Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

Muziejuje galima rasti ir serijinio žudiko Teddy’io Bundy’io akinius, taip pat paveikslus, sukurtus iš serijinio žudiko Charleso Mansono pelenų, ir daug kitų baisenybių.

Z. Bagansas, vienas iš „Travel Channel“ serialo „Vaiduoklių nuotykiai“ prodiuserių, teigė, kad vienas baisiausių eksponatų jo kolekciją papildė 2017 m.

Kaip rašoma muziejaus interneto svetainėje, netrukus po to, kai „Dibuko dėžutė“ buvo atvežta, joje ėmė ryškėti tamsios paslaptingos skylės.

Anot Z. Baganso, atrodė, kad kažkas bando ištrūkti iš eksponato vidaus.

Buvo planuota, kad jis pats atvers apsėstąją dėžutę 2018 m. tiesioginėje keturių valandų Helovino transliacijoje iš muziejaus. Tačiau, esą pajutęs joje tvyrantį blogį, nusprendė to nedaryti.

Prieš 20 metų šią dėžutę „eBay“ aukcione pardavė kažkoks Kevinas Mannisas. Jis prekės aprašyme sukūrė šiurpią istoriją, kuri, kaip paaiškėjo, buvo socialinis eksperimentas, vykdytas 2021 m. vieno interviu metu.

K. Mannisas dirbo Portlande baldų restauratoriumi, kai 2001 m. per garažo daiktų išpardavimą įsigijo paprastą vynui skirtą dėžutę. Jam ją neva pardavė neseniai mirusio 103 m. holokaustą išgyvenusio vyro, kuris pabėgo iš nacių okupuotos Lenkijos, anūkė.

Tik prieš kelerius metus paaiškėjo, kad dėžutę iš tikrųjų jam pardavė advokatas.

K. Mannisas pats į ją įdėjo keistų daiktų (plaukų kuokštų, džiovintų rožių pumpurų, žvakidę su aštuonkojo kojomis ir t. t.). Jis taip pat ten iškalė žydų maldą.

Dėžutė buvo parduota už 140 JAV dolerių Losifui Nietzkei. Vėliau jis ją perpardavė vieno universiteto medicinos muziejaus direktoriui Jasonui Haxtonui. O 2016 m. Z. Bagansas iš jo įsigijo dėžutę už neskelbiamą sumą.

Už sėkmingai parduotą dėžutę ir įtikinamą istoriją 2012 m. K. Mannisui buvo pasiūlytas konsultanto darbas kuriant filmą „Apsėdimas“ (ang. „The Possession“).

Žydų folklore dibukai – piktosios dvasios. Tačiau teigiama, kad jos apsigyvena gyvose būtybėse, o ne balduose.

Nacionalinio muziejaus atstovas Mindaugas Kaikaris sako, kad pastato, esančio Gedimino kalno papėdėje, šalia Katedros, priešais Karaliaus Mindaugo paminklą, rekonstrukcijai ruošiamasi jau dabar – vyksta projektavimo darbai. Anot jo, šiais metais Vyriausybė projektui skyrė 680 tūkst. eurų.

„Bus padarytas kapitalinis šio pastato remontas. (...) Erdvės bus pritaikytos malonesniam žmonių vaikščiojimui, buvimui, šiame pastate turėtų atsirasti kavinė, kad žmonių srautai būtų didesni. (...) Bendrai buvo paskirta apie 16 milijonų eurų“, – BNS teigė muziejaus Investicinių projektų ir turto valdymo skyriaus vedėjas.

Bus padarytas kapitalinis šio pastato remontas.

M. Kaikario teigimu, rekonstrukcijos rangovo konkursas bus paskelbtas arba šių metų pabaigoje, arba kitų pradžioje.

„Projektavimą planuojame pabaigti šių metų paskutinį ketvirtį, tai greičiausiai rangos konkursas bus paskelbtas arba šių metų paskutinį ketvirtį, arba kitų metų pradžioje“, – BNS teigė jis.

M. Kaikario teigimu, planuojama, kad statybos darbai bus pradėti 2024 metais, o baigti iki 2026 metų. Tuo metu muziejaus ekspozicija bus pervežta į saugyklą.

Pasak M. Kaikario, atlikus archeologinius ir istorinius tyrimus atrasta, kad pastato pamatai siekia dar Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikus – šioje vietoje yra buvę jo rūmai.

Nacionalinio muziejaus atstovas sakė, kad baigus remontą Žygimanto Augusto laikus menanti pamatų dalis bus eksponuojama lankytojams.

Šiuo metu pagrindinė muziejaus ekspozicija supažindina su Lietuvos valstybės istorija nuo jos susidarymo iki XX amžiaus  bei lietuvių etnine kultūra. Muziejus saugo daugiau nei 1,5 mln. eksponatų, jam priklauso 11 padalinių: Gedimino pilis ir kalnas, Signatarų namai, Senasis arsenalas, Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Kazio Varnelio namai-muziejus Rotušės aikštėje ir kiti. 

Pasitinka su muzika

Kol laukia svečių iš Japonijos, Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus darbuotojai galvoja, kaip sudominti vietinius turistus. Jau kurį laiką čia vyksta įvairios edukacijos, o nuo praėjusių metų gruodžio – patirtinės ekskursijos „Tarpukario Kauno paslaptys: Japonijos skoniai, diplomatų ir šnipų istorijos“.

