„Pirmųjų trijų pradinių klasių mokiniams negalima duoti rašytinių namų darbų, išskyrus kai kuriuos pratimus, padedančius lavinti dailyraštį“, – pasakojo Lenkijos švietimo ministro pavaduotoja Katarzyna Lubnauer.

Palengvinimus Lenkijos švietimo ministerija žada net ir vyresnių progimnazijos klasių moksleiviams.

„Ketvirtoms-aštuntoms klasėms leidžiama atlikti rašytinius namų darbus, tačiau mokiniai už juos negauna pažymių. Žinoma, mokinių bus prašoma atmintinai išmokti eilėraščius, pasiruošti kontroliniams darbams ir panašiai“, – šnekėjo K. Lubnauer.

Nauja tvarka įsigaliojo iškart po mokinių velykinių atostogų ir kaipmat suglumino mokytojus.

„Kodėl balandžio mėnesį? Kodėl toks didžiulis pokytis įvedamas viduryje mokslo metų? Mes, mokytojai, savo darbą planuojame visiems mokslo metams, o naujos taisyklės įsigalioja pačiame antrojo pusmečio viduryje. Tai – sugriauna mūsų planus“, – kalbėjo Varšuvos pradinės mokyklos mokytoja Danuta Kozakiewicz.

Lenkijos mokytojai nusiteikę pesimistiškai. Anot jų, nauja tvarka – chaoso sukėlimas.

„Yra šeimų, kuriose didelis dėmesys skiriamas vaikų išsilavinimui ir neprivalomi namų darbai vis tiek bus atlikti. Kitose šeimose namų darbai dabar bus visiškai ignoruojami“, – teigė D. Kozakiewicz.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvos moksleivių, nors ir su namų darbais kuprinėje, kasdienybė neatrodo niūri.

„Paklausiau ketvirtokų, sakau: vaikai, ateis manęs klausti, ar mums reikia namų darbų, ką aš turiu pasakyti? Jie sako: ir reikia, ir nereikia. Jeigu nereikia, tai mes nieko neišmoksim, reikia namų darbų. Tik sako, mes nenorėtumėm, kad penktadieniais užduotų“, – šnekėjo Vilniaus P. Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė.

Mokyklose net ir jauniausieji namo grįžta su užduotimis. Tiesa, jos daug paprastesnės nei vyresnių moksleivių.

„Susidėti savo daiktus ir atsinešti į mokyklą. Pagrindinis dalykas, ko mes mokome. Vaikas pats turi nešti kuprinę, ne tėvai. Tai atrodo taip elementaru, bet tai – vaiko pirmieji namų darbai mokykloje“, – nurodė J. Mikulskienė.

Švietimo ministerija tikina, kad mokykloms dėl namų darbų palikta daug laisvės, tad ir drastiškų sprendimų čia nereikia.

„Priimti centralizuotus sprendimus dėl reglamentavimo, ar būtų galima, ar negalima skirti namų darbus, šiuo metu neturime nei tokių siūlymų, nei tokios iškeltos idėjos svarstymui“, – aiškino ŠMSM Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė.

Švietimo specialistai pabrėžia, kad visiškas namų darbų išsižadėjimas Lietuvoje – neįmanomas.

Žinoma, jei būtų skundų dėl per didelio krūvio, tenkančio vaikams po pamokų, ministerija žada, kad sprendimų ieškotų. Švietimo specialistai pabrėžia, kad visiškas namų darbų išsižadėjimas Lietuvoje – neįmanomas. Tam kliudytų atnaujinta bendrojo ugdymo programa.

„Kai kuriais atvejais jos apimtis – padidėjusi. Jeigu atsisakytume namų darbų, ar tam yra pagrindas? Ar mes taip galime elgtis, jeigu mūsų turinys yra padidėjęs, bet kontaktinių pamokų mes neturime daugiau“, – kalbėjo Švietimo specialistė Rasa Saldukė.

Kol kas įprasta, kad namų darbų neužduoda pirmokams. Tačiau jau nuo antros klasės krūvis mokiniui kyla ir tenka padirbėti ir po pamokų.

Nereikia gąsdinti mokykla

Dalis pirmokų, paklausti, ar nori eiti į mokyklą, nesudvejoję pateiks teigiamą atsakymą. Tačiau ne visi bus tokie užtikrinti – specialistai pastebi, kad vaikų jaučiamas baimes dėl mokyklos neretai pažadina iš pirmo žvilgsnio nekalti šeimos narių komentarai apie vaikystės ir katino dienų pabaigą ir tikro gyvenimo pradžią. Tai vaikus gali paveikti itin jautriai.

„Pirmiausia, suaugę žmonės turi suprasti ir iš patirties žinoti, kad pradžia mokykloje būna įvairi, asmeninės patirtys ir istorijos gali labai skirtis. Nederėtų vaiko gąsdinti ir sukurti jam išankstinių nuostatų, kurios būsimą pirmoką demotyvuos, kels jam baimę ir slopins pasitikėjimą savimi. Pasitikintys, palankiai save vertinantys žmonės yra atsparesni gyvenimo vėjams. Šviesią ateities viziją turintys vaikai, atsidūrę situacijose, kur reikia siekti asmeninių tikslų, lengviau įveikia iššūkius ir geba džiaugtis savo rezultatais“, – sako pradinių klasių mokytoja Jurgita Steponaitienė.

Nebijokime vaikams duoti iššūkių ir atsiminkime, kad ąžuolai šiltnamiuose neauga.

 

J. Steponaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ugdyti pasitikėjimą savimi

Mokytoja pasakoja, kad pirmiausia, ką gali ir turi padaryti būsimo pirmoko šeima,– tai padėti savo atžalai išsiugdyti pasitikėjimo savimi jausmą. Šis pagelbės naujoje aplinkoje jaustis tvirtai ir saugiai. Jį galima puoselėti mokant nesudėtingų, bet labai svarbių dalykų.

„Reikia ugdyti vaiko gebėjimą išklausyti ir išgirsti, tai galima padaryti jį mokant nenutraukti kalbančiojo, išlaukti savo eilės. Bendraujant svarbu išlaikyti mandagumo formas, nepamiršti padėkoti, atsiprašyti, pasisveikinti ir palinkėti gražios dienos. Svarbu nuo mažens vaikus mokyti atsakomybės ir savikontrolės, o tai galima padaryti pradedant nuo paprastų buitinių, kasdieninių jiems paskiriamų darbų, tokių kaip lovos pasiklojimas, žaidimo erdvės susitvarkymas, daiktų padėjimas į vietas“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja. Ji akcentuoja, kad tokie paprasti, tarsi savaime suprantami dalykai, iš tikrųjų virsta tvirtu mokyklos gyvenimo pamatu.

Freepik.com nuotr.

