Būtent medicinos profesorius A. Golay medikų kongrese Šveicarijoje inicijavo Paryžiuje gyvenančios lietuvės pianistės pasirodymą. Jis prisimena, kad tąsyk Mūza bisui sugrojo Ferenco Liszto „Meilės svajas“. „Aš išvirtau iš koto“, – juokėsi muzikės vyras ir pridūrė, kad jų susitikimas ir meilė buvo nulemta likimo.

Du dešimtmečius porą lydinti muzika yra nepaprastai svarbi jų gyvenime. Tai iliustruoja ir A. Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme nuskambėjusi Mūzos frazė: „Mano vyras sako, kad penkias dienas Mūzą be muzikos dar galima pakęsti, bet šeštąją – nebe.“ Išties, pianistės vyras prisipažino, kad ima jaudintis, kai ji nustoja groti. Paprašytas prilyginti Mūzą muzikai, atsakymą jis rado per akimirką: „Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli. Pirmiausia, romantinė.“

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Žiūrėdamas filmą „Mūza“ premjeros vakarą, A. Golay prisipažino keletą kartų vos suvaldęs ašaras. „Tai – nuostabi istorija, – jis sako. – Rezultatas mane nustebino, jis dar geresnis nei galėjau tikėtis. Filmo konstrukcija leidžia sekti Mūzos gyvenimo etapus, per kuriuos, tarsi raudona linija, tęsiasi muzika. Subtiliai parinkta, ji tarsi tiltas sujungia atskirus filmo epizodus. Na, kad ir pradžioje skambantis Ástoro Piazzollos kūrinys ataidi epizode, kuriame aš pats groju smuiku.“

Ir pats filmo personažu tapęs A. Golay teigė, kad vienas svarbiausių šio filmo herojų yra Mūzos mama, kadaise supratusi, kad jos dukra turi išskirtinį talentą. Drauge su Mūzos teta ir močiute jos susuko saugų ir šiltą lizdą, kad talentas galėtų skleisti sparnus ir skristi aukštyn. Profesoriui itin svarbūs atrodo du epizodai, iš kurių viename mama paleidžia dukrą į savarankišką gyvenimą, o kitame aiškiai išreiškia savo poziciją, kad dukra jai nebepriklauso – ji yra viso pasaulio Mūza. „Tai – svarbus dvasingumo epizodas, kurį nuostabiai iliustruoja muzika“, – įsitikinęs A. Golay.

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Filme yra gana daug kadrų, kuriuose Mūza pasirodo su savo gyvenimo vyru. Įsileisti filmavimo komandą į namus – gana didelis iššūkis. „Man buvo svarbiausia, kad Mūzai būtų komfortiška ir kad ji sutiktų tai daryti, ne kartą klausiau – ar tikrai. Kai pasakydavo – taip, abejonių nelikdavo“, – penkerius ilgus filmavimo metus prisiminė pianistės vyras ir pridūrė, kad jam taip pat buvo svarbu atiduoti visą savo laiką ir energiją, jog filmo kūrėjai pasiektų geriausią įmanomą rezultatą.

Alainui didžiulį įspūdį padarė archyviniai dokumentiniai filmo kadrai, kuriuose jis savo Mūzą pamatė visai mažą mergaitę. Kai kuriuos iš šių kadrų abu filmo herojai pamatė pirmąjį kartą, tikru siurprizu jiems tapo Mūzos pergalės kadrai iš Budapešte vykusio F. Liszto konkurso.

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Dar viena svarbi filmo tema, kurią iliustruoja gražus gatvės muzikanto epizodas, pasakoja apie vyresnio amžiaus poros santykius ir apie tai, kad meilei, draugystei amžiaus ribos neegzistuoja. „Kai pamačiau Mūzą, mane trenkė tarsi žaibas, – prisiminė Alainas. – Tačiau egzistuoja kitas klausimas – kaip tokį įsimylėjimą išlaikyti, kaip jį tęsti ir puoselėti. Nediktuosiu jums recepto, tik pasakysiu, kad mano šiandienos gyvenimas yra fokusuojamas į Mūzą ir jos besitęsiančią karjerą. Kiekvieną penktadienį kviečiu Mūzą į Ženevą, ji kviečia mane į Paryžių arba mes kviečiame vienas kitą į kurią nors pasaulio šalį. Mes kartu muzikuojame, šokame, rašome vienas kitam eiles, sąrašą, ką veikiame, galima tęsti be galo. Man atrodo, kad santykiuose svarbu būti dėmesingam. Ir tai kur kas svarbiau, nei stengtis, pastangos nereikia, susidomėjimas šalia esančiu turi būti be pastangos.“

Mūza ir Alainas per bendro gyvenimo dvidešimtmetį išmoko vienas kitam skirti daug dėmesio. Alainas lydi Mūzą į koncertus ir stengiasi nepraleisti kitam svarbių progų. Tai vyksta ir Vilniuje, kuris, kaip sako A. Golay, yra tapęs jam labai artimu miestu. Kiekvieną kartą, kai atvyksta į Vilniaus namus, jis pamato naują restoraną, naują parduotuvę, išgirsta apie naują festivalį. „Vilnius yra labai dinamiškas miestas“, – jis neabejojo.

Alainą tikrai galima pavadinti knygos „Gimusi po fortepijonu“ ir filmo apie Mūzą įkvėpėju. Būtent vyras paskatino Mūzą pasakoti savo istoriją tiems, kurie mažai žino apie Lietuvos likimą. „Dėl politinių žaidimų Mūza prarado septynerius savo karjeros metus, atvykusiai į Paryžių jai viską reikėjo pradėti iš naujo. Ji išgyveno tiek daug, kad jos patirtys tapo pridėtine verte, pridėjo gelmės muzikai, kurią ji atlieka“, – sakė A. Golay.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose. 

Skambant muzikai iš filmo herojės M. Rubackytės albumo „Melancholija“ į kino teatrą „Forum Cinema Vingis“ rinkosi premjeros svečiai. Tarp jų buvo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Éverard, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė, teatro režisieriai Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, istorikas Aurimas Švedas, aktorės Janina Matekonytė, Gabija Ryškuvienė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, rašytoja Akvilina Cicėnaitė, dizainerė Zita Gustienė ir daugybė kultūros žmonių.

M. Rubackytė su vyru, Šveicarijos dietologu Alainu Golay, dalyvauti A. Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ premjeros vakare ir išankstiniuose, Vasario 16-osios šventei skirtuose seansuose atvyko iš Paryžiaus.

M. Savičiūtės nuotr.

Dokumentinio filmo „Mūza“ raudonojo kilimo premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – kartu su nepaprasta, pianistės M. Rubackytės atliekama muzika filme suskamba ir stiprus laisvės motyvas. Istorija apie tai, ką talentingam žmogui reiškė siekti svajonių sovietmečio kalėjime.

„Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos likimu“, – filme ištarė pianistė M. Rubackytė, o režisierė Agnė Marcinkevičiūtė jame atskleidžia muzikinį menininkės portretą, kuriame skleidžiasi įspūdinga ir atvira pianistės gyvenimo istorija.

„Mudvi su Mūza sujungė man ir jai labai brangus žmogus – mano buvusio filmo herojus JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Būtent jis pajuto mano muzikinę klausą ir pasiūlė sukurti filmą apie Mūzą. Be abejo, apie Mūzą žinojau, tačiau man labai norėjosi jos asmenybę atverti kur kas platesniam žmonių ratui, leisti jiems per muzikę ir jos atliekamą muziką suvokti laikotarpį, kuriame ji gyveno“, – sakė filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

M. Savičiūtės nuotr.

Režisierė yra nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Živilei Gallego, kuri komandą aprūpino finansiškai ir leido jai nerti į kūrybinius ieškojimus. „Kai į vieną vietą susirenka tinkami ir vienas kitą suprantantys žmonės, sėkmė užtikrinta“, – filmo sėkme neabejojo A. Marcinkevičūtė.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.

M. Savičiūtės nuotr.

Ir Mūza, ir filmo kūrėjai premjeroje pabrėžė, kad filmą būtina žiūrėti dideliame ekrane, – kokybiška garso įranga užtikrina, kad filmo muzika suskambės. Aukšta garso kokybe pasirūpino filmo garso režisierius Jonas Jocys, o vaizdus iš didžiausių koncertų salių, garso studijos, meistriškumo pamokų ir Mūzos namų nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis.

Dokumentinis filmas „Mūza“ buvo kurtas beveik penkerius metus.

M. Savičiūtės nuotr.

„Filme skamba daug muzikos, šalia jos pamažu skleidžiasi ypatingos dvasinės tvirtybės talentingo žmogaus gyvenimo kelias. Įspūdinga pianistės gyvenimo istorija, tikiuosi, įkvėps ir jaunus žmones, ir vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“, – sakė prodiuserių kompanijos „Fralita Films“ vadovė, prodiuserė Ž. Gallego.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo 2024 metų vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.

Skambant muzikai iš filmo herojės M. Rubackytės albumo „Melancholija“ į kino teatrą „Forum Cinema Vingis“ rinkosi premjeros svečiai. Tarp jų buvo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Éverard, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė, teatro režisieriai Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, istorikas Aurimas Švedas, aktorės Janina Matekonytė, Gabija Ryškuvienė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, rašytoja Akvilina Cicėnaitė, dizainerė Zita Gustienė ir daugybė kultūros žmonių.

M. Rubackytė su vyru, Šveicarijos dietologu Alainu Golay, dalyvauti A. Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ premjeros vakare ir išankstiniuose, Vasario 16-osios šventei skirtuose seansuose atvyko iš Paryžiaus.

Dokumentinio filmo „Mūza“ raudonojo kilimo premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – kartu su nepaprasta, pianistės M. Rubackytės atliekama muzika filme suskamba ir stiprus laisvės motyvas. Istorija apie tai, ką talentingam žmogui reiškė siekti svajonių sovietmečio kalėjime.

„Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos likimu“, – filme ištaria pianistė M. Rubackytė, o režisierė Agnė Marcinkevičiūtė jame atskleidžia muzikinį menininkės portretą, kuriame skleidžiasi įspūdinga ir atvira pianistės gyvenimo istorija.

„Mudvi su Mūza sujungė man ir jai labai brangus žmogus – mano buvusio filmo herojus JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Būtent jis pajuto mano muzikinę klausą ir pasiūlė sukurti filmą apie Mūzą. Be abejo, apie Mūzą žinojau, tačiau man labai norėjosi jos asmenybę atverti kur kas platesniam žmonių ratui, leisti jiems per muzikę ir jos atliekamą muziką suvokti laikotarpį, kuriame ji gyveno“, – sako filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

Režisierė yra nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Živilei Gallego, kuri komandą aprūpino finansiškai ir leido jai nerti į kūrybinius ieškojimus. „Kai į vieną vietą susirenka tinkami ir vienas kitą suprantantys žmonės, sėkmė užtikrinta“, – filmo sėkme neabejoja A. Marcinkevičūtė.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.

Ir Mūza, ir filmo kūrėjai premjeroje pabrėžė, kad filmą būtina žiūrėti dideliame ekrane, – kokybiška garso įranga užtikrina, kad filmo muzika suskambės. Aukšta garso kokybe pasirūpino filmo garso režisierius Jonas Jocys, o vaizdus iš didžiausių koncertų salių, garso studijos, meistriškumo pamokų ir Mūzos namų nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis.

Dokumentinis filmas „Mūza“ buvo kurtas beveik penkerius metus. „Filme skamba daug muzikos, šalia jos pamažu skleidžiasi ypatingos dvasinės tvirtybės talentingo žmogaus gyvenimo kelias. Įspūdinga pianistės gyvenimo istorija, tikiuosi, įkvėps ir jaunus žmones, ir vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“, – sako prodiuserių kompanijos „Fralita Films“ vadovė, prodiuserė Ž. Gallego.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo 2024 metų vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija nuo sausio 1-osios siekia 289,4 euro.

Sulaukę pensinio amžiaus pirmojo laipsnio valstybinę pensiją gali gauti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Ją skiria Vyriausybė pagal valstybinių pensijų skyrimo komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimą.

64-erių M. Rubackytė-Golay yra pianistė, profesorė, nuo 1978 metų su pertraukomis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje su žymiais simfoniniais orkestrais, rengia solo koncertus prestižinėse koncertų salėse.

Pensija menininkei būtų skiriama nuo vasario 1 dienos, numatoma Vyriausybės nutarimo projekte. Pirmojo laipsnio valstybinė pensija nuo sausio 1-osios siekia 289,4 euro.

Sulaukę pensinio amžiaus pirmojo laipsnio valstybinę pensiją gali gauti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Ją skiria Vyriausybė pagal valstybinių pensijų skyrimo komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimą.

64-erių M. Rubackytė-Golay yra pianistė, profesorė, nuo 1978 metų su pertraukomis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje su žymiais simfoniniais orkestrais, rengia solo koncertus prestižinėse koncertų salėse.

Į gimtinę šią vasarą ji grįžta ne tik muzikuoti – birželio 12-ąją kartu su smuikininku Dmitrijumi Makhtinu ji pristatys koncertinę programą „Belle époque“ – bet ir su autobiografine knyga. Leidyklos "Tyto Alba" išleista „Gimusi po fortepijonu“ – unikali galimybė išgirsti menininkės gyvenimo istoriją iš jos pačios lūpų. Pirmiausia Prancūzijoje pasirodžiusi knyga tik dabar išleista lietuviškai – į lietuvių kalbą knygą vertė Lina Perkauskytė.

