Dabar tokia sutartis privaloma, kai parama viršija 14,5 tūkst. eurų.

Iniciatyvinės grupės teigimu, tokį reikalavimą Europoje taiko tik Lietuva, jis apsunkina paramos teikimą šalyje, o jį lengvinti reikia, ypač krizių metu.

Kreipimąsi inicijavo MO muziejus, jam pritaria organizacijos „Blue / Yellow”, „Lietuvos Raudonasis Kryžius”, Lietuvos krepšinio federacija, Vilniaus ir Kauno krepšinio klubai „Rytas“ ir „Žalgiris“, „Aukok.lt”, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, „Jaunimo linija”, įmonė „Darius Zubas Holding“, Lietuvos verslo konfederacija, teigiama pranešime.

NVO sektoriuje žinomas ne vienas atvejis, kai dėl šio ribojimo ir nenorėjimo gaišti laiko notarinėms procedūroms, rėmėjai skyrė iki 14,5 tūkst. eurų paramos vietoje 50 ar 100 tūkst. eurų.

„Būtinybė kreiptis į notarą potencialius rėmėjus veikia demotyvuojančiai dėl laiko sąnaudų ir procedūrų. Paramos skyrimas dažnai yra ir emocinis sprendimas, tiek laimės, tiek nelaimės atvejais reikalaujantis ir greičio, todėl lankstumas čia yra irgi svarbus“, – pranešime sakė MO muziejaus vystymo vadovas Mindaugas Morkūnas.

„NVO sektoriuje žinomas ne vienas atvejis, kai dėl šio ribojimo ir nenorėjimo gaišti laiko notarinėms procedūroms, rėmėjai skyrė iki 14,5 tūkst. eurų paramos vietoje 50 ar 100 tūkst. eurų“, – pridūrė jis.

Pasak M. Morkūno, Lietuvos mecenavimo įstatyme įvardinamos paramos sumos bendruomenių, savivaldybės, nacionaliniams mecenatams atitinkamai yra 50 tūkst., 150 tūkst., 250 tūkst. bei 1 mln. eurų.

„Tai lyg ir indikuoja nacionalinius paramos lūkesčius ir jie gerokai skiriasi nuo 14,5 tūkst. eurų paramos barjero, kurio dydžio nustatymas šių dienų ekonominėmis aplinkybėmis nėra pagrįstas“, – teigė muziejaus atstovas.

Teisingumo ministerija BNS nurodė gavusi nevyriausybininkų kreipimąsi.

„Teisingumo ministrė ministerijos ekspertams pavedė įvertinti argumentus dėl privalomos notarinės sutarties. Šiuo metu analizę vykdo ministerijos grupė, atsakinga už teisinių paslaugų politiką“, – sakė teisingumo ministrės atstovas Paulius Žeimys.

Notarinės sutarties reikalavimas paramai yra numatytas Civiliniame kodekse.

Pasak M. Morkūno, siūlymas niekaip nepakeistų kitų įstatymuose numatytų nuostatų dovanojimo sandoriams, o išimtinai tik sudarytų palankesnes galimybes teikti paramą.

Laisvės frakcijos atstovo Mariaus Matijošaičio siūlomą Civilinio kodekso pataisą įvertinusi TM siūlo Vyriausybei iš principo pritarti iniciatyvai. Išvadą kitą savaitę svarstys Ministrų kabinetas.

Parlamentaras M. Matijošaitis siūlo Civiliniame kodekse įrašyti, kad nepilnamečiai nuo 16 metų su tėvų ar rūpintojų sutikimu gali eiti jaunimo nevyriausybinių organizacijų vadovų pareigas.

Visgi TM pastebi, kad nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų su tėvų sutikimu gali sudaryti sandorius, taip pat – patys disponuoti savo pajamomis, sudaryti smulkius sandorius, tačiau organizacijos kaip juridinio asmens vadovo atsakomybės didesnės – jis sudaro sandorius, priima ir iš darbo atleidžia darbuotojus.

TM vertinimu, reikia aiškiai apibrėžti, kokia apimtimi nepilnametis turėtų vykdyti vadovo įgaliojimus ir prisiimti teisinę atsakomybę už jų vykdymą – ar visa apimtimi, ar siauresne.

Ministerijos teigimu, norint nepilnamečiui suteikti juridinio asmens vadovo įgaliojimus ir nustatyti visišką civilinę atsakomybę, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, reikėtų nustatyti individualaus atvejo įvertinimo tvarką, kuri galėtų būti panaši į Civiliniame kodekse nustatytą emancipacijos institutą.

Taip pat galimas variantas – siauriau nustatyti nepilnamečiam juridinio asmens vadovui suteikiamų įgaliojimų apimtis, o šias funkcijas galėtų vykdyti kiti juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, turintys visišką civilinį veiksnumą.

M. Matijošaitis teigia, kad leidus nepilnamečiams vadovauti nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms atsivertų daugiau galimybių jauniems žmonėms, o šiuo metu yra susiklosčiusi ydinga praktika, kai tokioms organizacijoms faktiškai ir juridiškai vadovauja skirtingi žmonėms.

Jo vertinimu, gimnazijos amžiaus jaunuoliai mažesniuose rajonuose turi puikias galimybes augti, rodyti iniciatyvumą, ieškoti projektinio ar kitokio finansavimo, tačiau jų galimybes riboja tai, kad neturi aiškios galimybės vadovauti JNVO ir taip „prisidėti prie savanoriškos, pilietiškos veiklos savo bendruomenėje“.

