Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) su dirigentu Modestu Barkausku priešakyje atliks Piotro Čaikovskio uvertiūrą-fantaziją "Romeo ir Džuljeta" ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą "Šecherezada", o Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį koncertą D-dur smuiku grieš garsioji japonų smuikininkė Mayumi Kanagawa. Šis romantiškas įvykis ir tapo pretekstu pokalbiui su dirigentu M. Barkausku – prieš kiek daugiau nei metus tapusiu Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.
Nors batutą rankose jis laiko tvirtai ir užtikrintai, vis dar yra vadinamas jaunosios kartos atstovu, tačiau pats sako tokiu epitetu tik besidžiaugiantis. Su dirigentu kalbamės ne tik apie meilę muzikai, bet ir dirigento kasdienybę, iššūkius ir įkvėpimus.
– Kovo 30-osios koncerte su batuta stovėsite priešais LNSO. Tai tikrai nebus pirmas kartas, kai diriguosite šiam kolektyvui, tad ką jums, kaip dirigentui, reiškia kūrybiniai susitikimai būtent su šiuo orkestru?
– LNSO tikriausiai yra prestižiškiausias simfoninis orkestras Lietuvoje – tai užkoduota ir pavadinime, juk jis – nacionalinis. Priartėti prie šio kolektyvo ir jam diriguoti kiekvienam dirigentui yra garbė, man – taip pat. Tačiau asmenines simpatijas jaučiu dar ir todėl, kad būtent su juo pradėjau savo paties, kaip simfoninio orkestro dirigento, kūrybinį kelią – tokią galimybę man suteikė mano mokytojas maestro Juozas Domarkas: tuomet dalyvavau jaunųjų talentų festivalyje "Atžalynas", o vėliau drauge turėjome daug edukacinių ir kitų man ypač brangių projektų.
– Koncerte skambės programa pavadinimu "Meilė nugali viską". Ką slepia šis pavadinimas?
– Slepia be galo gražią muziką. Visi trys skambėsiantys opusai yra rusų tautinės mokyklos perlai: P.Čaikovskis – tai pats romantizmo branduolys, o jo uvertiūroje pasakojama klasika tapusi Romeo ir Džuljetos meilės istorija. N.Rimskį-Korsakovą galima būtų vadinti rusų romantinės orkestruotės patriarchu, o garsiojoje "Šecherezadoje" irgi plačiai vystoma meilės tema, tik siužetinė linija čia visai kitokia – siejasi su Artimųjų Rytų pasakų motyvais. S.Prokofejvas – jau kitos, neoklasicistinės epochos atstovas, tad skambėsiantis jo kūrinys siužetinės linijos neturi, tačiau tai – taip pat vienas iš koncertų smuikui šedevrų.
– Tęsiant meilės temą – kokia muzika dažniausiai randa vietą jūsų širdyje? Daugelis muzikantų sako, kad muzikiniai įsimylėjimo objektai dažnai keičiasi, bet gal vis dėlto turite savo mėgstamą žanrą, kompozitorių ar epochą?
– Iš tiesų, toji muzikinė meilė yra labai nepastovi – kaskart įsimyli vis kitą kūrinį. Kol jį studijuoji, analizuoji, neišvengiamai jis tampa labai brangus. Koncertui pasibaigus, negali jo taip lengvai pamiršti, bet po kurio laiko atsiranda kitas – tuomet pamilsti šį: atiduodi jam visą save, vėl analizuoji. O dar vėliau jau nebeprisimeni, ką mylėjai prieš tai. Meilė muzikai labai subtili ir greitai kintanti, bet esamuoju meilės laiku visų svarbiausia yra ją perteikti orkestrui, o šis ją transliuoja klausytojams – tokia nuolatinė cirkuliacija yra būtina. Ta nuolatinė cirkuliacija vyksta ir mano muzikinės meilės fronte – pastovių mėgstamų kūrinių tikrai neturiu, bet jaučiu dideles simpatijas XX amžiaus muzikai. Kartais labai smagu į viešumą iškelti mažai atliekamus ar nepelnytai užmirštus kūrinius, nes norisi parodyti publikai, kiek daug jos nuostabios ir skirtingos šiame pasaulyje yra.
