Ne tik sporto žaidynės
Kai 1920 m. Antverpene, Belgijoje, buvo surengtos pirmosios olimpinės žaidynės po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvoje dar vyko kovos už nepriklausomybę, tad suprantama, jog apie jokius dalyvavimus sportinėse varžybose nebuvo nė kalbos.
Olimpinėse žaidynėse Lietuva pirmą kartą dalyvavo po ketverių metų, 1924-aisiais, Paryžiuje.
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimą, futbolą, imtynes, gimnastiką ir sportinį šaudymą.
Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių sportininkai buvo pasiųsti tik į futbolo ir plento dviračių varžybų rungtynes.
„1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir naujai atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas. Kiekviena iš jų stengėsi kuo daugiau jaunimo pasiųsti. Lietuvių dalyvavimas buvo problema, nes sporto veikėjai suprato, kad savo lėšomis sportininkų negalės nuvežti“, – po kelių dešimtmečių, aprašydamas ano meno situaciją, pažymėjo Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyvis ir sporto korespondentas Stepas Garbačiauskas.
Nežiūrint trūkumų, vyrai žaidė ir spauda simpatingai apie lietuvius atsiliepė, pastebėdama, jog rinktinėje visi tikri mėgėjai.
Pirmojoje savo olimpiadoje Lietuvai atstovavo 13 sportininkų, bet medalių nelaimėjo.
Vos spėjo į varžybas
1978 m. Čikagoje išleistoje dviejų dalių Jono Narbuto apybraižoje „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje“ prisiminta kone komiška situacija, kai artėjant 1924 m. žaidynių pradžiai sportininkų registracija jau buvo baigta, buvo žinoma, kad iš Lietuvos turi atvykti futbolo komanda, tačiau apie ją nebuvo jokios žinios.
Mūsų kaimynų latvių ir estų delegacijos jau buvo Paryžiuje ir FIFA per juos teiravosi apie mūsiškius, ar jie ką nors žiną.
Tuo laiku Kaune kaip tik vyko ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija, kur, be kitų reikalų, latviai su estais paklausė apie lietuvių futbolininkus, kur jie pradingę.
Lemtis: dviratininkas I.Anatolikas, Lietuvai prieškariu atstovavęs net dviejose (Paryžiaus ir Amsterdamo) olimpiadose, karo metais tapo holokausto auka, nacių buvo nužudytas Kauno IX forte 1943-iaisiais. (J.Narbuto leidinio „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1936“ nuotr.)
„Kaip tik tuo laiku latvių ir estų futbolininkai per Kauną keliavo į Paryžių, tad jų ministeriai užsuko į geležinkelio stotį, savuosius pasveikino ir palinkėjo sėkmės. Mūsų užsienių reikalų ministeris su visa delegacija pateko į keblią padėtį, nes negalėjo duoti teigiamo atsakymo, o Kauno konferencijoj buvo pabrėžta, jog svarbu, kad sportininkai dalyvautų“, – savo knygoje rašė J.Narbutas.
Tada esą buvo susigriebta, prisimintas Lietuvos futbolo lygos prašymas dėl lėšų kelionei ir pabrėžta, kad dalyvauti reikalinga.
Paskubomis sušauktas Vyriausybės kabineto posėdis ir buvo sukrapštyta 12 tūkst. litų.
Į aikštę – sutinusiomis kojomis
Ir tada prasidėjo. J.Narbutas citavo tą patį olimpietį ir sporto žurnalistą S.Garbačiauską, kuris puikiai apibūdino, kokia nuotaika tvyrojo tuo metu.
Esą galvotrūkčiais buvo ieškomi sportininkai, „futbolininkai gaudomi net gatvėje, gaminamos fotografijos, išrašomi užsienio pasai, rūpinamos vizos“.
Dėl lėšų, laiko ir bendros organizacijos stokos futbolo komanda buvo surinkta kone paskutinę minutę.
Nesunku suprasti, kad tokiu būdu surinkta ekipa stokojo ne tik profesionalios sporto aprangos, bet profesionalumo ir praktikos.
