Pasirinko menus

„Nešalta?“ – pastebėjęs, kad telefoną laikančios mano rankos be pirštinių, savąsias kaunietis skulptorius Šarūnas Juknys laikė giliai kišenėse. Kairė ir dešinė, anot menininko, jam tarsi kariui patrankos, tarsi paukščiui sparnai. Pastaraisiais plasnoja menininko kurti angelai, kupidonai, žirgai, moterys ar net žuvys. Anuomet iš liūno sparnai ištraukė ir patį Šarūną.

„Gal pradėkime nuo pradžių. Kaip aš pasirinkau menus? Mama baigė tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, keramiką. Buvau auklėjamas griežtai, tačiau augau kūrybiškoje aplinkoje. Ketaus radiatoriai mano ir vyresniojo brolio kambaryje buvo paversti spalvotais pieštukais. Ant sienos mama nutapė lapės iš animacinio filmuko portretą. Mūsų kambarys buvo skirtas menininkams-sportininkams“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Š. Juknys.

Vyresniųjų klasių moksleivio kūrybinį potencialią anuomet pastebėjo dailės mokytoja Skirmantė Kaziūnaitė, todėl baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis pasirinkimo kryžkelėje ilgai nesiblaškė – pasuko į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (VDA KF) ir ėmė studijuoti dizainą.

„Nelaiminga meilė padarė lemtingų posūkių. Pirmame kurse pradėjau vartoti alkoholį. Už blogą elgesį mane išmetė iš mokslų, – tolesnį scenarijų, pasak pašnekovo, dėliojo jo tėtis. – Jis liepė stoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą (LŽŪU). Taip ir padariau. Mokiausi tikrai gerai. Tuo metu dar nesuvokiau, kad iš esmės esu gabus viskam.“

Įtraukė svaigalai

Kiek daugiau nei po metų Šarūnas išvyko į Angliją. Čia jis dirbo fermoje, skynė salierus ir salotas. Čia jis paragavo ir „žolės“. Grįžęs į Lietuvą labai norėjo mokytis tapybos, tačiau įstoti į bakalauro studijas nepavyko. Nusivylęs savimi jis paniro į depresiją, o ją vis dažniau ėmė skandinti svaigaluose. Tiesa, minties mokytis Šarūnas neatsisakė – metęs studijas tuomečiame LŽŪU, slapta nuo visų įstojo į skulptūros studijas VDA KF.

„Maždaug trečiame ar ketvirtame kurse atsirado dar daugiau ir įvairesnių narkotikų, tačiau mokslus baigiau. Gaila, liūdnai, su šešetu. Nepadariau tinkamai darbo, nuvyliau ir save, ir kitus“, – atsiėmęs diplomą Š. Juknys su tuomete drauge laimės ieškoti išvyko į Berlyną.

Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo.

Pora įsikūrė skvote – nelegaliai apgyvendintame apleistame name. Ten glaudėsi ir daugiau bendraminčių. Jaunas vyras nejautė turįs priklausomybę ir toliau svaiginosi, ieškojo žemiškų darbų, kurie leistų užsidirbti pinigų, ir niekada neapleido kūrybos.

„Ji visada buvo šalia. Aišku, labai veikė tuometis gyvenimo būdas. Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo. Per aktyvų vartojimą praleidau daug progų“, – savo prisiminimais dalijosi menininkas, kuriam buvo prognozuojama didžio kūrėjo ateitis.

Gyvenimas: dabar menininkas nori džiaugtis, kurti ir tuo dalytis. Š. Juknio nuotr.

Ištraukė reabilitacija

Kad gyvenimas slysta iš rankų, suvokė maždaug prieš septynerius metus. Vyrui nepadėjo nei psichoterapijos užsiėmimai, nei religija – save jis surinko narkomanų anonimų (NA) reabilitacijos centre, kur blaivėjančių žmonių branduolys nori ir teikia pagalbą naujai atėjusiems likimo broliams ir seserims.

„Sustojau būdamas 42 metų. Puikiai pamenu: tai įvyko liepos 20-ąją. Man nepadėjo nei psichiatrija, nei religija. Nesakau, kad visa tai yra blogai. Tiesiog veiksmingiausia buvo NA grupė. Todėl visus, kurie turi problemų, kviečiu kreiptis į mane ir įsilieti į grupę“, – apie ją, apie gydymo etapus ir kitus subtilius dalykus Š. Juknys negalėjo daug pasakoti. Tai draudžia vidinės taisyklės.

Su reabilitacijos centro žmonėmis menininkas iki šiol bendrauja, lankosi susitikimuose ir kaskart dėkoja likimui už galimybę švariomis akimis matyti pasaulį.

„Esu dėkingas ir savo dėstytojams. Ypač tiems, kurie priešinosi mano pasirinktai krypčiai. Tai darydami jie mane išmokė savarankiškai spręsti problemas ir eiti per gyvenimą. Galiu pasakyti, kad universitetas – ne viskas, kaip ir pažymiai. Reikalinga disciplina, pastovumas, o to aš neturėjau vartodamas. Dabar stengiuosi tai daryti“, – puodelį arbatos prie lūpų glaudė ūsuočius.

Sulaukė savo mūzos

Jau beveik septynerius metus Šarūnas yra švarus. Toks terminas esą geriausiai apibūdina dabartinę jo būseną. Vyras nevartoja alkoholio, narkotinių medžiagų, nerūko, negeria kavos, todėl ir mudviejų pokalbį redakcijoje sušildė puodeliu kelių arbatų mišinio. Vyras mina dviratį, plaukioja, savarankiškai užsiima joga, tris kartus per savaitę lanko dziudo treniruotes.

