Pirmąsyk – Norvegijos kryptimi

Penkios dienos Norvegijoje – juokas: juk net nespėji pamatyti to, ką turistai vadina pagrindine šalies atrakcija. Na, žinoma, garsiųjų Norvegijos fjordų! Tų gamtos stebuklų, susidariusių prieš tūkstančius metų, upėms ir ledynams graužiant kalnų slėnius. Juos užtvindęs jūros vanduo, sako, suformavo labai gilias, daugiau nei 1 000 m gylio įlankas, idealias žvejybai, laivybai ir turizmui.

Galime užsisakyti fjordų turą ir plaukdami laivu stebėti vietines pakrantės įžymybes nuo vėjuoto denio, tačiau renkamės eiti pėstute. Juolab kad turime ir vietinį gidą Trimą, kuris pasišovęs mus vesti ne vien turistų išmintais takeliais.

Atrakcijos: pažindinamės su didžiausiu Europoje briedžiu. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieno norvego svajonė

Tipišku skandinavams stiliumi įrengtas Trimo butas, kurį dažnai užsienyje buvojantis vaikinas nuomoja turistams per „Airbnb“ svetainę, yra viename madingiausių ir bohemiškiausių Oslo rajonų – norvegiškai Grünerløkka (Griunerloka). Čia apstu veganiškų kavinukių, jaukių parduotuvėlių, madingų šokių klubų ir, žinoma, jaunimo.

Norint iš Trimo namų patekti į Grünerløkka, turime praeiti pro kolektyvinius sodus primenančią vietą. Ją saugo spygliuota viela apvedžiota tvora ir kas vakarą kruopščiai rakinami varteliai. Vaikinas pasakoja, kad šie nedidučiai žemės sklypeliai su miniatiūrinėmis trobelėmis, keliais vaismedžiais ir daržovių lysvelėmis atsirado Norvegijos valdžios iniciatyva. Juos gali gauti, tiksliau – išsinuomoti, kiekvienas miestietis, ilgokai palaukęs savo eilės ir sumokėjęs vienkartinį, apie 8 000 eurų mokestį. Trimas užkalbina vieną vyruką, smagiai besirausiantį savo darželyje. Vyras sako, kad penkiolika metų stovėjo eilėje, kol pagaliau gavo išsvajotą sklypą ir galės juo rūpintis tiek laiko, kiek tik norės. Kai nusibos žaisti daržininką, valstybė jam grąžins viską iki paskutinio cento, ką buvo sumokėjęs, ir įteiks jo sklypo raktus naujiems šeimininkams.

Tikslas: per rudenėjančią gamtą link kalnų ežero žvejoti upėtakių. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Karališka tarnyba nuobodoka

Perkame paros trukmės transporto bilietus. Puikumėlis – jie tiks ir autobusui, ir tramvajui, ir metro, ir keltui į salas. Važiuosime pasižiūrėti, kaip atrodo Norvegijos karaliaus Haroldo V rezidencija. Kiekvieną dieną, lygiai 13.30 val., čia vyksta iškilminga sargybinių keitimosi ceremonija. Nors specialiai į ją netaikome, tolumoje jau girdime karinio orkestro, žygiuojančio centrine Oslo gatve Karalių rūmų link, aidus. Puošniomis uniformomis pasipuošusį kortežą lydi žioplinėjantys senjorai, mamytės su vaikučiais ir fotoaparatais blyksintys turistai. Anot mūsų gido, jei pastate yra karalius, virš rūmų stogo plevėsuoja auksu puošta karališkoji vėliava, jei ne – princo Haakono vėliava.

Trimas pasakoja, kad po mokyklos jam teko metus atlikti karinę tarnybą ir net keletą mėnesių būti Karalių rūmų garbės sargybiniu. „Dvi valandas turėdavome stovėti sargyboje, o keturias galėdavome ilsėtis. Išties labai nusibosdavo… Ką veikdavome poilsio metu? Dažniausiai žaisdavome su „Play Station“, – juokiasi jis.

Įspūdžiai: vietinio gido Trimo dėka mūsų pirmoji viešnagė Norvegijoje be galo įdomi. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

G. Vigelando skulptūrų parke

Kitą dieną vykstame į Gustavo Vigelando – žymaus norvegų menininko – skulptūrų parką. Skaitau, kad berniukas neturėjo laimingos vaikystės, tad liūdesį malšino drožinėdamas iš medžio. Baigęs skulptūros studijas tobulinosi Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir netgi lankė pamokas pas garsiausią to meto prancūzų skulptorių Augustą Rodiną. 1921 m. įkurtame parke – daugiau nei 200 iš akmens ir bronzos nulietų žmonių figūrų. Matome vyrus ir moteris, jaunuolius ir merginas, mergaites ir berniukus įvairiausių emocijų veidais – pavaizduoti judesio, žaidimo, pokalbio poza. Garsiausia ir lankytojų labiausiai mėgstama skulptūra – „Piktas berniukas“. Jos populiarumą rodo iki aukso geltonumo nublizginta pikčiurnos rankutė, už kurios pasilaikydami turistai fotografuojasi panašiai kaip jis – skėsčiodami rankomis ir raukydami lūpas.

Iš pradžių šiek tiek nejauku, nes visos žmonių figūros… nuogos. Įspūdingas Gigantų fontanas, kurį supa 20 bronzinių medžių. Po jų vainikais slepiasi kūdikiai ir giltinės, vaizduojantys žmogaus gyvenimo ciklą nuo gimimo iki mirties. „Žmonių gyvenime, kaip ir gamtoje, vyrauja cikliškumas, todėl kiekvieną mirtį keičia nauja gyvybė“, – filosofuoja Trimas.