Žiniasklaida: pirmieji Lietuvos sporto korespondentai Paryžiaus olimpiadoje 1924 m. (iš kairės E.Garbačiauskienė, S.Garbačiauskas ir Lifšicas). (J.Narbuto leidinio „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1936“ nuotr.)
Futbolo komandą sudarė Valerijonas Balčiūnas, Stasys Janušauskas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Edvardas Mikučiauskas, Stasys Sabaliauskas, S.Garbačiauskas, Hansas Gecas bei Juozas Žebrauskas.
„Be jokių pratybų, pasiruošimo sugaudyta rinktinė išsiųsta į Paryžių. Kadangi abejota, ar laiku atvyks, telegrafuota ir prašyta rungtynes su Šveicarija atidėti. Po 40 valandų trečios klasės vagone ir ne be nuotykių, nes neturėta belgų tranzito vizos, futbolininkai į Paryžių atvyko sustingusiais sąnariais ir sutinusiomis kojomis“, – rašė J.Narbutas.
Tais metais vasara Paryžiuje buvo itin karšta.
Lietuviai po varginančios kelionės į olimpinį kaimelį atvyko antrą valandą nakties, o jau po 12 valandų turėjo kautis su šveicarų komanda, kuri buvo ypač pajėgi ir galiausiai tapo Paryžiaus olimpiados vicečempionais.
Pirmas blynas prisvilo
Taigi lietuvių padėtis prieš akistatą su šveicarais, likus pusei paros, buvo nepavydėtina, prisiminė S.Garbačiauskas.
„Kitos komandos buvo atvykę prieš savaitę, o šveicarai, kuriems trumpa kelionė ir tie 4 dienas prieš tai pasirodė. Apranga buvo suglamžyta, tad naktį žmona (Elena Garbačiauskienė, taip pat sporto korespondentė – A.D.) po čiužinį padėjusi lygino. Prie megztukų dar reikėjo prisiūti tautines vėliavėles. Kai kiti sportininkai vilkėjo specialius kostiumus, mūsiškiai atrodė tikri civiliokai“, – rašė S.Garbačiauskas.
Komanda: Lietuvos futbolo rinktinė, Paryžiaus olimpiadoje triuškinamai pralaimėjusi šveicarams – iš kairės H.Gecas, S.Sabaliauskas, S.Razma, J.Žebrauskas, E.Mikučiauskas, V.Balčiūnas, L.Juozapaitis, S.Garbačiauskas, J.Hardingsonas, V.Bartuška ir S.Janušauskas. (J.Narbuto leidinio „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1936“ nuotr.)
Lietuvis, pats žaidęs su Šveicarija tose legendinėse varžybose, kurias daugiau nei 8 tūkst. žiūrovų akivaizdoje lietuviai pralaimėjo 0:9, apgailestavo, kad Kaune nepavyko rasti puolėjų, o 90 kg svėręs gynėjas buvo priverstas žaisti krašto saugo pozicijoje.
„Nežiūrint trūkumų, vyrai žaidė ir spauda simpatingai apie lietuvius atsiliepė, pastebėdama, jog rinktinėje visi tikri mėgėjai. 1964-aisiais, po 40 metų, olimpinės sukakties proga, šveicarų spauda lietuvius šiltai paminėjo“, – savo atsiminimus baigė Paryžiaus olimpiados dalyvis S.Garbačiauskas.
J.Narbutas savo apybraižoje pastebėjo, kad Lietuvos pralaimėjimas Šveicarijai, žinant to meto jos pajėgumą, esą buvo visiškai normalus ir negalima „mesti jokios kaltės ar gėdos už tokį rezultatą“.
„Vėlesniais laikais, kai futbolo rinktinė turėjo net trenerius, būdavo treniruota ir turėdavo laiko poilsiui prieš rungtynes, kartais prakišdavo dar žiauriau ir sau lygiems priešininkams“, – savo knygoje apie tarpukario Lietuvos sportą rašė J.Narbutas.
