Skrybėlė parduota už 1,93 mln. eurų. Sekmadienį buvo sumuštas ankstesnis rekordas – 2014 metais už Napoleono skrybėlę buvo sumokėta 1,88 mln. eurų.

Aukcionų namai „Osenat“ nurodė, kad skrybėlę puošia Napoleono firminės spalvos – juoda – ir Prancūzijos vėliavos spalvos – mėlyna, balta ir raudona. Anot „Osenat“, ji sulaukė kolekcininkų iš viso pasaulio dėmesį, tačiau aukciono namai atsisakė nurodyti pirkėjo tapatybę ir pilietybę.

Anksčiau skrybėlė priklausė verslininkui Jeanui-Louisui Noisiezui (Žanui-Luisui Noisiezui), kuris mirė praėjusiais metais.

„Osenat“ teigė, kad galutinė kaina buvo daugiau nei dvigubai didesnė už numatytąją ir beveik keturis kartus viršijo bazinę pardavimo sumą.

Manoma, kad Napoleonas iš viso turėjo apie 120 tokių skrybėlių, kurių dauguma laikomos dingusiomis.

40 dydžio batus vienam skulptoriui, kūrusiam Bonaparte'o (Bonaparto) statulą, vaizduojančią jį sėdintį ant arklio, perdavė generolas Henri Gatienas Bertrand'as (Anri Gatjenas Bertranas), ištremtas kartu su savo imperatoriumi į atokią salą pietinėje Atlanto dalyje, prancūzams 1815 metais pralaimėjus Vaterlo mūšį, sakė aukciono organizatoriai.

Prognozuojama, kad per lapkričio 29 dieną vyksiančias varžytynes Druo aukcionų rūmuose ši batų pora turėtų būti parduota už 50–80 tūkst. eurų.

Napoleonas turėjo didelę Monmartre veikusios batsiuvių gildijos „Jacques“ pagamintą avalynės kolekciją, kurią jis atsivežė iš Paryžiaus.

Britų propagandistai savo karikatūrose dažnai vaizduodavo iš Korsikos kilusį istorinį veikėją kaip autoritarinį neūžaugą, nors jo 1,69 m ūgis iš tikrųjų buvo didesnis už tų laikų vidurkį.

Skulptoriaus Carlo Marochetti (Karlo Maročetio) sūnus padovanojo batus prancūzų politikui Paului Le Roux (Poliui Le Ru), dirbusiam ministru Bonaparte'o (Bonaparto) sūnėno Napoleono III įkurtoje Antrojoje imperijoje.

Nuo to laiko batus saugojo P. Le Roux šeima, nurodė aukcionų namai „Binoche & Giquello“.

Generolas H. G. Bertrand'as sugrįžo į Prancūziją po savo mylimo lyderio mirties 1821 metais. Daugelis prancūzų iki šiol įtaria, kad Napoleoną kalinę britai imperatorių nunuodijo.

Už 1796-1804 metais rašytus laiškus interesantas nepagailėjo 513 500 eurų, pranešė „Drouot“ aukcionų namai.

Viename 1796-aisiais rašytame laiške iš Italijos Napoleonas skundėsi nesulaukiantis naujienų iš Josephine'os: „Nėra laiško iš tavęs, mano žavioji drauge, tu turi mielų užsiėmimų, nes pamiršti savo vyrą, kuris visuomet ir net būdamas labai pavargęs galvoja tik apie tave, trokšta tik tavęs. () Esu izoliuotas. Tu mane pamiršai“.

Aukcione Prancūzijos sostinėje buvo parduota daug istorinių objektų. Vermachto naudota šifravimo mašina „Enigma“, pavyzdžiui, parduota už 48 100 eurų.

Interesantams buvo pasiūlytas ir 1794-aisiais giljotinuoto žurnalisto Camille'o Desmoulins'o rankraštis. Raštas, kurį jis parašė per savo procesą gynybos tikslais, parduotas už 24 700 eurų.

Visa tai priklausė kolekcijai, kurią surinko dabar jau bankrutavusi investicinė bendrovė „Aristophil“. Ji prieš ketverius metus buvo uždaryta dėl skandalo, susijusio su 850 mln. eurų klientų indėlių iššvaistymu. Prieš tai vykę 14 aukcionų su daiktais iš „Aristophil“ kolekcijos surinko 26,4 mln. eurų.

Baltą arabų eržilą 1802 m. Napoleonui padovanojo Osmanų sultonas. Šis žirgas lydėjo prancūzų karžygį ir į pirmąją tremtį Elbos saloje 1814 m.

Napoleonui sugrįžus 100 dienų, Viziris jau buvo per senas kartu siekti naujų pergalių, todėl buvo atiduotas ypatingai priežiūrai imperatoriškose arklidėse, o pažeminimą po Vaterlo mūšio ir tremtį į Elenos salą Napoleonas išgyveno jau be savo ištikimo ristūno.

Kritusį žirgą pirmą kartą iškimšo imperatoriškųjų arklidžių meistras, paskutinius metus jį ir prižiūrėjęs. Baimindamasis keršto dėl visko, kas susiję su Napoleonu, arklidžių vadovas žirgo iškamšą pardavė Šiaurės Prancūzijoje gyvenusiam anglui Williamui Clarkui, tačiau ir jam pasidarė neramu dėl Napoleono šešėlio namuose, todėl W. Clarkas kontrabandos keliais pervežė Vizirį į Angliją. Kad kontrabandos niekas nesučiuptų, vyrai ištraukė iškamšos turinį.

