Birželio 3 d. aktorė dalyvaus edukaciniame festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ ir pakvies į smagų muzikinį žaidimą „Muzikos skrynelė mažiesiems“.

– Tėveliai vis daugiau laiko skiria ankstyvajam kūdikių lavinimui. Kaip tu vertini pasakų, dainų, lopšinių ir muzikos garsų naudą augančiam žmogučiui?

– Kuo toliau, tuo labiau matomas tėvelių noras edukuoti savo vaikus nuo pat mažų dienų. Vienareikšmiškai tai yra labai gerai – lavinama vaiko klausa, o judesio koordinacija pagerina ir pagreitina vaiko raidą. Dainos, pasakos ir kitos meninės raiškos formos padeda vaikui lengviau išmokti kalbėti, vaikščioti, būti savarankiškam. Tarkime, paprastas veiksmas – instrumento laikymas rankose ar jo grąžinimas atgal į dėžutę suaugusiam žmogui atrodo nesudėtingas, tačiau vaikas mokosi visko nuo pat pradžių. Todėl tėvelius skatinu nepraleisti pro akis tokių smulkių džiaugsmų. Žaidimas visada yra smagi forma išmokti naujų įpročių, socializacijos įgūdžių.

– Prieš dvejus metus festivalyje „Nerk į teatrą“ pradėjai vesti muzikos dirbtuvėles kūdikiams, kuriuos dažnai ant rankų atsineša tėveliai. Kokie tavo įspūdžiai, prisiminimai iš šių dirbtuvių?

– Atsiminimai tikrai labai geri ir šviesūs. Tėveliai, atėję į užsiėmimą, buvo gerai nusiteikę, už durų palikę rūpesčius, tad visą dėmesį skyrė vaikams: kartu dainavo, šoko, grojo. Tokio amžiaus mažyliams tėveliai yra autoritetas. Jeigu jiems smagu, dalijasi džiaugsmu kartu su jais, jeigu liūdna ar nejauku, – glaudžiasi prie jų. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad tėveliai dalyvautų pilna koja, nes tada kūdikiai, matydami tėvų pavyzdį, nori juos kartoti. Štai tuomet vyksta vaiko raidos tobulėjimo procesas.

Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus.

– Gal atskleistumei savo metodiką, į ką koncentruojiesi? Galbūt į ritmą, judesį? Kokias pagalbines priemones naudoji? Ar daugiau įtrauki mažuosius, ar kvieti bendradarbiauti ir tėvelius?

– Man svarbiausias dalykas užsiėmimuose – emocijos. Jeigu matau, kad šeimoms smagu, vadinasi, tikslas pasiektas. Visada, prieš pradėdama užsiėmimus, primenu tėveliams, kad ši veikla neturi būti darbas. Suprantu, kad, augindami mažuosius, tėveliai susiduria su daugybe klausimų, sunkumų, todėl užsiėmimo metu stengiuosi praskaidrinti jų kasdienybę, bendravimą su vaiku linksmomis dainomis, šokiais, lopšinėmis. Pagalbinė priemonė – nuoširdus bendravimas. Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus. Tada atsiranda baimė nusidainuoti, blogai sureaguoti, neteisingai sušokti, o užsiėmimuose svarbiausia drąsiai jaustis ir mėgautis. Sakyčiau, kad esu labiau tėvelių edukatorė, nes padedu tėvams bendrauti, žaisti, džiaugtis savo vaiku.

– Turbūt užsiėmimo metu mažieji elgiasi nenumatytai: kažkam norisi miegelio, o kažkas nori laiką leisti labai aktyviai. Ar improvizuoji, ar užsiėmimai vyksta pagal numatytą planą?

– Edukacijų eiga yra, kitaip būtų gana chaotiškas užsiėmimas. Tačiau dirbdama su tokio amžiaus vaikais supratau, kad turiu būti jautri jų nuotaikoms, būsenoms, dygstantiems dantims ir kitiems netikėtumams. Kai pradedu jausti, kad vaikai pavargo mąstyti, tuomet būna laikas pailsėti, o jeigu nebenori ilsėtis, – laikas pramogoms. Užsiėmimai tikrai kinta pagal bendrą šeimų atmosferą.

– Labai smalsu, kaip kilo noras vesti muzikinius užsiėmimus kūdikiams?

– Kai gimė mano sesers dukrytė, negalėjau nuo jos atsitraukti. Sesuo vis klausdavo: „Iš kur tu taip moki bendrauti su vaikais?“ Supratau, kad labai myliu vaikus. Man patinka jų žaismingumas, paprastumas kiekviename žingsnyje. Dažnai pagalvoju, kad suaugusiesiems taip trūksta to paprasto mąstymo ir žaismingumo kasdienybėje. Bendraudama su vaikais nesistengiu susmulkinti savo kalbos ir su jais bendrauti kaip su kūdikiais. Be to, kai tėveliai bendrauja su savo vaikais mažybiniais žodžiais ir neaiškiais garsais, jie jų ir mokosi. Todėl per užsiėmimus raginu tėvelius bendrauti su vaikais suprantama kalba, rodyti kūno dalis, apie kurias dainuojame. Kalbėti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba.

– Kokie tavo pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su meniniu lavinimu?

– Darželyje turėjau pirmą savo pasirodymą. Buvau aprengta tautiniu kostiumu ir grojau tarka. Dar iki šiandien atsimenu sijono spalvą. Vėliau lankiau Zarasų meno mokyklą, grojau fortepijonu. Mano muzikos mokytoja buvo tikras mano autoritetas. Ji mane ir paskatino kurti savo dainas ir jas atlikti viešai.

– Gal sutiktum pasidalyti keletu patarimų, pavyzdžių, ką mamytės ir tėveliai gali žaidimo forma su savo mažyliais nuveikti namuose savarankiškai?

– Šiandien socialiniuose tinkluose yra tikrai daug patarimų, ką tėveliai gali veikti su savo vaikais namuose. Jeigu vis trūksta motyvacijos, kviečiu ateiti į dirbtuves „Muzikos skrynelė mažiesiems“ ir žaisti kartu su kitomis šeimomis. Labai smagu, kai tėveliai po užsiėmimų klausia, kur galima rasti dainuotų dainelių, žaistų žaidimų. Mano tikslas – kad šios dainos skambėtų ne tik edukacijos erdvėje, bet ir namuose.

„Nerk į teatrą“ – maudynės garso vandenyne

Šiųmetinis Tarptautinis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ akcentuoja garsą. Iki pat birželio 3-iosios Nacionalinis Kauno dramos teatras suteiks unikalių progų susipažinti su akustiniu menu.

Birželio 2 d. 18 val. Simonas Nekrošius pakvies į elektroakustinį gyvosios eksperimentikos pasirodymą „Paraobjektai“, kuriame bus apjungti netradiciniai garso generavimo būdai ir principai. Autorius kuria naratyvą tarp normalumo ir nesąmonės, realybės ir absurdo. Pastarasis dažnai visuomenėje sukelia atmetimo reakciją, tačiau autorius į jį žvelgia kaip į galimybę tyrinėti situacijas ir objektus, suteikia erdvės iracionaliam, jusliniam pažinimui. Performansas kviečia atsiriboti nuo klišinio suvokimo modelio, standartinių muzikos kūrybos kanonų, patirti naują esatį ir aplinką.

Birželio 2 d. 19.30 val. Didžiosios scenos fojė Kamilė Dambrauskaitė ir Sholto Dobie pakvies į spektaklį „Bells+Organs live“. Tai – pusiau improvizuotas performansas, kurio metu menininkai ieškos archajiškų instrumentų ir teatro fojė susijungimo taškų. Garso menininkė K. Dambrauskaitė kuria eksperimentinius aplinkos garsovaizdžius, naudodama „pasidaryk pats“ elektroninius ir elektroakustinius instrumentus. Edinburge gimęs, šiandien Vilniuje gyvenantis Sh. Dobie dirba garso, muzikos ir performanso srityje, naudoja laisvas struktūras ir įvairius garso šaltinius, tarp jų – savadarbius vargonus, lauko garsų įrašus. Instrumentai, kurių pagrindą sudaro vargonai ir varpai, dažniausiai naudojami susibūrimuose ir būna konkrečiuose pastatuose, pavyzdžiui, bažnyčiose ir laikrodžių bokštuose. Tačiau šie menininkai savo darbuose pašalina sienas ir architektūrą, palikdami tik pačius instrumentus. Abu menininkai kreipia dėmesį į tai, kad instrumentai būtų kuo lengvesni ir nešiojami, priešingai nei instrumentai, iš kurių jie sėmėsi įkvėpimo, jų dekonstruoti mutuojantys garso objektai yra pritaikyti keliauti.

