Kuršių nerijos kopų smėlyje vasarą buvo galima pastebėti besišildantį vikrųjį driežą (lot. lacerta agilis).

Tačiau pajutę menkiausią pavojų, jie vikriai sprukdavo. Gamtininkai teigia, jog galime pasidžiaugti juos pamatę, nes Europoje šie driežai vis rečiau sutinkami, jie nyksta, nes vis mažiau lieka vietų, kurios tinkamos jiems gyventi.

Gyvena vikrusis driežas ten, kur daug saulės, o dirva sausa ir smėlėta – tokios vietos geriausios driežiškam „lizdui“ sukurti ir kiaušinius dėti.

Poravimosi metu patinėlių oda ryškiai pažaliuoja ir jie grumiasi, stumdosi dėl patelių dėmesio.

Atėjus laikui, driežienė išrausia nedideles duobutes, padeda 4–15 kiaušinėlių, užkasa juos šiltu smėliu ir sprunka savais reikalais.

Jei vasara šilta (plius 21–24 laipsnių Celsijaus), driežiukai išsirita per du mėnesius. Jie būna apie 5–6 cm ilgio.

Saulės išperintų driežiukų laukia nelengva gyvenimo pradžia, kad netaptų grobiu, turi saugotis ne tik paukščių, varlių, žalčių ar kokių žvėriūkščių, bet ir savo tėvų.

Anot gamtininkų, driežai nepažįsta savo vaikų, nes jų neperino, neglobojo, o paliko saulei auginti, taigi kanibalizmas tarp šių roplių yra norma.

Dažniausiai driežiukams pavyksta pasprukti plėšrių giminaičių nasruose palikus tik besiraitančią uodegą.

Štai ir praverčia vikriojo driežo gebėjimas nusilaužti uodegą ir vėliau ją vėl atsiauginti.

Subręsta jaunikliai po pusantrų ar dvejų metų, o išgyventi gali iki 12 metų.

Na, o rudenį, atvėsus orams, driežai pradeda ieškoti vietos, kur galėtų saugiai peržiemoti.

Žiemojimo urvelius išsikasa patys, įsitaiso apleistose pelių buveinėse ar glaudžiasi plyšiuose iki kito šiltojo sezono.

Lietuvoje plačiažnypliai vėžiai yra nykstanti rūšis, todėl juos gaudyti draudžiama.

Iš asmens buvo konfiskuoti du neleistino dydžio bučiukai ir keturi plačiažnypliai vėžiai.

Pažeidėjui už draudžiamu būdu sugautus vėžius gresia bauda iki 300 eurų, taip pat teks sumokėti aplinkai padarytą žalą – 60 eurų.

Aplinkosaugininkai primena – Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės nurodo, kad bučiukas vėžiams gaudyti privalo būti ne ilgesnis kaip 100 cm, ne platesnis kaip 50 cm ir ne aukštesnis kaip 50 cm arba ne didesnio kaip 100 cm pagrindo skersmens ir ne aukštesnis kaip 50 cm. Viršijant šiuos matmenis pažeidžiamos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės ir įrankis laikomas neleistino dydžio.  

„Kad nesumaišytumėte su invazinėmis rūšimis atkreipiame dėmesį, kad plačiažnypliai vėžiai užauga iki 20 cm. Ant žnyplių turi dantelius – tai vienas išskirtinių bruožų“, – sako Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnė Augustė Laurinaitytė.

Pasak aplinkosaugininkės, įsitikinti, kad tai plačiažnyplis vėžys, galite jį apvertę. „Apvertę šios rūšies vėžius matysite, kad jų žnyplės raudonos ir papilvė šarvo spalvos, priešingai nei invazinių rainuotųjų vėžių (jų papilvė nusėta tamsiai raudonais dryžiais)“, – aiškina A. Laurinaitytė.

Invaziniai rainuotieji ir žymėtieji vėžiai vietinius vėžius gali užkrėsti maru (o patys jam yra atsparūs) ir užimti buveines, todėl labai svarbu neperkelti invazinių rūšių į kitus vandens telkinius. Dėl šios priežasties invazinius žymėtuosius ir rainuotuosius vėžius galima gaudyti visus metus ir kiek tik norisi, nes taip padedama išlikti lietuviškiems vėžiams.

Nuo žmonių rankos nukentėjusiais, kaip paaiškėjo, lygiažvyniais žalčiais (lot. Coronella austriaca) šiuo metu rūpinasi biologas, egzotinių gyvūnų specialistas Gerardas Paškevičius. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti išniekinti trys minėtos rūšies ropliai buvo aptikti Jonavos rajone.

