Remiantis portalo Delfi.lt duomenimis, operos solistas, šiemet minėsiantis 47-ąjį gimtadienį, savo seksualinę orientaciją suprato būdamas 21-erių, prieš 26-erius metus.

„Galbūt gyvenau neigime, nes mūsų santvarka buvo labai konservatyvi ir net sau neprisileisdavai tokios minties“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ atviravo A. Zakarauskas.

Anot vyro, jam atsiverti padėjo tinkama draugų kompanija. Būdamas su jais ir matydamas, kad bičiuliai jį vertina už tai, koks jis yra iš tiesų, Antanas jiems atskleidė, kad yra homoseksualus.

„Bijojau, kad prarasiu draugus. Galvojau, kad esu balta varna, juoda avis“, – apie baimę pasakojo dainininkas.

Visgi draugai to nesureikšmino ir retoriškai tepaklausė „na ir ką?“.

Laidoje operos solistas teigė, kad tam, kad visuomenė iki galo atsivertų LGBTQ+ bendruomenės nariams, pirmiausiai žmonės turi išmokti mylėti patys save.

„Tu niekada nežinai, kas, kur ir kada gali nutikti“, – remiantis Delfi.lt kalbėjo dainininkas.

Antanas Zakarauskas – vienas LNK projekto „Muzikinė kaukė“ dalyvių, kiekvieną šeštadienį stebinantis talentu įsikūnyti į skirtingus atlikėjus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Edgarai, kaip bėga dvidešimt aštuntoji Pažaislio muzikos festivalio vasara?

– Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad nei pandemija, nei dviženklė infliacija ar kitos negandos nesustabdė žmonių noro lankytis koncertuose. Dar vakar bendraudami su kolegomis iš Vilniaus kartu džiaugėmės, kad lietuvių publikai patinka menas, jie tiesiog veržiasi į koncertus. Žvelgiant į praėjusius birželio ir liepos mėnesius, smagu matyti, kad Pažaislio muzikos festivalyje apsilankė gausybė publikos, o jų ištikimybė muzikai, menui plačiąja prasme, pačiam festivaliui išties yra džiuginantis dalykas, liudijantis apie sveiką mūsų tautos genofondą.

Edgaras Montvidas. P. Sindeno nuotr.

– O pačiam ar teko pailsėti?

– Praėjęs sezonas man buvo labai intensyvus, jį vainikavo darbas Vienoje, statant Albano Bergo operą „Lulu“. Vasarą turėjau dalyvauti Brėgenco festivalyje, bet atsisakiau, nes gavau kvietimą rudenį dainuoti Kopenhagos teatre Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, kurią jau esu atlikęs Koventgardene. Taip išlošiau daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti Pažaislio muzikos festivaliui ir savo paties atostogoms. Šį kartą jos nebuvo ilgos, nes teko dainuoti keletą koncertų, pasirodyti Vingio parke, o visą rugpjūtį jau dirbsiu Kopenhagoje. Taip pat rugpjūčio gale atvyksiu į Pažaislio muzikos festivalio uždarymo koncertą. Turiu pastebėti, kad ateina laikas, kai nebesinori plėšytis, o daugiau laiko skirti sau ir daryti bei dainuoti tai, kas patinka. Džiaugiuosi tuo, kad sekantis mano sezonas bus kupinas darbų, bet nebus taip beprotiškai apkrautas kaip praeitas.

– Jeigu turėtum pakankamai laiko poilsiui, kokios būtų tavo atostogos?

– Man patinka keliauti ten, kur dar nesu buvęs. Žinoma, sezono metu tenka nemažai keliauti, bet tai nėra pažintinės ar poilsio kelionės. Mėgstu egzotiškas keliones, naujas patirtis: nuo maisto ragavimo iki dar neregėtų panoramų. Todėl, jeigu turiu pakankamai laiko, kelionėms renkuosi Azijos šalis, kraštus mažai kuo primenančius Europą. Ten pailsiu nuo įprastinės rutinos ir pasisemiu įkvėpimo naujiems darbams. Kita vertus, puikios atostogos man asocijuojasi su vakarojimu prie laužo draugų kompanijoje, kasmet stengiuosi aplankyti savo vasarnamį Prancūzijoje, kur tenka ne tik pailsėti, bet ir padirbėti fiziškai. Manau, svarbiausia atostogų metu yra pakeisti kasdienį darbą ir rutiną, užsiimti ta veikla, kurios pasiilgsti metų bėgyje, kitaip tariant – sukurti tam tikrą kontrastą.

– Taigi, atostogų metu jokio klavyro į rankas neimi?

– Stengiuosi bent jau dešimt dienų ar porą savaičių suteikti poilsį ne tik balsui, bet ir galvai. Po tokio sezono, kaip praėjęs, supranti, kad viskas turi ribas, nuo informacijos pertekliaus galima ir pavargti, reikia naujo perkrovimo, minčių perfiltravimo. Taigi, į atostogas visada žiūriu atsakingai – jos būtinos. Juk metai bėga, leki kaip užvestas automobilis ar be sustojimo besisukanti kompaktinė plokštelė. Privalu stabtelėti, pasidžiaugti gyvenimu, galų gale, tais vaisiais, kuriuos jau dabar galiu raškyti. Nebeturiu poreikio lėkti kaip akis išdegęs, dėl to leidžiu sau atsirinkti norimas veiklas, gebu kažko atsisakyti ir taip išlaikau gyvenimo balansą.

– Atostogos – puikus dalykas, bet jos turi vieną ne itin malonią savybę – kažkada baigiasi. Kas dar laukia Pažaislio muzikos festivalio klausytojų rugpjūčio mėnesį?

– Po kiek ramesnės liepos rugpjūčio mėnesį klausytojų laukia dar dvylika koncertų, kurie skiriasi savo žanrais, stilistika: nuo flamenko spektaklio „Hamletas“ iki Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ premjeros Lietuvoje. Klausytojų lauks fundamentalaus Algirdo Martinaičio kūrinio „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ premjera, festivalio vienmečio Heidelbergo universiteto choro „Camerata Carolina“ pasirodymas, tradiciniai Žolinės atlaidai Pažaislyje, grupės „Kamanių šilelis“ koncertas, fortepijono mago Krzystofo Brojos rečitalis ir daug kitų puikių renginių.

Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams.

 

K. Broja savo rečitaliui pasirinko klasikinę programą, kurios kertiniai akmenys – Ludwigo van Beethoveno sonatos, papildytos Frédérico Chopino ir Johanneso Brahmso fortepijoninėmis miniatiūromis. Jis – vienas žymiausių Europos pianistų, turėjęs išskirtinę progą bendradarbiauti su garsiuoju režisieriumi Romanu Polanskiu. Jo bendradarbiavimas su prestižinėmis įrašų kompanijomis taip pat liudija apie pianisto pasirodymų kokybę. Pianistas yra koncertavęs Vilniuje, o dabar su juo progą susitikti turės Kauno publika. Kažkodėl tikiu, kad šis koncertas sulauks ne mažesnio ažiotažo, nei kažkada įvykęs legendinio pianisto Sviatoslavo Richterio pasirodymas.

E. Montvydas. Organizatorių nuotr.

– Festivalio koncertuose neretai išgirstame naujus vardus. Ar tai viena iš festivalio misijų?

– Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams. Su didžiule šiluma prisimenu tuos laikus, kai man, dar tebebūnant studentu, festivalis pakvietė debiutui šiame prestižiniame renginyje. Noriu ir toliau tęsti šią tradiciją, suteikiančią tam tikrą platformą jauniems, bet jau nemažai pasiekusiems atlikėjams. Turime gausybę jaunų, talentingų atlikėjų, išsibarsčiusių po svečias šalis, tad festivalio rubrikoje „Nauji vardai“ stengiamės kasmet publikai pristatyti galbūt iki šiol negirdėtus Lietuvos vardo garsintojus. Vienas pagrindinių šių metų akcentų – Gabrielės Kupšytės ir Modesto Sedlevičiaus vokalinės muzikos koncertas su pianistu Justu Čeponiu. Šie dainininkai jau yra pasirodę Lietuvos teatrų scenose, bet norisi juos pristatyti platesnei auditorijai. Turėsime progą įsitikinti atlikėjų meistriškumu ir išradingumu.

Norėčiau akcentuoti jaunų atlikėjų – grupės „Kamanių šilelis“ pasirodymą. Teko girdėti jų koncertus ir stebėti, kaip užsidega jaunimo akys muzikuojant šiam duetui. Ši grupė labai populiari jaunimo tarpe, tad malonu, kad ir tokia muzika randa savo vietą mūsų festivalyje. Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką. Vienas tokių pavyzdžių – kamerinės muzikos koncertas „Netikėtas duetas“, kuriame bendram projektui susiburs klarnetininkė Morta Kačionaitė ir gitaristė Alexandra Whittingham iš Jungtinės Karalystės.

Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką.

 

– Kalbantis su G. Kupšyte kilo mintis, kad ir tavo kelias į didžiąją sceną buvo kažkuo panašus...