Esamuoju meilės laiku visų svarbiausia yra ją perteikti orkestrui, o šis ją transliuoja klausytojams – tokia nuolatinė cirkuliacija yra būtina.
– Populiariosios muzikos iš repertuaro irgi neeliminuojate – su savo vadovaujamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ne kartą esate dalyvavę populiariosios muzikos projektuose.
– Jos tikrai neatsisakau, nes mano, kaip muziko, kelias nuo jos ir prasidėjo. Džiazas ir populiarioji muzika man labai patinka, nes ji tam tikra prasme yra konservatyvaus klasikinio meno papildymas. Juk klasikoje per 200 metų ne kažkas ir tepasikeitė – šiandien tebėra tie patys frakai, tas pats orkestras sėdi taip pat, dirigentas vis dar diriguoja taip pat – nugara į publiką. Ir nors atsiranda tam tikros naujesnės formos, jos tėra tik senųjų variantas.
– Dirigento paskirtis toli gražu nėra vien tik techninė: jis orkestre yra žmogus, kontroliuojantis ne tik tempą, dinamiką ar sinchroniškumą, bet ir estetinę muzikos skambesio pusę. Kaip randate kelius į savas atliekamų kūrinių interpretacijas?
– Įvairiai. Pirmiausia, žinoma, klausau ir lyginu skirtingų orkestrų interpretacijas, nes muziką juk kiekvienas girdi savaip. Jeigu leistume šiame ieškojimo procese dalyvauti orkestrui – tai būtų nesibaigiančios diskusijos, kaip kiekvienas girdi ir įsivaizduoja tam tikrą kūrinio vietą, nes interpretacija – labai individualus dalykas. Tačiau manoji yra ne tiek asmeniška, kiek tam tikras bendrų idėjų susisteminimas. Žinoma, galima ir nesiremti kitų nuomonėmis, pasirenkant neįprastą ar net šokiruojantį atlikimą. Kartais taip darau ir aš, tačiau tuomet yra būtinos patogios pasiruošimo sąlygos – nuoseklios repeticijos. Bet jeigu atlieki klasikinį repertuarą ir dar esi programos kviestinis dirigentas – nieko daug neprigalvosi: tenka rinktis standartinį variantą ir jį atlikti kiek galima geriau.
– Kiek tuomet atliekant klasiką yra svarbus autentiškumas?
– Dėmesys autentiškumui labai priklauso nuo to, kokiam orkestrui diriguoji – svarbu, ar tai yra kamerinis ar simfoninis kolektyvas, ar instrumentai autentiški, ar ne. Šiame kontekste kiek mažiau lankstesnis yra klasikinis simfoninis orkestras, kurio repertuaras dažniausiai yra gana standartinis. Tuomet jau ne tiek svarbu, ar diriguosiu aš, ar kitas dirigentas, toji muzika kaskart savaip suskamba jau atliekant. Juk kiekvieną kūrinį perskaitai tarsi knygą – jei esi skaitytojas, pats savaip ir sudiktuoji tam tikrą ritmą ir muzikinius akcentus, bet pats kūrinys lieka toks, kokį jį parašė autorius, tad kartu – ir autentiškas. Žinoma, visuomet galima ieškoti tam tikrų tembrinių spalvų niuansų – kur išryškinti ar prislopinti tam tikras instrumentų grupes. Tačiau orkestras juk yra didelis kolektyvas, tad net ir tempo ir ritmo diktavimas yra labai svarbus. Galbūt klausantis įrašo tokių subtilybių ir nepajusime, bet koncertinėje plotmėje jos labai svarbios. Iš visų šių mažų detalių ir susideda interpretacija, kuri sėkminga būna tuomet, kai sugebi užburti publiką.
– Kas užburia šiuolaikinę publiką? Šiandieniniame kontekste įvairiausia muzika yra prieinama kone kiekvienam, tad atėjusius klausytis klasikos sužavėti tikriausiai sunku?
