Užuojautą pareiškė šalies vadovai.

„Netekome žymaus intelektualo, muzikos istorijos ir estetikos žinovo, bei puikaus pedagogo, iš kurio mokėsi ne viena Lietuvos scenos menų atstovų karta. Reiklus sau ir kitiems, prof. J. V. Bruveris mūsų atmintyje liks gražiausių profesinių ir žmogiškųjų savybių pavyzdžiu“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Prezidentas reiškia užuojautą prof. J. V. Bruverio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei.

„Lietuvos kultūros bendruomenė neteko didaus profesoriaus, muzikologo, pedagogo ir tiesiog puikaus žmogaus, savo gyvenimą ir darbus paskyrusio muzikai. Širdingai užjaučiu šeimos narius ir artimuosius, bičiulius ir bendražygius. Rimties Jūsų širdims šią atsisveikinimo valandą“, – savo užuojautą perduoda Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė.

„Muzikų ir visai kultūros bendruomenei tai yra išties didelė netektis. Taip pat reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems ir bendraminčiams“, – sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

J. V. Bruveris nuo 1969 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1992–1996 m. ėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pareigas. 2012 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Premjerė Ingrida Šimonytė nuoširdžiai sveikino D. Katkų jubiliejaus proga.

„Savo žiniomis ir didžiule patirtimi dalijotės su jaunaisiais muzikos pasaulio talentais, taip pat nuolat garsinote Lietuvos vardą svetur. Jūsų meistriškumas, atsidavimas mylimai sričiai žavi, kaip ir Jūsų charizma bei amžinas noras pažinti pasaulį. Linkiu malonios kasdienybės muzikos, nuolatinių prasmingų atradimų ir stiprios sveikatos“, – sakoma premjerės sveikinime.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda taip pat pasveikino D. Katkų.

„Esate viena ryškiausių, charizmatiškiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybių: nuo Vilniaus kvarteto, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro profesinių bei meistriškumo aukštumų didžiausiose pasaulio scenose, Kristupo vasaros festivalio dovanos muzikos meno mylėtojų auditorijai iki kasdienybėje besiskleidžiančių mūsų bendrabūvio formų stebėjimo ir unikalių įžvalgų – kiekvienas savaip vertiname ir gėrimės Jūsų kultūrinio ir visuomeninio veikimo pavyzdžiais“, – sveikinime pažymėjo prezidentas.

Šalies vadovas padėkojo menininkui už ilgametę pedagoginę veiklą ugdant jaunuosius Lietuvos muzikus, plačiai sklindantį Lietuvos vardą, taip pat už kuklumo, paprastumo ir kartu išskirtinio profesionalumo pamokas.

Prezidentas palinkėjo menininkui nepailstamos energijos, įkvėpimų ir šypsotis skatinančių patirčių.

Kultūros ministras taip pat negailėjo sveikinimų.

„Sveikindamas gražios sukakties proga, noriu dar kartą išreikšti susižavėjimą Jūsų įspūdinga kūrybine veikla, atsiskleidusia altininko, dirigento, muzikologo, pedagogo, knygų autoriaus, aktoriaus ir kitais meniniais talentais. Leiskite nuoširdžiai padėkoti ne tik už didžiulį Jūsų indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą ir jos garsinimą pasaulyje – tiek suburiant Vilniaus kvartetą ir jame griežiant, tiek įkuriant Švento Kristoforo kamerinį orkestrą ir jam vadovaujant, tiek rengiant Kristupo vasaros festivalius – bet ir už pilietiškumą, skvarbų žvilgsnį ir šmaikštų žodį vertinant mūsų kultūros ir visuomeninio gyvenimo reiškinius“, – linkėdamas Maestro stiprios sveikatos bei gyvenimo pilnatvės sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Lietuvos operos solistas Liudas Mikalauskas taip pat pažėrė sveikinimų.

„Mieliausias Maestro, noriu nuoširdžiausiai jus pasveikint jubiliejaus proga! Esu dėkingas Dievui už mūsų kelių susikirtimo dovaną. Esat man didelis mokytojas buvimo scenoje, sugebėjimo kurti ne tik meną, bet ir pačius kolektyvus, festivalius nuo pat idėjos iki baigiamojo furšeto. Mokiausi ir mokausi iš jūsų kaip griauti sieną tarp žiūrovo ir artisto, kaip vidinės inteligencijos ir humoro pagalba paskatinti klausytoją išsėdėti iki koncerto pabaigos ir pamažu pamilti tą muziką, kuri jam grojama. Savo asmenybe į kultūros pažinimą atvedėt daugybę klausytojų, kurių meile dabar naudojamės ne vienas. Gyvuokit ilgiausius metus! Myliu, bučiuoju“, – savo feisbuko paskyroje rašė L. Mikalauskas.

Mirė staiga

„Mirė šį rytą ir staiga, netikėtai (...) Jis buvo visų galų meistras – ir rašyti, ir groti, ir kurti, ir megzti ryšius, ir kitiems padėti, visada buvo šiltas ir draugiškas žmogus“, – BNS sakė Lietuvos muzikos informacijos centro direktorė Radvilė Buivydienė.

A. Klova gimė 1958 metais Kaune, jis buvo vienas pirmųjų folk-jazz propaguotojų šalyje.

1983-iaisiais baigė Lietuvos konservatorijos Juliaus Juzeliūno klasę.

1983–1991 m. dirbo Lietuvos radijo garso režisieriumi. 1984–1988 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinei grupei. 1991–1994 m. buvo radiofono „Vilniaus varpas“ muzikos redaktorius ir laidų vedėjas.

Algirdas Klova. G. Savickio / ELTOS nuotr.