„Nevyriausybinio sektoriaus vaidmuo ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją, vėliau kilus neteisėtos migracijos bangai ir prasidėjus karui Ukrainoje, – Seimo kanceliarijos pirmadienį išplatintame pranešime cituojama parlamento vadovė. – Įvairiausiose veiklos srityse – nuo socialinių, kultūrinių paslaugų teikimo iki pagalbos neįgaliesiems, žmogaus teisių apsaugos, aplinkosaugos – veikiančios NVO susitelkė, jose dirbantys savanoriai, neskaičiuodami nei valandų, nei resursų kartu su valstybės institucijomis ir įstaigomis teikė tokią pagalbą, kokia reikalinga konkrečiu metu, lanksčiai ir operatyviai reagavo į kintančius visuomenės poreikius, mobilizavo gausias savanorių pajėgas.

Pasak V. Čmilytės-Nielsen, šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja Pasaulinės NVO dienos kaip atmintinos, nors galiojančiame Atmintinų dienų įstatyme numatytos su kitomis atitinkamomis organizacijomis ar institucijomis susijusios dienos.

„Pasaulinę NVO dieną įtraukti į atmintinų dienų sąrašą svarbu keliais aspektais. Pirmiausia taip pripažintume ir įvertintume, kokia svarbi yra viešosios politikos srityse veikiančių NVO veikla. O papildomas dėmesys, tikėtina, būtų ir papildoma paskata dar daugiau Lietuvos žmonių patiems imtis iniciatyvos, aktyviau ir masiškiau dalyvauti pilietinių organizacijų veikloje ir prisiimti atsakomybę už bendruosius valstybės reikalus“, – teigia Seimo pirmininkė.

Pirmą kartą minėti šią dieną pasiūlyta 2010 metais. Šiuo metu Pasaulinė NVO diena minima beveik 90 pasaulio valstybių.

Šešėlinę ataskaitą dėl Lietuvos pažangos įgyvendinant Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą parengusios NVO pažymi, kad pažeidžiamų grupių skurdo ir atskirties rodikliai nesikeičia metai iš metų, o situacijai keisti reikia ne tik teisėkūros iniciatyvų, bet ir pokyčių visuomenėje.

„Turim tam tikrų pokyčių žmogaus teisių srityje, bet juos apibūdinčiau kaip drungnus. Pasaulio kontekste tiek pokyčiai translyčių asmenų teisių srityje, tiek lytiškumo ugdymo srityje tikrai nebūtų vadinami kaip geriausias praktikas atitinkantys pakeitimai, bet Lietuvos kontekste tai, kad ir nedideli, bet žingsniai į priekį“, – per spaudos konferenciją Seime antradienį sakė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė.

Turim tam tikrų pokyčių žmogaus teisių srityje, bet juos apibūdinčiau kaip drungnus.

Žmogaus teisių centro vadovė pastebėjo, kad iki šiol nėra suteikta apsauga tos pačios lyties poroms, mažai keičiasi ir romų situacija, kurie išlieka tarp labiausiai marginalizuotų grupių, nors visuomenės požiūris į juos truputį pagerėjo.

„2022 metais atlikta apklausa rodo, kad daugiau nei pusė, t. y. 58,6 proc. Lietuvos gyventojų, neorėtų kaimynystėje gyventi su romais, prieš trejus metus šis skaičius buvo  62,8 proc., ir nors romai išlieka viena labiausiai marginalizuotų grupių Lietuvoje, ta distancija po truputį tirpsta ir mažėja“, – kalbėjo J. Juškaitė.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pažymėjo, kad kas penktas Lietuvos gyventojas susiduria su skurdo rizika, ir net minimaliai algai perkopus skurdo rizikos ribą išlaikytinių turinčių žmonių situacija nepagerės.

„Riba, nuo kada žmogus laikomas skurstančiu, 2021 metais buvo 483 eurai, atkreiptinas dėmesys, kad minimali mėnesinė alga nesiekė šitos ribos, vadinasi žmonės, kurie dirba už minimalų atlyginimą ir juo labiau turi išlaikytinių, susiduria su skurdo rizika. Yra prognozuojama, kad nuo šių metų ši tendencija keisis ir minimali mėnesinė alga viršys skurdo rizikos ribą, deja, tai neišspręs problemos, kai žmogus turi išlaikytinių ir ta suma tuomet asmeniui šeimoje ženkliai sumažėja“, – kalbėjo A. Adomavičienė.

„Skaičiai byloja, kad kas penktas Lietuvoje susiduria su skurto rizika, šie skaičiai nesikeičia jau daug metų ir mes kaip valstybė šioje srityje stagnuojam“, – reziumavo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė teigė, kad negalią turintys žmonės nuo mažens atskiriami nuo visuomenės ir didelę įtaką tam turi ne tik teisės aktai, bet ir visuomenės požiūris.

„Žmonės su negalia pagal Europoje skaičiuojamą skurdo ir atskirties rodiklį yra viena didžiausių grupių Europoje, patirianti vieną didžiausių skurdo ir socialinės atskirties mastą, tai apie 43 procentai, ir to priežastimi gali būti tiek įsisenėję stereotipai ir vyraujančios neigiamos nuostatos, bet ir paslaugų trūkumas ir izoliacija, kuri prasideda nuo žmonių su negalia ankstyvojo gyvenimo periodo“, – pažymėjo D. Juodkaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad specialiosiose mokyklose ar klasėse vis dar mokosi apie trečdalis vaikų su negalia, ir, nors nuo 2024 metų pradeda veikti traukiojo ugdymo reforma, kai bendrojo ugdymo mokyklos turės būti pasiruošusios priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bet visuomenės nuomonė tam nėra pakankamai palanki.

