Tada ir nušauta stumbro patelė tampa panaši į šerną, ir mėšlini vandenys iš kartono gamyklos į marias išteka netyčia ir tik vieną kartą. Svarbu tinkamai sudėlioti formulę, kurią teks kartoti, kol melas virs šventa tiesa.

Svarbu pasirinkti tinkamą eterį savo teisingos versijos transliacijai. Kaip, pavyzdžiui, padarė buvusi šalies vadovė garsiajame filme "Valstybės paslaptis", kur jos viena patarėja po "tulpių pašto" skandalo vis kartojo ponios esą sakytus žodžius: "Juk aš nieko nepadariau."

Mes irgi nieko nepadarėme. Niekuo kalti ir verslininkai, nežinia, kiek laiko teršę Kuršių marias ir Baltijos jūrą, joje gyvenančias žuvis, kurias mes visi ne tik advento laikotarpiu taip mėgstame valgyti, nes žuvys yra sveikesnės nei mėsa. Ypač vaikams.

Tik ar kas nors garsiai pasakė jų mamytėms, kad tose žuvyse yra arseno, gyvsidabrio, pesticidų, naftos angliavandenilių, lakiųjų organinių junginių, nikelio?

Ne? Tada skanaus. Ir dėl to niekas nekaltas: nei tyrėjai, kurie ištyrė tas žuvis ir savo tyrimus paviešino internete (bet juos rasti gali tik tas, kas moka ieškoti), nei tie, kurie galbūt pamaitino jūrų gėrybes visu šiuo cheminiu gėriu, nes jie moka saldžiai kartoti: "Mes niekuo dėti, mes nekalti, tai buvo nelaimingas atsitikimas, avarija, o kad prokurorai ten atsirado tą akimirką toje vietoje, tai gal čia buvo kokia diversija? O jums dar ir smirda kažkas? Tai gal jūs patys? Ir apskritai mums šitas skandalas – kaip nuo žąsies vanduo."

Tokia štai komunikacija, kurią svarbu gerai sukomunikuoti, kad šventas melas (visų sraigtelių labui) virstų šventa tiesa.

Tada bus ir lapė soti, ir žuvys sveikos visomis prasmėmis.