Čempioną sušaudė naciai
Į Paryžiaus olimpiadą be futbolo komandos atvyko ir du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir žydų kilmės Isakas Anolikas, daugkartinis Lietuvos dviračių sporto čempionas.
Abu jie olimpiadoje dalyvavo individualiose plento lenktynėse, bet nė vienas distancijos nebaigė. Jie nebuvo pratę lenktyniauti kalnuotais ir vingiuotais Prancūzijos keliais. Abiem Lietuvos sportininkams lūžo dviračiai.
Tiesą sakant, jau nuvykus į Paryžių paaiškėjo, jog I.Anoliko dviratis nėra tinkamas varžyboms, todėl jam teko paaukoti visus turimus pinigus kitam dviračiui įsigyti, nepaliekant lėšų net kelionei grįžti mano.
Rinktinė: Lietuvos olimpiečiai 1928 m. Amsterdamo olimpiadoje – viršutinėje eilėje iš kairės – A.Akelaitis, J.Petraitis, T.Murnikas, stovi P.Vitonis, V.Ražaitis, J.Gedminas, P.Radziulytė, H.Šveminas, klūpo V.Jankauskas, I.Anolikas, K.Markevičius, trūksta J.Vinčos. (J.Narbuto leidinio „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1936“ nuotr.)
„Visi bėgėjai jau atvyko finišan ir sužeistus, sulaužytus automobiliai atvežė, tik p. Anoliko nesulaukiame ir tarp sužeistų nerandame. Visi išsiskirstė. Stadionas ištuštėjo, o jo dar vis nėra. Užklausus telefonais, visi kontrolės punktai sakėsi nežino, nei vieno dviratininko kely nebesą. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs“, – taip 1924 m. apie Lietuvos valstybės debiutą olimpinėse žaidynėse rašė laikraštis „Sportas“, cituodamas jų herojų, vėliau tragiško likimo I.Anoliką (citatos kalba netaisyta – A.D.).
Šio žydų kilmės Lietuvos sportininko, daugkartinio šalies dviračių sporto čempiono nuopelnai sportui nebuvo svarbūs naciams.
Dviračių sporto pirmeivis Lietuvoje buvo sušaudytas Kauno IX forte 1943 m.
Apmaudo dėl Lietuvos olimpiečių nesėkmės Paryžiaus olimpiadoje gal ir nebūtų buvę, tačiau kaimynai estai tąkart pasirodė stulbinančiai, pelnė net šešis medalius (po vieną aukso ir sidabro bei keturis bronzos) individualiose rungtyse – graikų-romėnų, sunkumų kilnojimo bei dešimtkovės varžybose.
Beje, estai dalyvavo ir 1920 m. Antverpeno olimpiadoje, kur laimėjo vieną aukso ir du sidabro medalius, vieną jų – prestižinėje rungtyje – vyrų maratone.
Priežastis: į 1936 m. Berlyno olimpiadą Lietuvos sportininkų delegacija pakviesta nebuvo dėl principingos Lietuvos pozicijos teisiant Klaipėdos krašto nacius 1934–1935 m. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.)
Pirmoji lietuvė olimpiadoje
Savo apybraižoje apie tarpukario Lietuvos sportą J.Narbutas pastebėjo, kad 1928-ieji šalies sportininkams buvo šiek tiek šviesesni, nes vyriausybė skyrė 19 tūkst. litų, beveik dvigubai daugiau nei ankstesniais metais.
„Žinoma, tai lašas jūroje, bet geriau negu nieko“, – rašė J.Narbutas.
Taigi Lietuva dalyvavo ir taip pačiais metais vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame, Olandijoje.
Teigta, kad po prasto debiuto 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje Lietuvos rinktinė buvo geriau pasiruošusi kovoms Amsterdame.
Lietuvai tąkart atstovavo 12 sportininkų keturiose sporto šakose: lengvojoje atletikoje, bokse, dviračių sporte ir sunkiojoje atletikoje.
Geriausią rezultatą tada pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5–8 vieta.