"Daugiau nei 30 metų gyvendama Vakaruose dažnai susidurdavau su vakariečiais, kurie nežino mūsų likimo ir mūsų istorijos. Visuomet stebiuosi, kad Lietuva su savo 1 000-mečio istorija, per 50 totalitarinio režimo metų išbraukta iš žemėlapio, taip lengvai išsitrynė ir iš šiuolaikinės sąmonės. Net šiandien, kai Lietuva vėl laisva daugiau nei 30 metų, sutinku išsilavinusių žmonių, kurie su džiaugsmu mus sveikina net Lietuvoje (!) pavartodami keletą okupanto žodžių ir galvodami, kad tai mums bus labai malonu. Naivumo ir mūsų istorijos nežinojimo tebėra. Tai ir tapo akstinu rašyti knygą, ir pirmiausia rašyti tarptautine kalba ir pasiekti kuo daugiau skaitytojų", – interviu pasakojo pianistė.

– Lietuvišką knygos leidimą ruošėte jau prasidėjus Ukrainos karui. Siaubingomis karo aplinkybėmis sudėtinga ir skausminga jūsų šeimos istorija – tremtys, sulaužyti likimai, namų atėmimas – iškyla kaip niekad aštriai. Koks jausmas vartyti tuos nelengvus šeimos istorijos puslapius tokiu nežinomybės ir skausmo laiku?

– Vasario 24 d. įvykiai Ukrainoje nebuvo netikėti. Tiesa, ypač Vakaruose gyvenantys žmonės nenorėjo patikėti, kad šiandien tai įmanoma, bet grėsmės požymių buvo daug. Prisiminkime Čečėnijos sulyginimą su žeme, Gruzijos represijas, aneksuotą Krymą, kai vakariečiai į tai žiūrėjo iš tolo, kaip stebėtojai. Jiems net į galvą neatėjo, kad tai gali paliesti juos pačius, o dabar esame vos per žingsnį nuo trečiojo pasaulinio karo.

Nejaučiu gailesčio tiems aukšto rango profesionalams, kurie pasirinko remti diktatoriaus politiką.

Žinoma, karo pradžia Europoje paveikė drastiškai. Dažnai prisimenu mamos kartotus žodžius. Mamos, kuri pragyveno visus istorijos zigzagus: nepriklausomą Lietuvą ir 1939 m., okupaciją, išvežimus, stalinizmą, kovą už laisvę ir atkurtą nepriklausomybę. Kai prasidėdavo kokie nors dramatiški įvykiai, ji sakydavo: prisimink, jie sugrįš, negalvok, kad jie nesugrįš. Aš visada prieštaraudavau: mama, baikit. Šiandien akivaizdžiai matome, kad, deja, tas grėsmingas kaimynas niekada nepasotins savo ekspansinio apetito, bet Ukrainos auka ir kova už laisvę paskatino progresyvų pasaulį dar labiau susiburti tam, kad išsaugotume mūsų žmogiškąsias vertybes ir demokratiją.

– Karas daug ką suskirstė į kategorijas balta ir juoda, muzikos pasaulis irgi keičiasi, užsiveria palaikantiems karą. Kaip karas pakeitė muzikos pasaulį? Kaip jis atrodo iš vidaus?

– Gimiau totalitarinio režimo šalyje ir mane, kaip ir kitus daug žadančius menininkus, ruošė reprezentacinei propagandinei karjerai, nes ne paslaptis, kad totalitarinės šalys meną ir sportą pasitelkia kaip propagandos priemonę. Kiek teko šiandien išgirsti: oi, aš nesidomiu politika. Manau, kad menininkas pirmiausia yra pilietis ir jis negali būti apolitiškas. Jis negali būti abejingas jį supančiam pasauliui ir skelbti gėrį ir grožį atsiribodamas nuo šalia vykstančio pragaro. Menininkas – toks pats pilietis kaip visi ir mes visi privalome pasirinkti. Juolab kad menininko žodis skamba ant podiumo, tad girdimas garsiau ir geriau. Meno pasaulyje vertybių peržiūrėjimas šiandien tapo natūraliu procesu ir nejaučiu jokio gailesčio tiems aukšto rango profesionalams, kurie pasirinko remti diktatoriaus politiką. Sveikinu koncertų sales ir organizatorius, kurie jiems užtveria kelią.

– Tikrai retas atvejis – pirmiausia knyga „Gimusi po fortepijonu“ išleista Prancūzijoje ir tik dabar pasirodo lietuviškai. Labai įdomu, kokių atsiliepimų, kokių reakcijų sulaukėte Prancūzijoje?

– Buvo labai smalsu sulaukti artimų ir tolimesnių draugų, publikos, muzikos profesionalų, žurnalistų ar visiškai man nepažįstamų žmonių reakcijų. Net bičiuliai, su kuriais artimai draugauju, sakė, kad daug sužinojo ir buvo sukrėsti. Nesu iš tų žmonių, kurie bergždžiai apie save kalba. Taip, kai yra svarbi situacija, jaučiu pareigą pasisakyti, bet tarp draugų esu lengvai bendraujanti, mes kalbame apie simpatiškus, kasdienius, gražius dalykus, tad dalytis savo sunkumais ar dramomis – ne mano stilius. Taigi ir tie, kurie mane gerai pažįsta, labai daug sužinojo. Net mano mama nebuvo išimtis.

Kitas dalykas – koncertų organizatoriai. Jie buvo sukrėsti, nes visada matė mane laimingą, gražią, gabią, be rūpesčių. Perskaičius knygą iškyla visos mano kovos. Buvo labai įdomu išgirsti ir žurnalistų, kurie manęs asmeniškai nepažįsta, atsiliepimus. Jie buvo nepaprastai susidomėję dar kitomis knygos dalimis. Viską pasakoju per fortepijono ir muzikos prizmę, bet yra daug istorijų, kurios gali būti įdomios, kurioziškos ir gal net keistos plačiajai, nebūtinai muzikinei, auditorijai.

Knygos viršelis.

– Skaitant lietuviškai išleistą jūsų knygą tarsi girdėti jūsų pasakojimo, kalbos maniera. Kuo lietuviškas „Gimusi po fortepijonu“ leidimas skiriasi nuo prancūziško? Kaip knygą pritaikėte Lietuvos auditorijai?

– Pirmiausia, kai rašai prancūziškai, ir mąstai ta kalba. Skaičiusieji prancūzišką leidimą atkreipė dėmesį, kad pasakojimo kalba labai gyva, atrodo, kad pats žmogus tau pasakoja. Lietuviškame leidime taip pat norėjau išlaikyti natūralumą ir nuoširdumą, tarsi kalbėtumeisi su draugais. Kai perskaičiau knygos vertimą iš prancūzų kalbos, neatpažinau savo lietuvių kalbos. Žodžiai, frazės – aš taip nekalbu lietuviškai. Taigi ačiū vertėjai ir redaktorei, su kuriomis bandėme rasti pusiausvyrą, kad tai būtų mano kalbėjimo maniera ir atitiktų šiuolaikinės literatūrinės lietuvių kalbos normas.

