Kaip pranešė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, garsaus mokslininko artimieji siekia populiarinti T. Šanino  (1930–2020) intelektualinius ir edukacinius pasiekimus ir sugrąžinti jo palikimą gimtajam miestui.

T. Šaninas sovietmečiu su mama buvo ištremtas į Altajaus kraštą, tėvas – į Sverdlovską, o Vilniuje likusią sesutę ir senelį Paneriuose nužudė naciai.

Po Antrojo pasaulinio karo T. Šaninas emigravo į Izraelį, tapo nepriklausomybės karo didvyriu, baigė Hebrajų universitetą Jeruzalėje, Jungtinėje Karalystėje apgynė daktaro disertaciją ir tapo Mančesterio universiteto sociologijos profesoriumi.

„Sėkmės paslaptis – drąsa: nesibaiminkite naujų studijų, programų, iššūkių ir nebijokite pažinti nauja“, – yra sakęs T. Šaninas.

Sėkmės paslaptis – drąsa: nesibaiminkite naujų studijų, programų, iššūkių ir nebijokite pažinti nauja.

Konferencijai pasirinkta diena – T. Šanino gimtadienis. Renginyje daugiausia dėmesio bus skiriama mokslininko gyvenimo istorijai ir jo propaguotoms edukacinėms idėjoms.

Renginyje dalyvaus T. Šanino bendražygiai, bičiuliai ir mokiniai, taip pat jo našlė Šulamit Ramon-Šanin. Apie tarpukario Vilnių, mokslininko gimtąjį miestą, papasakos poetas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova.

Istorijos tyrinėtoja Galina Baranova aptars to meto Lietuvos žydų gyvenimą. T. Šanino biografas Aleksandras Archangelskis atskleis, kaip žymaus vilniečio gyvenimas nulėmė jo įsitikinimus ir suformavo jo švietimo koncepciją.

Aliona Ledeniova iš Londono universitetinio koledžo, Viktoras Vachštainas iš Izraelio Arielio universiteto ir Ivanas Peškovas iš Poznanės universiteto kalbės apie įvairius T. Šanino mokslinio palikimo aspektus – jo ekonominių ir sociologinių teorijų raidą.

Seminare taip pat dalyvaus svečiai iš Suomijos, Vokietijos.

Šiemet, praėjus trejiems metams po T. Šanino mirties, jo žmona ir bičiuliai Vilniuje įkūrė Tarptautinį Teodoro Šanino fondą. Šiam įvykiui per konferenciją savo pasisakymą dedikuos istorikas Andrejus Zorinas iš Oksfordo universiteto.

Kaip skelbiama, mokslininkas parašė šimtus sociologijos, neformaliosios ekonomikos, agrarinės istorijos ir antropologijos darbų, kurie padarė perversmą šiose disciplinose.

Fondas siekia sugrąžinti T. Šanino mokslinį palikimą Vilniui, skelbti jo veikalus, remti tyrimus ir konferencijas, susijusias su velionio akademiniais interesais, skatinti švietimo iniciatyvas, paremtas jo teorijomis ir metodais.

T. Šanino pastangomis kūrėsi naujos akademinės įstaigos. 10-ajame dešimtmetyje T. Šaninas įkūrė Maskvos aukštąją socialinių ir ekonominių mokslų mokyklą, geriau žinomą kaip „Šaninka“. Mokyklos mokslo laipsnius aprobavo Mančesterio universitetas Jungtinėje Karalystėje. Iki 2022 metų vasario tai buvo vienas geriausių nepriklausomų universitetų Rusijoje ir Rytų Europoje.

T. Šaninui skirta konferencija Samuelio Bako muziejuje yra visuomenei atviras renginys, jis vyks anglų kalba.

Plačiau apie tai papasakojo Valstybės mokslų centro mokslininkas Gytis Dudas.

– Gripas ar COVID-19 gali mums sukelti didesnių problemų šiais metais?

– Abejoju, ar yra išsiaiškinta, kokia yra ilgalaikė COVID-19 keliama našta. Žinoma, akivaizdžiai matome, kad nesimato ligoninių apgulties. Tas didžiąja dalimi yra nulemta to, kad praktiškai visas pasaulis yra persirgęs šia infekcija. Tačiau tas imuninis kraštovaizdis, kuo žmonės yra persirgę, nėra visiškai suvienodėjęs, todėl labai sunku paskaičiuoti, kuris virusas ilgainiui kels didesnę naštą. Abiem atvejais turime skiepus. Jie galbūt nepasižymi labai efektyvia apsauga nuo užsikrėtimo, tačiau apsaugo nuo sunkesnių ligos atvejų ar nuo mirties. Tokiose šalyse kaip JAV yra visiškai įprasta paskiepyti savo didžiąją dalį populiacijos nuo gripo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– COVID-19 turėjo daug atmainų. Atrodo, kad žmonės nebenori girdėti apie tas atmainas. Mes prisimename tuščias gatves, kurios buvo per pačią pandemiją. COVID-19 jau nebegąsdina žmonių. Ar negali nutikti taip, kad kai žmonės atsipalaiduos per daug, virusas gali mutuoti į kažkokią naują atmainą, kuri ir vėl gali būti grėsminga?

