Pasakojama, kad S. Nėris iš M. K. Čiurlionio paveikslų semdavosi įkvėpimo. Būtent šiame kambaryje poetė parašė šešių eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Nors S. Nėris žavėjosi daugelio Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbais, tačiau mėgstamiausias jos menininkas buvo M. K. Čiurlionis.
S. Nėris ir didysis menininkas M. K. Čiurlionis nebuvo susitikę – jis mirė 1911 m., kai poetei tebuvo šešeri. Tačiau po mirties likę menininko kūriniai tebežavi tiek kūrėjus, tiek meno vartotojus.
1935 m. dienoraštyje poetė svarstė: „Čiurlionies vizijos, Vagnerio muzikos gotika, Nyčės kliedėjimai — heroizmo kelias. Kai pagalvoji — gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mirtimi pasidarę nemirtingi; jie veda tuos būrius, tas procesijas, jie kursto krūtinėse neramią ugnį.“
Ryšys: S. Nėris žavėjosi kaip ir ji tokios pat jautrios sielos M. K. Čiurlionio darbais. / S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus nuotr.
Vėliau S. Nėris ėmėsi gilesnės M. K. Čiurlionio paveikslų refleksijos – pagal dailininko kūrinius poetė parašė eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Tais eilėraščiais poetė įžengė į M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį, tad, galima sakyti, būtent mene šie du kūrėjai susitiko. Tiesa, tokiam susitikimui reikėjo subręsti. Kartą, išėjusi iš M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos, S. Nėris prisipažino: „Čiurlionis – tai kažkas be galo didelio, širdimi neapimamo. Žiūrėdamas į jo paveikslus, augi visais matavimais... Aš jo pasiilgstu. Širdis seniai veržiasi rašyti jo paveikslų tema, poezijon perkelti jų gilią mintį ir nuotaiką, bet... dar kažko trūksta...“ Iki pat 1940-ųjų vis kažko trūko, nors M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje poetė pradėjo lankytis būdama dar studentė.
Gal artėjančio karo nuojauta subrandino poetę įžodinti dailininko tapybą. Poetas, žurnalo „Raštai“ redaktorius Teofilis Tilvytis prisiminimuose pasakoja, kaip 1940-ųjų lapkričio pabaigoje S. Nėris atėjo į redakciją ir padavė poetui eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. T. Teofilis prisipažino, kad eilėraščiai jam labai patikę ir jis pajutęs, kaip S. Nėris „myli didįjį muziką ir menininką“. 1941 m. „Raštuose“ (2) buvo išspausdinti visi ciklo „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ eilėraščiai: „Pavasaris”, „Skrenda neganda juoda“, „Žydi saulė“, „Šaulys“, „Draugystė“ ir „Pienė“.
Laidotuvių simfonija (IV). 1903 m.
Literatūros naujienose buvo skelbiama, kad „Raštų“ 2-asis numeris pradedamas įdomiu S. Nėries eilėraščių ciklu pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Šie eilėraščiai taip pat susilaukė ir šiuolaikinių literatūrologų (Viktorijos Daujotytės, Roberto Keturakio, Jolantos Korolkovaitės ir kt.) dėmesio. Jolanta Korolkovaitė savo straipsnyje „Būties vizija S. Nėries eilėraščių cikle „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ taikliai pastebi, kad „S. Nėris su Čiurlioniu susitinka pakeliui į kosminį būties pajautimą“ (Gimtasis žodis, 2000, Nr. 1, p. 15).
Čiurlionis – tai kažkas be galo didelio, širdimi neapimamo. Žiūrėdamas į jo paveikslus, augi visais matavimais... Aš jo pasiilgstu.
***
Pirmasis ciklo kūrinys – eilėraštis „Pavasaris“, sukurtas pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Varpinė“ (1907) iš ciklo „Pavasaris“. Eilėraštis pradedamas atgimstančios gyvybės džiaugsmu: „Dainuot ims alyva. – / Upelė virpa – vėl gyva.“ Dangaus debesys lyginami su upės plukdomomis ledo lytimis. Iš tiesų M. K. Čiurlionio paveiksle „Varpinė“ vaizduojami mėlyname dangaus fone debesys savo forma primena ledo lytis. Vaizdas dinamiškas – greit praplaukiantys debesys, kuriuos nuneša vėjas. Vėjo bangavimas regimas iš šalia varpinės siūbuojančių medžių, nedrąsiai skleidžiančių pirmuosius gyvybės pumpurus.
