Likimo pokštai atvedė į muziejų

Iš atokaus Šiaurės Lietuvos miesto, Joniškio, kilusi Lirija Steponavičienė sako visada norėjusi pažinti pasaulį, keliauti ir svajojo tapti kelionių vadove, todėl pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete. Tačiau likimas nuvedė į Lietuvos istorijos specializaciją, o po studijų beveik 30 metų atiduota savo alma mater, Istorijos fakultete tyrinėjant ir publikuojant XVI a. istorinius šaltinius – Pirmąjį Lietuvos Statutą ir Lietuvos Metrikos knygas. Metų muziejininkė prisipažįsta, kad kelionių aistra išliko. Vaikystėje išugdytas smalsumas skatino keliauti su draugais, šeima, vėliau su Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros kolegomis ir studentais. Kiekvieną vasarą lankytos su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija susijusios vietos Baltarusioje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Karaliaučiaus krašte ir, be abejo, pačioje Lietuvoje.

„Posūkis į muziejų turbūt buvo vienas netikėčiausių mano gyvenime, tačiau visiems ateina laikas, kai supranti – privalai kažką keisti, – pasakojo istorikė. – Iš komforto zonos ryžausi žengti po beveik 30 darbo metų universitete. Ir už tai esu dėkinga tokį sprendimą priimti skatinusiems sūnums, palaikiusiam sutuoktiniui bei patikėjusiam ir pasitikėjusiam muziejaus vadovui Vydui Dolinskui. Be jų nebūčiau išdrįsusi. Ir staiga gyvenimas pasikeitė iš esmės... Muziejuje – kiekviena diena vis kitokia, ir toli nuo tradicinio įsivaizdavimo, kad ten dirbantys žmonės gyvena tylos karalystėje. Čia kiekvieną dieną tiek visko – kartais nespėjame ir papietauti.“

Darbuotojai aptaria ekskursijos turinį parodoje. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

Per muziejų – septyni tūkstančiai žingsnių

Gidus ir edukatorius Valdovų rūmų muziejuje dar būtų galima pavadinti „žingsnių“ kolekcininkais. Lankytojai, atvykę susipažinti su nuolatinėmis ekspozicijomis ir laikinosiomis parodomis, per muziejaus sales vidutiniškai nupėdina apie 7 tūkstančius žingsnių, o muziejaus gidams šį atstumą per dieną tenka įveikti ir po kelis kartus... 2023 m. Valdovų rūmų muziejuje surengtos 1 008 ekskursijos. Muziejaus gidams padėję kultūros istorikai, parodų kuratoriai, administracijos darbuotojai apie muziejų lankytojams pasakojo dar 239 ekskursijose, 422 kartus su grupėmis lankėsi akredituoti miesto gidai.

Edukacinis užsiėmimas. M. Frolovos nuotr.

Ne mažiau per dieną nužingsniuoja ir edukatoriai, vaikščiodami ne tik po ekspozicijas, bet ir trepsėdami edukacinėse klasėse. Edukacinius užsiėmimus, pažintinius pasivaikščiojimus rūmuose renkasi nuo darželinukų iki senjorų. Per praėjusius metus surengtas net 1 221 edukacinis užsiėmimas. „Labai džiaugiamės jaunaisiais lankytojais, – sakė Metų muziejininkė L. Steponavičienė. – Mūsų edukaciniai užsiėmimai yra orientuoti ne į linksminimą, o į naudą, mokinių švietimą, ugdymą, pažinimą. Stengiamės, kad tai būtų patrauklu, smagu, bet edukacinių užsiėmimų neverčiame cirko pasirodymu.“

Edukatorės. M. Frolovos nuotr.

Vienišus senjorus sunku ištraukti iš namų

Valdovų rūmų muziejus pernai įsitraukė į Sveikatos apsaugos ir Kultūros ministerijų inicijuotą projektą „Socialinis receptas 65+“. Muziejaus edukatoriai rengia užsiėmimus senjorams nuo 65 metų. Ieškoma, kaip šio projekto dalyvius „sušildyti“, padėti iš naujo atrasti pažinimo džiaugsmą, nors trumpam atitraukti nuo sudėtingo pasaulio už muziejaus sienų. Pernai į dešimtį užsiėmimų atvyko 106 senjorai. Užsiėmimai jiems – nemokami.

„Noriu paskatinti vyresnio amžiaus žmones drąsiau naudotis šia paslauga – pusę milijono gyventojų turinčioje sostinėje gauti socialinio recepto paslaugą yra užsiregistravę tik keli šimtai žmonių, – kalbėjo apie naująją paslaugą Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos skyriaus vadovė. – Matome ir permainas tarp mūsų darbuotojų: užsiėmimuose ne tik senjorai bendrauja tarpusavyje, mūsų jaunesnės kartos edukatoriai irgi turi galimybę pabendrauti su vyresniaisiais, pasimokyti atidumo, atjautos. Tai prasmingas, atsakingas darbas, džiaugiuosi šia valstybės iniciatyva.“

Piešimo edukacija. M. Frolovos nuotr.

Valdovų rūmų muziejus – žinomas ir Trečiojo amžiaus universiteto partneris, šio universiteto klausytojai yra vieni iš nuolatinių muziejaus lankytojų. Jie noriai dalyvauja ekskursijose, lankosi koncertuose, populiariosiose paskaitose. „Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto gobelenų parodoje kai kurie senjorai buvo tapę nuolatiniais lankytojais. Jie skirdavo susitikimus seniai matytiems draugams, leisdavo laiką parodoje besigėrėdami eksponatais, ramiai šnekučiuodavosi – tas vaizdas nuoširdžiai jaudina“, – sakė L. Steponavičienė.

Žmonėms su negalia muziejus atnaujinamas kasmet

Judėjimo negalią turintiems žmonėms Valdovų rūmų muziejus yra visiškai pritaikytas ir tuo yra išskirtinis Lietuvoje. Net ir su laikinais judėjimo sutrikimais susidūrę žmonės muziejuje gali sėsti į čia turimą specialų vežimėlį bei patogiai apžiūrėti ekspoziciją. L. Steponavičienė teigia: „Galimybės tobulėti – neišsemiamos. Mums svarbu, kad šie žmonės galėtų ir savarankiškai atvykti, pabūti čia, pažinti, taip pat laukiame jų edukaciniuose užsiėmimuose. Didžioji dalis tokių užsiėmimų sukurti taip, kad tinka įvairias negalias turintiems žmonėms, tik reikia iš anksto pranešti apie atvykimą.“

Gotikinių koklių parodoje eksponatai žmonėms su regėjimo negalia. V. Abramausko nuotr.