„Žinote, kas nebuvo ugnyje, buvusių joje neatjaus. Geriau pakalbame apie meną“, – jis vyro gyvenimą iš naujo supurtė po reabilitacijos ir trumpo darbo statybose. Menininkas pradėjo intensyviau bendrauti su skulptoriumi Tomu Vosyliumi. Netrukus jo keliai susikirto su šiuolaikinių freskų kūrėju Tadu Vincaičiu-Plūgu. Šarūnas vėl ėmė suktis kūrybiniame burbule ir daryti tai, ką moka geriausiai.

„Iš pradžių sukūriau skulptūrėlę, kuri vadinosi „Mūza“. Taip mano gyvenime atsirado sparnai. Juos pradėjau matyti visur ir kurti sparnuotas skulptūras. Beje, reabilitacijos centre nutapiau kelis darbus su sparnais. Jie iki šiol ten kabo, – paklaustas, kada jo gyvenime atsirado mūzų, Š. Juknys atkartojo atmintyje įstrigusius ispanų menininko Pablo Picasso žodžius: – Mūzos aplanko procese, kai mato tave dirbantį. Jų lengvai nepapirksi.“

Praeitis: nors studijų metais jau turėjo priklausomybę, Šarūnas to nepripažino. Š. Juknio nuotr.

Vengia tradicinių sprendimų

Anuomet save surinkęs, šiandien Šarūnas ir vėl save barsto. Dalelė jo yra ant miesto namų sienų. Šarūną galima rasti viešojo transporto stotelėje, privačių namų, butų ir biurų interjeruose.

„Kuriu ne tik bronzines sparnuotas skulptūras. Turiu begalę kitų darbų – kuriu klasikines, abstrakčias, konkrečias, skirtas tam tikroms progoms, namų interjero detales“, – pirštu braukdamas telefono ekraną Š. Juknys prasitarė, kad kai kurie jų, likę tik nuotraukų galerijoje ir žmonių atmintyje. Antai, nesupratę kūrėjo meno, medinę skulptūrą Vilkijoje, Nemuno krantinėje, kažkas nuvertė. Prieš vienuolika metų Kauno politikai nesutiko, kad Laisvės alėjoje pusantros savaitės stovėtų pagal Jono Maldžiūno sumanymą Š. Juknio sukurta, elektros kėdę vaizduojanti skulptūra. Tąkart ji buvo sumontuota šalia Paveikslų galerijos K. Donelaičio gatvėje. Visgi dauguma, išvydę skulptoriaus darbus, nelieka abejingi. Nutupdyti ant akmenų ar medinių pjedestalų Šarūno bronziniai sparnuočiai saugo mylimiausių žmonių namų sienas. Iš to paties metalo sukurtos moters lūpos džiugina bičiulę menininkę Monishą Modestą Butautytę. Juodos spalvos kaukolė iškeliavo pas baikerį, kuris iš komos pabudo beveik po mėnesio ir dabar šlovina ne gyvenimą, o mirtį. Plieninė žirafa verčia šypsotis draugų dukrą, iš senų automobilio detalių surinkta šviečianti gitara – niūrią sieną. Ateities planai? Paroda be tikslios datos ir dar daugiau nenuobodžių sprendimų.

„Tradiciniai spendimai nuobodūs. Tam, kad pajustum, kaip viskas pulsuoja, juda, kiek daug aistros aplink, reikia unikalių sprendimų, – Š. Juknys leido suprasti, kad ateityje dar išgirsime apie jo meninius performansus ir kitas avantiūras. – Dabar noriu džiaugtis, kurti, dalytis ir jei bent vienas žmogus, be manęs, susižavės tuo, ką darau, būsiu laimingas.“

Prisiminė visus

Kovo 27-ąją, tikrąją Tarptautinę teatro dieną, į Klaipėdos dramos teatrą atėjo ne tik dauguma jo darbuotojų, bet ir ištikimiausi gerbėjai, bičiuliai, rėmėjai.

Nors renginys truko apie valandą ir apsiėjo be ilgų sveikinimo kalbų, nuoširdžių žodžių tą vakarą nuskambėjo daugiau nei bet kada.

Aktoriai Arnoldas Eisimantas ir Liudas Vyšniauskas kartu su kreivos muzikos orkestru renginį pradėjo sveikinimais teatro senbuviams ir mokytojams – kiekvienas jų sulaukė rožės žiedo.

Vakaro metu padėkos skriejo ir nematomiems teatro žmonėms – technikams, įgarsintojams, apšvietėjams, grimeriams, aprengėjams, dubleriams, administracijos darbuotojams, valytojams. 

Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys dėkojo visiems, kuriantiems ir kitaip prisidedantiems prie teatro gyvenimo.

„Esu labai laimingas žmogus, nes dirbu Klaipėdos teatre. Nežinau ar kiti turi tokią sėkmės istoriją, bet pas mus neįdomių, negerų žmonių nėra. Čia dirba tik puikūs žmonės“, – kalbėjo direktorius. 

„Leidžia matyti širdimi“

Pagal 2015-aisiais pasirašytą bei praėjusių metų pabaigoje atnaujintą mecenavimo sutartį, įmonė „Bega“ yra įsipareigojusi teikti ilgalaikę finansinę paramą Klaipėdos dramos teatrui.

Be to, jūrų krovinių kompanija jos valdybos pirmininko Aloyzo Kuzmarskio iniciatyva įsteigė ketvirtus metus skaičiuojančias nominacijas „Mūza“.

Nusipelniusius du kūrėjus atrenka teatralų komisija, vadovaujama T. Juočio. Kiekvienam laimėtojui įteikiama tūkstančio eurų premija bei skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo mažosios plastikos darbas „Mūza“.

Kasmet jūrų krovinių kompanija pagerbia vieną aktorių už ilgamečius nuopelnus teatro menui bei jauną aktorių, spėjusį pasižymėti įspūdingais vaidmenimis.

Šįsyk „Mūzos“ laureatais tapo ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis ir jaunosios kartos šio teatro kūrėjas Linas Lukošius.