Antrasis eilėraščio posmas išryškina žmogaus ir gamtos paralelę, konceptualiąją metaforą – žmogus yra augalas: „Berželio šakele srovena / Jo žalsvas kraujas – kraujas mano.“ Žmogaus kaip augalo vaizdinių galima rasti ir kituose ciklo „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ eilėraščiuose: „Lyg ta pienė pasipūtęs / Žaidžia pievoje vaikutis“ (eil. „Skrenda neganda juoda“).
Negalima nepastebėti ir S. Nėries poezijai būdingų liaudies dainų deminutyvų, randamų kai kuriuose ciklo eilėraščiuose, – tai upelė, berželio šakelė, žirgelis, plaštakėlė, vaikutis, gėlelė, galvelė, vakarėlis, laukelis, pūkelis, jaunystėlė, akmenėlis, Nemunėlis. Šiais deminutyvais reiškiamas ypatingas, pagarbus, meilingas santykis su gamta, su žmogų supančia aplinka.
Eilėraštyje „Pavasaris“ lyrinis subjektas tris kartus pamini frazę „laisvės nerimas lakus“. Tai per laukus skriejantis nerimas. Nerimas, susijęs su artėjančio karo nuojauta.
Tyla. 1907 m.
Ketvirtasis posmas neabejotinai leidžia eilėraštį „Pavasaris“ sieti su M. K. Čiurlionio paveikslu „Varpinė“: „O varpas šimtą kartų šauks man – / Vis meilę, džiaugsmą – meilę, džiaugsmą: / Laimingas būki, žemės broli!“ M. K. Čiurlionio paveikslo varpinės varpai nėra statiški. Jie siūbuoja, skleisdami garsą. Eilėraščio žmogus, žvelgdamas į M. K. Čiurlionio varpinę, išgirdo skaidriausią varpų siunčiamą muziką, kurioje tilpo meilė, džiaugsmas, laimė.
Skaidrumas, tyrumas, prisilietimas prie sakralios būties – tai S. Nėries ir M. K. Čiurlionio sielų susitikimo erdvės. Nenuostabu, kad poetę nepaprastai žavėjo dailininko kūryba. Abiejų menininkų darbai, nors ir skirtingomis raiškos priemonėmis, atskleidžia jų veržimąsi į tai, kas yra anapus žemiškojo pasaulio.
****
Antrasis ciklo eilėraštis „Skrenda neganda juoda“ kuria kontrastingą pirmajam eilėraščiui nuotaiką. Pats eilėraštis sukurtas kontrasto tamsa–šviesa principu. Toks kontrastas regimas ir M. K. Čiurlionio paveiksle „Pasaka“ (1907 m.) iš triptiko „Karalaitės kelionė“, pagal kurį S. Nėris ir parašė šį eilėraštį.
Eilėraščio erdvė padalyta į dvi dalis – opozicija žemai–aukštai. Kaip ir M. K. Čiurlionio paveiksle, S. Nėries kūrinio erdvėje žemai vaizduojama gėlių pieva, joje žaidžiančio vaiko siluetas ir sulig to vaiko dydžiu viduryje pievos pūpsanti baltagalvė pienė. Pievą užliejusi saulės šviesa. Erdvėje aukštai – dangus, kuriuo skrenda juodas didelis negandos paukštis. Negandą įkūnijęs paukštis atrodo didžiulis, savo sparnais dengiantis beveik visą žemę.
Šaulys. 1906 m.