– Išties, šiuolaikinė publika yra labai išranki ir ją nustebinti yra didelis iššūkis. Bet mane labiausiai džiugina momentai, kai jos stebinti nereikia – kai publika įvertina nuoširdų, gerai pavykusį koncertą. Vis dėlto gyvename tokiu laikmečiu, kai publika reikalauja ir kitokių dirgiklių – vaizdinio ar tekstinio stimulo, vien muzikos jau nebeužtenka. Koncertuodamas dažnai pastebiu, kad, suteikiant tuos papildomus dirgiklius, klasikinė muzika tampa paveikesnė – tada klausytojai ne tik girdi, bet ir mato, muzikinė mintis jiems yra aiškesnė.
– Bet ar tuomet tai netampa pataikavimu publikai?
– Tampa, neišvengiamai. Bet galima pataikauti ir subtiliai. Kita vertus, toks muzikos pateikimas yra tam tikra mūsų laikmečio klasikinės muzikos variacija.
– Šiuolaikiniame kontekste pakitęs ne tik klasikinės muzikos pateikimas, bet ir dirigento funkcija, taip pat ir gyvenimo būdas – šiems tenka daug keliauti diriguojant skirtingiems orkestrams. Kaip per tokį trumpą laiką įmanoma kokybiškai paruošti kūrinį?
– Taip, tokia šiuolaikinio dirigento realybė – pasiruošimui dažnai turime kelias dienas iki koncerto. Gavęs pasiūlymą iš orkestro, greitai pakuojiesi daiktus ir vyksti ten, kur tave kviečia, o kitos dienos vakare jau diriguoji koncerte, tad partitūrą kartais tenka išstudijuoti per naktį. Tačiau toks greitas vyksmas daro savo – teko patirti tokių kuriozų, kai išstudijavau vieną programą, o nuvažiavęs sužinojau, kad teks atlikti visai kitą. Tokiais atvejais tenka suktis iš padėties ir studijuoti partitūras greituoju būdu.
– O kada spėja atsirasti kontaktas su orkestru?
– Tuomet ir atsiskleidžia tavo gebėjimas bendrauti: labai svarbu ne tik užmegzti tam tikrą intrigą, bet ir išlaikyti ją iki pat koncertinio vakaro pabaigos, nes kitaip – neįdomu. Juk visi orkestrai turi puikius muzikinius įgūdžius, iš dirigento jiems reikia kažkokios muzikinės avantiūros ar paslapties. Kokią poziciją renkiesi, labai priklauso nuo situacijos – kartais reikia juos įkvėpti, o kartais tik atlikti metronomo funkciją. Kad greitai pajustum orkestre esantį mikroklimatą, neišvengiamai turi turėti nemažą psichologinių žinių bagažą – juk kaskart priešais save matai vis kitokį skirtingų žmonių rinkinį. Praėjusį sezoną man teko koncertuoti su bene dešimt kolektyvų, tad savo psichologines žinias pagilinau neišvengiamai – įpusėjus koncertinėms kelionėms jau pačiam buvo įdomu, kaip greitai pavyks įminti tą vidinės atmosferos mįslę ir kaip greitai pavyks rasti ryšį. Tai buvo ir patirtis, ir išbandymas. Tačiau, išanalizavęs ir klaidas, ir gerai pasisekusius dalykus, einu pirmyn.
– O kokias savybes, jūsų manymu, turėtų turėti tobulas šiuolaikinis dirigentas?
– Tai toks klausimas, neturintis rėmų – sunku apibrėžti, nes dirigento profesijoje telpa viskas: vadybiniai ir organizaciniai gebėjimai, muzikinės žinios ir įgūdžiai, psichologinės žinios. Šiandieniniame kontekste tikrai nebeužtenka vien gerai valdyti batutą. Kartą girdėjau kažkieno išsakytą frazę: "Gali būti vienas ryškiausių pasaulio dirigentų, bet diriguoti taip niekada ir neišmokti." Manau, tai labai taiklus pamąstymas, itin gerai atspindintis šiandieninį muzikinio pasaulio kontekstą. Man jis labai patinka.