„Visuomenės nuostatos yra pakankamai kritiškos, nes tik apie pusę, 43 proc. respondentų, sutinka, kad vaikai su negalia turėtų mokytis kartu su kitais vaikais bendrojo lavinimo mokyklose. Tokia atskirtis ir vyraujanti nuostata nuo mažens atskiria vaikus, studentų su negalia yra maždaug vienas procentas aukštosiose mokyklose, o užimtume dalyvauja tik 29 proc. ir tai ne vienus metus nekintantis rodiklis“, – kalbėjo D. Juodkaitė.

Lietuvoje veikiančios NVO šešėlinę ataskaitą dėl Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto įgyvendinimo išsiuntė Jungtinių Tautų (JT) Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetu.

Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas buvo priimtas 1966 metais, jo įgyvendinimo priežiūrą vykdo JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas. Lietuva prie šio pakto prisijungė 1992 metais ir dėl jo įgyvendinimo oficialias ataskaitas teigė 2004 bei 2014 metais.

Kaip pažymi nevyriausybininkai, vadinamosios šešėlinės ataskaitos yra pasaulyje įprasta nevyriausybinių organizacijų veiklos praktika, kuria siekiama atskleisti NVO dirbant su pažeidžiamomis grupės pastebėti žmogaus teisių apsaugos trūkumai.

– Povilai, kaip sekasi vadovauti Nevyriausybinių organizacijų tarybai? Ar amžius netrukdo eiti šių atsakingų pareigų?

– Manau, kad amžius ne problema ir neturėtų ja būti, jei gebi atlikti savo pareigas. Amžiaus prizmė gali tik suteikti kitokią, šviežią, perspektyvą ir padėti atrasti kitokių sprendimų. NVO taryboje kaip pirmininkas pradėjau dirbti prieš tris mėnesius. Nors pareigos naujos, sekasi gerai. Šiuo metu rengiame tarybos darbo planą, kuris tuo pat metu įgyvendintų ir NVO tarybos strategiją, suteiktų naujų galimybių organizacijoms, veikiančioms Kauno mieste. Tikiu, kad per ateinančią kadencijos dalį dirbsime kokybiškai ir koncentruosimės į tai, ko išties reikia kauniečiams.

– Kaip visuomeninės iniciatyvos gali keisti mūsų visuomenę ir kurti ateitį? Ar svarbu būti pilietiškam?

– Yra posakis, kad NVO yra ketvirtoji valstybės valdžia, kadangi NVO gali veikti čia ir dabar ir būti jungtis tarp institucijų ir žmonių. Šiuo metu gyvename labai įtemptoje situacijoje dėl pandemijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą. NVO, kurios jungia begales žmonių, kuria procesus, svarbius valstybei, greičiau reaguoja ir išvengia biurokratinių procesų. NVO atlieka ir labai svarbią pareigą valstybei – rūpinasi skirtingomis sritimis: socialiniais, akademiniais ar kitais klausimais. Apibendrinus vienu žodžiu – tai jungtis. Būti pilietiškam yra labai svarbu. Pilietiškumo sąvoką galime suvokti kiekvienas kitaip. Man – tai laisvės, nepriklausomybės ir pilietinio tapatumo šventimas ir saugojimas.

– Kas, tavo supratimu, yra laimingas žmogus? O sėkmingas?

– Laimingas žmogus yra tas, kuris mėgaujasi šia akimirka: kaip sakoma dainoje: „Laimingi laiko neskaičiuoja.“ Jie mėgaujasi gyvenimu. Aš dažnai tiek sau, tiek aplinkiniams sakau, kad svarbiausia yra požiūris, tad nepamirškime rožinių akinių ir pasidžiaugti tuo, ką turime. Sėkmingas nebūtinai tas žmogus, kuris daug pasiekęs karjeroje, svarbiausia – tai laimingas ir asmeninę sėkmę atradęs žmogus. Svarbu džiaugtis mažais laimėjimais ir suprasti, kad tai padeda tapti sėkmingam.

– 2022-ieji paskelbti Jaunimo metais. Vieni žavisi šiuolaikiniu jaunimu, kiti turi jam daug priekaištų. Tavo manymu ir matymu – koks Lietuvos jaunimas? Kokie jam šiandien tenka didžiausi iššūkiai?

– Lietuvos jaunimas yra labai įvairiapusis, turime labai daug skirtingų jaunimo grupių, jos visos vienodai svarbios. Dažnai girdime, kad jaunimas yra neaktyvus ar nieko neveikia, bet tai nelabai geras požiūris, kadangi kiekvienas jaunuolis yra unikalus ir savotiškai aktyvus savo terpėje, pagal savo interesus. Neturėtumėme taip apibendrinti viso jaunimo. Dažnai užmirštame, kad Lietuvoje jaunas žmogus yra nuo 14 iki 29 metų, kiekvienas turi savų veiklų, klausimų ar problemų. Būtent tai, kad į jaunimą žiūrima kaip į mažiau galintį, gebantį ar dar neturintį patirties, ir yra jauno žmogaus iššūkis. Labai džiaugiuosi, kad šis požiūris keičiasi. Pavyzdys yra galimybė dalyvauti parlamento rinkimuose nuo 21 metų.