Priklausomai nuo užimtumo, susidomėjusių, iš anksto užsiregistravusių svečių grupes pasitinka Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. Linas Venclauskas arba fondo direktorius Ramūnas Janulaitis. Tuo pat metu iš salės ima sklisti muzika. Lygiai taip pat, tik pro atvirus langus, kai prie pianino prisėsdavo Ch. Sugihara, ji užliedavo Vaižganto gatvę. Tie, kurie nežinojo, kad 30-ajame name apsistojęs Japonijos diplomatas, spėdavo, kad taip skambinti gali tik muzikantas arba garsus kompozitorius.

Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi.

„Ch. Sugiharai labai patiko kūrinys „The Maiden’s Prayers“. Išmoko ji vienintelį ir puikiai skambino“, – žengęs arčiau lango (taip daro kaskart atvykus patirtinės ekskursijos grupei), R. Janulaitis dirstelėjo į tolį.

Anuomet pro langą buvo matyti kapinės, kurių vietoje dabar yra Ramybės parkas. Ch. Sugihara su žmona esą stebėdavosi, kad lapkričio 1-ąją ir 2-ąją jos skęsta liepsnelių jūroje. „Ekskursijų dalyviai supažindinami su namo istorija ir, žinoma, kaimynais“, – jų, anot Ch. Sugiharos namų-muziejaus direktoriaus, būta nepaprastų.

Šalimais gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek tolėliau namą nuomojo Juozas Purickis – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas. Už butą jis prašė maždaug 500 litų. Tiek pat anuomet kainavo ir frakas.

Įdomu: muziejuje eksponuojami asmeniniai J. Zwartendijko daiktai ir „Philips“ produkcija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Įsivaizduokite, kokį nuostolį patirdavo šeima, jei reikėdavo pirkti tokį drabužį. Todėl nemažai kas frakus nuomodavosi“, – daugiau pikantiškų detalių, anot R. Janulaičio, ekskursijos dalyviai sužino vaikščiodami Šiaurės Kasablankos koridoriumi, kuris juos nuveda į kitas erdves su naujomis, pikantiškomis detalėmis.

Saldi stotelė

Vėliau muziejaus svečiai kviečiami į buvusį Ch. Sugiharos ir jo žmonos miegamąjį. Šiandien jame įrengta ekspozicija, pasakojantį apie sovietų įžengimą į Lietuvą. Ant sienų eksponuojami senieji Kauno ir kitų miestų vaizdai, iškarpos su straipsniais ir reklamomis iš tuometės spaudos.

Iš čia svečiai laukiami kambaryje, kuris buvo skirtas vaikams. Ekskursijos dalyviai jame pasitinkami su ypatingomis vaišėmis ir pasakojimu apie japonų virtuvę – arbatos ceremoniją, vietinių vadinamą arbatos keliu, patiekalus, kurie savo skoniais stebina europiečių gomurius, ir saldėsius, kurie tikrai neprimena šakočio.

Ekspontas: „Gerumo kristalų“ kambaryje – ypatingo atviruko istorija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Svečius vaišiname japoniškais skanėstais močiais. Kai kurie jų labai saldūs, todėl būna labai geras derinys su nesaldinta japoniška arbata mačia“, – ekskursijos vedlys nusileido laiptais į pirmame aukšte esančias konsulato patalpas.

Jose įrengtas gyvybės vizas išdavusio, 1938 m. į Kauną kaip „Philips“ atstovo atvykusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko kabinetas. Iki šiol nežinoma, kaip kabinetas atrodė, todėl atkurtas vaizdas – bandymas patalpą bent šiek tiek priartinti prie spėjamo vaizdo. Kabineto kampe – gražūs, tačiau ne itin patogūs art deco stiliaus baldai, toršeras, trijų dydžių staleliai knygoms, laikraščiams ir puodeliui arbatos. Prie lango pastatytas laikrodis, puoštas paukščiais, ant sienų – spalvingi paveikslai su „Philips“ reklamomis. Viena jų, Kalėdų proga raginanti pirkti „Philips“ gaminius, vaizduoja žybsinčią eglutę, vaikus ir ant minkštasuolio sėdintį vyrą su pypke. Labai panaši pypkė yra ant rašomojo stalo J. Zwartendijko kabinete. Priešingai nei baldai, kurie neautentiški, pypkė priklausė Nyderlandų garbės konsului. Šalia jos dar ir dėžutė su tabaku. Kiek tolėliau – jam priklausę akiniai, stalčiuje – iki šiol veikianti skutimosi mašinėlė.

Gelbėtojų istorijos

Pagarsinęs muziką, sklindančią iš seno radijo imtuvo J. Zwartendijko kabinete, muziejaus direktorius perėjo į blankiai apšviestą „Gerumo kristalų“ kambarį, kuris pasakoja gerumą dalijusių lietuvių istorijas.

Vienas stendas skirtas valdininkui Juozui Rutkauskui. Organizavęs žydų siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją, jis išgelbėjo daugiau kaip 100 gyvybių. Kiek tolėliau eilutės ant sienos mena eigulį Kazimierą Koženiauską, savo eiguvoje slėpusį nuo sušaudymo pabėgusius žydus ir Vytautą Žakavičių. Pastarasis rėmė nacių persekiojamus žmones, padėjo karo belaisviams Lietuvoje, organizavo žydų slapstymą aplinkinių kaimų sodybose. Už pagalbą žydams buvo suimtas, įkalintas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno IX fortą ir 1944 m. liepą sušaudytas nacių. Šioje erdvėje lankytojai sužinos ypatingą atviruko, 1941 m. kovą rašyto Pasaulio tautų teisuoliui V. Žakavičiui, istoriją.