Šio paukščio skrydis – tai pasaulį apimanti artėjančio karo nuojauta, tačiau, kol jo dar nėra, džiaugiamasi ramybe, žemės grožiu. Ne veltui eilėraštyje šalia šviesos ir tamsos polių atsiranda ir džiaugsmo–negandos kontrastas: „O vaikutis žaidžia vis. – / Neapsakomai žavi / Žemės džiaugsmo valanda. / Skrenda neganda juoda.“
Džiaugsmas siejamas su vaiko nuoširdumu, tyrumu, kai blogio nepažįstantis vaikas nenutuokia apie artėjančią negandą, skrendančią virš jo galvelės. Jis žaidžia pienės pūku, džiaugiasi nė nenutuokdamas, kiek turės patirti negandų, praradimų, kol nueis gyvenimo pažinimo kelią. Šviesos ir tamsos, džiaugsmo ir artėjančios tragedijos kontrastai rodo pasaulio cikliškumą, jo kaitą: gyvybę keičia mirtis, o iš šios vėl gimsta gyvybė, gėrį keičia blogis, o blogis veda prie gėrio paieškų ir atradimo – viskas juda, keičiasi, sukasi virsmo ratu.
***
Trečiasis eilėraštis „Žydi saulė“ sukurtas pagal ketvirtą iš septynių M. K. Čiurlionio ciklo „Laidotuvių simfonija“ (1903) paveikslų.
Bičiulystė. 1906 m.
Eilėraštis pradedamas žydinčios saulės vaizdu: „Žydi saulė raudonais žiedais. / <...> / Man vienam ji pražydės juodai...“ Kontrastingas saulės vaizdas: tai raudona, tai juoda. Raudona spalva – kraujo, gyvybės, aistros konotacija, juoda – nebūties, mirties, tuštumos spalva: „Nebeverks širdis ir nebmylės, – / Ir įpras ji nieko nebetrokšti <...>“ Gyvybės ir mirties kontrastą taip pat kuria opozicija šilta–šalta: „Šaltą urną – glaus šilti delnai.“
Abiejų menininkų darbai, nors ir skirtingomis raiškos priemonėmis, atskleidžia jį veržimąsi į tai, kas yra anapus žemiškojo pasaulio.
Nepaisant eilėraščio pavadinimo, sufleruojančio šviesą ir džiaugsmą, kūrinio tema yra mirtis. Čia vėl kaip ir pirmajame ciklo eilėraštyje „Pavasaris“ galima identifikuoti metaforą – žmogus yra augalas, kai kalbama apie lyrinio subjekto artėjančią mirtį, prilyginamą nukirstai žolei. Eilėraštis baigiamas raudonais žiedais kylančios saulės, užliejančios žalią slėnį, vaizdu. Tai tarsi naujos gyvybės, ateisiančios pakeisti tą, kuris tuoj išeis amžinybėn, metafora. Gyvybę keičia mirtis, o šią pakeičia gyvybė – taip sukasi pasaulis gyvybės ir mirties ratu.
Eilėraštis parašytas karo grėsmės akivaizdoje, tad galima raudoną ir juodą spalvas sugretinti. Ta pati saulė žydi ir raudonai, ir juodai. Tai ne vieno žmogaus, o visos žmonijos nuojauta, kad gražų, dainuojantį pasaulį užlies karo banga raudonu pražudytų gyvybių krauju. Kūrinyje reiškiamos nevilties, bejėgiškumo ir baimės nuotaikos.
Neišvengiamai artėjančios mirties nuojautos įžodintos pasitelkus M. K. Čiurlionio paveikslą iš „Laidotuvių“ ciklo. Paveiksle tolumoje matyti šviečianti saulė, o pirmame plane – „glaudžias gluosniai kiparisų bokštais“. Dominuojantys tamsiai žalios ir mėlynos atspalviai kuria liūdną, baugią nuotaiką kaip ir eilėraštyje, kuriame prasiveržia žmogaus būties laikinumas, tačiau pasaulis yra gražus, amžinas – jame visada žydi saulė, į jį ateina nauja gyvybė. Kiekviename gėryje yra blogio, kiekviename blogyje, negandoje rusena viltis.
***
Ketvirtasis eilėraštis parašytas pagal dailininko paveikslą „Šaulys“ (1906) iš ciklo „Zodiakas“. M. K. Čiurlionio paveikslą „Pasaka“, pagal kurį S. Nėris parašė eilėraštį „Skrenda neganda juoda“, ir „Šaulį“ sieja didžiuliais sparnais dangumi sklandančio juodo paukščio figūra.