Nuo 1992 m. su A. Luniu organizavo tarptautinį instrumentinį folkloro festivalį „Griežynė“. 1995 m. Lietuvos country muzikantų asociacijos įkūrėjas, viceprezidentas, 1996–1999 m. prezidentas. Nuo 2001 m. „Blue grass“ tarptautinės asociacijos narys ir atstovas Lietuvai.

1980 m. įkūrė country muzikos grupę „Kikilis“ ir iki 1985 m. jai vadovavo, 1988 m. įkūrė folkloro ansamblį „Vydraga“, jam vadovavo.

1996 m. subūrė „Country Blues Session Band“, kuris 1999 m. konkurse „Country Europa Mrągowo“ laimėjo II premiją. 

Jis sudarė ir išleido daugiau kaip dešimt lietuvių muzikos folkloro rinkinių, savo kūrybos ir ansamblio „Vydraga“ kompaktines plokšteles, knygas „JAV fidlerių melodijos“ (2000), „JAV vaikų dainos“ (2002).

A. Klova koncertavo Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Švedijoje), kaip solistas ir su ansambliais dalyvavo festivaliuose su džiazo, roko, country muzikantais.

Jo kūrybai būdingas melodingumas, improvizaciškumas, joje gausu liaudies muzikos elementų, yra ir minimalizmo bruožų.

A. Klova apdovanotas įvairiais apdovanojimais ir premijomis, 2003 metais tapo „LATGA-A“ metų autoriumi.

I. Šimonytė ir V. Čmilytė-Nielsen reiškia užuojautą

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia užuojautą dėl kompozitoriaus, muzikanto, muzikologo, folkloro puoselėtojo, radijo laidų vedėjo A. Klovos mirties.

„Lietuvos kultūra neteko aktyvaus ir kūrybingo žmogaus, kuris daugel metų paskyrė įvairių žanrų muzikos puoselėjimui. Jis kūrė muziką, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje kaip solistas ir su ansambliais, dalyvavo festivaliuose, įvairiuose projektuose. Itin reikšmingas jo indėlis skleidžiant lietuvių folkloro grožį ir jėgą. Dėl A. Klovos mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kuriems teko laimė pažinti šią ryškią asmenybę“, – sakoma premjerės užuojautoje.

„Netekome išskirtinės muzikos pasaulio asmenybės. Kompozitorius ir muzikantas A. Klova ateities kartoms paliko daugybę muzikinių kūrinių įvairiems instrumentams ir balsams. Kartu mes jį prisiminsime ir kaip lietuvių folkloro muzikos propaguotoją toli už mūsų šalies ribų, daugelio autorinių koncertų ir tarptautinių festivalių organizatorių, muzikos žurnalistą, talentingą pedagogą“, – sakė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, sunkiu netekties metu artimiesiems, kolegoms ir mokiniams linkėdama dvasios stiprybės.

E. J. Balčytis gimė 1937 metais Šilutės rajone, įgijęs valtornininko specialybę Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar Klaipėdos konservatorija) ir muzikos mokytojo specialybę Vilniaus pedagoginiame institute (buvęs Lietuvos edukologijos universitetas) jis buvo paskirtas dirbti dėstytoju į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). 1964–1967 metais E. J. Balčytis studijavo aspirantūroje Maskvoje, o grįžęs į Šiaulius tęsė mokslininko ir pedagogo darbą.

1971–2000 metais su pertraukomis jis ėjo Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros vedėjo pareigas.

E. J. Balčytis vienas pirmųjų pradėjo rengti naują muzikos mokymo programą Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms, muzikos vadovėlius, metodinius leidinius muzikos mokytojams, įvairias mokymo priemones.

Mokslininkas sukūrė ir Lietuvos mokyklose įgyvendino savitą ir originalią kompleksinę (dainavimo, muzikavimo ir muzikos klausymo) muzikinio ugdymo sistemą, eksperimentais pagrindė jos principus bei turinį.

E. J. Balčyčio pastangomis 1971 metais Šiauliuose įkurta pirmoji Lietuvoje sustiprinto muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykla (dabar „Juventos“ progimnazija).

Profesorius vienas arba su kitais pedagogais parengė ir išleido daugiau kaip 20 muzikos vadovėlių. Muzikos mokytojams parašė daugiau kaip dešimt knygų, parengė keletą mokymo programų, fonochrestomatijų ir kitokių mokymo priemonių, iš kurių išsiskiria 1000 lietuvių liaudies dainų rinkinys „Beauštanti aušrelė“, taip pat paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių ir recenzijų.

E. J. Balčyčio rūpesčiu Šiaulių pedagoginiame institute nuolat veikė trys–keturi chorai, įkurtas vokalinis senosios muzikos ansamblis, 1986 metais išaugęs į profesionalų valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“. Jo iniciatyva šioje mokslo įstaigoje pastatyti unikalūs didieji mediniai vargonai.

1986 metais profesorius apdovanotas valstybine premija, 1988 metais jam suteiktas nusipelniusio dėstytojo vardas, 1994 metais už naujus vadovėlius skirta Švietimo ir mokslo ministerijos premija.

K. R. Kašponis gimė 1933 m. liepos 24 d. Panevėžyje. Pradžios mokyklą baigė Surdegyje, kur mokytojavo jo tėvai. Mokydamasis Kupiškio vidurinėje mokykloje vadovavo mokytojų ir moksleivių kameriniam orkestrui, smuiku ir saksofonu grojo įvairiuose ansambliuose.