„Štai Vytautas Juodka. Advokatas, Neapolio meno akademijos garbės narys. Virtuoziškai skambino citra. Karo metais savo bute jis slėpė dvi Vilniaus geto pabėgėles. Su suklastotais dokumentais prieglobsčio pas jį buvo atėjusios baleto šokėja Mirjam Podselver su dukterimi Isabella. V. Juodka buvo sušaudytas Paneriuose“, – R. Janulaitis pasakojo, kad iš visų gelbėtojų, apie kuriuos pasakojama „Gerumo kristalų“ kambaryje, laimingai susiklostė tik vieno likimas.

Ypatinga vėliava

Pakeliui į kitas ekskursijos stoteles žingsnį sulėtinome patalpose su projektoriaus ekranu ant langų. Tradiciškai, susirinkus ekskursijos dalyviams, jis nuleidžiamas.

„Svečiams rodome filmo „Persona non grata“ reklaminį filmuką. Jis trunka maždaug 5 minutes. Tuos, kurie nematė filmo, ši reklama labai užveda. Su stipria muzika“, – anot muziejaus direktoriaus, pasibaigus filmui uždanga neretai lieka tokioje pozicijoje, kad saugotų patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių.

Jiems esą labai jautri muziejuje eksponuojama Japonijos vėliava, kurią prie savo namų Kaune keldavo Ch. Sugihara. Vietomis restauruota, kaip spėjama, siūta iš lino, pagal panaudos sutartį gauta iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, vėliava skaičiuoja jau daugiau nei 80 metų. Šis eksponatas ypač žavi turistus iš Japonijos.

„Vėliava autentiška, 1939-ųjų. Beje, kaip ir parketas ar radiatoriai ir jų rankenėlės. Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi“, – paklaustas, kaip atrodė Japonijos diplomato išsikraustymo procedūra iš Kauno, muziejaus direktorius spėjo, kad ji neturėjo būti grandiozinė.

Spintų Ch. Sugihara veikiausiai neturėjo, nes visos jos buvo įmontuotos sienose. Vadinasi, su savimi išsivežė minkštuosius baldus, stalus, komodas. Todėl asistentų kambaryje, kur šiandien įrengta svetainė, stovi kušetė ir foteliai, pirkti antikvariate. Nuotraukos ant sienų mena, kad baldai šiek tiek panašūs į tuos, kurie puošė namus, kai juose gyveno konsulas.

„Kai ateina ekskursijos dalyviai, padedame papildomų kėdžių, įjungiame šviestuvą ir paleidžiame muziką. Iškart pasidaro jaukiau. Ne kartą čia užsimezgė tokių pokalbių, kad teko priminti apie ekskursijos trukmę“, – šypsojosi muziejaus direktorius.

Virtualioji pažintis

Be abejonės, savą istoriją lankytojams pasakoja ir kabinetas, kuriame dirbo Ch. Sugihara. Ši vieta itin mėgstama turistų dėl savo aplinkos ir ypatingos istorijos – šio iškilaus žmogaus, dirbusio Japonijos konsulu, dėka, tūkstančiai žydų, bėgančių nuo blogio imperijos ir gavę vizas, rado saugią užuovėją tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Pro šonines duris, vedančias į nedideles erdves, būdavo galima patekti tik gavus teritoriją saugančio asistento leidimą. Įėjusių vidun laukdavo pokalbis su Ch. Sugihara. Jis klausdavo, ar vizų prašytojai turės pinigų kelionei ir ar pakaks lėšų tolesniam gyvenimui. Vizų, kurias išduodavo Japonijos konsulas, kaina buvo vos 2 litai, o štai rusai už kelionės bilietus prašydavo apie 150 litų. Ant stalo liko ir sąrašų, liudijančių apie išgelbėtas gyvybes, kopijos. Originalūs dokumentai guli Holokausto muziejuje Vašingtone.

„Tad mielai kviečiame į svečius“, – direktorius džiaugėsi, kad susidomėjimas patirtinėmis ekskursijomis, pasakojančiomis tarpukario Kauno paslaptis, ir Ch. Sugiharos istoriją, yra nemenkas.

Tiesa, minėtos ekskursijos organizuojamos tik tuo atveju, jei susidaro penkių asmenų grupė. Ekskursijos trukmė iki dviejų valandų, registracija internetu – info@sugiharahouse.com. Direktorius pasakojo, kad planuose – ir virtualiosios ekskursijos japonams, mat jie kol kas į Lietuvą nevyksta.

„Prisijungę ir sumokėję tam tikrą mokestį, svečiai galės vaikščioti virtualiai. Per patirtines ekskursijas norime pritraukti lietuvių, o japonus – per virtualiąsias ekskursijas“, – ateities planais dalijosi R. Janulaitis.

Lietuvos jūrų muziejus per dieną gali priimti apie 4 tūkst. lankytojų.

Gausiausiai lankytojų sulaukta šių metų rugpjūtį, kai per nemokamą lankymo dieną Jūrų muziejuje pabuvojo beveik 7 tūkst. žmonių.