J. Steponaitienė primena, kad mokykloje vaikui teks įvairios užduotys, jo laukia komandinis darbas, taip pat teks bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis, priimti ugdymo įstaigos bendruomenės kultūrą.

„Kaip lengvai tai pavyks, priklauso nuo vaiko turimų įgūdžių ir jam įskiepyto išankstinio požiūrio į mokymąsi. Pradžia lengvesnė tiems, kurie jau moka užduotis atlikti patys, o to jie gali išmokti gaudami įvairią atsakomybę ir paprastų užduočių namuose. Nebijokime vaikams duoti iššūkių ir atsiminkime, kad ąžuolai šiltnamiuose neauga“, – akcentuoja pedagogė.

Freepik.com nuotr.

Niekas nepakeis bendravimo

Mokytoja atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat labai svarbu skirti dėmesio atžalai ir nepersistengti su laisvalaikio užsiėmimais.

„Vaikams nereikia nuolatinių pramogų, kurios kompensuotų kasdieninio dėmesio trūkumą. Tiesiog įtraukite vaikus į savo gyvenimą: kalbėkitės, mokykite spręsti problemas, kartu keliaukite, dalykitės tuo, kas gero nutiko jūsų darbe, ir kt. Vaikai išmoks atsakyti tuo pačiu“, – sako J. Steponaitienė.

Ji pataria rasti laiko kiekvieną dieną bent 20 minučių vaikams garsiai paskaityti kokį nors tekstą – tai santykio kūrimas su knyga ir su šeimos nariu.

Kaip pasiruošti tėvams

Freepik.com nuotr.

• Ieškokite mokyklos, kurios vertybės, misija ir vizija atitinka jūsų pasaulėžiūrą. Žinoma, tokią mokyklą lengviau rasti renkantis iš privačių ugdymo įstaigų.

• Ieškokite pažinties galimybių su būsima mokytoja. Neklausykite kitų nuomonių, nes, kas tiko vieniems, gali netikti kitiems. Susidarykite savo asmeninę nuomonę.

• Mokyklai ruoškitės kartu. Vykite į parduotuvę ir tegul pats vaikas renkasi daiktus, skaito jų sąrašą, tikrina, ar jau viską turi. Taip lavinsite atsakomybės jausmą ir savarankiškumą.

• Nekelkite per didelių reikalavimų. Labai svarbu nenorėti per daug nei iš savęs, nei iš vaiko, nei iš mokyklos. Tarpusavio santykis gimsta tik procese.

• Nelyginkite vienų vaikų su kitais, brolių su seserimis ir t. t. Kiekvienas žmogus turi skirtingą savo gyvenimo istoriją. Kiekvienas yra unikalus.

• Išgirskite pedagogų rekomendacijas. Priimkite patarimus ir pagalbą. Jei buvo pastebėta, kad jūsų vaikas turi mokymosi sunkumų, – neatsisakykite jam padėti. Kuo greitesnė pagalba, tuo mažesni skaudūs padariniai.

Praėjusią savaitę paskelbto naujausio Moksleivių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos (HBSC) tyrimo duomenimis, dažniau patiriantys įtampą dėl klasės ir namų darbų skundėsi jaunesni paaugliai.

Tai tvirtino beveik septynios iš dešimties apklaustų 11-mečių mergaičių ir beveik šeši iš dešimties berniukų.

13-mečių grupėje įtampą teigė jaučiantys trys ketvirtadaliai apklaustų mergaičių ir beveik du trečdaliai berniukų, penkiolikmečių grupėje – per pusė berniukų ir septynios iš dešimties mergaičių. Tarp penkiolikmečių, stresą patiriantys dėl mokykloje skirtų darbų nurodė septynios iš dešimties mergaičių ir daugiau nei pusė berniukų.

11-mečių grupėje Lietuva pagal šį rodiklį yra pirmojoje, 13-mečių – antrojoje vietoje tarp tyrime dalyvavusių 45 valstybių ir regionų (daugiausia – Europos). Penkiolikmečiai taip pat patenka į pirmąjį dešimtuką.

Vis dėlto trys iš dešimties 15-mečių berniukų ir keturios ir dešimties mergaičių Lietuvoje teigia, kad jiems patinka mokykla. Tarp jaunesniųjų, 11-13 metų moksleivių šie rodikliai kiek prastesni, bet taip pat lenkia šalių vidurkį.

Tyrimo Lietuvoje vadovas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Kastytis Šmigelskas pastebi, kad daugelyje valstybių matomas tiesioginis ryšys tarp moksleivių patiriamo streso dėl darbų ir jų neigiamų nuotaikų mokyklos atžvilgiu.

Tiesą sakant, yra ne tiek ir mažai jaunuolių, kurie mokosi noriai, bet jiems ir tas krūvis jaučiasi, visą laiką darbo yra per daug.

Jis pripažįsta, kad šiuo aspektu Lietuvos paaugliai yra paradoksas, kuriam reikėtų gilesnės analizės.

„Bet vienas iš tų paaiškinimų galėtų būti tai, kad jei mokaisi ir judi į priekį, kodėl turi būti kategoriškai nepatenkintas mokykla? Tiesą sakant, yra ne tiek ir mažai jaunuolių, kurie mokosi noriai, bet jiems ir tas krūvis jaučiasi, visą laiką darbo yra per daug. Bet jei tas mokymasis efektyvus ir susidaro pakankamai geras kolektyvas klasėje, matyt, daliai tą kompensuoja“, – BNS tvirtino mokslininkas. 

Pasak jo, krūvio suvokimas Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, turi daug bendro su tuo, „kiek mokymosi procese užkišama iškalimu, išmokimu, ir kiek nedaug užima kūrybinio, probleminio mastymo ugdymas“.

Analizė taip pat rodo, kad Lietuvos paaugliai jaučiasi ir sulaukiantys mažai palaikymo iš savo bendraklasių bei mokytojų – pagal šiuos rodiklius Lietuva yra sąrašo antrojoje pusėje.

Tuo metu bendras paauglių pasitenkinimo gyvenimu rodiklis, anot K. Šmigelsko, Lietuvoje yra aukštesnis, nei didesnės dalies bendraamžių Europos ir keliose kitose valstybėse: dešimtbalėje sistemoje jauniausieji paaugliai pasitenkinimą gyvenimu įvertino maždaug 8,5 balo, vyriausieji – maždaug balu žemiau.

Mokslininkas pastebi, kad paauglių nuotaikų nepaveikė ir prieš daugiau nei dešimtmetį buvusi ekonominė krizė – tuomet Lietuva pagal paauglių pasitenkinimą gyvenimu taip pat atrodė geriau, nei dauguma likusių šalių.

2018-aisiais atliktame tyrime dalyvavo daugiau nei 4 tūkst. 11-15 metų paauglių Lietuvoje.