Birželio 3 d. 11 ir 13 val. J. Miltinio dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Lopšinė Žemei“ laukiami vaikai nuo 3-ejų. Interaktyviame muzikiniame judesio spektaklyje vaikams suprantama kalba atskleidžiama Žemės užterštumo problema, jos priežastys ir padariniai: šiukšlinimas, oro tarša, gyvūnų nykimas, globalinis atšilimas, liūtys ir kita. Kaip padėti Žemei? Spektaklio kūrėjai siūlo simbolinį Žemės raminimo, jos guodimo veiksmą. Tam išreikšti pasirinktos skirtingų pasaulio šalių originalo kalba atliekamos lopšinės. Spektaklyje nėra vientiso siužeto ir žodžiais pasakojamos istorijos, nėra konkrečių personažų. „Lopšinė Žemei“ – tai įtraukus spektaklis, kuriame aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais ne per rampą, o kviesdami į vaidybinę erdvę, kiekvienoje scenoje pasiūlydami vis kitą veiksmą-žaidimą.

Birželio 3 d. 17 val. į spektaklį „Matyti balsu“ pakvies duetas “Eye Gymnastics“. Šiuo sceniniu pseudonimu pasivadinusios menininkės Viktorija Damerella ir Gailė Griciūtė kuria eksperimentinės muzikos, vokalinių instrukcijų ir užkalbėjimų performansus. Jų tyrinėjimuose jausmingi tembrai susilieja su mentalinėmis kelionėmis, hipnoze ir popmuzikos aidais. „Eye Gymnastics“ kvies festivalio publiką dalyvauti ypatingoje garsinėje patirtyje – pasiūlys bet kuriam lankytojui įsitraukti į bendrumo ir rezonanso tyrinėjimą naudojant savo balsą.

Festivalio „Nerk į teatrą“ baigiamasis akordas – spektaklis „Kauno lavina ir lanko pratimai“, kuris bus parodytas birželio 3 d. 19 val. Tai Georgo Nussbaumerio kūrinys šešiems atlikėjams su akmenukais, rieduliais, krūmais, varpais ir violončele. Austrų kompozitorius, performanso menininkas laikomas „Gesamtkunstwerker“ virtuozu (šis vokiškas terminas apytiksliai verčiamas kaip „visiškas meno kūrinys“ ir apibūdina meno kūrinį ar kūrybinį procesą, kai skirtingos meno formos sujungiamos, kad būtų sukurta viena darni visuma). Jo darbai balansuoja tarp kompozicijos, instaliacijos meno, performanso ir teatro. G. Nussbaumeris išplečia muzikos instrumentų ribas iki instaliacijų, savo kompozicijoms įgyvendinti naudoja mašinas, vaizdo įrašus ar gyvūnus. Instrumentais jam gali tapti lankas, elnio ragai, pisuaras, akmenys, bulvės, kramtoma guma.

Pirmoji dalis „Kauno lavina“ – tai kūrinys apie nepaliaujamą akmenų judėjimą žemyn ir riedėjimą nuo kalnų į jūrą. Migruojančių uolienų reiškinys kaip horizontali lavina nagrinėjamas mikroskopiškai tiksliai tiriant vaizdą ir garsą. Šis gaivališkas procesas, retai girdimas gamtoje, įsiterpia į pakrančių augmenijos ošimą. Varpas ir violončelė, kurių forma primena pakrantėje besimaudantį žmogų, vaizduoja skirtingu greičiu bėgantį laiką.

Antroji dalis „Lanko pratimai (žaizdos ir aidai)“ – kūrinys lankininkui ir violončelei, atskleidžiantis ginklo ir muzikos instrumento santykį. Šaulys kopijuoja VI a. šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Pirmojo šūvio įtampą lydi nevaržomo smurto serija. Strėlės sutampa su paveikslo strėlėmis ant to paties kūno ir virsta šv. Sebastiano matrica, o kiekviena žaizda aidi violončelės tonu ant nepažeisto instrumento.

Apie garso meno tendencijas Lietuvoje ir Europoje, teatro veiksmo reikšmę garso raiškai – menininko diskusija su NKDT teatro meno vadovu Edgaru Kliviu.

– Kokie buvo svarbiausi jūsų kuruotos festivalio „Nerk į (garso) teatrą“ programos atrankos kriterijai? Ką svarbaus mes pamatysime, kodėl (ir kam) verta ateiti?

– Sudarydamas programą galvojau apie platesnę paletę, kurioje atsiskleistų keli mane dominantys specifiniai performatyvumo atspalviai. Sunku žodžiu nupasakoti tą performatyvaus būvio kokybę. Galbūt viena fraze galėčiau pasistengti apibendrinti, kas bendro tarp visų pasirodymų – tai ritualizuotas, metodiškai įgyvendinamas publikos užkalbėjimas. Nesakyčiau, kad mano parinkta programa atspindi kažkokias tendencijas, nes ji neorientuota į aktualumą. Tai tiesiog keli dalykai, kurie man šiuo metu įdomūs. Kam verta ateiti? Galbūt bet kam, kas domisi performatyviai atliekama muzika ir ritualizuotomis garso meno formomis, gal net ir eksperimentinio teatro mėgėjams, nors tokio ten nebus, tačiau teatrališkumo yra ne tik teatre, kaip ir poezijos yra ne tik eilėraščiuose.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Kuo apskritai įspūdinga, įdomi šiuolaikinė garso meno scena Europoje, pasaulyje? Kokias naujausias tendencijas ten išskirtumėte? Kokios tendencijos, žanrai, kūrėjai šiuo metu jus domina labiausiai?

– Garso menas – labai platus žanras. Jis tarpsta skirtingų institucijų globojamas. Tai ir eksperimentinės muzikos festivaliai, ir šiuolaikinio meno galerijos, muziejai, teatro erdvės irgi veriasi darbui su garsu kaip pirmine materija. Naujausios tendencijos sunkiai apčiuopiamos, galbūt idealus pavyzdys galėtų būti opera „Saulė ir jūra“ – joje yra labai platus disciplininis spektras. Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas. Manęs nedomina kažkoks vienas ar kitas žanras, domina originalios kombinacijos, kūrybiškas dalykų sudėjimas į vieną visumą.

– Kaip, jūsų nuomone, šiame kontekste atrodo Lietuvos garso meno scena? Ar garso menas Lietuvoje turi publiką, kurios užtektų šiam menui klestėti? Ar šis menas pakankamai komunikuojamas ir edukuojamas, kad būtų plačiau prieinamas ir suprantamas? Festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ bus nemažai edukacinių veiklų. Ko dar reikėtų, kad garso menas pritrauktų daugiau žmonių?

– Lietuvos garso meno scena susipynusi su kitomis scenomis ir tai labai gerai. Ne toks įdomus būtų griežtas nišiškumas, nors tame irgi yra vertingos autentikos. Visi reiškiniai man savotiškai įdomūs ir verti dėmesio, na, o garso menas vis dar sunkiai atskiriamas nuo muzikos. Ta takoskyra tarp garso meno ir muzikos atrodo ir yra tai, apie ką turėtų būti kalbama, nes dažnai net ir kultūros srities profesionalai galerijoje eksponuojamą garso instaliaciją vadina muzika, nors joje skamba garsai, kurie savo prigimtimi ir koncepcija siekia visai kitų tikslų, negu tai daro muzika.