Galiausiai iškamša vėl buvo padaryta ir 1843 m. Napoleono žirgas buvo eksponuojamas Istorijos muziejuje Mančesteryje.

Šiandien Vizirio karčiai preciziškai prisegti segtukais, panašiais į kirpėjo segtukus, žirgas išdidžiai stovi ant platformos, o du iškamšų meistrai bando sugrąžinti jam praeities šlovę. Per dvi savaites planuojama sutvarkyti įplyšimus ir įtrūkimus, aiškiai matomus ant vieno peties. Specialistai taip pat siekia grąžinti kailio žvilgesį bei drėgmę ir kruopščiai šalina susikaupusias dulkes.

Viziris restauruojamas iš aukojamų lėšų, kurias, pasak Armijos muziejaus atstovų, surinkti buvo lengva: vietoj reikiamų 15 tūkst. eurų paaukota 20,5 tūkst. Iš likusių pinigų planuojama įsigyti specialų mikroklimatą palaikantį stiklinį gaubtą.

Istorija turi savybę kartotis. Tai vyksta reguliariai. Napoleono Bonaparto pralaimėjimas rusiškos žiemos tyruose nesutrukdė nacių Vokietijai padaryti tos pačios klaidos. Antrajame XXI a. dešimtmetyje, po daugiau nei penkiasdešimties metų, turime garbės stebėti dar vieną déjà vu.

Šių metų lapkričio 14–18 d. sukako lygiai penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai vyko Ia Drang mūšis.

Nežinantiems pasakysime, kad tai pačios pirmosios didelės kautynės tarp JAV kariškių ir Vietnamo komunistų. Jas iš dalies galima pavadinti formalia Vietnamo karo pradžia. Būtent šiuo mūšiu, kurį kine įamžino filmas "Mes buvome kariai" (We Were Soldiers, 2002 m.) su Melu Gibsonu, prasidėjo ta košė, apie kurią statomos kino juostos, dainuojamos dainos, prieš kurią protestavo vadinamoji kontrkultūra su gėlių vaikais priešakyje.

Kita vertus, amerikiečių diplomatai bei slaptosios tarnybos n metų darbavosi Vietnamo teritorijoje dar iki šių kautynių, o žvelgiant į problemos šaknis, susidaro įspūdis, kad Vietnamo karo pradžia galima laikyti Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Būtent tada susiformavo Vietnamo komunistų partizanų pajėgos, kurios kovojo prieš japonų armiją.

Vėliau vyko n metų trukusi kova su Prancūzija, kuri stengėsi išsaugoti įtaką savo buvusioje kolonijoje (šis Vietnamo karo periodas pateikiamas Grahamo Greeno romane "Tykusis amerikietis"), o galiausiai prasidėjo ir žymusis amerikietiškasis periodas, tęsesis iki pat 1975-ųjų. Vietnamo batalijos buvo vienas iš kelių svarbiųjų lošimų globaliame šaltojo karo šachmatų čempionate. SSRS rėmė Šiaurės Vietnamo pajėgas ir Vietkongą (partizanus, veikiančius Pietų Vietname), o JAV – Pietų Vietnamo valdžią.

Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną faktą, kuris dažnai neakcentuojamas. Viskas, ko siekė dalis Vietnamo liaudies, buvo suverenitetas. Jie neketino sukurti proletariato diktatūros valdomo pasaulio bei kitaip realizuoti K.Markso idėjų. Šios jiems buvo tik priemonės tikslui pasiekti, o bet kas, trukdantis tam: japonai, prancūzai, amerikiečiai, netgi rusai ir kinai tapo kliūtimi.

Vietnamo kovotojai buvo labiau nacionalistai nei komunistai. Tą rodo faktas, jog, 1975 m. galiausiai pasitraukus JAV pajėgoms, regione iš karto prasidėjo kitas konfliktas su kaimynine šalimi, taip pat komunistine, Kambodža. Čia vėl kirtosi dviejų globalių šachmatų žaidėjų JAV ir SSRS interesai, kadangi viena pusė palaikė raudonuosius khmerus, kita – vietnamiečius.

Na, bet grįžkime į mūsų dienas. Kurgi čia kartojasi istorija? Ogi tą liudija vos per kelis mėnesius išaugusi terorizmo mėsmalė: vienas už kitą didesni išpuoliai Europoje, skerdynės Artimuosiuose Rytuose, susipynę JAV bei jos oponentų interesai ir augantis ES visuomenės vidinis susipriešinimas, ieškant atsakymo į klausimą: "Ką reikėtų daryti?"

Dalis Vakarų politikų bando veikti. Jungtinė Karalystė milžiniška balsų persvara priėmė verdiktą pradėti ISIS bombardavimą, o JAV ketina siųsti į Iraką specialiąsias pajėgas. Karinei misijai pritarė ir pacifizmo bastionas Vokietija, po Antrojo pasaulinio karo bijantis net prasitarti apie smurtą. Ir netgi čia, kur atrodo neturėtų būti prieštaraujančių savaime suprantamiems dalykams, pasigirdo opozicijos balsas. Štai Didžiojoje Britanijoje, priimant lemtingąjį sprendimą, prie parlamento susirinko dviejų tūkstančių protestuotojų armija už taiką, kuri tvirtina, jog "reikia liautis bombardavus nekaltas šalis". Akivaizdu, kad, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, pasaulis stovi prie didelių permainų slenksčio ir artėjantys penkeri–aštuoneri metai žada būti dar labiau keisti bei pamišę.