– Netrukus prasidėsiančiais mokslo metais būsi Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas. Ar baugina brandos egzaminai?

– Sakyčiau, kad jaučiu truputėlį nerimo, vis dėlto tai yra vienas iš žingsnių, kuris nulems ateities planus. Manau, jei ruošiesi, stengiesi, svarbiausia, nori, – viskas pavyks. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabius mokytojus, kuriuos galiu vadinti savo mentoriais: jie padeda ruoštis ir visuomet padrąsina. Nors ir yra baimės, ji – tik adrenaliną garantuojantis varikliukas, padedantis nesustoti vietoje.

– Gal jau apsisprendei, kokias studijas pasirinksi baigęs mokyklą? Su kokia profesine veikla sieji savo ateitį?

– Tikiu, kad dalis moksleivių nežino savo planų ir tai nėra blogai. Savęs pažinimo kelias yra ilgas. Aš jau kurį laiką žinau, kad rinksiuosi teisės studijas ir to kryptingai siekiu. Mane žavi teisininko profesija. Tai labai plati sritis, kurioje yra didelė karjeros laisvė. Mano aistra – tiek teisė, tiek politiniai procesai. Manau, labai svarbu daryti tai, ką mėgsti ir kas patinka.

–  Ką manai, jei reikės atlikti privalomąją karo tarnybą? Ar šių dienų karo kontekste kariuomenė turi būti privaloma visiems?

– Jei reikės ir mane pakvies, atliksiu. Tačiau noriu pabrėžti, kad matau labai didelę prasmę alternatyvioje karo tarnyboje, turėtume tam skirti daugiau dėmesio. Svarbu pradėti nuo pat mokyklos, tam galima išnaudoti pilietiškumo pamokas, kad turėtume bendrųjų žinių apie kariuomenę ir žinotume, ką daryti užklupus karui.

– Šių metų gegužę pelnei III vietą Seimo organizuotame Demokratijos žinių konkurse. Kodėl, tavo nuomone, piliečiams reikia suvokti demokratijos principus?

– Tai yra mūsų laisvės forma, dalykas, kurį mūsų tėvai ir seneliai iškovojo mums visiems. Demokratija yra laisvės žiedas, dalykas, kuris išlaisvino ir leidžia kiekvienam būti išgirstam. Turime ją saugoti ir toliau Lietuvoje puoselėti demokratijos principus. Džiaugiuosi, kad mokykloje galime pamatyti demokratijos pavyzdžių: tai ir mokinių savivaldos, mokyklos taryba ar kiti, kiekvieną dieną mus supantys, procesai.

– Kokia buvo tavo vasara? Ką spėjai nuveikti per atostogas?

– Sakyčiau, kad man tai buvo darbostogos, leidžiančios daryti tai, kas patinka, ir asmeniškai tobulėti. Kartu su kolegomis dalyvavau Europos jaunimo konferencijoje, kurioje gilinomės į Europos jaunimo dialogo procesą ir jaunimo tikslus. Taip pat dalyvavau Lietuvos moksleivių sąjungos Vasaros forume. Be abejo, mėgavausi laisvalaikiu, gamta, bendravimu su draugais. Keliavau po Lietuvą, juk svarbu atrasti ir tai, ką turime visai šalia.

– Kaunas vadinamas akademinio jaunimo miestu. Kaip manai, ar čia verda visavertis gyvenimas? Ar jaunimui patogu gyventi mūsų mieste?

– Kaunas yra tobulas miestas jaunimui, kiekvienas čia atras jį dominančią veiklą, organizaciją ar projektą. Turime daug galimybių jauniems žmonėms, prie to prisideda ir NVO, ir projektai. Be to, Kaunas yra šiuolaikinė kultūros sostinė, kupina koncertų ir renginių. Turime ir daug jaunimui patrauklių erdvių, kavinių, tad jaunimui gyventi Kaune yra patogu.

– Ar turi laisvalaikio pomėgių?

– Mano gyvenime labai didelę dalį užima muzika: dainuoju ne tik duše, bet ir mokyklos muzikos studijoje, chore, tai yra mano vienas iš didžiausių pomėgių. Taip pat patinka turiningi pokalbiai su draugais ir pasivaikščiojimai po mūsų mylimą Kauną.

– Daugelis specialistų konstatuoja šių dienų jaunimo įnikimą į socialinius tinklus ir jų keliamus pavojus. Ar išties jauni žmonės šiandien mieliau gyvena virtualioje realybėje?

– Iš pirmo žvilgsnio taip gali pasirodyti, tačiau kuo toliau, tuo labiau jaunam žmogui yra svarbus gyvas ryšys. Po pandemijos ir nuotolinio gyvenimo išmokome dar labiau saugoti artimą kontaktą. Nors virtuali realybė ar socialiniai tinklai yra didelė dalis jauno žmogaus gyvenimo, nemanau, kad esminė. Jaunas žmogus tikrai gyvena įvairiapusį ir turiningą virtualų ir realų gyvenimą. Nepamirškime, kad socialiniai tinklai ne tik skiria, bet ir jungia jaunus žmones, padeda atrasti bendraminčių.

– Koks tavo santykis su sportu? Ar propaguoji sveiką gyvenseną, domiesi tvarumo idėjomis?

