Plati perspektyva

Kauno kolegijos Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos koordinatorės, fotomenininkės Svetlanos Baturos kuruojamoje parodoje pristatomi žinomų Lietuvos analoginės fotografijos atstovų Mindaugo Meškausko, Žilvino Glušinsko, Jorano Bružinsko, Dariaus Vaičekausko, Ingos Dingos, Tomo Tereko, Mindaugo Janušaičio, Fotografijos studijų programos studentų ir absolventų Lino Žemgulio, Inetos Barkauskienės, Aurimo Barkausko, Emilės Barauskaitės, Miglės Rugėnaitės kūriniai.

Keturiose šviesiose galerijos salėse išeksponuoti vidurinės ir jaunosios kartos menininkų darbai suteikia galimybę žiūrovui iš plačios perspektyvos pamatyti šiuolaikinės analoginės eksperimentinės Lietuvos fotografijos lauką.

My diear friend. Mindaugo Meškausko nuotr.

Efektai ar defektai

Mus visus kasdien užplūstančiame vizualios informacijos sraute vyrauja fotografija, turinti atitikti gana griežtas taisykles, nes turi iliustruoti, papildyti greta einančią tekstinę informaciją, greitai sužadinti emocijas, atkreipti dėmesį. Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis: išsiliejęs, nesufokusuotas vaizdas, ryškinimo procese atsiradusios dėmės ir pan. Tačiau svarbiausia, kad savo nuotraukų autoriai neredaguoja.

Būtent dėl atsitiktinių klaidų kiekvienas analoginės fotografijos kadras yra unikalus. Priklausomai nuo vertintojo, jis gali būti pavykęs arba ne, tačiau bet kokiu atveju bus vienintelis. Kaip atradimas. Tokių atradimų šioje parodoje yra daug.

Dekonstruoti asmeniniai peizažai. Dariaus Vaičekausko nuotr. 

Kolodijus

Fotomenininkas, režisierius, scenaristas M. Meškauskas parodoje eksponuoja tris šlapio kolodijaus metodu sukurtas kūrinių serijas. Metodas, kurį XIX a. viduryje išrado Frederickas Scottas Archeris, tapo esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: nuotraukos pasidarė labai kokybiškos ir jas buvo galima tiražuoti.

Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis.

 

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės, naudojant fotografinį kolodijų, sidabro nitrato tirpalą ir ilgesnę ekspoziciją. Tai, kad šis metodas puikiai tinka portretinei fotografijai, matyti M. Meškausko kūriniuose.

Raiškos estetikos galimybės, kurias atveria šlapio kolodijaus metodas, – tai tarsi be žodžių kuriamas vizualus pasakojimas. Nuotraukose autoriui pavyksta užfiksuoti fotografuojamųjų mintis, atsikvėpimus, nutylėjimus, nutolimą ir atskleisti vystomų temų, kuriose gilinamasi į žmonių santykius, jų ryšį, (ne)susikalbėjimą, meilę, sudėtingumą ir gylį.

Klasika ir alternatyva

Klasikines ir alternatyvias fotografijos spausdinimo technikas renkasi fotomenininkas J. Bružinskas. Ekspozicijoje pristatomoje nuotraukų serijoje – klasikine spauda ir alternatyvia „Lith Print“ technika iš senų negatyvų spausdinti kūriniai. Unikalūs darbai sukurti naudojant skirtingą fotopopierių ir ryškinimo tirpalus, dėl kurių atsiranda specifinių efektų, kiekvienai nuotraukai suteikiančių unikalumo.

J. Bružinsko fotografijos primena subtilius grafikos kūrinius, kuriuose įprasti miestovaizdžio elementai tampa naujo pasakojimo, perkeliančio į galbūt tik vaizduotėje egzistuojantį pasaulį, motyvais.