Juodąjį paukštį mini ir S. Nėris savo tekste: „Juodo paukščio sparnai dideli, – / Pro šešėlius pražvelgt negali.“ Eilėraščio pradžioje minima ugnies kamuoliu riedanti saulė, kurią galima konceptualizuoti ir kaip karo grėsmę, iškilusią pasauliui, per kurį žygiuoja šaulys. Lyrinis subjektas aiškiai regi juodą negandos paukštį ir kreipiasi į šaulį su prašymu tą paukštį nušauti.
Rex. 1909 m.
Penkių posmų eilėraštyje penkis kartus minimas daiktavardis „saulė“ – dažniausias šio kūrinio žodis. Iš tiesų saulė buvo itin reikšminga S. Nėries kūryboje ir gyvenime. Poetė yra parašiusi nemažai su saule susijusių eilėraščių, tokių kaip „Mano saulė“, „Saulėleidis“, „Saulės kraujas“, „Saulės kūdikėlis“, „Saulės kelias“, „Saulytė“.
1923 m. kovo 29 d. dienoraštyje S. Nėris rašė: „Baigiant trečiuosius mano gyvenimo metus, pradeda veikti mano atmintis... <...> Besileidžiančios saulės spinduliai įliejo mano sielon tai, kas šiandien joje glūdi...“ Tais pačiais metais rugpjūčio 1 d. poetė dienoraštyje įrašė: „Kilti į saulę – kiekvieno šios žemės keleivio uždavinys...“ Veržimasis į saulę, saulės patekėjimas ir nusileidimas poetei buvo žmogaus dvasinės būsenos išraiška.
Pasakojama, kad gyvendama Palemone ir stebėdama saulėlydį S. Nėris apsiašarodavo, tiesdavo į saulę rankas prašydama jos dar nenusileisti, kad neateitų sutema... Poetas, žurnalistas Danas Pumputis, 1939 m. pavasarį su S. Nėrimi lankęsis M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje, prisiminimuose rašo: „Paskui priėjo prie „Šaulio“. Nepatikslinau pagal laikrodį, bet man atrodė, kad prastovėjo ji prie šio paveikslo tikrai ilgiau kaip pusvalandį. Įtariau, kad kuria eilėraštį, tačiau nepastebėjau užsirašant. Stovėjo, lyg į parketą įaugus. Iš jos veido dvelkė subtiliausia šilima, kokią sukelia tik gilus pasigėrėjimas“ (Literatūra ir kalba, 1959, p. 275).
***
Penktasis ciklo eilėraštis „Draugystė“ – M. K. Čiurlionio paveikslo „Bičiulystė“ (1906) interpretacija. Abu menininkai draugystę vaizduoja kaip delnuose nešamą šviečiančią saulę.
Draugystė – tai šviesos, šilumos, dalinimosi aktas. M. K. Čiurlionio paveiksle regimas žmogaus veidas, apšviestas rankose laikomos saulės. S. Nėris savo eilėraščiu atskleidė dailininko kūrinio idėją – draugystė kaip saulė yra gyvybės, meilės ir gėrio šaltinis. Ji sakrali ir būtina žmogaus gyvenime: „Dėl jos ir žemėje gyvenam, / Dainuojame dainas dėl jos.“
Eilėraštyje vyrauja šviesios spalvos, nors ir minimos „ilgos naktys, juodos delčios, padangės pilnos debesų“. Pasaulis vaizduojamas kaip tamsą ir šviesą savyje talpinanti sfera. Šiame eilėraštyje plėtojama visam ciklui būdinga kontrastų jungtis: kiekviename blogyje galima rasti gėrio, iš tamsos gimsta šviesa. Pasaulis kupinas negandų, blogio, tamsos, tačiau jame tiek pat yra gėrio, grožio ir šviesos.
***
Eilėraščių ciklas „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ baigiamas kūriniu „Pienė“, sukurtu paveikslo „Tyla“ (1907 m.) motyvais.
Paveiksle vaizduojamos trys pienės, iš kurių viena palinkusi. Lyrinis subjektas būtent į tą palinkusią kreipiasi: „Piene, piene – mano tu gėlele, / Gaila tavo man baltos galvelės!“ Eilėraštyje daug lietuvių liaudies dainoms būdingų deminutyvų – gėlelė, galvelė, laukelis, pūkelis, akmenėlis ir kt. Žmogaus gyvenimas prilyginamas pienės pūkui, kurį sunaikina rudens vėjas – mirtis. Eilėraščių ciklas pradedamas pavasariu, simbolizuojančiu atgimimą, ir baigiamas rudeniu, konotuojamu su mirtimi, tačiau ta mirtis tėra kelias į naują būties formą – virsmą.