Amsterdamo olimpiadoje dalyvavo ir pirmoji Lietuvos olimpietė moteris – Paulina arba Paula Radziulytė (1905–1986), lengvaatletė, kuri po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos ir 1958 m. apsistojo Bostone.
Paulina Amsterdamo olimpiadoje Lietuvos rinktinei atstovavo lengvosios atletikos 800 m bėgime. Savo grupėje atbėgusi paskutinė, galutinėje įskaitoje ji dalijosi 23–24 vietas.
Nors tai ir priešpaskutinis rezultatas moterų 800 m bėgime, tai vis tiek buvo geriausia Lietuvos lengvaatlečių vieta 1928 m. olimpiadoje.
P.Radziulytė taip pat turėjo teisę startuoti ir 100 metrų bėgimo rungtyje, bet nestartavo.
Kitas Lietuvos lengvaatletis Haris Šveminas Amsterdame varžėsi vyrų 100 m ir 200 m bėgimuose. 100 m jis baigė 5-as savo grupėje pirmame raunde ir nepateko į pusfinalius.
Jis pasidalijo 63–71 vietomis tarp 75 bėgikų.
200 m bėgime H.Šveminas buvo trečias grupėje, bet to taip pat nepakako tęsti tolesnę kovą dėl medalių. Jis pasidalijo 31–44 vietas tarp 59 lengvaatlečių.
Julius Petraitis varžėsi vyrų 5 tūkst. m bėgime. Jis buvo dešimtas 2-oje grupėje.
Adolfas Akelaitis dalyvavo vyrų šuolyje į aukštį ir užėmė paskutinę vietą, pasiekęs 160 cm aukštį.
Viktoras Ražaitis dalyvavo vyrų ieties metime. Jo rezultatas buvo 51,16 m. Sportininkas užėmė 26-ąją vietą tarp 28 konkurentų.
Vėl neprilygo estams
Lietuvai Amsterdame atstovavo du boksininkai: J.Vinča (iki 79,4 kg) ir Kazys Markevičius (iki 61,2 kg). J.Vinča laimėjo pirmą etapą ir pateko į ketvirtfinalius, kur boksininkas iš Pietų Afrikos pašalino jį iš tolesnės kovos. J.Vinča galutinėje įskaitoje teko 5–8 vieta. Tai pats aukščiausias lietuvių pasiekimas Amsterdamo olimpiadoje.
Kitas boksininkas, K.Markevičius pralaimėjo pirmame susitikime su Georges Carcagne iš Prancūzijos ir jo tolesnė kova baigėsi.
Lietuvai dviračių sporto rungtyse olimpiadoje atstovavo keturi sportininkai: I.Anolikas (dalyvavęs ir 1924 m. olimpinėse žaidynėse), Vladas Jankauskas, Jurgis Gedminas ir Tarchumas Murnikas.
Visi keturi konkuravo atskirose kelio lenktynėse (168 km laiko lenktynės). I.Anolikas ir V.Jankauskas nebaigė lenktynių.
T.Murnikas baigė lenktynes po 5 valandų 41 minutės ir užėmė 50-ąją vietą tarp 63 konkurentų.
J.Gediminas buvo 55-as (rezultatas – 5 val. 50 min.).
O Pranas Vitonis, vienintelis Lietuvos sunkiaatletis olimpinėse žaidynėse, konkuravo vyrų 75 kg klasėje. Jis surinko 275 taškus ir liko 15–16 kartu su Ernstu Trinkleriu iš Šveicarijos tarp 18 konkurentų.
Amsterdamo olimpiadoje estai vėl aplenkė lietuvius. Mūsų kaimynai į žaidynes pasiuntė 20 dalyvių 5 sporto šakose. Estams pavyko pelnyti 5 medalius (imtynių auksą, graikų-romėnų auksą ir bronzą, sunkumų kilnojimo sidabrą ir šešiaviečių vyrų kanojų irklavime bronzą).