Šventės metu į sceną žengė įmonės generalinis direktorius Laimonas Rimkus. 

„Gerbiamas A.Kuzmarskis, deja, negalėjo atvykti, bet jis visa širdimi yra čia ir išgyvenu pačius geriausius jausmus. Daug kalbėta apie akis, žvilgsnį, todėl kilo mintis padėkoti jums už tai, kad leidžiate mums matyti širdimi“, – į teatro aktorius kreipėsi L.Rimkus.

Klaipėdos dramos teatro direktorius T.Juočys dėkojo A.Kuzmarskiui ir kompanijai „Bega“ už ilgalaikę sutartį ir įsteigtą prizą aktoriams. 

Netikėtas ir malonus įvertinimas

I.Reklaitis Klaipėdos dramos teatre dirba nuo 1980-ųjų, čia yra sukūręs per dvi dešimtis įsimintinų vaidmenų. Pastaraisiais metais I.Reklaitis išsiskyrė Benito Musolinio vaidmeniu Gintaro Grajausko pjesėje „Kas prieš mus“. Atsiimdamas apdovanojimą jis pacitavo ištrauką būtent iš šio spektaklio.

„Mūzomis“ šiemet taip pat apdovanotas aktorius L.Lukošius Klaipėdos dramos teatre debiutavo 2010-aisiais Antano Gustaičio vaidmeniu G.Grajausko pjesėje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Pasinaudodamas netikėta proga jis tarė nuoširdų ačiū savo kolegoms, be kurių, kaip pats sakė, būtų niekas.  

Šį apdovanojimo laimėtojais jau yra tapę aktoriai Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Vaidas Jočys, režisierius, ilgametis teatro meno vadovas Povilas Gaidys.

Pernai įmonės „Bega“ įkūrėjas bei valdybos pirmininkas A.Kuzmarskis įteikė skulptūrėlę bei piniginę dovaną jau pusę amžiaus šiame teatre vaidinančiai Nijolei Sabulytei ir jaunam, bet daugelio klaipėdiečių pamėgtam aktoriui Jonui Baranauskui.

Dovanos už akis ir simpatijas

Klaipėdoje jau tapo tradicija – miesto įmonių vadovai bei visuomenės elito atstovai patys sveikina ir apdovanoja pasirinktus aktorius.

Šįkart Jūrininkų ligoninės direktorius Jonas Sąlyga su žmona Jolanta įvertino jaunosios kartos atstovą ir atsidavusį klaipėdietį Mikalojų Urboną.

„Mes ieškojome ir suradome tikrą klaipėdietį – Klaipėdoje baigęs mokyklą, universitetą ir vaidina Klaipėdos dramos teatre. Dėl to nuoširdžiai sveikiname“, – akcentavo J.Sąlyga.

Klaipėdiečiai Birutė ir Kazys Vaišvilos pasveikino ilgametę teatro aktorę N.Sabulytę.

Irena ir Valentinas Greičiūnai asmenine dovana už talentingai kuriamus vaidmenis padėkojo J.Baranauskui.

„Akys – didžiausia dovana, per kurią gali perteikti žiūrovui, ką nori“, – režisierių Eimuntą Nekrošių citavo I.Greičiūnienė. Būtent už vaidinančias akis ir talentą simpatijų prizą pora įteikė J.Baranauskui.

V.Greičiūnas pasidžiaugė, kad Klaipėdos dramos teatras sugeba pritraukti kūrėjus ir iš kitų miestų.

Šiais metais prisijungė prie dovanotųjų sąrašo ir įmonės „Limarko“ direktorius Vytautas Lygnugaris su žmona Sonata. Savo prizą – paslaptingą dėžutę jie skyrė mėgiamam aktoriui D.Meškauskui.

Tikimasi, kad iniciatyva kovo 27-ąją apdovanoti aktorius plėsis ir kitais metais kur kas daugiau scenos meistrų pajaus išskirtinį miesto bendruomenės atstovų dėmesį bei dėkingumą.

Šventinę renginio dalį užbaigė J.Baranausko ir D.Meškausko duetas.

Vakaras tęsėsi prie vaišių stalo, kur menininkai ir jų talento gerbėjai turėjo progą pabendrauti artimiau.

Šias nominacijas įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“.

Pagal 2015 m. pasirašytą bei praėjusių metų pabaigoje atnaujintą mecenavimo sutartį, „Bega“ yra įsipareigojusi teikti ilgalaikę finansinę paramą Klaipėdos dramos teatrui. Be to, kompanija kasmet teikia „Mūzas“ teatro kūrėjams, kuriuos apdovanoti pasiūlo teatro vadovo Tomo Juočio vadovaujama komisija.

„Mūzos“ nominaciją sudaro kompanijos „Bega“ skiriama 1 000 eurų piniginė premija bei skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurtas mažosios plastikos darbas, atkartojantis nuo 1990 m. Klaipėdos dramos teatro fojė puošiančių to paties autoriaus skulptūrų „Mūzos“ frag- mentą.

Kasmet įteikiamos dvi „Mūzos“: apdovanojimams siūlomi per visą karjerą labiausiai nusipelnę aktoriai, režisieriai bei pastarojo teatrinio sezono metu ryškiausiai sužibėję jaunosios kartos kūrėjai.

Nuo 2016-ųjų teikiamų apdovanojimų laureatais anksčiau jau yra tapę aktoriai Regina Šaltenytė, Nijolė Sabulytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, aktorius, režisieriaus padėjėjas  Vaidas Jočys bei režisierius, ilgametis Klaipėdos dramos teatro meno vadovas maestro Povilas Gaidys.

Kuriuos du Klaipėdos dramos teatro kūrėjus „Mūzos“ aplankys šiemet, – paaiškės šį vakarą Tarptautinei teatro dienai skirtame šventiniame renginyje.

Gruzinų kunigaikščio palikuonė

– Iš ko išmokote siūti?

