sakant, vaikai nestokoja fantazijos ir gali lengvai įsijausti į kokį nors gyvūną ar pasakos personažą. Veikėjui, apdovanotam antgamtinėmis jėgomis, gal kiek sunkiau sulaukti skaitytojo meilės nei iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiriančiam personažui, kuris siekdamas savo tikslo sugeba sutelkti visas pastangas. Superherojus naudojasi savo pranašumu, kurį jis tiesiog turi, o paprastasis veikėjas ypatingas galias, perlipęs per savo baimes, kompleksus, tingėjimą ir panašiai, generuoja pats. Pasikeisti į gera, tapti stipresniam – sunkiausias iššūkis, kuris gali iškilti kiekvienam iš mūsų. Būtent šį iššūkį privalo įveikti personažas, kurį skaitytojas pamils.

Jei kalbame apie superdidvyrius aplink mus, šis posakis dabar ypač tinka Ukrainai. Didvyriais tapo tūkstančiai, milijonai žmonių, kurie nė neįtarė, kokie yra stiprūs, užsispyrę ir vieningi. Visi jie verti tapti didvyriškais veikėjais tūkstančiuose svarbių istorijų apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, apie ištikimybę ir išdavystę. Istorijose apie mus visus, apie ukrainiečių stiprybę, kurią atskleidė šis baisus karas. Šios istorijos jau gimsta. Ir jų bus vis daugiau. Deja…

– „Atsakomybė už artimuosius – labai sunki našta. Ne kiekvienas sugeba ją nešti iki galo ir išlikti savimi“, – rašote. Ar šis suvokimas atėjo iš jūsų asmeninės patirties?

– Žmonių psichika – ypatinga. Mes susikuriame laimingo, sėkmingo gyvenimo paveikslą ir visais būdais stengiamės jį paversti realybe. Šioje savo laimingoje ateityje nenumatome nei ligų, nei karų, nei skurdo, nei bado, nei žiaurumų. Todėl žmonės visais įmanomais būdais stengiasi atsiriboti nuo visko, ko nenori įsileisti į savo gyvenimą. Mes užsimerkiame prieš bėdas, jei jos mūsų neliečia. Net kai blogi dalykai vyksta šalia, žmonės dažniausiai stengiasi neįsileisti jų į savo širdį – kad neskaudėtų. Mums nepatinka, kai skauda. Tad kurčia širdis yra apsauginis mechanizmas. Tačiau toks saugumas – iliuzinis. Mūsų tyla ir aklumas tik padeda blogiui augti. Užsikemšame ausis ir užmerkiame akis, nors reikėtų garsiai šaukti apie šią problemą, kad išgirstų visas pasaulis.

Jei pasaulio bendruomenė, taip pat ir Ukraina, būtų adekvačiai reagavusi į Rusijos karą su Gruzija 2008-aisiais, nebūtų kilęs dabartinis karas Ukrainoje.

Neseniai, skaitydamas paskaitą Jeilio universiteto studentams, Timothy D. Snyderis pabrėžė: „Ukraina visada buvo absoliučiame svarbiausių Europos istorinių įvykių centre. Kartais sunku nukreipti žvilgsnį į tai, kas svarbiausia. Nes ten, kur svarbiausia, ir yra tamsiausia. Ir labai dažnai Ukraina yra savotiška tamsos širdis, į kurią nelengva žiūrėti, bet tai nereiškia, kad ji nėra svarbi.“

Norėtųsi, kad mes visi galiausiai prisimintume, kam mums reikalinga širdis, ir nugalėtume tamsą.

– Iš tiesų, knygoje kalbate apie kurčią širdį. Ar tai dėl širdžių, kurios negirdi arba nemoka klausyti, šiandien pas jus vyksta karas?

– Tai labai skaudus klausimas. Ne tik man, bet ir daugeliui ukrainiečių, kuriuos kasdien kankina mintis: aš per mažai prisidedu prie mūsų pergalės. Daugelis mano kolegų, pažįstamų, giminaičių stoja ginti savo krašto su ginklu rankose, o aš – ne. Tai neduoda man ramybės ir neduos iki dienų pabaigos arba tol, kol neatsidursiu apkasuose.

Tačiau kol kas aš Kyjive. Prisijungiau prie savanorių, teikiančių tarptautinę humanitarinę pagalbą nuo karo veiksmų nukentėjusiems žmonėms; kiek galiu, remiu savo du brolius, kurie šiuo metu kariauja; po truputį aukoju ginkluotosioms pajėgoms; stengiuosi rašyti, kartais internete ar gyvai susitinku su skaitytojais – kai kurie jų yra vaikai, pabėgę nuo karo į kitas šalis.