„Viduje sproginėjau iš pykčio. Apžiūrėjus vietą, kur slepiasi žalčiai, buvo 100 proc. aišku, kad jie buvo apipurkšti dažais tyčia! Tai įrodo po jų slėptuvėmis raudonai nudažytas smėlis. Vadinasi, piktavaliai pastebėjo žalčius ir specialiai juos išpurškė dažais. Jei įsižiūrėsite į vieną nuotrauką, pamatysite, jog net žalčiuko akys užpurkštos dažais...“, –socialiniame tinkle pasidalijęs lygiažvynių žalčių vaizdais piktinosi G.Paškevičius.

Pasiteiravus apie dabartinę retųjų roplių būklę, egzotinių gyvūnų specialistas neslėpė – gyvūnai vis dar raudonos spalvos, reikia sulaukti, kol prasidės odos nėrimosi procesas.

Gerardas Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Pastebiu, jog žalčiai jaučiasi ir elgiasi kitaip nei įprasta šiai rūšiai. Dabar gyvūnai netrikdomi. Jiems sudarytos visos sąlygos, paskatinsiančios odos nėrimąsi“, – portalui kauno.diena.lt sakė pašnekovas.

Neeilinis žiauraus žmogaus elgesio su nykstančiais ropliais atvejis pro akis nepraslydo ir Lietuvos zoologijos sodo specialistams. Pasak jų, lygiažvyniai žalčiai – Lietuvoje retenybė. Realiausia juos sutikti Dzūkijos miškuose. Taip pat kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje bei Suomijoje. Šios rūšies gyvūnai kaip ir dauguma roplių labiausiai mėgsta gerai saulės įšildomas vietas, pamiškes.

„Kiek pavyko įžiūrėti vaizdo įraše ir nuotraukose, žalčiai galėjo būti apipurkšti dažais, naudojamais medžių ženklinimui ruošiantis juos kirsti. Sunku nuspėti, kokia dažų sudėtis, tačiau bet kuriuo atveju, nupurškus tokį didelį plotą roplio kūno, pakenkimai gali būti labai rimti“, – pabrėžė Lietuvos zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.

Sunku nuspėti, kokia dažų sudėtis, tačiau bet kuriuo atveju, nupurškus tokį didelį plotą roplio kūno, pakenkimai gali būti labai rimti.

Kalbėdama apie galimas pasekmes, pašnekovė akcentavo, jog dėl to, kaip pasielgta, lygiažvyniai žalčiai gali taip ir nepakeisti senosios odos, arba nertis iš jos patologiškai – dalimis. „Jei tam tikri roplio odos ploteliai nenusiners, ant jų dėsis vis nauji, o po senaisiais ims formuotis puviniai. Gali atsirasti žaizdelės ir prasidėti kraujo užkrėtimas. Dėl to gyvūnas gali mirti“, – apie galimas liūdnas pasekmes užsiminė specialistė.

Kadangi šiuo atveju piktavaliai dažais išniekino ne tik retų roplių odą, bet ir akis, jie gali apakti, jei kartu su oda nenusiners dažų sluoksnis, esantis ant akių. „Laimei, jog nudažyti lygiažvyniai žalčiai po įvykio pateko į geras rankas. Žinant, jog apie raudonos spalvos gyvates kalbama kaip apie pavojingas, išsigandę prašalaičiai galėjo žalčius tiesiog užmušti“, – spėjo A. Pikūnienė.

Jos teigimu, lygiažvyniai žalčiai žmogui įkąsti gali kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, tačiau nėra pavojingi. Kaip jau minėta, jie yra retesni nei paprastieji žalčiai ar lietuviškoji angis, todėl mažiau aprašomi knygose ir sunkiau atpažįstami. Tačiau net ir atsižvelgiant į pastarąjį faktą, sako Lietuvos zoologijos sodo atstovė, toks žiaurus žmogaus elgesys – nepateisinamas.

Kelerius metus vykdomo projekto, kurį įgyvendina Baltijos aplinkos forumas, vertė – 4 mln. 97 tūkst. eurų, iš jų 3 mln. 72 tūkst. skiriama iš Europos Sąjungos lėšų, 1 mln. 24 tūkst. eurų – iš Lietuvos biudžeto.