Tikiuosi, edukacijų metu ta takoskyra bus išryškinta, dalyviai supras, kokia trapi ir reliatyvi yra skambančio objekto samprata; ji priklauso ne tik nuo autorinės intencijos, bet ir nuo klausytojo požiūrio. Ar reikia specialiai pritraukti daugiau auditorijos, nežinau. Tegul tai sprendžia komunikacijos ekspertai ir salės vadybininkai. Mano nuomone, įdomus ir „one-on-one“ santykis.

– Tradiciškai galima įsivaizduoti, kad garso menas yra naujųjų medijų menas, kitaip tariant – technologijų raidos padarinys (panašiai kaip fotografija ar vaizdo menas). Savo kūryboje (ir savo kuruotoje festivalio programoje) jūs atskleidžiate platesnį spektrą garso meno įvairovės. Norisi paklausti, kas garso menas yra jums, jei reikėtų nusakyti vienu sakiniu?

– Man garso menas yra tam tikra klausymosi kokybė. Pvz., išjunkite televizoriaus garsą ir vietoj jo įsijunkite radijo imtuvą. Arba įsijunkite du radijo imtuvus vienu metu. Nesvarbu, ar juose tuo metu skamba muzika, ar kalba, – šis kūrybingas, konceptualus klausymasis jau daigina šaknis garso meno dirvoje.

Muzika, kaip meno forma, turi senas tradicijas, o garso meno pradžią siečiau su radijo medijos atsiradimu, kurioje kaip lygiaverčiai susijungia trys klausymosi būdai: redukuotas, kauzalinis ir semantinis. Muzikiniam klausymuisi būdingesnis būtų redukuotas klausymosi būdas – tokio klausymosi metu mes susitelkiame į sonoristines garso savybes – kaip tai skamba, o ne ką tai reiškia arba kas skamba. Garso menas – tai savotiškas išplėstinis klausymasis. Klausymasis išplėstiniame lauke. Mano sudarytos programos metu klausymasis vyks performatyvaus, sceninio lauko kontekste.

– Festivalis „Nerk į (garso) teatrą“ vyksta teatre. Tai tarsi neišvengiamai įpareigoja programoje akcentuoti kūrėjus ir kūrinius, kurie turi teatrališkąjį ar / ir performatyvųjį aspektą. Jūsų kūryboje svarbią vietą užimą būtent garso performansas. Kodėl jums ir kitiems šio ypatingo žanro (meninės medijos) atstovams svarbu garso patirtį papildyti gyvu veiksmu, atliekamu priešais žiūrovą, apibrėžtoje erdvėje? Ką teatrinis / performatyvus veiksmas suteikia garso raiškai (ko negaučiau tiesiog klausydamasis)?

– Performatyvumas – teatrinės erdvės prioritetas. Stebėti, kaip gimsta garsas, kaip sceninio ritualo metu kūnai generuoja tai, kas patiriama žiūrovo, tai yra ypatybė performatyvaus veiksmo vietos ir laiko. Klausytis, žinoma, galima ir atsietai, netgi spektaklio metu galima užsimerkti ir tapti auditorijos dalimi tikrąja to žodžio prasme (beje, žodis „auditorija“ kilęs iš žodžio „klausytis“). Tačiau aš nesureikšminu nė vienos raiškos formos, garsas be performatyvaus, žiūrovui matomo veiksmo irgi įmanomas. Scenoje pristatomo radijo vaidinimo metu gali nieko nevykti, tačiau pati erdvė tampa atlikėju. „Matyti“ yra pakeičiama „patirti“. Žodžiu, visos kombinacijos įmanomos ir įdomios.

– Festivalyje pamatysime jūsų paties naują originalų spektaklį, garso performansą „Trečiasis tūkstantmetis“ pagal Jameso Grahamo Ballardo apsakymą. Spektaklyje naudosite žmogaus balsą kaip raiškos priemonę (esate tai daręs ir ankstesniuose teatriniuose kūriniuose). Ar galėtumėte nusakyti skirtumą tarp aktoriaus balso dramos teatre, atlikėjo, dainuojančio ir atliekančio muzikinį kūrinį, ir balso reikšmės garso mene?

Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas.

– Mano spektaklis – savotiškas išplėstinis skaitymas. Man buvo įdomu sukurti aplinką (environment), aplinkybes (setting), kuriose aktorius galėtų perskaityti visą apsakymą nuo pradžios iki galo, pasitelkdamas savo aktorinio amato priemones. Aš tik padėsiu aktoriui, sukursiu jam akustinį klimatą, kuriame jo skaitymas taptų itin įtaigus. Šiuo atveju spektaklis galbūt panašesnis į radijo medijoje pristatomą skaitymą negu į garso meno instaliaciją ar su teksto interpretacija žaidžiantį dramos kūrinį. Takoskyra tarp aktoriaus balso, dainininko ir balso vaidmens garso mene, manau, nevienareikšmiškai būtų tokia – teatre dominuoja semantinis klausymosi modusas (KĄ), muzikoje redukuotas (sonoristinis, KAIP) modusas, o garso menas, be šių dviejų klausymosi modusų, dar apima ir kauzalinį garso šaltinio medžiagiškumą, fizinį skulptūriškumą (KAS). Žinoma, visi šie trys modusai yra daugiau ar mažiau būdingi kiekvienai iš mūsų aptariamų sričių.

– Spektaklio, pagrįsto mokslinės fantastikos literatūros kūriniu, tema – erdvė. Taigi, jūs pasitelksite garsą kalbėti apie erdvę. Kokia yra erdvės reikšmė garso mene?

– Erdvė mano kūrinyje pristatoma trimis būdais: tai fizinė auditorijos erdvė su scena ir supamuoju salės garsu, tai fonetinė kalbos erdvė su savo suspaustais, daugiasluoksniais perdirbto balso pasirodymais ir vizualiai (vaizdo projekcijos būdu) pateikiama teatro užkulisių erdvė, vadinamieji instituciniai užkaboriai, kurių neatskiriama dalis yra pats veikiantis aktorius. Taigi, tai, apie ką skaito aktorius (apie tariamos erdvės specifiką), susipina su tuo, ką kasdien patiria pats aktorius savo darbe (institucinė specifika), ir tai, ką patiria žiūrovas (auditorijos specifika).

Garso mene erdvė yra viena kertinių sampratų. Muzikoje atrodytų tai kiek mažiau svarbu, tačiau galbūt muzikos keliamos emocijos primena mums apie pirmykščių žmonių patirtus afektus susiduriant su garsu, skambančiu skirtingose erdvėse. Na, o teatras pasitelkia erdvę, kad suburtų žmones į ritualą.

Edukuojamojo meno patirtis

Klaipėdos universitete  baigusi režisūros ir renginių organizavimo bakalauro studijas V. Talutytė-Masienė išvyko į Airiją. Manė, kad trumpam, bet liko septyniolikai metų. Ten baigusi taikomojo teatro magistro studijas, didžiąją laiko dalį dirbo Airijos teatruose ir trupėse pagal specialybę – iš pradžių trupėse „Kaleidoskopas“ ir „Cyclone Rep“, o vėliau Korko miesto teatre „The Everyman“.

„Įgijau žinių, kas yra teatro terapija, edukacinis teatras ir bendruomenėms skirtas teatras, tad suvokiu, kad spektaklio, edukacijų nauda yra didžiulė. Ypač vaikams, jaunimui, nes vienas pagrindinių aspektų, kurį teatro pamokos padeda lavinti, – pasitikėjimas savimi. Man smagu suteikti priemonių žmogui, padedančių atrasti save ir jaustis geriausiai, kiek įmanoma tuo metu“, – sako pašnekovė.

Valdonė Talutytė-Masienė. Donato Stankevičiaus nuotr.