Garsiausias G. Vigelando darbas – „Monolitas“. 17 m aukščio obeliske susipynusios nuogų žmonių figūros. Jei atidžiai skaičiuotume, turėtume rasti net 121-ą! Atrodo, lyg žmonės kovotų, kuris pirmas pasieks obelisko viršūnę, tik ta kova pasmerkta pralaimėjimui. Viršūnėje, arba žmogaus gyvenimo zenite, jų laukia senatvė ir galiausiai – mirtis.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Keltu į salas

Dar vienas smagus užsiėmimas, kurį tikrai verta išbandyti viešint Osle, – kėlimasis didžiuliu keltu į gretimas salas. Iki artimiausios užtrunkame gal dešimt minučių. Graži gamta, kadaise buvusio vienuolyno griuvėsiai, tingiai gulinėjančių avyčių pulkelis, suoliukai fjordo pakrantėse – pasėdėti, pamedituoti, palydėti akimis tolumoje plaukiojančias jachtas. Nieko ypatingo, bet esant geram orui – labai smagu. Pamiklini kojas tvarkingai smėliuku nubarstytais takeliais, suvalgai, ką įsidėjai iš namų į savo priešpiečių dėžutę, – pietauti kavinėse viename iš brangiausių Europos miestų – na jau ne… Tuomet ir vėl lauki kelto, kad panašiai praleistum laiką dar vienoje, ir dar vienoje saloje.

Kita mūsų aplankyta salelė – tikras norvegų vasarnamių rojus. Maži spalvoti namukai su uždangstytomis valtelėmis kiemuose, rodos, tik ir laukia savo šeimininkų. Išpuoselėtas kiemelis, mažas staliukas su keliomis kėdutėmis, vienas kitas vaismedis ar vaiskrūmis, viskas aptverta tvarkingai pakirpta gyvatvorės sienele – štai ir visas tradicinių norvegiškų vasarnamių peizažas.

Kadangi po pietų, Trimui grižus iš darbo, ruošiamės išbandyti dar vieną norvegų pamėgtą atrakciją – vadinamąjį hikingą Oslo miškuose, į kitas salas nebeplaukiame. „Norvegijos sostinėje yra daugybę miškų ir parkų. Tai vienas žaliausių Europos miestų“, – didžiuodamasis kalba mūsų gidas.

Pakeliui namo dar apžiūrime lyg iš ateities nužengusį Oslo operos ir baleto teatrą. Jo vieta netradicinė – ant paties Oslo fjordo kranto. Galbūt dėl to jis dažnai lyginamas su Sidnėjaus operos ir baleto teatru, nes abu pastatai kuria iliuziją lyg plūduriuotų ant vandens. Beje, vasaromis čia dažnai vyksta koncertai tiesiog ant pastato stogo.

Nuo jo puikiai matyti ir kita Oslo atrakcija – mažos pirtelės, kuriomis aplipęs Oslo fjordo krantas. Gali užsisakyti valandėlę paprakaituoti privačiai arba prisijungti prie kitų saunos mėgėjų – bus pigiau. Smagu kaitintis ir pro apgaravusį pirtelės langą gėrėtis miesto panorama. Įraudę žmonės šokinėja į ledinį fjordo vandenį ir linksmina krantine vaikštinėjančius turistus.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitgalis miško trobelėje

Penktadienio popietė. Greitkelyje iš Oslo – automobilių spūstis. Vietiniai važiuoja praleisti savaitgalio už miesto į savo tradicines trobeles, kurių čia rasite visur – kalnuose, miškuose, salose. Trimo tėvai tokį šeimos atostogų namelį netoli Trondheimo nusipirko 2002-aisiais. Išėję į pensiją dažnai čia važiuoja ir leidžia laimingas senjorų dienas – vieni, su vaikais ir anūkais. „Norvegiškai tokia tradicinio stiliaus miškų trobelė vadinasi hytta“, – aiškina Trimas. – Kai ją įsigijome, buvo tik rąstinės sienos. Už jas mokėjome gal 20 000 eurų. Paskui viską su tėčiu statėme, įsirengėme patys. Kadangi iš pradžių dar nebuvo nutiesto kelio, žiemą daiktus veždavomės sniegomobiliu.“

Nuo Trimo vaikystės namų Homelvike iki jų šeimos atostogų trobelės – apie 150 km. Nuo dabartinės vaikino gyvenamosios vietos Osle, kur jis liko gyventi po studijų, – beveik septynios valandos kelio.

Norvegai važiuoja tvarkingai, neviršydami greičio, nes baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus čia didelės. Maisto savaitgaliui vežamės nedaug. Trimas sako, kad upėtakių susižvejosime kalnų ežeruose (tiesa, iki jų nuo trobelės dar teks kopti ne vieną valandą), pakeliui prisirinksime grybų, uogų. Žodžiu, mūsų laukia tobulas savaitgalis laukinėje Norvegijos gamtoje.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Briedžiai – dažni svečiai

Trimas perspėja, kad miškuose aplink jų šeimos trobelę galime sutikti ir briedžių. „Homelvike, kur lankiau mokyklą, briedžiai ateidavo paėsti žolės tiesiog į mūsų kiemą. Net nepakeldavo galvos, kai aš sėsdavau ant dviračio ir išvažiuodavau į pamokas“, – juokiasi vaikinas ir rodo virš greitkelio apželdintus tiltus, kuriais Norvegijos miškų gyventojai gali saugiai vaikščioti iš vienos gatvės pusės į kitą. Šioje šalyje briedžių populiacija didžiulė – apie 120 tūkst. Todėl kasmet valdžia leidžia medžiotojams ir vietiniams fermeriams nemažai jų nušauti, nes per didelis šių gyvūnų skaičius kelia grėsmę aplinkiniams ūkiams. Sykį, sako, briedžius buvo užpuolusi epidemija, kuri persidavė ir vietinėms karvėms, tad gyvulių augintojai turėjo rimtų problemų.