1951-1956 m. Vilniaus valstybiniame universitete (dabar - Vilniaus universitetas) studijavo ekonomiką ir lygia greta mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje kompozicijos Povilo Tamuliūno klasėje. Universitete suorganizavo studentų kamerinį orkestrą. 1957-1962 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) (doc. Antano Budriūno klasė). Konservatoriją baigė su pagyrimu. 1968 m. stažavo Budapešto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje, dalyvavo tarptautiniame choro dirigentų seminare Berlyne. 1980-1981 m. kėlė kvalifikaciją Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (prof. A. Chazanovo choro dirigavimo klasė).

1956 m. įkūrė Ukmergės vaikų muzikos mokyklą ir iki 1959 m. buvo jos direktorius. 1959 m. persikėlęs į Vilnių buvo Vilniaus vaikų muzikos mokyklos, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos, vėliau M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos dėstytojas.

1965 m. tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytoju, nuo 1984 m. - docentu, nuo 1992 m. - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi. Išugdė 12 choro dirigentų, tarp jų - Petrą Bingelį, Juozapą Kairį, Romaldą Misiukevičių. 1981 m. apginta menotyros mokslų kandidato disertacija, vėliau nostrifikuota humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaro disertacija.

Svarbesni Rimtauto Kašponio darbai: „Harmonijos pagrindai“ (1965), „Sofedžio“ (1969, iki 2017 m. išleista net 12 laidų), „Choro pratybos“ (kartu su P. Tamuliūnu, 1973), „Harmonija“ (I dalis - 1984, II dalis - 1988), monografija „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (1992), kurioje, panaudojęs lyginamąjį ir tikimybinį - statistinį tyrimo metodus, nustatė kai kurias melodikos ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijas. Parašė istorinę apybraižą „Lietuvos muzikos akademija“ (1994), straipsnių, chorų koncertų recenzijų, sukūrė kūrinių chorams. Buvo 1964 m. I respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri narys ir kt.

2011 m. Lietuvos mokslininkų sąjungoje įkūrė Tarpdisciplininės muzikologijos grupę ir jai vadovavo. Nuo 2001 m. K. R. Kašponis tyrinėjo vieno iš semiotikos pradininkų Algirdo Juliaus Greimo biografijos Lietuvoje periodą, parengė dokumentinę ekspoziciją „Algirdo Greimo vaikystė“, kuri buvo eksponuota Lietuvoje, Suomijoje, Prancūzijoje, o 2012 m. - pasauliniame semiotikų kongrese Nankine (Kinija). Ekspozicijos pagrindu 2014 m. sudaryta ir išleista knyga „Greimas arti ir toli“ („Greimas Close and Far“), o 2017 m. - „Algirdo Juliaus Greimo 100-mečio ženklai“. 

Dėl jo mirties užuojautą pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Profesoriaus darbai tarsi tiltai sujungė Lietuvos kompozitorius klasikus ir šiuolaikinius kūrėjus. Muzikologo A.J.Ambrazo monografijos, knygos, straipsniai atskleidė ryškiausių XX amžiaus muzikos autorių kūrybos savitumą“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.

Prezidentė pabrėžė, kad, būdamas ir talentingu pedagogu, A.J.Ambrazas išugdė ne vieną muzikologų kartą.

Mokslinė ir kultūrinė A.J.Ambrazo veikla buvo įvertinta ne tik Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyriausybės kultūros ir meno premija.

A.J.Ambrazas yra dirbęs Lietuvos radijo ir televizijos komiteto (dabar LRT) muzikos redaktoriumi, dėstė aukštosiose mokyklose, buvo Lietuvos mokslo tarybos narys, parašė 10 knygų, paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Jonas Ambrazas lietuviškos muzikos raidą vertina pozityviai.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juliaus Juzeliūno kūrybą tyrinėjęs muzikologas teigia, kad Lietuva gali didžiuotis iš šiandien kuriančiais kompozitoriais.

„Apibūdinu teigiamai raidą, mūsų muzika dabar jau vis labiau ir į pasaulį išeina, turime tikrai labai vertingų autorių – kaip pavyzdžiui, Onutę Narbutaitę, kuri yra europinio masto kompozitorė, Rimantę Šerkšnytę. Moterys labai ima viršų tarp kompozitorių“, – BNS sakė A.J.Ambrazas.

Jis ketvirtadienį paskelbtas vienu iš šešių šių metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijos laureatų. A.J.Ambrazas įvertintas už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus.

Muzikologo teigimu, premija jam yra didelis įvertinimas, o konkrečių planų, kam skirs 30 tūkst. 400 eurų siekiančią premiją, dar neturįs.

„Esu maloniai nustebintas, nesitikėjau, labai jau didelė konkurencija buvo – 42 žmonės. Malonu, kad kaip tik sutampa su ateinančiais Juliaus Juzeliūno metais, kaip tik į spaudą eina mano stambiausia gyvenimo knyga 700 puslapių – monografija apie J.Juzeliūną“, – pasakojo jis.

A.J.Ambrazas pasakojo, kad premiją jam atnešusią muzikologo veiklą jis pasirinko supratęs, jog nepavyks tapti muzikantu, nes groti pradėjo per vėlai.

„Tai čia grynas atsitiktinumas. Kai dar buvau 13 metų, mano vyresnis brolis užsimanė mokytis muzikos, radome mokytoją, tai aš prie kompanijos prisidėjau. Ir išlikau iki gyvenimo galo. Aš jutau, kad į atlikėjus neišeisiu, nes per vėlai pradėjau tuo užsiiminėti, mane vis labiau pradėjo traukti muzikologiniai dalykai – istorijos, teorijos. Taip iš fortepijono perėjau į teoriją“, – pasakojo muzikologas.