Šis dar vienas nesėkmingas dalyvavimas olimpiadoje Lietuvai buvo paskutinis iki sovietų okupacijos.
Po Amsterdamo žaidynių 1932-aisiais olimpiada surengta Los Andžele, JAV.
Ir nors Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti X vasaros olimpinėse žaidynėse, dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į JAV nenuvyko.
Sportą užspaudė politika
O štai 1936 m. į vienuoliktąsias vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Berlyne, hitlerininkų valdomoje Vokietijoje, Lietuva pakviesta jau nebuvo.
Mūsų šalis ignoruota dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius.
1934–1935 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės teisme Kaune nagrinėta Neumanno-Sasso byla dėl nacių nusikaltimų Klaipėdos krašte.
Buvo teisiami 1933 m. birželį įsteigtų Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets (CSA) ir Sozialistische Volksgemeinschaft (SOVOG) partijų vadai ir aktyvistai.
Nacių organizacijų tinklas buvo apėmęs visą Klaipėdos kraštą, kiekviena apskritis turėjo savo vadą, veikė vietos kuopelės. Abiejose partijose veikė slapti smogikų būriai (vok. Sturm Kolonne), kur vyko karinis mokymas, rinktos žinios, vykdyti teroro veiksmai.
Tie būriai organizuoti SA ir SS dalinių pavyzdžiu. Sistemingai buvo skleista propaganda, kad „Klaipėdos kraštui laikas išsilaisvinti iš Lietuvos“.
Daugelis CSA ir SOVOG partijų narių apmokyti NSDAP kursuose Vokietijoje, iš ten finansuojami.
1934 m. pradžioje grupuotės rengėsi ginkluotam sukilimui. Prie Klaipėdos krašto sienos koncentruoti Vokietijos SA daliniai, kurie, išprovokavus riaušes Klaipėdos krašte, turėjo įsiveržti.
1934 m. Lietuvos valdžios organai pradėjo aiškintis šių partijų veiklą.
Vadai Ernstas Neumannas ir Theodoras von Sassas suimti. Lietuvos teisėsaugos institucijos baudžiamojon atsakomybėn patraukė dar 126 asmenis.
Nuodugnų tardymą baigus 1934 m. liepos pabaigoje, pareikšti kaltinimai 123 naciams dėl ginkluoto sukilimo organizavimo Lietuvos teritorijos daliai atplėšti, t. y. Lietuvos teritorijos neliečiamybės pažeidimo, tyčinių nužudymų ir kitų nusikaltimų.
Toks teismas Europoje vyko pirmą kartą, tuo susidomėjo didžiosios valstybės. Viešas teismo procesas turėjo prasidėti 1934 m. lapkričio 5-ąją Kauno sporto halėje, jį numatyta transliuoti per Lietuvos radiją.
Kai kurie dokumentai ir kaltinamasis aktas buvo išversti į prancūzų kalbą, kad Europos visuomenė galėtų išsamiau susipažinti su Vokietijos vykdytais tarptautinės teisės pažeidimais, nacių nusikaltimais.
Vokietija, sužinojusi, kad byla bus plačiai pagarsinta, per Lietuvos pasiuntinį Berlyne pareikalavo nacius teisti uždarame teisme ir neskirti jiems didelių bausmių.
Teismo procesą stebėjo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, SSRS, JAV ir kitų valstybių žurnalistai.
Vokietija siekė paveikti teismą: Lietuvos pasienyje, palei Nemuną, buvo sutelkta daug kariuomenės, vykdyti manevrai, vokiečių lėktuvai pažeidinėjo Lietuvos oro erdvę.
Siekta paveikti Lietuvą ir diplomatinėmis priemonėmis. 1934–1935 m. įteikta 17 protesto notų.
Vokietija griebėsi ir ekonominio spaudimo Lietuvai, nutraukė prekybos sutartį.
Taigi būtų buvę daugiau nei keista, jei esant tokiems šalių tarpusavio santykiams Vokietija būtų oficialiai pakvietusi Lietuvos sportininkus dalyvauti Berlyno olimpiadoje.