Besiklausant Trimo istorijų laikas bėga greitai. Netrukus privažiuojame milžinišką briedžio skulptūrą, kuri, anot jo, yra didžiausia visoje Europoje. Stojame nusifotografuoti ir stebimės esantys vos didesni už šio raguočio kanopą.

Pakeliui stabtelime degalinėje, kuri, Trimo žodžiais, parduoda daugiausia šviežių bandelių visoje Norvegijoje. Automobilių aikštelėje stoviniuoja žmonės ir su pasimėgavimu kerta mūsų gido išreklamuotas bandeles – su cinamonu, šokoladu, plikytu kremu ir kt. „Tai dar vienas smagus važiavimo į trobeles ritualas“, – pilna burna šypsosi jis.

Kaip iš pasakos

Į vietą atvykstame jau sutemus, bet dar spėjame pamatyti marga miško paklote apsodintą tradicinės norvegiškos trobelės stogą.

Viduje irgi viskas atrodo lyg iš kokios skandinaviškos pasakos ar filmo – daug senovinių baldų, papuoštų Trimo mamos megztais rankdarbiais – pledukais, pagalvėlėmis. Ant medinių stalelių, lentynėlių – daug jų šeimai mielų suvenyrų, įrėmintų vaikų piešinių, senovinių žvakidžių. Trimas aiškina, kad iš pradžių trobelėje nebuvo elektros, tad vakarus šeima leisdavo prie žvakių šviesos – iš čia ir tėvų pomėgis rinkti įvairiausias žvakides. Iš tų laikų svetainėje dar kabo milžiniškas sietynas, į kurį trobelės šeimininkas mikliai sukaišo ir uždega žvakes. Įmetęs keletą malkų į nedidutę ketaus krosnelę, svetingai mosteli ranka kviesdamas sėstis ir teatrališkai ištaria: „Sveiki atvykę į mūsų šeimos savaitgalių ir atostogų rezidenciją!“

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Žvejoti upėtakių

Kitą rytą oras tiesiog nenorvegiškai puikus: dangus giedras, įdienojus gal net išlįs saulė. Vis dėlto gamta jau gerokai paspalvinta rudens teptuku...

Sunku patikėti, kad esame vienui vieni vidury norvegiškų miškų, tik su briedžiais ir kalnų troliais, kurie, tikimės, gal nebus labai priešiški mūsų trumpai viešnagei. Gaunu sunkius, neperšlampamus Trimo mamos batus (gaila, kad vienu dydžiu per maži), drėgmei atsparias kelnes, mat miškai čia pelkėti. Judame aukštyn į kalnus vėžlio greičiu, nes gaila palikti troliams tiek uogų – aplinkui, kiek akys mato, vien mėlynės ir bruknės. Gaila, kad jau nebėra vadinamųjų debesų uogų (angl. cloudberries) – stambių, oranžinių, sultingų, augančių pelkėse ir šlapiuose miškuose. Jų uogiene Trimas vaišino per pusryčius.

Po kojomis liūliuoja jau rudeniškai išmarginta miško paklotė, o mes smagiai šlepsime pažliugusiomis nuo kalnų upelių bekelėmis ir kaišome vieni kitiems mėlynus liežuvius, organizuodami totalizatorių, kiek upėtakių pavyks pagauti kiekvienam. Deja, deja… Vietoj išsvajotų žuvelių pietums mus gelbės gražiausių kada nors matytų voveraičių sriuba. Norvegai, sako, tik jas ir renka – jokių baravykų, makavykų, raudonikių jie nei pažįsta, nei pripažįsta.

Beveik po trijų valandų žygio aukštyn į kalnus – mes jau prie ežero. Vanduo skaidrus lyg krištolas. Vyrai ir dukra puola žvejoti, o aš grožiuosi pasakišku kalnų peizažu ir ilsinu nutrintas kojas, galvodama, kad netrukus vėl teks šlepsėti panašų atstumą atgal.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Norite nakvynės miške – prašom

Ką daryti, – klausiu Trimo, – jei kiti norvegai neturi tokių pasakiškų trobelių gamtoje, o taip pat nori eiti į žygius su nakvynėmis?

„Ne bėda, – šypsosi jis ir aiškina, kad viena norvegų organizacija Oslo miškuose yra įrengusi dešimtis, gal net šimtus panašių miško trobelių su skirtingu nakvynės vietų skaičiumi – pavieniams žmonėms, draugų kompanijoms, įmonių ar organizacijų sąskrydžiams. Tiesiog vykstate į arčiausiai namų esantį mišką ir žygiuojate iš taško A į tašką B skirtingų spalvų ženklais pažymėtomis pėsčiųjų trasomis. Jei žygį suplanavote ilgesnį – jūsų patogumui viešo naudojimo trobelės. Susimokate, gaunate durų kodą ir galite nakvoti sau į sveikatą, o iš ryto kulniuoti toliau, kol vakarop vėl prieisite kitą trobelę. Jų išsidėstymo žemėlapį rasite internete. Patogu, ar ne?“ – vienu ypu išpyškinęs informaciją Trimas priduria, kad kiekvienas, norintis išbandyti tokį pėsčiųjų žygį, gali pasirinkti tiek jo sudėtingumą, tiek ir savo jėgoms tinkantį kilometrų skaičių.