Antra problema buvo susijusi su turiniu. Užsienio skaitytojui turėjau pateikti kontekstą, papasakoti, kodėl Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapio 50 metų. Skaitytojui, kuris nieko nežino, reikėjo papasakoti, kas mes, kas mums atsitiko, koks buvo mūsų istorinis ir geografinis kontekstas. Ruošdama lietuvišką leidimą, išėmiau nemažai tekstų, susijusių su mūsų istorija. Nors kai kurie bičiuliai, kuriems patikėjau perskaityti abu variantus, sakė: palauk, palauk, tu negali visko iškirpti, yra jaunimas, kuris to nežino. Taigi teko grąžinti tai, kas atrodė reikalinga šiuolaikiniam žmogui, taip pat ir Lietuvoje.

– Knygoje suderinate dvi biografijas: muzikinę ir asmeninę. Abi jos itin turtingos, įvairialypės ir šiandien itin intensyvios, tad, kaip sprendėte, kokius akcentus sudėti knygoje, ką papasakoti, o ko neatskleisti?

– Žmogui, kuris aktyviai tęsia savo veiklą, labai sunku nuspręsti, kur padėti tašką knygoje. Gerai rašyti apie tą, kurio jau nėra, ar apie tą, kuris jau pastatė visus kertinius savo biografijos akmenis. Mano atveju taip nėra. Aš dirbu, kylu ir vystausi kasdien. Nepaisant situacijos rimtumo, dėkui pandemijai, kuri nulėmė, kur padėti tašką knygoje. Prasidėjus karantinui ir man įstrigus Ženevoje, mano vyras, su kuriuo kartu dirbome, pasakė: palauk, dabar arba niekada, nes tu vėl tuoj išskrisi, tad mes pabaigsime čia ir dabar.

Knygą matėme kaip šešių dalių simfoniją, kur pirmoje dalyje aiškiai atsispindi istoriniai Lietuvos įvykiai. Antroje dalyje pasakoju apie gyvenimą sovietmečiu, studijas Maskvoje. Toliau kalbu apie atvykimą į Vakarus, į Prancūziją. Kitos dvi dalys kaip ir simfonijoje – skerco, divertismentai. Tai anekdotai apie užkulisius, pasakojimai apie gražius susitikimus koncertiniame pasaulyje, neaplenkiant ir profesinių dramų ir nelaimių. Ir knygos pabaiga – tarsi epilogas, kur filosofiškai ir dvasingai kalbame apie meną, muziką. Tą dalį mes būtinai tęsime, nes jau turime nemažai užrašų. Visko gali įvykti, gal susidėlios dar viena knyga ir iš šio epilogo išsivystys nauja uvertiūra.

– Labai įdomi, paslaptinga knygos dalis apie užkulisius su kartais neįtikėtinomis pasirengimo sąlygomis, uodų aureole grojant, labiausiai trikdančius klausytojų tipus. Labai įdomiai ir atvirai pasakojate apie savo griežtą dienotvarkę prieš koncertą. Taigi knygoje skaitytojai pateks ir į užkulisius, pamatys tą pusę, kai nutyla paskutiniai akordai. Kiek leidote sau būti atvirai?

– Esu įsitikinus, kad kiekvienas, pasiekęs laimėjimų savo srityje, neturėtų laikyti to po dešimtimi užraktų. Juk gyvenimo misija nebūtų visiškai baigta, jei neturėtume pakeleivių ir pasekėjų. Manau, kad reikia dalytis, nes tai gali tapti patarimu, akstinu ar suteikti profesinės naudos aplinkiniams.

– Vienas ryškiausių knygos etapų – jūsų pirmoji kelionė į Paryžių, bandymas įsitvirtinti Vakaruose, atkaklumas, kai net dalis Paryžiuje gyvenusių lietuvių į tautietę, atvykusią iš byrančios Sovietų Sąjungos, žiūrėjo nepatikliai. Knygoje atskleidžiate, kaip atkakliai ieškojote tų durų į Vakarų muzikos pasaulį. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, kaip apibūdintumėte, kas jums padėjo atrasti tas duris – atkaklumas, užsispyrimas ar dar kas? Juk akivaizdu, kad talentui reikėjo sąjungininkų.

– Užsispyrimas ir atkaklumas – ne beribiai. Jei jie neinspiruoti aukščiausio tikslo, jeigu nėra tikro įkvėpimo šaltinio, tai atkaklumas ir užsispyrimas yra bergždi ir neracionalūs. Mano inspiracijos šaltinis – begalinė meilė muzikai ir jos gyvo perteikimo siekis. Turint išties aukštą tikslą, likimas mums visiems siunčia pakeleivių, kurie gali pagelbėti, duoti patarimų ir palaikyti. Ir tuomet draugai ir bendraminčiai yra nepaprastai svarbūs.

Mano muzikinis dievas Ferencas Lisztas yra sakęs, kad menininkas nepasirenka savo likimo, likimas jį pašaukia, pasiglemžia ir nuneša. Sutinku ir manau, kad neturėjau kitos išeities. Genetiškai iš Dievo ir tėvų buvau pažymėta talentu ir turėjau terpę, kuri mane užvedė ant gerų bėgių. Gyvenimas – tai tema su variacijomis. Mano tema – muzika, kurią į mane įdėjo artimiausi šeimos žmonės. Šiandien tebeturiu tvirtą ir nepažeistą vidinį užtaisą, kuris mane visuomet stums į priekį.

– Knygoje pasakojate apie koncertus įvairiausiose pasaulio vietose – nuo „baudžiamųjų koncertų“ sovietmečiu fabrikuose iki prestižinių Vakarų salių. Ar galite įvardyti patį įsimintiniausią, dėl kokių nors priežasčių svarbiausią, labiausiai įstrigusį koncertą ar koncerto erdvę? O gal yra vieta, kur dar svajojate groti?

– Erdvė ir sąlygos, ta mūzų buveinė, kur menas gyvena, labai svarbu. Mano atveju – tai salės, instrumentai, organizacija, tačiau patys svarbiausi man yra išgyventi meniniai įspūdžiai: susitikimas su orkestru, dirigentu, publika. Nebūtinai tai turi būti prestižinės salės. Man svarbiausia, ką išgyvenau. Neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas,  gastrolės, paklauskite, ką aš išgyvenau.

Žinoma, prisimenu nuostabias sales, kaip Londono „Wigmore Hall“ ar Paryžiaus „Salle Gaveau“. Tos salės, kuriose nuolat koncertuoju ir greičiausiai grįšiu, tarkim, Paryžiaus Opera, nepamirštami Lotynų Amerikos teatrai, kaip „Teatro Colon“ Argentinoje ar Santjago Opera Čilėje. Mano biografijoje jų daug, bet visų svarbiausia, ką išgyvenau atlikdama parengtą repertuarą per meninį susitikimą su kolegomis ir auditorija.