– Man sportas yra dalykas, kuris leidžia subalansuoti save ir stiprinti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tai padeda atrasti ir apmąstyti save. Tai ir labai svarbi dedamoji dalis, siekiant išlaikyti gerą emocinę sveikatą. Svarbu visuomet judėti ir nesustoti. Tvarumas taip pat man artimas, stengiuosi gyventi kuo tvariau ir į tai žiūriu itin rimtai.

– Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, kuris dar ieško savęs ir savo krypties?

– Nėra blogos krypties, tad mano patarimas jaunam žmogui – būti atviram galimybėms ir suprasti, kad tai tik pradžia: galima klysti ir bandyti iš naujo. Neturėtume bijoti ir karjeros ir mokslų pertraukos (angl. gap year). Tai yra neribotų galimybių metai, leidžiantys atrasti save. Mano viena mėgstamiausių citatų: „Muzikantai išeina į pensiją tada, kai juose nebelieka muzikos.“ Tad linkiu, kad muzika niekuomet neišsikvėptų ir vestų į priekį, o kryptis ateis savaime.

Anot jo, nors Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) kiekvieną dieną pateikia apgręžtų neteisėtų migrantų skaičių, vis tik, pažymi M. Šulskus, konkretūs duomenys apie asmenis nėra pateikiami. Dėl šios priežasties „Sienos grupės“ atstovas kelia klausimą, ar dėl humanitarinių priežasčių į šalį įleisti piliečiai nėra Baltarusijos opozicijos atstovai. VSAT atstovas Giedrius Mišutis tikina, kad visiems besikreipiantiems informacija yra pateikiama be jokių paslapčių bei patvirtina, kad didžioji dalis į šalį įleistų asmenų iš tiesų yra baltarusiai.

M. Šulskus: didžiausias mūsų rūpestis – informacinis vakuumas

Pabėgėliams ir migrantams humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos „Sienos grupė“ atstovas M. Šulskus tikina, kad, siekiant neteisėtai sieną mėginusiems asmenims padėti, nerimą kelia VSAT sudarytas informacinis vakuumas. Mat, pažymi M. Šulskus, yra pateikiama tik neteisėtų mėginimų kirsti sieną statistika, tačiau konkreti informacija apie migrantus, anot M. Šulskaus, nėra viešinama.

„Neseniai VSAT atstovas sakė, kad nuo birželio iki rugpjūčio dėl humanitarinių priežasčių buvo įleisti 36 žmonės. Tačiau mes nežinome, kokių tai pilietybių žmonės, nes gali būti, kad pastarąjį skaičių sudaro ir Baltarusijos opozicijos žmonės, kurie įleisti ne dėl humanitarinių priežasčių, tokių kaip sveikata ar amžius. Todėl mūsų didžiausias rūpestis yra informacinis vakuumas“, – komentuodamas situaciją pasienyje Eltai teigė M. Šulskus.

Kreipėmės išsiaiškinti, tačiau buvo atsakyta, kad dėl asmens duomenų apsaugos apie šį atvejį informacijos neteiks.

Anot „Sienos grupės“ atstovo, kai į VSAT kreipiamasi dėl konkrečių atvejų, informacija dėl asmens duomenų apsaugos yra pateikiama tik iš dalies. Kita vertus, M. Šulskui kyla klausimas, ar apskritai duomenys apie neteisėtus migrantus yra renkami.

„Mes kreipiamės dėl konkrečių atvejų. Pavyzdžiui, pasitaikė keistas atvejis, kai migrantės iš Sirijos – motina su keturiomis dukromis, iš kurių trys buvo nepilnametės, – buvo bene dvidešimt dienų apgręžinėjamos. Kreipėmės išsiaiškinti, tačiau buvo atsakyta, kad dėl asmens duomenų apsaugos apie šį atvejį informacijos neteiks. Kaip suprantu, kokybinė informacija apie apgręžtų asmenų amžių, pilietybę net nėra renkama. Tikriausiai renkama tik apie įleistus dėl humanitarinių priežasčių“, – kalbėjo jis.

VSAT atstovas: informacija suteikiama visiems besikreipiantiems

Vis dėlto VSAT atstovas Giedrius Mišutis tikina, kad visi duomenys besikreipiantiems yra suteikiami.

„Jei nesikreipiama, informacijos ir nėra. Kiekvieną dieną skelbiame, kiek yra apgręžiama, o jei kas turi kitų pjūvių, informacija suteikiama pradedant nuo žurnalistų ir baigiant kitais besikreipiančiais“, – teigė G. Mišutis.

Mes skelbiame viską, kas yra aktualu, o kai ateina laikas, duomenys – apibendrinami. Jokių paslapčių nėra.

Be to, G. Mišutis patvirtina, kad kone visi į Lietuvą dėl humanitarinių priežasčių įleisti asmenys yra Baltarusijos piliečiai.

„Yra įleista apie keturiasdešimt. Tai asmenys, kurie neteisėtai kirto sieną ir jiems buvo suteikta teisė pasilikti Lietuvoje. Yra įvairių istorijų, bet didžioji dauguma yra baltarusiai, pasitaiko ir Rusijos piliečių, kurie bando patekti į saugią šalį – į Lietuvą“, – pridūrė jis.

VSAT atstovas atkreipia dėmesį, kad kiekvienu neteisėto sienos kirtimo atveju situacija yra vertinama individualiai, todėl yra pasidomima ir apie asmenis.

