Visą savaitgalį už labiausiai patikusią morę šiauliečiai buvo kviečiami balsuoti Šiaulių kultūros centro feisbuko paskyroje. Socialinio tinklo naudotojai išrinko tris „baisiai gražias“ mores: pirmoji vieta atiteko lopšelio-darželio „Vaikystė“ morei , kuri surinko 1075 „patiktukus“. Antroji vieta skirta lopšeliui-darželiui „Eglutė“ – 1036 , trečioji  – lopšeliui-darželiui „Drugelis“, kurio morė surinko 788 paspaudimus „patinka“. Organizatoriai  išrinko savo simpatiją – lopšelio-darželio „Ežerėlis“ morę. 

Organizatoriai  išrinko savo simpatiją. Organizatorių nuotr. 

Vasario 12 d. 18 val. vyks „Baisiai gražių morių išlydėtuvės“. Iš Kaštonų alėjos persirengėliai ir morės keliaus į Šiaulių Didždvario gimnazijos stadioną, triukšmingai pritariant Šiaulių miesto Dainų muzikos mokyklos vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Vieversėlis“ (vad. Arūnas Stankus), kur bus deginama Morė. 

(Pa)tvarios Užgavėnės taip pat jungiasi prie Klaipėdos šviesų festivalio, todėl jau nuo vakar kitokią Morę, dailiai apšviestą, galima pamatyti ir ja pasigrožėti MLIM kieme (Bažnyčių g. 4). Instaliacijos autorius – Povilas Šorys.

Šeštadienį 16 val. prasidės persirengėlių tvarumo bumas, 17.45 val. – tradicinis Užgavėnių mūšis „Kanaplašis“, 18 val. – Morės pabaigtuvės.

Šiemetėse Užgavėnėse publika girdės radijo stoties „Tararai“ vedėjo, dirbančio „nuotoliniu būdu“ tiesiogiai iš savo „Lauko SPA / kontoros“, ekskliuzyvines laidas, pavyzdžiui – „Ateities permainos“, rubriką – „Šaukštai po pietų“ ir daugelį kitų perliukų. Šventės pagrindinis akcentas – tvarumo idėja. Dėl to vyks viešas persirengėlių tvarumo strategijos idėjų ir išėmėjų pri(si)statymas (kūrimas ir įgyvendinimas „čia ir dabar“). Labai gudriai pasakyta, ar ne? Norintiems suprasti, apie ką kalbama, teks patiems ateiti ir viską pamatyti.

Šventės pagrindinis akcentas – tvarumo idėja.

Ko mums reikia? Duonos ir žaidimų! Todėl šventės metu vyks tvarumo bumo apžvalgos turas. Jo dalyviams reikės aplankyti aštuonis punktus (palapines) – gauti specialų anspaudą, o infokioske atsiimti prizą. Svarbu, kad žaidimo kortelės bus dalijamos tik laimės ketvirčių metu, gyvai grojant kapelijai „Mingė“. Kortelių skaičius ribotas.

Šventėje taip pat bus galima pamatyti įvairių Užgavėnių kaukių ir susitikti su jų gamintojais. Etnokultūros centras kviečia užsukti ir į Raimondo Baškio „Užgavėnių medinukų“ parodą (Daržų g. 10). Na, o sykiu galima užeiti ir pas kaimynus į „10 Tiltų kiemą“ pasivaišinti blynais ir šiupiniu. O kur dar išskirtinė galimybė paragauti Sedos pusmarškonės košės. Aktyvaus laisvalaikio gerbėjus pajudėti iš peties kvies judumo centras „MUŠAbėk – vejaRĖK“, kur bus galima susipažinti su įvairiomis etnopramogomis.

Visiems kitiems suplanuotiems Užgavėnių malonumams surašyti ir jaučio odos neužtektų, todėl geriau ateiti ir pamatyti patiems kitokį Morės veidą.