2023 m. edukaciniuose užsiėmimuose dalyvavo 560 žmonių su negalia (vaikų ir suaugusiųjų), savarankiškai ar į ekskursijas atvyko dar 15 505 lankytojai su negalia. Beje, lydintis asmuo Valdovų rūmų muziejuje turi teisę kartu lankytis nemokamai. „Svarbu paminėti, kad mes neskirstome negalios lygio pagal prarasto darbingumo procentus“, – priminė L. Steponavičienė.

Jautriems lankytojams – tylos zonos

Edukacijos skyriaus vadovės rūpesčiu kartu su kolegomis Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijose įrengtas vaiko priežiūros kambarys, atsirado tylos zonos.

„Tokios tylos vietos itin svarbios šeimoms, atėjusioms su jautresniais vaikais. Tai yra erdvės, kuriose galima pailsėti nuo įvairių aplinkos dirgiklių, vizualinių įspūdžių ar triukšmo, nors muziejai, kaip žinia, ir šiaip tokiems vaikams tinkami kaip ramios vietos, – pasakojo L. Steponavičienė. – Pailsėję svečiai gali tęsti pažintį su muziejaus ekspozicija. Mes tik kviečiame tylos zonų nebijoti – jas sukūrėme tam, kad būtų naudojamos, jos pažymėtos specialiais tylos ženklais.“

Gausioms šeimoms – kasdien nemokamos paslaugos

Gausioms ir neįgalius vaikus auginančioms šeimoms Valdovų rūmų muziejus siūlo daug nemokamų paslaugų, taip padėdamas taupyti šeimos biudžetą. Reikia tik su savimi turėti Šeimos kortelę. 2022 m. šios paslaugos iniciatorė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Valdovų rūmų muziejui skyrė pagrindinį apdovanojimą už teikiamą realią, prasmingą paramą gausioms šeimoms. Mat Šeimos kortelės turėtojai muziejuje lankosi nemokamai, ir apsilankymų skaičius nėra ribojamas, o nuo 2022 m. siūlomi ir nemokami edukaciniai užsiėmimai.

Šešėlių teatras vaikams. M. Frolovos nuotr.

„Smagu, kad buvome įvertinti kaip geriausi paslaugos teikėjai, bet mane džiugina paprastesni dalykai: matau, kad 2023 m. dar daugiau šeimų atrado muziejų – apsilankė per 7 tūkst. Tačiau dar ne visi žino, kad jie nemokamai gali dalyvauti ir edukaciniuose užsiėmimuose – 2022 ir 2023 metais tas skaičius išliko beveik nepakitęs ir tesiekė kiek daugiau nei 110 dalyvių. Tikiuosi, kad per artimiausius metus šeimos atras ir šią puikią galimybę kūrybingai leisti laiką su vaikais. Beje, Valdovų rūmų muziejus nuo pat savo veiklos pradžios įvedė specialius, šeimoms skirtus bilietus, kad paskatintų lankymąsi ekspozicijose ir edukaciniuose užsiėmimuose su šeimomis ir mažintų potencialią socialinę atskirtį“, – sakė L. Steponavičienė.

Muziejus – mokytojų mokykla

Valdovų rūmų muziejus yra pirmoji Lietuvoje akredituota kultūros institucija, tobulinanti mokytojų ir švietimo pagalbą teikiančių specialistų kvalifikaciją. Šio darbo koordinavimas taip pat yra atitekęs Edukacijos skyriui.

Ekskursija NATO valstybių vadovų antrosioms pusėms. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

„Tai nėra lengvas darbas. Jam tenka skirti papildomą dėmesį, norėtųsi dar daugiau, bet neužtenka darbo valandų, o ir pagalba koordinuojant bei organizuojant tokias veiklas nepamaišytų. Esame dėkingi kitų skyrių kolegoms, kurie niekada neatsisako padėti, specialiai mokytojams skaitydami paskaitas, pristatydami parodas ar vesdami seminarų praktines veiklas“, – tvirtino Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos skyriaus vadovė.

2023 m. parengtos ir akredituotos 2 pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos, mokytojams organizuoti 7 seminarai, 11 paskaitų. Parodų kultūrinės programos renginiai muziejuje inicijuojami visada pergalvojant, kiek jie galėtų prisidėti prie mokytojų kvalifikacijos tobulinimo. Gidai ir edukatoriai teigia, kad lengva pažinti muziejuje ne kartą apsilankiusį mokytoją, tačiau džiugina kiekvienas užsukęs žmogus. „Net ir muziejui atšventus 15-ąjį gimtadienį yra lankytojų, ateinančių pirmą kartą, – mums svarbu parodyti, kad vertiname, jog jis atrado laiko ir atėjo pas mus“, – sakė L. Steponavičienė.

Pasak specialistės, didžioji dauguma lankytojų į Valdovų rūmus užsuka kelis kartus per metus. Esą juos traukia ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir paveldas – domimasi ir naujausiomis parodomis ar nuolatinę ekspoziciją papildžiusiomis naujomis vertybėmis, renginiais.

Valdovų rūmų muziejus. V. Abramausko nuotr.

Muziejaus užkulisiai

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – per pusantro šimto darbuotojų turintis organizmas. Lankytojai mato tik nedidelę muziejaus dalį. Pavyzdžiui, kai ekspozicijų salėse budintys konsultantai atsako į klausimus, pataria, – visa tai rodo specialų šių darbuotojų pasirengimą, ir tuo rūpinasi būtent L. Steponavičienė. Ji teigia: „Šalia Rinkinių, Parodų skyrių profesionalų mes esame tie, kurie pažįstame muziejaus ekspoziciją ir galime ją prakalbinti. Todėl suprantama, kad norime pasidalyti savo žiniomis su ekspozicijų konsultantais, kad šie galėtų padėti pavieniams lankytojams. Tai nereiškia, kad salėse dirbantys žmonės jums praves ekskursiją, tačiau tikrai suteiks svarbiausią informaciją, pasakys, kur galima rasti daugiau žinių.“

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, išrinkę L. Steponavičienę Metų muziejininke, teigia, kad atsakinga, rūpestinga kolegė neskaičiuoja savo darbo valandų ir yra visada pasirengusi padėti kitiems, o laisvą akimirką jos juokas ir gera nuotaika užpildo muziejaus erdves.

Apie būrėjos, istorikės,  televizijos laidų dalyvės mirtį savo feisbuko paskyroje pranešė Rokiškio krašto muziejus. 