Jis 1952-1958 metais studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LMTA) fortepijono ir muzikos teorijos klasėse, 1969 metais apgynė daktaro, 1991 metais – habilituoto daktaro disertaciją.

A.J.Ambrazas yra ilgametis Lietuvos valstybinės konservatorijos, vėliau LMTA mokslinis ir pedagoginis darbuotojas (nuo 2005-ųjų – LMTA profesorius emeritas), 1993-2011 metais – LMTA Senato narys. Karjeros pradžioje jis trumpai yra dirbęs Lietuvos radijo ir televizijos komitetо muzikos redaktoriumi, dėstęs Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar Vilniaus edukologijos universitetas), dirbęs Lietuvos valstybinės filharmonijos muzikos redaktoriumi.

Nuo 1960-ųjų A.J.Ambrazas priklauso Lietuvos kompozitorių sąjungai, 1991-1999 metais buvo Lietuvos Mokslo tarybos narys, 1997-2004 metais – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Tarybos narys.

Nuo 1967 metų jis buvo „Menotyros“ redakcinės kolegijos narys, 1962-1977 metais – almanacho „Muzika ir teatras“ redakcinės komisijos narys, 1979-1992 metais – almanacho „Muzika“ redakcinės komisijos pirmininkas, 1998-2007 metais – Muzikos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, 2000-2011 metais – „Lietuvos muzikologijos“ redakcinės komisijos pirmininkas.

A.J.Ambrazas išleido 11 knygų, dvi iš jų – užsienio kalbomis, paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos periodiniuose ir mokslo leidiniuose, Lietuvos, Rusijos, Suomijos enciklopedijose, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos muzikos leidiniuose, skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse.

1979 metais už vadovėlį „Muzikos kūrinių analizės pagrindai“ A.J.Ambrazui suteikta Lietuvos valstybinė premija. 2007 metais jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2008 metais jam suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

A.J.Ambrazo kandidatūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai pristatė Lietuvos kompozitorių sąjunga.

„Tai muzikologas, komisijos akimis, aprėpęs mūsų moderniosios valstybės šimto metų Lietuvos muzikos raidą, jos tyrimus ir suvokimą, kokia buvo Lietuvių muzikos kultūra, plėtra, trajektorijos, formos“, – paskelbdamas A.J.Ambrazą Nacionalinės premijos laureatu sakė premijų komisijos pirmininkas Leonidas Donskis.

Vasara – malonumų metas, kuomet norisi atsipalaiduoti, pailsėti, klausytis geros muzikos ar džiaugtis senų draugų kompanija. Toks vakaras, kada viską galima suderinti – liepos 9 diena, kai Piano.lt kiemelyje koncertuos ir nuostabiais akordeono garsais stebins „Sensual Duo“ duetas iš Italijos: akordeonistė Aurelija Matulevičiūtė ir virtuozas akordeonistas, kompozitorius, muzikologas, dirigentas Marco Lo Russo.

„Sensual Duo“ – dviejų virtuozų duetas, kurių išskirtinis ženklas – ypatingas ekspresyvumas ir originalumas. Kaip teigia patys muzikantai, nuoširdumas ir meilė muzikai juntami kiekviename muzikos akorde, skelbiama pranešime spaudai.

Abiejų muzikantų paruoštoje programoje – pasaulinės muzikos, argentinietiško tango ir auksinės klasikos garsai. Jų jau klausėsi visame pasaulyje, juos įvertino pasaulinės žvaigždės, tad pirmas koncertas Lietuvoje – tai galimybė išgirsti, kas taip sužavėjo pasaulio įžymybes.

„Teko garbė groti ir savo jėgas išbandyti su Styven`u Tyleriu. Tai neįkainojama patirtis, kuri vedė judėti į priekį, siekti daugiau. Pirmą kartą tiesiog gatvėje grojau dainą „Crazy“, o kitą dieną jau buvau pakviesta groti grupės „Aerosmith“ koncerte Vilniuje. Pasirodymą stebėjo per 9 tūkstančius žmonių. Lietuvius sunku nustebinti, tačiau tada pavyko. Nauja programa ir koncertu, manau, taip pat pavyks“, – šypsojosi A. Matulevičiūtė.

Ketvirtadienį vyksiantis antras „Eurovizijos“ dainų konkurso pusfinalis, kuriame pirmu numeriu pasirodys Lietuvos atstovai Monika Linkytė ir Vaidas Baumila, bus įdomesnis, bet sykiu – ir sunkesnis. Taip teigia muzikologas Darius Užkuraitis. Jis nesutiktų, kad dėl to lietuviams nenuskilo. Atvirkščiai, muzikologo nuomone, lietuviams kaip tik pasisekė. 

„Man visada smagiau konkuruoti su stipresniais varžovais. Jeigu mes žaidžiam futbolą, tai kas, kad mes pralaimėsim, jeigu žaidžiam su vokiečiais ar ispanais, juk įdomu su jais rungtyniauti. Pusfinalis bus įdomesnis, ir viskas bus gerai. Juolab kad mūsų daina kuo toliau, tuo labiau šiame euroviziniame kontekste tikiu. Manau, kad pusfinalio barjerą tikrai esame pajėgūs peršokti“, – prognozuoja D. Užkuraitis.

Pasak muzikologo, po antradienį nuskambėjusio pirmo „Eurovizijos“ pusfinalio įspūdis susidaro dvejopas. Muzikologas tikina, kad jam patiko vaizdas, scena atrodė gražiai.