Aukciono pradžią Plungės kultūros centras skelbs pirmadienį, vasario 15-ąją, 15 val. socialinio tinklo „Facebook“ savo paskyroje. Aukcionas tęsis iki vasario 16-osios 16 val. Visi gyvai norėsiantys apžiūrėti, pačiupinėti, įvertinti prekę ar su ja įsiamžinti, galės ateiti į Senamiesčio aikštę, kurioje ir puikuosis Morė.

Norintys pirmieji įsigyti Morę ir galbūt savo kieme ją sudeginti ir tuo pasipuikuoti, o gal iki kitų metų išsaugoti, turės po Morės nuotrauka kultūros centro „Facebook“ paskyroje parašyti Morę šlovinantį eilėraštį, o gal sudainuoti dainą. Aukciono dalyvių kūrybiškumą vertins solidi komisija, kuriai vadovaus Kanapinis.

Kūrybingiausiai pagarbinęs Morę ir bus šio linksmo užgavėniško aukciono nugalėtojas.

Prisitaikant prie karantino sąlygų, žmonės kviečiami jas švęsti nesibūriuojant, tačiau laikantis esminių šventės elementų: Užgavėnių dieną prisidengti kauke, sočiai pavalgyti, pamiršti visas žiemos negandas ir laukti šviesesnio, geresnio pavasario, rašoma centro pranešime.

Nuo penktadienio Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto stovi Užgavėnių Morė – Koronės vardu praminta 3 metrų dydžio sniego skulptūra. Jos išvaizdoje atsispindi šių dienų aktualijos: galvą puošia karūna, o vietoje plaštakų – viruso daleles imituojantys elementai. Kviečia ją lankyti ir fotografuotis, tačiau perspėjama, jog lankymas galimas tik po vieną namų ūkį!

Paprastai per Užgavėnių šventę Morė būna sudeginama ar kitaip sunaikinama, simboliškai atsikratant visų slegiančių rūpesčių bei atbaidant blogio jėgas. Tačiau šįsyk ji paliekama ištirpti, tikintis, jog kartu su More pasitrauks ir pastaruosius metus Lietuvą varginusi pandemija.

Kaukės ir kaukėtieji tapo tokia įprasta kasdienybe, o neatpažinti bendradarbio ar kaimyno – anokia čia naujiena.

Jau 40 metų kiekvienos žiemos pabaigoje Lietuvos liaudies buities muziejus drauge su gausiu būriu persirengėlių ir linksmai nusiteikusių lankytojų juoku baido negeroves, daug ir skaniai valgo bei, žinoma, degina Morę! Nors šie metai – išskirtiniai, tačiau negalime apsieiti be Užgavėnių. Todėl dalijamės penkiais pasiūlymais, kaip smagiai atšvęsti linksmiausią metų šventę – Užgavėnes.

1. Išlydėti Morę į dausas

Morė – blogio, nelaimių, tamsos ir žiemos simbolis. Po tokios žiemos tikriausiai nesunkiai sugalvotume, ką norėtume pamiršti, sudeginti, atsikratyti? Tai ir padarykime! Tiesioginę Morės deginimo transliaciją kviečiame stebėti saugiai ir šiltai sėdint namuose vasario 12 d., penktadienį, 13 val. Lietuvos liaudies buities muziejaus "Facebook" paskyroje.

LLBM nuotr.

2. Pavalgyti taip, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą!

Labai svarbi Užgavėnių šventės dalis – skanus ir riebus maistas. O ar jau sugalvojote, ką valgysite per šias Užgavėnes? Blynus? Ar žinojote, kad šeimininkės blynus kepdavo persirengėliams vaišinti, o šeimai ruošdavo gardų šiupinį? Per šias Užgavėnes siūlome išmėginti itin gardų ir sotų šiupinį pagal receptą iš Mažosios Lietuvos, kurį pristato edukatorė Agnė Augustaitienė. Jį taip pat rasite muziejaus "Facebook" paskyroje.