Žmonija atbuko. Kiekvienam (-ai) pirmiausia rūpi tai, kas susiję su juo (ja) pačiu (-ia) ar jo (jos) artimaisiais. Net tragiškiausios naujienos iš kokios nors tolimos šalies mums tėra dar vienas vaizdas televizoriuje, ne daugiau. Jei žmonija 2014-aisiais būtų paėmusi į širdį Rusijos agresiją Kryme ir Rytų Ukrainoje, dabar neturėtume Bučos, Iziumo siaubo, nebūtų Mariupolio tragedijos, Charkivas nebūtų subombarduotas, nebūtų okupuotas Chersonas ir daugelis kitų Ukrainos miestų ir kaimų.

Man patinka pasijuokti iš mūsų, suaugusiųjų, arogancijos, apsimestinio rimtumo, kartais išsakau tai, kas man neduoda ramybės.

Nenoras išeiti iš komforto zonos – štai kas mus verčia užsimerkti ir užsikimšti ausis prieš svetimas problemas.

– „Merėje“ gražiai aprašėte vyro ir žmonos, mamos ir tėčio santykį. Ar rašydamas galvojote apie tai, kad knygą būtų įdomu skaityti ir suaugusiesiems?

– Vaikų literatūrą visuomet laikiau universalia. Nė ant vienos mano knygos nėra užrašo: „Suaugusiesiems skaityti draudžiama!“ Atvirkščiai – beveik visuomet tarp eilučių palieku žinučių suaugusiesiems. Man patinka pasijuokti iš mūsų, suaugusiųjų, arogancijos, apsimestinio rimtumo, kartais išsakau tai, kas man neduoda ramybės. Žinau, kad mano parašytas knygas vaikams skaito nemažai suaugusiųjų.

– Jeigu turėtumėte magiškų galių, kaip jūsų knygos herojai, kokį stebuklą pirmiausia padarytumėte?

– Prikelčiau Rusijos karių nužudytus ir nukankintus vaikus. Priartinčiau pergalę ir nubausčiau visus, kurie yra kalti dėl siaubingų nusikaltimų mano tautai.

Istorija neteikė ypatingų iliuzijų dėl santykių su Rusija. Šimtus metų jie bandė mus sunaikinti. Protingi žmonės žinojo, kad karas neišvengiamas. Bet praktiškai niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis likimas ištiks mūsų kartą. Kaipgi šitaip, galvojome mes, juk dabar XXI amžius?! Tačiau pasaulis mato, kas vyksta...

Žinau, ukrainiečiai nustebino pasaulį. Tam tikra prasme nustebinome ir patys save. Dar Orumo revoliucijos metu supratome, kad esame jėga, gebanti susivienyti ir atsispirti neteisybei, tačiau tai, kas su Ukrainos visuomene vyksta šiandien, yra šimtą kartų stipriau. Priešas mus puolė atvirai, visu ūgiu. Ukraina kovoja. Įnirtingai, be kompromisų. Nes mes neturime pasirinkimo – nes tai kova už teisę gyventi.

Todėl kovoja ir žūsta skirtingi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, lyties.

Todėl nesuskaičiuojamas skaičius savanorių lyg tos skruzdėlės į skruzdėlyną į Ukrainą tempia viską, kas priartina mūsų pergalę. Todėl net vaikai renka lėšas kariuomenės reikmėms.

– Ką šiuo metu veikiate, kokioje kasdienybėje gyvenate?

– Mūsų pokalbyje prisiminėte, kaip vaikystėje vos nenuskendote. Aš taip pat turėjau tokios patirties. Tad šiuo metu jaučiuosi panašiai: akimirką jauti, kad grimzti į dugną, stinga oro, virš tavęs užsiveria tamsa. Bet paskui gauni gurkšnį oro, pamatai šviesos blyksnį – ir vėl kovoji, kapanojiesi, bandai išsilaikyti paviršiuje. Deja, neilgai... O tada vėl viskas iš naujo... Taip gyvena milijonai ukrainiečių.

Baisios naujienos iš fronto, iš okupuotų ar išlaisvintų teritorijų panardina į sielvartą, tempia į dugną, bet ir pakursto neapykantą priešui.

Literatūros bendruomenė sulaikiusi kvapą laukia žinių apie rašytoją Volodymyrą Vakulenką – nepaprastą menininką, drąsų patriotą, kuris pakliuvo į priešo rankas pirmosiomis Iziumo srities okupacijos dienomis. Volodymyras vienas augino sūnų Vitaliką. Berniukas – autistas, todėl okupantai jį paleido, perdavė seneliui. Naujausios žinios labai skaudžios – yra įtarimų, kad Volodymyro kūnas rastas masinėje kapavietėje Iziume.

Beje, kai rašydamas apysaką „Merė“ kūriau Andrijko personažą, nuolat galvojau apie Vitaliką, nes jis vienintelis autistas berniukas, su kuriuo man yra tekę kelis kartus pabendrauti.