„Nors kartais tai, kaip viskas buvo pateikiama scenoje, man kėlė klaustukų. Tarkim, kai žmogus baltais drabužiais yra baltame fone, atrodo, kad viskas peršviesta. Na, galbūt taip reikia, gal toks sumanymas“, – svarsto pašnekovas.  Jis teigia jau seniai nematęs, kad pusfinaliuose ir netgi repeticijose būtų užpildyta salė. „Manau, kad pati atmosfera buvo tikrai puiki, šventinė“, – kalba vyras.

Tačiau iš muzikinės pusės, LRT Opus vadovo nuomone, pusfinalis itin įdomus nepasirodė. „Nors teko sutikti žmonių, kuriems kaip tik labai patiko. Pasigedau ryškesnių, įdomesnių dainų“, –  teigia D. Užkuraitis. Jis tvirtina buvęs tikras, kad keturios pusfinalyje skambėjusios dainos pateks į finalą.

„Į kitas 6 vietas galėjo patekti bet kuri iš tų dainų. Manęs nebūtų nustebinę, jei patektų, ir nebūtų nustebinę, jei nepatektų“, – sako pašnekovas.

Jo manymu, ketvirtadienio pusfinalis, kuriame dainuos ir lietuvių duetas, bus kur kas įdomesnis, bet sykiu ir sunkesnis – jame bus netgi daugiau atlikėjų (17, o ne 16, kaip pirmajame). Teigdamas, kad Monikai ir Vaidui bus kur kas sunkiau peršokti pusfinalio barjerą, muzikologas nesutinka, kad duetui nepasisekė.

„Manau, kad jiems kaip tik pasisekė. Man visada smagiau konkuruoti su stipresniais varžovais. Jeigu mes žaidžiam futbolą, tai kas, kad mes pralaimėsim, jeigu žaidžiam su vokiečiais ar ispanais, juk įdomu su jais rungtyniauti. Pusfinalis bus įdomesnis, ir viskas bus gerai. Juolab kad mūsų daina kuo toliau, tuo labiau šiame euroviziniame kontekste tikiu. Manau, kad pusfinalio barjerą tikrai esame pajėgūs peršokti“, – įsitikinęs D. Užkuraitis.

Muzikologo žodžiais, iš pirmojo pusfinalio gana aukštas pozicijas finale turi užimti Rusija, Estija ir Gruzija. „Tai – trys dainos, kurios tikrai gali būti dešimtuke. O kas ten žino, gal ir dar aukščiau nei dešimtuke“, – svarsto pašnekovas. Jo teigimu, įdomu, kad pusfinalio barjerų neperšoko Olandija, Danija, Suomija.

„Nenoriu, kad kas įžvelgtų politiką, bet geopolitinę situaciją – galbūt. Pažiūrėkit, kas dalyvauja: Rusija, Baltarusija, Moldova, Vengrija, Makedonija, Serbija, Albanija. Tai – vieno regiono šalys, ir jos išstūmė šiauriečius“, – pastebi „Eurovizijos“ ekspertas.

Jis pasakoja apie tai, kad „Eurovizija“ tampa „Balkanvizija“. D. Užkuraitis sako kalbėjęsis su serbais. „Serbai sakė – na, „Eurovizijoje“ balsuojame už tą muziką, kuri mums patinka. Tai yra tiesa. Jie augo su bosniais, makedonais, slovėnais ir pan.  Jiems patinka tokia muzika ir visiškai nepatinka švediška muzika. Sutikite, švediška, angliška muzika turi savo skonį. Manau, nenuskilo toms šiaurės šalims, kurios pateko su pietinėmis“, – pirmąjį pusfinalį vertina muzikologas.

Kaip rimčiausią lietuvių dueto konkurentą antrajame pusfinalyje D. Užkuraitis įvardina švedą – jo daina gera ir pripažinta, vertinama, kaip galinti laimėti konkursą. Taip pat išskiria Izraelio pasirodymą. „Ten tikrai yra gerų dainų“, – pabrėžia pašnekovas.

Švedija:

Izraelis:

„Eurovizijos“ eksperto nuomone, dėl nepalankaus pirmojo lietuvių pasirodymo numerio būgštaujama be reikalo.

„Atseit, dar ne visi būna įsijautę į „Euroviziją“ ar įsijungę televizorius. Nepamirškite, kad tas pirmas numeris pasirodo po visų atidarymo pasirodymų. Taip kad tikrai ne pirmoje transliacijos minutėje, jis pasirodo kokioje 12–15 minutėje. Visi tie, kas žiūri „Euroviziją“, jau būna įsijungę [televizorius]. Manau, kad svarbu gera daina, o ne tas numeris“, – mano D. Užkuraitis.

Jo manymu, numeris gal ir nėra pats geriausias, tačiau galime save raminti, kad mūsų Lietuvos atstovai pasirodys iš karto ir jiems neteks laukti ar nervintis per kitų pasirodymus. Taip, pasak pašnekovo, mūsų atlikėjams gal ir geriau. „Tikrai nedaryčiau iš šio numerio tragedijos, nes iš pirmos pusfinalio vietos labai dažnai patenkama į finalą. Finale tie, kas pasirodo pirmi, dar niekada nėra nugalėję, o pusfinalyje – nėra ko nerimauti“, – įsitikinęs muzikologas.

Antradienio vakarą vyko 60-ojo „Eurovizijos“ dainų konkurso pirmas pusfinalis. Jame paaiškėjo, kad į finalą, vyksiantį šeštadienį, pateko Albanija, Armėnija, Rusija, Rumunija,Vengrija, Graikija, Estija, Gruzija, Serbija ir Belgija.