"Per šiuos metus nemokamais sekmadieniais Lietuvos jūrų muziejuje apsilankė 43 379 lankytojai, iš jų 3 322 – vaikai iki šešerių metų. Daugiausia žmonių, beveik 7 tūkst. per dieną, sulaukta paskutinį rugpjūčio sekmadienį, mažiausiai – gruodį, kai muziejų nemokamai aplankė tik 553 lankytojai. Tai galėjo atsitikti dėl to, kad nemokamas sekmadienis ministerijos nurodymu buvo perkeltas iš gruodžio 25-os į 18 dieną. Žmonės galbūt susipainiojo, kiti gal nežinojo, todėl lankytojų buvo mažiau", – svarstė muziejaus atstovė Nina Puteikienė.

Be to, daugiausia lankytojų nemokamais lankymo sekmadieniais Lietuvos jūrų muziejuje sulaukiama iš kitų miestų, ne iš Klaipėdos, o sudėtingesnis susisiekimas žiemą ir lemia  mažesnį skaičių.

Tiesa, ne visi muziejai Klaipėdoje gali pasigirti dideliais lankytojų srautais nemokamomis dienomis.

Nemokamą muziejų lankymą įstaigoms pagal faktinį lankytojų skaičių kompensuoja Kultūros ministerija.

Kartą per mėnesį nemokamas valstybinių muziejų lankymas praktikuojamas nuo 2019 m. sausio.

Užbaigęs šį projektą Energetikos ir technikos muziejus praplėtė savo funkcijas – senosios elektrinės istorijos ir įrenginių saugotojas tapo mokslu centru. Kaip skelbia muziejus, 1 tūkst. kv. m ekspozicijoje bus galima išvysti per 20 interaktyvių eksponatų.

„Vaikai kurs neregėtą ateitį, naują, geresnį pasaulį. Mūsų tikslas – suteikti jiems įrankius suprasti pasaulį, koks jis yra, ir įkvėpti atradimams. Puikūs mokytojai ir palaikantys tėvai šiame kelyje svarbiausia. Tikiuosi, kad su jais mūsų mažesnieji vilniečiai bus dažni šiandien atidaromos ekspozicijos lankytojai, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius. – Iki jos atidarymo buvo nemažas kelias – ačiū visiems, kas prisidėjo. O dabar kviečiu bet kokio amžiaus vaikus (įskaitant ir tuos, kurie jau turi savo vaikų) ateiti ir patirti naujų pojūčių“.

Virsmo salė. Energetikos ir technikos muziejaus, N. Tukaj nuotr.

Naujoji Virsmo salė įkurta buvusios Transporto ekspozicijos vietoje, tik įrengta šeši metrai po žeme.

Vaikai kurs neregėtą ateitį, naują, geresnį pasaulį. Mūsų tikslas – suteikti jiems įrankius suprasti pasaulį, koks jis yra, ir įkvėpti atradimams.

Statybų metu rasta objektų iš senosios Vilniaus elektrinės statybos metų, kurie priskirti prie muziejaus vertingųjų savybių. Vienas jų – Virsmo salės pašonėje atverti istorinės elektrinės kamino pamatai, kurių vieta iki šiol nebuvo tiksliai žinoma.

Virsmo salėje kiekvieną eksponatą sudaro dvi dalys. Vykdydamas interaktyvų iššūkį lankytojas galės generuoti energijos Kvantus, kurie bus keičiami į suvenyrus ir Virsmo salės inžinieriaus atestatą. Antrojoje dalyje – istorinis ir technologinės raidos pasakojimas, kuris pateikiamas per pjūvį vakar–šiandien–rytoj.

Virsmo salė. Energetikos ir technikos muziejaus, N. Tukaj nuotr.

„Kurdami Virsmo salę taikėmės į ateitį – domėjomės, kokios technologijos vystomos ir bus diegiamos ateityje, kaip tai pakeis mūsų gyvenimus, kasdienybę ir įpročius. Konsultavomės su inžinieriais, fizikais, architektais – daugybe įvairių sričių mokslininkų ir apjungėme jų mokslinius tyrimus. Tikimės, kad ekspozicijos skiltį „rytoj“ gana greitai galėsime pakeisti į „šiandien“, – kalbėjo Energetikos ir technikos muziejaus direktorius, projekto vadovas Mykolas Bistrickas.

Erdvė egzaminams

Ekspozicijos centre eksponuojama viena mažoji ir dvi didžiosios Tesla ritės. 1891 m. išradimą sukūrė serbų kilmės inžinierius Nikola Tesla.

N. Teslos idėjos pralenkė laiką ir dar šiandien yra aktualios. Tad norime lankytojui, ypač jaunam, pasakyti: svajok plačiai, nes ir vienas žmogus gali nuveikti labai daug.

„Gyvename laikais, kai klimato ir geopolitiniai iššūkiai verčia mus mažinti CO2 emisijas, ieškoti alternatyvių kuro šaltinių, efektyviau panaudoti turimus resursus ir tobulinti esamas technologijas. Šiuos iššūkius spręs mūsų ir ateities kartos, –  sakė M. Bistrickas. – N. Teslos idėjos pralenkė laiką ir dar šiandien yra aktualios. Tad norime lankytojui, ypač jaunam, pasakyti: svajok plačiai, nes ir vienas žmogus gali nuveikti labai daug.“

Virsmo salė pasiūlys įtraukiančių edukacinių programų ir erdvę moksleiviams pasiruošti brandos egzaminams. Anot muziejaus, ekspozicija atliepia švietimo sektoriaus poreikį ugdyti daugiau inžinierių ir energetikų, visuomenės norą šviestis energetikos, technologijų srityse.