Likti nuošalyje nereikia

Tiems, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus, įprastas štai toks ar panašus šiokiadienio vakaro scenarijus... Tėvai grįžta namo, pavalgo, apsitvarko ir sako: "O dabar parodyk man savo namų darbus." Dukra ar sūnus nenoromis atneša. Tėvas ar mama tikrina ir mato, kad atžala privėlė klaidų, liepia taisyti ar daryti iš naujo. Vaikas zirzia, verkia, ginčijasi arba spyriojasi. Kyla konfliktas, visų nuotaika sugadinta.

Ar tikrai to reikia? Specialistų teigimu, mūšiai dėl namų užduočių ne visuomet verti laiko ir pastangų. JAV Ilinojaus universiteto profesorė Eva Pomerantz ir psichologas Michaelis Bargeris su keliais kolegomis peržiūrėjo daugiau nei 400 įvairių studijų ir nustatė, kad pozityvus ryšys tarp tėvų įsitraukimo į vaikų mokymosi procesą namuose ir jų pasiekimų mokykloje yra labai silpnas.

Realybė priešinga vyraujančiam įsitikinimui: kuo labiau jie kišasi į vaikų mokymąsi namuose, tuo prastesni jų įvertinimai mokykloje. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai neturi domėtis, kaip vaikams sekasi mokytis. Nustatyta, kad geriausia tai daryti kalbantis su mokytojais, lankantis tėvams skirtuose renginiuose mokykloje, kalbantis su atžalomis, kaip jiems sekėsi pamokų metu, ko išmoko, ką sužinojo.

Tiesa, būtina atsižvelgti ir į vaiko amžių. Pavyzdžiui, pradinukams naudingiausia, kai tėvai su jais namuose kartu skaito knygas, laisvalaikiu drauge eina į biblioteką. Paaugliams labai svarbus suaugusiųjų padrąsinimas, todėl vertėtų su jais aptarti mokyklos įvykius, sėkmes ir nesėkmes, sugalvoti ir pasiūlyti kognityviai stimuliuojančių, motyvaciją mokytis galinčių padidinti veiklų.

Taigi, likti nuošalyje nereikia, tačiau dėti lygybės ženklo tarp be klaidų namuose išspręstų uždavinių, išmoktų žodžių ir dalyvavimo vaikų mokymosi procese negalima. Ilinojaus universiteto mokslininkų tyrimas, kuriame dalyvavo per 480 tūkst. šeimų, atskleidė: kuo labiau tėvai tinkamomis formomis įsitraukia į vaikų lavinimo procesą, tuo geresni jų akademiniai pasiekimai, motyvacija, socialinė adaptacija.

Meškos paslauga

Jei tai, kas pasakyta, jūsų vis tiek neįtikino, mokslininkai pateikia daugiau argumentų. Pasak jų, tėvai, kurie patys puola taisyti vaikų atliktas užduotis ar net atlikti namų darbus už juos, daro meškos paslaugą: jų atžalos neišmoks mokytis savarankiškai, neišsiugdys tam reikalingų gebėjimų, vėliau dėl to jiems kils sunkumų.

E.Pomerantz pataria įsikišti tik tuomet, jei vaikas pats paprašo, arba jeigu akivaizdu, kad jam sunkiai sekasi susidoroti su namų darbais. Tėvai neturėtų jausti kaltės dėl to, kad kartu su vaikais nežengia kiekvieno žingsnio ugdymo procese, neskiria kiekvienos savo laisvos minutės tam, kad užsiimtų lavinančia veikla, o tiesiog smagiai leidžia laiką, būna kartu.

Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad vaikai gerai jaustųsi emociškai, o namų darbų tikrinimas dažnai sukelia priešiškumą, pyktį. Tėvų kišimasis nepageidautinas ir todėl, kad trukdo mokytojams susidaryti objektyvią nuomonę, ar mokinys supranta, ką mokosi, ar ne. Jeigu jus vis dėlto graužia sąžinė, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriate tam, kaip namuose mokosi vaikai, – dar keletas įdomių faktų.

Kai pernelyg karštligiškai puolate tikrinti, kaip dukra ar sūnus išmoko pamokas, tai tarsi suponuoja mintį, kad jie nesugeba savarankiškai mokytis, jų padarytas darbas netobulas. Tampa nebeaišku, kas atsakingas, kad viskas būtų atlikta be priekaištų – mokinys ar jo tėvai? Taip pat vaikai gali įprasti per lengvai pasiduoti, žinodami, kad tėvai vis tiek tikrins, ką jie padarė, galvoti, o kam reikia dar stengtis?

Vietoje to geriau užtikrinkite, kad visuomet būsite pasiekiami, jei išties prireiks jūsų pagalbos. Taip neperimsite atsakomybės, bet būsite pasirengę pagelbėti labiausiai priimtinais būdais. Jei matote, kad atžala su savarankiško mokymosi sunkumais susiduria nuolatos, tuomet irgi ne geriausia išeitis tikrinti namų darbus – yra kitų, daug efektyvesnių priemonių.

Padės veiksmų planas

Psichologai siūlo išbandyti įvairias pagalbos schemas. Viena iš jų – susikurti tam tikrą mokymosi rutiną: nustatyti tam tikrą laiką, kai bus atliekamos namų užduotys ir jo laikytis, užtikrinti, kad tuo metu mokytis būtų tinkamos sąlygos, niekas netrukdytų, neblaškytų, kad vaikas galėtų dirbti produktyviai. Pavyzdžiui, tuo metu nesikviesti svečių, neužsiimti triukšminga veikla, išjungti televizorių ir pan.

Prieš imdamiesi namų darbų, išsiaiškinkite, ar atžala tikrai žino, ką turi padaryti, – kai kurie moksleiviai yra linkę praleisti nurodymus, instrukcijas. Jei matote, kad jų nesupranta, patarkite paskaityti atidžiau, pasibraukti svarbius žodžius, galbūt perskaityti garsiai ar atpasakoti savas žodžiais. Dideles užduotis pasiūlykite suskaidyti dalimis, kitaip tariant, sukurti planą, kokiais etapais judės pirmyn.

Dažnai moksleiviai, ypač jaunesnio mokyklinio amžiaus, pasiklysta detalėse ir nebemato visumos: gali sugaišti pernelyg daug laiko vienam, ne pačiam svarbiausiam projekto ar užduoties segmentui, o kitiems jo liks per mažai, teks skubėti arba jis liks neužbaigtas. Padėkite mokiniui teisingai įvertinti, kam turėtų skirti daugiausia dėmesio, koks turėtų būti veiksmų eiliškumas.

Būkite nusiteikę pozityviai, padrąsinkite, palaikykite mokinuką. Pastebėkite ir pagirkite jo pažangą, mažiau akcentuokite klaidas. Būkite nuoširdūs, teisingi, sąžiningi, įvertinkite ne jo įgimtus gebėjimus, o įdėtas pastangas. Nuraminkite, jeigu matote, kad jis nervinasi, yra sudirgęs, galbūt pavargęs. Jei diena buvo sunki, paraginkite atidėti mokymąsi rytdienai, jei tai įmanoma.