Neįmanoma pasakyti, neįmanoma prognozuoti.

– Kai kalbame būtent apie šį virusą, kuris šiuo metu cirkuliuoja žmonėse, jam yra mažai galimybių evoliucionuoti. Praktiškai visi esame persirgę ir dėl to ta viruso įvairovė yra palyginus ribota. Jei žmogaus imuninė sistema neveikia efektyviai, ji negali pilnai išnaikinti viruso jo organizme. Kartais tokiomis aplinkybėmis susidaro galimybės, kurios leidžia COVID-19 virusui žmogų užkrėsti mėnesių mėnesiais. Jei virusas patiria tam tikrą evoliucinį spaudimą iš žmogaus imuninės sistemos, jis gali pakisti taip, kad likusioje visuomenėje esantis atsakas nebegali jo atpažinti. Manome, kad Omicron palikuonys pateko į žmogų nusilpusia imunine sistema, ir tada po kurio laiko peršoko atgal į žmones. Omicron atrodė skirtingai nuo visų prieš tai cirkuliavusių atmainų. Egzistuoja tikimybė, kad kažkur vyksta analogiškas įvykis. Mes apie tai jau žinome. Neseniai atrasta atmaina B.2.86 yra visiškai analogiškas atvejis. Mes tik nematome, kad tai sukeltų kažkokių, didesnių bėdų. Taip pat žinome, kad virusas yra pakankamai neišrankus, juo gali užsikrėsti beveik visi žinduoliai. Matome tolimesnį, efektyvų viruso perdavimą. Tai reiškia, kad praėjus dešimtmečiams mes galime atsidurti situacijoje, kur virusas, kuris cirkuliuoja žmonėse, visiškai skirsis nuo cirkuliuojančio gyvūnuose.

– Ar šie metai bus ramūs?

– To neįmanoma pasakyti, neįmanoma prognozuoti. Tam reikia žinoti, kuo žmonės yra persirgę, koks efektyvus yra jų sudarytas imuninis atsakas. Abejoju, kad bet kas, kas yra kilę iš Omicron, keltų didesnių bėdų, kurios reikalautų rimtesnės reakcijos iš valstybės.

A. Lašas atviras: jaunam, perspektyviam mokslininkui, baigusiam doktorantūros studijas gerame užsienio universitete, jis gali pasiūlyti vos 1000 eurų atlyginimą „į rankas“. – Tiek gauna prekybos centro pardavėjas su šiokia tokia patirtimi, – lygina A. Lašas.

Pavyzdžiui, užsienio universitete jaunas specialistas iš karto gali pretenduoti į 2000 – 3000 eurų atlygį. – Būna atvejų, kai net bankas Lietuvoje atsisako suteikti paskolą universiteto dėstytojui, nes jo pajamos per mažos, – apverktiną Lietuvos švietimo darbuotojų situaciją apibūdina KTU dekanas. Ne ką geresnė situacija ir stojančiųjų tarpe. Kai kurios kolegijos norintiems studijuoti aukštojoje mokykloje net nuleido kartelę iki vieno balo iš dešimties.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje taip pat aptarsime bendrabučių bei pačių studijų kokybę ir perduosime linkėjimus žadėjusiems iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižine.

A. J. Stanaitis gimė 1934-aisiais Marijampolės apskrityje, Ąžuolų Būdos kaime, studijavo Vilniaus universitete.

Profesorius dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Geologijos ir geografijos institute bei Lietuvos edukologijos universitete. A. J. Stanaitis paskelbė apie 500 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių.

Profesorius apdovanotas Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premija už nuopelnus šalies gamtosaugai, Lietuvos geografų draugijos Kazio Pakšto medaliu už geografijos žinių sklaidą, pedagoginę ir organizacinę veiklą, Kūno kultūros ir sporto departamento sporto garbės Komandoro ženklu už nuopelnus Lietuvos sportui, Lietuvos edukologijos universiteto medaliu už nuopelnus universitetui.