Virsmo salė. Energetikos ir technikos muziejaus, N. Tukaj nuotr.

ES investicijų projekto metu modernizuota muziejaus infrastruktūra, pagerintas prieinamumas neįgaliesiems, lankymui atverta stogo terasa, sukurtos ir įrengtos mokslo dirbtuvės  – elektronikos, mechanikos, chemijos ir fotografijos, pranešė muziejus.

Anot įstaigos, be tradicinių muziejininkystės uždavinių kaupti, saugoti ir tirti, Energetikos ir technikos muziejus tapo mokslo pažinimo bei populiarinimo centru.

Virsmo salė. Energetikos ir technikos muziejaus, N. Tukaj nuotr.

„Naujoji Virsmo salė leis mums veiklą vykdyti europiniu lygiu, o jų architektūra ir turinys padės pamatus kitų modernių ekspozicijų kūrimui Lietuvoje“, – sakė M. Bistrickas.

Virsmo salė – nuolatinė Energetikos ir technikos muziejaus ekspozicija – atidaroma gruodžio 28 dieną.

Iškilmės buvo surengtos Patricko Baumanno krepšinio namuose Miese (Šveicarija).

Kartu su Lietuvos krepšinio žvaigžde į Šlovės muziejaus metraštį taip pat įrašytos Lisa Leslie (JAV), Robyn Maher (Australija), Catarina Pollini (Italija) ir Mame Maty Mbengue (Senegalas).

Be to, pagerbti treneriai Geno Auriemma (JAV), Antonio Barbosa (Brazilija), Milanas Vasojevičius (Serbija) ir Maria Planas (Ispanija).

„Šiemet FIBA nominavo penkias žaidėjas iš viso pasaulio, tik dvi krepšininkes – iš Europos. J. Štreimikytė-Virbickienė – tarp laureačių. Tai, pirmiausia, jos talento, sportinių pasiekimų ir galiausiai viso Lietuvos krepšinio pripažinimas. Džiugi naujiena mūsų šaliai, sporto bendruomenei“, – kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.

Tai – J. Štreimikytės-Virbickienės talento, sportinių pasiekimų ir viso Lietuvos krepšinio pripažinimas.

Iš Alytaus kilusi J. Štreimikytė-Virbickienė per savo karjerą rungtyniavo Lietuvos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ir moterų NBA (WNBA) klubuose. Ji dešimt kartų tapo Lietuvos, penkis kartus Baltijos lygos ir du kartus Italijos lygos čempione, Eurolygoje rungtyniavo 12 sezonų, penkis kartus pateko į finalo ketverto varžybas, o 2009 m. iškovojo Eurolygos čempionės titulą.

Su Lietuvos moterų krepšinio rinktine J. Štreimikytė-Virbickienė tapo Europos čempione, dalyvavo iš viso keturiuose Europos ir dviejuose pasaulio čempionatuose.

„Brangiausia pergalė su rinktine – 1997-aisiais Europos čempionate, kai iškovojome auksą. Mūsų mažai šaliai tai – didžiulis laimėjimas. Anuo metu sąlygos tikrai nebuvo tokios geros, kaip dabar, bet mes susirinkome ir buvome pirmos. Ta komanda buvo labai stipri, ypač psichologiškai, tvirta savo kolektyvine dvasia tiek aikštėje, tiek už jos ribų“, – viename interviu yra sakiusi Jurgita.

Šiuo metu tituluota krepšininkė treniruoja Vilniaus „VKM-Kibirkšties-MRU“ komandą, dalyvaujančią Lietuvos moterų krepšinio lygos B diviziono čempionate.

Į FIBA šlovės muziejų yra išrinkti ir Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Modestas Paulauskas.

Sumažėjo turistų

Kauno Žaliakalnyje esančių buvusio Japonijos konsulo Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai su nerimu laukia ne tik  žiemos sąskaitų. Kaskart sugirgždėjus pagrindinėms durims, darbuotojai skaičiuoja, kiek žmonių pro jas sugužės vidun. Kol kas nūdienos realijos liūdnos – į pastatą, kur tarpukariu gyveno ir tranzitines vizas, išgelbėjusias šimtus gyvybių, išduodavo Japonijos konsulas, darbo dienomis užsuka vos vienas kitas lankytojas. Anksčiau per metus jų atvykdavo apie 20 tūkst. Išgyventi iš parduodamų bilietų ir kuklių suvenyrų, kuriais prekiaujama pirmame muziejaus aukšte, neįmanoma.

„Sėdime finansinėje duobėje. Pagrindinės mūsų įplaukos buvo iš Japonijos turistų, kurie keliaudavo į Baltijos valstybes, pradedant Latvija, Estija, o Lietuvoje būtent čia baigdavo savo kelionę. Būdavo, kad per vasarą sulaukdavome ir 3 tūkst. žmonių. Dabar atvyksta vos vienas kitas japonas iš Europos“, – kalbėjo muziejų įkūrusio ir jį išlaikančio fondo „Diplomatai už gyvybę“ direktorius Ramūnas Janulaitis.