Kičas graužia tikrąsias vertybes ir įsiskverbia į jų vietą įvairiose srityse, net socialiniame gyvenime ar žmonių santykiuose. Taip teigia į kičo reiškinį besigilinantis muzikologas Edmundas Gedgaudas. Anot jo, gyvename apsupti kičo: jo kupini kirpykliniai žurnalai, damų, sumaišiusių vakarą su rytu, išvaizda, pensininkų eilėraščiai ar išdailinti muzikos įrašai, publikos aplodismentai, net mūsų kalba.

„Dar yra savęs pateikimo, sureikšminimo kičas, ypač kai tai patenka į viešumą – televiziją ar žurnalus. Dabar jau nebesivaržoma apie save kalbėti superlatyvais. Tai, kas buvo gyvenimo marginalijose, pakraščiuose, laikoma prastu tonu, neišsiauklėjimu, dabar pateko į centrą“, – sako E. Gedgaudas.

– Kas yra kičas?

– Kičas – labai plati sąvoka. Kartais sunku pasakyti, nes jis kažkoks paribio reiškinys, todėl neaišku, ar tai jau kičas, ar dar ne. Be to, kartais matau „įteisinto“ kičo zonų, kaip Kaziuko mugė Vilniuje. Ten kičas visai gerai, jis – savo vietoje. Eini ir žinai, kad ten aptiksi ir jo, ir visai gražių dalykėlių. Bet smagu ir kičą pafotografuoti.

Sakoma, kad pasaulinė kičo sostinė yra Las Vegasas. Ten galima pamatyti Eifelio bokšto ar kitų garsių pasaulio pastatų imitacijų, pagamintų iš neaiškių medžiagų ir nudažytų visiškai jiems nebūdingomis spalvomis. Bet tokia kičo prigimtis ir dėsniai. Disneilendas – taip pat kičo versija. Kičo turi ir Holivudas. Štampuota ir gana greitai pabostanti ir jo produkcija, ir atmosfera pagrindiniame bulvare, nors jis savotiškai spalvingas, jaukus ir teatrališkas. Serialuose kičo bruožas susijęs su nuostata, kad blogi charakteriai nuo gerų labai griežtai atskirti. Blogis nuo gėrio – taip pat. Tai labai aiški ir griežta riba.

Vilniuje yra tokių zonų, kurioms, mano požiūriu, gresia kičas. Tai nesibaigiantys debatai, ką daryti su Lukiškių aikšte. Ne aš vienas labai bijau, kad ten bus padarytas kažkoks patetiškas, patriotinis, sustingęs skulptūrinis spektaklis, kur galima tik ateiti, melstis, pabūti labai susikaupus, labai niūriai, kažką mąstant. Bet tai toks žalias plotas miesto širdyje, kur ir jaunimas turėtų maloniai jaustis. Iš Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšto skambėtų varpų muzika. Tai būtų gyva, pulsuojanti vieta. O aukos jau ir Aukų gatvėje pagerbtos, pagaliau ant buvusio saugumo pastato cokolio – geresnio paminklo nereikia. Kad ir ką ten statytum, labai sunkiai prisiderintų prie tos aplinkos.

Eidamas nuo Žvėryno centro link, poroje vietų nežiūriu nei į kairę, nei į dešinę. Į dešinę nežiūriu, nes seimūnų bendrabučio nišoje atsiradęs  šv. Kristoforas. Tai toks kičas toks, kurį galima dėti į chrestomatiją. Prieš kiek laiko prieš dabar remontuojamą Mažvydo bibliotekos pagrindinį pastatą atsirado skulptūra „Žinia“. Amžinatilsį skulptorius J. K. Patamsis buvo „apsikrėtęs“ kiču. Jam kitaip neišeidavo. Tos skulptūros niekas nenorėjo, ir staiga ji čia rado vietą. Tad šioje vietoje į kairę nežiūriu. Tai veikia išderinančiai. Neduok dieve, jei Lukiškių aikštė taps tokia vieta, nes tai užkrečiami dalykai.

– Ar kičo nepatenka į įvairius renginius?

– Bijau įvairaus pobūdžio minėjimų. Minėjimui pakanka vieno vakaro, bet ateina kokios didelės metinės, kaip dabar Kristijono Donelaičio. Kiek bus skaitoma, kiek bus kalbama... Beje, jau tai vyksta. Internete vienas žmogus rašo, kad nuėjo kažkur į tualetą ir kabinoje girdi, kaip skaitomas K. Donelaitis. Taigi dabar transliuojamas visuotinai, o paskui – buvęs nebuvęs, galime jį pamiršti. Net K. Donelaitį, kaip ir Vaižgantą ar kitus, reikia ramiai skaityti. Atsiversk kurį žiemos vakarą vieną ar kitą vietą, nelaukdamas jubiliejinių metų, – tada jis bus tikras, tada jis bus tau reikalingas.

Knygas turbūt reikia skaityti sulaukus tam tikro amžiaus. Per anksti perskaitytos knygos ne tik kad nesuvoksi – paaugliui ji gali tapti atgrasi. Nemažai klasikos skaitėme gimnazijoje. O jei dabar vis dėlto ryžtuosi atsiversti, pamatau, kad nieko ten nesuvokiau. Man reikėjo pūdą ar kelis druskos suvalgyti, kad suprasčiau, kokia čia vertybė. O tie minėjimai, metinės, pompastika ir kalbėjimai žmonių, kuriems, tiesą sakant, visiškai tas dalykas netgi nerūpi, tėra kičas. Jie puola į kičinę rolę –va, jis irgi skelbia, jis irgi gerbia... Tokie metai, minėjimai yra duoklės, po kurių galima viską pamiršti – ačiū dievui, praėjo ir galima be to toliau gyventi.