Svarbiausias klausimas: ar sugebėsime išsaugoti sveiką protą bei teisingų sprendimų nuojautas? Akivaizdu, kad kai kurios politinės jėgos stokoja tiek viena, tiek kita. Nesuvokiama, kaip kai kurie žmonės drįsta išreikšti abejones sprendimu, siekiančiu užtikrinti žemyno gyventojų saugumą bei likviduoti pavojų keliančią teroristinę organizaciją? Kaip jie drįsta šiuos monstrus pavadinti "nekaltais žmonėmis"? Kodėl jie nekritikuoja Rusijos veiksmų Ukrainoje ar toje pačioje Sirijoje? Kaip jie drįsta, praėjus vos kelioms dienoms po išpuolių, nusinešusių 130 asmenų gyvybes, skelbti karą vėjo malūnams? Klimato atšilimas? Padidėjęs CO 2 kiekis? Nėra planetos B?

Tiek protestuojantieji prieš Jungtinės Karalystės sprendimą bombarduoti ISIS, tiek ir kovotojai prieš mistinį klimato atšilimą reprezentuoja absoliučią politinio kairumo stagnaciją ir įsisenėjusių mitų puvimą. Jie nesuvokia, jog kartais, norint užkirsti kelią didesniam smurtui, tenka smogti pirmam ir greitai. Jie nebando suabejoti savo susikurtais mitais. Pavyzdžiui, ar išties Vietnamo karas – blogai?

Kaip tai gali būti blogai, jeigu Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo pajėgos buvo SSRS remiama šachmatų figūra, ir kiekvienas Vietnamo komunistų nuostolis – SSRS nuostolis bei K.Markso ideologijos apskritai? Na ir kas, kad JAV formaliai "pralaimėjo" tą karą. Ten tarnavę ir žuvę JAV kariškiai padarė milžinišką darbą, kurio indėlio nė patys nesuvokia.

Vienas tragiškiausių tos eros personažų – Ronaldas Lawrence‘as Kovičius (gim. 1946), pagal kurio 1976-ųjų memuarus Oliveris Stone‘as sukūrė filmą "Gimęs liepos 4-ąją" (1989 m.) su Tomu Cruise‘u. Kroatų kilmės amerikietis iki tarnybos Vietname buvo didžiulis patriotas, tačiau dėl kare patirtų sužeidimų jį ištiko paralyžius, visam gyvenimui prikaustęs karį invalido vežimėlyje.

Vis dėlto didžiausia jo tragedija buvo ne tai. Užaugęs gražiame ir taisyklingame priemiesčių namelių pasaulyje, stiprioje religingoje šeimoje su tradiciniais idealais, R.Kovičius grįžo į absoliučiai pasikeitusį pasaulį – nieko, ką jis pažinojo anksčiau, nebeliko. Šeima jo gėdijosi, karo priešininkai neapkentė, nes jis – sistemos marionetė, konservatyvesni piliečiai jį ėmė vertinti kaip ištižėlį ir netgi išdaviką.

R.Kovičius liko visiškai vienas. Jis nusprendė tapti aktyviu karo priešininku ir iki šiol yra svarbi protestų prieš karinius konfliktus bei kapitalizmą figūra. Nei jis, nei jo bendraminčiai taip ir nesuvokė, koks auglys slepiasi po K.Markso bei F.Engelso skelbiamais idealais bei ką teko iškęsti Rytų blogio imperijos gyventojams. Jie nesupranta, kad jų ir kitų vyrų netektys bei nuopelnai Vietname nenuėjo veltui ir priartino vieno baisiausių monstrų – Sovietų Sąjungos mirtį.

Europos karališkųjų šeimų nariai ir diplomatai ketvirtadienį susirinko Belgijoje paminėti Vaterlo mūšio 200-ųjų metinių, reikšdami savo mintis apie žemyno likimą pakeitusį įvykį, tebekurstantį stiprias nacionalines aistras.

„Vaterlo – kvailybė ir didybė. Siaubas ir genialumas. Tragedija, bet taip pat viltis“, – Belgijos premjeras Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) sakė ceremonijos atidarymo kalboje apsiniaukusią dieną.

Per šias iškilmes labiausiai buvo pabrėžiama dabartinis Europos susitaikymas ir didžiulė auka – 47 tūkst. žuvusių ir sužeistų karių – sudėta laukuose aplink vieną neišvaizdų miestelį į pietus nuo Briuselio per Napoleono pragaištingą žygį į šiaurę 1815-ųjų birželį.

Prancūzija ir Vokietija pasiuntė tik savo ambasadorius į ceremoniją, kurioje dalyvavo karaliai ir kunigaikščiai, primenančią gilią istoriją šiame Senojo žemyno kampelyje, šimtmečius niokotame karų.

Kaip prieš du šimtmečius, kai Prancūzijos imperatorius susigrūmė su sąjungininkų pajėgomis, ankstesnė naktis buvo lietinga, o per ceremonijas, kurias tiesiogiai transliavo Belgijos televizija, padangę dengė švininiai debesys.