– Tikrai taip, tik aš, prieš išvykdamas į Londoną baigiau magistrantūros studijas Vilniuje, jau buvau įgijęs patirties Lietuvos ir Latvijos operos teatruose. Gabrielė iš Lietuvos išvažiavo ganėtinai anksti ir pagrindinę savo patirtį sukaupė Anglijoje bei Italijoje. Daugelio jaunų atlikėjų kelias yra panašus, nes tik baigus studijas retas kuris gauna pakankamai vaidmenų, balsas, kaip instrumentas, nebūna pilnai susiformavęs, tad tam prireikia laiko. Keleto metų stažuotė po studijų – įprasta praktika. Londone Jette Parker programoje kurioje buvau pirmasis joje dalyvavęs lietuvis, ne tik įgauni daug patirties, bet turi daug šansų būti pastebėtas. Juk karališkosios operos pastatymus stebi daugybė agentų, dirigentų, režisierių, kurie vėliau gali paveikti jauno dainininko karjerą. Su malonumu prisimenu tuos metus, kuomet Londono teatre tekdavo praleisti ištisas dienas ruošiant partijas ir repetuojant. Džiugu, kad ledai buvo pralaužti ir po manęs šioje programoje stažavosi ištisa plejada dabar jau garsių Lietuvos dainininkų. Tai akivaizdžiai parodo aukštą lietuvių vokalo mokyklos lygį.

– Festivalio baigiamasis akcentas – operos „Karalius Rogeris“ premjera Lietuvoje. Kuo intriguoja šis kūrinys?

– Tai – didelis iššūkis visiems atlikėjams: dirigentui Gintarui Rinkevičiui, solistams, dviem chorams ir orkestrui. Ši opera labai ambicinga, pakankamai sudėtinga atlikimo aspektu, bet jos muzika nepaprastai graži ir spalvinga: nuo bizantiškojo choralo iki XX a. ekspresionizmo. Mintį pristatyti šią operą Lietuvos publikai puoselėjau jau keletą metų, tad labai džiaugiuosi, kad šiemet tai įvyks.

– Man asmeniškai labiausiai intriguojantis atrodo tavo paties atliekamas vaidmuo, kurį vertime į lietuvių kalbą vadiname Piemuo. Betgi jį galima būtų interpretuoti ir kita prasme – Ganytojas...

– Žinoma, kad taip, bet yra ir kitas aspektas. Žodis „ganytojas“ daugeliui asocijuojasi su krikščionybe, o šioje operoje yra atvirkščiai. Krikščionybės atstovas čia yra pirmojo amžiaus Sicilijos karalius Rogeris, o Piemuo simbolizuoja laisvą, seksualumu alsuojančią pagonybę. Jis veda žmones sąlyginai atgaline kryptimi – grąžina juos gamtos ir fundamentalių žmogiškųjų savybių pusėn. Kaip minėjau, tai – pirmieji krikščionybės eros metai. Operos pradžioje skamba niūrus bizantiškasis choralas, tarsi nurodantis tolesnę bažnyčios vystymosi kryptį į žmonijai tam tikrus suvaržymus, grandines atnešiančius viduramžius. Pagonybė iliustruojama kylančios saulės, aistrų, nevaržomumo simboliais.

– Operos pabaigoje Rogerio žmona lieka su Piemeniu, tad ar ne jam, kaip nugalėtojui, priklausytų operos pavadinimo herojaus vertas titulas?

– Iš tiesų, Roksaną įkvepia Piemens pasakojimai ir aistra. Per pirmąją Rogerio ir Piemens akistatą, paklaustas, koks yra jo Dievas, Piemuo atsako, kad jo Dievas yra toks pat gražus kaip ir jis. O į klausimą, kur yra jo Dievas, jis atsako, kad jo Dievas – kiekviename virpančiame medžio lapelyje, tekančios saulės spindulėlyje, o jūsų Dievas – įspraustas šaltų ir tamsių katedrų sienose bei rūškanuose paveiksluose. Operos pabaigoje, kuomet Roksana nuseka paskui Piemenį, karalius Rogeris stebi kylančią saulę ir galbūt galima interpretuoti, kad jis taip pat įtiki gamtos jėga, pirmapradžiu žmogišku gaivališkumu. Galima būtų teigti, kad ši opera – Dievo išlaisvinimas iš tamsių sienų ir apgyvendinimas visame tame, kas mus supa. Nors Piemuo išeina kaip nugalėtojas, o karalius Rogeris lieka giliuose apmąstymuose, negalėčiau teigti, kad opera turėtų vadintis Piemens personažo vardu. Mums juk visada įdomiau stebėti ieškančius ir besiblaškančius operų herojus.

– Lietuvoje yra gausybė festivalių ir jų kasmet daugėja. Kuo Pažaislio festivalis tarp jų išsiskiria ir yra konkurencingas?

– Festivalis festivaliui nelygu. Yra festivalių, sutelpančių į du–tris koncertus, o Pažaislio – trunka tris mėnesius. Visam tam festivalių kūrybiniam judėjimui, jų energijai linkiu kuo didžiausios sėkmės, nes kuo daugiau tų šviesulių – tuo geriau. Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą. Festivalių tinklą Lietuvoje galėčiau palyginti su švyturiais ar mobiliojo ryšio signalo antenomis – jie turi aprėpti visą mūsų šalį ir ugdyti žmoguje tam tikrą dvasinę terpę, skatinti dvasinį tobulėjimą. Kiekvienam festivaliui treji–penkeri metai yra ta kritinė riba, parodanti, ar festivalis gyvuos toliau, ar liks vienadieniu idėjos blyksniu. Pažaislio muzikos festivalis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, jis – tarsi medis, giliai įleidęs šaknis į kultūrinį Lietuvos dirvožemį. Jis turi savo tradicijas, savo klausytoją, yra atsinaujinantis, atsigręžiantis į kintančius polinkius, bet nesivaikantis publikos poreikių, o greičiau – turintis stiprų edukacinį poveikį, pristatantis naujas formas, naujus kūrinius, naujus atlikėjus. Mūsų komanda – tarsi vienos rankos pirštai, kurių nėra daug, bet visi tiksliai žino, ko nori ir ką turi padaryti, kad tas kumštis tiksliai vestų festivalio laivą per kultūros vandenų platybes. Aš, kaip meno vadovas, stengiuosi vadovautis savo menine intuicija ir skoniu, o jei tai sutampa su publikos poreikiais – labai džiaugiuosi.

Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą.

 

Esame festivalis, išlaikęs laiko egzaminą ir pripažintas tarptautiniu mastu. Europos festivalių žemėlapyje užimame garbingą poziciją. Apie tai liudija faktas, kad festivalyje mielai sutinka dalyvauti pasaulinio garso atlikėjai. Žinoma, neturime užmigti ant laurų ir privalome nuolatos ieškoti naujų kelių, siekdami išvengti sustabarėjimo ir rutinos. Mano manymu, esminė Pažaislio muzikos festivalio vertybė – gebėjimas kiekvienais metais nustebinti klausytoją. Jis čia tikrai neras atsitiktinių koncertų ar atsitiktinių atlikėjų – čia skamba tik aukštą kokybinę vertę turintys koncertai.

– Ar jau galima praskleisti užuolaidą, slepiančią dvidešimt devintojo Pažaislio muzikos festivalio planus?

– Taip, planų jau turime nemažai. Planuojame vieną kitą stambios formos vokalinės muzikos kūrinių premjerą, klausytojų lauks trys dideli koncertai Pažaislio vienuolyno kiemelyje. Turime numatę unikalų koncertą naujoje erdvėje. Tiesa, detalių dar nenorėčiau išduoti, nes bijau suklaidinti klausytojus. Kai jau bus aiškios aplinkybės ir pasirašytos sutartys – tuomet galėsime atskleisti detalesnę informaciją. Planuojame pasikviesti garsią užsienio alternatyviosios muzikos dainų autorę ir atlikėją, vieną koncertą skirdami kiek kitokiai, bet savitai ir kokybiškai muzikai, atspindinčiai tam tikrą stilių. Galiu pažadėti, kad festivalio programa bus ne mažiau įvairi ir įdomi nei šiemet. Ir žinoma, jau pradėsime ruoštis trisdešimtmečiui, jubiliejiniams festivalio metams.

– Ko palinkėtum Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, mylintiems ar siekiantiems pamilti muziką?

– Šių metų festivalio šūkis – kuriame meilę muzikai. Kurdami meilę muzikai mes kuriame meilę vienas kitam, o ta meilė gimsta iš pagarbos vienas kitam. Kaip jau minėjau, muzika, mokslas, menai veikia mūsų gerbūvį, klausydamiesi muzikos mes ne tik patiriame dvasinį malonumą, bet tai mumyse augina tam tikrus bruožus, vėliau pasitarnaujančius kokybiškesniam ir geresniam gyvenimui. Tie bruožai yra kūrybiškumas, kritinis mąstymas, požiūris į svarbius mums dalykus ir priimamus sprendimus: nuo balsavimo rinkimuose iki paprastos buities. Muzikos jėga slypi ne tik malonaus laiko praleidimo procese. Aš tikiu jos neapčiuopiama, bet labai svarbia misija formuojant asmenybes. Koncertas – labai geras būdas išvalyti savo vidų, savo mintis, tai – tarsi apsilankymas pas itin gerą psichoterapeutą.

Solistas 2001 m. apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – „Kristoforo“ statulėle, 2002 m. – pirmąja premija operetės konkurse „Operetė mano meilė“, 2001 m. ir 2003 m. – „Fortūnos“ apdovanojimais, 2004 m. ir 2012 m. – Auksiniu scenos kryžiumi. Išskirtiniai vaidmenys, už kuriuos apdovanotas, – Erminijus (K. Millöckerio operetė „Gasparonė), Gustavas (F. Leharo operetė „Šypsenų šalis), Falkė (J. Strausso operetė „Šikšnosparnis), Grafas Liuksemburgas (F. Leharo operetė „Grafas Liuksemburgas“), grafas Danila (F. Leharo operetė „Linksmoji našlė“), Enrikas (G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur“) ir Oneginas (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“). Vakar Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodyta opera "Nabukas", kurioje L. Pautienius atlieka Nabuko vaidmenį, buvo skirta solisto 50-mečiui.