Parodoje eksponuojamose dviejose Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos lektoriaus, fotomenininko Ž. Glušinsko nuotraukų serijose atsiskleidžia išskirtinis menininko požiūris ir santykis su fotografija. Jo kūriniams būdingas, kaip įvardija pats kūrėjas, efektas „taip blogai, kad net gražu”, kurį jis išgauna atskiras darbų serijas spausdindamas ant seno, blogomis sąlygomis laikyto ir pelėsio pažeisto fotopopieriaus, „Lith Print“ technika.

Eksperimentai su fotopopieriumi ir alternatyvia spausdinimo technika neužtikrina, kad nuotraukos ryškinimo procese, galinčiame trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, menininkas sulauks būtent tos akimirkos, kai regimas vaizdas bus toks, kokio jis ir nori. Spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai. Ją jaučia ir žiūrovas, todėl į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

Portretas. Inetos Barkauskienės nuotr. 

Mišri technika

Fotomenininkas T. Terekas kūriniuose fotografiją jungia su „ready made“ objektais, naudoja koliažo techniką, kuria fotogramas. Viena iš menininko parodoje pristatomų fotografijų serijų kurta karantino metu. Laikotarpiu, kai buvo ribojamas kontaktavimas su kitais, T. Terekas ant namų langų klijavo įvairius objektus ir žodžius, tapusius vizualiomis žinutėmis išoriniam pasauliui apie baimę, nerimą, vienatvę. Šias kompozicijas, kurių kūrimas tapo savotiška karantino laikotarpio rutina, fotomenininkas fiksavo sena vidutinio formato kamera.

Magiją jaučia ir žiūrovas, todėl jam į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

 

Parodoje žiūrėdamas į nuotraukas, žiūrovas gali mintimis sugrįžti į izoliacijos nuo viso pasaulio laikotarpį ir jį apmąstyti, sekdamas paskui šiek tiek ironišką fotomenininko žvilgsnį.

Kituose ekspozicijoje pristatomuose T. Tereko mišrios technikos kūriniuose, papildomai naudojant įvairius objektus: savadarbį laikrodį, plastikinę kaukolę, stiklinį butelį, titulinį knygos lapą ir kt., išplečiamas fotografijos kalbos žodynas, kuriuo fotomenininkas kuria naujas istorijas.

Dekonstravimas ir spalvos

Su fotografija eksperimentuoja ir fotomenininkas D. Vaičekauskas. Dokumentų naikikliu naikindamas nuotraukas, menininkas kuria naujus vaizdus – dekonstruotus asmeninius peizažus, kuriuose fotografija tampa visiška abstrakcija tiek savo forma, tiek turiniu. Išlieka tik pats nuotraukos faktas, kurį žiūrovas yra laisvas pagrįsti arba ne.

Fotografiją per spalvas siūlo atrasti fotomenininkė I. Dinga. Ant šviesai jautrių „Instax“ fotoplokštelių menininkės kuriamos fotogramos primena tapybos abstrakcijas, kaip jas įvardija kūrėja, spalvotas iliuzijas, kuriomis nutolstama nuo faktinės realybės. Jas išdidinus žiūrovui atsiveria spalvoti laukai, kuriuose norisi žaisti išlaisvinant savo vaizduotę.

Iš ciklo „8“. Ingos Dingos nuotr.

Spalvos yra ir fotografo, fotokamerų inžinieriaus M. Janušaičio inspiracija. Parodoje jis įrengė improvizuotą fotoateljė, kurioje jos atidarymo metu apsilankę žiūrovai buvo fotografuojami didelio formato (24x30 cm) daugiau nei 100 metų senumo kamera. Autorius parodos žiūrovus kvietė pažvelgti į save per spalvoto RA4 reverso, naudojamo atspaudams, padarytiems senesnio tipo optiniais didintuvais ir apdorojamiems rankiniu būdu, procesą.

Jaunieji fotomenininkai

Išskirtiniai yra ir jaunųjų fotomenininkų darbai. L. Žemgulis kūriniuose vysto užmaršties temą, atkreipdamas žiūrovo dėmesį į gyvenime vykstančius labai lėtus, bet svarbius, pasikeitimus, kuriuos sunku pastebėti.