Ch.Michelis pasisakė už susitaikymą vykdant „Europos projektą“ ir jo taikos pažadą, nors mūsų dienų Europa vis dar patiria didžiulių iššūkių, tokių kaip konfliktas Ukrainoje arba ekonomikos krizė.

„Vakarykščiai priešai šiandien yra sąjungininkai, – pabrėžė premjeras. – Ši tikrovė yra Europos projektas.“

Vaterlo mūšis tapo posūkio tašku Europos istorijoje, kai apie 93 tūkst. prancūzų karių, vadovaujamų Napoleono, kovėsi su 125 tūkst. britų, vokiečių, belgų bei olandų pajėgų karių, vadovaujamų kunigaikščio Wellingtono (Velingtono) ir feldmaršalo Bluecherio (Bliucherio).

Pralaimėjęs Napoleonas buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821-aisiais.

Vėliau nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį, o tolesnis šimtmetis žemyne buvo gana taikus, kol prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Ketvirtadienio iškilmės Belgijoje prasidėjo 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku, kai prieš 200 metų pasipylė pirmieji muškietų šūviai.

Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas (Čarlzas) dalyvavo Vaterlo mūšio atminimo pamaldose Šv.Pauliaus katedroje Londone, dėvėdamas puošnią feldmaršalo uniformą ir lydimas savo žmonos Camillos (Kamilos).

Trečiadienį Charlesas atidengė memorialą Hugumono ūkyje, kur sąjungininkų pajėgos atkakliai atrėminėjo prancūzų atakas, Napoleonui karštligiškai mėginant pralaužti jų gretas.

Netoliese stovi Vaterlo monumentas – didelis dirbtinis žemės kauburys, ant kurio pastatytas rūstus liūtas žvelgia į pietus. Šis paminklas buvo baigtas statyti 1826 metais, kai Belgija buvo Olandijos dalis, ir, kaip teigiama, turėjo tapti perspėjimu Prancūzijai niekada nebesiųsti ten savo karių.

Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) dėl šių ceremonijų entuziazmu netryško.

„Šį rytą girdėjau kalbas, kad prezidentas (Francois Hollande'as, Fransua Holandas) ir aš turėtume būti ten ir kad galėtume lieti ašaras dėl to baimingo momento mūsų šaliai“, – sakė M.Vallsas.

Tuo tarpu F.Hollande'as ketvirtadienį paminėjo kitą datą – 1940 metų birželio 18-ąją, kai per Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC radiją buvo paskelbta generolo Charles'o de Gaulle'o (Šarlio de Golio) kalba, raginanti kilti į pasipriešinimo kovą prieš Prancūziją okupavusias nacistinės Vokietijos pajėgas.

Prancūzija birželio 18-ąją mini su pasididžiavimu, kad šalis išdrįso vėl pakilti po triuškinamo pralaimėjimo ir mesti iššūkį nacių okupantams.

Tuo tarpu Prancūzijos gynybos ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas (Žanas Ivas Le Drianas) kalbėdamas apie Napoleoną apibendrino, kad tas veikėjas atliko daug didžių pasiekimų, bet taip pat ir „kai kurių nesėkmių, trokšdamas valdžios ir plėsti sienas, kas nebuvo teisinga“.

Numatoma, kad iš viso apie 200 tūkst. žmonių aplankys Vaterlo nuo ketvirtadienį prasidėjusių atminimo ceremonijų, kurias vainikuos penktadienį ir šeštadienį vyksiančios mūšio inscenizacijos.

Daugelis apgailestavo, kad į šiuos renginius nusprendė neatvykti F.Hollande'as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

„Apmaudu“, – trečiadienį konstatavo Charles'is Bonaparte'as (Šalis Bonapartas), Napoleono brolio Jerome'o (Žeromo) ainis.

Tarp atminimo ceremonijos dalyvių buvo Vaterlo mūšio karvedžių palikuonių: Nyderlandų karalius Willemas Alexander'as (Vilemas Aleksandras), kurio protėvis Oranijos princas buvo sužeistas per tuos susirėmimus; princas Jeanas-Christophe'as Napoleonas Bonaparte'as (Žanas Kristofas Napoleonas Bonapartas); Arthuras Wellesley (Arturas Velslis) – dabartinio Velingtono kunigaikščio sūnus – ir princas Nikolaus Bluecheris von Wahlstattas (Nikolajus Bliucheris fon Valštatas), kurio garsusis protėvis vadovavo Prūsijos pajėgoms, atžygiavusioms kaip tik laiku, kad išgelbėtų į keblią padėtį pakliuvusius sąjungininkus.

Šie keturi vyrai padėjo oranžinės, raudonos, juodos ir mėlynos spalvos kaspinus, primenančius mūšio lauke plevėsavusių vėliavų spalvas, po patrankos sviediniu ir susikibo rankomis, demonstruodami susitaikymą.

Britanija tebekovoja su Napoleonu

Nors nuo Vaterlo mūšio praėjo jau 200 metų, Napoleonas tebekursto labai neigiamus jausmus Didžiojoje Britanijoje, kur jis tebėra laikomas genialiu karvedžiu, užvaldytu fanatizmo, ir yra lyginamas su Hitleriu arba Stalinu.