Kai po smagaus savaitgalio sugrįžę atgal į Oslą norime pasivaikščioti miške, nustembame, kad eismas čia virte verda. Vieni ėjikai lipa į viršų, kiti leidžiasi žemyn, treti sportuoja su savo augintiniais. Tarp sportiškai nusiteikusių pakeleivių nemažai moterų, merginų. Keli nutrūktgalviai vyrukai akmenuotus miško keliukus įveikia kalnų dviračiais. Atrodo labai ekstremaliai. Žiemą, anot Trimo, tomis pačiomis trasomis norvegai čiuožia slidėmis. Kai pirmąsyk tėtis pastatė jį ant slidžių, berniukui tebuvo dveji. „Ne veltui norvegų sportininkai pernai žiemos olimpiadoje laimėjo 37 medalius, iš jų net 16 aukso! – giria jis savo tautiečius. – Aktyvus gyvenimo būdas, o ypač slidinėjimas, nuo gimimo yra mūsų kraujyje!“

„Matyt, sprendimą dėl kontrolės punktų uždarymo priimtų ir Estijos vyriausybė, tik klausimas būtų dėl Rusijos ir Estijos sienos uždarymo“, – BNS šią savaitę sakė Rustamas Liubajevas.

„Norvegija su Suomija taip pat turi sieną su Rusija. Čia toks buvo pasiūlymas Varšuvoje, greičiausiai artimiausiu metu bus pakviestos ir šitos valstybės prisijungti prie taip vadinamo klubo“, – pridūrė jis.

Pasieniečių vadas teigė, kad Lietuva, Latvija ir Lenkija šiuo metu dar tariasi dėl bendrų kriterijų, kurie lemtų sprendimą drauge uždaryti sieną su Baltarusija.

„Darbas toliau vyksta, tie kriterijai tikrai bus nustatyti, šiuo metu vertinama teisinė situacija kiekvienoje valstybėje. Po to sekantis etapas – konkrečiai nustatyti tuos kriterijus ir pateikti vadovams tvirtinti“, – kalbėjo R. Liubajevas.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis anksčiau yra sakęs, kad tokį sprendimą galėtų lemti ne tik kariniai veiksmai ar migrantų antplūdis, bet ir kokie nors nedraugiški politiniai, diplomatiniai sprendimai.

Sutarti dėl bendrų kriterijų tikimasi iki spalį Lietuvoje vyksiančio suinteresuotų šalių vidaus reikalų ministrų susitikimo, į kurį turėtų atvykti ir Suomijos bei Norvegijos atstovai.

Lietuva rugpjūtį uždarė du iš šešių pasienio kontrolės punktų su Baltarusija – Šumsko ir Tverečiaus.

Apie galimą sienos su Baltarusija uždarymą Lenkijoje ir Baltijos šalyse imta svarstyti, kai į šią šalį persikėlė keli tūkstančiai Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ narių, tačiau žuvus jos vadams dalis šios privačios grupuotės samdinių iš Baltarusijos išvyko.

Suomija prisijungė prie Baltijos kaimynių, uždraudusi Rusijoje registruotiems automobiliams įvažiuoti į savo teritoriją.

Nuo penktadienio vidurnakčio neleidžiama asmeniniams automobiliams įvažiuoti į Suomiją.

„Nuo NASAMS ginkluotės gavimo iki kovinių šaudymų, buvo nueitas nemažas kelias. Baterijos personalas buvo apmokytas naudoti ir aptarnauti sistemą, parengta reikalinga mokymo ir karinio rengimo dokumentacija, kariai buvo rengiami ir kaupė patirtį pratybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – sakė Oro gynybos bataliono vadas Andrius Konovalovas.

Pasak pranešimo, NASAMS kovinio šaudymo pratybų planavimas užtruko pusantrų metų.

„Po kovinio šaudymo mokymų galime drąsiai teigti, kad Lietuvos oro gynybininkai yra tikri profesionalai ir yra pasiruošę nedelsiant įvykdyti visas jiems patikėtas užduotis", – konstatavo pulkininkas leitenantas.

 I. Budzeikaitės / LAK nuotr. 

Dvišalės Lietuvos ir Norvegijos kovinio šaudymo pratybos „Sidabrinė jungtinė strėlė" (angl. Silver Joint Arrow) prasidėjo pirmadienį ir baigsis penktadienį.

Kovinių šaudymų metu Lietuvos ir Norvegijos kariai šūvius kovinėmis raketomis atliko į virš Norvegijos jūros judančius taikinius, imituojančius priešišką orlaivį. Koviniai šūviai buvo atliekami tamsiu paros metu.

2020 metais iš Norvegijos įsigytos naujausios – III kartos oro gynybos sistemos – yra skirtos įvairių tipų priešiškų orlaivių, kruizinių raketų ir nuotoliniu būdu valdomų orlaivių naikinimui. Pasak kariuomenės, trečios kartos NASAMS naudotojai šiuo metu yra tik Lietuvos ir sistemos gamintojos Norvegijos kariuomenės.

Pati sistema susideda iš kelių komponentų: ugnies valdymo centro, radaro, elektrooptinio sensoriaus, paleidiklio ir paleidiklio ryšių vadaviečių. Pagrindinis ir pats svarbiausias yra ugnies valdymo centras, veikiantis nuotoliniu būdu ir užtikrinantis pačios raketos paleidimą.