Užsienyje V. Talutytė-Masienė režisavo šešis spektaklius – dirbo prie socialinio projekto, kuris įtraukė paauglius ir žmones su negalia. Šie dirbo poromis: vienas mokėsi būti atsakingas už kitą, o kitas išmokdavo pasitikėti. Šiam įdomiam socialiniam eksperimentui naudota vadinamoji „black light theatre“ sistema: juoda dėžė ir fluorascensinės lėlės, objektai. Aktoriai vaidindavo apsirengę visiškai juodai, todėl jų visiškai nesimatydavo. Žiūrovai, žiūrėję spektaklį, tik vėliau sužinodavo, kas jį sukūrė, tad dingdavo išankstinė nuostata, barjeras, kad žmogus su negalia negali būti geriausias.

V. Talutytei-Masienei teko dirbti ir edukacinėje teatro kompanijoje, kuri statė spektaklius mokiniams pagal Williamo Shakespeare’o kūrinius. Juos papildydavo viso spektaklio metu vykstanti diskusija su žiūrovais: aktoriai galėdavo bendrauti su publika, aptarti temas, leisti spėlioti, kas bus toliau, pasirinkti skirtingas pabaigas.

Su šiais pasirodymais pavyko apkeliauti šešiolika pagrindinių teatrų Airijoje, o spektaklius pamatė maždaug 30 tūkst. mokinių. Teatro meną V. Talutytė-Masienė pasitelkė ir lietuvybei skleisti: Airijoje su bendraminčiais įkūrė lietuvišką mokyklėlę ir penkiolika metų sekmadieniais savanoriškai vedė teatro pamokas 4–16 metų lietuvaičiams.

Dominuoja performanso tipo pasirodymai, kuriuose garsas yra kuriamas naudojant visiškai netikėtas priemones.

 

Jaunimo apsuptyje

V. Talutytė-Masienė džiaugiasi galėdama ir Lietuvoje sujungti dvi ją dominančias sritis: teatrą ir edukaciją. Šiuo metu NKDT ji kuruoja visas teatro edukacines veiklas: dirbtuves, diskusijas, ekskursijas ir spektaklius, skirtus mokykloms, taip pat kuria naujas edukacines programas.

Edukatorė globoja NKDT Jaunimo tarybą, kuri yra patariamasis balsas pasirenkant kūrinius ir pastatymus, skirtus vaikams, paaugliams ir jaunimui. Jaunimo tarybos nariai kviečiami į spektaklių repeticijas, kuriose gali išsakyti savo nuomonę, stebėti procesą. V. Talutytė-Masienė bendrauja su aktoriais, kurie atranda arba pažadina savyje edukatoriaus talentą. Teatre vyksta edukacijos itin gabių vaikų programai, organizuojamai kartu su Kauno inovacijos švietimo centru.

V. Talutytė-Masienė skiria savo gebėjimus užsiėmimams su senjorais, neįgaliais žmonėmis kurti. Šiuo metu didžiausiais entuziastės siekis – sukurti NKDT erdvę, kurioje būtų galima vystyti skirtingas mylinčių teatrą ir kūrybingų žmonių kompetencijas.

Tinkamo rekvizito paieškos

Dar ne visus metus NKDT dirbanti V. Talutytė-Masienė visa širdimi pasinėrė į jau tryliktojo festivalio „Nerk į teatrą“ programos organizavimą. Paklausta, ar yra prietaringa, ji juokiasi, kad 13 jai yra laimingas skaičius, bet, nepaisant magijos, iššūkių nestinga.

„Šiemečiai spektakliai ir edukacinės programos yra garso tema. Specialiąją programą koordinuoja kompozitorius Arturas Bumšteinas. Dominuoja performanso tipo pasirodymai, kuriuose garsas yra kuriamas naudojant visiškai netikėtas priemones. Be abejo, tokie pasirodymai plečia mūsų akiratį ir supratimą, kas yra teatras, garsas, kaip jie susiję ir kaip daro įtaką vienas kitam“, – dėsto V. Talutytė-Masienė ir priduria, kad šiuo metu sprendžia pačius įvairiausius organizacinius klausimus.

„Austrijos menininko Georgo Nussbaumerio pasirodymui ieškome tikrų skirtingo dydžio metalinių varpų, jam taip pat reikės lauko riedulių, krūmų vytelių ir net nebenaudojamos violončelės. Menininkas dirbs ir suteiks galimybę teatro entuziastams vaidinti profesionaliame festivalio pasirodyme, kurį surengs kartu su dirbtuvių dalyviais“, – sakė pašnekovė.

V. Talutytė-Masienė pasidalijo kilusiu nerimu, kad teks atsisakyti pasirodymo su lankininku, nes šiam performansui reikalingas profesionalus lankininkas ir itin aukštus saugumo reikalavimus atitinkanti erdvė – 25 m atstumas iki taikinio, mat strėlė lekia 60 km/val. greičiu. „Performansas atkartoja šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Sulauksime ir trupės iš Vokietijos „Maulwerker“, kuri atveža nemokamą performansą, spektaklį ir dirbtuves. Jų pasirodymas „Skambantis vanduo“, skirtas praeiviams prie teatro, atidarys mūsų festivalį", – pasakojo viena festivalio organizatorių.

Specialių pasirodymų rengia ir lietuvių menininkai: Arturas Bumšteinas pristatys garso spektaklį „Trečiasis tūkstantmetis“, duetas „Eye Gymnactics“ ruošia specialų pasirodymą, Simonas Nekrošius pristatys keistų, nematytų instrumentų šou, o Kamilės Dambrauskaitės ir Sholto Dobie duetas atveš improvizuotų vargonų pasirodymą.

„Visi pasirodymai tinka plataus amžiaus diapazono žiūrovams, tad kviečiame pasimėgauti garso teatru, garsiniais pasirodymais ir palepinti savo vaizduotę. Pasirinkimas – didžiulis – planuojama maždaug 40 edukacinių dirbtuvių, skirtų kūdikiams, vaikams, jaunimui, suaugusiesiems ir senjorams. Lauksime individualių dalyvių, grupių, moksleivių klasių ir šeimų, nes bus labai įdomu, nepatirta ir smagu“, – intrigavo V. Talutytė-Masienė.

Dešimtus metus gyvuojančio festivalio paskirtis – edukacinė.

Nuo pirmojo festivalio 2011 metais šis renginys vykdė misiją supažindinti ir pristatyti teatro profesijas iš arti, kviesdamas dalyvauti dirbtuvėse, išbandyti, pavyzdžiui, teatrinio grimo, judesio, scenos kalbos ir kitas pamokas praktiškai.

Tokios krypties neišlaiko nei vienas kitas Lietuvos teatro festivalis. Festivalio programą papildo spektakliai iš Lietuvos arba užsienio (praėjusiais metais renginys tapo tarptautiniu). Tiesa, jubiliejinis, dešimtasis festivalis nesulaukė Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ir vyko teatro išmonės dėka – finansavimas gautas perskirsčius nacionalinę teatro programą ir pritraukus rėmėjų lėšų.

Kovo 3-7 dienomis įgyvendintos 43 veiklos. Edukacinių dirbtuvių gausoje įsikomponavo 8 spektakliai, penki iš jų – užsienio trupių: Adam Walny teatras (Lenkija), Bird&Bat trupė (Islandija) ir Kaboca lėlių teatras iš Vesprėmo miesto (Vengrija). Lietuvą atstovavo Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklis „Iš kūno ir kraujo“ (rež. U. Bartoševičiūtė), NKDT ir VšĮ „Raudondvario menų inkubatoriaus“ muzikinis koliažas „Tuščia kėdė“ (rež. A. Jankevičius) bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Orfeo. Miesto šviesos“ (rež. N. Jasinskas).

Į jaunimą orientuotas festivalis

Didžioji festivalio programos dalis buvo orientuota į jaunuomenę – vyresniųjų klasių moksleivius. Visomis festivalio dienomis veikė speciali Jaunimo zona šalia teatro veikiančioje „Vero Cafe“ kavinėje, skirta teatru sudominti per įvairius žaidimus (protmūšį, kahoot ) ir diskusijas.

