ESPN žurnalistės Jackie MacMullan teigimu, K. Irvingo nuotaikų svyravimai verčia „Nets“ vadovus griebtis už galvų.

„Kai K. Irvingui užeina blogos nuotaikos etapas, jis atsiriboja nuo komandos, netinkamai bendrauja su treneriais ir kartais net su bendraklubiais, – rašo žurnalistė MacMullan. – „Nets“ klubo šaltiniai teigia, jog vienas epizodas, įvykęs per Bruklino ekipos išvyką į Kiniją, privertė visus žaidėjus staigiai nuleisti galvą žemyn. Tiesa, yra tikimybė, jog Kevinas Durantas sugebės savo draugo nuotaiką pagerinti.“

Žurnalistas Steve'as DelVecchio plačiau aprašė įvykusį epizodą Kinijoje.

„K. Irvingas atsisakė nusiimti kepurę fotosesijos metu ir iškart pasakė, jog reikės pakoreguoti nuotrauką su „Photoshop“ programa, jei kažkas nenorės matyti jo kepurės“, – rašo DelVecchio.

Vis dėlto „Nets“ treneris Kenny Atkinsonas tokius pranešimus paneigė.

„Tai yra visiška netiesa. Tikras melas“, – apie spaudoje pasirodžiusią informaciją apie K. Irvingą pasisakė K. Atkinsonas.

80 proc. tyrime dalyvavusių augintinius turinčių respondentų patvirtino, kad gyvūnai jiems padeda jaustis mažiau vienišiems. 85 proc. tyrimo dalyvių, nepriklausomai nuo to, ar jie turi augintinį, ar ne, mano, kad bendravimas su augintiniu gali sumažinti vienatvės jausmą. 76 proc. sutiko, kad žmogaus ir augintinio kontaktai gali prisidėti prie socialinio atotrūkio visuomenėje mažinimo.

Šios įžvalgos paaiškėjo atlikus apklausą, kurią inicijavo „Mars“ korporacija ir Žmogaus bei gyvūnų ryšių tyrimų institutas (Human Animal Bond Research Institute, HABRI). Tyrimo metu buvo analizuojama gyvūnų augintinių įtaka žmogaus socialiniams ryšiams, o studija buvo atlikta, atsižvelgiant į sveikatos ekspertų perspėjimus, kad vienišumas Amerikos visuomenėje įgyja epidemijos pagreitį, nepriklausomai nuo žmogaus užimamos visuomeninės pozicijos.

Psichologinės ir neuromokslų studijos rodo, kad socialinės izoliacijos žala žmogui – tokia pati, kokią sukelia per dieną surūkomos 15 cigarečių, todėl tai yra laikytina rimta grėsme visuomenės sveikatai. Atlikta studija atskleidė, kad žmogui draugiją palaikantys augintiniai gali padėti įveikti vienišumo ir socialinio nepritapimo problemą, ypač kalbant apie tokias socialiai jautrias grupes, kaip vyresnio amžiaus ar psichikos negalią turintys asmenys.

Maždaug vienas iš keturių (26 procentai) augintinių šeimininkų teigė įsigiję gyvūną todėl, kad žinojo, jog tai gerina psichinę sveikatą. Vyresni nei 55-erių respondentai šį motyvą patvirtino dažniau (55 proc. šioje amžiaus grupėje) nei kitų amžiaus grupių apklaustieji.

54 proc. respondentų teigė, kad augintiniai jiems padeda užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis. 51 proc. apklaustųjų mano, kad augintinis padeda šeimininkui įveikti drovumą. 9 iš 10 apklaustųjų vyresnių nei 55-erių respondentų grupėje teigė, kad augintiniai vyresnio amžiaus žmonėms padeda jaustis mažiau vienišiems.

Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų (73 proc.) mano, kad slaugos namai ir kitos priežiūros paslaugas teikiančios tarnybos turėtų prisidėti prie gyvūnų augintinių įtraukimo, sprendžiant socialinės izoliacijos problemą.

Geną, kurio pašalinimas padeda pagerinti nuotaiką, aptiko Merilando valstijos (JAV) mokslininkai, rašo nature.com.

Atlikdami eksperimantą mokslininkai užblokavo laboratorijos žiurkių turėtą geną PKCI/HINT1. Vėliau tyrėjai ištyrė gyvūnų elgsenos pokyčius. Paaiškėjo, kad be "liūdėsio geno" (PKCI/HINT1) likę graužikai tapo pastebimai energingesni ir linksmesni.

Anot mokslininkų, genas, kuris atsako už liūdesį ir blogą nuotaiką, kol dar nėra nustatytas veiksmingas priešnuodis, gali būti šalinamas. Jei artimiausiu metu mokslininkų tyrimų rezultatai pasitvirtins, tai taps naujos kartos antidepresantų atradimu. Tai leis naudoti genoterapiją ir kovojant su depresija.

JAV mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad vartojant omega-3 riebalų rūgštis ir kartu naudojant psichoterapiją galima padėti vaikams, kurie linkę į depresiją ar tam tikrą dvipolį sutrikimą.

„Šie du vaikų su nuotaikos sutrikimais gydymo būdai yra daug žadantys. Ankstesnieji tyrimai parodė, kad abu jie veikia teigiamai ir turi nedaug šalutinio poveikio, o būtent šalutinis poveikis yra daugelio vaikams skirtų vaistų problema“, sako dr. Mary Fristad, Ohajo valstijos universiteto Wexner medicinos centro klinikinės vaikų psichologijos specialistė.

Jos nuomone, toks kombinuotas gydymas gali sumažinti irzlumą, pagerinti savivertę ir dėmesio sutelkimą, taip pat valgymo ir miego įpročius, praneša sciencedaily.com.