Rokiškio krašto muziejaus įraše minima, kad ši moteris nuo 1959 m. dirbo kultūrinį darbą. 1964–1967 m. – Kazliškio kaimo kultūros namuose, nuo 1967 m. Rokiškio rajoniniuose kultūros namuose – metodiste-dailininke,  1972–1974 m. Rokiškio krašto muziejuje moksline bendradarbe. Vėliau 10 metų dirbo Zarasų ekskursijų biuro Rokiškio filiale ekskursijų vadove, neetatine vadove, dėstė Rokiškio kultūros mokykloje. 1980–1982 m. dirbo Rokiškio centrinėje bibliotekoje dailininke apipavidalintoja. 1987–2012 m. buvo Kriaunų istorijos muziejaus vedėja, čia veikė jos kolekcionuotų raganų paroda.

Laisvalaikiu nuo mažų dienų tapė, kūrė eilėraščius. Surengė per 10 personalinių tapybos darbų parodų Rokiškio, Zarasų rajonuose. Ji buvo Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narė nuo įkūrimo pradžios, publikavo eilėraščius rajoninėje spaudoje. A. Raugienė  – aktyvi kultūrinių ir visuomeninių renginių dalyvė. Ji domėjosi netradicine medicina, bioenergetika, magija. Moteris rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo tautosaką, paskelbė kraštotyrinių straipsnių, išleido dvi knygas „Kriaunose ieškokite kriauniečių“ ir „Į purpurinį dangų su šluotražiu“, bendradarbiavo rengiant monografiją „Obeliai. Kriaunos.“

Socialiniuose tinkluose skelbiama, kad su velione bus galima atsisveikinti sausio 5 d. nuo 11 val. šarvojimo salėje „Pas Angelę“ Panevėžio g. 7 Rokiškyje.

Urna bus išnešta 14 val.

Istorijas benarpliojant

Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui minint 100-metį, ketvirtį amžiaus čia dirbanti V.Sirvydaitė atskleidė nematomą muziejininko darbo pusę. Pasak pašnekovės, ši profesija kur kas labiau nenuspėjama, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Kiekviena darbo diena muziejuje tuo ir įdomi, kad yra vis kitokia. Metų pradžioje sudarome veiklos planus: kiek eksponatų priimsime į skyrių, kiek inventorinsime, įvertinsime, suskaitmeninsime, kokius fondus patikrinsime. Atradimų skyriuje išties netrūksta. Nuolatinė mūsų skyriaus interesantė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė dėl šios priežasties skyrių netgi praminė Klondaiku – Kanados upe, pasaulį vis nustebinančia aukso telkiniais. Kaskart atvykusi profesorė vis dar randa ją nustebinančių eksponatų. Juokaujame, kad esame ne nusikalstamo pasaulio, bet painių istorijų, pasislėpusių ar neįvardytų faktų detektyvai“,– šypsosi V.Sirvydaitė.

Pašnekovei iš tiesų tenka pasijausti it detektyvei, kai aiškinasi eksponatų kilmę. Neretai šis procesas būna ilgas ir painus, bet labai įdomus.

„Kalbėdami apie mūsų skyriaus eksponatus, dažnai pristatome svarbią asmenybę – Aleksandrą Mykolą Račkų. Jis buvo garsus kolekcininkas, visuomenininkas, numizmatas, kurio dėka muziejaus rinkiniai pasipildė maždaug 85 tūkst. eksponatų. Skyriuje sudarytas A.M.Račkaus fondas, į kurį įtrauktas jo asmeninis archyvas, JAV surinktų eksponatų fotografijos, dokumentai, atvirukai ir kiti spaudiniai. Be šio, turime ir daug kitų įvairios tematikos fondų. Viename jų, pavadintame „Įvairios fotografijos“, ilgą laiką gulėjo JAV nufotografuotas jaunavedžių poros atvaizdas. Deja, šios poros identifikuoti negalėjome, – painią istoriją prisiminė V.Sirvydaitė. – Aš jau kurį laiką domėjausi A.M.Račkaus asmenybe. Kartu su kolegomis rengiau jo 125-osioms gimimo metinėms skirtos parodos katalogą, rinkau asmenines fotografijas. Parodai siūliau bendrą A.M.Račkaus ir jo žmonos Kotrynos portretą, norėdama parodyti, kad ši iškili asmenybė šalia savęs turėjo išmintingą patarėją ir jo sumanymų palaikytoją.“

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė skyrių netgi praminė Klondaiku – Kanados upe, pasaulį vis nustebinančia aukso telkiniais.

Vieną dieną V.Sirvydaitė peržiūrėjo jau minėtą fondą „Įvairios fotografijos“. Ji manė, kad jis neturi nieko bendro su A.M.Račkumi. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. „Staiga vėl stabtelėjau ties minėta vestuvine fotografija. Man pasirodė, kad nuotakos akys man jau kažkur matytos. Dingtelėjo mintis, kad jaunutė moteris panaši į ponią Kotryną. Tuomet dar kartą peržiūrėjau keletą turimų A.M.Račkaus žmonos nuotraukų ir  buvau beveik tikra, kad tai – Kotryna. Tačiau kilo abejonių dėl paties kolekcininko atvaizdo. Visuose matytuose portretuose jis vaizduojamas kiek vyresnis ir su ūsiukais, o jaunavedys neturėjo ūsų, – istoriją toliau narpliojo pašnekovė. – Internete puoliau ieškoti A.M.Račkaus portretų. Pavyko surasti ne tik studijų laikų portretą, bet ir Račkų santuokos datą, vietą. Gauta informacija padėjo identifikuoti dar vieną eksponatą.“

Užsimezgė ypatingas ryšys

Savo kelią Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje V.Sirvydaitė pradėjo 1996-ųjų spalį. „Tuo metu ruoštasi A. ir P.Galaunių namų atidarymui, buvo atliekami baigiamieji ekspozicijų įrengimo darbai, todėl pirmiausia prisidėjau ir aš. 1996 m. gruodį A. ir P.Galaunių namai pagaliau buvo atverti visuomenei. Aš, direktoriaus pavedimu, karpiau spaudos iškarpas, jas metrikavau, skirsčiau pagal temas. Direktorius šią idėją parsivežė iš Skandinavijos ir siekė, kad muziejuje nuolat būtų pildomas spaudos iškarpų archyvas, nes žiniasklaidoje atsispindėjo muziejaus gyvenimo, meno ir kultūros aktualijos, – prisiminė pašnekovė. – Noriu paneigti nežinia kokiomis aplinkybėmis gimusį mitą, kad dirbti muziejuje nuobodu, monotoniška. Iš tikrųjų muziejus nuolat keičiasi. Bendraujant tarpusavyje, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų Lietuvos ir užsienio muziejų, muziejininkų galvose nuolat gimsta įvairių idėjų, vėliau virstančių rezultatais.“

Pasak V.Sirvydaitės, kiekvienas muziejaus eksponatas yra iškalbingas. Tereikia sužinoti vieną faktą apie jį, ir istorija ima vyniotis kaip siūlų kamuoliukas.