Antrasis komponentas – radaras – sistemos „akys“, matančios taikinius, ir galiausiai paleidiklis – šešias raketas talpinantis ir 360 laipsnių kampu veikiantis konteineris, kuris atlieka kovinį šūvį į taikinį.

 I. Budzeikaitės / LAK nuotr. 

NASAMS sistemos specialistų rengimas buvo pradėtas Norvegijoje, pagal Norvegijos kariuomenės ir „Kongsberg Defence & Aerospace“ gamyklos sudarytą metodiką ir programas. Vėliau personalo rengimas buvo perkeltas į Lietuvą, kur drauge su norvegų specialistais, kariai tęsė darbą Oro gynybos batalione.

Plauna karštu vandeniu

Neseniai Norvegijos maisto saugos tarnyba skyrė didžiausią galimą 1,7 mln. Norvegijos kronų (apie 150 tūkst. eurų) baudą žuvų augintojų kompanijai „SalMar“. Jos narvuose Triondelago pakrantėje, Trondheimo regione, rasta lašišų su opomis.

Bendrovė buvo apkaltinta nederamu elgesiu su gyvūnais, kuriems, laikant netinkamomis sąlygomis, buvo sukelti skausmai.

Tarp sergančių žuvų buvo nemažai rasta ir negyvų.

Narvuose auginamos lašišos užsikrečia vadinamosiomis žuvų utėlėmis. Žuvų augintojai neturi kitų priemonių, išskyrus tai, kad utėlėtos žuvys nuplaunamos karštu vandeniu ir nuvalomos šepečiu. Po tokios procedūros dalies žuvų oda nusilupa, atsiranda opų.

Jei utėlėtos ir po to karštu vandeniu apdorotos žuvys jau pakankamai suaugusios, jos iš karto skerdžiamos.

Gali būti, kad tokios apsikrėtusios žuvys po to, kai „nuplaunamos“, greitai atsiduria kokių nors Rytų Europos šalių prekybos rinkoje už mažesnę kainą.

„SalMar“ utėlėtos ir nuplautos lašišos nebuvo pakankamai suaugusios, jos liko narvuose, ten jas ir surado Norvegijos maisto saugos tarnybos inspektoriai, iš anksto neįspėję apie vizitą. Preliminariai buvo nustatyta, kad narvuose laikyta per 64 tūkst. žaizdotų žuvų.

Sumanymas: taip atrodytų uždara Norvegijos lašišų ferma. / „Nordic Blu Technology“ nuotr.

Per didelė koncentracija

Norvegijos jūrinėje žiniasklaidoje teigiama, kad lašišų auginimas narvuose jūros pakrantėse ir fjorduose yra palyginti sudėtingas reikalas.

Utėlės yra viena pagrindinių Norvegijos žuvų augintojų bėdų. Šie žuvų parazitai iš vienos fermos į kitą keliauja vandeniu.

Kadangi žuvų augintojų fermų koncentracija Norvegijoje palyginti didelė, užsikrėsti lašišoms atviruose žuvų auginimo narvuose yra labai paprasta.

Norvegijoje dar nesugalvota efektyvių priemonių, kaip atsikratyti žuvų utėlėmis. Plaunant karštu vandeniu ir valant žuvys yra sužeidžiamos, per žaizdas jos netenka kūno skysčių ir žūva.

Nuo žuvusių lašišų užsikrečia ir kitos žuvys, užteršiamas jūros regionas.

Naujovės stabdomos

Naują išeitį, kaip didelėse vandens fermose auginti lašišas, kad jos neužsikrėstų utėlėmis, yra pasiūliusi „Nordic Blu Technology“ kompanija. Ji dar 2017 m. pateikė planą, kad jūroje ar fjorduose turi būti įrengiami uždaro tipo žuvų auginimo narvai, kad iš išorės nepatektų jokia utėlė.

Gali būti, kad apsikrėtusios žuvys, po to, kai „nuplaunamos“, greitai atsiduria kokių nors Rytų Europos šalių prekybos rinkoje už mažesnę kainą.

Per šešerius metus Norvegijos žuvininkystės direktoratas taip ir nepateikė atsakymo, ar bus galima naudoti uždaro tipo žuvų veisimo fermas. Bendra nuostata esanti tokia, kad nenatūralios aplinkos betoniniuose narvuose žuvų kančios dar padidėsiančios ir esą nėra jokios tikimybės, kad utėlės nepateks ir į uždarus narvus.

Panašų pasiūlymą Žuvininkystės direktoratui buvo pateikusi ir Norvegijos „OceanTECH“ kompanija. Ji išgirdo atsakymą, kad leidimo auginti žuvis uždaruose betoniniuose narvuose negaus. Paaiškinta, kad „OceanTECH“ žuvų auginimo narvai neatitinkantys dabartinių agrokultūros technologijų. Norvegijos žuvininkystės valdininkų požiūris yra toks, kad žuvys turi augti daugmaž natūralioje gamtai aplinkoje, o ne betoniniuose narvuose su uždangalu be natūralios saulės šviesos.

Pastebėta, kad pagal koncepciją buvo numatyti 18 tūkst. kubinių metrų narvai, o realiai jų tūris didesnis.

„OceanTECH“ kompanijos atstovai teigė nesuprantantys tokio atsakymo, juo labiau kad naujos kartos technologijoms vystyti jie išleidę per 40 mln. Norvegijos kronų. Ji dėl atmestos koncepcijos ketina bylinėtis su Norvegijos žuvininkystės direktoratu.

„Pirmiausia turiu pasakyti, kad būti meru – nepaprasta privilegija“, – sakė 19-metis H. Handelandas.