Šių veiklų organizatoriais tapo aktyvūs NKDT savanoriai (17-19 m.), ne tik rengę, bet ir išradingai pristatinėję užduotis. Festivalio kuratorė Skaistė Jurėnė neslėpė: „Paskyrę didžiąją festivalio veiklų dalį jaunimui, šiek tiek nerimavome. Turime patirties ir žinome, kad jų lankymosi teatre įpročiai nėra susiformavę, tačiau buvome maloniai nustebinti – teko matyti tuos pačius jaunuolius dalyvaujančius ne vienose dirbtuvėse, o dėl jaunimo suinteresuotumo, domėjimosi ir aktyvaus įsitraukimo nemaža dalis dirbtuvių truko gerokai ilgiau nei planuota.

Dirbtuves vedę profesionalai džiaugėsi, kad šiemet dirbtuvės išaugo iš „aš rodau – tu atlieki“ ir pasiekė „kuriame ir dalinamės patirtimis kartu“ lygį. Manau, kad tai didžiulis pasiekimas, kuris, tikėtina, išaugo ir atsirado per tą 10 metų festivaliui užsiauginant jaunimo auditoriją, kuri siekia vis didesnio ir gilesnio pažinimo.“

Įdomus festivalio akcentas – diskusija „Hits of 2000“, skirta pažinti Millenium kartos atstovus. Ją inspiravo teatro fotografo Donato Stankevičiaus kuriamas fotografijų ciklas „Hits of 2000“, kuriuo bandoma išsiaiškinti ir perteikti 2000 m. gimusių jaunuolių gyvenimo būdą ir atspindėti realybę. Diskusijoje, kurią moderavo politikos antropologas dr. Arvydas Grišinas ir fotografas Donatas Stankevičius, jaunimas bandė atrasti klausimus, kuriuos atsakę, galėtų geriausiai apibūdinti save. Pasidalinimas patirtimis leido atrasti įdomių įžvalgų, klausimyno sudarymas dar bus tęsiamas papildomose diskusijose.

Ekologijos vėliava

Festivalio metu prieš dirbtuves vyko atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ mokymai, skirti pasitikrinti žinias apie atliekų rūšiavimą, o teatro erdvėse dalyvius pasitiko nuotaikingi šiukšlių monstrai. Pastarieji kūriniai – prieš spektaklį skelbto konkurso moksleiviams „Sukurk šiukšlių monstrą“ dalyvių kūrybos vaisiai.

Skirtingo amžiaus mokiniai ne tik sukūrė išradingus monstrus (jų pateikta net 36), panaudodami nebereikalingas buitines atliekas, bet ir sugalvojo jų istorijas bei vardus. Taip pat organizuotos šešėlių teatro dirbtuvės („Kita forma“) iš antrinių žaliavų 4-6 metų ir 7-12 metų vaikams. Belaukiant festivalio, kūrybinio rūšiavimo buvo nuotaikingai mokomasi ir „Girstučio“ baseine. Kostiumų kūrimo dirbtuvėse jų vedėja teatro dailininkė Ramunė Skrebūnaitė naudojo jau nebetinkamus rūbus ir atliekas sceninių kostiumų kūrimui. Bene daugiausiai tvarumo, vartotojiškumo ir ekologijos klausimams skirta specialioje diskusijoje, kuri vyko jaunimo zonoje kovo 6 d. vakarą.

Joje savo įžvalgomis ir patirtimis dalinosi festivalyje viešinčių trupių atstovai: režisierė Victoria Szanto (Vengrija), aktorius, atlikėjas Danny Bain (Vengrija), aktorius ir lėlininkas Adam Walny (Lenkija) ir režisierė bei choreografė Tinna Gretarsdorttir (Islandija), mėgindami atsakyti į klausimą, ar teatras ir ekologija yra suderinama, kokius kūrybinių sprendimų pavyzdžius jie gali pateikti.

Vengrijos atstovai pasakojo neseniai Kaboca teatre išleidę premjerą, kurioje vaidina su lėlėmis, pagamintomis iš šiukšlių. Instrumentalistas ir aktorius Danny Bain pasakojo labai dažnai gaminantis instrumentus iš šiukšlių. „Mano tikslas – sukurti draugiškus aplinkai, linksmus ir įdomius instrumentus.

Pavyzdžiui, mes su draugu praleidome daug laiko sąvartyne ir, radę krūvą metalo atliekų, pasigaminome muzikinius instrumentus: tromboną iš senos kriauklės bei akordeoną-batus iš spyruoklinio čiužinio – einant jie skleidžia armonikos garsą“, – patirtimi dalinosi menininkas.

Jo mintis pratęsė režisierė V. Szanto: „Vengrijoje vienas svarbiausių tikslų yra, kad menininkai kurtų draugišką aplinkai, tvarų meną. Mes manėme, kad ši idėja nauja, bet supratau, kad ji visiškai nėra nauja. Pavyzdžiui, kitame mūsų teatro sezone, kai paprastai per sezoną turime 4–5 premjeras, dabar nusprendėme turėti tik vieną, kurios metu surengsime 4 spektaklio variantus skirtingoms amžiaus grupėms.

Labai svarbu būti sąmoningiems, planuojant savo kasdieną. Dabar lėles spausdiname moderniais spausdintuvais, tad nelieka jokių atliekų. Mūsų vienas pagrindinių tikslų yra pastatyti spektaklį kūdikiams – labai jaunai auditorijai apie klimato kaitą. 2023 m. Vesprėmas taps Europos kultūros sostine, tad tvarus menas, dėmesys ekologijai, aplinkai tik dar labiau stiprės.“

Menininkas Adamas Walny pasakojo, kad lėlės spektaklyje „Hamletas“ pagamintos iš jo senelio sode augusios liepos, o įspūdingi instrumentai– žvėrys spektaklyje „Nojus“ sukonstruoti jo paties rankomis iš jau nebenaudojamų buities rakandų, daiktų. Toks kūrimo procesas jam yra natūralus.

Iš Islandijos atvykusi spektaklių vaikams kūrėja Tinna Gretarsdorttir pateikė pavyzdį, kaip jų teatre rengiamos vaikams dirbtuvės, kuriose naudojamos likusios medžiagos. Beje, Islandija yra ta šalis, kuri mažai susiduria su šiukšlių problema – jos rūšiuojamos labai aktyviai, mokyklose daug diskutuojama apie aplinką. Pasak jos, menininkas, būdamas draugiškas aplinkai, gali tobulėti.

Spektaklių panorama

Festivalio dalyviams pasiūlyta plataus amžiaus spektaklių diapazono panorama – nuo kūdikių iki jaunimo ir visų, kurie dar jaučiasi jauni, žiūrovų. Patiems mažiausiems skirti svečių spektakliai – Kabokos lėlių teatro pasirodymas „Žiedlapiai“ (1–3 metai) bei muzikinis vaidinimas „Afrikos ragana“ (nuo 3 metų). Adam Walny didelius ir mažus žiūrovus pakvietė į spektaklį-koncertą „Nojus“, Bird&Bat teatras iš Islandijos parodė judesio spektaklį mažųjų auditorijai „Vera ir vanduo“, supažindinantį su žaisminga oro būtybe. Visi spektakliai pasižymėjo minimalizmu (nesudėtinga scenografija, minimaliu tekstu, po spektaklių kūdikiams vyko betarpiškas žiūrovų įtraukimas į scenos aikštelę, pažintis su rekvizitu ir panašiai).

Kuo gi domėjosi vyresnieji? Pristatant Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Orfeo. Miesto šviesos“, įkvėptą graikų mitų apie Orfėją ir Euridikę, šeimininkų spektaklius „Iš kūno ir kraujo“, „Tuščia kėdė“ ir Lenkijos „Walny“ teatro lėlių spektaklį „Hamletas“, neabejotinai juos vienija žmogaus sąmonės ekologijos tema. Spektakliuose nagrinėjamos dabartinio jauno žmogaus vienatvės, liūdesio priežastys, brolžudystės, keršto temos diskusijoje po spektaklių parodė, kad žiūrovai, sekdami kūrino mintį, tapatinasi su herojais, keldami tuos pačius, ar panašius klausimus.