Momentas. Tomo Tereko nuotr.

Labai įdomus yra I. Barkauskienės ir A. Barkausko eksponuojamų portretų projektas. Portretus menininkai fotografuoja nespalvota  juosta, bet išryškina ne kaip negatyvą, o kaip skaidrę. Iš skaidrės, naudodami nuotraukų didintuvą, padaro negatyvą, o atspaudą spausdina cianotipijos technika. Galiausiai cianotipiją tonuoja. Procesas sudėtingas, tačiau rezultatas to vertas.

E. Barauskaitės momentinių nuotraukų koliažas paskatina žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir pramoginių medijų įtaką vaikantis gražaus, sėkmingo, pozityvaus ir laimingo gyvenimo iliuzijos.

M. Rugėnaitės analoginės fotografijos koliažai iš pirmo žvilgsnio tarsi primena apie nykstančią laidotuvių fotografiją, bet jaunoji menininkė žvelgia plačiau. Per koliažų seriją ji atkreipia žiūrovo dėmesį į nesustabdomą kaitą, kurios epicentre atsiduria fundamentalios vertybės ir tradicijos.

Kas? Paroda „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d. Ekspozicijos uždarymui rugpjūčio 25 d. organizatoriai rengia staigmeną ir kviečia sekti jų feisbuko profilį.

Kuriant šlapio kolodijaus (ambrotipų ir ferotipų) nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus siel

Šioje parodoje M. Meškauskas pristato portretus ir peizažo triptiką. Parodos atidarymo metu bus galima pamatyti ambrotipo „reakciją“ į šviesą ir baltą arba juodą foną, fotografijos paslaptis kiekvienas galės atrasti išbandydamas specialiai sukurtą „juodos-baltos“ dėžutę.

Autoriaus kūrybą menotyrininkė, dr. Simona Makselienė apibūdina: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdamas savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.

Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Didžiuliame šiandienos tempe gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Mindaugo fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti, o kartais ir muistytis.

J. Šileikio  hipotezę savitai įgyvendina išradingasis menininkas Mindaugas Meškauskas. Savo darbais jis mus grąžina į praeitį maždaug per pusantro šimtmečio. Tuo dar kartą gavo įsitikinti kolegos ir fotografijos gerbėjai, atėję į M. Meškausko kūrybos parodą, surengtą Tomo Manno namelyje-memorialiniame muziejuje Nidoje. Savo ekspoziciją autorius pavadino „Amžinas atvaizdas“.

Per parodos atidarymą tame pačiame kambaryje, kur 1930-1932 metais gyventa ir darbuotasi vokiečių literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato T. Manno, Mindaugas pademonstravo XIX amžiaus fotografavimo procesą. Jį nekantriai stebėjo dešimtys kolegų fotografų ir fotografijos mylėtojų. Priešais senovinę didžiulę kamerą jis pakvietė pasėdėti du Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, fotomenininkus Stanislovą Žvirgždą ir Aleksandrą Macijauską. Muziejaus kelių kvadratinių metrų pagalbinė patalpa tapo fotolaboratorija, kurioje vyko paslaptingasis procesas – metalinė plokštelė buvo užliejama kolodijumi, o po fotografavimo ryškinama. Fiksuoti ji būdavo išnešama į salę, kuri buvo tapusi improvizuota fotostudija. Joje fotografijų herojai, žinomi fotomenininkai, susirinkęs gausus būrys kolegų ir fotografijos mylėtojų stebėjo, kaip „amžinas atvaizdas“ įgyja galutinį, nebekintantį, sidabrinį įspaudą plokštelėje. 

M. Meškauskas ir parodą surengęs Lietuvos spaudos fotografų klubas šiuo užburiančiu XIX amžiaus fotografijos proceso patyrimu pasveikino kolegas, o sukurtais portretais įamžino 40-ąjį fotomenininkų seminarą Nidoje.