1934 metais Marijampolės apskrityje, Surgučių kaime, gimęs kunigas yra dirbęs žurnalistu bei vertėju, dėstė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedroje, Poznanės A. Mickevičiaus universitete bei Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

K. J. Ambrasas taip pat buvo įsitraukęs į katalikiško pogrindžio veiklą. Prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, o vėliau ir „Aušros“ tekstų redagavimo, pats rašė tekstus šiems leidiniams.

„Dėl intensyvių kontaktų su kunigais, dažnų susitikinėjimų su užsieniečiais mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje ir kitur KGB nuolat buvo sekamas, kviečiamas į apklausas“, – nurodoma pranešime.

K. J. Ambrasas bus palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Anot komisijos pirmininko Virginijaus Valentinavičiaus, „nugalėtojas siūlo unikalią idėją – Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus tekstuose slypinčios valstybės filosofijos refleksiją“.

V. Bartninkas stipendijos skyrimo komisijai pateikė projektą „Valstybė kaip veiklos subjektas Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“.

Tyrimo tikslas – pasitelkus idėjų ir sąvokų istorijos prieigą analizuoti P. Dirgėlos ir G. Beresnevičiaus tekstuose „valstybės“ sąvoką, jos reikšmės ir prasmės, valstybės veiklumo sampratą, pateikti abiejų autorių lyginamąją valstybės istorinę ir politinę koncepciją, pranešė Seimas.

„Laureato paraiška žada metodologiškai išgrynintą žvilgsnį į valstybingumo apmąstymą lietuvių literatūroje ir publicistikoje“, – per stipendijos skyrimo komisijos posėdį teigė literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Laureato paraiška žada metodologiškai išgrynintą žvilgsnį į valstybingumo apmąstymą lietuvių literatūroje ir publicistikoje.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija kasmet skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus bei konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

V. Bartninkas 2014 metais baigė Vilniaus universitete filosofijos bakalauro studijas, Kembridžo universitete Jungtinėje Karalystėje įgijo klasikinių studijų magistro laipsnį, 2019 metais ten pat gavo daktaro laipsnį.

Studijų užsienyje metais V. Bartninkas iš senosios graikų į lietuvių kalbą išvertė Platono dialogus „Lisidas“ ir „Alkibijadas“, dirbo prie šių veikalų mokslinių komentarų. Atitinkamai 2014 metais ir 2016 metais jis paskelbė šių dviejų dialogų leidimus.

Tuo pačiu metu V. Bartninkas susidomėjo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato rašytojo P. Dirgėlos kūryboje plėtojamomis politinėmis idėjomis, nagrinėjo jo istoriosofinių romanų mintis, ypač geopolitines koncepcijas, skirtas Lietuvos santykiui su Švedija, Lenkija ir Rusija, bei požiūrį į Lietuvos valstybingumo tradiciją ir tęstinumą. Siekdamas aktualizuoti P. Dirgėlos paveldą ir jį pristatyti platesniam skaitytojų ratui, parengė interviu ciklą su rašytoju apie jo gyvenimo kelią, kūrybą ir visuomeninę veiklą. Pokalbiai išleisti atskira knyga po rašytojo mirties 2016 metais.

Po studijų 2019 metais grįžęs į Lietuvą V. Bartninkas akademinę veiklą tęsia Vilniaus universitete. Jis išleido aštuonis mokslinius straipsnius ir monografijos dalis apie lietuvių ir senovės graikų, Aristotelio ir Platono filosofinę ir politinę mintį.

V. Bartninkas šiuo metu baigia įgyvendinti antrąjį podoktorantūros projektą, kuriame tiria Antikos pilietiškumo ir nuosaikaus politinio veikimo modelių pritaikomumą šių dienų politiniams iššūkiams. Savo mokslinę veiklą sieja su dėstymu studentams.

54 metų D. Kolkeris mirė sekmadienį vienoje Maskvos ligoninėje.

Į ligoninę jis buvo perkeltas iš sostinės kalėjimo, teigiama oficialiame pranešime, kurį Rusijos socialiniame tinkle „VKontakte“ paskelbė velionio sūnus Maksimas Kolkeris.

Prieš dvi dienas Novosibirsko miesto teismas pranešė, kad D. Kolkeris buvo suimtas dviem mėnesiams.

Jis buvo apkaltintas „valstybės išdavyste“ ir „šnipinėjimu“ svetimos valstybės naudai. Už šiuos nusikaltimus numatyta iki 20 metų laisvės atėmimo bausmė.

Pasak šeimos, mokslininkas buvo saugumo tarnybos agentų suimtas vienoje Novosibirsko klinikoje, kur gulėjo dėl vėžio. Jis buvo perkeltas į Maskvą, nepaisant jo sveikatos būklės.