Prancūzijos revoliucionierių ir karalžudžių imperatorius tebekelia baimę jo kaimynams kitapus Lamanšo sąsiaurio, nors jau seniai yra miręs Atlanto vandenyno pietuose esančioje Šv.Elenos saloje, sako britų istorikas ir rašytojas Andrew Robertsas (Endrius Robertsas).

„Motinos auklėdavo vaikus, gąsdindamos, kad jeigu jie nesisaugos, jie paklius į nagus Boniui“, – A.Robertsas sakė naujienų agentūrai AFP.

„Praeito amžiaus 6-ame dešimtmetyje dar buvo vaikų, baugintų būtent šitaip“, – pridūrė jis.

A.Robertso naujausios 900 puslapių biografinės knygos „Napoleonas Didysis“ (Napoleon, the Great) pavadinimas istoriko tėvynėje išties privertė daugelį iš nuostabos pakelti antakius.

Dauguma britų visų pirma ginčytų, kad epitetas „Didysis“ nelabai tinkamas „mažajam Boniui“, kuris tebėra pašiepiamas dėl savo mažo ūgio, bet itin karingo būdo.

Šį požiūrį atskleidžia televizijos „Channel 4“ neseniai parodytas dokumentinis filmas, kuriame, be kita ko, buvo atkreiptas dėmesys, kad imperatoriaus penis tebuvo 1,5 colio (3,8 cm) ilgio.

„Jam taip pat labai nepasisekė, kad atėjo į valdžią tuo pačiu metu, kai (dirbo) iškiliausi kada nors Britanijoje gimę politiniai karikatūrininkai – Jamesas Gillray (Džeimsas Gilrėjus) ir Thomas Rowlandsonas (Tomas Raulandsonas), – aiškino A.Robertsas. – Jie kažkodėl visuomet jį vaizdavo mažą kaip nykštuką, bet taip pat itin kraugerišką.“
Tie piešiniai, vaizduojantys „liliputą“, „Korsikos rykštę“ ir „Belzebubą“, neseniai buvo pristatyti naujoje parodoje Londone esančiame Britų muziejuje.

„Nemanau, kad anksčiau koks nors kitas istorinis veikėjas buvo taip juodinamas ir išjuokiamas, kaip buvo juodinamas ir išjuokiamas Napoleonas“, – sakė Napoleono biografijos žinovas Timas Claytonas (Timas Kleitonas).

„Kadangi jo bijai, stengiesi jį sumenkinti, kad jis atrodytų ne toks grėsmingas“, – pridūrė tos parodos kuratorė Sheila O'Connell (Šeila O'Konel).

Propaganda

„Deja, britų požiūris į Napoleoną labai senamadiškas, sukurtas Napoleono karų propagandos“, – pažymėjo A.Robertsas.

Tas konservatyvus įvaizdis, lipdantis Napoleonui „monstro ir piktojo diktatoriaus“ etiketes, buvo itin gajus, nors įsimintina išimtis buvo Antrojo pasaulinio karo laikų Britanijos lyderis Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis), kuris imperatorių laikė „didžiausiu veiksmo žmogumi nuo Julijaus Cezario“.

„Jis buvo užkariautojas, – pridūrė A.Robertsas. – Žinoma, jis buvo negailestingas. Tačiau visi šie dalykai turi būti vertinami totalinio karo, vykusio 22 metus, kontekste.“

„Kaltinti jį ... dėl visų karų, kurie įvyko ir pražudė Europoje daugybę žmonių – apie 6 mln. – manau, yra visiškai nesąžininga“, – teigė istorikas.

Nesutikdamas su kolegomis, tokiais kaip istorikas Adamas Zamoyski (Adamas Zamoiskis), laikantis Napoleoną „megalomanu, nekompetetingu žmogumi ir uzurpatoriumi“, A.Robertsas argumentuoja, kad jo didvyris buvo tiek agresijos kurstytojas, tiek jos auka.

Britanijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai pradėjo pirmąjį karą prieš revoliuciją išgyvenusią Prancūziją 1792 metais, kai Napoleonas „tebebuvo artilerijos jaunesnysis leitenantas“.

Tačiau jis gali būti kaltinamas dėl „pasibaisėtinai oportunistinės atakos (Iberijos) pusiasalyje prieš Ispaniją 1807-aisiais ir Portugaliją 1808-aisiais – taip pat, be abejo, dėl invazijos į Rusiją“, – pabrėžė A.Robertsas.

Nors Napoleonas patyrė triuškinamą ir lemtingą pralaimėjimą Vaterlo mūšyje, jis buvo vienas iš iškiliausių visų laikų karvedžių, dalyvavęs 60 mūšių ir iškovojęs 47 pergales bei septynerias „lygiąsias“.

Debatai, ar jis buvo tironas, ar didvyris, suteikė peno tūkstančiams knygų, nugulusių Britanijos bibliotekų lentynose ir internetiniuose knygynuose, tokiuose kaip Amazon.co.uk.

Šio veikėjo asmenybė yra itin nuodugniai ir viešai išnagrinėta, todėl A.Robertsą glumina faktas, kad Napoleonas iki šiol gali būti lyginamas su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu (Sadamu Huseinu), Libijos despotu Muamaru Kadhafi (Muamaru Kadafiu), nacių lyderiu Adolfu Hitleriu arba sovietų diktatoriumi Josifu Stalinu, kaip buvo padaryta neseniai BBC parodytame dokumentiniame filme.