„Visai šalia Alytaus, Žuvinto biosferos rezervate, vyksta pasaulinei gamtininkų bendruomenei svarbūs dalykai. Čia jau antrus metus auginami iš Baltarusijos atvežti rečiausio Europoje giesmininko – meldinės nendrinukės – jaunikliai, kurie šeštadienį jau bus galutinai perkelti į specialius lauko aviariumus. Labai kviečiame visus iš arčiau susipažinti su šia unikalia patirtimi, kurios iš Lietuvos gamtininkų mokysis užsienio kolegos bei sužinoti daugiau apie šią unikalią rūšį, jos apsaugą“, – sako meldinės nendrinukės apsaugos projekto vadovas, Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.

Gamtininkai žada visuomenei išsamiau pristatyti projektą, paaiškinti meldinių nendrinukių, žemapelkių ir kitų rūšių apsaugos poreikį.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika anksčiau yra užsiminęs, kad dalis pinigų, skirtų nendrinių meldinukių apsaugai, gali būti panaudoti kitiems projektams.

Jis teigė pavedęs ministerijos specialistams vertina, koks poveikis šių retų paukščių populiacijai kiltų sustabdžius projektą.

„Kreipiausi, kad įvertintų pasekmes, jei mes sustabdytumėme projektą. Likęs tik baigiamasis projekto etapas – vyksta tik tyrimas, vertinimas. Matome, kad trūksta pinigų aplinkosaugai, kitoms priemonėms, juolab, kad milijonas rūšių, kaip nustatė mokslininkai, yra nykstančios, o mes vienai rūšiai skiriame tokias sumas“, – BNS yra sakęs K. Mažeika.

Projektą įgyvendinančioje nevyriausybinėje organizacijoje „Baltijos aplinkos forumas“ yra dirbęs buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, jis buvo sulaukęs opozicijos priekaištų dėl lėšų buvusiai darbovietei skyrimo. Ministras teigė nusišalinęs nuo bet kokių sprendimų, susijusių su šia viešąja įstaiga.

Žvirblinių paukščių rūšiai priklausančios meldinės nendrinukės dvidešimtajame amžiuje ėmė nykti, nes dėl ūkininkavimo daug kur neliko jų buveinių.

Baltijos aplinkos forumas gegužės pradžioje pranešė, kad šiemet Žuvinto rezervate užfiksuotos trys čia grįžusios meldinės nendrinukės, pernai perkeltos į Lietuvą iš Baltarusijos.

Birželį Žuvinto biosferos rezervatą iš Baltarusijos pasiekė 50 meldinių nendrinukių jauniklių, dalyvaujančių gamtosaugos eksperimente.

Niujorko centriniame parke apsigyveno neįprastos išvaizdos antis.

Paukščio akys juodos, krūtinė – purpurinė, plunksnos orandžinės, snapas raudonas, o kakta – smaragdinės spalvos.

Mandarininė antis kasdien pritraukia minias smalsuolių.

Šios rūšies antys paplitusios Rytų Azijoje – Rusijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje.

Visgi šie paukščiai labai reti, todėl veikiausiai į didmiestį antis atklydo ištrūkusi iš nelaisvės.

Gepardų skaičius Zimbabvėje per pastaruosius 16 metų sumažėjo daugiau nei 85 proc., o Irane jų liko mažiau nei 50, skelbia Londono zoologų draugija ir Laukinės gamtos išsaugojimo draugija.

Ataskaitos autoriai siūlo įtraukti gepardus į nykstančių gyvūnų sąrašą, nes šiuo metu jie yra įvardinami kaip saugomi Tarptautinėje raudonojoje knygoje.

Tyrimas, kuris atliktas remiantis Nacionalinės mokslų akademijos medžiaga, parodė, kad šiuo metu pasaulyje yra likę vos 7 tūkst. 100 gepardų, kurių gyvenamas plotas sumažėjo 91 proc.

„Gepardai sparčiai artėja prie išnykimo ribos ir greitai gali išnykti visiems laikams, jeigu nebus imtasi skubių veiksmų jiems išsaugoti“, – sakoma Londono zoologų draugijos pranešime.

XX a. pradžioje, remiantis ankstesniais vertinimais, gyveno 100 tūkst. gepardų.

„Atsižvelgiant į šio katinių šeimos žinduolio atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, patikimą informaciją apie šią rūšį surinkti yra sunku, todėl jo padėtis nebuvo tinkamai įvertinta“, – sakė Sarah Durant (Sara Duran), Gepardų ir hieninių šunų išsaugojimo programos projekto vadovė.

Pavojus – kur kas didesnis

„Mūsų tyrimai rodo, kad dėl didelių plotų poreikio ir įvairių grėsmių, su kuriomis susiduria šie laukinėje gamtoje gyvenantys gyvūnai, jiems yra iškilęs kur kas didesnis išnykimo pavojus nei buvo manoma anksčiau“, – nurodė mokslininkė.