Kas yra 50-metis žmogui, dainininkui ir balsui? „Tai brandos amžius, o metų aš nejaučiu, – pokalbyje su „Kauno diena“ sakė solistas. – Balso amžius jaučiamas skirtingai – vieni balsai yra ankstyvesnio brendimo, kiti – vėlyvesnio. Mano mokytojas maestro Virgilijus Noreika sakė, kad mano balsas – vėlyvesnio brendimo: „Tokį balsą, kokį tu turi, turėsi tik po dešimties metų.“

– Regis, visuomet paminite, kad esant V. Noreikos mokinys, prisimenate santykį, pamokymus... Vis dar jaučiatės jo mokiniu?

– Taip! Aš nelankiau jokių meistriškumo kursų, niekur nesitobulinau, užteko to, ką gavau jo paskaitose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nesakau, kad būtent taip reikia, tiesiog man nebuvo poreikio, debiutavau dar studijuodamas, vaidmenys – vienas paskui kitą, nebuvo laiko.

Vaidmenys: Nabukas KVMT pastatytoje G. Verdi operoje. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Ką reiškė būti V. Noreikos mokiniu?

– Tai kaip šeima – V. Noreika buvo labai geras psichologas, prie kiekvieno mokėjo prieiti, užsimegzdavo tarpusavio ryšys. Manau, kiti kolegos, kurie mokėsi pas maestro, irgi taip galėtų pasakyti. Tarpusavyje mes jį vadindavome šefu.

– Ką jums davė studijos pas V. Noreiką – vokalo techniką, savijautą, pasitikėjimą?

– Viską! Kai į koncertus po Lietuvos miestus, miestelius pasiimdavo kartu su juo koncertuoti, matydavome, kaip jis ruošiasi, gaudavome patarimų. Atrodytų, nestebi, bet iš tikrųjų – stebi. Net ir pabaigus akademiją, kai susitikdavome bendruose koncertuose. Pavyzdžiui, festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ jis visada dainuodavo paskutinis, bet atvažiuodavo prieš koncertą, ruošdavosi, o man išėjus į sceną būdavo užkulisiuose, klausydavo, paskui pagirdavo. Nuostabus jausmas!

– Muzikos istorijoje akcentuojamas dainininkų debiutas. Gerai atsimenate savuosius – Spoletą G. Puccini operoje „Toska“ Vilniuje ir Niką J. Kanderio miuzikle „Zorba“ Kaune? Koks tai jausmas?

– Puikiai atsimenu! Atlikti šią nedidelę tenoro partiją mane pasikvietė dirigentas Vytautas Viržonis. Taip pat labai gerai atsimenu Žermono debiutą G. Verdi operoje „Traviata“ prieš devyniolika metų Estijoje: prieš išeidamas į sceną neradau sau vietos, negalėjau laukdamas pakvietimo sėdėti grimo kambaryje – vaikščiojau koridoriais, laiptais. Prie scenos stovėjau likus pusvalandžiui iki išėjimo. Žermonas buvo naujai išmoktas vaidmuo, pasiūlytas likus trims mėnesiams. Tuomet mane pakvietė dainuoti Jeleckį P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ ir Žermoną „Traviatoje“. Pirmuosius spektaklius puikiausiai atsimenu – daug ląstelių buvo sudeginta (juokiasi).

Oneginas operoje „Eugenijus Oneginas“. Hanso Jorgo Michelio nuotr.

– Pirmojo pasirodymo naujame teatre jausmas panašus?

– Taip – juk nežinai, kaip priims, kokie kolegos, tačiau man visada sekėsi.

– Ne kiekvienas, studijavęs operinį dainavimą, tampa operos solistu.

– Taip, yra daugybė pavyzdžių, kai žmogus, baigęs dainavimo studijas, nedainuoja arba dainuoja teatro chore. Muzikos akademijoje yra kamerinio dainavimo paskaitos, o operos studijoje dainuodavome operų, operečių ištraukas, ansamblius, bet studijų pagrindas yra opera.

Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

 

– Visa tai dainuojate mintinai! Kiek valandų muzikos mokate ir kokį vaidmenį galėtumėte sudainuoti tuojau pat?

– Muzikos susidarytų paros! Juk esu parengęs daugiau nei 50 vaidmenų. Dabar pat galėčiau padainuoti W. A. Mozarto „Don Žuaną“. Tačiau yra ir tokių vaidmenų, kuriuos reikėtų iš naujo mokytis, ypač jeigu buvo dainuota tik keletą kartų, – juk pasimiršta.

– Kiek jums reikia laiko parengti naują, niekada nedainuotą kūrinį?

– Mokydamasis vaidmenį nemėgstu forsuoti, geriau apie būsimą vaidmenį sužinoti anksčiau. Pavyzdžiui, „Don Žuano“ pirmą veiksmą mokiausi dvi savaites, o antrą – tris savaites, ten daug medžiagos, rečitatyvų, tad iš viso – penkias. Kai gavau pasiūlymą Rygos teatre dainuoti Šarpleso vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Butterfly“, iki premjeros buvo likusios trys savaitės, tačiau tai nedidelis vaidmuo. Be to, kai prasideda repeticijos su orkestru, scenoje, vaidmenį geriau pagauni. Įprastai vaidmenį mokausi valandą dvi per dieną. Be abejo, yra dainininkų, kurie po kelias valandas mokosi, bet man pavargsta ir balsas, ir protas.

– Ar ruošdamas naują vaidmenį klausotės kitų solistų įrašų?

– Ne, nebent labai išimtiniais atvejais. Pasiklausius imi noromis nenoromis interpretuoti. Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

– Kauno muzikiniame teatre dainavote nuo 1999 m., o pastarųjų metų vaidmenys – Henris Higinsas F. Loewe’o miuzikle „Mano puikioji ledi“, Žoržas Žermanas G. Verdi „Traviatoje“ ir Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“. Kokie vaidmenys dar laukia Kaune?

– Rugsėjo pradžioje – J. Massenet operoje „Pelenė“, kurios premjera taip pat įvyks festivalyje „PromFest“, Estijos Pernu teatre „Endla“, paskui kauniečiams jau žinomų „Elisabeth“ kūrėjų Michaelio Kunze’ės ir Sylverterio Levay miuzikle „Mozart!“.

– Daug keliaujate. Ar keliones paveikė pandemija? Kuriame mieste jūsų namai?

– Namai – Vilniuje, o kelionių mažiau. Pandemijos metu, ačiū Dievui, neteko susidurti su kovidu, tuo metu su šeima laiką leidome gimtinėje, Merkinėje. Su kolegomis juokavome – pandemija leido pajusti, koks bus gyvenimas išėjus į pensiją.

– Tačiau, kol pensijos nesulaukėte, kokia įprasta jūsų diena?

– Jeigu vakare yra spektaklis, ryte ir po pietų – repeticija. Yra pasitaikę, kad spektakliai vyksta kiekvieną dieną, kartais du per dieną.

– Ar yra dalykų, kurių negalima daryti spektaklio dieną? Esu girdėjusi apie draudimą valgyti šokoladą su riešutais.

– Ko gero, kiekvienam individualiai – kai kurie nešneka prieš spektaklį, taupo balsą, o aš savęs neriboju – galiu ir žolę pjauti spektaklio dieną. Dėl šokolado – ne, nepastebėjau, bet dar sako, kad arbata su citrina džiovina gerklę (šypsosi).

– Operos solisto vaidmenys priklauso nuo turimo balso: tenorai dainuoja gražuolius meilužius, bosai – tėvus, valdovus arba blogiukus. Kokius vaidmenis atlieka baritonai?

– Visokius – ir gerus, ir blogus, nedidelius ir pagrindinius vaidmenis. Pakaktų palyginti trijų G. Verdi operų herojus: Rodrigą operoje „Don Karlas“, grafą di Luna „Trubadure“ ar Rigoletą operoje „Rigoletas“.

– Kaip giliai įsileidžiate vaidmenį: šiandien – didikas Don Žuanas, rytoj – juokdarys Rigoletas? O gal scenoje visada – Laimonas Pautienius?

– Oi ne, gyvenime aš tylenis (juokiasi). Scenoje tarsi išeinu iš savęs, leidžiu sau tai, ko gyvenime neleisčiau ar nenorėčiau. Be abejo, į vaidmenį gilinuosi, tačiau saikingai – dieną naktį galvodamas apie vaidmenis pavargčiau, taip ir stogas nučiuožti gali.

– Jums operos dainininko darbas yra dainavimas ir tada vaidyba, ar viskas kartu?

– Man – viskas kartu. Dainininkas gali puikiai, dieviškai dainuoti, bet jeigu scenoje nemokės vaidinti – neįdomu. Tuomet paprasčiau  klausytis garso įrašo.

– Ar dažnai einate į teatrą pasižiūrėti kitų?

– Ne, labai retai – skiriu darbą nuo poilsio, o operos spektaklis – ne poilsis: dirba balso stygos, nori to ar nenori. Klausantis dainuojant kiekvieno balso stygos virpa, o dainininkų – ypač. Jeigu dar blogai dainuoja – net ir užkimti įmanoma. Nesakau, kad kategoriškai neinu, yra spektaklių, kuriuos esu daugybę kartų žiūrėjęs, pavyzdžiui, Vokietijoje specialiai keturis kartus važiavau žiūrėti „Don Žuano“. Tai nėra mano mėgstamiausia opera ir važiavau ne tik todėl, kad dainavo kolega Almas Švilpa. Tai buvo malonumas – labai įdomus pastatymas ir labai stiprus muzikinis darbas. Beje, tas spektaklis buvo išrinktas geriausiu Vokietijoje premjeros metais.