Džiaugsmą dėl pergalių ir išlaisvintų teritorijų keičia siaubas suvokus, kokia karinių pergalių kaina ir ką teko patirti kankinimų, prievartavimų ir žudynių aukoms.

Taip ir gyvenu. Jaučiuosi be galo dėkingas tiems, kurie mus gina ir nepasiduoda, tiems, kurie padeda kariams užnugaryje, tiems, kurie ginklais, lėšomis ir geru žodžiu palaiko Ukrainą (ypač nuostabiajai lietuvių tautai!), nekenčiu priešo, juo bjauriuosi, bijau dėl savo artimųjų ir visos Ukrainos likimo. Ir tikiu Pergale. Visi mes tikime, todėl neabejotinai laimėsime.

Kauniečiai atkreipė dėmesį, kad ant V.Krėvės prospekte esančios „Mere“ parduotuvės pakabintas Ukrainos vėliavos spalvas atkartojantis plakatas. Ant jo – jau tautosaka tapusi frazė, siunčianti rusų laivą eiti na***. Šūkis užrašytas rusų kalba.

Žmonės spėlioja, ar čia provokacija, ar iš tiesų „Mere“ savininkai pasisako prieš karą.

„Juk „Mere“ yra rusiško kapitalo parduotuvė, tai įdomu, kokia jų pozicija. Galbūt taip norima atsiriboti nuo Rusijos ir pasakyti, kad savininkai yra prieš karą. O gal kažkas sumanė taip papokštauti ir savavališkai nurodyti, kur rusų laivas turi eiti“, – svarstė plakatą ant parduotuvės pamatęs kaunietis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Jis svarstė, ar po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, pasikeitė „Mere“ parduotuvės apyvarta, ar žmonės ir toliau čia lankosi.

„Iš kitų parduotuvių buvo išimtos rusiškos ir baltarusiškos prekės, o čia juk dauguma būtent iš ten ir atkeliauja. Nežinau, ar jie ilgai Lietuvoje išsilaikys. Net jei ir patys iškabino Ukrainą palaikantį plakatą, vargu, ar lietuviai norės nešti pelną Rusijai“, – svarstė praeivis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Portalas kauno.diena.lt „Mere“ atstovams uždavė klausimus dėl plakato ant V.Krėvės prospekte esančio prekybos centro. Taip pat pasidomėjome, ar prasidėjus karui, nepasikeitė apyvarta bei ar personalas nesulaukia piktų replikų, nukreiptų į tai, kad šis tinklas – rusiško kapitalo.

„Mere“ administracija trečiadienį atsiuntė laišką, jog situacijos nekomentuos.

Netikėti atradimai

Feisbuko grupėje „Mere atradimai ir nusivylimai“ internautai pradėjo lukštenti kalėdinę saldainių dėžutę ir nagrinėti, kokie saldumynai ją sudaro. Pirkėjus nustebino tai, kad vaikiškai papuoštoje dėžutėje – ir saldainiai su alkoholiu.

„Puiki iniciatyva, prie konjako skonio vaikus pratinkime nuo vaikystės“, – tokiu įrašu pasidalijo vienas pirkėjas. Jis pridėjo ir kelias nuotraukas, kuriose matyti tiek alkoholiu praturtintas saldainis, tiek ir dėžutė, kurioje rasta tokia staigmena.

Feisbuko nuotr.

Internautai tokį atradimą pasitiko dviprasmiškai. Vieni antrino sakydami, kad tokių saldainių vaikiškais piešiniais papuoštose kalėdinėse dovanėlėse neturėtų būti.

„Jei saldainiai skirti vaikams, tai ir turėtų būt įdėta saldainių vaikams, o ne su alkoholiu“, – pritarė viena pirkėja.

Puiki iniciatyva, prie konjako skonio vaikus pratinkime nuo vaikystės.

Saldainiai suaugusiems?

Kiti laikėsi pozicijos, kad saldainiai skirti ne vaikams, o suaugusiems, todėl esą nieko tokio, kad įdėtas ir alkoholinis saldainis.

„Čia aromatas, o ne alkoholis įdėtas“, – kalėdinės dėžutės turinį bandė apginti internautas.

„Prie ko čia vaikai? Suaugę saldainių nevalgo?“ – bandė argumentuoti kitas.

„Matau etiketę, kur parašyta: „Kalėdinė dovana su siurprizu“. Bet nematau, kad paskirtis – vaikams“, – toliau naratyvą, kad kalėdinė dėžutė skirta suaugusiems, plėtojo kita internautė.

Feisbuko nuotr.