3. Juoktis iš kitų kaukių

Jei atvyksite pasivaikščioti į Lietuvos liaudies buities muziejų ir čia įsikūrusį miestelį, tik neišsigąskite išvydę į jus žvelgiančias patrakusias Užgavėnių kaukes. Iš muziejaus miestelio pastatų langų praeivius akylai stebi tautodailininko-medžio meistro Sauliaus Tamulio pagamintos tradicinės kaukės, o iš spaudos kiosko moja pati Morė! O kokie išdykę mokiniai susirinko į Pradžios mokyklą? Tai – Elektrėnų meno mokyklos dailės skyriaus mokinių pagamintos kaukės.

4. Likti neatpažintu po Užgavėnių kauke

Senovėje buvo tikima, kad tik tas, kuris po Užgavėnių kauke liks neatpažintas, tais metais tikrai bus laimingas. Taigi verta pasistengti ir įprastines apsaugines kaukes bent jau savaitgaliui kūrybingai pritaikyti šiai šventei taip, kad ir patiems būtų smagu, ir praeivius per saugų atstumą pralinksmintumėte. Juk protėviai, tikėję ypatinga juoko galia numarinti žiemą ir pažadinti pavasarį, pasirodo, buvo teisūs – juoko terapija ligi šiol gyva!

LLBM nuotr.

5. Šėlioti ir džiaugtis sniegu

Po rimtų Užgavėnių linksmybių sniego tuoj gali ir nebelikti. Raginame naudotis išskirtine proga džiaugtis visais žiemos ir sniego teikiamais malonumais, šėlioti ir garsiai juoktis. Ar jau spėjote pavažinėti rogutėmis, čiuožti pačiūžomis, voliotis sniege, suktis ant kalvarato? Beje, buvo tikima, kad laistymasis vandeniu per Užgavėnes žada derlingus metus ir greitą sniego virtimą lietumi, t.y. pavasario atėjimą! Savo juoku ir gera nuotaika vykite lauk tamsą, blogas mintis ir pavasaris tikrai greičiau ateis!

Tikime, kad išbandę bent vieną iš penkių pasiūlymų prisiminsite šias Užgavėnes kaip tikrai smagias ir išskirtines. O kas, jei išbandytumėte visus penkis? Galbūt pavasaris tuoj pat atlėktų?

Danės gatvėje švęsti susirinkę uostamiesčio žmonės ir svečiai lankėsi Užgavėnių turgelyje Danės gatvėje, o persirengėliai juos įsuko į įvairiausias linksmybes Atgimimo aikštėje.

Pagrindiniai šventės personažai Lašininis ir Kanapinis ieškojo minioje savo gerbėjų ir palaikytojų, nepaliaudami kovojo, nors visiems ir taip aišku, kuris tą dieną turėjo laimėti.

Daktarai gydė žmones visokiomis bjaurybėmis, bet dėl sveikatos viską galima iškęsti. Giltinė ne vienam norėjo papjauti pakinklius, bet jai nesisekė, o visokios ilganosės, ilgasijonės bobos skubėjo šluoti kelią.

Mirusios žiemos personifikacija – negyvėlis subūrė aplink save visą būrį kaukėtų gedėtojų, o už paaukotą pinigėlį smalsuoliai gavo progą atsisveikinti su „velioniu“.

Užgavėnių radijas vertė kvatoti, mat skelbimai, žinios ir patarimai priminė mūsų kasdienybę ir leido iš jos pasišaipyti.

Aikštė buvo pilna žmonių, kas nepabūgo žvarbaus vėjo, džiaugėsi, nes išradingai pagamintos kaukės ir jų krečiamos išdaigos buvo draugiškos ir šmaikščios.

Popietę miesto širdyje prasidėjo perdirbtų idėjų mugė, kurią vainikavo Morės ir visokio blogio perdirbimas į pelenus.

Kaip ir kasmet Užgavėnės subūrė ir pavasario išsiilgusius, ir šaltojo sezono mėgėjus, mat ši šventė – žiemos virsmas į pavasarį, žiemos palydos, yra triukšmingas pavasario žadinimo ritualas. Tad ir Klaipėdos Užgavėnių šventėje šįkart plėtotos taršos, rūšiavimo, perdirbimo temos.