Jei matote, kad sunkumai mokantis namuose yra dažni ar jų iškyla nuolatos, pasikonsultuokite su mokytojais, galbūt jie pasiūlys pagalbą. Verčiant sėdėti vaiką prie pamokų ruošos valandų valandas, rezultatai tikrai nepagerės. Jei atžala sąmoningai nenori mokytis, sako, kad nekenčia pamokų, tyčia neatlieka namų darbų, įsitikinkite, kad jis neturi sveikatos problemų – mokymosi ar dėmesio sutrikimų.

Leiskite klysti ir pasitaisyti

Išmokite žiūrėti plačiau. Svarbiausia ne tai, ar vaikai gerai atliks konkrečią užduotį, o tai, ar išmoks mokytis. Per daug kišantis, įkyrint su patarimais ar kritika, tikrai nepaskatinsite smalsumo ir noro labiau stengtis. Sudarykite sąlygas jiems klysti ir patiems pasitaisyti. Tam tikra prasme tai iššūkis, nes susidursite su situacijomis, kai kiti vaikai su tėvų pagalba padarę projektą bus įvertinti geriau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje savo atžalų labui būsite nuveikę daug daugiau.

Australijos Kvinslando technologijos universiteto klinikinė psichologė Judith Locke vadovavo tėvų apklausai, kurios tikslas buvo išsiaiškinti jų požiūrį į savo indėlį padedant vaikams mokytis ir atliekant namų užduotis. Paaiškėjo keletas dėsningumų. Pirma, pernelyg atsakingi tėvai linkę persistengti ir prisiimdami didesnę atsakomybę už tai, kad atžalų namų darbai būtų atlikti tinkamai, nepriekaištingai. Antra, jie linkę galvoti, kad ir mokytojai mokiniams turėtų daugiau padėti ne tik pradinėje mokykloje, bet ir vyresnėse klasėse.

J.Locke konstatuoja, kad tiek vienų, tiek kitų pagalba mokantis turi palaipsniui mažėti moksleiviui pereinant į aukštesnę klasę, o dvejus paskutinius mokyklos metus jos iš viso turi nebeprireikti. Pasitaiko, kad kai kurie tėvai taip įsijaučia, kad netgi puola padėti savo vaikams studentams.

Netgi iki tokio lygio, kad ima studijuoti jų pasirinktus dalykus, redaguoja ar užbaiginėja jų užduotis, kartais net atakuoja dėstytojus, kad padidintų jų atžalų akademinius įvertinimus. JAV buvo atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad toks tėvų elgesys turi priešingą efektą – skatina studentus atsiriboti nuo studijų, neretai tampa depresijos, sumažėjusio pasitenkinimo gyvenimu priežastimi.

Nors tokie tėvai trokšta vaikams gero, turėtų suprasti, kad jiems būtina šiek tiek atsitraukti. Psichologai primena auksinę taisyklę: svarbiausias tikslas, kurio turėtumėte siekti, – ne aukštesni vaikų moksleivių ar studentų įvertinimai, geresni akademiniai pasiekimai šiandien, o savybių ir įgūdžių, kurie leis jiems savarankiškai pasiekti gerų rezultatų ateityje, ugdymas.

Kaip skatinti vaikų smalsumą ir sužadinti norą mokytis, pasakoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė.

– Atėjo rugsėjis, daugelis tėvų pradėjo vaikus vesti į mokyklą. Kaip elgtis pradinukų tėvams, kad jie pradėtų vaikams ugdyti teisingus mokymosi ir namų darbų ruošos įpročius?

– Pagrindinis pirmokėlio uždavinys yra priprasti prie mokyklos sistemos: dalyvauti ir veikti grupėje, gebėti suderinti savo ir kitų žmonių poreikius, išmokti atskirti ramybės bei susikaupimo ir poilsio laikus, išmokti simbolius susieti su prasme (skaitymas, rašymas, skaičiavimas). Ir visi šie dalykai vyksta vienu metu. Todėl pagrindinė mokymosi veikla ir yra sukoncentruota pamokoje. Vieni vaikai greičiau pagavūs, kiti užtrunka ilgiau. Tam tikra prasme namų darbai tuomet atrodo logiški ir reikalingi – kaip pagalba įgūdžiams formuotis. Tačiau daugelis pradinukų dar nėra pajėgūs mokytis savarankiškai. Tai reiškia, jog tenka laukti iš darbo grįžtančių tėvų, tada, jau dienai einant į pabaigą ir visiems pavargus, kartu atlikti namų darbus. Tuomet jie tampa neigiama prievole, ilgai trunkančiu nesėkmių patyrimu ar net bausme. Taip suformuojama vaikų neigiama nuostata į namų darbus apskritai. Pradinėse klasėse vaikai dar tik mokosi mokytis. Šis įgūdis susiformuoti gali daug vėliau – maždaug nuo 10–11 metų. Ir čia svarbu nepradanginti pažinimo džiaugsmo, neapkartinti jo. Todėl pradinėse klasėse namų darbų nerekomenduojama. 

Pradinėse klasėse vaikai dar tik mokosi mokytis. Šis įgūdis susiformuoti gali daug vėliau – maždaug nuo 10–11 metų.

Tėtis ir mama turi būti patarėjai ir pagalbininkai, padedantys vaikui geriau jaustis mokykloje; besidalinantys vaikų džiaugsmu sėkmėse ir padrąsinantys ištikus nesėkmei; leidžiantys vaikui daryti pačiam, tuo pripažindami ir ugdydami jo savarankiškumą ir pareigą mokytis. 

– Ar tėvų pyktis dėl prastesnio pažymio yra teisingas vaiko motyvavimas mokytis?

– Vaikas nuo pat gimimo stengiasi atitikti jam brangiausių žmonių – tėvų – lūkesčius. Geras pažymys vaikui yra garantas, kad viskas santykiuose su mama bei tėčiu bus gerai, nes geras pažymys yra tai, ko tėvams reikia. Jei diskusijos ar pagyrimai dėl pažymių yra vienintelis būdas, kuriuo tėvai dalyvauja vaiko mokykliniame gyvenime – tai yra ydinga. Jokiais būdais tėvai neturėtų pratrūkti ir šaukti ant vaiko dėl prastesnio pažymio, mušti. Psichologiniu ir fiziniu smurtu problemas galima tik pagilinti, vaikas ims slėptis, nepasitikėti tėvais. Ilgainiui gali įnikti į kitokias žalingas ar net gyvybiškai jam pavojingas veiklas.

Silvestra Markuckienė/Asmeninio arch.nuotr.