Kaip sako populiarių televizijos projektų režisierius M. Meškauskas (g.1971), jį šiais skaitmeninės fotografijos laikais užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką dar labiau „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos. Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas – Mindaugui tiko labiausiai.

Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes. Šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skottas Archeris. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo žymiai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakė dagerotipija, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją.

Pašėlusiu šiandienos tempu gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, norint pagauti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais taip daro ir Mindaugas, savo herojų galvų atramoms naudodamas šaukštelius, tačiau nė jos nepadeda apraminti kai kurių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir nori, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, jog šis nejučiom krusteli, sumirksi ar pasimuisto. Iš tiesų, fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Juk labai sunku portretuojamajam išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai, nes net menkiausias krustelėjimas lemtingai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Pasak menotyrininkės dr. Simonos Makselienės, kiekvieno portreto, žmogaus atvaizdo kūrėjas susiduria su dilema – ką perteikti? Ar veidą hic et nuns, tai yra, čia ir dabar, kai veikia situacija, emocijos ir daugybė kitų atsitiktinumų? Ar veidą in aeternum, tai yra, amžinybėje nekintantį, kurį žmogus turi kūdikystės iki senatvės, kaip nekintamą unikalių bruožų rinkinį?

Ferotipija, šiandienos požiūriu, yra labai lėta, nes jai reikia 8-20 sekundžių ekspozicijos. Todėl tampa aišku, kad jai nerūpi veidas konkrečią akimirką. Ferotipija siekia įžvelgti ir užfiksuoti nekintančią veido būseną. Kuriant šlapio kolodijaus (ambrotipų ir ferotipų) nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „Šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą“.

Parodoje eksponuojami Mindaugo aplinkos, draugų, bičiulių, kolegų portretai. Ferotipuose įamžinti: kino režisierius Donatas Ulvydas su žmona Vaida, dainininkė, dainų kūrėja Justė Arlauskaitė-Jazzu, aktorė Ieva Andrejevaitė, dainininkas, žurnalistas, laidų vedėjas Marijus Mikutavičius, fotografas Algimantas Aleksandravičius, saksofinininkas Algirdas Černiauskas, menininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, fizikas, aktorius Darius Petkevičius, stilistė Ieva Daugirdaitė, psichologė Ramunė Murauskienė, aktorius Sakalas Uždavinys, dailininkas, jūrininkas Vytautas Palavinskas, fotografas Ramūnas Danisevičius, kino kritikė Laura Kurlinskaitė, šokėjai, urbanistinio šokio teatro „Lowair“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ir dar daug kitų. Renginio metu buvo galima pamatyti ambrotipo „reakciją“ į šviesą ir baltą arba juodą foną.

Šio autoriaus kūrybą menotyrininkė dr. S. Makselienė taip nusako: „Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? <…> Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.

Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslaus darbo su chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas - šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma.

Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ (graikiškai - ἀμβροτός — „nemirtingas“, τύπος — „atvaizdas“) yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės. Gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.

Ambrotipų ir ferotipų gamybai naudojama chemija yra ne tik brangi. Jos nelengva ir įsigyti. Atvaizdo gamyba užtrunka gana ilgai – reikalingas tiek fotografuojamo objekto, tiek plokštelės bei chemijos paruošimas, tiek ir paties atvaizdo gamyba. Fotografijai naudojamas didelio formato dumplinis fotoaparatas. Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ferotipo ar ambrotipo dydis.

Kaip sako M. Meškauskas, pradėti nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, yra pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausias, detaliai procesą aprašančias, XIX amžiaus knygas, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje. Kiek sunkiau Lietuvoje yra įsigyti reikiamos chemijos: beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra nuodingi, itin degūs ar net sprogūs, todėl didesnės jų dalies fiziniams asmenims neparduoda. Dėkui dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse. Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai.