Apibendrinant, 2020 metų festivalis „Nerk į teatrą“ pasirinko pačias įvairiausias įtraukiančias formas – konkursus, eko žaidimus, žaidimų vakarą ir diskusijas ir, žinoma, dirbtuves, leidusias teatrą pažinti iš pačių įvairiausių pusių. Tai neabejotinai skatina festivalio auditorijos augimą.

Jubiliejinio festivalio tema – vandenynai, vaizduotę plukdysiantys plačiais pažinimo vandenimis bei kartu priminsiantys apie ekologines problemas.

Kūrybines pajėgas festivalyje apjungs teatralai iš Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos ir Islandijos.

Didžiąją jubiliejinio festivalio dalį sudaro edukacinės veiklos: ekskursijos, skirtingos kūrybinės dirbtuvės, suskirstytos pagal amžių. Jų – net 27. 

Kaip sekasi nardyti? Dalyvių emocijos – nuotraukų galerijoje.

Jaunasis talentas

25-erių A.S.Brownas – režisierius ir aktorius, kuriantis performatyvius projektus "Habait" teatre Tel Avive, dalyvaujantis festivaliuose. Spektaklį "A-hole Fuckin Loser" ("Efes Omo Maniac") jis sukūrė 2017 m. Jafos miesto nepriklausomo "Habait" teatro rezidencijos programoje.

Šio teatro meno vadovas Jasonas Danino-Holtsas jauno kūrėjo režisūrinį debiutą pasiūlė pernai spalį vykusio tarptautinio Izraelio teatro festivalio "Isra-Drama" programai, motyvuodamas, kad šis kūrinys yra labai įdomus, pramoginis ir įspūdingas. Šiame festivalyje lankęsis Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas neliko abejingas šiam projektui: "Vaizdas scenoje, muzika ir multimedijos suaudžia tokią fantastišką istoriją, kad šį pasirodymą drąsiai įvardijau vienu stipriausių festivalio reginių, todėl pakviečiau jį reziduoti mūsų teatre ir teatro publikai pristatyti mano matytą spektaklį."

A.S.Brownas jau yra buvęs Lietuvoje prieš keletą metų, tiesa, labai trumpai – per kelionę, kuri prasidėjo Lenkijoje ir baigėsi Indijoje. Tąkart Vilnius buvo tik trumpa tranzito stotele tarp Varšuvos ir Rygos, o dabar menininkas turėjo galimybę pusantro mėnesio pažinti šalį, ypač Kauną, žmones ir kultūrinius procesus.

"Teatro vadovo kvietimas atvykti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą yra puiki galimybė praktikuoti ir tobulinti įgūdžius teatro srityje. Mane domina šiandienos teatro ir kombinuotų medijų meno jungtis. Manau, kad tai susiję su mano poreikiu reaguoti į aplinką, kurioje vyksta kiekvienas pasirodymas. O atsižvelgiant į tai, kad šis šou vyks teatro scenoje, kuri mane vis dar veikia kaip lokali vieta, stengsiuosi šiai erdvei suteikti kuo daugiau perspektyvų", – teigė kūrėjas.

Pjesė išreiškia vidinę kelionę į jam pažįstamus vaizdus, populiarios kultūros tipus ir jų bei menininko tarpusavio ryšį.

Įkvėpė kelionė

2015-aisiais A.S.Brownas su drauge išvyko į metus trukusią kelionę. Pora pasirinko kelionę žeme ir orientavosi į įvairių kultūrų ritualų pažinimą. Pora dažnai keliavo autostopu, patyrė keistų ir jaudinančių akimirkų, susidūrė su vietiniais žmonėmis, išvydo stulbinančių teatro variacijų. Sukaupęs potyrius, A.S.Brownas pradėjo kurti medžiagą spektakliui.

Pastarojo metu publika tarsi panyra į vaizdų kelionę, kurioje du veikėjai ieško atsakymų pasaulyje, kuriame klausimas "kas aš esu?" yra svarbus kaip oras, kuriuo jie kvėpuoja. Šiame, kaip ir daugumoje A.S.Browno darbų, veiksmas kuriamas per tiesioginį vaizdo įrašą, naudojant "Photo Booth" programą.

Naudodamas šmaikščią muzikinių vaizdo klipų kalbą, menininkas akcentuoja  moralinį nuosmukį ir paviršutiniškumą, dažnai priskiriamą jo kartai, tačiau daro tai lengvai ir pernelyg nesureikšmindamas.

Pasitelkė technologijas

Pasak Izraelio teatro kritikų, A.S.Browno spektaklis yra vienas labiausiai atgaivinančių nuo įprastinių teatro reginių, linksmiausių ir aštriausių kūrinių, sukurtų Izraelyje pastaruoju metu. Be to, kūrėjas labai išradingai naudoja vaizdo kameras ir kitas technologijas.

"Jaučiuosi gerai keliaudamas lyg su filmavimo kamera savo galvoje. Dažniausiai paveikslai iš vaizduotės arba tikrovės man sukelia norą rašyti, plėtoti veiksmą ir įtampą. Aš stengiuosi suprasti to vaizdo tekstą", – apie spektaklio gimimą pasakojo menininkas.

Priešingai nei išorinė patirtis, kurią A.S.Brownas sukaupė kelionėje, pjesė išreiškia vidinę kelionę į jam pažįstamus vaizdus, populiarios kultūros tipus ir jų bei menininko tarpusavio ryšį.

"Tai yra žaidimas tarp vidaus ir išorės, per kurį projektuojame ir analizuojame save, atspindintis nuolatinį poreikį stimuliuoti ir stebinti, bijant tapti nuobodžiam ir vienišam. Tai yra nuolatinis bandymas nuplėšti tiesos odą", – sakė A.S.Brownas.

Veidai ir vardai

Spektaklio "A-hole Fuckin Loser" raktiniai žodžiai: muzikos klipų ritmas, įžymybių kultas, seksas. Spektaklis skiriamas žiūrovams nuo 16 metų. Rodomas su titrais anglų kalba.

Kūrėjai: režisierius A.S.Brownas, apšvietimo operatorius Omeris Sheizafas (Izraelis), garso operatorius Romi Tzarfatis (Izraelis), vaizdo operatorius Johnatanas Omeris Mizrahis (Izraelis). Vaidina Amihodas Shalevas, Iftachas Illouzas, Hila Gluskinos, A.S.Brownas.

Kas? Spektaklis "A-hole Fuckin Loser".

Kur? Didžioji scena (Laisvės al. 71)

Kada? Kovo 17 d. 18–19 val.

Pirmąją paskaitą „Neįmintos istorinės mįslės Valstybės teatre“ lapkričio 9 d. apie Valstybės teatrą skaitys teatro profesoriumi tituluojamas režisierius Gytis Padegimas. Aistringai tarpukario Lietuvos kultūriniais tyrinėjimais užsiimantis režisierius neakademiška maniera pristatys ženkliausius ir įdomiausius to meto teatro įvykius ir vardus. O savąją kalbą papildys ištraukomis iš jo paties LRT kurtų TV laidų ciklo „Teatro instinktas“, kuriose buvo pristatyti svarbiausi šalies profesionalaus teatro kūrėjai.

Siekdamas ištaisyti mūsų istorinių žinių spragas ar net klaidas G. Padegimas pats yra parašęs pjesių ir pagal jas pastatęs spektaklius „JAH“ ir „Alksniškės“ apie iki galo nepažintas tarpukario asmenybes – rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską ir prezidentą Kazį Grinių. Režisierius savo nenumaldomą domėjimąsi šiuo laikotarpiu aiškina kaip savotišką reinkarnaciją: „Kartais atrodo, kad pats gyvenau prieškario Kaune. Taip pat teko daug bendrauti žmonėmis, menančiais tą laiką. Esu daug ką girdėjęs iš pirmų lūpų. Ir taip nutikdavo, kad vis atsidurdavau tame prieškario Kaune. O kai daug skaitai ir išgirsti ta tema, norisi apie tai ir pačiam kalbėti“.