Neretai tėvams geras vaiko pažymys tarsi reiškia, jog esi geras tėvas. Jei vaikas neįtelpa į tuos reikalavimus, tėvai jaučiasi turį jį ten „sukišti“, priversti. Tai sunkus kelias, kuris dažniausiai neteikia pasitenkinimo niekam – nei tėvams, nei vaikams. Vertėtų kartu su mokytojais aptarti, ką vaikas geba, kur jo stipriosios pusės, ir kur tobulintinos. O svarbiausia – kaip mes galime padėti vaikui, kad vaikas jaustųsi gerai mokykloje. Reikia kreipti dėmesį ne tik į pažymius, o ir į tai, ar vaikas sugeba surinkti, sisteminti ir rūšiuoti informaciją, ar sugeba išmoktą naują medžiagą panaudoti. Tai daug gilesnis mokymosi procesas nei vien tik kontrolinio darbo pažymys.

Neretai tėvams geras vaiko pažymys tarsi reiškia, jog esi geras tėvas. Jei vaikas neįtelpa į tuos reikalavimus, tėvai jaučiasi turį jį ten „sukišti“, priversti.

– Teko girdėti, jog kai kurie tėvai supykę net patys paruošia pamokas už vaiką...

– Nereikėtų tėvams nieko daryti už vaiką, ką mažasis geba pasidaryti pats. Be to, reikėtų suprasti, kam vaikui reikia, kad tėtis ir mama kartu ruoštų ar net už jį paruoštų pamokas.

Pavyzdžiui, vaikas gali sugalvoti, jog jam neišeis taip gerai parašyti ar nupiešti kaip tėčiui ar mamai. O taip norisi, kad mokytoja rytoj pagirtų! Čia tėvams svarbu padrąsinti savo vaiką, sustiprinti jo pasitikėjimą savimi. Ir pamąstyti, ar tik vaikas nebus perėmęs perfekcionizmo gyslelės iš kurio nors iš tėvų...

Dar vienas pavyzdys. Jeigu vaikui niekaip kitaip neišeina prie savęs pritraukti tėčio ar mamos, tai namų darbų ruoša vaikui tampa būdu, kaip to dėmesio iš tėvų gauti. Vaikas gali prisiimti nepajėgaus, ne visai suprantančiojo poziciją, kad tėvai nors taip kasdien sudalyvautų svarbioje jo gyvenimo dalyje – pamokų ruošoje. Čia svarbu tėvams suplanuoti darbus taip, kad liktų laiko pabendrauti su vaiku, kartu kažką nuveikti ar pralesti laisvalaikį. Kad namų darbai vaikui atkristų kaip vienintelė priemonė būti tėvų dėmesio centre.

– Kaip padėti vaikui mokytis?

– Pirmiausia reikėtų kreipti dėmesį į tai, kas vaikui sekasi, kaip jis įveikė, atliko, padarė ar jam nesisekė, daug vargo  Labai svarbu, kad domėjimasis vaiko mokslu nebūtų tik kontrolės forma. Svarbu, kad tėvai nuoširdžiai žmogiškai domėtųsi, kaip vaikui mokykloje sekasi, kas kasdien nutiko. Padrąsinti jį ieškoti sprendimų savarankiškai, pasidžiaugti kartu atradus juos, o jei nepavyksta atrasti – pasiūlyti pagalbos tik užvedant „ant kelio“. Vaikams patinka būti savarankiškiems, tas suteikia jiems pajėgumo, gebėjimo jausmą.

Taip pat nuoširdžiai siūlau neskubėti vaikų gelbėti iš nemalonių mokyklinių situacijų. Svarbu pasikalbėti, paklausti vaiko, kokį situacijos sprendimo būdą jis matytų, jei reikia – padėti jį surasti. Tėvams svarbu atlaikyti vaikų nerimą, pyktį, nusivylimą ir nesivelti į kritiką, nepulti pykti ant mokytojų – nespręsti situacijų, kurias vaikas pajėgia išspręsti pats. Jei tėvai lydėtų vaiką į mokyklą su nuostata, kad „nei vienas mokytojas nėra priešas ar žvėris“, tikrai padėtų vaikams geriau jaustis mokykloje.

Taip LRT.lt sako Seimo narė, buvusi ekonomikos mokytoja ir dėstytoja Aušra Maldeikienė. Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės idėją atsisakyti namų darbų skeptiškai vertina ir edukologė Austėja Landsbergienė, mananti, kad namų darbai nuo penktos klasės yra būtini.

Neseniai J. Petrauskienė išdėstė savo viziją apie ateities mokyklą, kurioje neliks namų darbų, ir pakvietė šalies mokyklas žengti šiuo keliu, pranešė ministerija. Pasak ministrės, per pastaruosius dešimt metų situacija pasaulyje gerokai pasikeitė: Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse, pirmiausia Suomijoje edukologai, psichologai, remdamiesi tyrimais, kelia abejones dėl teigiamos namų darbų įtakos mokymuisi bei rezultatams.

„Kalbant apie stiprų, laisvą mokytoją, profesionalą, turime tobulinti ir ugdymo programas bei turinį. Todėl garsiai skelbiu idėją – mokykla be namų darbų. Mokslinėje literatūroje yra daugybė įrodymų, kad namų darbai daro mažą įtaką akademiniams pasiekimams ir ugdymo kokybei. Mūsų vaikai sugaišta nuo pusės iki kelių valandų darydami namų darbus. Kaip sakė Albertas Einšteinas: nėra labai išmintinga nuolat kartoti to, kas nekuria sėkmės, ir tikėtis pagerėjimo“, – teigė ministrė.

Anot ministrės, mokykla be namų darbų, taikant pažangias metodikas, pirmiausia bus naudinga patiems mokytojams, kuriems tenka daug laiko praleisti prie sąsiuvinių, tikrinant namų darbus. Moksleiviai, kurie mokymuisi namie gali skirti nevienodai laiko ir dėmesio, turės galimybę mokytis tolygiau ir išvengti didelių rezultatų skirtumų.

Atsisakyti namų darbų pradinukams rekomenduoja

A. Landsbergienės teigimu, pradinukams namų darbai formuoja neigiamą požiūrį į mokyklą, nes tokio amžiaus vaikai dar nemąsto abstrakčiai.

„Jiems netgi yra sunku prisiminti, kad kažkas buvo užduota, nes jie gyvena čia ir dabar. Apskritai toks vaikas pagal savo raidą yra arčiau ikimokyklinuko nei pagrindinės mokyklos mokinio, o abstraktųjį mąstymą įgyja apie 10 gimtadienį, kuomet ir pereina į pagrindinę mokyklą.

Pradinukas dažnai net nepamena, kad jis turi atlikti namų darbus, o jei už tai yra baudžiamas, jam susiformuoja neigiamas požiūris į mokyklą.