Visas pastangas atperka didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai ir atradimai. Tai ir yra kūrybos esmė. Paroda rašytojo T. Manno memorialiniame muziejuje bus eksponuojama iki rugsėjo 30 dienos.

Įkalbinėjo dešimtmetį

"Čia Monika. Šiemet ji mirė", – ranka modamas į raukšlėtą žilaplaukės kaimynės veidą sidabruotoje nuotraukoje, jų pažintį ir tolimesnę istoriją bandė prikelti prieš keturiolika metų Kauną į Vilnių iškeitęs režisierius M.Meškauskas.

Šalimais gyvenančią 95-erių senolę stoti priešais objektyvą menininkas įkalbinėjo gal dešimt metų. Deja, visuomet sulaukdavo vieno ir to paties griežto "ne".

"Prieš kelerius metus gavęs pasiūlymą organizuoti savo darbų parodą Palangoje, surizikavau dar kartą. Nepatikėsite, išgirdusi apie darbų ekspoziciją pajūryje, šviesaus atminimo Monika iškart sutiko", – malonų netikėtumą prisiminė M.Meškauskas. Sutartą dieną Smetonos laikų dama balkone įsitaisė apsirengusi puošniu kostiumėliu ir tvarkingai sušukuotais plaukais. Jos ausyse žibėjo nedidukai perlamutriniai prisegami auskarai.

Buvusios kaimynės, kuri 1937 m. savo akimis matė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalę Europos čempionate, atvaizdas – vienas iš dvidešimt trijų, kuriuos fotografija besidomintis M.Meškauskas prieš kelias dienas pristatė savo gimtojo miesto kritikams.

Sudėtinga ir brangu

Neapsigaukite, nuotraukų rinkinys "Amžinas atvaizdas" nėra išdykavimai su juosta ir blizgiu popieriumi.

Visos nuotraukos kurtos naudojant senovinį, dar XIX a. viduryje atrastą, 1851 m. Fredericko Scotto Archerio aprašytą šlapio kolodijaus procesą.

"Šis procesas saugesnis ir patogesnis nei dagerotipijos, o atvaizdai nepalyginti ryškesni už tuo metu naudotą kalotipiją. Skirtingai nei nuotraukos ar atspaudai, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai amžinas atvaizdas. Tai sielos fotografija", – apie sudėtingą procesą ir jo kainą kalbėjo menininkas. Pasiturinčius hipsterius papirkusiai technikai naudojamos medžiagos yra ganėtinai brangios. Be to, jų nelengva įsigyti, todėl nemažą dalį priemonių tenka siųstis iš užsienio.

Senovinį dumplinį ir visiškai sulūžusį fotoaparatą režisieriui padovanojo jo bičiulis. M.Meškauskas pats prietaisą suremontavo, restauravo ir taip prasidėjo jo prasmingas antrasis gyvenimas.

"Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ambrotipo dydis. Maniškis gali daryti keturis kartus didesnius atvaizdus nei šie", – iš tolo pirštu į 20x30 cm formato plokšteles ant sienos bakstelėjo pašnekovas.

Padeda kolodijaus fėjos

"Tokia fotografija užima daug laiko: kompozicijos suradimas, šviesos suderinimas, plokštelės paruošimas, kolodijaus liejimas, ekspozicija, ryškinimas, fiksavimas, plovimas, ir dar ne viskas", – darbų seką dėliojo M.Meškauskas.

Vienam kadrui, pasak jo, paprastai prireikia poros valandų, o galutinis rezultatas – nenuspėjamas, nepakartojamas ir netaisomas jokiomis kompiuterinėmis programomis.

"Žmogiškasis faktorius, temperatūrų kaita, dulkės", – trikdžius, koreguojančius atvaizdą ant stiklinės, metalinės ar keraminės plokštelės, vardijo menininkas.

Pirštu bakstelėjęs į šokėjų Lauryno ir Airidos nuotraukų triptiką, M.Meškauskas su šypsena prisiminė savo veido išraišką, kai atvaizdo apačioje išvydo eilute išsirikiavusius baltus taškelius. Pasirodo, tąkart fėjos į kasetę įmetė mažą plaukelį, kuris, prisilietęs prie kolodijaus, iškrėtė netikėtą pokštą.