„Įsivaizduokime atvirlaiškį. Informacija jame persidengia keliais sluoksniais: vaizdas ir jo autorius, leidėjas ir spaustuvė, pašto ženklas, laiškelio adresatas ir adresantas. Panašiu principu galima šifruoti ir kitus eksponatus, – pastebi muziejininkė. – Pastaruoju metu daugiau domiuosi A.M.Račkaus kolekcijos eksponatais. Tarkime, senosios fotografijos objektais – dagerotipais, ambrotipais, ferotipais. Šie eksponatai nė vieno nepalieka abejingo. Kiekvienas jų yra unikalus, vienetinis, bylojantis apie fotografijos istorijos ištakas.“

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus ir jam to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Anot pašnekovės, ilgesniam laikui apsistojus ties konkrečiais eksponatais, ypač fotografijomis, su jais užsimezga stiprus ryšys. „Atrodo, kad su nufotografuotais asmenimis tampi asmeniškai pažįstamas. Pavyzdžiui, 2015 m. Kosakovskio fondo atstovai iš Varšuvos su mūsų muziejaus darbuotojais užmezgė kontaktą dėl grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio kultūrinio palikimo sklaidos. Muziejuje nuo 1927 m. saugomi 65 fotografijų albumai, jų katalogas ir per 200 pavienių fotografijų iš grafo gimtinės Vaitkuškyje. Taip prasidėjo iki šiol trunkantis bendradarbiavimas. Surengtos parodos tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, įkurtas skaitmeninis archyvas, išleistas Varšuvoje vykusios parodos katalogas. Man teko daugybę kartų peržiūrėti, atrinkti fotografijas, parengti arba patikslinti jų aprašus. Per šį laiką pradėjau fotografijose atpažinti ne tik grafą, bet ir jo žmonas, vaikus, giminaičius“, – pasakojo V.Sirvydaitė.

Slėpė nuo sunaikinimo

Pasak pašnekovės, Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyrius yra gana jaunas – pradėjo veikti tik 1986 m. Tačiau jame saugoma gausybė muziejinių vertybių, svarbių Lietuvos menui, kultūrai, istorijai.

Kai kurie skyriaus archyve saugomi eksponatai į muziejų pateko dar tarpukariu, kai muziejus vadinosi Čiurlionies galerija. Vis dėlto, būtent nepriklausomybės metais skyrius gerokai pasipildė eksponatais. Didžiausia jo vertybių grupė – fotografijos. Čia galima rasti netgi XIX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtų senųjų fotografijų – dagerotipų, ambrotipų ir ferotipų. Skyriuje saugomi Lietuvos ir išeivijos dailininkų archyvai, tarpukariu veikusių organizacijų, įstaigų dokumentai, senieji rankraščiai, žemėlapiai, žemių planai, spaudiniai.

V.Sirvydaitė pastebi, kad būtent nepriklausomybės laikotarpiu skyrių įvairiais keliais pasiekė lietuvių išeivių dailininkų archyvai. Pavyzdžiui, 1995 m. JAV gyvenantis dailininkas Juozas Bagdonas ir Vokietijoje įsikūręs tapytojas Alfonsas Dargis patys dovanojo dalį savo archyvo. Tapytojo Adolfo Valeškos ir dailininko Prano Domšaičio archyvinę medžiagą muziejui dovanojo A.Valeškos duktė.

„Nepriklausomoje Lietuvoje tapo paprasčiau ir patikimiau pateikti muziejams per sovietmetį išsaugotus svarbius objektus. Okupacijos metu medžiaga rinkta pusiau slaptai. Kai kurie žmonės, brangindami ir slėpdami senelių, tėvų, giminaičių ar draugų palikimą, išsaugojo Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbių dokumentų. Jie išlaukė tamsųjį periodą, o laisvoje Lietuvoje pradėjo kelti visa tai į dienos šviesą“, – pasakoja ji.

Pašnekovė muziejuje įsidarbino nepriklausomybės metais. Iš vyresnių kolegų jai teko išgirsti ne vieną istoriją apie okupacijos metais slėptus eksponatus. „Vienas saugojimo būdų – inventorinėje knygoje pateikti kuo glaustesnę informaciją apie eksponatus. Pavyzdžiui, aprašyti juos ne po vieną, o didelėmis apibendrintomis grupėmis. Arba apskritai neinventorinti eksponatų, argumentuojant tuo, kad dabar būtina sutvarkyti prioritetinius eksponatus, o šie yra tik pagalbinė medžiaga, ir dar gali palaukti, – sovietmečio muziejininkų gudrybes atskleidė ji. – Tad dauguma patriotinius jausmus žadinančių eksponatų tyliai ramiai gulėjo dėžėse, sukrautose atokiausiuose muziejaus kampeliuose, kol atėjo jų laikas išvysti dienos šviesą ir papasakoti uždraustas bei nutylėtas istorijas.“

Pavojinga eksponuoti

Kad surinkti eksponatai galėtų išlikti ateities kartoms, saugyklose būtina palaikyti tam tikrą temperatūros, šviesos ir drėgmės santykį. Todėl apsilankymas skyriaus saugyklose yra griežtai ribojamas. Pasak pašnekovės, dėl to nereikėtų nusiminti. Skaitmeninimo procesai šiuo metu leidžia saugyklų eksponatus išvysti ir nesilankant jų saugojimo vietoje.

„Skyriuje saugome itin jautrią eksponatų grupę – minėtus dagerotipus, ambrotipus, ferotipus. Jų nerekomenduojama eksponuoti dėl per didelio jautrumo šviesai. Kadangi šios senosios fotografijos yra įkomponuotos į specialias amerikietiškas dėželes – futliarus, esame vienintelį kartą eksponavę jas muziejaus įkūrimo 90-mečio parodoje. Tąkart lankytojams suteikta galimybė išvysti įvairių dydžių ir skirtingai apipavidalintus futliarus, o originalūs dagerotipai, ambrotipai, ferotipai buvo pridengti to paties dydžio kopijomis – paaiškino pašnekovė. – Eksponatus saugyklose šiandien gali apžiūrėti tik muziejininkai, mokslininkai ir tam tikrų specialybių studentai. Prieš prasidedant skaitmeninimo procesui, dalį eksponatų būdavo galima pamatyti nuolatinėse ekspozicijose arba laikinose parodose. Su dalimi jų visuomenę supažindindavo ir menotyrininkai, istorikai, kultūrologai, kitų sričių mokslininkai, rašydami publikacijas įvairiuose leidiniuose.“

Skyriuje saugome itin jautrią eksponatų grupę – dagerotipus, ambrotipus, ferotipus. Jų nerekomenduojama eksponuoti dėl per didelio jautrumo šviesai.