Po to, kai baigėsi Darbo partijos, Centro ir konservatorių partijų derybos, H. Handelandas tapo naujuoju Saudos savivaldybės Rogalande meru.

Tai, kad 19-metis dabar vadovaus 4,5 tūkst. gyventojų turinčiai savivaldybei, yra atsitiktinumas.

Dar šių metų vasarį Saudo Darbo partija susidūrė su dideliais iššūkiais – trūko žmonių, kurie iki rinkimų pateiktų sąrašą.

Tada 18-metis H. Handelandas susisiekė su nominavimo komitetu ir prisistatė kaip kandidatas. Taip jis tapo partijos sąrašo lyderis ir kandidatas į merus.

Tačiau H. Handelandui neteko dalyvauti nominaciniame susirinkime, nes jis atsidūrė ligoninėje dėl apendicito.

„Kai skyrimo komisija patvirtino sąrašą, buvau reanimacijoje. Taigi, kai pasakiau „taip“, buvau tam tikra prasme ne viso proto“, – šypsojosi jaunasis meras.

Dvi pagrindinės H. Handelando problemos, kurias jis nori išspręsti, yra pramonė ir kaip kovoti su senėjimu savivaldybėje.

Remiantis antradienį paskelbtais preliminariais oficialiais duomenimis, suskaičiavus visus balsus, pirmadienį įvykusiuose rinkimuose Norvegijos konservatorių partija gavo 25,9 proc. balsų – beveik 6 procentiniais punktais daugiau nei per vėliausią 2019-ųjų balsavimą į vietos tarybas 356 Norvegijos savivaldybėse ir 11 apskričių.

Ministro pirmininko Jono Gahro Store (Jono Gahro Stiorės) vadovaujama Darbo partija, kuri 2021 metais nacionaliniuose rinkimuose aplenkė E. Solberg konservatorius, vietos valdžios rinkimuose liko antra, surinkusi 21,7 proc. balsų – 3,1 procentinio punkto mažiau nei 2019 metais.

Darbo partija, kuri dešimtmečius buvo didžiausia Norvegijos partija vietos rinkimuose, pirmadienio balsavime pasiekė prasčiausius rezultatus per beveik šimtmetį.

Tokia nesėkmė leido konservatoriams tapti didžiausia nuo 1924-ųjų šalies partija vietiniu lygmeniu. Ji netgi aplenkė Darbo partiją sostinėje Osle.

„99 metus trukusi tradicija buvo sulaužyta, – vėlai pirmadienį, kai buvo paskelbti rezultatai, sakė E. Solberg. – Neilgai trukus pradėsime darbą, kad šaliai būtų sudaryta nauja vyriausybė.“

Buvusi ministrė pirmininkė, nuo 2013 iki 2021 metų ėjusi dvi ketverių metų kadencijas, yra sakiusi, kad nori vėl tapti Norvegijos lydere.

„Pasinaudokime pažanga šiuose rinkimuose kaip puikia motyvacija 2025 metų rinkimų kampanijai“, – sakė ji.

Dešinioji, prieš imigraciją nusistačiusi Pažangos partija užėmė trečiąją vietą, surinkusi 11,4 proc. balsų – 3,2 procentinio punkto daugiau nei per praėjusius vietos valdžios rinkimus.

Vadinamasis mėlynasis centro dešiniųjų blokas, kurį sudaro konservatoriai, Pažangos partija, krikščionys demokratai ir liberalai, iš viso į priekį pasistūmėjo 10 procentinių punktų, o centro kairės blokas, kurį sudaro Darbo partija, centristai, Socialistinės kairės partija, komunistinė Raudonoji partija ir žalieji, bendrai prarado 11,6 procentinio punkto.

5,4 mln. gyventojų turinčioje Norvegijoje vietos valdžios rinkimai vyksta kas ketverius metus. Šiais metais rinkimų teisę turėjo daugiau kaip 4,3 mln. žmonių, o apytikris rinkėjų aktyvumas, oficialiais duomenimis, buvo šiek tiek didesnis nei 62 procentai.

Toks gyvenimo būdas

„Kol neturėjome vaikų, su vyru per atostogas intensyviai keliaudavome. Kai laukiausi pirmosios dukters, žinojau, kad mūsų pomėgiai ir gyvenimo būdas nesikeis. Pasaulį išvydus dukrytei, motinystė šiek tiek išgąsdino, nežinojau, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip į jas reaguoti. Ką jau kalbėti apie keliones“, – šypsosi pašnekovė ir prisimena, kad pirmoji savarankiška kelionė su kelių mėnesių kūdikiu buvo iš Vilniaus į Vištytį automobiliu pas jos senelius.

„Ruošiantis išvykai, mintyse vis kirbėjo klausimai, kaip seksis vairuoti, kai mažylė automobilinėje kėdutėje gale ir aš jos nematau, ką reikės daryti, jei ims verkti, ir pan. Tačiau nusprendžiau, kad, jei nepabandysiu, tai ir nesužinosiu. Kadangi viskas tąkart pavyko puikiai, atsirado daugiau drąsos, kelionių geografiją palengva plėčiau“, – pasakoja L. Vasiliauskienė.

Vėliau šeima susilaukė dar dviejų mergyčių. Tačiau ir tai nenuslopino noro keliauti, tik gal šiek tiek pakoregavo išvykų pobūdį, pasirenkamas kryptis. „Dažniausiai keliaujame automobiliu ir paprastai vykstame ten, kur klimatas panašus į Lietuvos, gamta per daug nesiskiria, virusai ir bakterijos tie patys“, – šypsosi moteris.