"Visi naudojantieji kolodijaus techniką žino pasakojimą apie šlapio kolodijaus fėjas, kurios arba atiduoda paveikslėlį, arba ne. Taip, tai mitas, tačiau jis suteikia dar daugiau romantikos ir taip romantiškai technikai", – pokalbį ir pačias nuotraukas dar didesne paslaptimi apgaubė jų autorius.

Fotografavo draugus

Daugumoje nuotraukų įamžinti M.Meškausko draugai ir bičiuliai, su kuriais jis dirba arba leidžia laisvalaikį.

Tiesa, pačios pirmosios nuotraukos su televizijos laidų ir renginių vedėju Martynu Starkumi nėra. Ant sienų nepamatysite ir akimirkos, sustabdžiusios skrybėlėtojo bičiulio Vytaro Radzevičiaus susikaupimą.

"Modeliais tapo visi, su kuriais dirbau", – eidamas lengvu žingsniu kūrėjas akimis glostė kiekvieną savo darbą.

Šlapio kolodijaus technologija įamžino Marijono Mikutavičiaus žmonos devynių mėnesių laukimo grožį, henna tatuiruotėmis puoštą psichologės Ramunės Murauskienės pilvą, kino režisieriaus Donato Ulvydo ir jo mūzos susiliejimą, keramikės Nomedos Marčėnaitės šypseną ir begalvę gulbę jos rankose.

"Ši nuotrauka turėjo tapti vasarį kino teatruose pasirodysiančio filmo "Emilija iš Laisvės alėjos" plakatu. Vis dėlto prodiuseriai nusprendė, kad ji per niūri ir žiūrovai gali nesuprasti siunčiamos žinutės", – dulkes nuo virve apraizgyto merginos atvaizdo pūtė fotografas.

Prilaiko galvą ir rankas

Ekspozicijoje – bent kelis kartus padidintas argentiniečio Eduardo Gimenezo portretas.

Jis puošia ne tik Kauno viešosios bibliotekos fojė sieną, bet ir tango mokytojo temperamentingų dainų albumą. Bičiulio meistryste pasinaudojo ir M.Mikutavičius – dainininko veidas su šlapio kolodijaus prisilietimu įspaustas ant kompaktinės plokštelės "Lengvas būdas mesti klausytis" dėklo.

"Dariau du Markos portretus. Po pirmojo jis atsistojo ir išrėkė man į akis: galvojau – mirsiu!" – dainininką į ragą surietusią pozą prisiminė M.Meškauskas. Norint padaryti kuo kokybiškesnę nuotrauką, pasak menininko, reikia nejudėti – galutiniam rezultatui kenkia net menkiausias krustelėjimas.

Dariau du Markos portretus. Po pirmojo jis atsistojo ir išrėkė man į akis: galvojau – mirsiu.

"Pats fotografavimas gali trukti iki pusės minutės. Per tą laiką turi nemirksėti, realiai – nė nekvėpuoti. Sakote, pusė minutės – mažai? O jūs pabandykite", – nusijuokė pašnekovas. Tam, kad palengvintų modelių buvimą viena poza, M.Meškauskas savo studijoje iš už kampo traukia atramas, kurios dar karalienės Viktorijos laikais buvo naudojamos post mortem fotografijoje.

"Tik nesupraskite klaidingai. Šlapio kolodijaus ir pomirtinių nuotraukų niekas nesieja", – įvykiams už akių užbėgo fotografas.

Svajonėse – Prezidentė

Paklaustas, kuris atvaizdas mieliausias iš visų, fotografija susidomėjęs režisierius išliko diplomatiškas.