„Tie žmonės neturi absoliučiai nieko bendra – išskyrus tai, kad Napoleonas mėgino veržtis į Rusiją, kaip ir Hitleris“, – sakė istorikas.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte'as (Napoleonas Bonapartas) 1815 metų birželio 18-osios vakarą triumfuodamas apžvelgia Vaterlo mūšio lauką po iškovotos pergalės, planuodamas naują užkariavimą.

Per kelerius metus jo imperija nusidriekia iki Kinijos, prancūzų kalba vartojama visame Senajame Žemyne, o jo sukurtas stabilumas XX amžiuje leis išvengti pasaulinių karų tarp didžiųjų valstybių.

Tai tėra vienas iš ekspertų ir rašytojų sukurtų alternatyvių istorijos scenarijų, pagrįstų prielaida, kad Napoleonas galėjo laimėti prieš 200 metų įvykusį mūšį, kuris iš tikrųjų jam baigėsi žeminančiu sutriuškinimu ir tremtimi, patekus į Britanijos ir Prūsijos pajėgų nelaisvę.

Istorikas Helmutas Stubbe-da Luzas (Helmutas Štubė-da Luzas) sakė, jog tuo atveju, jeigu Napoleonas būtų įveikęs savo priešininkus – Britanijos kunigaikštį Wellingtoną (Velingtoną) ir prūsų maršalą Bluecherį (Bliucherį) Vaterlo lygumoje, imperatorius būtų galėjęs tęsti savo žygį iki pat Vokietijos šiaurės.

„Brėmenas, Hamburgas ir Liubekas vėl būtų tapę prancūziškais“, – H.Stubbe-da Luzas sakė naujienų agentūrai AFP.

Tačiau jis pridūrė, kad tokį scenarijų galbūt reikėtų vertinti atsargiai, nes tuometės Europos monarchijos veikiausiai nebūtų sėdėjusios rankas sudėjusios po pralaimėjimo Vaterlo kautynėse.

Belgų istorikas Philippe'as Raxhonas (Filipas Raksonas), Vaterlo mūšio žinovas, laikosi nuomonės, kad „Vaterlo buvo visiška pergalė sąjungininkams, bet jis nebūtų suteikęs visiškos pergalės Napoleonui“

Pirmiausia Rusija, vėliau – Kinija

Vis dėlto tuo atveju, jeigu Bonaparte'ui būtų pavykę nugalėti savo priešus Europoje, jo vėlesnės ambicijos būtų gerokai padidėjusios, sako istorikai.

„Jeigu Napoleonas laikytųsi savo pirminių planų, kurtų 1810 metais, jis vėl būtų įsiveržęs į Rusiją ir potencialiai išplėtęs savo imperiją net iki Kinijos“, – sako H.Stubbe-da Luzas.

Dar radikalesnę viziją iškėlė XIX a. prancūzų rašytojas Louis Geoffroy (Luji Žofrua), savo romane „Visuotinės monarchijos istorija: Napoleonas ir pasaulio užkariavimas (1812–1832)“ (Histoire de la Monarchie universelle: Napoléon et la conquete du monde (1812–1832) jis vaizduoja imperatorių, sugebėjusį užimti Kiniją ir paversti ją paprasta „Azijos provincija“.

Tas 1836 metų alternatyviosios istorijos romanas tapo vienu iš pirmųjų žanre, prie kurio priskiriami dalis literatūros klasika tapusių kūrinių, tokių kaip Philipo K.Dickso (Filipo K.Dikso) romanas „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle), vaizduojančiame Jungtines Valstijas, užkariautas Japonijos ir Vokietijos. L.Geoffroy savo pasakojimą pradeda nuo įvykių, likus trejiems metams iki Vaterlo mūšio.

„Parašiau Napoleono istoriją nuo 1812-ųjų iki 1832-ųjų, nuo liepsnojančios Maskvos iki visuotinės monarchijos ir jo mirties, 20 nepaliaujamai didėjančios šlovės metų, kurie iškėlė jį aukščiau visų iki visagalybės, virš kurios yra tik Dievas“, – autorius sako savo romano įžangoje.

Tačiau koks būtų gyvenimas visagalio Napoleono valdymo laikais?

H.Stubbe-da Luzo nuomone, „Napoleonas buvo diktatorius, bet ne reakcingas diktatorius kaip Rusijos caras“.

Napoleono valdymas Europos žemyne, atsvertas išliekančio Britanijos pranašumo jūroje, vargu ar būtų tapęs blogu scenarijumi pasauliui, sako istorikas.

„Diktatūra, kurią Napoleonas eksportavo į kitas jo užvaldytas šalis, buvo regresas lyginant su Prancūzijos revoliucijos pažanga, bet nebūtinai bloga jo naujiesiems pavaldiniams Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir Ispanijoje“, – pažymėjo jis.

H.Stubbe-da Luzas priminė, kad Napoleonas savo valdytose teritorijose užtikrino „teisių lygybę religinėms mažumoms ir kaimų gyventojams, balso teisę vyrams, naują teisinę sistemą ir išplėstą ekonominę erdvę“.