– Ar galima muzikanto klausti, koks kompozitorius, koks kūrinys pats mėgstamiausias, prie kurio vis norisi sugrįžti?

– Kai peržiūriu savo repertuarą, diskografiją, karjerą, be abejo, svarbiausias F.Liszto vardas. Jo kūryba ir meninė asmenybė man – kelrodė žvaigždė. Net tarp genijų reta asmenybių, kurios taip išaukštino žmogų, jo egzistenciją šioje Žemėje, taip akcentavo žmogiškąją ir dieviškąją meilę. Žmogus atsispindi muzikoje, tad su F.Liszto muzika aš kasdien gludinu sielą, geriausias savo savybes.

Kalbėjome apie karo baisybes ir laikmetį atspindinčią menininkų poziciją, tai F.Lisztas kūryboje surinko viską, kas žmogiško yra geriausio. Didžiulė laimė dirbti ir gyventi su ta harmoninga, filosofine ir dvasinga medžiaga. Būtent dėl to F.Liszto kūryba mano repertuare nuo tada, kai man sukako vienuolika metų. Šiandien mano repertuaras didžiulis, bet F.Liszto muzika neišnyksta, visuomet sugrįžtu prie jos.

– Esate puiki pasakotoja, perskaičius knygą akivaizdu, kad jums paklūsta ne tik garsai, bet ir žodžiai. Jau šiek tiek užsiminėte, kad knygą „Gimusi po fortepijonu“ rašėte drauge su vyru Alainu Golay.

– Būdamas daugiau nei 20 knygų autorius ir frankofonas, mano vyras įtikino ir padrąsino mane, kad įmanoma parašyti knygą prancūziškai. Žurnalistai man visada sakydavo, kad turėčiau rašyti knygą, bet nesiryžau imtis ir neturėjau tam laiko, nes tai ne mano profesija. Jie man siūlydavo padėti rašyti, bet abejojau, kaip galiu pasakoti savo intymų gyvenimą svetimam žmogui. Taigi laimingos aplinkybės lėmė tai daryti su artimu žmogumi, mano alter ego.

Viskas prasidėjo nuo interviu. Pirmaisiais mūsų draugystės metais traukiniu važiavome į mano koncertą Briugėje ir Alainas pradėjo manęs klausinėti ir žymėtis bloknote. Tęsėme tokius interviu, paskui jie grįždavo į mano rankas, laisvu metu traukinyje ar lėktuve peržiūrėdavau tuos pokalbius ir perduodavau atspausdinti mūsų sekretorei. Nuo tų interviu nuotrupų viskas ir prasidėjo.

– Minėjote, kad šia knyga – „Gimusi po fortepijonu“ – norite suteikti skaitytojams vilties. Kokios vilties šiandien palinkėtumėte?

– Prancūzišką knygos leidimą kasdien po paragrafą skaitydavau ir versdavau savo šviesaus atminimo mamai. Ji klausydavo nustėrusi, suvirškindavo, ką perskaičiau, ir kitą dieną sakydavo, kad ją labai sukrėtė tai, ką išgirdo, kad man tiek visko nutiko, bet ji taip pat stebėjosi, kad man viskas visada pasibaigia laimingai.

Manau, kad kiekvienam žmogui likimas suteikia nemažai išbandymų. Ypač jei žmogus siekia daug, jo kelias yra labiau akmenuotas nei tų, kurie gyvena ramiai, be didelių polėkių ir iššūkių. Mano nuostabus gyvenimas buvo ir tebėra sudėtingas, reikalauja drąsos, ištvermės, susitaikymo, gebėjimo priimti jį tokį, koks yra, ir, žinoma, kupinas meilės ir vilties. Būtent meilė ir viltis man suteikia galimybę eiti pirmyn, tad labai tikiuosi, kad mano pavyzdys, mano patirtis ir kitiems suteiks vilties.

Fortepijono legenda

Koncertui parengta originali programa "Dramatiškas XX a. palikimas", kurios metu skambės dviejų bičiulių ir bendražygių Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Mieczyslawo Weinbergo kvintetai fortepijonui ir styginių kvartetui.

M.Rubackytė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Maskvos valstybinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje. Ji – tarptautinių Ferenzo Liszto, Bellos Bartóko pianistų Budapešte ir prancūzų muzikos "Les Grand Maîtres Français" Paryžiuje konkursų nugalėtoja, LMTA profesorė, kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri, dėstanti pasaulio universitetuose ir konservatorijose, vadovaujanti tarptautiniams meistriškumo kursams.

Atlikėjos diskografijoje – daugiau kaip 25 kompaktinės plokštelės, ji bendradarbiauja su prestižinėmis akademinės muzikos įrašų kompanijomis. Būdama įvairiapusė kultūros veikėja, M.Rubackytė daug prisidėjo prie Lietuvos įvaizdžio sklaidos pasaulyje, apdovanota garbės medaliu "Už nuopelnus Lietuvos kultūrai", Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos Vyriausybės premija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Tarptautinį pripažinimą pelniusi pianistė yra tarptautinių Ferenzo Liszto asociacijų biuro narė, F.Liszto draugijos Lietuvoje "LiSZtuania" prezidentė, jai įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas "Pro Cultura Hungarica", o prieš metus išleido unikalų albumą, kuriame skamba didinga Leopoldo Godowskio Sonata e-moll ir devyni Karolio Szymanowskio preliudai Op.1. Ši kompaktinė plokštelė pelnė aukščiausius apdovanojimus: tarptautinį prizą Prancūzijoje "Diapason d’Or" ir publikos prizą "ffff įvykis".

Kvartetas "Mettis"

Senovės graikų mitologinės figūros, Dzeuso žmonos, Atėnės motinos, garsėjusios gudrumu, išmintimi ir įgūdžiais, vardu pasivadinęs styginių instrumentų kvartetas "Mettis" subūrė keturias skirtingas, charizmatiškas asmenybes, paverčiančias ansamblį įdomiu ir vieningu. Šios asmenybės – smuikininkai Kostas Tumosa ir Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas bei violončelininkas Rokas Vaitkevičius.

Koncerte skambėsiantys D.Šostakovičiaus ir M.Weinbergo kvintetai – tarsi dviejų kompozitorių, dviejų kūrinių, dviejų draugų susitikimas.

Po sėkmingų pasirodymų konkursuose kolektyvas nuolat kviečiamas groti prestižinėse salėse – "Wigmore Hall", Berlyno Konzerthaus, Hamburgo Laeiszhalle, Vašingtono "Galery of Arts", Tel Avivo menų muziejuje ir kt. Per ketverius metus kvartetas surengė daugiau kaip 100 pasirodymų visame pasaulyje: Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadojea, Kinijoje, Izraelyje, Panamoje ir t.t.