Taigi, pradinukas dažnai net nepamena, kad jis turi atlikti namų darbus, o jei už tai yra baudžiamas, jam susiformuoja neigiamas požiūris į mokyklą. Mokslininkai kalba, kad vaikas pradinėse klasėse turi išmokti mokytis, turi atsirasti noras mokytis visą gyvenimą. Namų darbai šių itin svarbių dalykų formuoti nepadeda“, – tikina A. Landsbergienė.

Be to, kadangi tokio amžiaus vaikai neretai namų darbus atlieka kartu su tėvais, A. Landsbergienės teigimu, mokytojui tampa sunku įvertinti, kiek vaikas moka, įsisavino tai, kas buvo kalbėta mokykloje. Tiesa, tai, pasak pašnekovės, nereiškia, kad vaiko popamokinė veikla gali būti visiškai „palaida bala“. Su vaiku reikia skaityti, duoti jam atsakomybių.

Be paties vaiko pastangų tikėtis pasiekimų – nerealu

Edukologė A. Landsbergenė, mananti, kad pradinukams namų darbų užduoti nereikėtų, yra įsitikinusi, kad nuo penktos klasės jie – privalomi. „Nuo penktos klasės turi būti darbas ir namuose. Visų pirma, jei nori tapti kurios nors srities ekspertu, ne 30-ties turi tą veiklą pradėti. Billas Gatesas jau ankstyvojoje paauglystėje naktimis sliūkindavo į universiteto laboratoriją, kurioje buvo vienas pirmųjų kompiuterių, ir, susitaręs su sargu, programuodavo, dirbdavo.

Vaikas mokykloje turi išmokti ne sukaupti žinias, o mokytis ir mąstyti. Tai nereiškia, kad turi būti labai linksma. Kai žmogus mokosi, jis turi patirti ir kančios, ir suvokimo, ką reiškia darbas.

Dažnai, matydami tik glamūrinę daug pasiekusių žmonių gyvenimo pusę, įsivaizduojame, kad jie skaitė tik tai, kas patinka, mokykloje buvo nuo 8 iki 15 val., o visos galimybės jiems krito. Tačiau sėkmė dažniausiai yra juodo darbo pasekmė. Manau, šiandieną mes per mažai apie tai kalbame su vaikais. Jie mato labai daug TED kalbų, kurios pasakoja apie tai, kaip reikia eiti paskui širdį, daryti, ką nori. Taip, tame yra tiesos, tačiau tame procese yra ir labai daug darbų, kurie nepatiks, bet apie tai, kad reikia disciplinos, atsakomybės, kruopštumo, mes kalbame per mažai“, – teigia A. Landsbergienė.

Buvusi ekonomikos mokytoja ir dėstytoja A. Maldeikienė taip pat įsitikinusi, kad namų darbai yra reikalingi, tačiau ne tik vyresniųjų klasių mokiniams, bet ir pradinukams.

„Visur reikalingi namų darbai. Vaikas mokykloje turi išmokti ne sukaupti žinias, o mokytis ir mąstyti. Tai nereiškia, kad turi būti labai linksma. Kai žmogus mokosi, jis turi patirti ir kančios, ir suvokimo, ką reiškia darbas. Kartais pasiseka, kartais – ne; reikia patirti nesėkmių.

Jei įsivaizduotume, kad vaikas turi būti darbo jėga, tuomet gal ir gerai tiesiog kaupti žinias, neįdėti jokių savo pastangų, įdirbio, tačiau mokymosi procesas yra gerokai sudėtingesnis. Mano anūkas, pavyzdžiui, besimokydamas labai rimtoje mokykloje, turėjo išmokti sėdėti. Namų darbai būdavo, tarkime, ką nors nupiešti, ir taip jis suvokdavo disciplinos poreikį“, – kalba A. Maldeikienė.

Kartais galima išgirsti tėvų nuomonę, kad vaikams namų darbų užduodama per daug, vaikai nebeturi vaikystės. A. Maldeikienė sako, kad vaikas neturi praleisti šešių valandų ruošdamas namų darbus, tačiau dažniausiai vaikai, kurie ilgai ruošia namų darbus, nuo vaikystės tiesiog nesimokė mokytis, pamokoje neišmoko dirbti, neišgirdo akcentų.

„Matematikos be nuolatinio kartojimosi išmokti praktiškai neįmanoma, negali gerai išmokti užsienio kalbos, jei neskiri laiko žodžiams, klausymuisi. Pažiūrėti filmą originalo kalba gali būti labai sudėtingas namų darbas.

Rimtose mokyklose niekur pasaulyje tokių dalykų, kaip namų darbų nebuvimas, neišgalvoja. Be savo darbo pasiekti profesinių aukštumų neįmanoma. Niekas negimė mokėdamas, reikia daug dirbti, kartais ir su ašaromis, kol vieną dieną staiga suprati, kad viskas aišku“, – pastebi A. Maldeikienė.

Savo ruožtu A. Landsbergienė pažymi, kad namų darbus reikėtų vertinti ne kaip „vaikystės praradimą“, o kaip investiciją į savo ateitį. Tiesa, pasak jos, namų darbai turi būti apgalvoti, skatinti vaiką mąstyti, užduoti klausimus.

„Mokslininkų rekomendacijos sako, kad namų darbų laikas tiesiogiai koreliuoja su tuo, kurioje klasėje vaikas yra. Tarkime, pirmoje klasėje esantis vaikas namų darbams turėtų skirti 10 minučių, antroje – 20, 12-toje mokinys 120 minučiųi turėtų namuose daryti kažką susijusio su tuo, kas vyko mokykloje“, – sako A. Landsbergienė.

„Tikiu, kad mes galėtume vieną dieną neturėti Lietuvoje namų darbų. Bet šiandien, turint omenyje kultūrinį kontekstą, aš dar tuo abejočiau. Viena iš priežasčių, kodėl abejočiau yra, kad didele dalimi, ar vaikas yra pasiruošęs gyventi be namų darbų, įtakos turi tai, kiek laiko tėvai leidžia su vaiku: ar vaikui yra skaitoma, ar skaitoma kartu su vaiku, ar šeima lankosi muziejuose, ar šeima diskutuoja įvairiomis temomis. Jei visa tai įvyksta, tai mokykla yra nuostabus tėvų namų papildas“, – aiškina A. Landsbergienė.   

Namų darbų kai kurios valstybės jau atsisakė. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse namų darbų yra užduodama labai mažai – kuo jaunesnis vaikas, tuo namų darbų jam užduodama mažiau.

Pasak pašnekovės, kalbant apie namų darbus, svarbu, kokie jie yra ir ko mes siekiame namų darbais.

„Jei tai yra, pavyzdžiui, formulės pritaikymas, tai vaikas, kuris geba formulę taikyti, jis puikiausiai ją pritaikys ir klasėje, ir namuose. Negebančiam formulės pritaikyti vaikui tai, kad jam duos dar penkias papildomas užduotis, nepadės suprasti, kaip tai daryti“, – įsitikinusi A. Landsbergienė.