– Buvau pusantrų metų, kai mūsų šeima atvažiavo į Lietuvą. Tai buvo sunkūs pokario laikai, mama prisidurdavo siūdama drabužius pagal užsakymą. Ji išmoko siūti iš savo mamos, mano močiutės. Jos tėvas, mano prosenelis, buvo nesantuokinis gruzinų kunigaikščio sūnus. Tas kunigaikštis turėjo du savo teisėtus sūnus, tad, kai iškilo reikalas, būtent nesantuokinį sūnų išsiuntė tarnauti į caro kariuomenę. Po 20 metų tarnybos jis namo negrįžo, sukūrė šeimą. Promočiutė buvo atleista nuo baudžiavos ir tarnavo mieste. Iš viso būrio vaikų tik mano močiutė baigė gimnaziją. Ji taip gerai mokėsi, kad už mokslą mokėti nereikėjo, jai net buvo leista lankyti 12 klasę, o tai reiškė, kad ji turėjo teisę mokyti kitus. Būtent gimnazijoje močiutė išmoko siūti, kepti, megzti ir visų kitų būtinų moteriai dalykų. Kad ir kaip keista, aš vienintelė iš visų palikuonių paveldėjau daugiausia prosenelio bruožų – kumpą nosį ir labai vešlius juodus plaukus, tiesa, laikas spalvą pakeitė. Močiutė buvo tas žmogus, kuris leido man suprasti ir pajusti, kas yra meilė. Kai mama siūdavo, aš sėsdavau greta ir prašydavau parodyti, kaip reikia siūti lėlei suknelę. Taip ir išmokau. Tai man gyvenime labai pravertė, pasisiūdavau ir nusinerdavau sau rūbus. Megzti virbalais mane išmokė klasės auklėtoja. Po daugelio metų šie gebėjimai leido man realizuoti savo kūrybinius polėkius.

– Kada susidomėjote menais?

– Gal tai skamba keistai, bet būdama 12 metų svajojau išmokti tapyti taip, kaip didieji tapytojai. Labai mėgau olandų dailininkų darbus. Iki 14 metų mokykloje lankiau dailės būrelį. Vieną dieną mokytojos paklausiau, kaip išmokti piešti taip, kaip didieji tapytojai. Į mano klausimą ji atsakė klausimu: "O kam tau?" To užteko, kad aš viską mesčiau, kaip kirviu nukirto, nustojau lankyti būrelį. Negaliu pasakyti, kad gimiau būti menininke, maža kas ko nori. Bet gyvenu kurdama.

– Kaip rinkotės profesiją?

– Likimas nusprendė už mane. Svajojau apie rusų literatūrą ir istoriją. Jei būčiau norėjusi siekti savo svajonės, būčiau turėjusi važiuoti į Rusiją. Neturėjome tam pinigų. Vilniaus universitete tuo metu rusų grupės nebuvo. Dabar galvoju, gal ir be reikalo išsigandau, kad nesugebėsiu studijuoti lietuvių kalba. Kartą buvau nuėjusi pasižvalgyti į Dailės akademiją ir supratau, kad ten neišmoksiu to, apie ką svajojau. Išsirinkau automobilių transporto ekonomikos ir organizavimo specialybę Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (VISI). Kadangi negalėjau įstoti ten, kur norėčiau, man buvo tas pats, ką studijuoti. Labai patiko mokytis anglų kalbos, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik panašu į tikrąją anglų kalbą.

Mūza – nelengvas darbas

– Kaip susipažinote su dailininku V.Bogatyriovu?

– Gyvenimas tekėjo savo vaga, baigiau institutą, ištekėjau. Abu labai norėjome vaikų, bet jų nesusilaukėme ir po kelerių metų išsiskyrėme. Tada svajojau apie meilę. Pamenu, eidavau Vilniaus gatvėmis ir melsdavausi, prašydama didelio ir tikro jausmo. Kartą, švęsdama su draugėmis vienos jų gimtadienį, atsiradau senamiesčio kavinėje "Bačka". Prie gretimo stalo sėdėjo du vyrai, išgirdau vieną jų deklamuojant puikią poeziją. Paskui su juo įsišnekėjome. Tai ir buvo Vladimiras Bogatyriovas, dabartinis mano vyras. Paaiškėjo, kad turime labai daug bendro. Jis studijavo Leningrade, o aš nuo 19 metų tiesiog kliedėjau šiuo miestu, lankydavausi ten, vaikščiodavau po galerijas. Jis pataikė į tašką su savo tapyba, poezija, galantiškumu, mokėjimu juokauti ir asistuoti. Man jis patiko iškart. Galiausiai mes tapome šeima.

– Jūsų vyras visada viešai deklaruoja, kad esate jo mūza. Ar sunku ja būti?

– Būti mūza nereiškia sėdėti ir pozuoti. Aš labai tikiuosi, kad savo vyrui padedu. Pirmiausia, reikia labai jautriai jausti savo menininką, mokėti jį nuraminti, tiksliai žinoti, ko jis nori pasiekti, jei jis apsiriko, suteikti jam jėgų, net jei pačiai tai nepatinka ar kūrėjo nesuprantu. Dailininkas visada teisus. Kritika turi būti objektyvi, bet sakoma be galo subtiliai ir atsargiai. Kiekvieną darbą Vladimiras prašo vertinti, nori su manimi aptarti. Kūrėjas prieš kūrinį apnuogina savo širdį ir nori žvilgsnio iš šalies, o kartu jam labai reikia palaikymo, drauge tenka iškęsti visus jo išgyvenimus.

– Ar jums teko atpažinti save vyro kuriamuose personažuose?

– Taip, tokių darbų yra. Kol dailininkas myli moterį, visi jo tapomi žmonės turės bent truputį jos bruožų.

– Ar lengva mylėti dailininką? Juk jie yra nuolat aplinkinių dėmesio sulaukiantys žmonės.