„FSB (Federalinė saugumo tarnyba) nužudė mano tėvą. Jie žinojo apie jo būklę, bet išvežė iš ligoninės“, – sekmadienį parašė M. Koleris socialiniame tinkle.

Jo šeimai net nebuvo leista su juo atsisveikinti.

„Ačiū tau, mano šalie!!! Jo šeimai net nebuvo leista su juo atsisveikinti“, – pridūrė jis.

Kaip rašoma Novosibirsko valstybinio universiteto interneto svetainėje, Kolkeris buvo lazerių specialistas, vadovavo kvantinių ir optinių technologijų laboratorijai. Pasak jo sūnaus, jis buvo įtariamas šnipinėjimu, kai sudalyvavo vienoje tarptautinėje konferencijoje Kinijoje.

Toje konferencijoje, kaip pasakojo mokslininkas, jį nuolat lydėjo FSB agentai, turėję užtikrinti, kad jis nenutekintų jokios slaptos informacijos.

Rusijoje mokslininkai dažnai būna apkaltinami šnipinėjimu ir nuteisiami.

Dr. E. Vėbra 1990–1994 metais vadovavo Aplinkos apsaugos departamentui, kuris vėliau tapo Aplinkos ministerija. Jis daug prisidėjo prie Lietuvos aplinkos apsaugos politikos formavimo atkūrus Nepriklausomybę, aplinkosaugos teisėkūros, rašė mokslinius straipsnius aktualiomis aplinkos temomis.

Ministerija reiškia užuojautą artimiesiems ir bendražygiams.

Nors jau daugiau nei 30 metų esame laisvi, kartkartėmis pasigirsta kandžių komentarų, kad net šiandien, būdami nepriklausomos Lietuvos piliečiais, nesame išties laisvi, neva, priklausymas Europos Sąjungai niekuo nesiskiria nuo sovietinės okupacijos, o pandemijos laikotarpiu smarkiai suvaržomos žmonių teisės.

Ir vis dar galima išgirsti sakant, neva „prie ruso geriau buvo“. Anot A. Grišino, apskritai nėra vieno atsakymo, ką Lietuvai ir jos gyventojams reiškia laisvė. Savo monografijoje nagrinėjęs posovietinės tapatybės bruožus Vidurio ir Rytų Europoje, mokslininkas pabrėžia, kad posovietinė patirtis skirtingose regiono šalyse skiriasi, tačiau yra ir vienijančių bruožų, kuriuos pastebi ir pažįsta daugelis okupaciją patyrusių europiečių.

Jis taip pat teigia, kad posovietinė mąstysena nėra tik šį režimą patyrusių žmonių atmintyje – tai ilgainiui susiformavęs požiūris, kurį tėvai ir įvairios komunikacinės priemonės perdavė ir jaunajai kartai. O jaunimas, maištaudamas prieš tėvų vertybes, sovietinius simbolius gali pasirinkti kaip saviraiškos priemonę.

Pokalbis su A.Grišinu apie posovietinį palikimą mūsų sąmonėje – „Kauno dienos“ studijoje.

Feisbuke jis šeštadienį pranešė, kad pagrindinė sprendimo priežastis – tai, jog aktyvus dalyvavimas tarybose užėmė pernelyg daug laiko, nors pati taryba „parodė, kad Lietuvoje galima diskutuoti pateikiant mokslu pagrįstus argumentus“.

Kartu jis pripažino, kad Vyriausybė, jo nuomone, valdydama pandemija, darė nemažai klaidų.

„Epidemijos valdymo sprendimai yra neišvengiamas kompromisas tarp įvairių nesuderinamų prioritetų, to ką reikėtų daryti ir svarbiausia tarp to kas yra įmanoma padaryti su turimais resursais. Niekada nepritariau visiems Vyriausybės sprendimams, buvo padaryta nemažai klaidų, bet nemanau kad su turimais valstybinių institucijų resursais ir kompetencijomis buvo galima padaryti reikšmingai geriau“, – rašė ekspertas.

Toliau reikšiu savo nuomonę epidemijos valdymo klausimais, ne taip aktyviai kaip iki šiol, bet jau kaip eilinis Lietuvos Respublikos pilietis.

„Nors iš aktyvios tarybų veiklos pasitraukiu, epidemija nepasibaigė. Toliau reikšiu savo nuomonę epidemijos valdymo klausimais, ne taip aktyviai kaip iki šiol, bet jau kaip eilinis Lietuvos Respublikos pilietis“, – teigia V. Zemlys-Balevičius.

Patariamąją ekspertų tarybą iki šiol sudarė dešimt ekspertų –  medikai, mokslininkai, pramonininkų ir verslo atstovai.