Parodų atidarymai – irgi neduok dieve. Stovi, atsisėsti nėra kur. Kalba vienas po kito. Trumpai kalbėti, pasakyti vieną kitą sakinį pas mus retas moka. Ir net nereaguoja, kad prieš tai kalbėjęs jau tą patį minėjo. Matyt, nesiklausė. Klausytis būna nelengva. Būna, atidaro parodą, o tu eini namo, nes nebeturi jėgų jos apžiūrėti. Norisi ateiti ir viską apžiūrėti ramiai. Parodas žmonės ne itin lanko, tada tu vienas esi ar pora žmonių dar ten slankioja. Ramiai pabūni, ramiai pabendrauji su tuo, ką ta paroda ten pateikia.

Kai nueini į Filharmoniją, atlikėją, apie kurį jau galbūt pasiskaitei internete arba seniau esi girdėjęs, pristato kaip kažkokį naują reiškinį ir dar nuspalvina kaip ypatingą pasaulinio masto įvykį (visi tampa kažkokie ypatingi). Taigi jau prieš koncertą gauni įvertinimą. Bet juk čia mano teisė, kaip priimti. Pagaliau – čia savotiška intriga tam, kas nėra jo girdėjęs. Jei patiks, jei įtrauks, bus galima priimti.

Bet kam iš anksto dėti į lentynėlę? Tiesa, visos lentynėlės būna aukštos – žemesnių nebūna. Arba programėlės filharmonijoje... Bet dabar turbūt visur pasaulyje paplitę visokie superlatyvai, iškrapštyti iš kažkokių recenzijų. Jeigu jie apibūdintų to atlikėjo charakterį, pasakytų, kuo jis skiriasi nuo kitų, kuo jis ypatingas, į ką verta atkreipti dėmesį, būtų įdomu paskaityti. Dabar aš jų paprasčiausiai neskaitau. Paimi į rankas ir jauti, kad čia – makulatūra.

– O klausytojų reakcija nebūna kičinė?

– Čia yra nelaimė, kad netgi po nevykusio koncerto arba spektaklio, kuris jau sugriuvęs iš esmės, kurio reikia neberodyti, visi stojasi plodami. Plojimas atsistojus neteko prasmės. Anksčiau būdavo atsistojama kartą ar du per sezoną, o kartais visai nė sykio. Buvo plojama stovint norint pagerbti ypatingą asmenybę. Dabar ovacija stovint visiškai degradavusi, jos nebėra. [...]

Dar, neduok dieve, užsakomi aplodismentai. Publika pati turi žinoti, kur ir kada ploti, ar ploti iš viso. O komandų „pasitikime aplodismentais“ visai neturėtų būti. Man tai paprasčiausiai nekultūringa. Čia viskas įeina į tokį naują saloniškumą, kai galima įžvelgti ir naujai praturtėjusiųjų gyvenimo būdą: kiek jis diktuoja ir yra paveikus, kiek kiti nori būti panašūs į juos. Kičas bando būti tuo, kuo nėra. Bando sureikšminti tai, kas būtų kažkokia siekiamybė, kuo mes norėtume būti, o nuo autentikos lyg nusigręžia, lyg jos nepastebi. [...]

– Mane stebina suvokėjo fenomenas. Juk mes labai greitai pagauname, kas tikra ir kas ne, kas vaizduoja būti kažkuo ir kas yra iš tikrųjų tas, kas yra. Kodėl tam tikram sluoksniui tas taip imponuoja? Juk jie irgi tai atpažįsta...

– Yra rusiškas posakis „publika yra kvaila, bet ji viską supranta“. Čia daug tiesos, bet stebėdamas dabartinę publiką pradedu abejoti, ką ji supranta ir ko ateina. Ar ji ateina maloniai praleisti laiko ir savęs parodyti, nes pertrauka pasidaro labai svarbi. Ypač bijau koncertų, kur labai aukštos bilietų kainos. Dar patekčiau į juos, įstengčiau gal ir sumokėti, bet bijau, nes žinau, kad tarp simfonijos dalių plos. Tai mane šiurpina. Niekad prie to nepriprasiu – mes iškart save charakterizuojame, patys sau dar kartą parodome, kad esame tokie ir kitokie būti nenorime. Nors įvairiose pasaulio koncertų salėse tai būtų barbarizmo apraiška.

– Kaip atsirado pati kičo sąvoka?

– 1870 m. Miunchene vyko kažkokia paroda ir kažkokiame žurnale įvardijant prastus eksponatus buvo pavartotas žodis „kičas“. Pasirodo, jis atklydęs iš tenykštės žydų kalbėsenos. Tada jis ir prigijo vokiečių kalboje. Iš pradžių buvo taikomas tapybai, paskui ir kitoms sritims nevykusiam darbui apibūdinti.

Dabar matome kičo apraiškas ir kitose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, Vokietijoje soduose pilna dažytų kičinių nykštukų ir t. t. Bet tai privatus dalykas.  Man nemalonu, kai kičas eina į viešumą. Vienas žmogus iš Amerikos atkreipė dėmesį. Jis paklausė – kas čia yra, kodėl ne „pinigai“, o „pinigėliai“, kodėl ne „šaltis“, o „šaltukas“, kodėl „mėsytė“, o ne „mėsa“? Tokios mažybinės, malonybinės formos kalbėseną sukičina. Juk kažkokiam projektui skirti dideli pinigai tikrai nėra „pinigėliai“. [...]