Ligos užklumpa netikėtai

Ūgtelėjus dukroms, šį birželį šeima pagaliau ryžosi įgyvendinti seną svajonę – leistis į poros savaičių kelionę kemperiu po Norvegiją. „Išvyka automobiliniu nameliu pasiteisino visu 100 proc. Jos pradžioje juokiausi, kad dabar keliauti kitaip nebenorėsiu. Juolab kad, susirgus vyriausiai dukrai, ją slaugyti ir rūpintis kitomis dviem buvo labai patogu, nes viskas čia pat: ir lova ligoniui, ir laukas su pramogomis mažosioms. Nesijautėme įkalinti, kaip būtų buvę viešbučio kambaryje“, – pasakoja L. Vasiliauskienė ir priduria į nesklandumus kelionėse žvelgianti paprastai.

Anot jos, viskas priklauso nuo požiūrio: kas vienam iššūkis ir kelia sunkumų, kitam yra tiesiog planus pakoreguojantys nepatogumai. Žinoma, kad neplanuoti įvykiai kelionėse netaptų didelėmis problemomis, labai svarbu tinkamai pasiruošti. Ypač svarbu yra sveikatos draudimas. „Gana ilgai keliaudavome turėdami kreditinės kortelės teikiamą sveikatos draudimą. Tačiau prieš aštuonerius metus, kai laukiausi pirmosios dukters, Lenkijoje susidūriau su nesklandumais. Dėl sveikatos sutrikimų kreipiausi į vieno miestelio gydymo įstaigą. Pateikiau kreditinės kortelės duomenis, kad gaučiau būtinąją medicinos pagalbą. Tačiau tos įstaigos personalas paprašė ESDK. Jos neturėjau. Ilgokai užtrukome, kol išsiaiškinome, kas, kaip ir kada apmokės būtinosios medicinos pagalbos teikimo išlaidas. Tik tada manimi buvo pasirūpinta“, – prisimena kelionių projekto „Nėra blogo oro“ sumanytoja ir priduria, kad, ruošdamasi kitai kelionei, suskubo pasiimti ESDK sau ir šeimos nariams.

Patirtis Norvegijoje

Ne vienus metus šeima keliavo be rimtesnių nesklandumų – ir su trimis aktyviomis mažametėmis pavykdavo išvengti ligų, traumų. Tačiau, viešint Norvegijoje šį birželį, teko kreiptis į medikus. „Aštuonmetei dukrai pakilo temperatūra. Lyg ir nieko naujo ar neįprasto. Tačiau, kai tris dienas laikėsi kone 40 °C laipsnių temperatūra, nusprendėme neužsiimti savigyda ir kreiptis į gydymo įstaigą, – prisimena L. Vasiliauskienė. – Apie tai prasitarusi pažįstamiems, sulaukiau begalės neigiamų komentarų – neva sveikatos sistema Norvegijoje bloga, nieko mes negausime, teks daug sumokėti, o gydytojai duos paracetamolio ir išprašys lauk. Tačiau dabar galiu paneigti visus šiuos žodžius, nes sklandesnio ir geresnio paslaugų teikimo negalėjome tikėtis.“

Moteris pasakoja nežinojusi, kokia sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka yra Norvegijoje, todėl, nuvykusi į vaistinę, pasiteiravo, ką tokiu atveju daryti. Jai buvo pasiūlyta paskambinti į artimiausią Greitosios pagalbos skyrių ir detaliau sužinoti visą reikiamą informaciją. Po pokalbio telefonu tereikėjo su mergaite nuvykti į gydymo įstaigą, specialistams apibūdinti simptomus ir pateikti ESDK. „Gydytojai dukrą apžiūrėjo, atliko kraujo tyrimus, streptokoko testą ir nustatė virusinę ligą. Paskyrė gydymą ir, palinkėję greičiau pasveikti, atsisveikino. Nesumokėjome nė cento – apie 200 eurų sąskaitą padengė Lietuvos ligonių kasos“, – pasakoja pašnekovė.

Leidžia jaustis saugiai

Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, į užsienį šių metų pirmąjį ketvirtį keliavo 324,7 tūkst. Lietuvos gyventojų – 62,5 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Daugiausia vykstama į Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Norvegiją ir Vokietiją.

Kauno teritorinė ligonių kasa rekomenduoja asmenims, Lietuvoje apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu ir laikinai išvykstantiems į ES, Europos ekonominės erdvės šalis, Šveicariją ir Jungtinę Karalystę, užsisakyti ESDK, kuri išduodama bet kuriame ligonių kasų padalinyje. Pamiršus ESDK namie, galima prisijungti prie Elektroninių valdžios vartų, susiformuoti laikinai ESDK pakeičiantį sertifikatą ir atsisiųsti jį į savo išmanųjį įrenginį.

Abu dokumentai suteikia vienodą teisę gauti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų apmokamas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Pavyzdžiui, kai, viešėdamas svečioje šalyje, žmogus staiga suserga, paūmėja lėtinė liga, patiria traumą, patenka į eismo įvykį ir susižaloja ar pan.

Abu dokumentai galioja tik tose užsienio gydymo įstaigose, kurios yra sudariusios sutartį su tos šalies ligonių kasomis. Todėl visada, prieš išvykstant svetur, būtina pasidomėti, kokios priemokos ir mokesčiai pacientams taikomi konkrečioje Europos šalyje. Ši informacija skelbiama ligonių kasų interneto svetainėje ligoniukasa.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/informacija-keliaujantiems.

Šie gyvūnų pasivaikščiojimai Oslui brangiai kainuoja, kadangi Maskva prašo kompensacijų dėl prarastų pievų.