Lapkričio 14 d. paskaitoje „Žydų teatras – tarpukario facebookas“ apie stiprią nacionalinio teatro varomąją jėgą – Kaune tarpukariu (1919–1940 m.) veikusį žydų teatrą – kalbės VDU Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė, tik ką publikavusi monografiją „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“. Žydų teatro fenomeno studijoms ne vienerius paskyrusi teatrologė dalysis atrastais iki šiol nežinomais ir be galo įdomiais faktais apie šio teatro didžiulę reikšmę Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Sovietiniai teatrologai šio teatro nevertino, tačiau tarpukariu jis buvo suvokiamas kaip savos kultūros dalis. Anot knygos autorės, žydų teatrą reikia matyti pasauliniame kontekste, nes tai yra diasporos, tinklaveikos teatras, lyg koks šiuolaikinis feisbukas. Tik tuo metu aktorius į vieną kolektyvą būrė ne šiuolaikinės komunikacijos technologijos, o senasis paštas. Žydų teatro aktorius galima lyginti su dabartiniais globalaus pasaulio piliečiais, kurie irgi nesustodami keliauja iš vienos šalies į kitą ir yra šiuolaikinio pasaulio varomoji jėga.

Lapkričio 23 d. profesorius, filosofijos mokslų daktaras Gintautas Mažeikis paskaitoje „Didingumo paieškos Gulago teatre“ pristatys sovietinį Gulago teatrą, kuris radikaliau nei Geto spektakliai nacizmo apsuptyje atsiliepė nuolatinei mirties, kankinimų ir viešo žeminimo kaimynystei, buvo radikalios dviprasmybės ir ironijos įvykis.

Paskaitoje profesorius gvildens tokius klausimus: Kam sielų alinimo ir engiančio darbo sąlygomis reikėjo mąstyti ir jausti didingumą, grožį? Ir kuo skiriasi egzistencinis „šventasis menkumas“ nuo purvinojo dugno? Kas yra negatyvus didingumas ir pozityvusis menkumas? Kodėl Gulaginis teatras taip ir netapo agitaciniu-sovietiniu ir kokios buvo jo egzistencinės, meninės funkcijos? Pranešimo metu didžiausias dėmesys bus skiriamas Solovkų lagerio teatrams „CHLAM‘, „Kremliaus teatras“ (1923-1937) ir režisieriui Les Kubas, o taip pat Vorkutos (Vorkutlago) Dramos teatro operai (1943-1946) ir režisieriui B. Mordvinovui. Paskaitos metu bus rodomos skaidrės ir artimos pagal analogiją spektaklių ir operų ištraukos (Gulaginiai spektakliai nebuvo filmuojami). Taip pat bus aptartas Gulago teatrų ratas Abezėje, Intoje, Vorkutoje.

Lapkričio 30 d. VDU Teatrologijos katedros vedėjas docentas Edgaras Klivis supažindins su Lietuvos sovietiniu teatru paskaitoje „Pavojingi žaidimai sovietiniame teatre“.

Kaip kalbėti apie sovietinio laikotarpio kultūrą, tokią svarbią mūsų šiuolaikinės kultūros procesams suprati ir paaiškinti? Kur sovietinio laikotarpio teatrinė kultūra yra, žvelgiant Europos ar pasaulio kultūrų post-kolonializmo ir politinio teatro kontekste? E. Klivis paskaitoje ieškos atsakymų į šiuos itin aktualius šiandien klausimus, pasiūlydamas naujus galimus sovietinio laikotarpio Lietuvos teatrinės kultūros analizės ir vertinimo taškus, sąvokas ir perspektyvas.

Pasak teatrologo, sovietinio laikotarpio Lietuvos teatrinės kultūros analizės ir vertinimai negali apeiti klausimo apie režimo vykdytos cenzūros ir kultūros kontrolės mastą, jo padarinius sceninei raiškai ir kūrybinei vaizduotei bei apie kultūrinio pasipriešinimo galimybes ir apimtis. Tačiau skirtingų Lietuvos kultūros kritikų ir istorikų vertinimai šia tema radikaliai skiriasi: vieniems paslėptos politinės alegorijos („Ezopo kalba“ dramaturgijoje ir teatre) atrodo būtina ir beveik herojiška rezistencijos sovietiniam režimui dalis, kiti prieštarauja, kad „žaidimas su cenzoriumi“ visuomet reiškia pralaimėjimą, nes cenzorius diktuoja taisykles.

Paskaitos vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje. Pradžia 18.30 val., įėjimas laisvas.

Festivalio užsiėmimai suskirstyti pagal dalyvių amžių. Šeimas su 5–7 metų vaikučiais ir jų tėvelius pasitiks "Miško linksmybės" su knygos "Riešutortas" autoriais Benu Bėrantu ir Vilija Kvieskaite. Dirbtuvių vedėjai kvies kurti netikėčiausias istorijas ir jas įamžinti piešinyje. Šios kūrybinės dirbtuvės vyks lapkričio 4 d.

Lapkričio 26 d. organizuojami trys VšĮ Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro užsiėmimai. Pirmasis, "7 Intelektų lavinimo", skirtas 5–24 mėnesių mažyliams ir jų tėveliams. Jame per spalvas, garsus ir vaizdus žaidžiama su pačiais mažiausiasiais. Antrajame – "Pojūčių lavinimo" – kviečiami apsilankyti tėveliai su 1–3 metų vaikučiais. Čia bus mokoma, kaip mažylius skatinti aktyviai tyrinėti juos supantį pasaulį. Į programą įtrauktas ir naujas Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro užsiėmimas "Vamos! Jump-in", jungiantis kalbą, pojūčius, judesį ir piešimą. Jis skirtas vyresniems, 8–14 metų vaikams, kartu su mama ar tėčiu. Dirbtuvės vyks anglų kalba, jas ves anglų ir ispanų kalbų mokytoja Carolina Pailhe iš Argentinos.

Net šešios skirtingos kūrybinės dirbtuvės skirtos grupėms. 7–11 metų mokiniams parengta pažintis su lėlių teatru. Tai puiki proga sužinoti įvairius lėlių valdymo būdus ir patiems įsitraukti į kūrybinį procesą, tapti lėlininkais ir atgaivinti žinomų pasakų personažus su Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriais.

Per septynerius gyvavimo metus festivalis "Nerk į teatrą" užaugino ne vieną teatro žiūrovą ir mylėtoją, kuris peržengė festivalio rėmus.

Festivalio programoje išlieka ir užsiėmimai, supažindinantys su scenos meno profesijomis. Viena jų – "Integruoto balso ir judesio dirbtuvės" (nuo 16 metų) kartu su dėstytoja Monika Valkūnaite ir Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studentais.

Spektaklio kūrimo metodus paaiškins jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos ir jo kolegų vedamas užsiėmimas (17–19 metų), kuriame bus ieškoma įvairiausių spektaklio atsiradimo būdų. Na, o kaip svajones paversti tikrove pademonstruos režisierė Eglė Kižaitė. Jos vedami užsiėmimai taip ir vadinasi "Teatras prasideda nuo svajonės" (7–11 metų) bei "Nuo idėjos iki įgyvendinimo" (12–15 metų).

Bus kur gilintis ir ką išbandyti šokio mylėtojams, nes Kauno šokio teatro "Aura" šokėjai supažindins su šiuolaikinio šokio teatro subtilybėmis (16–19 metų). Šioje šokio pamokoje teks judėti aukštyn ir žemyn, išjudinti įvairias kūno dalis, taip pat trupės aktoriai pamokys savo spektaklių choreografijos, sukurs trumpą choreografinę kompoziciją. Užsiėmimas vyks anglų kalba. Patartina nepamiršti patogios aprangos.

Kūrybinių dirbtuvių ciklą baigs psichodramos specialistės Gintarės Kazakevičienės ir psichologės Marinos Mažionienės užsiėmimas "Kūrėjas manyje" (14–19 metų), žadinantis kūrybinius resursus bei spontaniškumą.