Visgi, kiti pirkėjai su tokia pozicija nesutiko, mat ant dėžutės yra vaikiški piešiniai, todėl tikrai daugiau žmonių juos perka būtent mažiesiems smaližiams, o ne dovanoja viršininkui ar tėvams. Žinoma, galbūt kažkas tokią dovanytę prideda ir suaugusiems, kad šie prisimintų vaikystę, kuomet darželyje patys tokias staigmenas gaudavo iš Kalėdų senelio. Tačiau yra vienetai pirkėjų, kurie spalvotą piešinį ant dėžutės palaikytų rimta dovana suaugusiems.

„Akivaizdu, kad šios dėžutės yra skirtos vaikams, juo labiau, kad labiau vaikiškas dizainas ir negalėjo būti. Jeigu tokius neša einant į svečius pas suaugusius, gimines ar kokiam vadovui darbe, tai labai jus užjaučiu. Ir akivaizdu, kad tokie saldainiai yra ne vaikiški ir neturėjo čia būti įdėti“, – dar viena pirkėja atkirto visiems, kurie teigė kad spalvota saldainių dėžutė skirta tėvams, o ne vaikams.

Portalas kauno.diena.lt dėl kalėdinės saldainių dėžutės turinio uždavė klausimus „Mere“ atstovams. Pasiteiravome, galbūt planuojama geriau paženklinti prekę dėl to, kad joje yra alkoholinių saldainių, o gal ketina minėtos prekės visai atsisakyti.

Kai tik gausime „Mere“ prekybos tinklo atstovų komentarą, publikaciją papildysime.

Prekybos tinklo atstovai tikina, kad „Mere“ parduotuvėse prekiaujama net 20 proc. pigesnėmis prekėmis nei jas parduoda konkurentai.

Esą tai nulemta glaudžiu bendradarbiavimu su gamintojais, vykdant griežtą išlaidų politiką ir taikant minimalų prekybos antkainį. Be to, „Mere“ parduotuvėse pirkėjai moka tik už prekes, o ne už prekės ženklą, ryškią pakuotę ar prabangų interjerą. Todėl šio tinklo parduotuvėse prekiaujama daugiausiai ekonominės klasės produktais ir prekėmis, o interjerui ar iškaboms skiriamas minimalus dėmesys. Tačiau, pasak prekybos tinklo atstovų, tai nereiškia, kad prekių kokybė yra žema. Anaiptol. Žemesnė kaina pasiekiama mažinant pakuotės kainą arba jos visiškai atsisakant.

Bendrovės „Tilžės turgus“ nuotr.

Prekybos tinklo „Mere“ atstovai deklaruoja, kad tiekėjams, norintiems parduoti savo produktus ar gaminius, nėra jokių papildomų komisinių, „mokesčių už įėjimą į rinką“, lentynų mokesčių ir kitų prievolių mokėti papildomai.

Klaipėdoje veiklą pradėsianti parduotuvė – antroji Lietuvoje. Pirmoji jau kurį laiką veikia Kaune.

Bendrovės „Tilžės turgus“ nuotr.

Bendrovės „Tilžės turgaus“ direktorės Vitalijos Avižienienės teigimu, derybos su tinklo atstovais truko ilgokai, tačiau pavyko rasti abi puses tenkinančius sprendimus. „Vienas iš jų reikalavimų, kad vieta būtų lankoma ir greta judrių kelių ar gatvių. Matyt, Tilžės turgavietės siūlomos sąlygos prekybos tinklo atstovus tenkino, kad pasirinko mus“, – informavo V. Avižienienė.

Ji taip pat priminė, kad greta naujojo prekybos centro Tilžės turgavietės paviljonuose veikia nuo seno pirkėjų pamėgtos gėlių, šviežių žuvų ir jūros gėrybių, vaisių ir daržovių bei įvairių drabužių ir aksesuarų parduotuvės. Čia atėję lankytojai gali pasivaišinti dienos pietumis, išgerti kvapnios kavos.

Bendrovės „Tilžės turgus“ nuotr.

Matyt, „Mere“, deklaruojanti žemas kainas, neatsitiktinai pasirinko Tilžės turgų, kadangi ir šioje turgavietėje kainos yra kur kas mažesnės nei mieste veikiančiuose kituose prekybos centruose.

Be to, greta veikia ir automobilių turgus, į kurį parduoti automobilius gali atvežti visi gyventojai.

Bendrovės „Tilžės turgus“ nuotr.

Prekybos tinklas „Mere“, kurio parduotuvė pradeda veiklą Klaipėdoje, priklauso vienai didžiausių žemų kainų parduotuvių Rusijoje, atstovaujančiam prekės ženklą „Svetofor“, kuris vienija daugiau kaip 1,5 tūkst. parduotuvių. Šis prekybos tinklas veikai ne tik Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje ir Kinijoje, bet ir pradeda plėtrą Europos Sąjungos šalyse.

Šiuo metu su prekybos ženklu „Mere“ parduotuvės veikia Vokietijoje ir Rumunijoje.

„Tilžės turgaus“ informacija.