– Vienas pastarųjų jūs vaidmenų – Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“, kurio premjera įvyko Kauno IX forte. Koks jausmas buvo ten dainuoti?

– Šiai operai tai buvo puiki vieta, gal net būtų gerai, jeigu tai taptų tradicija. Kažkaip tiko, buvo gera aura ir publikos buvo daug. Jeigu ne tas lietus ir šaltis, o išvakarėse – didžiulis vėjas... Pats vaidmuo man buvo vienas didžiausių iššūkių. Tai viena iš sunkesnių baritono partijų – nedidelė, tik keturi išėjimai į sceną – du ansambliai, duetas ir arija, tačiau dramatiška. Ją mokytis pradėjau vos ne prieš metus.

– Nabuko vaidmenį priskirtumėte prie mėgstamų? Ir kokie būtų mėgstamiausi?

– Nabukas – gal ne pats mėgstamiausias, bet arčiau tų. Mėgstamiausi – Rodrigas „Don Karle“, Oneginas „Eugenijuje Onegine“ ir Grafas Almaviva W. A. Mozarto „Figaro vedybose“. Rodrigas buvo mano svajonė nuo studijų laikų.

– Esate puikus operetės atlikėjas, tačiau save labiau laikote operos dainininku. Kokie mylimiausi autoriai?

– Taip – daugiausia dainuoju operose, širdis linksta prie operos, labiausiai prie G. Verdi, tada prie W. A. Mozarto, G. Puccinio, G. F. Händelio.

– Solistui tenka dainuoti įvairiomis kalbomis, jūs mokykloje mokėtės  prancūzų kalbos, o nuo 2009 m. dainavote Diuseldorfo teatre „Deutsche Oper am Rhein“.

– Prancūziškai laisvai nešneku, daugiau – anglų. Vokietijoje visos repeticijos vyko anglų kalba, didesnė dalis ten dainuojančią solistų yra ne vokiečiai.

– Vokietijos teatruose trupės tarptautiškumas – įprastas dalykas?

– Vokietijoje yra daug teatrų ir atlikėjus jie renkasi ne pagal tautybę, taip įsigalėję. Reino operos teatras – didelis, jame dainuoja virš 50 vietinių ir dar tiek pat kviestinių solistų, per sezoną pastatomos devynios premjeros.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad vokiečiai daugiau stato vokiškas operas (nepaisant, kad vokiškos muzikos yra be galo daug)? Pastebėjote kokį nors nacionalinį aspektą?

– Nepasakyčiau... Vokiečiai, be abejo, mėgsta R. Wagnerį, regis, kiekvieno teatro repertuare jį turėti, rengti premjeras yra garbės reikalas. Tačiau gali būti ir kitaip – Diuseldorfe prieš, ko gero, dešimt metų įvyko garsi „Tanhoizerio“ premjera. Spektaklis buvo parodytas tiktai vieną kartą, visi kiti atlikimai buvo koncertiniai – paliesta nacių tematika su labai tikroviškais, šokiruojančiais, realistiniais vaizdais, publikai keletą kartų buvo kviesta greitoji pagalba – operos teatrinis atlikimas buvo atšauktas.

Spalvos: Henris Higinsas miuzikle „Mano puikioji ledi“ ir Lesko operoje „Manon Lesko“. Kauno valstybinio muzikinio teatro, „Vilnius City Opera“ nuotr.

– Norint dainuoti įvairiose šalyse reikia agento. Jį visi turi?

– Ne visi – Lietuvoje agentų net nereikia, juk yra tik keli teatrai. Darbas užsienyje susijęs su važinėjimu į perklausas, po agentūras. Ten daug kartų tenka išgirsti: ačiū, kad atvažiavote, mes jums paskambinsime, ir žinai, kad nepaskambins. Vokietijoje atsitiko juokingas dalykas – padainavau vieną ariją, paklausė, ką dar galėčiau, paklausė, pasiūlė padaryti pertrauką, tuomet – ačiū, mes jums paskambinsime. Išeidamas iš teatro sutikau kolegą iš Rygos, persimetėme keliais žodžiais ir mane pakvietė grįžti sudaryti sutartį. Žinoma, aš nuvažiavau būdamas 36 metų, su patirtimi, solidžiu vaidmenų bagažu. Mane puikiai priėmė, įgijau patirties, susipažinau su kolegomis, kurių dauguma, beje, ne vokiečiai – lenkai, slovakai, ukrainiečiai, turkai, rumunai.

– Norisi paklausti, kiek dainininkų kasmet baigia studijas Lietuvoje ir kur jie?

– Žiūrint, koks kursas. Paprastai baigia penki šeši. Mes baigėme šeši: trys vaikinai – visi V. Noreikos studentai – ir trys merginos. Linas Sprindys dabar gyvena JAV, Kęstutis Alčiauskis dainuoja čia, Kauno muzikiniame teatre; merginos – Nomeda Kazlaus, VDU Muzikos akademijoje dirbanti Rita Novikaitė ir Panevėžyje dainuojanti Vida Taurinskaitė.

– Nuo ko priklauso komfortas spektaklyje – partnerių, režisieriaus, dirigento, o gal kostiumų?

– Nuo visko – kostiumai, beje, labai svarbu – kad būtų patogūs, netrukdytų. „Nabuko“ kostiumai – sunkūs, masyvūs, batai su aukštomis platformomis, dekoracijos sudėtingos, laiptai... Tačiau tai yra dailininko vizija, atlikėjai yra jo priemonės.

– Tad svarbiausi scenoje – ne solistai?

– Svarbiausias – spektaklio režisierius, tuomet – muzikinis vadovas, o solistai – gal kokioje trečioje vietoje. Režisierius renkasi, įsivaizduoja, ką norėtų matyti...

– Ar Kauno muzikiniame teatre dainuoti gera?

– Vokališkai – yra geresnių salių, V. Noreika juodavosi, kad ten – didelis kambarys (juokias). Dainuojant negauni vokalinio atsako, o tai apgaulinga, nes salėje viskas puikiausiai girdėti. Klausytojui gerai, dainininkui – nelabai. Kalbant apie kolektyvą – puiku.

– Jeigu vertintumėte visus teatrus, kuriuose dainuojate, kur dainuoti maloniausia?

– Visada su malonumu važiuoju į Rygos operą. Ten puiki akustika – ir dainuoti, ir klausyti, geras kolektyvas ir nuostabi teatrinė aura. Labai gražus ir puikios akustikos senasis Kopenhagos teatras – dainavau ten „Don Žuaną“. Puiki Estijos Pernu naujoji koncertinė salė. Visur dainuoju vienodai, gal tik malonumas skiriasi.

– Nepaminėjote nė vienos Lietuvos salės.

– Lietuvoje – Vilniaus filharmonija.

– Dirbote su daugybe scenos partnerių, režisierių, dirigentų. Kuriuos išskirtumėte?

– Puiku dirbti su Dalia Ibelhauptaite, dainavau daugelyje jos režisuotų spektaklių. Gintas Žilys, kuris mane pakvietė į Kauno muzikinį teatrą, jam vadovaujant sukūriau daug vaidmenų, įgijau didžiausią patirtį tiek operose, tiek operetėse. Dirigentai – Gintaras Rinkevičius, Diuseldorfe – Antonino Fogliani – puikus itališko repertuaro dirigentas. Scenos partneriai – „Vilnius City Opera“ trupė, susilipdžiusi nuo G. Puccini „Bohemos“ – ten nėra jokios konkurencijos, puikus jausmas dirbti. Kaune irgi puikus kolektyvas, partneriai. Man gal pasisekė?

– Ar yra kokių vaidmenų, kurių nenorėtumėte dainuoti?

– Nebent tokie, kurie netinka mano balsui. Baritono vaidmuo, bet per dramatiškas, per aukštas ar per žemas. Gal nėra tokių? Gal, jeigu pastatymas būtų radikalus, sakysim, reikėtų išsirengti, nenorėčiau dainuoti.

– Ar klausytojui rekomenduotumėte premjerinius spektaklius, ar vėlesnius?

– Rekomenduočiau palaukti – premjeriniuose spektakliuose dažniausiai dainuojame pavargusiais balsais, ypač jei nėra dublerių. Iš patirties Vokietijoje: prieš premjerą ryte – orkestro repeticijos vakare, tuomet viena diena pertraukos – ir premjera. Kaip dainininkas-klausytojas į premjerą neičiau, eičiau į trečią ketvirtą spektaklį. Premjera – vieta pasirodyti: aš buvau premjeroje (šypsosi).

– Sakoma, kad teatre artistai jaučia emocinį atsaką, fluidus, tačiau ką ir kiek artistas mato spektaklio metu nuo scenos?

– Priklausomai nuo apšvietimo. Kartais – nieko, tamsą, kartais net dirigento nemato – taip spigina šviesos (šypsosi). Tačiau, net jeigu nieko nematai, jauti kaip publika reaguoja, priima, klausosi. Visi spektakliai skirtingi, niekada vienodų nebūna.

– Jeigu dabar būtumėt aštuoniolikos – patartumėte sau mokytis dainavimo?