Praeitis: R. Janulaitis su nostalgija prisimena laikus, kai kasdien į muziejų atvykdavo po pilną Japonijos turistų autobusiuką. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Prieš kelias dienas pirmą kartą šiais metais muziejų aplankė specialiuoju reisu į Lietuvą atskridusi 160 japonų delegacija. Tai, anot R. Janulaičio, geras ženklas. Japonai jau įsileidžia turistų į savo šalį, vadinasi, netrukus ir patys ims daugiau keliauti. Žinoma, prireiks laiko, kol viskas grįš į senąsias vėžias.

„Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje“, – dėl jo, anot pašnekovo, pasikeitė kelionių kryptys. Anksčiau skridę per Rusiją, dabar japonai keliauja per Pietų kraštus – Indiją, Iraną. Dėl to skrydžiai pailgėja maždaug penkiomis valandomis. Savaime suprantama, išauga ir išlaidos.

Teko susiveržti diržus

Su finansiniais sunkumais Sugiharos namai-muziejus susidūrė prasidėjus pandemijai, kai užsivėrė ne tik kultūros įstaigų durys, bet ir visos sienos. Įvedus karantino apribojimus, dėl muziejaus išlikimo sunerimę japonai ėmė rinkti lėšas. Pavieniai asmenys per pusmetį paaukojo tiek, kad kauniečiams pavyko ištempti nuo 2020-ųjų iki šių metų pavasario.

„Per tą laiką sugebėjome sutvarkyti pirmą pastato aukštą. Atnaujinome autentišką parketą, perdažėme kelis kambarius, nes buvo įsimetęs grybelis ir reikėjo remonto“, – vardydamas nuveiktus darbus, R. Janulaitis pakvietė dirstelėti į pokyčius lauke. Nugriovus senąją, į kiemą muziejaus pusę virtusią tvorą, jos vietoje pastatyta nauja betoninė su medienos imitacija ir rėmeliais. Pastaruosiuose patalpintos nuotraukos, pasakojančios Ch. Sugiharos ir muziejaus istoriją.

Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje.

„Nuolatinė ekspozicija bus naudinga tiems, kurie čia ateis ne darbo valandomis“, – grįžęs atgal į muziejaus patalpas, R. Janulaitis dirstelėjo į termometrą. Tądien jis rodė +18 °C. Seniau, anot pašnekovo, kildavo iki +20 °C.

„Kai buvo mažesni žmonių srautai, laikėme šiek tiek žemesnę temperatūrą – apie +16–17 °C. Dar labiau sumažinti negalime, nes atvės visas pastatas ir ims kristi tinkas“, – muziejaus direktorius neslėpė, kad dėl prastos finansinės padėties teko sumažinti ne tik pastato temperatūrą, bet ir darbuotojų skaičių. Iš vienuolikos liko vos puspenkto–keturi etatiniai ir vienas savanoris pagalbininkas. Veržtis diržus dar labiau praktiškai neįmanoma, todėl Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai viliasi, kad dėmesį į juos atkreips šalies institucijos.

Realybė: nors muziejus dirba ir šeštadieniais, žmonių dabar čia užsuka nedaug. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nesulaukia reakcijos

Vasarą, anot R. Janulaičio, buvo išplatintas pranešimas. Prisidėti prie muziejaus, apie kurį garsas pasklidęs plačiai po pasaulį, buvo kviečiami visi geros valio žmonės.

Tąkart sureagavo keli vietiniai gelbėtojai ir Japonijos, JAV, Izraelio, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų ambasadų ambasadoriai. Pasikvietę muziejaus vadovą R. Janulevičių, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ steigėją ir valdybos pirmininką Ramūną Garbaravičių, po ilgo pokalbio diplomatai trimis laiškais kreipėsi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir prezidentūrą.

Muziejui, anot R. Janulaičio, reikia bent 150 tūkst. eurų per metus ir ši idėja buvo paremta. Tačiau daugiau jokių žinių iš valdžios įstaigų nesulaukta – buvo išreikštas susirūpinimas, ir nieko daugiau.

„Išgirdome, kad Lietuvos įstatymuose nenumatytas punktas, leidžiantis remti viešąją įstaigą, bet Seimas, mano manymu, tam ir yra, kad kurtų naujus įstatymus. Ar ne taip?“ – pečiais gūžtelėjo Sugiharos namų-muziejaus vadovas.

Labiausiai įstaigos išlikimu esą rūpinasi pavieniai asmenys, patys steigėjai ir  Tekančios Saulės šalies žmonės. Apie muziejaus problemas, direktoriaus teigimu, rašo net jų vietinė spauda. Po kelių publikacijų į muziejų kreipėsi vienos organizacijos atstovas ir teiravosi, kaip būtų galima padėti Kaune esančiam muziejui.

„Kartais atrodo, kad japonams, o ne Lietuvai yra svarbiau išgelbėti mūsų nedidelį muziejų“, – apmaudo dėl valdžios abejingumo neslėpė R. Janulaitis.

Faktas: pinigų iš bilietų ir suvenyrų nepakanka išaugusioms sąskaitoms apmokėti. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Griebiasi šiaudo

Pastaruoju metu muziejaus duris daugiausia varsto kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Neseniai vykusio pokalbio su Kultūros ministerijos atstovu metu buvo aptarta, kaip per Kultūros paso programą pritraukti kuo daugiau moksleivių ir studentų.

„Gaila, bet dabar jaunimas renkasi kitas vietas“, – R. Janulaitis patikino, kad, užsukę į muziejų Žaliakalnyje, visi lankytojai čia sužinos daug įdomių dalykų ir puikiai praleis laiką.