Mažesnė Vokietijos galia

Atsargiai žvelgdamas toliau į ateitį, istorikas įsivaizduoja „Prancūzijos dominuojamą žemyninę Europą“, kuri būtų gyvavusi visą XIX šimtmetį.

Jeigu taip būtų nutikę, Vokietija nebūtų per tą laikotarpį smarkiai sustiprėjusi, prognozuoja H.Stubbe-da Luzas.

„Taigi Vokietija tikriausiai nebūtų gebėjusi išprovokuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų“, – sakė jis.

Kita vertus, įsivaizduoti alternatyvias istorijas istorikams gana rizikinga.

„Įvykio priežastys yra nesuskaičiuojamos“, – sako Ph.Raxhonas, dėstantis Lježo universitete.

Jis apsiriboja scenarijais, tiesiogiai susijusiais su pagrindinių veikėjų likimais. Pavyzdžiui, jis spėja, kad sutriuškintas Wellingtonas būtų neabejotinai grįžęs į Angliją per Ostendą, nes pats kunigaikštis „spėjo pralaimėsiąs mūšį“.

Be abejo, rašytojai gali labiau kliautis vaizduote. Pavyzdžiui, 1992 metų populiariame romane „Faterlandas“ (Fatherland) britų rašytojas Robertas Harrisas (Robertas Harisas) vaizduoja, kaip 1964 metais Vokietija ruošiasi Amerikos prezidento Josepho Peterio Kennedy (Džozefo Piterio Kenedžio), Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) tėvo, vizitui pas Adolfą Hitlerį, laimėjusį Antrąjį pasaulinį karą.

Aišku, kaip prognozuojama kai kuriuose scenarijuose, to karo nebūtų buvę, jeigu Napoleonas būtų laimėjęs prie Vaterlo.

Belgija šią savaitę organizuoja virtinę renginių ir istorinių susirėmimų inscenizacijų, minėdama Europos likimą nulėmusio Vaterlo mūšio 200-ąsias metines tuo metu, kai yra iškilusi grėsmė žemyno vienybei.

Didžiosios Britanijos princas Charlesas (Čarlzas) trečiadienį vadovaus savo šalies delegacijai, pradėdamas keturias dienas truksiančius renginius. Ketvirtadienį sukaks lygiai 200 metų po tą istorinę takoskyrą žyminčio mūšio.

Princas Charlesas ir jo žmona Camilla (Kamila) dalyvaus atidarymo ceremonijoje kruopščiai restauruotame Hugumono ūkyje, kurioje taip pat dalyvaus Vaterlo mūšio vadų palikuoniai: kunigaikštis Wellingtonas (Velingtonas), Prūsijos princas Nikolaus von Bluecheris (Nikolajus fon Bliucheris) ir Prancūzijos princas Charles'is Bonaparte'as (Šarlis Bonapartas).

Ketvirtadienį Europos karališkųjų šeimų nariai dalyvaus iškilmingose atminimo pamaldose mūšio lauke netoli Briuselio, kur Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte'o (Napoleono Bonaparto) svajonės užkariauti Europą 1815 metų birželio 18 dieną buvo sutriuškintos jungtinių Britanijos ir Prūsijos pajėgų ir su trenksmu prasidėjo britų dominavimo šimtmetis.

Beveik 200 tūkst. žiūrovų ketvirtadienį taip pat galės gėrėtis milžinišku fejerverkų šou ir koncertu, o vėlesnes dvi dienas vyks mūšio inscenizacijos, kurios apibūdinamos kaip didžiausias pasaulyje tokio pobūdžio renginys.

Vaterlo mūšis tebėra skaudi tema Prancūzijoje, tad organizatoriai kruopščiai stengiasi pateikti šias iškilmes kaip progą pagerbti dabartinę 28 Europos Sąjungos šalių vienybę žemyne, kuris buvo šimtmečius buvo draskomas karų.

„Psichologine prasme jiems tai nelengva“, – sakė karybos istorijos profesorius Lucas De Vosas (Liukas De Vosas), turėdamas omenyje dėl to pralaimėjimo besikremtančius prancūzus.

„Pagrindinė idėja – panaudoti šią progą susitaikymo ir vienybės žiniai pasiųsti“, – sakė vienas pareigūnas Belgijos premjero Charles'o Michelio (Šarlio Mišelio) kabinete, organizuojantis ketvirtadienį vyksiančią atminimo ceremoniją.

Įtampa Europoje 

Vaterlo mūšis, žymintis vieną iš svarbiausių momentų Europos istorijoje, įvyko, kai 93 tūkst. Napoleono vadovaujamų prancūzų karių susirėmė su 125 tūkst. karių, priklausančių Britanijos, Vokietijos ir Belgijos bei Olandijos pajėgoms, vadovaujamoms kunigaikščio Wellingtono ir maršalo Bluecherio.

Wellingtonas vėliau pasakojo, kad ta drėgna apsiniaukusi diena buvo „rizikingiausias dalykas per visą gyvenimą“.

Po dešimt valandų trukusių įnirtingų kautynių, dažnai virsdavusių kirstynėmis, Vaterlo mūšio lauke liko gulėti daugiau negu 10 tūkst. žuvusiųjų, daugelis iš 35 tūkst. sužeistųjų vėliau mirė.