– Tačiau kažkas taip pat yra pamąstęs, jog esi geras dirigentas tik tuomet, kai mažiausiai trečdalis orkestro tavęs nekenčia...
– Tikriausiai tai labai priklauso nuo to, prieš kokį orkestrą stovi – ar esi jo pagrindinis dirigentas, ar tik kviestinis, ar gali pakelti balsą, ar ne, ir ar tau to reikia apskritai. Anksčiau buvo kiek kitokios tradicijos, kai dirigentas ištisus dešimtmečius būdavo orkestro vadovas, veidas, formuotojas, tad tikriausiai tam tikros trinties tarp orkestro muzikantų natūraliai atsirasdavo. Dabar nuo to tarsi ir atsiribojama – dauguma sutarčių yra sezoninės, vėliau jos pratęsiamos arba ne. Kiekvienam orkestrui reikia gyvybės, kurią suteikia nauji iššūkiai ir pokyčiai. O šiuos inspiruoja dirigentų kaita, tad išvengiama ir tam tikros hierarchijos, kurios viršuje atsiduria dirigentas.
– Minėjote, jog teko ne kartą diriguoti ir užsienio orkestrams. Galbūt pastebėjote skirtumų tarp lietuviškų ir užsienio šalių orkestrų?
– Mūsų orkestrai labai profesionalūs, juose grojantys muzikantai yra aukšto profesinio lygio. Kaip didesnį skirtumą įžvelgčiau planavimo procesą – užsienyje repeticijos yra labiau detalizuotos, daugiau dėmesio skiriama saviruošai. Repeticijų koncerto programai jie dažniausiai turi mažiau, bet koncertų sezono metu parengia labai daug. Taip pat skiriasi specializacijos ir paskirtys – vieni susikoncentruoja į tam tikrą žanrą, kiti labiau tik akompanuoja, o treti, ypač kameriniai, atlieka daug savo šalies kompozitorių kūrybos, tad pagrindinį skirtumą ir sudaro jų atliekama programa.
Kiekvieną kūrinį perskaitai tarsi knygą – jei esi skaitytojas, pats savaip ir sudiktuoji tam tikrą ritmą ir muzikinius akcentus, bet pats kūrinys lieka toks, kokį jį parašė autorius.
– Lietuviškame kontekste irgi tenka diriguoti skirtingiems orkestrams. Ar yra skirtumas su batuta stovėti prieš kamerinį ir prieš simfoninį orkestrą?
– Pats dirigavimo procesas tikrai niekuo nesiskiria. Skiriasi tik repertuaras, kuris natūraliai susiformavo kitoks. Šių dviejų kitoniškumas labiau jaučiamas klausytojams, nes simfoniniame yra daugiau instrumentų, tad ir jo skambesys – sodresnis, turintis daugiau spalvų. Kamerinis yra kiek glaustesnis savo apimtimi ir dažniausiai labiau orientuotas į baroko ar rokoko muziką. Įsigalėjus klasicizmui, kompozitoriai kūrė vis didesniam žmonių skaičiui, tad vis reikėjo naujų atspalvių, kuriuos suteikė palaipsniui įtraukiami nauji instrumentai. Tuomet jau keitėsi ir dirigento vaidmuo: jeigu baroko laikotarpiu orkestrui vadovaudavo ansamblio kapelmeisteris ar pats kompozitorius, sėdėdamas prie klavesino, romantizmo laikotarpiu ir vėliau reikėjo atskiro žmogaus, kuris atliktų tik dirigento funkciją.
– Kuris variantas mielesnis jums pačiam – kamerinis ar simfoninis?
– Man labai patinka abu, tad tikrai labai džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti su abiem. Po Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurso Lenkijoje turėjau nemažai galimybių diriguoti būtent simfoniniam orkestrui. Tai buvo tikrai labai smagu, nes teko ruošti tokį repertuarą, kokį ne visuomet turiu galimybę pasirinkti pats.
– O kodėl jau susiformavusiam dirigentui vis dar svarbu dalyvauti konkursuose?