Čia jie galės iš arčiau susipažinti su Ch. Sugiharos ir gyvybės vizas išdavusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko darbais, Lietuvos situacija 1939–1940 m. Muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, čia rodomas neseniai visuomenei pristatytas beveik 20 minučių filmas apie Ch. Sugiharą ir J. Zwartendijką. Miestiečiai ir Kauno svečiai gali dalyvauti edukacinėse programose.

„Galvojame organizuoti patirtines ekskursijas su japoniškos arbatos gėrimu, skanėstais ir pasakojimais apie Ch. Sugiharą. Panašios ekskursijos vyksta ir Art Deco muziejuje. Kiek žinau, žmonių į jas užsirašo kelioms savaitėms į priekį. Pagalvojome, kad per gomurį, akis ir širdį mes taip pat galėtume pritraukti daugiau lankytojų“, – R. Janulaitis neslėpė, kad, esant sunkiai finansinei padėčiai, muziejus, norėdamas išsilaikyti, gelbėdamasis priverstas griebtis bet kokio  šiaudo.

Dėmesys patirčiai kurti

Kaip pastebi kūrėjus jungiančios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė, pastaruosius kelerius metus tiek Lietuvoje, tiek svetur veikiančiose parodose vis daugiau dėmesio skiriama vartotojo patirčiai. Šie pokyčiai keičia mąstymą, kad parodos pagrindas – pats kūrinys.

„Labai svarbu, kad meno organizacijos pradėtų nuosekliai galvoti šia linkme ir įsigilintų į auditorijos norus, apmąstytų, kokių patirčių galėtų jai pasiūlyti. Tuomet, pasikeitus organizacijos pasaulėžiūrai į kuriamas parodas, į tai, kaip bendraujama su auditorija ir buriami žmonės, galima imtis sprendimų, kurie žmones skatintų ateiti ir įgyti geros patirties. Nestebina, kad pastaruoju metu pažangios meno organizacijos nustebina ne tik savo tradiciškumu, kai, gerbiant kūrinius, jiems suteikiama daugiau erdvės, bet ir skirti dėmesio idėjos ir patirties kūrimui“, – teigia pašnekovė.

Klientų patirtį meno organizacijos gali gerinti kurdamos malonią, patogią ir kokybišką aplinką. Vienas pavyzdžių – Osle vos prieš kelerius metus atidarytas ekspresionizmo pradininko Edvardo Munko kūrybai skirtas muziejus, kuriame itin daug dėmesio skirta erdvėms planuoti, užtikrinta, kad pastate būtų šviesu ir patogu lankytojams. Užtikrinti gerą lankytojų patirtį leidžia ir interaktyvumas.

Kaip pavyzdį kūrybiško mokymosi ekspertė mini Amsterdamo Stedelijk muziejuje anksčiau eksponuotą Henri Matisse’o parodą, kurioje apsilankę žmonės specialiame kambaryje gali išsikirpti tam tikrą spalvingą formą ir prisidėti prie meniškos sienos kūrimo. Toks interaktyvumas, anot pašnekovės, išties naudingas, nes žvelgiant į paveikslus sugeriama daugybė informacijos ir galiausiai atsiranda poreikis ją išreikšti konkrečiu veiksmu.

Pasitelkiami ir kvapai

VšĮ „Art Central“ meno projektų vadovė Agnė Norkutė priduria, kad parodose vis dažniau pasiteikiama virtuali ar papildyta realybė ir kitos žmogaus pojūčius žadinančios priemonės.

Agnė Norkutė./ Organizatorių nuotr. 

Edukacinės programos tampa priemone ne tik asmeniškiau patirti meną, bet per jį geriau pažinti ir patį save.

„Šiuolaikinėmis, jau iš pirmo žvilgsnio unikaliomis parodomis siekiama sužadinti smalsumą, norą stabtelėti ir dalyvauti vykstančiame veiksme. Tam pasitelkiamos tokios pojūčius žadinančios priemonės kaip vaizdas, kvapas, klausa, skonis ir lytėjimas, daugiau dėmesio skiriama parodos įspūdžiui – šviesoms, garsams, dizaino elementams, neretai pasitelkiami ir interaktyvūs sprendimai“, – patirtimi dalijasi meno ekspertė.

Jos kuruojamoje pernai Kaune pristatytoje, o dabar Vilniuje veikiančioje parodoje „Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“ eksponuojami sertifikuoti aliejumi ant drobės pertapyti impresionizmo meistrų darbai, pasitelkiami lankytoją į Claude'o Monet sodus ar Vincento van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ nukeliantys virtualiosios realybės sprendimai.

Parodoje skamba prancūziška muzika, aplinką papildo specialiai sukurti kvapai. Visa tai lankytojams padeda kur kas geriau pajusti to meto kūrėjus gaubusią atmosferą, pasijusti lyg Paryžiuje prieš 160 metų, sustiprina bendrą kūrinių įspūdį.

M. Laužikaitė išskiria ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ribose veikusią Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“, kuria menininkė papasakojo savo tėvų istoriją Kauno gete – parodoje netrūko interaktyvumo, ji dėl garso, objektų ir dūmų naudojimo, specialiai įrengtų patalpų priminė spektaklį.