„Vertina, ar žmogui gresia akivaizdus pavojus, ar jiems reikalinga medicininė pagalba, nes neretai, jei skundžiamasi, kviečiama pagalba. Žinoma, Baltarusijos pilietis yra preliminariai vertinamas šiek tiek kitaip negu ekonominis emigrantas, kuris ieško geresnių gyvenimo sąlygų ir kuriam Lietuva yra tik tarpinė stotelė. Tai pamatyti nesudėtinga . O su asmenimis, patiriančiais grėsmes dėl politinių aplinkybių Baltarusijoje, situacija yra kitokia“, – teigė G. Mišutis.

„Mes skelbiame viską, kas yra aktualu, o kai ateina laikas, duomenys – apibendrinami. Jokių paslapčių nėra“, – komentavo VSAT atstovas.

ELTA primena, kad nuo praėjusių metų rugpjūčio 3 dienos, kai VSAT suteikta teisė apgręžti neleistinose vietose iš Baltarusijos bandančius sieną kirsti neteisėtus migrantus, jų iš Baltarusijos į Lietuvą neįleista 12 863. Vis tik dėl savo migrantų apgręžimo politikos Lietuva susilaukė kritikos. Žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ sukritikavo Lietuvos veiksmus sprendžiant migrantų krizę ir paragino sustabdyti apgręžimo politiką – paleisti visus prieglobsčio prašytojus ir neteisėtus migrantus.

– Ar naujos pareigos jums buvo netikėtos?

– Tai buvo visiškai netikėta. Džiaugiuosi, kad NVO tarybos nariai išreiškė pasitikėjimą manimi.

– Kokia jūsų patirtis dirbant šioje srityje?

– Jau treti metai esu Domeikavos kaimo bendruomenės centro pirmininkė ir aktyviai vykdau veiklą. Antra kadencija iš eilės esu Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjungos valdyboje. Esu išrinkta pirmininko pavaduotoja Ramučių kultūros centro taryboje. Gilinuosi į NVO sektorių, jų problemas ir galimybes dalyvaudama įvairiuose mokymuose, diskusijose, forumuose.

– Ar nebus sunku suderinti darbą, turimas ir naujas pareigas, juk viskam reikia laiko?

– Tai tik laiko planavimo klausimas. Manau, kuo daugiau darai, tuo labiau išmoksti tikslingai planuoti savo laiką, kad galėtum viską suspėti.

– Kokius darbus laikote svarbiausiais, kuriuos pavyko nuveikti būnant Domeikavos kaimo bendruomenės centro pirmininke?

– Per beveik trejus metus pavyko laimėti ne vieną projektą, kuriems buvo gautas finansavimas. Dauguma projektų turi tęstinumą ir vienas kitą papildo. Vis dėlto manau, kad didžiausias pasiekimas yra stipri partnerystė ir nuolatinis bendradarbiavimas.

Džiaugiuosi, kad mūsų idėjas visada palaiko ir joms pritaria Domeikavos seniūnė Lina Mišeikienė. Labai svarbus yra nuolatinis bendradarbiavimas su pagrindiniais partneriais: Kauno rajono Ramučių kultūros centro Domeikavos laisvalaikio salės organizatore, Kauno rajono Domeikavos gimnazija, VšĮ Kauno tvirtovės parku, verslo atstovais ir kitais mūsų socialiais partneriais. Toks bendradarbiavimas yra didžiausias pasiekimas, nes drauge galima nuveikti daugiau prasmingų darbų.

– Kokie artimiausi planai Domeikavoje?

– Toliau įgyvendinti pradėtus projektus ir plėtoti naujas idėjas. Dalyvauti projektiniuose konkursuose, inicijuoti bendruomenę telkiančias veiklas.

– Ar ši vietovė specifinė?

– Domeikavos kaimas yra didžiausio kaimo statusą turinti gyvenvietė Lietuvoje, kuriame deklaruota 5 815 gyventojų. Domeikavos seniūnija susideda net iš keturiolikos skirtingų kaimų.

Nuostata: R.Butkuvienė įsitikinusi: kuo daugiau darai, tuo labiau išmoksti tikslingai planuoti savo laiką, kad galėtum viską suspėti. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugumoje Lietuvos kaimų gyventojų skaičius mažėja, o Domeikavoje nuolat didėja, gyvena daug jaunų šeimų su mažamečiais vaikais. Šis kraštas turi įdomią istoriją, apie kurią dar mažai kas žino. Gyventojams ir svečiams siūlome pažinti savo kraštą per organizuojamą žygį.

Domeikava išskirtinė ir tuo, kad yra priemiestinė gyvenvietė, esanti vos už kelių kilometrų nuo Kauno miesto centro, todėl didžioji dalis gyventojų renkasi laisvalaikį leisti mieste. Nesame atokus kaimelis, kurio žmonėms vietos renginiai yra vienintelė pramoga, tad kyla iššūkių suvienyti žmones. Tačiau idėjų, iniciatyvų palaikymo turime nemažai, tai leidžia nesustoti ir judėti pirmyn.

– Kaip pavyksta suderinti senbuvių ir naujakurių norus, pageidavimus?

Svarbu kiekvienam save įprasminti padedant kitam, nesitikint grąžos.

– Senbuviai turi savo tradicijas, o naujakuriai nori kurti savas. Stengiamės išlaikyti senas tradicijas, tačiau kartu atsižvelgiame ir į naujus norus bei pastebėjimus. Ne viską pavyksta taip greitai, kaip norėtųsi, įgyvendinti, dažnai viskam prireikia finansų, tad bandome ieškoti įvairių alternatyvų per projektus.