Pabrangęs įėjimas

Dar nuo seno tikėta, kad per Užgavėnes nevalia dirbti, antraip nelaimę prisišauksi – vėjai stogus nuplėšys, o lašinius kirminai užpuls. Kad taip nenutiktų, žmonės linksmindavosi kuo atokiau namų. Tradicijos nesikeičia – vasariui skaičiuojant paskutiniąsias dienas, Rumšiškėse rinkosi žmonės iš Kauno ir kitų Lietuvos miestų. Tiesa, lietumi prakiuręs dangus gerokai pakoregavo entuziastų srautus ir prekeivių planus pasipelnyti. Nepraėjus nė porai valandų nuo renginio pradžios, pastarieji rinko savo stalus ir sėdo į automobilius. Eilių nebuvo nei prie įvažiavimo į Rumšiškes, nei prie kasų. Žmonės juokavo, kad nevykęs oras išbaidė šventės dalyvius, tačiau bilietų kainų nesumažino. Prieš dvejus metus kainavęs 4 eurus, šiemet bilietas į renginį pabrango kone dvigubai – suaugusiam žmogui jis atsiėjo 7 eurus. Keliomis dešimtimis centų pabrango įėjimas vaikams, studentams ir senjorams – 3,5 euro vietoje anksčiau buvusių 3 eurų.

„Viskas brangsta. Bilietai – taip pat. Niekur nuo to nepabėgsi, todėl geriau negalvoti ir gerai leisti laiką, – „Kauno dienos“ kalbinta Stanislavičių šeima iš Kauno žadėjo neskaičiuoti, skrandžius prikimšti karštais blynais, o krepšius – įvairiausiomis mugės gėrybėmis. – Negalime pas namiškius grįžti be riestainių ir cukrinių gaidelių. Kitaip niekad netikės, kad buvome Rumšiškėse!“

Gausybė blynų

Viskas brangsta. Bilietai – taip pat. Niekur nuo to nepabėgsi, todėl geriau negalvoti ir gerai leisti laiką.

Tikima, kad  per Užgavėnes gerai  pavalgius, sotus ir stiprus būsi visus metus. Todėl ketvirtadienį pradėję su keliais patiekalais, Užgavėnių dieną mūsų protėviai prie stalo sėsdavo 9-12 kartų. Tradiciškai ant jo keliaudavo šiupinys su žirniais, kruopomis, bulvėmis, kiaulės galva ir kojomis, raugintos arba neraugintos, taukuose virtos gerųjų miltų tešlos bandelės, šaltiena ir, žinoma, blynai. Pastarųjų kvapas Rumšiškių teritorijoje sklandė nuo ryto, o miltinių patiekalų gerbėjų laukė itin platus blynų asortimentas: mieliniai su razinomis, traškantys čirviniai, bulviniai su grietine, lietiniai su varške, spirgais ir kitais pagardais. Nestigo šventėje ir kitų skanėstų – bandelių su lašiniais, spalvotų ledinukų ant pagaliukų ar kmynais barstytos juodos duonos.

„Minkštos mielinės baronkos! Imkite ir skanaukite. Kitur tokių nerasite“, – pro kybančių riestainių pynes nosį kaišiojo garsiakalbė prekeivė. Už trumpesnius riestainių karolius ji prašė 1,5 euro, dvigubai ilgesnius įkainojo 2,5 euro ir į derybas sunkiai leidosi.

„Pirkite daugiau, tada žiūrėsime“, – prekeivės apetito nesumažino net ir lietaus praretintos pirkėjų gretos.

Vos už kelių žingsnių nuo jos sviestiniais sausainiais prekystalį nuklojęs vyriškis buvo sukalbamesnis – ir nuolaidas, ir magaryčias dalino. Sušalusiems ir sušlapusiems karšto alaus siūlė. Vieni juo, kiti karštu vynu šildėsi, kiti gi laisvų kėdžių ieškojo vietos kavinėje. Pastarosios darbuotojai sukosi kaip voverės rate.