Edukacinė platforma vaikams ir tėvams mazujuekspertumokykla.lt pasiteiravo savo ambasadorių psichologės Jūratės Bortkevičienės ir „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytojos Rasos Jurgelevičienės, kiek tėvai turi įsitraukti į vaikų darželio ar mokyklos gyvenimą.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė pastebi, kad tėvai, išleidę mažylį į darželį arba mokyklą, dažnai linksta į kraštutinumus: arba visai nesikiša į ugdymo reikalus ir nebendrauja su pedagogais, arba stengiasi viską pernelyg kontroliuoti. „Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime ir išmintingai įsilieti į kiekvieną periodą. Pradžia darželyje, pirmoji klasė mokykloje nebūna lengva, tačiau su auklėtojų, mokytojų pagalba ir patarimais tėvai gali ir privalo būti pavyzdžiu vaikui ir mokyti susidoroti su sunkiomis situacijomis, optimistiškai priimti pokyčius, teigiamai atsiliepti apie ugdymo įstaigą ir ten dirbančius specialistus“, – sako psichologė.

J. Bortkevičienės teigimu, didžiausia tėvų klaida – visiškai atsiriboti nuo ugdymo įstaigos reikalų ir problemas palikti spręsti auklėtojoms. „Jei darželyje vaikas elgiasi netinkamai, tai yra ne auklėtojų, o tėvų problema. Tėvų pareiga – auklėti vaiką, o auklėtojų – jį ugdyti. Jei auklėtojai turi kamšyti tėvų auklėjimo spragas, nebelieka laiko pagrindinei darželio užduočiai – mokyti vaikus bendravimo, empatijos, pažinimo, žaidimų“, – teigia ji.

Dvigubų standartų pinklės

R. Jurgelevičienė pastebi, kad ugdymo įstaigos ir tėvų bendradarbiavimas yra visapusiškai naudingas ir įstaigai, ir tėvams, o labiausiai – pačiam vaikui. „Svarbu pedagogams ir tėvams suprasti, jog ir vieni, ir kiti dirba dėl to paties vaiko, taigi juos sieja bendras tikslas. Tam, kad vaikas negyventų dvigubais standartais – vienaip namie, o kitaip – darželyje ar mokykloje, svarbus suaugusiųjų susikalbėjimas ir sutarimas dėl esminių vaiko ugdymo ir auklėjimo momentų. Tuomet pačiam vaikui tampa lengviau susivokti emocijose, jas reikšti priimtinais būdais, suprasti savo pareigas bei atsakomybes“, – sako mokytoja. 

Kai tėvai, žinodami, kuo vaikas gyvena ugdymo įstaigoje, padeda įgytas žinias namuose išbandyti praktiškai, pagerėja vaiko mokymosi rezultatai, du skirtingi pasauliai vaiko sąmonėje susilieja į vientisą, viskas įgauna prasmę ir didina motyvaciją mokytis.

Psichologė J. Bortkevičienė pastebi, kad vis dar nemaža dalis tėvų supranta įsitraukimą į vaiko ugdomąją veiklą klaidingai, pavyzdžiui, paruošia namų darbus už pradinuką, nupiešia piešinį už darželinuką. „Vaikas nuo mažų dienų turi suprasti, kad mokslas yra skirtas jam pačiam, o ne tėvams ar mokytojams. Jei vaikas kažką darys dėl pažymio, dėl įvertinimo, jam greitai pristigs motyvacijos, nes ji bus ne vidinė, o išorinė. Todėl labai svarbu girti vaiką ne už rezultatą, o už pastangas. Jau geriau tegu jis padaro namų darbus netobulai, bet pats, savo jėgomis, negu mato, kaip juos ruošia mama ir tėtis, kad mokytoja parašytų gerą pažymį“, – sako J. Bortkevičienė.

Mokytojos R. Jurgelevičienės nuomone, tėvai dažniausiai turi puikių idėjų, nori įsitraukti į veiklą, pasiūlyti pagalbą, tačiau nedrįsta arba nežino, nuo ko pradėti. „Noras įsitraukti ir prisidėti prie ugdymo įstaigos gyvenimo visada yra sveikintinas ir laukiamas. Pradėti galima nuo paprasčiausių dalykų – pokalbio su pedagogu. Įsitraukimo į ugdymo įstaigos gyvenimą būdų ir formų yra begalė ir įstaigos darbuotojai mielai patars, jei tik išreikšite savo norą“, – pataria R. Jurgelevičienė.

Patarimai, kaip įsitraukti į ugdymo įstaigos veiklą:

kalbėkitės apie tai, kaip sekasi jūsų vaikui, pasinaudokite pedagogų patarimais;

kilus problemoms, sprendimo ieškokite kartu su auklėtojais ir mokytojais;

pasisiūlykite palydėti vaikus į išvyką;

padėkite suorganizuoti kalėdinę ar kitą šventę;

galbūt dirbate įdomų darbą ir galite vaikus supažindinti su savo profesija;

nepamirškite, kad suaugusiems įprastos ar net nuobodžios profesijos vaikams daro įspūdį;

galbūt turite hobį, kuriuo užkrėstumėte vaikus (pavyzdžiui, mezgate, siuvate, piešiate, dainuojate, lipdote);

net jei atrodo, kad niekuo nustebinti negalite, galite tiesiog paskaityti darželio grupei knygą arba pasivaikščioti po greta esantį parką.

Tėvų – vaikų ugdymo įstaigos santykių tema bus aptariama ir „Šiaurės licėjaus“ kartu su leidykla „Šviesa“ bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu rengiamoje nemokamoje konferencijoje tėvams „Vaikai auga. Ar mes augame kartu?“.

Konferencija vyks spalio 18 d., 18–20 val.,  ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (Arklių g. 18, Vilnius) III-uosiuose rūmuose.

Mokiniams skirtos namų užduotys sutrikdo taikų šeimos gyvenimą, verčia vaikus meluoti ir neturi jokios pedagoginės naudos, įsitikinęs Vokietijoje gyvenantis rašytojas Arminas Himmelrathas, stojęs į rimtą kovą su namų darbais.

Mokytojo padėjėjo vaidmmuo

Tris vaikus auginantis 48 metų vyras, paties žodžiais sakant, turi 32 metus namų darbų ruošimo patirties. "Jaučiuosi degdradavęs iki mokytojo padėjėjo. Vaikai niekada savo noru nesėdo ruošti namų darbų. Vadinasi, aš turėjau daryti spaudimą. Tai tikrai nėra malonus vaidmuo, ir nemanau, kad mano, kaip tėvo, pareiga perduoti mokytojų grasinimus – jei nepadarysi namų darbų, gausi blogą pažymį. Tai juodoji pedagogika", – sako A.Himmelrathas, apie namų darbų nenaudą parašęs knygą "Namų darbai, ne, ačiū!" ("Hausaufgaben, nein danke!")