Ieškodami grobio gepardai gali įveikti didelį atstumą – kai kurių jų medžioklės plotai užima net iki 3 tūkst. kv. km plotą.

Tyrimas parodė, kad 77 proc. šių gyvūnų gyvenamų plotų yra už saugomų teritorijų ribų, todėl žmogaus veikla jiems kelia ypač didelį pavojų.

Žmogus medžioja gepardų grobį, užima jų medžioklės plotus, nelegaliai prekiauja jų trofėjais ir pačiais gyvūnais.

S. Durant džiaugėsi tarptautinės bendruomenės neseniai prisiimtais įsipareigojimais, tarp kurių yra ir neteisėto laukinių kačių išvežimo iš Somalio pusiasalio sustabdymas.

„Mes ką tik perkrovėme savo supratimą apie tai, kaip arti išnykimo ribos yra gepardai“, – pareiškė Kim Young-Overton (Ki Jong Overton) iš laukinių kačių išsaugojimo organizacijos „Panthera“.

„Saugomų teritorijų apsaugos užtikrinimo neužtenka. Mes turime galvoti plačiau – apie gepardų išsaugojimą saugomose ir nesaugomose vietose, kuriose gyvena šie didelius atstumus įveikiantys gyvūnai“, – sakė ji.

Artėjant velykinėms šventėms, turguose jau ne vienas prekeivis siūlo pataisų stalui papuošti. Šie jautrūs nykstantys augalai nuolat nukenčia nuo žmogaus rankos, o naujas pataisas išauga tik per 20-30 metų.

Aplinkos ministerija primena, kad šiuos augalus draudžiama rauti, skinti ar kitaip naikinti ir prekiauti jais, išskyrus jų sporines varputes, naudojamas vaistinei žaliavai. Pataisai įrašyti į aplinkos ministro patvirtintą Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą. Mūsų šalyje auga šešių rūšių pataisai. Dvi iš šių rūšių – patvankinis pataisiukas ir statusis atgiris – įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Pažeidusiems draudimą rauti pataisus ir prekiauti jais gresia administracinė atsakomybė. Už saugomų augalų neteisėtą rinkimą, paėmimą iš natūralios aplinkos numatyta iki 289 eurų bauda, o už augavietės sunaikinimą (raunant pataisus jų augavietė sunaikinama) – iki 144 eurų.

Po švenčių šiukšlių dėžėse atsidurs ir krūvelės kadagių, kurių prekeiviams nepavyks parduoti. Kol kas neuždrausta skinti jų šakučių, bet šį Lietuvos kiparisu vadinamą augalą reikėtų labiau branginti. Kadagiai yra naudingi nuo šaknų iki spyglių, jų sąžalynai – tikros gydyklos. Jie nepakantūs užterštai aplinkai ir pirmieji pasitraukia iš ten, kur užterštas oras. Todėl kadagių šakeles rinkti, skinti reikėtų tik kirtavietėse, pasitarus su miškininkais ir miško savininkais.

Neilgai trukus miškuose pražys ir pakalnutės. Aplinkosaugininkai primena, kad draudžiama skinti paprastosios pakalnutės žiedynus bei lapus ir jais prekiauti, išskyrus jų rinkimą vaistinei žaliavai. Draudžiama skinti ir visų rūšių šilagėles bei vandens lelijas ir jomis prekiauti, taip pat rauti, kasti su šaknimis ar kitaip naikinti paprastąjį burbulį, miškinę leliją, lieknąją plukę, pavasarinę raktažolę, didžiažiedę rusmenę.

Europoje gyvenančių paukščių individų skaičius šiuo metu yra 421 mln. mažesnis, lyginanti su padėtimi prieš tris dešimtmečius, o dabartinė aplinkos būklė nepalanki daugeliui įprastų rūšių, sakoma pirmadienį paskelbtoje studijoje.

Šis populiacijų nuosmukis susijęs su moderniais žemės ūkio metodais ir buveinių nykimu arba jų būklės blogėjimu, nurodoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „Ecology Letters“.

„Tai perspėjimas, kurį skelbia paukščiai visoje Europoje. Aišku, kad mūsų aplinkos tvarkymas nepalankus daugeliui labiausiai įprastų rūšių“, – rašo Didžiosios Britanijos karališkosios paukščių apsaugos draugijos, vienos iš šio tyrimo lyderių, atstovas Richardas Gregory (Ričardas Gregoris).