„Turime barščių, rūkytą karką, lietinių. WC? Čia jo nėra“, – gamtinių reikalų pašauktus lankytojus merginos siuntė į lauko tualetus.

Keista žiema

Kokios Užgavėnės be persirengėlių? Išsibarstę po muziejaus teritoriją, šventės dalyvius sveikino velniai, raganos, nuotakos, laibakakliai garniai ir apsukrios čigonės. 

„Tradicinių lietuviškų kaukių gamybai reikia skirti nemažai laiko, tačiau į puošeivą čigonę ar nuskurusį elgetą galima persikūnyti ir be didelio pasirengimo“, – iš po velnio kaukės sklidęs vyriškas balsas žarstė patarimus jau kitų Užgavėnių pasiruošimui. Pačiai paprasčiausiai kaukei esą pakaks batų ar torto dėžutės, žirklių, akvarelės, spalvoto popieriaus, siūlų, kailio, medžiagos skiaučių ir fantazijos.

Tradicinių lietuviškų kaukių gamybai reikia skirti nemažai laiko, tačiau į puošeivą čigonę ar nuskurusį elgetą galima persikūnyti ir be didelio pasirengimo.

„Visgi, tikroji Užgavėnių kaukė ruošiama papjė mašė technika. Pabandykite“, – nors ir skamba sudėtingai, procesas, anot persirengėlio, nėra labai sudėtingas.

Beje, visi neapsisprendę, kuo būti  šventinę dieną, dar savaitės pradžioje galėjo pasinaudoti testu Lietuvos liaudies buities muziejaus internetiniame puslapyje. Atsakę į kelis paprastus klausimus, būsimieji šventės dalyviai galėjo sužinoti, koks Užgavėnių personažas jiems tinkamiausias, pasinaudoję pasiūlymu šventinę dieną dalyvauti konkurse „Užgavėnių kaukės 2020“.

Puodų daužymas, važinėjimas arkliais, riestainių kąsniavimas  –  visas šias pramogas Rumšiškėse vainikavo gedulinga, dėl oro paankstinta Morės palydėtuvių procesija ir Lašininio maištas prieš Kanapinį. Galiausiai, susirinkusieji apspito didžiakrūtę Morę, kuri šiemet pasidabino įspūdingais karoliais.

„Keista šiemet žiema... Be sniego, bet su lietumi. Įdomu, ar be benzino Morė užsidegs?“ – kritulius nuo pečių braukė ir šventės kulminacijos nekantriai laukė kalbinti šventės svečiai. 

Ir nors Užgavėnių linksmybes rengęs Klaipėdos etonokultūros centras šventei suteiktė žaismingą „politinį“ atspalvį, tačiau nei Morės rinkimai, nei jos likimas klaipėdiečių šįkart nesudomino. Veikiausiai tam įtakos turėko ir prakiuręs dangus.

Žiemos palydos ir triukšmingas pavasario žadinimas šį sekmadienį ne itin sudomino klaipėdiečius, nors šventės organizatorių įdirbis buvo nemenkas.

Šiemet siekta, kad Užgavėnės taptų šio laikmečio atspindžiu.

Todėl šalia tradicinių kaukių, linksmybių, būtinų šventės atributų savo vietą atrado šiandieninės aktualijos – Morės (beveik mero) rinkimai.

Vis dėlto Užgavėnės liko antrame plane ir ne tik dėl tikrų savivaldybių bei merų rinkimų, taip pat itin gausios Kaziuko mugės, bet ir dėl įsismarkavusio lietaus.

Nepaisant to, šiuos rinkimus laimėjusi Morė tradiciškai buvo pagerbta  iškilmingais ugnies liežuviais, kurie, anot senųjų tikėjimų, turėtų patraukti iš mūsų gyvenimo visas negandas ir blogybes.

Bet, Užgavėnių šventės rengėjų tikinimu, pavasaris vis tiek ateis, kuris šiemet, beje, nebuvo labai toli nuklydęs.

Jei anksčiau prieš oficialiąją šventės pradžią – 12 val. – autostradoje nuo Kauno pusės susidarydavo automobilių spūstis, tai šiemet tokiu laiku pasiekti muziejų buvo galima be spūsčių.