– Kokius tikslų sau keliate kaip Kauno rajono savivaldybės NVO tarybos pirmininkė?

– Labiau įsigilinti ir plačiau matyti NVO sektorių Kauno rajone, domėtis NVO problemomis ir ieškoti būdų joms spręsti. Tačiau svarbiausia yra bendras visų tarybos narių komandinis darbas.

– Koks yra NVO vaidmuo, galbūt jis keičiasi?

– Vis daugiau nevyriausybinių organizacijų pradeda teikti viešąsias paslaugas visuomenei, vaikams, seneliams, tiems, kuriems reikia pagalbos. Daugelis šių organizacijų atstovų dirba visuomeniniais pagrindais, savanoriauja, nes mato prasmę, nelaukia padėkos ir įvertinimo. Džiugu, kad tokių žmonių ir NVO organizacijų daugėja, kai kuriems sekasi geriau, kai kuriems sunkiau susitvarkyti su administracine organizacijos našta, tačiau įstatymų laikytis reikia.

Gerai, kad Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas tobulinamas, tačiau nevyriausybininkai per savo tikrus darbus ir savanorystes jau nespėja sužiūrėti šių pokyčių. Jau yra stiprių NVO, kurios turi patirties, daugiau ir drąsiau įgyvendina didelius projektus, nebijo didesnių įsipareigojimų.

– Ar NVO svarba ir reikšmė turėtų didėti, kas tai lemia?

– Manau, kad svarbu kiekvienam save įprasminti padedant kitam, nesitikint grąžos. Per įvairias savanoriškas veiklas žmonės realizuoja savo idėjas, jas pateikia visiems, galvoja apie kitus, kuo gali būti naudingi visiems. Juk NVO veiklos tikslas yra atliepti visuomenės poreikį, kurti pridėtinę vertę savo aplinkoje ir apskritai valstybėje.

Dažnai NVO organizacija atsiranda iš vietos poreikio išspręsti kokią nors aktualią problemą. Viskas gali prasidėti nuo vieno ar keleto žmonių iniciatyvinės grupės. Svarbu jų geri norai, aukojamas laikas ir dažnai asmeninės lėšos pradžioje. Manau, kad NVO reikšmė vis didės, nes tai galimybės įgyvendinti geras idėjas, telkti bendraminčius ir daryti gerus darbus, kur valstybinės įstaigos jau nespėja arba tam nebeužtenka resursų.

Tikiuosi, kad NVO augs ir netrukus galės teikti vis daugiau reikalingų paslaugų, personalas galės kelti savo kvalifikaciją, taps konkurencingas, galės save išlaikyti ir tobulėti paslaugų teikimo srityje, bet išliks nevyriausybinės organizacijos, atliepiančios viešąjį interesą ir prieinamos kiekvienam žmogui.

Komentaras

Paulius Visockas

Kauno rajono mero pavaduotojas

Paulius Visockas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kauno rajone veikia dvi skirtingos tarybos: bendruomeninių ir NVO. Nors jos yra skirtingos, dažnai painiojamos. Bendruomeninė organizacija jungia vieną koncentruotą tam tikrą teritoriją (žmonės susijungia teritorijos principu), o NVO veiklą vykdo nebūtinai vienoje teritorijoje, gali netgi visoje Lietuvoje. Tad šios organizacijos ne tik skirtingos, bet ir jų interesai skirtingi. Bendruomeninės organizacijos orientuotos į žmogų, o NVO – į veiklą.

Bendruomeninių organizacijų taryba Kauno rajone labai aktyvi ir padeda mums, o NVO taryba buvo gerokai pasyvesnė. Mes norime, kad ji būtų aktyvesnė, nes valstybės politika mus įpareigoja savo viešąsias paslaugas kuo didesne procentine dalimi atiduoti NVO sektoriui.

NVO tarybos funkcija – tartis, kalbėtis, teikti siūlymus, padėti formuoti politiką, todėl labai norėtume, kad ši nauja taryba duotų svarų impulsą, pateiktų minčių, kur judėti ir, žinoma, bendradarbiautų su rajono valdžia.

NVO taryba sudaryta pariteto principu: lygiomis dalimis atstovus delegavo savivaldybės administracija ir meras bei NVO sektorius. Iš viso taryboje yra keturiolika narių, tad pusę jų sudaro NVO sektoriaus atstovai. Todėl mūsų lūkestis buvo, kad NVO tarybai vadovauti turėtų tas žmogus, kuris tuo gyvena, pats priklauso NVO, kuris tiksliai žino, kokių problemų yra šioje srityje, kaip jas spręsti, kokių reikėtų teikti siūlymų. Džiaugiamės, kad mūsų siūlymai buvo išgirsti ir tarybai pirmininkaus nevyriausybininkas, o pavaduotojas, visa taryba padės generuoti mintis, jas toliau spręsti. Vietos valdžios atstovas bus NVO narių tarpininkas ir pagalbininkas NVO.

Šiuo metu Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas numato galimybę skirti Nevyriausybinių organizacijų fondui mažiausiai penktadalį užpraėjusių metų GPM, gyventojų paskirstytos ne pelno subjektams, taip pat tarp finansavimo gavėjų nėra Lietuvos Šaulių sąjungos.