Užsiėmimai – ir mažyliams

Pašnekovės džiaugiasi, kad pasaulinėmis meno pateikimo tendencijomis vis dažniau sekama ir Lietuvoje, lankytojai vis labiau įtraukiami ne tik per parodų vizualinę pusę, bet ir edukaciją. Tai labai svarbu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – A. Norkutė pabrėžia, kad per meno edukaciją ugdomas smalsumas, gebėjimas analizuoti ir vertinti, gilinami kritinio mąstymo ir kūrybiškumo gebėjimai.

„Edukacinės programos tampa priemone ne tik asmeniškiau patirti meną, bet ir per jį geriau pažinti patį save. Juk neretai lankytojams pritrūksta susikaupimo ir žinių, kaip meną būtų galima patirti, tad interaktyvios parodos ir meno edukacijos tampa lyg jungiančiu tiltu, kuris per praktinį patyrimą padeda geriau suprasti tiek save, tiek įsisavinti perteikiamą žinią“, – įsitikinusi „Art Central“ projektų vadovė.

M. Laužikaitė antrina, kad edukacija gali išlaisvinti kūrybiškumą ir meninius įgūdžius, padėti geriau suprasti istoriją ir jos vingrybes. Lietuvoje sėkmingų meno edukacijos pavyzdžių jau yra nemažai, tačiau pabrėžiama, kad meno įstaigos daugiau dėmesio turėtų skirti edukacinei strategijai.

Patirtis: A. ir P. Galaunių namuose veikusioje parodoje „Moder… kas? Modernizmas ir architekto profesija” eksponatus buvo būtina liesti./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Per edukacines programas žmones galima stipriai paveikti ir įtraukti į parodos patyrimą. Tačiau į vartotojo patirtį reikėtų žiūrėti kaip į bendrą organizacijos reikalą, nes dabar dar kartais pasigendama bendro matymo, kokią edukacijos kryptį ir koncepciją reikėtų pristatyti, ko išmokyti, į ką lankytojus pakviesti. Viską atlikus gerai, pasirūpinus edukatoriais ir gidais, užtikrinus kokybę, menas tampa lyg kontekstu“, – įsitikinusi asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė.

Kaip vieną sėkmingiausių pavyzdžių M. Laužikaitė mini strategiškai kuriamą MO muziejų, Nacionalinės dailės galerijos veiklą edukacijos srityje ir bandant pasiekti tikslines grupes, pavyzdžiui, turinčias tam tikrų negalių. Štai disleksiją turintiems vaikams rengiami specialūs užsiėmimai, bendradarbiaujant su Karolina Žernyte ir jos įkurtu „Pojūčių teatru“ sukurta galimybė akliesiems patirti paveikslus, vaizdas pakeistas į kitus pojūčius.

Viename Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių – Kazio Varnelio namuose-muziejuje – siūloma ten eksponuojamų kūrinių istorijas ir optinio meno principus išgirsti ne tik su gido pagalba, bet ir žaidžiant virtualų žaidimą.

Meno pažinimą skatina interaktyvios ir edukacinės Kaune veikiančių muziejų programos. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir jo padaliniuose organizuojamos interaktyvios parodos, į kurias kviečiami net ir skaityti nemokantys muziejaus lankytojai. Rengiami teminiai meno terapijos ar kūrybiškumo ugdymo užsiėmimai, ekskursijos su gidu. Centriniuose muziejaus rūmuose vykstantys virtualiosios realybės filmo „Angelų takais“ seansai suteikia neįkainojamą galimybę, susipažinus su eksponuojamais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių originalais, jų žadinamas emocijas sustiprinti dar ir fiziniais pojūčiais.

Idėja pradėti rengti paveldo dienas gimė Prancūzijoje dar 1984 m., jos iniciatorius buvo Prancūzijos kultūros ministras Jackas Langas.

Per keletą metų šis renginys išplito po daugelį Vakarų Europos šalių ir tapo toks populiarus, jog, 1991 m. Europos Tarybai inicijavus ir parėmus EK, visoje Europoje imta rengti Europos paveldo dienas.

Lietuva prie Europos paveldo dienų programos prisijungė 1994 m.

Europos paveldo dienų metu Europos valstybėse pagal tų metų pasirinktą temą organizuojami įvairaus pobūdžio nemokami renginiai, skirti visuomenei, siekiant ją supažindinti su kultūros paveldu, paskatinti žmones domėtis tiek savo šalies, tiek ir kitų šalių kultūra ir istorija.

Vakar Karališkojoje Dangės krantinėje karo tarnybą baigusiame ir muziejumi tapusiame laive M52 "Sūduvis" iškėlus Europos paveldo dienų vėliavą, startavo renginių savaitė, kurios metu laivo lankymas bus nemokamas, jame vyks edukacijos ir ekskursijos, tačiau būtina išankstinė registracija.

Europos paveldo dienų renginys "Tvarus Klaipėdos krašto kultūros paveldas" planuojamas ir I.Simonaitytės viešosios bibliotekos edukacinėje erdvėje.

Kitą penktadienį numatytos paskaitos "Artėjant Klaipėdos krašto 100-osioms prijungimo metinėms", "LDK paveldas Ukrainoje", vyks paroda-kūrybinės dirbtuvės "Ukrainiečių tautinis kultūrinis paveldas", su savanoriais iš Ukrainos bus galima pasigaminti lėles-apsaugas (motankas).

Numatyta paskaita-ekskursija "Pri(si)jaukinti Klaipėdą: lietuvių kultūra, šventės ir pramogos 1923–1939 metais". Čia išankstinė registracija nebūtina.