Išskirtinis šiemetinių Užgavėnių akcentas – ristynių turnyras. „Programą papildėme tradicinėmis lietuviškomis ristynėmis, neseniai įtrauktomis į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Čia pasirodo geriausi Lietuvos ristynininkai“, – šią programos dalį pristatė muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.

Ristynių turnyrą su dvikovės rungtimi ir lazdos trauktynėmis nemažas Užgavėnių dalyvių būrys stebėjo prie Malūno. Žiūrovai aktyviai reagavo į tai, kas dėjosi aptvertoje aikštelėje su pabertu šienu. „Spirk jam, aš jį pažįstu“, – šaukė kažkas, dviems vyrams kibus vienas kitam į atlapus ir pradėjus raičiotis ant šieno. „Duok jam, duok“, – rėkė kitas ristynių sirgalius. „Čia duot „nemožna“, – paaiškino renginį vedęs Algirdu iš Kaltanėnų prisistatęs ilgabarzdis.

Daug dėmesio sulaukė persikūnijimo kambarys, kuriame, kaip skelbta, buvo galima pasimatuoti tradicinio Užgavėnių personažo kūną. „Atliekame vyriškumą stiprinančias procedūras, poras surišame amžinos meilės ryšiais. Būtina sąlyga – lyties keitimo procedūra, pagal žymiausių Užgavėnių daktarų receptą atliekama čia pat ir neskausmingai“, – skelbė užrašas ant trobos, kurioje dvi „daktarės“ čia užsukusį vyrą perrengė ožiu, moteriai „pagražino“ veidą, jį pridengdamos pintine su obuoliais vietoje akių ir morka vietoje nosies, vaikiną perrengė nuotaka su mergautiniu vaiku, o jo merginą – jaunikiu.

Atvykusieji į žiemos išvarymo šventę be kaukės, ją pasigaminti galėjo čia veikusiose dirbtuvėse. Užgavėnių šurmulį Rumšiškėse kūrė aštuoniolika folklorinių ansamblių iš visos Lietuvos. Muziejaus teritorijoje vyko ir orientacinės varžybos po etnografinę Lietuvą, o Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pristatė naudojamą ginkluotę ir ekipuotę, kvietė išbandyti jėgas ir vikrumą.

Lemiamam mūšiui prie Morės ruošėsi lašininiai ir kanapiniai. Po jų kovos tamsos ir blogio simbolis – didžiulė Morė – supleškėjo ant laužo.

Šiek tiek apie jas

Dizaineris Juozas Statkevičius, be abejonės, pasakytų, ar klostės ant klubų tinka kriaušės tipo moterims, kokio ilgio sijonas pabrėžia kojų liaunumą ir kiek paltų turi būti kiekvienos moters spintoje.

Rumšiškėse gyvenanti ir čia dirbanti Jūratė Mačiūtė aukštosios mados klausimu vargu ar galėtų ką pridurti, tačiau maestro pamokytų, kaip tvirtinti Morės krūtis, kad per naktį šios nenutįstų, kokia spalva labiau dera baidyklei, užtūpusiai pavasario saulę, ir kokia medžiaga kimšti pamėklės galvą, kad ši greičiau sudegtų. 66-erių moteris jau daugiau nei 20 metų kuria Mores, kurios per Užgavėnes supleška Lietuvos liaudies buities muziejaus kalnelyje, todėl geriau nei bet kas kitas išmano šiaudinių lėlių, dar vadinamų čiučelomis, madą.

"Laikui bėgant jos keičiasi", – įsitaisiusi prie savo pačios suneštomis vaišėmis nukloto stalo, puodelį juodos kavos prie lūpų glaudė Lietuvos liaudies buities muziejaus dailininkė J.Mačiūtė.

