Visų jų ašaros intensyviai kapsi viena po kitos ir, sudrėkinusios vasaros saulės įkaitintą asfaltą, įsilieja į sraunią upę, kuri tarsi Jordanas teka pasąmonės klodais, savyje nešdama emocinio šantažo dumblą. Romos katalikų popiežius kremtasi, pasaulio popmuzikos garsenybės kažką burba, o rūsti it neandartalietis Greta Thunberg (2003) grėsmingai tyli.
Tik nedaugelis šių visuomenininkų pamena faktą, kad Palestina yra ne valstybės, o regiono pavadinimas, ir dar mažiau jų geba atgaivinti prisiminimus iš laikų, kai į Klermono miestelį buvo atvykęs Romos katalikų popiežius Urbonas II (1035–1099).
Manoma, kad tada buvo kitokie laikai. Tada žmonės buvo empatiškesni. Jie nevergavo materializmui ir šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei. Galima tik įsivaizduoti, kaip užlipęs ant pakylos popiežius nutaisė taurią G.Thunberg veido išraišką ir jautriu, dėl klimato kaitos nerimaujančio Elono Musko (1971) balsu kreipėsi į susirinkusius brolius ir seseris.
Jis jiems pasakojo apie siaubingus kankinimus, kuriuos neva tuo metu teko patirti Palestinos ir kitiems Artimųjų Rytų krikščionims. Šį savo gandais grįstą pamokslą Urbonas II veikiausiai iliustravo didingais rankų mostais, kurie jo kalbą padarė dar įtaigesnę.
Šventojo Tėvo klausantys broliai ir seserys galėjo tik krūpčioti it "Facebook" vartotojai, žiūrintys George‘o Floydo (1973–2020) smaugimo vaizdo įrašą, kai Urbonas II jiems pasakojo apie ant kuolų sukabintas žarnas, kurias iš dievobaimingų krikščionių kūnų išnarstė netikėliai.
Mirus Romos vasalui Erodui Didžiajam (72–4 m. pr. Kr.), Palestinoje prasidėjo neramios dienos. Teritorijos buvo padalytos mirusio monarcho sūnums. Žemesnieji visuomenės sluoksniai ir dalis dvasininkų luomo atstovų nebuvo itin patenkinti Erodo ir romėnų valdymu. Tarp regiono gyventojų ėmė plisti maištingos nuotaikos, kuriose susipynė pasaulietiškas nacionalizmas ir dangiškojo išganymo laukimo lūkesčiai.
Tikėtasi, kad į Palestiną greitai atklys aukštesniųjų jėgų pasiuntinys, kuris išvys iš regiono užkariautojus ir įtvirtins Žemės planetoje Dangiškąją tvarką. Įvairios sektos savaip interpretavo ir aiškino judaizmo dogmas, o po kaimus klajojantys ekscentriški keistuoliai demonstravo ligonių gydymą prisilietimu ir kitus dieviškosios apvaizdos įrodymus.
Manoma, kad būtent tuo metu savo dogmas regione ėmė skelbti Jėzumi Nazariečiu (4 m. pr. Kr.–30 arba 33 m. po Kr.) vadinamas žmogus. Anot Naujojo Testamento autorių, savaip judaizmą interpretavęs Jėzus metė iššūkį semitų dvasiniam elitui ir Romos valdžiai bei buvo pasmerktas mirčiai ant kryžiaus.
Vėliau Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, tuo patvirtindamas savo dangiškąją kilmę. Judėjai nepripažino jo pranašo statuso, o Romos imperijos valdžia vėliau pradėjo persekioti krikščionimis vadinamus Jėzaus pasekėjus.
66 m. Judėjoje prasidėjo semitų sukilimas, kurį numalšinti teikėsi paties imperatoriaus Vespasiano (9–79 m.) sūnus Titas (39–81 m.). 70 mūsų eros metais Romos legionieriai užėmė Jeruzalę. Po dvejų ar trejų metų romėnai apgulė Masados tvirtovę, kurioje su šeimomis užsidarė paskutinės maištininkų pajėgos.
Sklandė kalbos, kad ši tvirtovė nepaimama, tačiau sikarijais (durklais ginkluoti žmonės) vadinti sukilėliai buvo įpratę kariauti partizaninį karą. Ilgai apgulčiai bei kovai su profesionalesnėmis ir geriau pasirengusiomis romėnų pajėgomis jie nebuvo pasiruošę. Sikarijų ir jų šeimų laukė vergovė, nukryžiavimas arba laukinio žvėries skrandis. Nuo šio likimo sukilėlius skyrė tik laikas. O jis vis labiau seko.
"Verčiau mirsime nei vergausime", – vieną vakarą ėmė šaukti sukilėliai, vieningai nusprendę, kad pozityviau yra nužudyti savo šeimų narius ir nusižudyti patiems, nei kęsti pažeminimą.
Pasakojimą apie kolektyvinės savižudybės aktą Masados tvirtovėje ateities kartoms paliko Romos korespondentas Juozapas Flavijus (37–100). Manoma, kad Masados skerdynes išgyveno bent dvi moterys ir penki vaikai, kuriuos vėliau apklausė Juozapas. Išgyvenusiųjų likimas nežinomas, o kai kurie iškasenų ekspertai, tyrinėję tvirtovę, abejoja šia įkvepiančia istorija.
132 m. Judėjoje prasidėjo dar vienas sukilimas. Šis maištas siejamas su paslaptingo veikėjo Simono ben Kosevah (žinoma tik jo mirties data 135 m.), vėliau pradėto vadinti Simonu bar Kokhba, veikla. Teigiama, kad iš pradžių jo žmonėms pavyko visiškai perimti Judėjos kontrolę. Dėl to Simoną kai kas netgi ėmė laikyti tikruoju Mesijumi.
Sukilimui numalšinti Romos valdžia nusiuntė milžiniškas pajėgas. Manoma, kad bado ir ligų lydimos žudynės pasiglemžė šimtus tūkstančių Palestinos čiabuvių gyvybių. Kai kas šio sukilimo malšinimą netgi vadina genocidu.
IV mūsų eros amžiaus pradžia buvo lemiama Jėzaus Nazariečio sekėjams. Nepaisant daugelį metų vykusio krikščionių persekiojimo, šio tikėjimo dogmos tapo priimtinos vis didesnei Romos imperijos visuomenės daliai. 313 m. imperatorius Konstantinas I (272–337) paskelbė ediktą, legalizuojantį krikščionybės išpažinimą.
Nuo tada vergų, vargšų ir atstumtųjų praktikuotas tikėjimas ėmė įgauti vis didesnę įtaką Romos visuomenės gyvenime, o į Rytų Romos imperijos zoną patekusi Palestina tapo svarbiu kraštu ne tik judėjams, bet ir krikščionims. Visame regione pradėta steigti maldos namus ir vienuolynus, o daugelį metų karų ir sukilimų alintas regionas dėl piligrimų turizmo pradėjo atsigauti.
VII mūsų eros amžiaus pradžioje Artimųjų Rytų regione atsirado dar vienas judaizmui giminingas tikėjimas – islamas. Pranašo Mahometo (570–632) sekėjai nevengė ginklo ir pasižymėjo neišsenkančia energija. VII a. ketvirtajame dešimtmetyje jie pradėjo skverbtis į Bizantijos imperijos valdytas Palestinos žemes.