Mums pasisekė, kad mes abu – vienamyliai.

– Mums pasisekė, kad mes abu – vienamyliai. Per 38-erius bendro gyvenimo metus mes gal tik kelis mėnesius buvome atskirai. Svajodama apie didelę meilę pasižadėjau būti visą gyvenimą ištikima savo vyrui ir šį pažadą ištesėjau. O jis nė nežadėjęs tesėjo. Aš juo tikiu. Tarp mūsų yra ypatingas ryšys. Kai jis pareina namo ir tiesia ranką prie skambučio, aš jau stoviu koridoriuje, nes tai jaučiu. Kai vyras susiruošė išeiti iš valdiško darbo, nė akimirkos nesistengiau jo atkalbėti. Žinojau, kad kūrėjui sunku save "laužyti". Būčiau įstengusi išmaitinti mus abu ir labai mažomis pajamomis.

– Daug dėmesio skyrėte savo vyrui, o ką pasilikote sau?

– Piešdavau, bet niekam nerodydavau. Vyras pastebėjo, kad turiu aštrią akį, įsimenu smulkiausias detales. Jau gyvenome Klaipėdoje, kai paprašiau Vladimiro pamokyti mane tapyti. Jis įspėjo, kad bus nelengva. Tai buvo įdomiausi dalykai mano gyvenime. Paaiškėjo, kad teptuku tapyti yra visiškai kitas reikalas, nei piešti pieštuku. Teptukas neklauso. Ašarojau, mėčiau teptuką, kankinausi, bet kai išmokau, pusantro mėnesio jaučiausi genijumi. Įgyvendinau savo vaikystės svajonę, padariau kelias olandų dailininkų kopijas. Tapydavau mažutėlius paveiksliukus. Kai Lietuvos nepriklausomybės laikais iširo Dailininkų sąjunga, aš mūsų abiejų kūrinius pardavinėjau turguje. Žmonės noriai pirko jūros, senamiesčio vaizdus. Tiesa, greitai ši tema išsisėmė, kiek galima piešti jūrą ir pušis, o ir žmonės tuo metu nustojo pirkti bet kokius paveikslus, tiesiog nebeturėjo pinigų. Buvo nelengvas laikas. Vėliau mus atrado viena Kauno galerininkė. Mums sekasi sutikti gerų žmonių. Ši kaunietė yra menotyrininkė, be to, labai padori moteris.

Žaislui kuria eiles

– Taip atradote mėgstamą užsiėmimą?

– Vieną dieną man sukako 60 metų ir supratau stovinti kryžkelėje. Visą gyvenimą buvau darboholikė, o tuo metu pajutau, kad nenoriu nieko daryti. Ir tada Vladimiras tapo mano mūza. Jis internete pamatė interjero lėles, prisiminė, kad aš puikiai siuvu. Pradėjau bandyti. Tada Lietuvoje labiau buvo populiarios lėlės vaikams, interjero lėlių niekas nekūrė. Pirmąsias lėlės siuvau, bet jas mažai kas pirko. Viena mano draugė prekiavo megztais drabužėliais vaikams. Ji žinojo, kad moku nerti kabliuku ir pasiūlė man nerti žaisliukus, bet tuomet dar turėjau nemažai ambicijų ir atsisakiau. Po pusmečio ji paklausė, kaip man sekasi. Sekėsi nekaip. Ji dar kartą užsiminė apie nertus žaislus. Draugės interesas buvo labai konkretus, ji norėjo savo stalą su parduodamais rūbeliais papuošti akį traukiančiomis detalėmis. Taip po pusmečio aš jau turėjau maišą lėlių. Mokiausi iš interneto, ten galima rasti viską – nuo schemų iki naudingų patarimų apie siūlus ir detales. Neriu tai, kas man pačiai patinka.

– Kokį jausmą išgyvenate kurdama?

– Gimiau, kai buvo praėję vos šešeri metai po karo. Nebadavome, bet žaislų turėjau mažai. Prisiminimas apie tą metą verčia kurti mielus, švelnius, minkštus padarėlius. Man lėlės – lyg mano pačios vaikai. Be to, matydama dabartines šaltas, ilgakojes plastikines lėles kraupstu ne tik nuo formų, bet ir nuo medžiagų, iš kurių jos padarytos. Mano žaislai – iš vaikams skirto akrilo, kuris nesukelia alerginių reakcijų. Šie siūlai yra malonūs liesti ir nuostabiai gražių spalvų.

– Ar negaila tokias gražias lėles parduoti?

Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Prisipažinsiu, kol jas siuvu arba neriu, labai gaila. Bet tai emocijos, juk darau jas žmonėms. Esu mačiusi nuotrauką, kurioje užfiksuota sunkiai serganti, judėti negalinti mergaitė su mano nunertu Buratinu. Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Paprastai menininkų klausiama apie kūrybos planus.

– Planų turime. Po poros metų mano vyrui sukaks 75-eri, o man – 70 metų. Jau žinome, kad surengsime su juo bendrą parodą, kur rodysime jo tapybą ir mano interjero lėles. Šiemet kuriu paršelius, nes kiti pagal kinų kalendorių bus Kiaulės metai. Jau turiu visą krūvą rausvų, linksmų paršelių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Maskvoje, po poros metų su tėvais atvyko gyventi į Lietuvą.

1957–1967 m. mokėsi Vilniaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje.

1973 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo centre.

1980 m. sutiko savo būsimą vyrą V.Bogatyriovą.

1982 m. atvažiavo į Klaipėdą.

1982–1924 m. dirbo Klaipėdos inventorizacijos biure.

Nuo 1984 m. užsiima kūryba.

– Kaip prasidėjo jūsų modelio karjera?