Dabar esą tapo populiaru ant laužo tupdyti išdailintas, net meniškas Mores, o senosios nuotraukos byloja visai ką kita – surištos iš šiaudų, be akių, rankų plaštakų, pirštų ir kojų, apkarstytos nudriskusiais skudurais, baidyklės laukdavo svilinančios paskutiniosios. Antai, žemaičiai Mores tvirtindavo ant vežimui netinkamo rato. Vežama ji sukdavosi, modavo rankomis ir taip esą iš žmonių rinkdavo blogį, kuris vėliau supleškėdavo liepsnose.

Rūpinasi muziejaus grožiu

J.Mačiūtė Lietuvos liaudies buities muziejuje skaičiuoja jau 46-uosius metus. Bemaž pusę jų – devyniolika, ji dirbo fotografijos skyriuje. Važinėjo po ekspedicijas, rinko eksponatus, juos fotografavo ir registravo.

Atsilaisvinus vietai Architektūros skyriuje, moteris ilgai negalvojo – ėjo ten, kur šaukė meniška prigimtis ir turimas išsilavinimas. Nuo tada jos rankos muziejuje kuria grožį – sudėtingiausius popierinius karpinius, kurie puošia namelių langus, lenteles, rodančias "Suvalkijos", "Dzūkijos" ir kitų regionų kryptis, kirpyklos, kepyklos ar mokyklos iškabas Rumškėse, renginių bilietus ir plakatus.

"Anksčiau keldavau kopėčias ir lipdavau dažyti aikštės centre stovinčio šv.Florijono. Dabar jau kokius ketverius metus to nedariau, – pro važiuojančio automobilio langą į kiek išblukusį ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų ir kaminkrėčių globėją, rankoje laikantį vėliavą, žvelgė moteris.

Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė.

Toje pačioje aikštėje – jos tapytas Vytis. Kiek tolėliau – iš medžio pliauskų surinkti žmogučiai prie kelio. Dirbtuvėse – šv.Velykų laukiantys triušiai ir dienas iki Užgavėnių linksmybių skaičiuojantys ožiai su paršais.

"Veiklos sočiai, tačiau į darbą kiekvieną dieną einu kaip į šventę, – neišmatuojamu optimizmu tryško auksarankė muziejaus ilgametė. – Maniau, praėjusiais metais bus mano gulbės giesmė, bet ne. Neatsiranda norinčių perimti mano darbą."

Entuziastą, pasiryžusį užimti jos vietą, J.Mačiūtė ne tik apmokytų, bet ir perduotų paslaptis, sukauptas kone per pusšimtį metų. Pastarosios, anot jos, tikrai praverstų – muziejaus dailininko darbas lengvas atrodo tik iš šalies.

"Reikia žinoti, kiek, ko ir kur", – nevalia, pasak dailininkės, pamiršti ir už kiek. Rumšiškių liaudies buities muziejus – biudžetinė įstaiga, todėl finansinės galimybės yra ribotos.

Metai keitė Mores

Iš viso J.Mačiūtė sukūrė 22 Mores. Tiesa, per skubėjimą ne visas jas spėjo įamžinti fotoaparatu – albume, kurį išdidžiai tiesė kūrėja, trūko trijų šiaudinukių.

Pirmoji bemaž 4 m Morė žiemą varė 1997-aisiais. Nuo tada Rumšiškių baidyklė pradėjo savo transformacijos kelią. Antai, 2000-aisiais, apsirišusi skaromis, su juodu apgamu ant skruosto, ji priminė vilioklę čigonę. 2002-aisiais – motiną maitintoją.

"Prikimšome Morės krūtis, kurios simbolizuoja vaisingumą, šieno. Pritvirtinome prie kūno. Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė", – žvilgtelėjusi į nenusisekusią moteraitę su perdėtai dideliu biustu J.Mačiūtė prunkštė sau į delną.

Nuo tada Morės krūtinei ruošiamas specialus karkasas, kurį vėliau menininkė aptraukia medžiagų skiautėmis.