– Aš nuo antros klasės svajojau būti mediku. Vidurinę baigiau 1991 m., ne per seniausiai – Sausio įvykiai... Vilniaus universitetas netgi anksčiau surengė stojamuosius egzaminus, dar iki brandos egzaminų, gegužės pradžioje. Tada galima buvo paduoti dokumentus tik į vieną aukštąją, o VU egzaminus anksčiau surengė, kad neįstojus dar būtų galimybė kitur bandyti. Kai pamačiau, kad neįveiksiu atrankos (buvo aštuoni į vieną vietą), nunešiau dokumentus į Muzikos akademiją, į parengiamuosius kursus. Svarbu buvo kur nors mokytis, maniau, po metų vėl bandysiu. Tačiau po metų supratau – pasilieku.

– Ar kitam rekomenduotumėte dainininko duoną?

– Operos dainininko duona sunki: daug laiko praleidi be šeimos, kelionėse – nelengvas gyvenimas. Ne visi gali taip gyventi. Be abejo, daugiau teatrų, trupių, patirties yra gerai – praplėti repertuarą, parodai savo galimybes, bet dirbti vienoje vietoje – irgi neblogai. Manau, man pasisekė, kad apkeliavau daug šalių... nors keliauti nemėgstu.

– Tad kokių savybių reikia operos dainininkui?

– Šaltų nervų, proto, tarpusavio pagarbos ir savotiško užsispyrimo.

– Kol kas nutolkime nuo muzikos ir pradėkime nuo to, kuo šiandieną gyvename, – nuo karo jūsų gimtinėje Ukrainoje. Kokios žinios iš artimųjų Donecke?

– Donecko srityje – mano dėdės šeima. Gyvena baimėje, gyvena šia diena, nieko neplanuodami į priekį. Stengiasi vienas kitą palaikyti. Meldžiasi. Bendraujame per „Viber“ programėlę, siūliau dėdės šeimai atvykti į Lietuvą, tačiau atsisakė. Kartą jiems jau teko palikti savo namus, daugiau nenori. 2014-aisiais, kai Donecke prasidėjo neramumai, buvo išvykę į Kyjivą, ten gyveno trejus metus. Ir mano močiutė, kurią po Donecko įvykių buvome pasiėmę į Vilnių, pagyveno čia vos kelerius metus. Grįžo namo. Pernai mirė, amžinojo poilsio atgulė Donecko srityje.

– Kada pastarąjį kartą lankėtės Ukrainoje? Kur gimėte, kokią tėviškę esate išsaugojęs savo atmintyje?

– Seniai, tuomet buvau gal penkiolikos metų. Tačiau visos mano vaikystės vasaros prabėgo pas močiutę. Gimiau prie Jenakijevo miesto Donecko srityje. Vaikystės atsiminimai šilti. Ten vasaros labai karštos, daug vaisių – obuolių, kriaušių. Močiutė mėgo gaminti, skaniai valgėme. Popietėmis visi suguldavome po obelimis pailsėti. Saulė plieskia, o obelų pavėsyje taip gera! Ukrainiečiai – daininga tauta, mano močiutė labai gražiai dainavo. Neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet kai su drauge užtraukdavo dviem balsais, visada nustebdavau – kaip gražiai!

– Gal ir dar kas iš šeimos paveldėjo muzikinį talentą?

– Aš vienintelis pasukau muzikos keliu. Turiu jaunesnę sesę Oksaną, ji su šeima gyvena Vilniuje. Kurį laiką Oksana dirbo banke, tačiau neseniai nusprendė persikvalifikuoti – Šiaulių universitete siekia logopedės išsilavinimo. Tai abiejų mūsų tėvų profesija. Tačiau pirmasis jų išsilavinimas – maisto pramonės inžinieriai.

Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai.

– O kaip šeimos keliai atvedė į Lietuvą?

– Tėveliai atvažiavo čia dirbti ir pasiliko. Aš tada buvau vos dvejų.

– Tad Lietuvą galite vadinti antrąja tėvyne?

– Taip ir vadinu, tik ne antrąja, o pirmąja. Nors ir negimiau čia, bet visą gyvenimą praleidau: ir mokslus baigiau, ir dirbau. Už tai, kad puikiai kalbu lietuviškai, esu dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai poetei Meilei Kudarauskaitei, už dainavimo meistriškumą – profesoriui Virgilijui Noreikai. Jis man ne kartą sakė, kad pasaulis – platus, bet pirmiausia reikia palikti savo pėdsaką čia, Lietuvoje.

Išrinktoji: mylimajai Žanetai E.Chrebtovas piršosi net tris kartus, ir visus sulaukė atsakymo „taip“. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie kitus nelinksmus laikus – pandemiją, karantiną. Kaip juos ištvėrėte?

– Karantinus ištvėriau stengdamasis į ateitį žiūrėti optimistiškiau. Niekam nebuvo lengva, dainininkai – ne išimtis. Norėjosi imtis ko nors, kas pakeltų dvasią. Kadangi koncertų salės užsidarė, nusprendžiau visus pakviesti į koncertus savo namuose, tik virtualiai. Sugalvojau, kad jei publika negali ateiti pas mane, aš keliausiu pas ją. Tuomet buvo labai svarbu dovanoti gerų emocijų – juk muzika suteikia šviesos, prikelia iš nevilties.

– Per pirmąjį karantiną prikėlėte dainą „Šaukiu aš tautą“ ir sukūrėte jos vaizdo kilpą. Šaukėte tautą nepasiduoti?

– Taip, ši idėja kilo spontaniškai. Saviizoliacijos laikotarpiu išgyvenome daug įvairių baimių, žmonės jautėsi emociškai ir psichologiškai išsekę. Aš – atlikėjas, todėl į Lietuvos žmones kreipiausi muzikos kalba, norėjau suteikti tikėjimo geresniu rytojumi. Daina „Šaukiu aš tautą“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius buvo tapusi tautos atgimimo himnu. Tikėjau, kad ji gali nugalėti ir pandemijos apatiją.

– Bet pandemija jums nesutrukdė sukurti savo asmeninės laimės?

– Taip, pernai susižadėjau. Žanetos prašiau rankos tris kartus: per pirmą karantiną, antrą ir po jų. Visus kartus sulaukiau atsakymo „taip“.

– Ir kada didžioji šventė?

– Laukiame, kol pasibaigs neramumai. Vizualizuojame, kaip ir kur turėtų įvykti vestuvės. Norime, kad būtų jauku ir jautru, kad dalyvautų patys artimiausi žmonės.

– Kuo jus sužavėjo Žaneta Fomova, jūsų išrinktoji?

– Visų pirma ji ypatinga tuo, kad yra labai jautri, supratinga, atjaučianti. Man sunku ją apibūdinti glaustai, gal pasakyčiau taip: Žaneta – kaip vandenynas. Tai labai gilus ir turtingas savo vidumi žmogus. Mudu puikiai vienas kitą papildome.

– O kaip susipažinote?

– Turėjome bendrų draugų, bendravome per juos. Tačiau kartą ją pakviečiau į koncertą Valdovų rūmuose, kuriame dainavau. Po koncerto nuėjome išgerti arbatos. Ji iškart mane sužavėjo – artima siela, lengva bendrauti, daug bendrų temų. Buvo labai lengva ir gera būti kartu. Lengva dar ir todėl, kad esame subrendę žmonės, suprantame, kas yra meilė, santykiai, įsipareigojimas. Be to, mus sieja bendri pomėgiai, bendra veikla – kelionės, sportas.

– Jūs įrodėte, kad dainininko darbe labai praverčia... boksas.

– Šis sportas mane seniai įtraukęs. Boksuojuosi nuo paauglystės. Esu iškovojęs daug rimtų pergalių, treneriai man net pranašavo profesionalaus sportininko karjerą. Nors ir nepasukau šiuo keliu, boksas liko mano gyvenime. Jis ne tik padeda pasitempti fiziškai, bet ir ugdo valią, charakterį, dėmesį, moko susikaupti. Juk dainavimas – ir fizinis darbas, todėl fizinis pasirengimas čia labai praverčia. Be boksavimosi, bėgioju didelius nuotolius, plaukioju baseine, važiuoju dviračiu, žiemą slidinėju – mano gyvenimo būdas fiziškai aktyvus.

– O ar kūrybinis gyvenimas jau toks pat aktyvus, koks buvo iki pandemijos?

– Kūrybinis gyvenimas nebuvo nutrūkęs. Koncertinė veikla – taip, ji buvo nutrūkusi. Dabar pamažu atsigauna, bet iki to lygio, kuris buvo prieš pandemiją, dar reikės daug laiko. Poros metų tikrai.

Vertybė: E.Chrebtovui aukščiausia kūrybos išraiška – kurti nuoširdžius santykius su pačiais artimiausiais žmonėmis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gegužės 4-ąją laukia susitikimas su kauniečiais. Kuo bus ypatingas koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje?

– Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai „Love is in the Air“, „O Sole Mio“, „Volare“, „Dancing Queen“, „My Way“, „Can’t Take My Eyes of You“, „Mambo Italiano“, „I Will Surive“, „Besame Mucho“, „You Raise Me Up“, „Se Bastasse Una Canzone“ ir kt., taip pat – keletas ukrainietiškų dainų. Šią muzikinę programą paruošėme kartu su pianistu Tomu Dičiūnu.

– Ką turėjote mintyje pavadindamas koncertą „Kai žodžių nebėra“?