Paskaitų ciklas gurmanams

Per septynerius gyvavimo metus festivalis "Nerk į teatrą" užaugino ne vieną teatro žiūrovą ir mylėtoją, kuris peržengė festivalio rėmus. Tai lėmė paskaitų-diskusijų ciklą, skirtą nacionalinio teatro raidai, atsiradimą. Lapkričio 9 d. paskaitą apie Valstybės teatrą skaitys teatro profesoriumi tituluojamas režisierius Gytis Padegimas. Aistringai tarpukario Lietuvos kultūriniais tyrinėjimais užsiimantis režisierius neakademiška maniera pristatys ryškiausius ir įdomiausius to meto teatro įvykius bei vardus. Lapkričio 14 d. apie stiprią nacionalinio teatro varomąją jėgą – Kaune tarpukariu (1919–1940 m.) veikusį žydų teatrą – kalbės VDU Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė, lapkričio 23 d. profesorius, filosofijos mokslų daktaras Gintautas Mažeikis pristatys sovietinį Gulago teatrą, o lapkričio 30 d. ciklą baigs VDU Teatrologijos katedros vedėjo docento Edgaro Klivio paskaita apie Lietuvos sovietinį teatrą. Šios paskaitos kartu ir Kauno miesto renginių, skirtų valstybės 100-mečio paminėjimui, dalis.

Jau septintasis festivalis skirtingo amžiaus žiūrovą supažindina su teatru iš vidaus, atskleidžia menines ir kūrybines subtilybes.

Kelias į platesnį savęs pažinimą

Šių metų festivalio vizija – ugdyti kūrybiškumą, kuris neginčijamai yra viena svarbiausių kompetencijų XXI amžiuje. Kurti, siekti, svajoti gali visi, pradedant mažaisiais, kurie dar nedrąsiais žingsneliais žengia gyvenimo keliu, baigiant jau ilgą kelią gyvenime išvaikščiojusiais. Žinoma, kūrybiškumo ugdymo procese daugiausiai dėmesio reikia skirti vaikams. Mūsų mažieji yra gabūs, imlūs naujovėms, išmanantys technologijas nuo pirmųjų savo gyvenimo metų, motyvuoti, tačiau... vos tik sulaukę trejų metų neretai nebežino, ką veikti, pradeda nuobodžiauti. Lygiai taip pat ir suaugusiesiems – kaip šviežio oro gurkšnio reikia kūrybiškos minties, kitokio sprendimo.

Festivalis „Nerk į teatrą“ pareikalavo nemažai pačių organizatorių kūrybiškumo. „Sužinoję, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neremti festivalio, jau svarstėme, ar tik neteks nerti į balą, kitaip tariant, sudėti rankas, tačiau galiausiai nusprendėme į susidariusią situaciją pasižiūrėti kūrybiškai; ką galime padaryti savais resursais, kas gali prisidėti gera valia. Atsakomybė prieš nuolatinius festivalio žiūrovus skatino judėti pirmyn“, – nelengvą startą prisimena NKDT Vadybos skyriaus vadovė Agnė Burovienė.

Sužinoję, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neremti festivalio, jau svarstėme, ar tik neteks nerti į balą.

Festivalio organizatorė Rugilė Pukštytė džiaugiasi, kad pavyko suburti puikią menininkų ir kūrybiškų žmonių komandą. „Nuostabu, kad užimti, veiklų stygiumi nesiskundžiantys lektoriai ir edukatoriai sutiko dalyvauti festivalyje už simbolinį atlygį, – neretai tiesiog už dalyvių plojimus ir padėkos žodį. Mes labai dėkingi dalyvaujantiems jau ne pirmus metus ir naujai prisijungusiems prie mūsų komandos“, – sako R. Pukštytė.

Į festivalį natūraliai įsiliejo aktorius, režisierius, performansų meistras bei „Gliukų“ teatro įkūrėjas Benas Šarka, vaikų kūrybiškumo ugdymo studija „Kuria vaikai“, „Šeimos santykių institutas“, VšĮ „Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centras“, lektorė Vida Drąsutė, aktoriai Kristina Savickytė, Gytis Ivanauskas, Saulius Čiučelis, Inesa Paliulytė, Gabrielė Aničaitė.

Programa pagal amžiaus grupes

Šiemetinė festivalio programa suskirstyta pagal dalyvių amžiaus grupes: ikimokyklinukų ir pradinių klasių mokinių, paauglių, suaugusiųjų ir šeimų. Iš viso festivalis truks keturias dienas. Ikimokyklinukai ir pradinių klasių moksleiviai kviečiami įsitraukti į teatrinį žaidimą su aktore ir pedagoge Inesa Paliulyte, savęs neriboti ir pagauti įkvėpimo kurti kūrybinėse dirbtuvėse pavadinimu „Makaronų fantazija“, kurią kuruos vaikų kūrybiškumo ugdymo studijos „Kuria vaikai“ vadovė Dovilė Preimontė. Mažieji žiūrovai kviečiami pamatyti muzikinį „Keistuolių teatro“ spektaklį pagal Donaldo Haroldo G. Bisseto pasakas „Pyp pyp“ (rež. A. Giniotis).

Vyresnių klasių mokiniai, paaugliai, padedami aktorės G. Aničaitės, forumo teatro laboratorijoje ieškos būdų, kaip geriausiai galima pasimokyti iš gyvenimo siunčiamų pamokų, su režisiere Egle Kižaite gilinsis į režisieriaus santykį su kūriniu. Spektaklių mylėtojams suteikiamos kelios alternatyvos: pamatyti Lietuvos rusų dramos teatro monospektaklį pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę „Natašos svajonė“ (rež. A. Storpirštis ir E. Kižaitė), žiūrėti režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Švyturys“ (2005 m.) vaizdo įrašą, po kurio laukia susitikimas su aktoriumi G. Ivanausku.

Vyresnių nei 18 metų amžiaus grupėje netgi rimtas problemas ketinama spręsti kūrybiškai. Poros (ir ne tik) laukiamos psichologinėse dirbtuvėse su psichodramos terapeute Rasa Pietariene ir šeimų konsultante Živile Baroniene. Užsiėmimas skirtas tiems, kas pavargo nuo konfliktų ir į juos nori pažvelgti kitu kampu. Taip pat šiai auditorijai skirta paskaita apie kūrybišką mąstymą, režisieriaus ir atlikėjo B. Šarkos performansas garsų tema bei pojūčio teatro spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ (rež. K. Žernytė), kuriame žiūrovai tampa dalyviais.

Sekmadienis – ne tik paskutinė festivalio diena, bet ir proga, kada visa šeima gali pabūti kartu ir smagiai praleisti besibaigiantį savaitgalį. Tėveliai su kūdikiais kviečiami į 7 intelektų ugdymo programą – nuotaikingus sensorikos užsiėmimus ir aptarimus. Kartu su aktore ir trijų vaikų mama K. Savickyte bus prisimenamos pasakos bei kviečiama užsukti į jų kūrimo dirbtuves. Mažieji su tėveliais laukiami lektorės V. Drąsutės paskaitoje-dirbtuvėse, kur dideli ir maži mėgausis laisvu kūrybiniu žaidimu. Na, o šios dienos desertui skirtas edukacinis šiuolaikinio cirko spektaklis „Ai, skauda“ (rež. S. Pikturnaitė). Jame įgyjama žinių, kaip elgtis atsitikus nelaimei ir primenama, kad kartais netgi sielai reikia pirmosios pagalbos.

Festivalio programoje kiekvienas ras širdžiai mielų ir patinkančių užsiėmimų, netrūks staigmenų, žinių ir, žinoma, geros nuotaikos. Pavasaris jau čia pat, ne už kalnų ir vasaros maudynių sezonas, todėl „Nerk į teatrą“ – puiki repeticija panerti į neišsenkančios kūrybos klodus.

Dirbtuvių kaina – 1 Eur. Spektaklių bilietų kaina – nuo 5 Eur. Nemokami renginiai: B. Šarkos performansas (kovo 4 d.), spektaklio „Švyturys“ peržiūra ir susitikimas su aktoriumi G. Ivanausku (kovo 3 d.), susitikimas su aktoriumi S. Čiučeliu (kovo 3 d.).