2004-aisiais Morės sijonas buvo dengtas eglišakėmis ir gėlėmis, 2007-aisiais pamėklė pasipuošė margaspalve liemenėle, o 2009-aisiais apsirengė tautiniais drabužiais. Dar po dvejų metų ugnies liežuviai apsivijo aplink rekordiško, keliolikos metrų aukščio vien iš šiaudų kurtą Morę. Ožkos metais aplink milžinę straksėjo būrys iš faneros pjaustytų skeltanagių.

"Esu labai dėkinga savo komandai", – apie geradarius, kasmet plušančius dirbtuvėse, kalbėjo Morių krikštamotė. Be jų darbas esą būtų sunkiai įveikiamas, o kartais net ir neįmanomas. Vienos Morės krūties, kuri vos telpa į mažą traktoriuką, pati į kalną kūrėja neužridentų, prie kaklo neprisuktų. Kelių metrų aukščio laužo savomis rankomis taip pat nesukrautų.

Akys – kaktoje

Šiemet aplink Morę kriuksės paršeliai – taip kūrėja atiduos duoklę Kiaulės metams. Teritorijoje ganysis ožiai, ant tilto einančiuos sveikins medinės saulutės.

Prieš kelerius metus statinį, nutiestą per upeliuką, puošė įvairios Užgavėnių kaukės, kiek vėliau – įspūdingi vėjai, iš specialios medžiagos kurti balti veidukai su tabaluojančiais kutais. Mistines būtybes esą įvertino net pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Smalsu, kaip atrodys šiųmetė Morė?" – pirštu bedusi į 2018-ųjų baidyklę – savo mylimiausią, J.Mačiūtė leido suprasti, kad per šias Užgavėnes liepsnose skęs būtybė, panaši į ankstesniąją. Sukalta iš medžio lentučių, sintepono plaukais ir išsprogdintomis akimis. Dailininkė juokėsi, kad šiemet jos įtupdytos ne vietoje – Morė ilgomis blakstienomis klapsės nuo kaktos.

"Beje, šiemet Morės krūtinė bus kur kas mažesnė. Praėjusiais metais žmonės sakė, kad krūtinė priminė Pamelos Anderson pasididžiavimą, tai pakeitėme dydį", – dirstelėjęs į dirbtuvėse gulinčias Morės kūno dalis nusijuokė vienas darbininkų.

Krūvon muziejaus darbštuoliai jas surinko ir į visumą sujungė likus trims dienoms iki savaitgalį vyksiančio Užgavėnių šurmulio Lietuvos liaudies ir buities muziejuje. Pasisotinę riebiais blynais, kovos lauke išbandę jėgas su Lašininiu, muziejaus svečiai galės stebėti, kaip Morė virsta dideliu ugnies gumulu – pavasario pranašu.

Ilgai ruošiasi

"Gruodį, kai žmonės džiaugiasi žiema, mes imame galvoti apie tai, kaip ją varysime. Pirmiausia piešiame brėžinius, paskui skaičiuojame medžiagas, vėliau jų ieškome. Žodžiu, darbo nemažai visiems, todėl matyti degančią Morę keista", – J.Mačiūtė dėl savo kūrinių laikinumo labai nesikrimto.

Tokia pastarųjų dalia, o jos pačios toks darbas – kurti daiktus, kurių gyvavimas ribotas. Šiaudinė baidyklė sudega, muziejaus teritorijoje susmaigstytos lentelės nublunka, o popierinės užuolaidos languose nuo saulės pagelsta ir susiraito. Tiesa, kai kuriems kūrėjos darbams lemta atgimti kartą, o gal net du.

"Štai juosta. Dabar Užgavėnių šventei skirtas užrašas ant vienos pusės. Kitąkart rašysiu ant kitos", – į ritinį susukusi raudoną medžiagos skiautę menininkė juokėsi, kad išmarginus abi puses, juostą bus galima panaudoti rengiant Morę. Viskas priklauso tik nuo fantazijos, kurios linksmuolei nestinga.

"Vienais metais gavome daug pižamų. Jomis ir aprengėme Morę", – darsyk dirstelėjusi į savo pamėklių kolekciją J.Mačiūtė kiekviena jų džiaugėsi kaip savo vaiku.