Ši juodoji pedagogika, rašytojo teigimu, į melo spiralę įsuka ir vaikus, ir tėvus. Vaikai namuose sako, kad namų darbams nieko neužduota, mokykloje išsisukinėja, kodėl nepadarė pamokų. "Kartais net tėvai daro už vaikus namų darbus. Viena mokytoja man sakė, kad tokių atvejų būna jau antroje klasėje. Tokiais atvejais vaikai taip pat meluoja", – pasakoja rašytojas ir  priduria: "Namų darbai sudrasko namų taiką."

Augindamas savo vaikus A.Himmelrathas ėmėsi profesionaliai nagrinėti namų darbų temos ir pats nustebo sužinojęs, kad apie tai diskutuojama jau ne vieną šimtmetį.

"XV a. mokyklos taisyklėse kalbama apie namų darbus. Nuo 1880 m. periodiškai vis atliekami moksliniai tyrimai, kuriais aiškinamasi apie namų darbų naudą. Patvirtinimo, kad jie yra naudingi mokiniams, neradau niekur. Geriausiu atveju namų darbai tiesiog nekenkia, bet dažniausiai neturi prasmės", – sako A.Himmelrathas.

Jis cituoja Dresdeno pedagogą Gustavą Schanzę, kuris dar 1906-aisiais rašė, kad "namų darbai liaudies mokyklose pedagogikos požiūrių yra beprasmiai". 1958 m. Miulhaimo edukologas Bernhardas Wittmannas atliko eksperimentą: trečiųjų ir šeštųjų klasių mokiniams iš dviejų dalykų nebuvo skiriama namų darbų. Pamatęs rezultatą, mokslininkas padarė išvadą: "Namų užduotys neturi jokios materialinės naudos švietimo kokybei, jos nelėmė moksleivių žinių lygio ir pasirengimo".

A.Himmelratho teigimu, namų darbų aptarimas, išdalijimas ir patikrinimas atima brangų pamokos laiką. Jo nelieka ir sunkumams, kilusiems ruošiant namų užduotis, aptarti. Vaikams susidaro įspūdis, kad jų darbas neturi pasmės.

Didina socialinę nelygybę

Kitas rašytojo pateikiamas argumentas – sociologų nuomonė, kad namų darbai stiprina nelygybę, didina atskirtį tarp skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių vaikų.

"Namų darbai tampa tėvų problema – būtent ant jų pečių mokytojai perkelia atsakomybės naštą. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbama apie nekvalifikuotų darbininkų, ar apie profesorių šeimą. O juk tokia skirtinga kilmė reiškia visiškai skirtingas startines sąlygas. Ir dėl to dažnai mokiniai, kurių žinios atsilieka nuo kitų vaikų pasiekimų, neberuošia namų darbų, o gerai besimokantieji stropiai juos atlieka", – sako A.Himmelrathas.

Tezei, kad kartojimas padeda geriau įsisavinti mokomąją medžiagą, jis taip pat turi kontrargumentą. "Geriausiai mokosi motyvuoti vaikai. Mano vaikai anglų kalbą išmoko geriau už mane, nes žaidė juos ypač dominusį kompiuterinį žaidimą. Jei mokomasi žodžių tik iš baimės būti nubaustam ar gauti blogą pažymį, tai duoda nedaug naudos", – sako jis.

Alternatyva įmanoma

"Įsitikinimas, kad namų darbai yra neatsiejama mokymosi dalis, yra taip giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje, kad niekas daugiau nebesvarsto, ar jie turi prasmę. Tačiau kad ir ko klaustumėte, visi bus nepatenkinti situacija", – sako rašytojas, siūlydamas alternatyvą namų darbams.

Antai vienoje mokykloje Braunšvaige mokiniams buvo užduodama kasdien skaityti po ketvirtį valandos. Tie, kurie mėgo skaityti, skaitė ir neraginami. Nemėgusieji knygų šią užduotį ignoravo. Geri norai tik kėlė įtampą tarp mokinių ir mokytojų.

Tuomet mokykloje buvo nutarta: visoms klasėms trečia pamoka trumpinama lygiai 15 minučių ir šį laiką mokiniai skiria skaitymui. "Iš pradžių kilo didelis pasipriešinimas – taip pat ir iš mokytojų pusės. Tačiau dabar visi mato: vaikai padarė pažangą ir ji naudinga mokantis visų dalykų", – pavyzdį pateikė rašytojas.

Skirtingai nei namų darbus apskritai, referatų rašymą A.Himmelrathas laiko naudingu dalyku.

"Mokiniai mokosi savarankiškai apdoroti savo žinias ir įsitikina, kad jos yra naudingos pamokoms. Tačiau referatai galėtų būti grąžinti į mokyklas, kuriose turėtų būti atitinkamos sąlygos ir erdvės. Apie tai žinau iš vienos gimnazijos Šveicarijoje, kur namų darbai nebeužduodami. Tam tikras užduotis mokiniai atlieka per pirmąją pamoką – jas vaikai atlieka savarankiškai, tačiau šalia visada yra mokytojas", – apie namų darbų alternatyvą pasakoja rašytojas.

Beje, toje pačioje Šveicarijoje, Švico kantone, 1993-iaisiais buvo nuspręsta nebeskirti vaikams namų darbų, tačiau po ketverių metų, spaudžiant tėvams, kuriems buvo keista, kad jų vaikai namuose nesimoko, naujovė atšaukta. Įdomu tai, kad namų darbų nedariusių Švico mokinių ir kitų kantonų moksleivių pasiekimai nesiskyrė, atvirkščiai: šviciečiai buvo labiau motyvuoti.

Ištiks lazdos likimas

Jei nėra prielaidų, kodėl turėtume ir toliau puoselėti namų darbus kaip pedagoginę priemonę, kodėl šis baubas vis dar gyvuoja mūsų švietimo sistemose? A.Himmelrathas įsitikinęs: vieną dieną namų darbams nutiks tai, kas nutiko ir lazdoms, kurios šimtmečiais buvo neatsiejama mokymo proceso dalis.

Jo manymu, būtina tęsti diskusiją apie švietimo sistemos individualizavimą. Kiekvieno vaiko mokymosi struktūra, greitis skirtingas ir su tuo mokytojai bei mokytojos turi susitaikyti. 

"Kada nors mokiniai mokysis pagal savaitės planus, patys galės nuspręsti, kada kokias užduotis atlikti", – sako vizionierius, kalbėdamas apie perspektyvą, kai, lankydami visos dienos mokyklas, vaikai patys galės nuspręsti, ar jiems mokytis vieniems, ar su kitais vaikais, padedant mokytojui ar ne. Ir visa tai vaikai galės daryti mokyklose, kur bus garantuojama profesionali pagalba, o ne namuose, kur kvalifikuotos pagalbos gali sulaukti tik vienetai.