Prieš trejus metus kvartetas pradėjo kūrybinį bendradarbiavimą su pianiste M.Rubackyte. Koncertiniu F.Liszto kūrinio "Malediction" atlikimu, įrašytu ir išleistu šveicarų kompanijos "Doron", prasidėjusi draugystė tęsiasi iki šiol, teikdama ryškių kūrybinių impulsų.

Ypatingas kūrėjų ryšys

Koncerte skambėsiantys D.Šostakovičiaus ir M.Weinbergo kvintetai – tarsi dviejų kompozitorių, dviejų kūrinių, dviejų draugų susitikimas. Šie du kraštiečiai puoselėjo draugiškus tarpusavio santykius: D.Šostakovičius gerbė ir palaikė M.Weinbergą sunkiausiais Stalino valdymo laikais.

M.Weinbergas visada suvokė, kiek yra skolingas savo vyresniajam draugui tiek iš žmogiškosios, tiek iš muzikinės pusės. Nors abu jie sukūrė gausybę didingų kūrinių, D.Šostakovičiaus muzika yra labiau žinoma.

Dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių klausytojams yra žinoma tik nedidelė M.Weinbergo kūrybos dalis. O jo kūrinių sąraše – 26 simfonijos, septyniolika styginių kvartetų, daugybė kamerinės muzikos opusų, garso takeliai 60 filmų, septynios operos.

M.Weinbergas studijavo Varšuvoje, vėliau Minske, galiausiai – Taškente. Jis ir jo šeima turėjo iškęsti tiek nacizmą, tiek stalinizmą. Net ir po diktatoriaus mirties reabilitavus kompozitorių, nepaisant žymiausių Sovietų Sąjungos muzikantų palaikymo, jam teko iškęsti valdžios ignoravimą ir nuolatinius priminimus apie jo žydiškąsias šaknis.

Muzikinis M.Weinbergo stilius yra beribis gausos ir įvairovės šaltinis, aprėpiantis tiek klasicizmą, tiek XX a. vidurio garsinį spektrą, vienijantis populiarius slavų muzikos šaltinius ir klezmerių muzikavimą.

Nors gyveno tuo pačiu metu

Prieš metus M.Rubackytė ir „Mettis“ išleido naują kompaktinę plokštelę „Shostakovich–Weinberg. Dramatic Russian Legacy“ (kompanija „Ligia Digital“), kurią ir pristatys būsimo koncerto metu.

„Tarptautinės prancūzų įrašų kompanijos „Ligia“, su kuria dirbau ir anksčiau, projektas atsirado mano iniciatyva. Kompanija pritarė mūsų sumanymui įrašyti Mieczysławo Weinbergo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus fortepijoninius kvintetus. Šie du ypač svarbūs ir produktyvūs kompozitoriai gyveno tuo pačiu metu, tačiau gerai žinomas buvo tik antrasis. Nežinomas nei Tarybų Sąjungoje, nei pasaulyje M.Weinbergas tarsi slėpėsi D.Šostakovičiaus šešėlyje – tyliai rašė savo gilius, retai atliekamus kūrinius. Ši kompaktinė plokštelė man labai brangi, nes jai ruošiantis į Anapilį išėjo mano mylima mama“, – pasakojo M.Rubackytė. Nors kompaktinės plokštelės pristatymas Lietuvoje vyksta tik dabar, tačiau jos įrašai jau entuziastingai palankiai vertinami Europos muzikos apžvalgininkų.

150 – tiek klausytojų galės apsilankyti koncerte.

M.Weinbergo kūrybos renesansas

2019 m., minint lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus M.Weinbergo 100-ąsias gimimo metines, prasidėjo tikras jo kūrybos renesansas. Melomanams atsivėrė nepaprastai dramatiška M.Weinbergo kūryba, atskleidžianti skausmingą totalitarizmo epochos kūrėjo gyvenimo sudėtingumą ir gebėjimą šią patirtį perteikti savo muzika. Jo ir panašaus likimo D.Šostakovičiaus kameriniai opusai bene giliausiai ir nuoširdžiausiai byloja apie šiuos egzistencinius skaudulius.

M.Weinbergo Fortepijoninis kvintetas f-moll, op. 18, sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais, yra itin monumentalus ir originalus savo įtaigiais emociniais, faktūriniais bei ritminiais kontrastais. „M.Weinbergo kūrinį 1995 m. su Vilniaus kvartetu atlikome Prancūzijoje. Buvau tiek apstulbinta šio šedevro, kad negalėjau neišreikšti savo įspūdžio tiesiogiai pačiam M.Weinbergui. Tai buvo nepamirštamas pokalbis telefonu, ir jis, jau sunkiai sirgdamas, labai nudžiugo sužinojęs, kad jo muzika skamba pasaulyje“, – prisiminė M.Rubackytė.

Atliko dar studijuodama

D.Šostakovičiaus Fortepijoninis kvintetas g-moll, op. 57 yra vienas žinomiausių jo kamerinių kūrinių. „D.Šostakovičiaus kvintetas yra pirmasis mano repertuaro kvintetas, kurį atlikau dar studijuodama Maskvos konservatorijoje. Taigi tiesioginis šios muzikos perdavimas „iš pirmų lūpų“ mane lydi visą gyvenimą. Lietuvoje kartu su Vilniaus kvartetu jį grojome daugybę metų“, – sakė M.Rubackytė.

M.Weinbergo ir D.Šostakovičiaus tuometė kūryba buvo paveikta stalininių represijų, žydų genocido siaubo, perteikė skausmą ir pasipriešinimą, liūdną nostalgiją ir egzotiką. Tai vieni svarbiausių ir dramatiškiausių XX a. fortepijoninių kvintetų muzikos istorijoje.

Tiek M.Rubackytė, tiek styginių kvartetas „Mettis“ jau ne kartą muzikavo Klaipėdos koncertų salėje. Šįkart ji kviečia pasiklausyti itin vertingo jų bendro kūrybinio rezultato. Juo atlikėjai noriai dalysis su 150 savo gerbėjų – tik tiek bilietus įsigijusių klausytojų galės apsilankyti koncerte.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės naujausias rūpestis – kovo 8-ąją sostinėje vyksiantis pirmasis pianistų konkursas "Lisztofonija".

Vilniaus fortepijono muzikos festivalio (angl. Vilnius Piano Festival) meno vadovė bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LTMA) profesorė juo atiduoda duoklę jaunajai pianistų kartai. LMTA ir M.Rubackytės iniciatyva įsteigtos Lietuvos Ferenco Liszto asociacijos "LiSZtuania" rengiamo konkurso tikslas – skatinti Lietuvos pianistus atlikti ir įrašyti F.Liszto kūrybą. Kodėl būtent šiam kompozitoriui toks didelis dėmesys? M.Rubackytė – F.Liszto pianistų konkurso Budapešte nugalėtoja, pasaulyje pripažinta F.Liszto kūrybos interpretatorė, kurios beveik trečdalis visų įrašytų kompaktinių diskų yra skirti jam, o trigubas albumas "Klajonių metai" sulaukė tarptautinio pripažinimo ir "Chicago tribune" bei "BBC magazine" aukščiausio įvertinimo, už F. Liszto kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje ji apdovanota Vengrijos kultūros ministerijos.