– Tai mano dainos, kurią įrašiau po pirmojo karantino ir kurią labai pamėgo klausytojai, pavadinimas. Atsiradus galimybei keliauti, jos vaizdo klipą įrašiau Kipro saloje. Pejos regionas, kuriame vyko filmavimas, užburia gamtos grožiu – ši vieta įkūnijo dainos esmę. Tai daina apie amžiną jausmą – meilę. Tai tarsi palinkėjimas visiems patirti šį nuostabų jausmą, kuris pakylėja aukščiau kasdienybės.

– Kokie susitikimai su žiūrovais po pandemijos? Ar klausytojai, sugrįžę į teatrų ir koncertų sales, – šiltesni ir atidesni?

– Norėčiau pasinaudoti proga ir visų pirma paskatinti žmones eiti į koncertus. Per pandemiją ir karantinus mūsų klausytojai šiek tiek aptingo, įprato gauti muzikos dovaną patogiai sėdėdami ant sofos per televiziją, radiją ar telefoną. Bet tai tikrai neatstoja tų šiltų ir jaukių akimirkų, kurias patiriame atėję į gyvą atlikėjo pasirodymą. Būtinai reikia eiti į koncertus! Juk juose mes, dainininkai, savo profesijos meistrai, dalijamės ne tik muzikavimu, bet ir savo energija, kurios niekur kitur taip nepajusi. Gyvas pasirodymas, net jei ir ko nors švariai nepadainuoji, vis tiek spinduliuoja atlikėjo charizmą. Po gyvo koncerto išeini pakylėtas, prisipildęs gerų emocijų. Gražių balsų pasaulyje daug, yra daugybė būdų juos išgirsti neišeinant iš namų. Tačiau ateidami į koncertą mes laukiame kažko ypatingo, ką dainininkas dovanoja gyvai.

– Jums pačiam mielesnė koncertinė ar teatro scena?

– Man tiesiog patinka dainuoti. Ir operos scenoje, ir soliniuose koncertuose. Ir tai sudėtinga, ir tai. Koncerte padainuoji 15–20 solinių dainų, spektaklyje – tris arijas. Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Kurie vaidmenys jus labiausiai augino? Jų sukaupta be galo daug – turite solidžios patirties didžiausiose Lietuvos ir Europos teatrų scenose.

– Kiekvienas vaidmuo yra išskirtinis. Net kai jį dainuoji dešimtą ar dvidešimtą kartą, vis tiek jis būna kitoks. Nes tu jau esi kitoks – turi naujos gyvenimo patirties. Vaidmenys, kaip vaikai, nuolat auga.

Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Gal jau aiškūs kūrybiniai planai šio teatro scenoje?

– Viena, kas tikrai aišku ir labai džiugina, – tai projektas su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. Repetuojame G.Verdi operą „Nabukas“, kurios premjera laukia vasarą. Tai labai didelis iššūkis, kuris motyvuoja, norisi tam atiduoti visas savo jėgas ir laiką. Kitų planų nenorėčiau atskleisti, kol nepasirašyta sutarčių.

– Kokia laukia vasara – labiau poilsio ar darbymečio?

– Muzikų gyvenimas vasarą labai intensyvus. Po teatrinio sezono laukia koncertinė veikla. Vėlgi laukia susitikimas su Kauno publika. Birželio 29 d. Pažaislio muzikos festivalyje dalyvausiu su lietuviška programa. Joje – Vytauto Klovos vokaliniai ciklai ir arijos iš lietuvių kompozitorių operų.

– Ką kaip kūrybos žmogus vadinate aukščiausiu pasiekimu?

– Gal nuskambės netikėtai, bet aukščiausiu kūrybiniu pasiekimu vadinu... šeimos gyvenimą. Kurti gražius santykius su artimaisiais yra aukščiausia kūryba. Turiu vienuolikos metų sūnų Kajų iš pirmos santuokos. Už jį esu dėkingas savo buvusiai žmonai Laurai. Net ir iširus mudviejų santuokai, stengiuosi, kad ryšys su sūnumi nenutrūktų. Matomės ir Kaune, kur jis gyvena, ir Vilniuje. Kartu keliaujame, sportuojame.

– Kalbant apie šeimą... Vos prasidėjus karui Ukrainoje, savo sodyboje priglaudėte dvi ukrainiečių šeimas. Iki šiol tebegyvena?

– Mūsų sodyboje prieglobstį rado iš Kyjivo į Lietuvą atkeliavusios dvi moterys su trimis mažametėmis mergaitėmis. Netrukus atvažiavo ir vienos iš tų moterų tėvai, vyresnio amžiaus pora. Moteriai reikėjo medicininės pagalbos, ji serga lėtine liga. Išsiaiškinome, kad pabėgėliams iš Ukrainos medicininė pagalba teikiama Lietuvoje, taigi ji tęsia chemoterapijos procedūras. Dabar ukrainietės gyvena Vilniuje, rado darbus, išsinuomojo butą. Jos adaptuojasi prie mūsų gyvenimo ir yra be galo dėkingos už pagalbą.

– Mūsų pokalbis pasirodys „Kauno dienos“ priede „Gera diena“. Kas jums yra gera diena?

– Gera diena, kai širdyje šviečia saulė, kai visi artimieji yra sveiki ir laimingi. Gera diena, kai galiu dainuoti, nes dainuodamas dalijuosi laime.

Beveik ketvirtį amžiaus A.Švilpa kuria vaidmenis Eseno Aalto muzikos teatre Vokietijoje. Tačiau visą šį laiką ypatingas ryšys jį sieja su Lietuvos menininkais, kultūros institucijomis. Ir tas ryšys duoda didelių, abipusiai reikšmingų kūrybos vaisių. Vienas naujausių ir ryškiausių A. Švilpos vaidmenų Lietuvoje – Olandas uostamiesčio senajame elinge KVMT įspūdingai pastatytoje R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ (režisierius D. Abaris, dirigentas M. Pitrėnas).

Lietuvį publika pažįsta dėl jo ypatingai sodraus ir spalvingo tembro balso, puikios dikcijos ir impozantiškos vaidybos, kuria A. Švilpa prikausto dėmesį kiekvieno pasirodymo metu. Tačiau šį kartą kalbėjomės ne tiek apie sėkmingą karjerą, kiek apie neblėstančią meilę gimtinei, dėl kurios ir savo jubiliejų solistas nori pasitikti Klaipėdoje.

Gyvenu savo gražiausius metus. Ir kūryboje – taip pat.

Solisto dedikacija Klaipėdai

– Kodėl savo 50-metį švęsite Klaipėdoje?

– Klaipėdoje gimiau, augau ir be jos negaliu. Natūralu, kad ir mano jubiliejaus koncertas pavadintas „Dedikacija Klaipėdai“ ir vyks šiame mieste. Net nekilo klausimas, kur dar jis galėtų vykti. Man reikia Klaipėdos. Noriu, kad mano gimtinė atsigautų. Kad ne tik Vilniuje telktųsi geriausi menininkai, vyktų geriausi koncertai ir spektakliai. Kad sužydėtų man pats gražiausias miestas Klaipėda, kur pastaruoju metu irgi vis daugiau aukšto lygio kultūrinio gyvenimo. Į šį sūkurį noriu įsijungti ir aš.

– Jūsų koncertui diriguos ypatingas dirigentas?

– Specialiai šiam koncertui atvyks į geriausių pasaulio dirigentų dešimtuką patenkantis Stefanas Solteszas. Tai profesionalas, kuris buvo pasaulinio garso dirigentų Karlo Bohmo, Christopho von Dohnanyi ir Herberto von Karajano asistentas. Man didelė garbė, kad S.Solteszas atvyks į Klaipėdą diriguoti mano jubiliejaus koncerto. Dar labiau džiaugiuosi, kad jo profesionalumu galės pasimėgauti gimtojo miesto publika.

Maestro S.Solteszui esu dėkingas už savo sėkmingai susiklosčiusią karjerą: mane išgirdo ir pakvietė dainuoti į Aalto muzikinį teatrą Esene, kai man buvo 25-eri. Man nusišypsojo laimė su šiuo profesionalu dirbti kartu net 17 metų Aalto muzikiniame teatre, kur jis buvo vyriausiasis muzikos vadovas, operos intendantas. Jis Aalto muzikinį teatrą buvo iškėlęs į visas įmanomas aukštumas. Jam vadovaujant Aalto muzikinis teatras net keturis kartus išrinktas geriausiu visoje vokiškai kalbančioje Europoje. Geriausiojo vardą ne kartą pelnė ir orkestras. S.Solteszas kviečiamas dirbti į garsiausius pasaulio teatrus, diriguoja Vienoje, Miunchene, Ciuriche, Berlyne, Hamburge, Buenos Airėse ir kitur. Net man sunku patikėti, kad jis tikrai sutiko atvykti. Kai tokio lygio muzikas atvyksta į mūsų miestą, tai prilygsta stebuklui. Neįsivaizduoju, kaip Žvejų rūmai sutalpins visus norinčius jį pamatyti.

– Kokie solistai kartu su jumis pasirodys šiame koncerte?

– Beje, kartu su S.Solteszu į Klaipėdą atvyks ir jo žmona, tarptautinio garso solistė Michaela Selinger. Dainuosime su ja duetu kelis kūrinius.

Koncerte išgirsite dainuojant geriausius šalies solistus: Ievą Prudnikovaitę, Vaidą Vyšniauską, Laimoną Pautienių ir, žinoma, mano mokytoją, maestro Vladimirą Prudnikovą. Iš sostinės atvyks ir jauna, perspektyvi solistė Kamilė Bonte, su kuria susipažinau kartu dainuodamas Vilniuje.