Norvegijos pareigūnai ketvirtadienį pranešė, kad iki šiol šiais metais ieškodami geresnių ganyklų į Rusiją perėjo 42 šiaurės elniai.

1954 metais Norvegijos ir Rusijos pasienyje pastatyta užtvara tęsiasi 150 kilometrų. Norvegijos žemės ūkio agentūra pranešė, kad bus pakeistas maždaug 7 km ilgio ruožas tarp Norvegijos miestų Hamburgvatneto ir Sturskugo.

Agentūros teigimu, 3,7 mln. kronų (319 tūkst. eurų) kainuojanti statyba turi būti baigta iki spalio 1 dienos.

Tačiau darbas yra sudėtingas, nes statybų metu darbininkai visą laiką turi būti Norvegijos pusėje, sakė agentūros atstovas Magnaras Evertsenas (Magnaras Evercenas). Jei darbuotojas kirstų Rusijos teritoriją be vizos, tai būtų laikoma neteisėtu atvykimu.

Dėl šiaurės elnių perėjimo atsiranda daug papildomos biurokratijos. Rusija yra išsiuntusi du prašymus dėl kompensacijų, pranešė agentūra.

Vienu reikalaujama beveik 50 tūkst. kronų (4 308 eurų) už vieną šiaurės elnio perėjimą į Rusiją, kad galėtų ganytis didžiuliame Pasviko draustinyje Rusijos Murmansko regione.

Kitame ieškinyje prašoma beveik 47 mln. kronų (4,03 mln. eurų) už dienas, kai gyvūnai ganėsi rezervate, kurį daugiausia sudaro ežerai, upės, miškai ir pelkynai.

Agentūra teigė, kad iš 42 šiais metais į Rusiją patekusių gyvūnų 40 buvo sugrąžinti į Norvegiją, o likusius du tikimasi sugrąžinti netrukus.

M. Evertseno teigimu, grįžę gyvūnai buvo paskersti, nes baimintasi, kad jie gali nuklysti atgal į Rusiją. Norvegijos maisto saugos tarnyba gali pareikalauti, kad skerdenos būtų sunaikintos saugumo sumetimais, sakoma vyriausybės institucijos pranešime.

Šiaurinius elnius centrinėje ir arktinėje Norvegijos dalyje gano vietiniai samiai. Manoma, kad jie kilę iš Vidurinės Azijos ir maždaug prieš 9 tūkst. metų su savo šiaurinių elnių bandomis apsigyveno Arkties regione Europoje.

Jie tradiciškai gyvena Laplandijoje, kuri driekiasi nuo šiaurinės Norvegijos dalies per Švediją ir Suomiją iki Rusijos. Arkties regione dauguma samių gyvena Norvegijos pusėje.

Naujienų agentūrai AFP susisiekus su Norvegijos gynybos ministro atstove spaudai, ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šių žiniasklaidos pranešimų.

Šiuo metu ministras pirmininkas Jonas Gahras Store (Jonas Garas Stiorė) su oficialiu vizitu lankosi Kyjive Ukrainos nepriklausomybės dienos proga, pranešė žiniasklaida.

Sprendimas perduoti lėktuvus dar nėra oficialiai paskelbtas, jų skaičius taip pat nežinomas.

Norvegija taptų trečiąja šalimi po Nyderlandų ir Danijos, pažadėjusia Ukrainai orlaivių F-16.

J. G. Store vizito Kyjive metu Norvegija paskelbė, kad tieks Kyjivui priešlėktuvinių raketų sistemų „Iris-T“, išminavimo įrangos ir 1,5 mlrd. kronų (129,61 mln. eurų) pagalbos paketą dujoms ir elektrai pirkti šią žiemą.

Vėliau ketvirtadienį ministras pirmininkas J. G. Store turi surengti spaudos konferenciją Kyjive.

Iš 57 oficialiai Norvegijos parduodamų naikintuvų F-16 32 jau parduoti Rumunijai, o 12 – Jungtinių Valstijų grupei „Draken International“, tačiau dar neperduoti.

Anot Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, Danija pažadėjo pristatyti 19 naikintuvų, o Nyderlandai – 42.

„Hywind Tampen“ parką sudaro 11 turbinų, kurių kiekviena – iki 8,6 megavatų galios. Jis patenkins apie 35 proc. greta esančių penkių naftos ir dujų gavybos platformų elektros poreikių.

„Mums visiems europiečiams reikia daugiau elektros energijos. Karas Ukrainoje paaštrino padėtį. Ši elektra turi būti iš atsinaujinančiųjų išteklių, jei Europa nori pasiekti savo klimato tikslus“, – pabrėžė Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Store, parką oficialiai atidaręs kartu su kronprincu Haakonu.

Skirtingai nuo įprastų prie jūros dugno tvirtinamų vėjo turbinų, šios turbinos sumontuotos ant prie jūros dugno įtvirtintos konstrukcijos. Dėl to jas galima įrengti gilesniuose vandenyse ir toliau nuo kranto, kur vėjai yra pastovesni ir stipresni. Kita vertus, jų statyba brangesnė.

„Hywind Tampen“ 260-300 metrų gylyje kainavo apie 7,4 mlrd. kronų (640 mln. eurų).

„Taip, tai brangu, bet kažkas turi rodyti kelią“, – sakė Norvegijos premjeras.

Projektą valdo Norvegijos valstybinės „Equinor“ ir „Petoro“, Austrijos OMV, Italijos „Eni“ Norvegijos filialas „Var Energi“, Vokietijos „Wintershall DEA“ ir Japonijos „Inpex“.