– Papasakokite plačiau apie pianistų konkursą "Lisztofonija". Kaip ir kodėl jis atsirado? Koks jis ir ką jums jis reiškia?

– 2011 m. visam muzikiniam pasauliui švenčiant F.Liszto 200-ąsias gimimo metines įkurta tarptautinė organizacija ILA (angl. International Liszt Asociations), kurių viena iš steigėjų tapo neseniai sukurta Lietuvos F.Liszto asociacija "LiSZtuania". Naujasis konkursas yra viena šios asociacijos iniciatyvų. Šiandieną tai tiktai pirmasis kuklus bandymas, kuris, tikiuosi, ateityje išaugs į tarptautinį renginį. Svarbiausi trys prizai suteiks galimybę pianistams padaryti profesionalų įrašą, kuris taps jauno atlikėjo vizitine kortele. Mums, organizatoriams, buvo svarbu duoti jaunam pianistui reikalingą profesinį irankį. Konkurse skambės tiktai F.Liszto muzika. Tikimės aukšto lygio, nes F.Liszto kūriniai yra galimi išpildyti tiktai visapusiškų techninių ir meninių galimybių pianistams.

– Kuo jums atrodo ypatinga ir nuostabi F.Liszto kūryba, kad norisi jaunuosius pianistus skatinti ją atlikti ir įrašyti?

– F.Lisztas yra viena ryškiausių ir patraukliausių pasaulyje meno asmenybių. Šnekant apie F.Lisztą, sunku aprėpti jo visapusišką veiklą XIX a. tarptautinėje kultūrinėje panoramoje. Ši ryški žvaigždė švietė ir paliko pėdsaką ne tiktai apkeliavusi visą pasaulį per savo epochą, bet ir atvėrė daugybę naujų gairių mums ir mus sekantiesiems. Nežiūrint į mano platų ir įvairų repertuarą, F.Liszto muzika išliko mano pirmoji meilė nuo pat vaikystės. O ir pats personažas mums yra sektinas pavyzdys.

– Kokie kiti kūrėjai iliustruoja jūsų jausmus šiuo gyvenimo periodu?

– Šiandieną šalia plataus auksinio pianistinio repertuaro, kaip visi F.Liszto transcendentiniai ir koncertiniai etiudai, ieškau rečiau atliekamų šedevrų, kuriuos įrašinėju į tarptautinėje erdvėje pasirodančius diskus (M.Rubackytė yra įrašiusi daugiau kaip 25 kompaktinius diskus – aut. past.). Taip atsirado dvigubas Louiso Vierne'o kompaktas, sulaukęs didelio tarptautinio dėmesio, o metų gale išeis F.Liszto mokinio Juliuso Reubke muzikos įrašas.

– Nemažai jaunų muzikantų atsisako dalyvauti konkursuose teigdami, kad juose muziką temdo užkulisinės pedagogų tarpusavio kovos, dalyvių intrigos. Esą įvertinti, kuris yra geriausias iš geriausiųjų būrio, objektyviai neįmanoma. Ką manote jūs?

– Gyvenimas yra konkursas – norime mes to ar ne. Nežinau nė vieno kažką pasiekusio žmogaus, kuris dirba tiktai sau ir niekuomet nepralaimi. Juk ne visuomet laimi tas, kas to labiausiai nusipelnė. Konkursas yra jėgų, ištvermės ir dvasinės pusiausvyros išbandymas. Tai pirmiausia kova su pačiu savimi. Žiuri nariai yra išrinkti atsižvelgus į jų kompetenciją ir lojalumą. Yra labai paprasta gyvenime kaltinti kitus, tačiau tas, kuris turi vidinės potencijos, anksčiau ar vėliau pasieks savo tikslą. Ir jam sunkumai bus ne pralaimėjimas, o tramplinas. 2017 m. lapkritį vyksiantis 5-asis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis kaip tik ir gvildens "Pakeleivių" temą, kur, Alberto Giacometti žodžiais, kelias nutiesiamas einant. Čia bus galima išgirsti ne tik laimėtojus, bet ir buvusius pralaimėtojus, kurie šiandieną tapo išskirtiniais pianistais.

Gyvenimas yra konkursas – norime mes to ar ne. Nežinau nė vieno kažką pasiekusio žmogaus, kuris dirba tiktai sau ir niekuomet nepralaimi.

– Pianisto profesija laikoma labai nedėkinga – ir vienišiaus dalia, ir konkurencija – be galo didelė. Kokius žodžius skirtumėte jauniems pianistams, stovintiems apsisprendimo kryžkelėje ir prie konkurencinės kovos arenos?

– Pažinkime save, suraskime save ir nesistenkime gyventi kito gyvenimo – gyvenkime mūsų.

– Japonų patarlė sako, kad viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymosi. O ką jums reiškia švietėjiška, pedagoginė veikla?

– Esu kilusi iš pedagogų dinastijos ir šalia savo pagrindinės – keliaujančios solistės – misijos skiriu dėmesį jaunos kartos auklėjimui. Dėstydama pasaulyje esu laiminga galėdama per muziką perteikti aukštas žmogiškąsias universalias dvasines vertybes, o Lietuvoje juo labiau džiaugiuosi berdama sėklas į savą dirvą. Tik ką grįžau iš Budapešto F.Liszto akademijos, kur vedžiau tarptautinius meistriškumo kursus. Grįžimas į šį miestą, kuris man davė tarptautinės karjeros impulsą, o sovietai iš manęs jį atėmė, mane visuomet jaudina (laimėjusi F.Liszto pianistų konkursą Budapešte M.Rubackytė septynerius metus neišleista koncertuoti į Vakarų šalis – aut. past.)

– Mokytojo misija – įkvėpti norą mokytis. O kam savo publiką įkvepia pianistas? Kaip jo misiją apibūdintumėte jūs?

– Nuo pat romėnų laikų menas užėmė aukštą poziciją civilizuotos visuomenės gyvenime. Be tikro dvasinio peno žmogus negali būti visavertis. Mane šeima išauklėjo per istorines, religines, menines, literatūrines ir poetines vertybes. Kaip neprisiminti Europos kultūros persunktų Aleksandro Puškino poemų, kur jis kalba apie poeto kredo: "Žodžiu degink žmonių širdis".

– Talentingi vaikai – tėvų galvos skausmas. Be pasididžiavimo atžala, džiaugsmo, neretai kyla tokios problemos kaip šeimos ramybės praradimas, stengiantis padėti puoselėti gebėjimus neperspaudžiant, ieškant būdo, kad mokytojas būtų patenkintas rezultatu ir vaikas nesijaustų kažką prarandantis. Ką jiems patartumėte?