V.Sirvydaitės teigimu, kasmet į skyrių patenka didelis kiekis eksponatų. Pavyzdžiui, 2020 m. jų priimta net 1 697 vienetai. Archyvinė medžiaga dažnai muziejui dovanojama, šiek tiek rečiau ji perkama, perduodama. „Yra buvę keletas atvejų, kai, mirus žmogui, neturėjusiam artimųjų, palikuonių, jo turtą perėmė valstybinė institucija ir jo asmeninį archyvą perdavė muziejui. Vyresni žmonės taip pat atneša mirusių artimųjų fotografijų, dokumentų. Dažnas jų pasiguodžia, kad vaikams ir anūkams tai nerūpi, jie nesaugos, išmes, o atminimas apie iškeliavusį anapilin žmogų toks brangus, kad norisi jį išsaugoti ilgai. Prisimenu išskirtinį atvejį, kai Vokietijoje gyvenanti muzikos pedagogė, pianistė Raminta Lampsatytė padėjo išgelbėti ir pargabenti į Lietuvą dailininkės Aliutės Mečys kūrybinį palikimą ir archyvą“, – pasakoja pašnekovė.

Vytauto Didžiojo privilegija

Seniausiu skyriaus eksponatu laikoma Vytauto Didžiojo privilegija, rašyta Trakuose 1421 m. Ja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žemaičių vyskupui ir kapitulai suteikė žemių ir skyrė žmonių.

„Turime dar keletą vėlesnių privilegijų, kitų senų rankraštinių dokumentų. Seniausios muziejuje saugomos fotografijos iš JAV buvo parvežtos kolekcininko A.M.Račkaus. Jos datuojamos XIX a. 5–6 dešimtmečiais. Fotografijos pradžia laikomas dagerotipijos išradimas buvo užpatentuotas Prancūzijoje 1839 m. Tad muziejuje saugomi dagerotipai buvo sukurti praėjus vos 10–20 metų nuo dagerotipijos išradimo“, – eksponatų unikalumą atskleidė V.Sirvydaitė.

Vis dėlto, pašnekovės teigimu, minimaliai identifikuotų arba neidentifikuotų eksponatų muziejus vis dar turi ganėtinai daug. Detalesnių žinių apie eksponatus skyriaus darbuotojai ieško įvairiais būdais: internetu, specializuotuose leidiniuose, konsultuojasi su kolegomis iš kitų atminties institucijų. V.Sirvydaitė tikisi, kad ateityje pavyks atskleisti daugumos šių eksponatų paslaptis. „Darbas muziejuje nė kiek neprimena rutinos. Turime tiek daug skirtingas istorijas pasakojančių eksponatų, kad vos spėjame suktis“, – šypsosi ji.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiemet mini įkūrimo 100-metį. Išskirtinė sukaktis į įstaigos istoriją kviečia pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Unikali muziejaus istorijos dalis – jį kūrę ir per visą šimtmetį čia dirbę žmonės. Kiekviena muziejininkų karta buvo savita, atspindėjo to meto iššūkius, turtinga įdomių asmenybių. Viena tokių – Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (1924–2016).

Karo metais muzeologijos studijas Vilniaus universitete baigusi moteris išgyveno Sibiro lagerį, o sugrįžusi į tėvynę muziejininkystės srityje dirbo beveik penkis dešimtmečius. Gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad jos kūrybinė biografija tapo ir svarbia M.K.Čiurlionio muziejaus istorijos dalimi.

Pirmieji žingsniai

Kazimiera, artimųjų ir kolegų švelniai vadinta tiesiog Kazyte, gimė 1924 m. rugpjūčio 15 d. ūkininkų Ievos Garmutės ir Juozo Kairiūkščio šeimoje. Pradžios mokyklą pradėjo lankyti 1931 m. gimtajame Piliuonos kaime (Kauno apskritis). Toliau mokėsi Kauno Aukštosios Panemunės mokykloje, Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoje.

Jau mokykloje mergaitė labai mėgo skaityti. Mamos broliai Kazys ir Povilas, patys siekę mokslų, Kazimierai, jaunesniems dvynukams Vytautui ir Janinai parūpindavo vertingų knygų. Dėl to Kazimieros akiratis gana greitai pranoko mokyklinę programą.

Dėdė ir krikštatėvis Kazys Garmus ir toliau globojo mergaitės siekį gauti gerą išsilavinimą. 1940–1944 m. Kazimiera iš Piliuonos persikėlė į Vilnių ir paskutiniąsias gimnazijos klases baigė Vilniaus kunigaikštienės Birutės gimnazijoje. Mokslai vyko sunkiomis karo ir nacių okupacijos sąlygomis, tačiau gimnazijoje buvo siekiama ne tik perteikti mokslo žinias, bet ir ugdyti bendražmogiškąsias vertybes.

Gimnazijoje Kazimieros mokytojomis buvo rašytoja Petronėlė Orintaitė, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, kuri net eidama gimnazijos direktorės pareigas asmeniškai daug dėmesio skyrė gimnazisčių saviugdai.

Muzeologijos studijos

1945 m. Kazimiera įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą. Pasirinko istorijos studijas ir tikėjosi įgyti bendrąjį išsilavinimą, o vėliau stoti į teisę. Tačiau Lietuvoje įsigalėjus sovietų valdžiai tapo akivaizdu, kad teisės srityje sąžiningai dirbti nebus galimybių. Tada Kazimiera ir pasirinko muziejininkystės kelią.

1947 m. Istorijos-filologijos fakultete įsteigta Muzeologijos katedra, kurios vadovu tapo profesionaliosios lietuvių muziejininkystės pradininkas ir pirmasis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius prof. Paulius Galaunė. 1947–1949 m. Vilniaus universitete parengta pirmoji ir vienintelė profesionalių muzeologų absolventų laida. Kazimiera Kairiūkštytė – viena iš jų.

Šeima: K.Kairiūkštytė-Galaunienė ir pirmasis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius prof. P.Galaunė. Kaunas, apie 1968 m. / Muziejaus nuotr.

Studijų metai K.Kairiūkštytės-Galaunienės biografijoje svarbūs ne tik kalbant apie muziejininko profesiją, tačiau ir dėl tuo metu sutiktų žmonių, kurie jai tapo reikšmingi kaip mokslo autoritetai, žmogiškumo pavyzdžiai, kai kurie iš jų lėmę ir jos asmeninį gyvenimą. Studijų metais į darnią visumą susiliejo nuo vaikystės ypač pamėgtas knygų pasaulis, šeimoje diegtos dvasinės vertybės ir universitete sutikti žmonės. Tai neabejotinai darė didžiulį poveikį Kazimieros asmenybei ir vėlesniems, reikšmingiems jos gyvenimo pasirinkimams.