Duetuose kartu su manimi dainuos ir KVMT solistai Mindaugas Rojus ir Rita Petrauskaitė.

Ne kalbėti, o daryti

– Jums akompanuos KVMT orkestras?

– Taip, gros teatro orkestras. O Muzikinio teatro orkestras – ypatingas. Ir tai ne pagyrimas, o faktas. Dvi paskutines vasaras dainavau KVMT pastatytoje R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, tad ne iš nuogirdų, o iš patirties galiu užtikrinti, kad tai labai aukšto lygio orkestras. Groti „Skrajojančio olando“ muziką gali tik geriausieji, o aš pastebiu kaip orkestras tobulėja septynmyliais žingsniais: 2021-ųjų vasarą jie grojo dar geriau nei 2020-aisiais. Tarkime, mano rečitalio repertuaras KVMT orkestrui dar prieš dešimtmetį būtų buvęs sunkiai įkandamas, o dabar jie yra pasiruošę.

Mano jubiliejaus koncerte skambės išskirtinai stiprūs kūriniai: nuo ištraukų iš miuziklų iki klasikinių arijų, o rečitalis bus ilgas, didelės apimties. Norisi palikti paslapties, tačiau pasakysiu, kad koncertui atrinkti gražiausi klasikinės muzikos perlai. Su orkestru aš pats atliksiu M.Mussorgskio „Mirties dainas ir šokius“. Neteko girdėti, kad Lietuvoje kas nors būtų atlikęs šį kūrinį pritariant orkestrui. Skambės G.Verdi, Ch.Gounod kūriniai ir daug kitos gražios muzikos.

– Laukiate susitikimo su Klaipėdos publika?

– Kiekvieno miesto publika savita ir ypatinga, tad aš nekantriai laukiu susitikimo su gimtojo miesto žmonėmis. Klaipėdos publika nėra išlepinta: tik prieš kelerius metus mieste prasidėjo kelias į klasikinės muzikos Olimpą. Anksčiau, mano nuomone, pajūrio muzikinis gyvenimas merdėjo. Viskas prasideda nuo Muzikinio teatro, o kai jis neturi net savo pastato, ką jis gali... Žmonės, atėję į teatrą, turi pajusti jo didybę, nuotaiką. Ir aš laukiu naujo teatro pastato. Ir tikiu, kad jau greitai Klaipėda taps sostinei prilygstančiu miestu, nes galėsime didžiuotis jo kultūra, skambančiais klasikos kūriniais. Jei visi talentingi klaipėdiečiai prisidėtų kiekvienas savo srityje, miestas klestėtų. Tokia mūsų visų slapta misija: ne kalbėti, o daryti. Ir tai įvyks. Patikėkite.

Turi nuolat mokytis

– Ką solistui ir džentelmenui reiškia pusės amžiaus jubiliejus?

– Bėgantys metai – lyg taurus gėrimas: kuo brandesnis, tuo brangesnis ir skanesnis (juokiasi). Aš pasitikiu gydytojais ir pritariu jų nuomonei, kad gražiausi žmogaus metai prasideda nuo 40-ies, jei tik nieko neskauda. Ačiū Dievui, esu sveikas, tad gyvenu savo gražiausius metus. Ir kūryboje – taip pat. Žemo balso savininkai bosai sako, kad nuo 45–50 metų prasideda jų balso branda ir aukščiausios karjeros viršukalnės.

– Kokių turite kūrybinių svajonių?

– Solisto profesija tokia, kad save turi tobulinti nuolat. Balsas – tarsi deimantas: jei nustosi jį šlifuoti, bus blogai. Mano manymu, kad visiškai ištobulintų savo balsą, solistams pritrūksta dar vieno gyvenimo. Noriu išdainuoti dar daugiau naujų partijų ir jau atliekamas patobulinti iki begalybės. Solistai turi nuolat mokytis: tai mūsų darbo sudedamoji dalis. Kito kelio nėra. Jei kažkas supranta, kad jau yra tobulas, manyčiau, tą pačią minutę ima ristis atgal.

Profesionalioje scenoje dainuoju 26 metus. Sudainavau 89 partijas įvairiuose spektakliuose: iš jų 59 – pagrindinės, kitos – mažesnės. Partijų skaičius parodo, kad dauguma mano sceninių svajonių jau išsipildė, tačiau turiu dar pora svajonių spektaklių – iššūkių, kuriuos norėčiau įveikti. Vienas jų – Hanso Zachso partija R.Wagnerio operoje „Niurnbergo meisterzingeriai“. Tai pats ilgiausias vaidmuo operos literatūroje, jį išdainuoti trunka 2 valandas 45 minutes. Palyginimui: opera „Niurnbergo meisterzingeriai“ trunka 5 valandas 30 minučių. Norint išmokti šią partiją, tenka paaukoti 2,5–3 metus, bet aš jos norėčiau. Šiemet pirmą kartą dainuosiu Pilypo II partiją G.Verdi operoje „Don Karlas“, kitą sezoną irgi turėsiu gražių premjerų. Visi iššūkiai įveikiami ir visos svajonės pildosi.

– Kaip norėtumėt save, savo šeimą pristatyti kauniečiams?

– Kad aš visai Lietuvos publikai save pristatau vienodai, nesvarbu – kauniečiai, vilniečiai, klaipėdiečiai ar marijampoliečiai būtų! Su visais vienodai bendrauju. Esu Rafailas, dainininkas. Su žmona Diana esame pažįstami dar nuo Muzikos ir teatro akademijos laikų: drauge studijavome. Tik ji – fortepijoną, aš – vokalą. Ne iš karto vienas kitą suradome. Turėjo praeiti laiko, kad jausmai išsigrynintų. Šiuo metu žmona dirba pagal kitą įgytą specialybę, ji – optometrijos specialistė, tikrina žmonėms regėjimą. Dukrytės – šešerių Rachelė ir ketverių Lėja – lanko darželį.

– Ar pastebėjot, kad jau vasara? Turiu omeny atšilimą platesniu kontekstu – tiek meno profesijos žmonių grįžimą į įprastus darbus, tiek ir dosnią šilumos bangą atostogautojams…

– Jūs teisi – dabar labai smagus atšilimas visur. Ir darbų daug, ir šilumos. Labai džiaugiuosi pasikiepijęs antru skiepu ir manau, kad ta greita vakcinacija, vykstanti šalyje, pasaulyje – mūsų visų pergalė prieš koronavirusą.

Visai neseniai grįžau iš Kopenhagos, kur drauge su kolega pianistu dalyvavome žydų kultūros festivalyje. Atidarėme jį Kopenhagos choralinėje sinagogoje. Dar vienas smagus projektas su kitais menininkais – Lietuvos mažesnių miestelių sinagogų atgaivinimas naujam kultūriniam gyvenimui. Tikrai gera matyti, kaip provincijose buvę apleisti sinagogų pastatai pamažu restauruojami ir prikeliami tarnystei žmonėms. Jų kultūriniams poreikiams. Turiu omeny Kėdainių, Joniškio, Alytaus sinagogas ir jų kompleksus.

Smagu, kad atsirado ir nemažai privačių renginių, o liepą kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvu ruošiame Richardo Vagnerio operą "Skrajojantis olandas", kurioje atliksiu Vairininko vaidmenį. Opera vyks laivų statykloje – ant marių kranto stovinčios gigantiškos, šešiaaukščiam namui prilygstančios metalo konstrukcijos, dar vadinamos Didžiuoju elingu. Žodžiu, viskas grįžta į senas vėžes – tik spėk suktis.

– Džiugu girdėti, kad po užsitęsusio štilio – pasirodymų gausa ir netgi gastrolės… Sakykite, ar per karantiną įpratus gyventi lėčiau, o šiuo metu ir vėl stačia galvą neriant į darbus, sąžinė nekraujuoja – kad šeimai ir vėl, deja, teks skirti mažiau laiko?

– Kažkaip ir iki karantino stengiausi viską suderinti. Kas šeimos – šeimai, kas buities – buičiai, o kas darbo – darbui. Vis tiek lieka dienų, kai leidžiame laiką visi drauge.

Tarpusavio santykiai panašūs į psichologinį romaną, kuriame nemažai ir sudėtingų momentų.

– O ką labiausiai mėgstate veikti su šeima?

– Oi, tai labai įvairu… Turime gražų kiemą, kuriame visada yra, ką veikti, kokius darbus dirbti. Vasarą dažniausiai leidžiame laiką lauke. Jei nusprendžiame kažkur važiuoti, mėgstame aplankyti įvairius pažintinius takus. Aplink Vilnių jų nemažai. Daug jų esame dar prieš karantinus aplankę.

– Kiek metų juodu su žmona Diana esate kartu? Poetiškai kalbant, ar tikite likimu? Ar vadinate save to paties obuolio skirtingomis puselėmis?

– Mūsų su Diana pažinties gal taip nemistifikuočiau. Drauge gyvename aštuonerius metus, septynerius metus jau esame vedę. Mano galva, tos puselės pradžioje tikrai būna skirtingos. Tai ir yra didžiausias stebuklas, kai per visą tą laiką – ilgus vedybinio gyvenimo metus – du skirtingi žmonės pamažu tampa vieniu. Ir jei man kas bandytų atvirkščiai įrodyti, kad tos puselės jau iš pradžių vieną obuolį sudaro – tikrai nesutikčiau. Obuolys pasidaro tik abiejų pusių pastangomis. O jei viena nenori, nesistengia sulipti – tuomet viskas veltui. Bet kokie santykiai – tarp šeimos narių, darbo kolegų, draugų – pirmiasia reikalauja didelio darbo su pačiu savimi.