– Prisimenu Mstislavo Rostropovičiaus posakį: "Mane domina ne tiek talentingi vaikai, kiek talentingos mamos." Kadangi muziko profesija pradedama puoselėti vaikystėje, tėvų misija yra pastebėti ir nukreipti Dievo apdovanoto, talentingo vaiko gyvenimą teisingu keliu. Iš savo patirties žinau, kad jei talentas yra tikras, tai jam gyvybiškai reikia žinių ir tos tėvų organizacijos. Taigi, tėvams svarbu išties sekti, ar tai jų atžalos tikras kelias.

– Ko labiausiai jums pačiai trūko vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje "prirakintai" prie pianino? Ar jaučiate, kad kažko buvote priversta atsisakyti?

– Atstovauju mūsų šeimos ketvirtai muzikų kartai. Tad gamta jau iš anksto padirbėjo, kad man muzikoje būtų gyventi džiaugsminga ir lengva. Nuo pat ankstyvos vaikystės televizijos, radijo, kino studijos dėmesys įpareigojo mane ir mano šeimą konstruktyviai eiti į priekį. Tad visi vaikiški žaidimai išblėso prieš tą nuostabų pasaulį.

– Sakoma, kad menininkui paprastai reikalingi dramatiški išgyvenimai, sukrėtimai, kančios pojūtis – tai tik labiau įkvepia ir leidžia tamsius išgyvenimus paversti šviesa. Jūs gi – laimingai įsimylėjusi, mylima, gerbiama jaunų talentų, laukiama publikos. Kur tų dramų, vedančių menininką į priekį, ieškote?

– Mano pirmoji gyvenimo drama buvo gyvenimas šalia savo tetos ir mokytojos Irenos Gomolickaitės, kuri turėdama negalią buvo džiaugsmo ir dvasingumo pavyzdys. Okupuotoje Lietuvoje mūsų, dviejų mokytojų, šeima gyveno kukliai, toli nuo partinių privilegijų. Studijos Maskvos konservatorijoje, kur mokėsi stipriausi sovietmečio muzikai, septynerius metus trukęs draudimas išvykti koncertuoti į Vakarus, vienatvė ir iš naujo pradėtas kelias Paryžiuje – tai tik keli gyvenimo vingiai, kurie gali padėti įsivaizduoti, ką galima išgyventi. O šiandieną, tiesa, esu mylinti ir mylima, laiminga žmona, dukra, pedagogė, artistė. Be to, netikiu, kad būtina kentėti tam, jog kažką gero sukurtum. Kas yra gal nuostabu – kad daug sunkumų išgyvenę žmonės tebelieka šviesūs ir kūrybingi. Tačiau tokių yra vienetai. Mano mama ir tėvas – vieni iš jų.

– Koncertuose dažnai galima išvysti ašaras braukiančius klausytojus. Kokia muzika jus taip sujaudina?

– Garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas sakė: "Neverk pats, virkdyk kitus". Tai yra tai, ką mes, artistai, darome scenoje. Taigi mūsų, profesionalų, jaudulys ir ašaros lieka mūsų dirbtuvėse. Nepaisant to, išties tikra muzika mane stipriai jaudina, ir aš groju tiktai tuos kūrinius, kuriuos esu giliai įsimylėjusi ir su kuriais, kaip su mylimuoju, galiu gyventi ilgas gyvenimo valandas.

– Kiek jums svarbus pripažinimas, publikos dėmesys? Ar galėtumėte groti tik sau ar savo vyrui?

– Kaip sakoma, tetos vardadieniui? Tas, kuris paragavo scenos ir publikos duodamo adrenalino, sunkiai liks tiktai namie. Scena reikalauja išskirtinių pastangų ir kartu suteikia išskirtinę grįžtamąją energiją. Vis dėlto su džiaugsmu muzikuoju namuose su vyru, kuris groja smuiku, ir su jo broliais bei seserimis, kurie, būdami muzikos mėgėjai tikrąja ta žodžio prasme, visi gerai groja įvairiais instrumentais.

– Ar turite prietarų, savitų taisyklių, ritualų prieš koncertus?

– Juk neišduosiu dabar jums savo paslapčių?! Nebeveiks paskui mano prietarai! O jei rimtai, be abejo, turiu tam tikrų taisyklių, dėl kurių susidaro reikiamos sąlygos geriausiai fizinei ir dvasinei formai. Miegas, maistas, kūno priežiūra yra to pagrindas.

– Ar tai, kad muzikantai ypač saugo savo rankas, – mitas?

– Tiesa, kad dviratis, slidės, tenisas ir pan. pianistui yra neatsakinga rizika. Juk piršto, rankos lūžis gali tapti atlikėjui fatališkas. Gera sausgyslių, raumenų, sąnarių forma yra būtina pianisto profesinės higienos dalis. Taigi masažai, vonios ir pan. sukuria mūsų ilgaamžiškumo pagrindą. Pianisto profesija yra fizinė veikla. Visa ne tik rankų fizinė forma yra reikalinga.

– Ar esate patyrusi dvejonių dėl pianistės kelio, vadinamųjų krizių, kai rankos nekyla groti?

– Beatodairiškas mano šeimos palaikymas man suteikė pasitikėjimo visais gyvenimo etapais sudėtingame solistės kelyje. Bet to, gimę muzikoje jos jau nebegalime palikti, ir ji tampa neatskiriama kasdiene kūno ir dvasios peno dalimi.

– Ar pažįstamas apsėdimas instrumentu, pavyzdžiui, fanatiškas grojimas po dešimt valandų ir daugiau per dieną?

– Viskas, kas yra fanatiška, man yra svetima. Esu laiminga, laisva ir mylinti gyvenimą moteris.

Muzika yra kalba, perteikianti poetiškiausias žmogiškosios egzistencijos mintis, ir tai yra gerokai daugiau nei klavišai.

– Labai smalsu, kokios muzikos laisvalaikiu klauso akademinės muzikos atstovė?

– Fado, afrikietiškų ritmų, indų muzikos ir, be abejo, argentinietiško tango, kurio mes su vyru taip pat mokomės šokti.

Poetiški prancūzų dainuojamieji tekstai taip pat yra mano šiandienės kultūros dalis.

– Kaip kurčiam žmogui apibūdintumėte pianino klavišais besiskleidžiančią muziką?

– Koks dramatiškas klausimas... Vienas iš man stiprių artistinių įspūdžių buvo anglų žvaigždės Evelyn Glennie koncertas. Ledi Glennie, kurčia perkusininkė scenoje nuogomis kojomis girdi muzikos virpesius ir sugeba groti kartu su orkestru. Ludwigas van Beethovenas kūrė aukščiausios prabos muziką net kurčias... Muzika yra kalba, perteikianti poetiškiausias žmogiškosios egzistencijos mintis, ir tai yra gerokai daugiau nei klavišai.