Dr. M. Fristad jau beveik 20 metų tyrinėja psichoterapijos ir omega-3 rūgščių poveikį tokiems ligoniams. Ji teigia per tą laiką matanti didelę pažangą suvokiant, kaip vaistai, psichoterapija ir mityba veikia biologinius smegenų sutrikimus, tačiau gana mažai buvo žinoma apie šių priemonių poveikį vaikams.

„Vaikus mes gydome labai veiksmingais vaistais, tačiau jų šeimos neturi strategijos, kaip elgtis su vaikų nuotaikos sutrikimo simptomais“, sako dr. M. Fristad. Jos vertinimu, be ligonį palaikančios aplinkos negalima tikėtis, kad jam padės gydymas vien tik vaistais arba mitybos keitimas.

Tai paskatino M. Fristad imtis kelių tyrimų, kad būtų sukurtas ir įvertintas gydymo modelis šeimoms su vaikais, tuirnčiais nuotaikos sutrikimų.

Metodas pavadintas psichologinė mokomoji psichoterapija (PMP), jis moko tėvus ir jų vaikus, kaip elgtis su sutrikimo simptomais ir valdyti emocijas. Šeimos taip pat mokomos, kaip ieškoti pagalbos psichinės sveikatos apsaugos sistemoje ir bendravimo įgūdžių, kad būtų susitvarkyta su sutrikimu. PMP galima mokytis grupiniuose užsiėmimuose arba individualiuose terapijos užsiėmimuose.

M. Fristad, kuri taip pat yra Ohajo valstijos Medicinos koledžo profesorė, tyrimams gavo lėšų iš Ohajo psichinės sveikatos departamento ir Nacionalinio psichinės sveikatos instituto plėtoti PMP programą.

Turėdama įrodymų, kad PMP veiksminga, M. Fristad pasitelkė vaikų psichiatrus, kad atliktų vaikų su depresija ir nepagrindinių formų dvipoliu sutrikimu tyrimus apie PMP taikymą kartu su omega-3 papildų vartojimu.

Tyrime dalyvavusi dr. Barbara Gracious iš Nacionalinės vaikų ligoninės pastebi, kad daugiau omega-3 polinesočiųjų riebiųjų rūgščių vartojančiose gyventojų grupėse nustatoma mažiau psichikos sutrikimų, be to, yra žinoma, kad omega-3 padeda apsisaugoti nuo širdies ir kraujagyslių, uždegiminių ir autoimuninės sistemos ligų.

Dabar atliekami du klinikiniai 7-14 metų amžiaus vaikų tyrimai naudojant placebą.

Mokslininkės yra įsitikinusios, kad psichoterapiją pradedant taikyti mažiems vaikams, jiems gali padėti išsiugdyti elgesio strategiją, kuri padės suaugus, be to, anksti pradėtas gydymas vaikus gali visiškai apsaugoti nuo rimtesnių nuotaikos sutrikimų išsivystymo arba jį pavėlinti.

Karštis, saulė, drėgnumas... Kokią įtaką oro sąlygos gali daryti mūsų nuotaikai?

Sunku patikėti, bet vasara gali liūdinti. Nors tai metų laikas, pasižymintis gausiausiu saulės šviesos kiekiu, tai toli gražu nereiškia, kad žmonės vasarą laimingiausi. Vieno tyrimo rezultatai rodo, kad tarp Nyderlandų gyventojų liūdesio ir depresijos mastai didžiausi būtent vasarą ir rudenį. Kitas tyrimas taip pat atskleidė keletą įdomių faktų: nors jo dalyvių nuotaikos orui gražėjant ėjo geryn, bet vasaros karščiai nuotaiką smukdė. Karštis taip pat siejamas ir su padidėjusia agresija. Tad jei karštą vasarą pasijutę liūdni, pikti ir norintys kam nors vožtelėti, savaitgaliui išvykite kur nors vėsiau, pataria psychologytoday.com.

Drėgmė taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų nuotaikoms. Dar XX a. pabaigoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad iš kelių veiksnių (saulės šviesos valandų per dieną, kritulių, oro temperatūros, vėjo krypties, drėgnumo, slėgio), drėgnumas padėjo geriausiai nuspėti žmogaus nuotaiką. Dienomis, kai oro drėgnumo lygis buvo aukštas, tyrimo dalyviai tikino buvę mieguisti, jiems buvo sunkiau susikoncentruoti, susikaupti. Kituose tyrimuose buvo aptiktas ryšys ir tarp didelio oro drėgnumo su padidėjusiu nuovargiu.  Oro drėgnumui sumažėjus, tyrimo dalyviai pranešė apie kur kas geresnę savijautą.

Vis dėlto, nors mokslininkai pateikia duomenų, rodančių mūsų nuotaikos priklausomybę nuo karščio, ši taisyklė galioja ne visiems be išimties. 2011 metais mokslininkų grupė iš Nyderlandų išskyrė keturias kategorijas žmonių, skirtingai reaguojančių į orus. Pirmieji – klasikiniai „vasaros mylėtojai“, save apibūdinantys kur kas laimingesniais sulėtomis, šiltesnėmis dienomis. Kiti  – „nekenčiantieji lietaus“ – ypač blogai jaučiasi, kai lyja. Be šių žmonių grupių, mokslininkai aptiko dar dvi kategorijas: „nekenčiančiuosius vasaros“, kurių nuotaika saulėtomis ir šiltomis dienomis subjūra,  ir „neveikiamuosius“ – šių nuotaikai orai žymesnės nuotaikos nedaro.