– Prieš keletą metų buvo mano trečias ir paskutinis bandymas, tąkart pasiteisinęs – tapau trečios vietos laureatu. Man, kaip dirigentui, visą laiką norisi pasižiūrėti į save iš šono, pasitikrinti, kiek galiu, kiek esu subrendęs, galų gale pasitikrinti ir savo imuninę nervų sistemą. Retai juk susimąstome, kad daugybė žmonių, lipdami į sceną, patiria baimę ar bent jau diskomfortą. Aš tikrai nesu išimtis, tad man buvo įdomu ne tik save pasitikrinti, bet ir tą baimę nugalėti.
– Bet juk lipant į sceną kone kasdien, scenos baimė turėtų sumažėti?
– Didelės baimės nejaučiu, tačiau jaudulys visuomet yra. Aš jo neneigiu, atvirkščiai – stengiuosi su juo susigyventi ir geriau save pažinti: analizuoju, kokie procesai vyksta prieš koncertus ar premjeras, nes kiekvienu atveju būti dirigentu yra didelė atsakomybė. Ir čia aš nematau nieko išskirtinio – tikriausiai net būtų keista, jeigu nesijaudinčiau dėl to, kaip pavyks suvaldyti orkestrą, kaip į muziką reaguos publika, kaip su ja įvyks kontaktas. Kiekvienas koncertas yra gyvas procesas, turintis daugybę niuansų.
– Nors turite gana daug profesinės patirties, prie jūsų pavardės vis dar atsiranda epitetas "jaunosios kartos dirigentas". Ar įžvelgtumėte skirtumus tarp jaunosios ir senosios kartos šios profesijos atstovų?
– Sunku įvardyti, kas yra ta naujoji ar senoji karta. Manyčiau, kad dirigento profesijoje reikėtų vengti tokių sąvokų, nes čia tiesiog negali būti senas savo supratimu ir mintimis. Kita vertus, negali būti ir jaunas, nes branda yra tavo pliusas. Tarp amžiumi jaunesnio ir senesnio dirigento skirtumas gali būti tik toks, kad nuolatos dirbant su orkestrais sukaupiama patirtis, kuri sustiprina pasitikėjimą ir veda pirmyn.
– Jūsų sprendimas tapti dirigentu buvo gana vėlyvas – į Šiaulių konservatoriją įstojote net nesimokęs muzikos mokykloje. Viename interviu esate sakęs, kad muzika visuomet buvo arti jūsų, tačiau gana ilgai svarstėte, į kurią sritį norėtumėte gilintis labiausiai. Tad kokie buvo dirigento profesijos pasirinkimo motyvai?
– Tikriausiai tai smalsumas ir norėjimas suprasti, kas parašyta partitūroje – visuomet, klausant muzikos, labai rūpėjo įminti kompozitoriaus šaradą ar enigmą. Juk visoje kūrinio atlikimo hierarchijoje pats svarbiausias yra kompozitorius, o jungtis tarp jo ir publikos – dirigentas, kuriam tenka užduotis tą kompozitoriaus paslaptį atskleisti. Būtent tai mane visuomet žavėjo ir skatino išsamiau domėtis klasikine muzika ir žengti dirigento keliu.
– O ar egzistuoja dirigentas autoritetas, kuris jus įkvepia?
– Tikrai taip. Mėgstu virtuoziškus dirigentus. Labiausiai imponuoja Carlos Kleiberis ir Leonardas Bernsteinas. Abu tikrai buvo ryškūs ne tiek manualine technika, kiek savo ekspresija, atsispindėjusia jų veido išraiškose ir akių kontakte su orkestro muzikantais. Tai buvo dirigentai, sugebėję orkestrą išvesti iš komforto zonos, tad ne tik jų koncertiniuose atlikimuose, bet ir įrašuose interpretacijos yra unikalios. Tai mane labai žavi.
– Kas dar jus įkvepia?
– Noras žinoti, išmokti, atskleisti, papasakoti, dalytis. Jeigu pajauti muzikos skleidžiamą virpesį, žinai už jos slypinčią istoriją, o galbūt net ir paslaptį ir dar pavyksta tai perteikti klausytojams, jautiesi misiją atlikęs tinkamai. Tos akimirkos labiausiai ir įkvepia.