Kaip teigia vienas pataisų iniciatorių, valdančiosios Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovas Justas Džiugelis, penkerius metus iš eilės yra tendencija, kad žmonės pasyviau skirsto gyventojų pajamų mokesčio dalį, o konkurencinė kova tarp nevyriausybinių organizacijų išlieka aštri.

„Įstatymo idėja ir prasmė yra pastiprinti tas sritis, t.y. nevyriausybinį sektorių ir Šaulių sąjungą būti labiau finansiškai nepriklausomais, stipresniais ir prisidėti prie mūsų visų gerovės ir saugumo kūrimo“, – pridūrė jis.

Įstatymo pataisas teikia konservatorių, „darbiečių“, frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovai.

Pasak J. Džiugelio, Nevyriausybinių organizacijų stiprinimo fondą galėtų administruoti Finansų ministerija arba Valstybinė mokesčių inspekcija.

Politikas pripažino, jog jei pataisos būtų priimtos, nuo to nukentėtų savivaldybių finansavimas. Vis dėlto jis akcentavo, kad savivaldybės nepanaudoja visų suplanuotų lėšų: 2020-aisiais jos nepanaudojo beveik 7 mln. eurų, skirtų socialinėms reikmėms.

Šauliai už savo nuosavas lėšas turi pirkti tiek uniformas, tiek apsaugos priemones, su migrantais – netgi specialiąsias priemones turėjome pirkti iš tų šalutinių, vadinkime, visuomeninių, suaukotų lėšų.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas Albertas Dapkus pabrėžė, kad šauliai, ypač pastaruoju metu „gana gausiai, motyvuotai ir neatlygintinai“ talkino valstybei kovojant su COVID-19 pandemija, neteisėtos migracijos krize, tačiau dalies priemonių įsigyti iš šiuo metu turimo finansavimo nepavyksta.

„Šauliai už savo nuosavas lėšas turi pirkti tiek uniformas, tiek apsaugos priemones, su migrantais – netgi specialiąsias priemones turėjome pirkti iš tų šalutinių, vadinkime, visuomeninių, suaukotų lėšų. Kažkoks papildomas finansavimas iš valstybės biudžeto nebuvo gautas. Tas užduotis vykdant, vis daugiau ir daugiau ateina prašymų, kurių mes negalime įvykdyti, būtent, nelegalių migrantų atveju. Tas papildomas finansavimas tikrai bus mums parama ir šiek tiek kompensuos mūsų praradimus dėl įsitraukimo į pagalbą“, – sakė A. Dapkus. 

Konservatorius Audronius Ažubalis sako, kad Šaulių sąjungos reikšmė per pastaruosius kelerius metus išaugo, šauliai dirbo ligoninėse, padėdami užtikrinti karantino reikalavimus patruliavo keliuose, o šiuo metu dirba pabėgėlių stovyklose, budi su pasieniečiais ir kariškiais.

Pasak jo, padidėjo ir organizacijos gretos, šią Lietuvos visuomeninę sukarintą organizaciją rimtai vertina ir Rusijos propagandos struktūros.

Jis sako, kad „įstatymas tikrai padės“ išlaikyti Šaulių sąjungos parengtumo lygį, nes dabar ji išlaikoma daugiausiai pačių šaulių lėšomis.

„Tikrai, šimtu, dviem ar trimis šimtais eurų tu neparengsi šaulio tarnybai“, – pabrėžė A. Ažubalis.

Savo ruožtu viešosios įstaigos „NVO teisės institutas“ vadovas Rytis Jokubauskas pabrėžė, kad NVO pastaraisiais metais tapo „gana didelė atrama valstybei dorojantis su įvairiomis krizėmis“, o jų buvimas valstybėje parodo „demokratijos sveikatos būklę“. Tačiau NVO vis dar susiduria su finansinio stabilumo iššūkiais, jos finansuojamos tik iš projektinių lėšų.

„Siūlymas, kad visos nepaskirstytos lėšos būtų nukreiptos į nevyriausybinių organizacijų fondą, yra labai logiškas ir padėtų sustiprinti nevyriausybinį sektorių, iš ko laimėtumėme mes visi“, – teigė R. Jokubauskas.

Šiuo metu Lietuvoje aktyviai veikia per 15 tūkst. nevyriausybinių organizacijų.

Lietuvoje veikiančios NVO jau kurį laiką gali Registrų centre nemokamai įregistruoti vadinamąjį NVO statusą, žymą, leidžiančią lengviau identifikuoti naudą visuomenei kuriančias asociacijas, labdaros ir paramos fondus ar viešąsias įstaigas.

Nuo praėjusių metų spalio šią žymą nemokamai įsiregistravo apie 830 skirtingų viešųjų įstaigų, labdaros ir paramos fondų bei asociacijų.

Didžioji dauguma (apie 80 proc.) NVO statusą turinčių juridinių asmenų yra įvairią naudą visuomenei kuriančios viešosios įstaigos. Maždaug 16 proc. save nevyriausybine organizacija identifikuoja asociacijos, o mažoji dalis tarp šią žymą įregistravusių yra labdaros ir paramos fondai.

Žvelgiant į NVO statuso registravimą geografiškai, dominuoja šalies didmiesčiai, kuriuose veikiančių organizacijų yra daugiausia. Tačiau pastebimu aktyvumu iš kitų savivaldybių išsiskiria Kėdainių, Raseinių bei Vilkaviškio rajone registruotos nevyriausybinės organizacijos. Šiuo metu šiuose regionuose galima rasti po kelias dešimtis organizacijų, turinčių NVO statusą.