– Iš tiesų pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi. Penkiolikos metų nuėjusi į modelių agentūrą išgirdau apie itin šiam darbui tinkamus mano veido bruožus, tačiau per didelį svorį. Tada šie žodžiai stipriai smigo į širdį, bet (už tai esu dėkinga šeimai) nepuoliau į kraštutinumus ir supratau, kad man sveikata brangesnė. Modeliauti pradėjau universitete.

– Kaip į šią veiklą žiūrėjo artimieji? Juk neretai su modelio darbu siejamos ir įvairios rizikos, kurios jauniems žmonėms yra dar grėsmingesnės, be to, jei karjera aktyvi, kartais nukenčia ir mokslai.

– Daugiau pasiūlymų ir darbų atsirado man studijuojant, jau nebuvau paauglė, tad su šia situacija nesusidūriau. Beje, mokslai man visada buvo prioritetas, tad tėveliai jokių priekaištų neturėjo.

– Daugumai jaunų merginų modelio darbas atrodo tarsi svajonė. Gal ir jūs nuo vaikystės apie jį svajojote?

– Niekada nesvajojau būti modeliu. Vaikystėje buvau gan apkūnus vaikas, nesijaučiau išskirtinė, todėl nekildavo tokių minčių. Buvau įsitikinusi esanti stambių kaulų. Pasirodo, ne visai (šypsosi).

– Kas šiame darbe labiausiai patinka? O kas labiausiai erzina ar vargina?

– Džiugina geras rezultatas ir pats procesas, ypač dirbant su tikrų profesionalų komanda. Itin svarbi fotosesijos metu vyraujanti atmosfera, koks santykis su fotografu. Geriausi kadrai gimsta tada, kai visi komandos nariai dirba be įtampos, atsipalaidavę, tačiau tuo pat metu yra susikoncentravę į galutinį rezultatą, regi bendrą viziją. Smagu sutikti naujų, įdomių ir meniškų žmonių, kurie sukuria nuostabią darbo atmosferą, įkvepia. O vargina… Turbūt labiausiai vargina komandos nesusikalbėjimas, tačiau tai pasitaiko retai.

– Ar dėl darbo tenka laikytis griežtų dietų, aktyviai sportuoti?

– Specialiai dėl darbo to nedarau – prižiūriu savo mitybą ir sportuoju dėl savęs. Noriu būti sveika ir puikiai jaustis. Tiesa, nemeluosiu, dievinu skanų maistą! Manau, kad tai vienas iš gyvenimo malonumų, ypač ragauti įvairiausių patiekalų keliaujant... Tad tikrai sau leidžiu ir nuklysti, bet žinau, kaip grįžti į režimą.

– Daug dėmesio skiriate savo išvaizdai? Gal kaip nors ypatingai prižiūrite odą, plaukus?

– Visų pirma stengiuosi pasirūpinti savo mityba ir gerti daug vandens, tai pagrindas, be kurio veido odai nepadėtų jokios procedūros ar priemonės. Daugiausia dėmesio skiriu plaukams, kurie fotosesijų metu gerokai kenčia. Savo plaukus patikiu puikiam šios srities specialistui, periodiškai juos pašviesinu, pakerpu, atgaivinu procedūromis ir renkuosi kokybišką plaukų priežiūros kosmetiką.

– Lietuvaitės – itin populiarūs modeliai, galimybės siekti karjeros aukštumų užsienyje greičiausiai yra palankesnės negu Lietuvoje. Kas jus sulaiko nuo emigracijos?

Penkiolikos metų nuėjusi į modelių agentūrą išgirdau apie itin šiam darbui tinkamus mano veido bruožus, tačiau per didelį svorį. Tada šie žodžiai stipriai smigo į širdį, bet nepuoliau į kraštutinumus ir supratau, kad man sveikata brangesnė.

– Pagrindinės priežastys – studijos Lietuvoje ir tai, kad modeliavimo niekada nelaikiau vienintele ir pagrindine savo veikla. Be jokios abejonės, užsienyje karjeros galimybės didesnės, tačiau pasirinkau mokslus ir darbą vizažo srityje Lietuvoje. Pozavimas – tai hobis, leidžiantis užsidirbti, tačiau niekada nesvarsčiau dėl to palikti Lietuvos. Gal laikausi ir nepopuliarios nuomonės, bet man čia gera (šypsosi).

– Esate dirbusi ne tik su lietuvių fotografais, bet ir su garsiais užsieniečiais. Gal pastebėjote kokių nors esminių skirtumų, kaip vyksta darbas čia ir svetur?

– Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje yra savo srities profesionalų. Itin įsiminė vienas pirmųjų darbų Paryžiuje, kai fotografavausi amerikiečių žurnalo viršeliui. Tada pirmą kartą pamačiau šį muziejų po atviru dangumi, atvykau vienai dienai, o vakare jau keliavau namų link. Darbas vyko neįtikėtinai sklandžiai ir gerai pamenu, kaip stovėdama Eifelio bokšto fone mintyse dėkojau Dievuliui už tokią galimybę.

– Galbūt žinote kokių nors gudrybių, kaip nuotraukoje atrodyti puikiai?

– Svarbu gerai išsimiegoti prieš fotosesiją ir, žinoma, atsipalaiduoti prieš objektyvą. Vis dėlto puikiai nuotraukose atrodyti gali tada, kai pasitiki savimi ir jautiesi gerai, o tai priklauso ir nuo vizažo, šukuosenos meistrų, bendro galutinio įvaizdžio.

– Esate ne tik modelis, bet ir vizažistė. Kaip nusprendėte imtis šios veiklos?

– Vizažo sritis mane domino visada. Įvairiausia kosmetika, kurią pamačius pasidarydavo silpna, spalvos, tekstūros, galimybė atskleisti moters grožį… Pradėjusi dirbti modeliu pastebėjau, kad sėdint vizažisto kėdėje stebiu kiekvieną meistro veiksmą, apžiūrinėju visas priemones, vėliau tyrinėju atliktą makiažą, bandau perprasti, kas ir kaip. Visas procesas man toks įdomus! Būtent šis susidomėjimas atvedė mane ten, kur esu dabar, – jau trečius metus dirbu vizažiste, vasara yra tikras darbymetis. Negaliu apsakyti jausmo išvydus klienčių šypsenas, kai pamato save veidrodyje – turbūt tai šiame darbe labiausiai džiugina.