Muzeologijos studijose studentai įgydavo platų kultūrinį išsilavinimą, gerus mokslinės metodologijos pagrindus, o darbo muziejuje sritį galėjo rinktis pagal savo interesų kryptį. "Mokslo planas paruoštas taip, kad studentas – norintis studijuoti muzeologiją, turės klausyti bendrus dalykus. (...) ir galės laisvai pagal palinkimą pasirinkti kurią nors specialią grupę. (...) Tatai daroma dėl to, kad muziejinio darbo sritis yra be galo plati ir muziejininkas visų jų giliai aprėpti neįstengtų, tuo labiau kad šiame darbe neužtenka vien teorinių žinių, o reikalingas ir specifinis šio darbo pamėgimas".**

Muzeologijos studijos Vilniaus universitete po karo buvo panaikintos. 1949 m. Muzeologijos katedra pertvarkyta į Archeologijos ir etnografijos, tačiau buvę dėstytojai ir studentai būsimoms muziejininkų kartoms paliko tvirtas gaires, kaip turi būti profesionaliai organizuojamas darbas muziejuose. Remdamasi šia patirtimi, K.Kairiūkštytė-Galaunienė yra sakiusi, kad kruopštumas, sąžiningumas, platesnis kultūrinis akiratis – tai esminiai ramsčiai, ant kurių statomas geras muziejininko darbas ir profesionali muziejininkystė.***

Savo specializacija K.Kairiūkštytė-Galaunienė pasirinko etnografijos sritį ir paskutiniaisiais studijų metais pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejuje. Vadovaujant prof. Pranei Dundulienei ir konsultuojant prof. P.Galaunei, ji parengė diplominį darbą, kuriame tyrinėjo lietuvių liaudies juostas. 1950 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė įsidarbino Lietuvos mokslų akademijoje Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje jaunesniąja moksline darbuotoja. Tačiau įsisiautėjusios sovietų represijos labai skaudžiai palietė moters gyvenimą.

Lagerio išbandymai

1952 m. kartu su seserimi Janina Marijona moteris buvo suimta sovietų valdžios ir tardoma, apkaltinus įsitraukimu į partizaninį pasipriešinimą. 1953 m. vasarį paskelbiamas nuosprendis – 25 metai lagerio. Kazimiera buvo išvežta į Archangelsko sritį, Jercevo moterų lagerį.

Jautrūs laiškai šeimai iš Sibiro liudija šios tragedijos mastą moters gyvenime, atskleisdami ir tai, kaip giliai Kazimiera žvelgė į savo ir bet kurio kito žmogaus vidinį pasaulį. Dėdienei O.Garmuvienei skirtame laiške 1954 m. rugpjūčio 8-ąją ji rašė: "Labai sunkios ir čia buvo pirmosios dienos. Savijauta buvo tokia, kaip į duobę nuleisto, bet dar neužkasto gyvo žmogaus. Ir daugiau kaip pusės metų reikėjo, kol atsigavau iš tų visų įspūdžių. (...) Šiandien jau nebegalvoju taip. Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai kaip srauni upės srovė, kuri lygiai greitai, lygiai linksmai veržiasi ir pro gražiausius slėnius, ir pro aukščiausius, klaikiausius skardžius. Ir nėra mūsų žemėje jėgos, kuri ją sustabdytų, kuri priverstų aptilti ir bent trumpai valandėlei susimąstyti nulenkiant galvą prieš žmogiškąjį skausmą..."****

Seserys: K.Kairiūkštytė (kairėje) ir J.M.Kairiūkštytė. 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Po Stalino mirties komunistų partija tariamai demaskavo Stalino represijas. Viena parodomųjų to priemonių – daugeliui nuteistųjų politinių kalinių sutrumpinamas bausmės laikas. Taip 1956 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė gavo leidimą anksčiau grįžti į Lietuvą. Tačiau moters gyvenimas ir biografija visą sovietinės okupacijos laiką išliko su politinės kaltės ženklu, o kaltinimai antisovietine veikla buvo panaikinti tik 1991 m., Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.

Lagerio patirtis užkirto kelią moteriai grįžti į buvusias pareigas, oficialiai ieškoti kvalifikuoto darbo, o represijų išgyvenimai skaudžiai ir ilgam įsirėžė žmogiškojoje patirtyje.

Karo ir totalitarinių režimų žaizdas tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad tardymo ar tremties patirtis yra tokia stipri ir sukrečianti, jog paveikia žmogaus sąmoningą ir nesąmoningą elgesį. Patirta trauma paveikia net nukentėjusiojo vaikus, anūkus. (Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos psichologines traumas ypač išsamiai tyrinėja Vilniaus universiteto psichologai, vykdyti šiuos tyrimus ir kalbėti apie istorines traumas prof. Danutė Gailienė pradėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius.)

K.Kairiūkštytė-Galaunienė, kaip ir daugelis panašaus likimo žmonių, tyliai savyje nešiojo šią baimės, nesaugumo žaizdą. Ir tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nuslopo įtampa dėl savo ateities: "Atgavus Tėvynei laisvę, liovėsi ir laikas nuo laiko besikartoję sapnai, jog mane vėl grąžina į lagerį, ligi galo išbūti teismo paskirtą bausmę..."*****

Gyvenimo ir kūrybos užuovėja

Tokiomis netikrumo persmelktomis aplinkybėmis K.Kairiūkštytės-Galaunienės gyvenimo kelias pasisuko į M.K.Čiurlionio muziejų. Tuometis muziejaus direktorius dailininkas Petras Stauskas (1919–2003), muziejaus direktoriaus pareigas ėjo 1951–1988 m.) sovietmečiu muziejuje įdarbindavo iš tremties grįžusius inteligentus. 1941 m. pats patyręs tremtinio ir kalinio dalią, užėmęs M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus pareigas šį biografijos faktą sugebėjo nuslėpti ir visą direktoriavimo laikotarpį rizikavo įdarbindamas "politiškai nepatikimus" inteligentus.

K.Kairiūkštytė-Galaunienė su dėkingumu prisiminė: "Tuo sudėtingu laikotarpiu grįžo daug tremtinių ir politinių kalinių. Kai kurie glaudėsi muziejuje ir dirbo mėgstamą darbą. Profesorius T.Petkevičius, dailininkas P.Porutis, A.Nedzelskis Druskininkuose, skulptorius Bronius Petrauskas, Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valušytė, Julja Radzevičiūtė. (...) Petrui Stauskui reikėjo ne tiktai žmones, bet ir jų idėjas ginti. (...) Buvo ir labai rizikingų dalykų", – "In memoriam Petras Stauskas" "Literatūroje ir mene" rašė K.Kairiūkštytė-Galaunienė.