Mane domina tai, kas paprastai nevadinama kiču: socialinis kičas, kičas buityje, kičas žmonių santykiuose, kičas rengiant iškilmes. Tai naujasis saloniškumas, kur labai daug manieringumo. Kičas su manieringumu labai sutaria. Kičas vaizduoja tai, kas jis nėra, ir tada perspaudžia gražumą, išdailą, kuri įgyja kičo savybių. Tai labai skleidžia ir bulvarinės periodikos dvasia,  blizgantys kirpykliniai žurnalai. Vengiu juos ir pavartyti, nes tai irgi išderinantys veiksniai, kurie naikina individualiai išpuoselėtas vertybes. Aš esu aš, kas tinka man, nebūtinai tinka mano draugui.

Dar yra savęs pateikimo, sureikšminimo kičas, ypač kai tai patenka į viešumą – televiziją ar žurnalus. Dabar jau nebesivaržoma apie save kalbėti superlatyvais. Tai, kas buvo gyvenimo marginalijose, pakraščiuose, laikoma prastu tonu, neišsiauklėjimu, dabar pateko į centrą. Panelės ar moterys, jei reikia kalbėti viešumoje ar per radiją, ima kalbėti dirbtiniais lėlių balsais. Arba dažnai per pokalbius girdžiu dirbtinius sugalvotus klausimus – jauti, kad partnerio, su kuriuo kalbamasi, tiesiog nesiklausoma, nereaguojama į tai, ką jis sako. Senovinis operetinis kičas šalia dabartinių apraiškų atrodo labai švelnus.

Vienas tokių pavyzdžių buvo gruodžio 26 d. iš „Siemens“ arenos transliuojamas koncertas „Didžiausia dovana“. Koncerto vedėja peržengė tokias ribas, kad, žiūrėdamas koncertą, jautei, kaip į tave siurbiasi nuodai. Į kairę ir dešinę buvo dalijami epitetai: tas legendinis, anas kultinis, dar kitas charizmatiškas, dar kažkoks – jau ikona. Nežinau, kur tos ribos, kaip tą suklasifikuoja, kaip tą žino. Bet kad ji nė nepataikydama, pro šalį svaidė tuos apibūdinimus. Matyt, visos pastangos suėjo į savęs sureikšminimą ir išdailinimą. Tada ir išvaizda būna kičinė, kai damos sumaišo vakarą su rytu: ryte apsirengusios taip, lyg eitų į vakarinį priėmimą, nors ateina į darbą. Atrodo keistai, bet gal žmonės priprato. Mano jaunystės metais tai būtų palaikyta labai blogu tonu, neišsiauklėjimu, kultūros stoka. O dabar – kasdienybė. [...]

Man daug kas gali nepritarti, gal tai ne kičo apraiška ir reikėtų kitaip įvardinti, bet, kai nueinu į Vytauto Kasiulio galeriją, matau paveikslų, kurie nutapyti pagal šabloną. Jo meistriškumas neabejotinas, ir, pelnęs sėkmę, jis galėjo kartotis – galerijos pirks, tikrai bus norinčių įsigyti tokių paveikslų. Jie neblogi, bet jei būtų vienas kitas... O kai matai vis tą patį, nebelieka kūrybos – ten tik  bedvasio meistriškumo apraiškos, savęs tiražavimas. Ir tada pajunti, kad dingstis, matyt, buvo pinigai.

Kičas graužia tikrąsias vertybes ir įsiskverbia į jų vietą įvairiose srityse. Teko skaityti, kad kai kas kičo apraiška laiko ir neogotiką: gotikos laikai seniai praėję ir neogotika imituoja formas nepagaudama pačios dvasios, pačios esmės. Tada kičinė tampa ir Nikolajaus Čiagino suprojektuota neogotikinė varpinė šalia Šv. Onos bažnyčios. Bet mes prie jos pripratome, o šalia to, kas darosi dabar, ji atrodo švelniau nei kažkada.

Kartais kičą kuria ir perfekcionizmas. Ypač įrašų studijos tai skatina norėdamos, kad būtų atliekama idealiai. Tarkim, pianistas puikiai niuansuoja, groja bet kokiu tempu, viską atlieka švariai, bet dvasios neieškok. Tai ir yra perfekcionizmas. Man rodos, jis susiformavo Amerikoje. Nes tie, kurie dairosi atlikėjų ar dainininkų, pirmiausia žiūri į profesinį meistriškumą, ir tada viskas suabsoliutinama. Gal tai nepriskirtina kičui, bet vis tiek kažkokia bedvasė apraiška, kūrybos priešybė.

– Ar įmanoma kičo išvengti?

– Gyvename kičo apsupti, bet vargu ar gali būti kitaip. Kičo menas vengia konfliktiškumo, sąveikos, priešybių. O kas iš to išeina? Knygos tampa skaitalais – serialų giminaičiais. Tai vadinama masine kultūra, bet ar tie žodžiai dera vienas su kitu? Kai galvojama apie ganėtinai žemą adresato suvokimo lygį, iš noro įtikti tokiam adresatui irgi gaminamas kičas. Ar tai, kas skirta labai žemo išprusimo masėms, galima vadinti kultūra? Čia antikultūra, produkcija. Čia įsigalioja stereotipai, mano minėtos imitacijos, manierizmas ir sentimentalumas.

Kičas – ir pensininkų rašomi bei leidžiami eilėraščiai. Žmogus, apimtas kičinės raiškos, kičinio įkvėpimo, rašo, daro, kažką sukurpia, išleidžia... Žmogaus jausmai – labai sudėtinga, labai slėpininga sąvoka ir imituoti jausmus yra žiauru. Viena yra perfekcionizmas, kuris gali apsieiti be imitavimo, kita – kai perfekcionizmas įsileidžia jausmo imitavimą. Nežinau, kas yra žiauriau: ar kai tu dvasiškai nedalyvauji tame procese, ar kai vaizduoji, kad ten esi, o iš tikrųjų taip nėra.