– Ką apie makiažą, odos priežiūrą galėtumėte patarti Lietuvos moterims? Gal kažką dauguma jų daro neteisingai?

– Pagrindinis patarimas Lietuvos moterims labai paprastas, bet dažnai sunkiai pritaikomas: gerti kuo daugiau vandens! Mūsų odai labai trūksta drėgmės, todėl vanduo ir veido odos drėkinimas yra svarbiausia.

– Esate diplomuota filologė. Kaip pasirinkote šią su grožiu nelabai susijusią specialybę? Ar ateities planuose yra darbas pagal ją?

– Jau nuo aštuntos klasės pajutau, kad lietuvių kalbos pamokos man tikra atgaiva. Laukdavau visko – nuo teksto interpretacijų iki rašinių, jaučiau, kad būtent čia yra stiprioji mano vieta. Nors vėliau, renkantis studijas, buvo daug nuomonių, kad lietuvių filologijos ir reklamos specialybė nėra perspektyvi, aš žinojau – būsiu perspektyvi ten, kur jausiuosi geriausiai. Ir iš tiesų visai neseniai atsiėmusi diplomą supratau, kad per ketverius metus visomis prasmėmis užaugau. Šios studijos mane praturtino kaip žmogų – skaityta literatūra, įgytas kritinis mąstymas, sutikti protingiausi, o kartu ir šilčiausi dėstytojai mane užaugino tolesniam gyvenimui. Manau, kad ateityje galėčiau dirbti reklamos srityje, tačiau įgytos filologinės žinios kasdien praverčia.

Savo „Youtube“ kanale ji turi per 30 tūkst. prenumeratorių – šis skaičius viršija bet kokio moterims skirto žurnalo tiražą mūsų šalyje. Apie grožį, stilių, motinystę, buitį ir kitas temas vaizdo įrašus kurianti Mūza mano, kad tapti populiaria vlogere charizmos nepakanka – reikia „susidraugauti“ su išmaniosiomis technologijomis bei paaukoti kone visą laisvalaikį.

– Kaip kilo mintis rašyti tinklaraštį ir sukurti „Youtube“ kanalą?

– Mintis kilo prieš penkerius metus. Benaršydama internete susidomėjau kitų autorių tinklaraščiais ir „Youtube“ kanalais, tačiau, jei atvirai, lietuvių kalba nieko įdomaus neradau. Kadangi be savo milijono įvairių profesijų esu ir grožio specialistė, pamaniau, jog galėčiau papildomai reklamuoti savo paslaugas tinklaraštyje. Kiek vėliau sukūriau pirmą savo vaizdo įrašą ir šis susilaukė didelio populiarumo.

– Naujienas jūsų „Youtube“ kanale prenumeruoja daugiau nei 30 tūkst. žmonių. Koks jausmas, kai žinai, kad tavimi domisi ir tavo patarimų klausosi tūkstančiai?

– Aš matau tik skaičius. Kartais bandau įsivaizduoti, kaip gyvai atrodytų tokia minia žmonių ir mane apima siaubas. Einu gatve ir retkarčiais pagalvoju, kad kas antra mergina gali būti mane mačiusi internete, galbūt mane atpažįsta. Bet vėliau po tokių minčių apima juokas. Iš tiesų, tai tik silpnybės akimirkos. Dažniausiai stengiuosi apie tokius dalykus negalvoti, manyti, kad manęs niekas nepažįsta.

– Kokios istorijos ir temos tavo įrašuose paprastai sulaukia daugiausiai dėmesio ir, kaip manai, kodėl?

– Daugiausiai dėmesio sulaukia įrašai apie mano dieną. Kodėl žmonėms patinka juos žiūrėti, sunku pasakyti. Kai kurie tai sieja su charizma – galbūt patinka mano asmenybė, galbūt todėl, kad visuomet esu optimistiškai nusiteikusi. Turbūt žmonės nori teigiamų emocijų. Be to, manau, jog žmonėms šiek tiek pabodo televizijos rodomas turinys, todėl jie ieško kažko naujo, artimesnio ir natūralesnio.

Be to, daug peržiūrų sulaukia ir subtilios temos moteriškais klausimais. Viena iš priežasčių, mano nuomone, yra švietimo tokiomis temomis stoka. Tuo tarpu, internetas merginoms dabar yra pagrindinis atsakymų į šio tipo klausimus šaltinis.

– Kokios savybės ir resursai būtini norint tapti gera vlogere?

– Reikia drąsos, ištvermės, kruopštumo, darbštumo, o taip pat ir įgūdžių darbui su kompiuteriu. Jeigu tokių įgūdžių trūksta, tuomet reikia turėti komandą, kuri už jus atliktų visas technines detales. Užkulisinio darbo čia apstu, tad charizmos, norint tapti sėkminga vlogere, nepakanka.

– Kaip atrodo tavo diena? Kokią jos dalį užima tinklaraščio kūrimas?

– Mano diena, kaip ir daugumos, prasideda nuo chaotiško bėgiojimo po namus. Vėliau nuvežusi vaiką į darželį, judu į darbą. Po darbo, jeigu nėra suplanuotų renginių, laukia sportas, vėliau darbai namuose ir tik užmigdžius vaiką galiu skirti laiko tinklaraščio kūrimui. Beje, savaitgaliais teikiu ir grožio paslaugas.

Tinklaraščio ir video įrašų kūrimas atima visą laisvalaikį, liekantį po kitų darbų. Kartais filmuoju, redaguoju iki išnaktų. Laisvų savaitgalių irgi nebeturiu, tačiau man tai patinka. Tai tarsi užburtas ratas: arba planuoju sukurti video, arba jį jau redaguoju. Ir taip nuolatos.