1957 m. ji buvo priimta į anuomet Valstybinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų Vaizduojamosios dailės skyrių mokslo darbuotoja. Tuo metu skyriui vadovavo Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Dar nuo studijų laikų Kazimiera žavėjosi ir gerbė M.K.Čiurlionio kūrybą, todėl dirbdama šiame skyriuje ypač domėjosi, ką apie brolio kūrybą kalbėdavo vadovė. Tačiau 1959 m. paaštrėjus politinei situacijai K.Kairiūkštytė-Galaunienė buvo priversta palikti darbą muziejuje.

Kolegės: K.Kairiūkštytė-Galaunienė (dešinėje) ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė M.K.Čiurlionio muziejaus ekspozicijoje. Apie 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Nepaisant to, užsimezgęs bendravimas su muziejaus aplinkoje sutiktais ir nuo sovietų nukentėjusiais inteligentais nenutrūko. 1959–1960 m., tarpininkaujant P.Stauskui, Kazimiera laikinai buvo įdarbinta LSSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje (dabar – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), o sušvelnėjus politinei situacijai sugrįžo į M.K.Čiurlionio muziejų, Liaudies meno skyrių. 1965–1974 m. ir 1979–1983 m. ėjo šio skyriaus vedėjos pareigas.

K.Kairiūkštytės-Galaunienės darbštumas ir kruopštumas atsiskleidė muziejininko darbe, tačiau neapsiribojo tik juo. Muziejinę patirtį moteris išskleidė ir visuomeninėje veikloje, publikavo prisiminimus apie reikšmingus Lietuvos kultūrai žmones, tokius kaip nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas Juozas Urbšys, teisininkas, diplomatas Tadas Petkevičius, rašytoja Julija Jablonskytė-Petkevičienė.

Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai kaip srauni upės srovė, kuri lygiai greitai, lygiai linksmai veržiasi ir pro gražiausius slėnius, ir pro aukščiausius, klaikiausius skardžius.

1960 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė įstojo į pogrindyje veikusią Lietuvos skaučių organizaciją, o Lietuvai atgavus laisvę skautišką veiklą tęsė "Aušros" vyresniųjų skaučių draugovėje. Moteris buvo aktyviai įsitraukusi į M.K.Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus veiklą, Lietuvos meno istorikų draugiją, buvo Tautodailininkų sąjungos garbės narė, Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus Tarybos narė, bendradarbiavo su D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokykla.

Palikimo įprasminimas

1967 m. Kazimiera ištekėjo už pirmojo M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus P.Galaunės (1890–1988). Profesorius yra laikomas lietuvių muziejininkystės pradininku. P.Galaunė aktyviai dalyvavo kuriantis pirmosioms nepriklausomos Lietuvos kultūros institucijoms: 1919–1925 m. ir 1930–1936 m. dirbo Valstybės archeologijos komisijoje, buvo pirmasis M.K.Čiurlionio galerijos (1924–1936 m.) direktorius, vėliau iš galerijos išaugusio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovas.

Dviese: K. ir P.Galaunės dailininko Adomo Galdiko tėviškėje apie 1970 m. / Muziejaus nuotr.

P.Galaunė bendradarbiavo ir bičiuliavosi su daugeliu nepriklausomą Lietuvą kūrusių intelektualų, visuomenininkų, todėl daugelio inteligentų atsiminimuose išlikę epizodai apie profesoriaus ir jo pirmosios žmonos, vienos žymiausių Lietuvos operos solisčių, Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės (1895–1962) namuose gyvai vykusius kultūrinius vakarus, saloninius susitikimus.

P.Galaunė rengė pirmąsias lietuvių tautodailės ir bažnytinio paveldo parodas užsienyje ir Lietuvoje. Pats rinko tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius. Buvo bibliofilas, turėjo surinkęs vertingą asmeninę biblioteką, su bendraminčiais įkūrė "XXVII knygos mėgėjų draugiją".

P.Galaunė kūrė grafikos darbus, knygų viršelius, publikavo daugybę tekstų kultūros klausimais. Be visų šių veiklų, P.Galaunė dirbo ir akademinį darbą. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės institute, Vilniaus universitete, čia su kolegomis ir įsteigė Muzeologijos katedrą, kurioje mokėsi ir K.Kairiūkštytė.

Ypač gerbdama vyro kultūrinį įdirbį K.Kairiūkštytė-Galaunienė matė didelę prasmę rūpestingai tvarkyti ir įamžinti Galaunių šeimos palikimą. Moteris sudarė P.Galaunės raštų bibliografiją (P.Galaunė. "Dailės ir kultūros baruose", 1970). Būdama šalia vyro ir kasdienybėje, ir kūrybiniame darbe išmintingai fiksavo jo atsiminimus, pokalbius, susitikimų akimirkas su kolegomis, bičiuliais inteligentais. Taip išliko įamžintos reikšmingos net tarpukarį menančios Lietuvos kultūrinio gyvenimo detalės.

Suvokdama vyro kultūrinio darbo vertę ir pirmosios jo žmonos Adelės muzikinio talento reikšmę, Kazimiera dėjo visas pastangas, kad būtų įamžintas Galaunių šeimos kultūrinis palikimas. 1988 m., po P.Galaunės mirties, iškilus klausimui, kur saugoti didžiulį jo sukauptą kultūrinį palikimą, Galaunių namų muziejaus įsteigimas daugeliui atrodė utopinė idėja, ypač dėl to, jog 1932 m. Ąžuolyne pastatytas įspūdingas trijų aukštų šeimos namas (projekto autorius garsus architektas Arnas Funkas) sovietmečiu buvo nusavintas. Tačiau Kazimiera nuoširdžiai tikėjo šia idėja ir kantriai dėl jos dirbo. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado ir reali viltis šią idėją įgyvendinti.

1992 m. šeimos namas Vydūno alėjoje gražintas paveldėtojoms Adelės ir Pauliaus Galaunių dukrai Daliai Adelei (Galaunytei) Augūnas ir našlei K.Kairiūkštytei-Galaunienei. Abiejų paveldėtojų bendru rūpesčiu ir sprendimu, vertingas pastatas padovanotas M.K.Čiurlionio muziejui. K.Kairiūkštytės-Galaunienės kantrybė ir nuoseklumas tvarkant muziejaus steigimo reikalus bei nuoširdus Galaunių šeimos palaikymas lėmė, kad 1996 m. gruodžio 14 d. visuomenei duris atvėrė naujasis M.K.Čiurlionio muziejaus padalinys – A. ir P.Galaunių namai-muziejus.