Tiesa. 1905 m.
Vėlgi pasikartoja mirties ir gyvybės cikliškumas. Cikliškumas būdingas visiems S. Nėries eilėraščiams, skirtiems M. K. Čiurlionio tapybai. Ciklas ir ši forma atitinka tame cikle esančių kūrinių turinį: pasaulis kaip ir žmogus patiria virsmą, viskas keičiasi ir sugrįžta į pradinį būties tašką, kad iš naujo judėtų virsmo ratu.
***
Be šio ciklo, yra dar du S. Nėries eilėraščiai, skirti M. K. Čiurlionio kūrybai. Vienas jų – „Prie Čiurlionio „Rex’o“, parašytas 1928 m. Čiurlionio paveikslas „Rex“ (1909 m.) kėlė ne tik poetės susižavėjimą, bet ir žymėjo vieną reikšmingiausių jos gyvenimo Kaune etapų – studijų laikų meilę profesoriui Juozui Eretui, kai jie susitikdavo Kauno Čiurlionio paveikslų galerijoje.
Savo dienoraštyje po vieno tokio susitikimo S. Nėris 1928 m. gegužės 16 d. rašė: „Mūsų dievas paskyrė mums vietą — Čiurlionies galeriją. Čia taip tylu, čia taip tuščia ir gryna, ir šventa. O galingasai Rex savo skaisčioj šventovėj šiandie mus priglaudė. Nerami kūrėjo siela tai šlama žaliais milžiniško šikšnosparnio sparnais, tai marių sonata skamba ir virpa, tai liūdi baltu paukščiu virš užkeiktos pragarmės. Čia amžinybė ir nemarybė gyvena. O mūsų šitokios valandos ar ne sonatos? Skausmo ir ilgesio pagimdytos! O mūsų beprotiška nelaiminga meilė ar nesipina į bendrą simfoniją, kurią pagimdė apsvaigusi, lig pamišimo mylėdama kūrėjo siela? Taip, ji skambės ir virpės amžinai, nematoma ir negirdima užkeiktoj šitos šventovės harmonijoj. O amžinasis Rex saugos žūtbūt pasiryžusių žygius!..“.
Tą pačią dieną poetė parašė meilės ir aistros kupiną eilėraštį „Prie Čiurlionio Rex’o“. S. Nėris Rex‘ą vaizduoja kaip dievybę, kuri vienintelė supranta neįmanomos meilės skausmą ir bent trumpam priglaudžia du mylinčius žmones nuo kitų akių: „Kur visagalis „Rex“ įamžintas į drobę / Ir žalios jūrų sonatos, / Neskirtos mums dalies akimirksnius pagrobę, / Atėjom niekam nematant.“
***
Jau parašiusi eilėraščių ciklą pagal menininko paveikslus Lietuvoje, poetė po kelių metų Rusijoje vėl prisiminė M. K. Čiurlionio tapybą. Pagal paveikslą „Tiesa“ (1905 m.) 1942 m. Ufoje sukūrė eilėraštį „Viltis“, kuriame kalbina patį dailininką, randa jųdviejų sankirtos taškų.
Paveiksle regimas iš tamsos išnyrantis žmogaus, rankose laikančio didelę žvakę lyg deglą, siluetas. Lyrinis „aš“ tame paveiksle regi jo autorių, prakalbinusį žiūrinčiojo sielą. Eilėraštyje „Viltis“ lyrinis subjektas ne tik mato, bet ir girdi paveikslą: „Drugeliai veržiasi į šviesą, / Girdžiu – kaip jų sparneliai spraga“. Garsai, muzika – dar viena erdvė, kurioje susitinka skambi poezija ir kompozitoriaus talento paliesta tapyba. Meno pasaulyje, šventajame kūrybos procese prisiliečiama prie amžinybės: „Aš lūpas pajutau prie kaktos – / Lyg amžinybės diademą“.