– Kaip, turėdama tiek veiklos, viską suspėji?

– Šiuolaikiniam žmogui pasisekė, jog inovacijų dėka daug darbų galima padaryti tiesiog būnant kelyje ar laukiant eilėse. Kartais pagalvoju, kad mane labai gelbsti gebėjimas planuoti ir išnaudoti modernias technologijas. Pavyzdžiui, mėgstu viską žymėtis ne kokioje nors popierinėje knygutėje, tačiau elektroniniame kalendoriuje, taip sutaupau laiko, nes jį galiu atsidaryti tiek telefone, tiek planšetėje, tiek stacionariame kompiuteryje. Mano „Samsung Tab S3” planšetė turi specialų tušinuką, todėl tai kur kas patogesnė paprasto darbo kalendoriaus versija. Visas dienos užduotis susirašau, jas pažymėdama skirtingomis spalvomis. Esu įsitikinusi, kad be šio įpročio tikrai spėčiau nuveikti mažiau.

Iškilminga apdovanojimų ceremonija vyks gegužės 20 d., penktadienį, 18. 30 val. Klaipėdos dramos teatre. Jos metu ypatingai bus pagerbti du Klaipėdos dramos teatro aktoriai ar režisieriai, kuriuos nominavo teatro sudaryta komisija, vadovaujama teatro vadovo Tomo Juočio.

Pasak jo, apdovanojimų laureatai paaiškės tik ceremonijos metu. Jiems bus įteikti specialiai šiai progai skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurti autoriniai mažosios plastikos darbai „Mūza“.

To paties menininko sukurtos bronzinės skulptūros „Mūzos“ nuo 1990 metų puošia Klaipėdos dramos teatro fojė ir jau yra tapę teatro simboliais. Būtent jų fragmentas – ranka, laikanti kaukę, - buvo perkeltas į teatro kūrėjams skirtus apdovanojimus. Tad nuo šiol labiausiai nusipelnę teatralai turės savo asmeninę „Mūzą“.

Komisijos išrinktiems dviem teatralams bus įteiktos ir finansinės dovanos - po tūkstantį eurų.

Pasak teatro vadovo T. Juočio, apdovanojimų iniciatorė ir steigėja yra Jūrų krovinių kompanija „BEGA“, kuri kartu yra ir Klaipėdos dramos teatro mecenatė.

Ši uosto kompanija įsipareigojo per trejus metus teatro veiklai skirti 30 tūkst. eurų. Pagal praėjusių metų pabaigoje pasirašytą mecenavimo sutartį, dalis paramos skiriama profesionaliajam scenos menui plėtoti, kita dalis - asmeniškai konkretiems uostamiesčio teatralams, kuriuos išrenka ir apdovanojimams teikia Klaipėdos dramos teatro bendruomenė.

„Klaipėdiečiai ilgai laukė, kol teatras sugrįš į savo istorinius namus. Pagaliau tai įvyko, teatro pastatas puikiai rekonstruotas ir įrengtas, dabar gražų interjerą nuolat reikia užpildyti tokiu pačiu gražiu meniniu turiniu. Kūrybiniu atžvilgiu teatro kolektyvui tai puikiai sekasi, tačiau nauji pastatymai reikalauja nemažai investicijų. O ir patiems aktoriams, režisieriams neretai reikalingas didesnis finansinis stabilumas. Tikimės, kad mūsų parama suteiks teatralams daugiau kūrybinės laisvės“, – sakė kompanijos „BEGA“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis.

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys mano, kad remti meną, kultūrą nėra dėkinga. Tai neduoda dividendų ar žinomumo, nesuteikia privilegijų. Vienintelė nauda rėmėjui – moralinis pasitenkinimas. Todėl Klaipėdos dramos teatrui yra svarbūs visi rėmėjai. „Kompanija „BEGA“ įsipareigojo mus remti kelis metus ir tai ypatinga. Gyvename labai dinamiškame pasaulyje, kur verslas ir jo sėkmė turi vis sudėtingesnes sąlygas. Tik patys toleregiškiausi verslininkai supranta, kad tautos, valstybės pamatai yra kultūra. Ir tik tie, kuriems rūpi šios vertybės išdrįsta remti meną. Didžiuojamės, kad kompanija „BEGA“ yra teatro šeimos narys.“, -džiaugėsi teatro vadovas.

Po iškilmingos apdovanojimų „Mūza“ ceremonijos paskutinį kartą šį sezoną bus rodomas spektaklis „Karalienė Luizė“ (aut. A. Juozaitis, rež. G. Padegimas). O birželio 18 ir 19 d. žiūrovų lauks premjera. Režisierius Darius Rabašauskas stato spektaklį pagal lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko pjesę „Petro Ohėjaus kankinystė“.

Beatrice Kozera - moteris, laikoma JAV rašytojos Jacko Kerouaco slaptąja mūza, mirė būdama 92 metų.

B.Kozera, kuri buvo užmezgusi trumpą romaną su šiuo kultiniu rašytoju 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, tik prieš trejus metus sužinojo, kad ji įkvėpė J.Kerouacą sukurti meksikietės merginos Teri personažą savo garsiausiame romane „Kelyje“ (On The Road).

Su rašytoju ji susipažino autobuse „Greyhound“, važiuodama iš Beikersfildo miesto Kalifornijoje 1947 metais.

Kaip rašo dienraštis „The Los Angeles Times“, B.Kozera, kuri buvo žinoma kaip Bea Franco, kai draugavo su J.Kerouacu, kelis kartus minima rašytojo biografijose, tačiau niekas tiksliai nežinojo, kas buvo ta paslaptingoji mūza, kol rašytojui Timui Hernandezui  pavyko ją surasti Fresno mieste.