Šiemet nuo muziejaus įsteigimo praėjo 25-eri metai. A. ir P.Galaunių namai visą šį laikotarpį yra gyvybinga kultūrinio gyvenimo erdvė. Muziejuje galima susipažinti su Galaunių šeimos sukauptomis kultūros vertybėmis, prisiminti čia gyvenusio Nepriklausomybės Akto signataro Kazio Bizausko gyvenimo istoriją, prisiliesti prie autentiškos tarpukario atmosferos, architektūros, gyvenimo stiliaus. Šiemet D.A.Augūnas muziejui padovanojo ir trečiąjį muziejaus pastato aukštą, linkėdama, kad Galaunių šeimos kultūrinis palikimas išliktų nedalomas, saugomas ir prieinamas kiekvienam mylinčiam Lietuvos kultūrą.

1997 m. "Už nuopelnus Lietuvai" K.Kairiūkštytė-Galaunienė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Iki pat mirties 2016 m. moteris artimai bendravo su M.K.Čiurlionio muziejaus kolegomis tvarkant muziejinį šeimos palikimą, noriai dalijosi savo prisiminimais, patirtimi, įžvalgomis.

Atminimas: K.Kairiūkštytė-Galaunienė A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje 1996 m. / Muziejaus nuotr.

Apibendrinti Kazimieros gyvenimo istoriją galima jos pačios žodžiais. "Į gyvenimą reikia žiūrėti plačiai ir giliai. Žiūrėti į jį ne savo asmeninio gyvenimo ir savo artimųjų mastu, bet žmogiškosios dalios mastu, mūsų amžiaus mastu. Tada ir visa tai, ką mes dabar išgyvenam, įgauna savo vietą, darosi suprantama, lengva ir pernešama", – laiške broliui ir tėčiui 1953-ųjų gruodį rašė K.Kairiūkštytė-Galaunienė*.

Straipsnio rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba

* Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953-1955), in. Tautosakos darbai, 2017, Vilnius, t. 53, p. 195.

** Archyvinis dokumentas: P.Galaunės ir R. ir P Kulikauskų (?) 1946 m. rugpjūčio 15 d. raštas VVU Istorijos-filologijos f. dekanui muziejų darbuotojams paruošti plano reikalu. A. ir. P.Galaunių namų-muziejaus archyvas, GNA. R 448.

***Sirvydaitė-Rakutienė V., IN MEMORIAM Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (1924–2016), Menotyra, 2016, Nr. 4, p. 308.

****Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953–1955), in. Tautosakos darbai, 2017, Vilnius, t. 53, p. 199.

*****Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953–1955), p. 193.

M. Macijauskienė 1954 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje, o nuo 1958 metų – „Kauno tiesoje“, žurnale „Nemunas“. Nuo 1969 metų pradėjo dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, 1970–1981 metais buvo jo direktorė.

M. Macijauskienė parašė daug esė, straipsnių, tyrinėjimų kultūros temomis. Ypatingai svarią vietą jos kūrybinėje biografijoje užima prisiminimų knygos apie garsius teatralus, rašytojus, dailininkus.

M. Macijauskienės pirmasis poezijos rinkinys „Kaip laukiantis medis“ pasirodė 1979 metais. Kiek vėliau – poezijos knygos „Aguonų miestai“, „Kaip drugys į žiburį“, „Kaip riksmas, prabėgantis medžių viršūnėm“ ir kt.

Poetė parašė šešias poezijos knygas, tarp jų ir vaikams, išvertė lyriką iš latvių, rusų, armėnų kalbų. Jos pačios eilės verstos į estų, latvių, baltarusių, rusų kalbas.

M. Macijauskienės lyrikai būdingas susimąstymas, vidinės harmonijos paieškos, svajingumas, nuoširdūs atsivėrimai.

M. Macijauskienė yra pelniusi Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklą (2015), pasidabruotą Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalį (2020).

Atsisveikinimas su poete vyks gegužės 12 dieną, antradienį, nuo 11–13 val. Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Išlydėjimas – gegužės 12 dieną, 14 val. į Joniškės kapines Klaipėdoje.

I. Mažeikienė muziejininkystės srityje dirba nuo 1995 m. Per dvidešimt intensyvios profesinės veiklos metų ji sukaupė didelę dailės paveldo saugojimo, tyrimų, ir sklaidos patirtį, kurią liudija parodos, jų katalogai, įžvalgos ir naujos kūrinių interpretacijos.

Lietuvos kultūros aruodus I. Mažeikienė kasmet turiningai papildo darbais iš trijų sričių: Vilniaus meno, Lietuvos išeivijos ir Vakarų Europos dailės. Vilniaus meną I. Mažeikienė tyrinėja nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje, šia tema skelbia mokslinius straipsnius, skaito pranešimus konferencijose, o nuo 2013 m. vykdo tęstinį parodų ciklą „XIX-XX a. Vilniaus menas“, viešina įvairiose institucijose ar privačiose kolekcijose saugomą vilnianą.

Kita I. Mažeikienės profesinės veiklos kryptis - Lietuvos dailės muziejaus Užsienio šalių grafikos rinkinys. Muziejininkė viešina eksponatus (Parodos „Dievai ir žmonės. Antikos mitų ir legendų pasaulis“ (2008), „Gražiausi Vakarų Europos miestai, jų rūmai ir parkai“ (2016-2017) ir kt.), pristato pasaulinės reikšmės asmenybes bei jų kūrybą. Ji kuravo Fransisco Gojos „Kapričų“, Antuano Vato kūrybos palikimo iš Luvro muziejaus rinkinių, Alfredo Kubino grafikos ir piešinių parodas.

Nuo 2013 m. I. Mažeikienė vadovauja Vytauto Kasiulio dailės muziejui. Kartu su Romualdu Budriu ir Laima Bialopetravičiene ji perėmė dailininko šeimos Lietuvai dovanotą kūrinių ir archyvo kolekciją, sukūrė ekspozicijos koncepciją, suformavo pagrindines naujojo muziejaus veiklos gaires. Muziejuje vykdoma tęstinė išeivijos dailės tyrimų programa „Lietuvos išeivijos dailės atodangos“, praturtinanti nacionalinės dailės lauką reikšmingu Arbit Blato, Alfonso Dargio, Viktoro Petravičiaus, Antano Mončio, Henriko Šalkausko, Evos Kubbos kūrybiniu palikimu.

2018 metų muziejininko vardo suteikimo I. Mažeikienei ceremonija įvyks Tarptautinės muziejų dienos minėjimo ir Lietuvos muziejų kelio programos „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ atidarymo renginyje 2019 m. gegužės 17 d. Nobelio premijos laureato CzesBawo MiBoszo kultūros centre Šeteniuose (Kėdainių r.).