"Įsimyliu kiekvieną savo darytą nuotrauką. Kalbant aukštomis frazėmis, kiekvienoje jų yra labai didelis mano individualumo koeficientas", – M.Meškauskas neslėpė, kad darbuose įamžinti personažai nuotraukas vertino labai skirtingai. Dauguma jų savo veiduose pamatė tai, ką ilgą laiką bandė nuslėpti, o bene labiausiai žvelgdamos į savo atvaizdus lūpas kramtė moterys.

"Jos išgyvena dėl raukšlių, – po reikšmingos pauzės, giliai įkvėpęs, menininkas tęsė mintį. – Taip. Jos tikrai matyti, nes naudoju aštrius objektyvus ir kontrastingą apšvietimą. Raukšlės man gražu, nes jos – tarsi graži istorija žmogaus veide."

Ar yra veidas, kurį norėtų sustabdyti laike? Kaip ir kiekvienas menininkas, M.Meškauskas prasitarė turįs siekiamybę. Juokais ar ne, tačiau žinomas kaunietis paminėjo Dalią Grybauskaitę.

"Tik įdomu, ar ji rastų porą atliekamų valandų savo darbotvarkėje?" – šyptelėjo trumpam Kaune stabtelėjęs fotografas.

Kas? Mindaugo Meškausko fotografijų „Amžinas atvaizdas", sukurtų šlapio kolodijaus procesu, paroda.

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Radastų g. 2.

Kada? iki sausio 31 d.

Vilniaus galerijoje „Meno erdvė – Oslo namai“ kovo 20-ąją duris atvers unikali paroda. Joje fotografas Mindaugas Meškauskas pristatys fotografijas – ambrotipus, pagamintus vadinamąja šlapio kolodijaus technologija. Taip fotografijos buvo gaminamos XIX a. pabaigoje.

Mindaugas Meškauskas yra populiarių televizijos projektų režisierius.

"Šiais skaitmeninės fotografijos laikais, kai kiekvienas kišenėje nešiojasi fotografuoti galintį išmanujį telefoną, mane užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos. Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas man tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes", - pasakojo fotografas.

Apie kūrybinį procesą

Šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo žymiai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakas dagerotipijos procesas, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją.

Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas - šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma. Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ (graikiškai - ἀμβροτός — „nemirtingas“, τύπος — „atvaizdas“) yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.

Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas - dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.

Ambrotipų ir ferotipų gamybai naudojama chemija yra ne tik brangi. Jos nelengva ir įsigyti. Atvaizdo gamyba užtrunka gana ilgai - reikalingas tiek fotografuojamo objekto, tiek plokštelės bei chemijos paruošimas, tiek ir paties atvaizdo gamyba.

Fotografijai naudojamas didelio formato dumplinis fotoaparatas. Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ambrotipo dydis.

Apie pirmuosius žingsnius

Pradėti nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, yra pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausias, detaliai procesą aprašančias, XIX amžiaus knygas, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje. Kiek sunkiau Lietuvoje yra įsigyti reikiamos chemijos: Beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra toksiški, itin degūs ar net sprogūs, todėl didesnės jų dalies fiziniams asmenims neparduoda. Dėkui dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse.

Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai.
O vėliau jau prasideda didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai, nusivylimai, atradimai. Kūryba, kurios rezultatai dosniai atlygina visus vargus.

Apie parodą

Šioje parodoje pristatau savo draugų portretus. Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Paprastai didžiuliame tempe gyvenantis šiuolaikinis žmogus nesuvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Visiems mano fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš milžinišką 300 mm lešį, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti ir galiausiai – muistytis.

Darant šias šlapio kolodijaus nuotraukas paprastai susikaupiu ne tik aš pats, susikaupia ir fotografuojamasis. Kelios minutės apmąstymų, laukimo, suvokiant, kad bet koks neatsargus judesys sugadins tokį ilgą kelią iki rezultato, paprastai atsispindi gautame atvaizde. Tai yra kažkas giliau nei paviršutiniškos grimasos. Aš sakau, kad šiuose atvaizduose matyti žmogaus siela.