Napoleonas tuo metu „buvo 46 metų, bet paliegęs. Wellingtonas buvo tvirtos sveikatos. Jo (Napoleono) štabas veikė ne per geriausiai. Buvo delsiama. Mūšio pabaigoje jis teturėjo 70 tūkst. vyrų, o jo priešininkai – beveik dvigubai daugiau“, aiškino L.De Vosas.

Napoleoną galiausiai įveikė monarchijų sąjunga, pasiryžusi užbaigti karus Europoje, kurie vyko nuo 1789 metų Prancūzijos revoliucijos. Imperatorius buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821 metais.

Po to mūšio nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį. Įveikusi Prancūziją, Britanija tapo XIX šimtmečio jūrų galybe, kraudamasi turtus iš kolonijų visame pasaulyje ir sukdama pramonės revoliucijos Europoje malūną.

Žemyne beveik šimtmetį viešpatavo beveik netrikdoma taika, kurią vėl nutraukė kruvinas Pirmasis pasaulinis karas 1914–1918 metais.

Tačiau ne veltui sakoma, kad Europoje praeitis niekada nėra mirusi ir netgi retai tampa praeitimi.

Vaterlo mūšio minėjimų iškilmes temdys neramumai Europoje: pradedant Graikijos skolų krize, keliančia pavojų sužlugdyti euro zoną, baigiant konfrontacija su Rusija dėl konflikto Ukrainoje.

Pasiruošimas šiems renginiams irgi kurstė įtampą: Belgija šį mėnesį nukaldino specialią 2,5 euro monetą Vaterlo mūšiui atminti, kai Paryžius privertė ją atšaukti planus išleisti dviejų eurų nominalo monetą, sakydamas, jog tai sukeltų „nepalankią reakciją Prancūzijoje“.

Tačiau Paryžius tvirtina, kad jo sprendimas pasiųsti tik savo ambasadorių į ketvirtadienį 9 val. Grinvičo (12 val. Lietuvos) laiku vyksiančią ceremoniją, žyminčią mūšio pradžią, nėra akibrokštas, atkreipdamas dėmesį, kad Vokietija pasielgs lygiai taip pat.

Didžiausia visų laikų mūšio inscenizacija

Tie pasiuntiniai atrodo gana žemo rango, lyginant su kitais vardais svečių sąraše, tokiais kaip Belgijos karalius ir karalienė, Liuksemburgo didysis kunigaikštis ir Kento kunigaikštis, Britanijos karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) pusbrolis.

Tačiau pagrindiniu renginiu Belgijoje ketvirtadienį taps didžiulis garso ir šviesų šou „Inferno“ („Pragaras“), kurio pavadinimas susijęs su Victoro Hugo (Viktoro Hiugo) eilėmis apie Vaterlo mūšį.

„Į Vaterlo automobiline priekaba atsivešiu imperatoriškąją palapinę – su baldais ir visu pietų servizu“, – sakė paryžietis teisininkas Frankas Samsonas, kuris dėvėjo garsiąją dviragę kepurę, vaidindamas Napoleoną pastaruosius 12 metų vykusiuose didžiuosiuose atminimo renginiuose.

Pradinė prancūzų ataka bus atkurta penktadienio vakarą, o sąjungininkų kontrpuolimas – šeštadienį. Prognozuojama, kad daugiau negu 60 tūkst. stebėtojų dalyvaus kiekvienos dienos renginiuose, kuriuose taip pat pasirodys apie 5 tūkst. istorijos entuziastų, vilkinčių Napoleono karų laikų uniformas ir drabužius, 360 arklių ir 100 patrankų.

„Tai bus didžiausia Napoleono laikų inscenizacija, kada nors surengta pasaulyje“, – sakė šiuos renginius organizuojančios asociacijos direktorius Etienne'as Claude'as (Etjenas Klodas), šį maždaug 10 mln. eurų kainavusį projektą koordinavęs pastaruosius pusantrų metų.

Belgija šią savaitę minės Vaterlo mūšio 200-ąsias metines. Visą savaitę numatyta daugybė renginių, skirtų mūšiui, kuris nulėmė Napoleono Bonaparto šimto valdymo dienų pabaigą.

Pusantro tūkstančio savanorių ir aktorių iš visos Europos suvažiavo į Belgiją ir ruošiasi šią savaitę vyksiantiems Vaterlo mūšio minėjimo renginiams.

Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Prūsijos kariai apsirengę tradicinėmis Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Prancūzijos uniformomis. Būtent šios trys šalys dalyvavo Vaterlo mūšyje. Labiausiai laukiamas savaitės įvykis bus paties mūšio, kurį Napoleonas pralaimėjo, inscenizavimas.

„Žinutė, kurią norėčiau perduoti savo draugams anglams praėjus dviem šimtams metų, būtų tokia: nors mes dabar ir draugai, ruoškitės mūšiui, kurį bandysime laimėti“, – sakė Frankas Samsonas, aktorius, kuriam teko Napoleono vaidmuo.

Vaterlo mūšyje jungtinės britų ir prūsų pajėgos kovojo su Napoleono kariais, kuriuos jis surinko pabėgęs iš tremties Elbos saloje. Šios kautynės sužlugdė Napoleono Bonaparto bandymą grįžti ir atkurti imperiją per šimtą valdymo dienų po pabėgimo iš tremties.

Pasibaigus šiam mūšiui, Prancūzijos imperatorius buvo ištremtas į šventos Elenos salą, kurioje vėliau ir mirė.