Eilėraštis „Viltis“ įėjo į paskutinį S. Nėries poezijos rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris dėl sovietinės valdžios cenzūros pasirodė tik 1994 m., praėjus 49 metams po poetės mirties. Šiame rinkinyje daug atgailos eilėraščių, kuriuose lyrinis žmogus suvokia klydęs ir laukia atleidimo malonės. Gyvena viltimi grįžti atgal į Tėvynę ir būti nors „arimų slieku“ ar „rugiagėle laukuos“, kaip biblinis sūnus palaidūnas grįžo pas tėvą tikėdamasis būti priimtas bent samdiniu... Tokia atleidimo malonės viltis būdinga daugeliui rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščių.
***
2005 m. pasirodė dailę ir poeziją sujungęs dvikalbis (lietuvių ir esperanto kalbomis) aštuonių M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų ir jų motyvais sukurtų S. Nėries eilėraščių leidinys „Viltis. Espero“ su įžanginiu Roberto Keturakio tekstu „Kas mus surado – didu kaip saulė“.
Anot rašytojo, vertėjo Roberto Keturakio, M. K. Čiurlionio paveikslai ir jų motyvais sukurti S. Nėries eilėraščiai – tai „dviejų menininkų patvirtinimas: gyvenimo prasmė atsiskleidžia tik per begalybės ir ribotumo suvokimą“ (Viltis. Espero, 2005, p. 7). Baigtinumo suvokimas veda prie amžinybės paieškų. Tokios paieškos įmanomos tik įsisąmoninus laikinumą.
Kitas svarbus R. Keturakio pastebėtas aspektas – tai nutylėjimai S. Nėries eilėraščiuose, skirtuose M. K. Čiurlionio kūrybai. Tais nutylėjimais parodoma, kad paslapčių erdvę žodis ne apibrėžia, o tik apie ją užsimena – antraip įsivyrautų paviršutiniškumas ir tai, kas pernelyg žemiška.
Įdomus dar vienas dalykas. Nors su M. K. Čiurlioniu S. Nėriai ir neteko susitikti, poetė bendravo su jau našle tapusia menininko žmona Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, pas kurią lankydavo literatūrines šeštadienio popietes.
S. Nėries ir B. Bučo muziejaus fonduose saugoma 1940 m. pradžioje S. Nėries rašyto laiškelio S. Kymantaitei-Čiurlionienei kopija. Laiške perduodami Naujųjų metų linkėjimai ir užuojauta dėl S. Čiurlionienės dėdės, kunigo Vincento Jarulaičio mirties, išreikšta eilėraščiu: „Kelionė“. Vis dėto abejotina, ar šis eilėraštis tikrai skirtas būtent kunigo mirčiai. Kaip pastebi literatūrologė Viktorija Daujotytė, išsamiai tyrinėjusi S. Nėries gyvenimą ir kūrybą, eilėraštis „Kelionė“ labiau primena ne epitafiją, o „vidinę kelionę, išėjimą iš namų, jau buvimą kažkur kitur“ (Metai, 2015 , Nr. 10).
Eilėraštis „Kelionė“ yra tarsi išėjimas į kitą erdvę. S. Nėriai tai buvo 1940-ieji, kai paklydusi vykdė sovietinio režimo užsakymus, 1941–1944 m., praleisti toli nuo Tėvynės, suvokiant savąją klaidą, skausmingai atgailaujant, laukiant atleidimo malonės, ir 1944–1945 m. – grįžimas į Tėvynę ir amžinybės namus, kuriuos S. Nėris regėjo M. K. Čiurlionio paveiksluose.
Literatūra
Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995.
Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 2. Vilnius: Vaga, 1997.
Daujotytė, V. „Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas“. Metai, 2015 , Nr. 10. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=12825
Korolkovaitė, J. „Būties vizija S. Nėries eilėraščių cikle „Iš M . K. Čiurlionio paveikslų“. Gimtasis žodis, 2000, Nr. 1, p. 15–19.
Pumputis, D. „Mano susitikimai su S. Nėrim“. Literatūra ir kalba. T. 4. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 271–276.
Viltis. Espero. Kaunas: Varpas, 2005 m.