„Tuo pačiu metu vykdoma visų paukščių ir jų buveinių išsaugojimas bei teisinė apsauga yra būtina, siekiant panaikinti šių nuosmukių padarinius“, – pridūrė jis.

Studijos autoriai nustatė, kad apie 90 proc. viso populiacijų sumažėjimo įvyko tarp dažniausių paukščių rūšių, tokių kaip kurapkos, vieversiai, kregždės ir varnėnai.

Tuo tarpu kai kurių retesnių paukščių populiacijos pastaraisiais metais pagausėjo – veikiausiai dėl aplinkosaugos projektų ir rūšių teisinės apsaugos.

Įprastų paukščių rūšių populiacijų staigus sumažėjimas kelia nerimą, „nes būtent ši paukščių grupė žmonėms teikia daugiausiai naudos“, – sakė Ekseterio universiteto tyrėjas Richardas Ingeris (Ričardas Ingeris).

„Reikšmingas dažnų paukščių (populiacijų) sumažėjimas gali gana neigiamai paveikti žmonių visuomenę“, – pažymėjo R.Ingeris.

Mokslininkai individų skaičiaus sumažėjimą nustatė išanalizavę duomenis apie 144 Europos paukščių rūšis, surinktus per tyrimus 25 šalyse, dažnai prisidedant savanoriams tyrėjams.

Mokslininkai ragina didinti aplinkosaugos pastangas, vykdant didelio masto aplinkos gerinimo projektus, tokius kaip miestų žaliųjų erdvių plėtrą ir skatinant aplinkai palankų ūkininkavimą.

Jungtinės Karalystės saugumo pajėgos ėmė vis stipriau remti Pietų Afrikos Respublikos (PAR) reindžerius, kurie pastaraisiais metais pralaimi kovą su raganosių brakonieriais. Šie šiemet sumedžiojo dešimt kartų daugiau laukinių gyvūnų nei prieš penkmetį. Raganosių ragai Kinijoje vertinami labiau už auksą.

Madikvės rezervato reindžeriai priversti tykoti kaip snaiperiai. Kai kilogramą raganosių ragų miltelių Kinijoje galima parduoti už šešiasdešimt penkis tūkstančius dolerių – brangiau nei tokį pat kiekį aukso ar kokaino – ragai ima traukti daug geriau apsiginklavusius brakonierius.

Dėl ūgtelėjusių atlyginimų Rytų Azijoje, paklausa ypač išaugo pastaraisiais metais – kinai ragų miltelius naudoja tradicinėje medicinoje. Prieš penkerius metus PAR neteko tik kiek daugiau nei aštuoniasdešimt raganosių, šiemet – jau daugiau nei aštuonių šimtų. Todėl pagalbon atvažiavo ir Jungtinės Karalystės pareigūnai.

„Atvykę davėm kiekvienam reindžeriui po dvi uniformas, naujus batus. Išmokėme šaudyti. Dabar kiekvienas puikiai šaudo iš dviejų šimtų metrų atstumo, o dauguma – net iš šešių šimtų metrų“, – teigia reindžerių treneris iš Jungtinės Karalystės Alanas Ivesas.

2013-ųjų pradžioje Madikvės rezervato aplinkosaugininkai neturėjo net tinkamų batų, dabar britai aprūpino ir naktine matymo įranga. Apmokius Madikvės reindžerius balandį, rezervatas iki šiol neprarado nė vieno raganosio.

Kituose didesniuose parkuose, PAR dislokavo kariuomenės dalinius, jie stengiasi apsaugoti likusius 25 tūkst. raganosių – apie 70 proc. visų šių Afrikos laukinių gyvūnų. Tuo metu Kenija, kurioje beliko vos 1000 raganosių, neseniai užsimojo kiekvienam įtaisyti po mikroprocesorių.

„Šie mikroprocesoriai leis atpažinti gyvūną ir ragą, galėsime juos susekti ir taip pateikti įrodymų teisiant brakonierių“, – sako Kenijos aplinkosaugininkas Linusas Kariuki.

Aplinkosaugininkai tikisi, kad kovoti su brakonieriais padės ir pagerėjusi saugumo situacija Kongo Demokratinėje Respublikoje – ji ilgus metus buvo valdžios neturinti skylė Afrikos viduryje – rojus kontrabandininkams. Tačiau per pastaruosius mėnesius šalies pajėgos susidorojo su valstybę kamavusiais vadinamaisiais Kovo 23-osios sukilėliais ir žada užtikrinti tvarką.