Atvirai: „Nė vie­nas iš mū­sų ne­gi­mė­me jau mo­kė­da­mi bū­ti tė­vais. Todėl vi­si nuo­lat to mo­ko­mės ir jei esa­me ge­ri mo­ki­niai, ga­liau­siai tėvys­tė mus pra­tur­ti­na“, – svars­to R.Kar­pis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sakyčiau, kad santuokoje yra skirtingi etapai. Iš pradžių bandai valdytis, kad koks nereikalingas, įžeidus žodis neišsprūstų. Vėliau net ir tą žodį išgirdęs jau nebepriimi jo už gryną pinigą – supranti, kad gal tie žodžiai neturi jokio pikto pagrindo, tad ilgainiui nustoji kreipti į juos dėmesį.

Šeimose mes privalome dirbti ir savo santykius šlifuoti. Nes kitaip kalba apie tas dvi puseles, netikėtai viena kitą suradusias, bus daugiau apsimestinis reikalas. Grožinė literatūra. O tarpusavio santykiai jau kur kas įdomiau. Tai panašu į psichologinį romaną, kuriame nemažai ir sudėtingų momentų.

– Ar galėčiau daryti prielaidą, kad jums su žmona, kaip dviejų skirtingų kultūrų – žydiškos ir lietuviškos – atstovams, buvo sunkiau į tą vieną obuolį sulipti?

– Dėl kultūrinių skirtumų? Oi ne, tikrai ne. Dabar jūs mąstote kažkokiais stereotipais. Patikėkite, aš tikrai nejaučiu jokio skirtumo tarp savo išsiauklėjimo ir žmonos. Juk gimiau Lietuvoje, mokiausi lietuviškoje mokykloje. Mes abu esame tos pačios visuomenės dalis, jos atspindžiai.

Galbūt šitaip kalbu, nes negyvenau religingoje šeimoje ir mano tėvai buvo tokie patys Lietuvos piliečiai, kaip ir Dianos tėvai. Jie dirbo tokius pačius darbus, kaip ir visi žmonės. Mama buvo bibliotekininkė, tėtis – gamyklos darbuotojas.

Tautybė tikrai nėra pagrindas galvoti, kad žydui ir lietuvaitei būtų sunkiau vienoje šeimoje sutarti. Man niekada niekas neįrodys, kad aš kažkodėl esu kažkuo kitoks. Galbūt čia ir yra dalis tiesos, bet mano šaknys liudija apie ilgametį gyvenimą Lietuvoje. Todėl nemanau, kad turiu kažkam įrodinėti savo meilę šitam kraštui. Čia aš gimiau, ir tuo viskas pasakyta.

– Ir čia gimė juodviejų su Diana vaikai… Yra toks gražus, prasmingas posakis, kad tėvai auga drauge su savo vaikais. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Taip, besąlygiškai. Nors mano ūgis, susilaukus mergaičių, ir nepasikeitė – kaip buvau 1,58 cm, taip ir likau.

Kartais, ugdydami vaikus, mes kažko nesuvokiame, o kartais įtaką daro naujos patirtys. Tuomet atsiranda ir naujų užduočių. Nė vienas iš mūsų juk negimėme iš anksto mokėdami būti tėvais. Todėl visi nuolat mokomės ir jei esame geri mokiniai, galiausiai tėvystė mus praturtina. Vaikai vis kažką naujo sužino, o mes tas jų naujienas galbūt pamatome kitu kampu. Pažvelgti į pasaulį vaiko akimis man iki šiol yra labai įdomu.

– Kažkada esate pusiau juokais, o gal visai rimtai prasitaręs, kad norite didelės šeimos – penkių mergaičių. Ar vis dar puoselėjate tą mintį?

– Šis mano posakis – daugiau juokas, žaidimas. Kažkada taip pasakiau, mintyse turėdamas labai įdomų ir gražų Pienininko personažą iš žydų rašytojo Šolomo Aleichemo apysakos. Pagal ją pastatytas labai gražus miuziklas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuris vadinasi "Smuikininkas ant stogo". Tai štai – pagrindinis šio miuziklo personažas turėjo penkias dukteris. Kiekvieną mergaitę – vis su sava istorija, gyvenimo išmintimi. Galbūt ir aš juokaudamas šiuo posakiu bandau apeliuoti į tą personažą.

O berniukas? Jis tikrai paįvairintų mūsų moterišką šeimos kolektyvą. Bet rimtai apie jį vėlgi negalvoju: tik džiaugiuosi, kad mano šeimoje auga ne vienas vaikas. Pats buvau vienturtis, tad savo metu teko ir  patirties, kaip skaudu vienam atsisveikinti su abiem tėvais… Manau, jei vaikas auga ne vienas, jis turi platesnę gyvenimo pažinimo mokyklą ir nuo pat pradžių gauna didesnę dalelę sociumo, galėdamas iki soties bendrauti su savo broliais, seserimis.

Ir kai ateina laikas atsiveikinti su tėvais, tai tampa jau ne vieno žmogaus skausmu, o visos šeimos. Viliuosi, kad tuomet gal ne taip skauda... Labai išgyvenau, kai mirė mama. Jaučiausi be galo vienišas. Išėjus tėčiui, irgi kentėjau, bet vienišas jau nebesijaučiau – turėjau savo šeimą.

– Ar girdėjote tokį stereotipą apie menininkus, kad buityje esą jie visiškai išplaukę? Jei tai tiesa, kaip jums pavyksta parplaukti namo ir vykdyti kasdienes vyro, tėvo pareigas?

– Planavimas padeda. Nes be plano, hmm, nežinau… Dabar po tų visų karantinų išties sunkiau darbus planuotis, į senas vėžes grįžti. Labiausiai, ko man šiuo metu trūksta, tai kalendoriaus. Visada buvau įpratęs, kad pagrindinis gruodžio mėnesio pirkinys turi būti ateinančių metų kalendorius. O šiais metais aš jį kažkaip pražiopsojau… Nespėjau nusipirkti laiku. Todėl savo darbus žymiuosi jau kitoje užrašų knygutėje ir nuolat bijau, kad ko nepamirščiau.

Galbūt save priskirčiau prie tų labiau išplaukusių, bet norėčiau toks nebūti. Meniški žmonės dažnai užsisvajoja ir kažką pamiršta, bet muzikanto profesija iš esmės – labai tiksli ir daug ką bendro turinti su matematika.

– Tęsiant kalbą apie kasdienę buitį, kokios jūsų pareigos šeimoje, namuose?

– Nesakyčiau, kad mes su Diana turime kažkokias skirtingas pareigas. Nėra tokių darbų, kuriuos daryčiau tik aš. Galbūt tikrai yra tokių, kuriuos atlieka tik žmona. Jai dažniau pavyksta nepamiršti tam tikrų pareigų… Aš kartais sugebėdavau pamiršti, kad vaikui reikia muzikos pamokėlę per "Zoom" įjungti.

Ant ratų: ach, tos di­džio­sios sos­ti­nės spūstys… Kol nu­ve­ši Ra­che­lę su Lė­ja į dar­že­lį, ga­li spė­ti ir vos ne visą sa­vo gy­ve­ni­mą iš­pa­sa­ko­ti. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mums smagu dalytis pareigomis. Vieną dieną mergaites migdau, maudau aš, o kitą dieną – žmona. Priklausomai nuo užimtumo. Tas pats ir dėl nuvežimo į darželį. Arba maisto gaminimo. Jei yra noro ir laiko, galiu gaminti aš. Nenoriu įžeisti savo draugų, kurie nevalgo mėsos, bet iš jos gimsta mano gardžiausi patiekalai. Mano vaikystės šeimoje košerinio maisto tradicijos nebuvo, bet taisykles žinau visas. Vis dėlto, reikia pripažinti, šeimai dažniau valgyti gamina žmona, nes seniau – dar ne koronos laikais – po spektaklių grįždavau vėlai ir nebelabai ką spėdavau.

– Jūsų šeimoje susipina lietuviškos ir žydiškos tradicijos. Kurios šiuo metu labiau ima viršų? Kokias šventes namuose švenčiate, pagal kokias tradicijas maitinatės?

– Mes švenčiame visas šventes. Dėl to išties labai džiugu. Tiesą pasakius, mano tėvų šeimoje nebuvo daug švenčių. Nors abu tėvai buvo žydai, tačiau tradicines šventes tik kukliai paminėdavo. Žydiškąsias dažniausiai švęsdavau Žydų bendruomenės jaunimo klube. O per lietuviškas katalikiškas šventes – Velykas, Kalėdas – visuomet prie stalo sėsdavau pas artimiausius savo draugus.

Tad savo šeimoje mes švenčiame visas šventes – tiek katalikiškas, tiek ir žydiškas. Pastarųjų minėjimas atsirado tik tuomet, kai vedžiau. Žmona išreiškė norą susipažinti su žydiškomis tradicijomis, jų reikšme. Kadangi visas šventes žinojau, teliko perkelti jas į savo namus.

– Kažkada esate išsitaręs, kad norite leisti savo mergaites į žydišką mokyklą. Gal turite planų kada nors apsigyventi Izraelyje?

– Jei atvirai, kol kas neįsivaizduoju savo šeimos gyvenimo kažkur kitur. O mokymasis žydų mokykloje – nieko nuostabaus. Tai tiesiog gera gimnazija su stipriu pedagogų kolektyvu. Čia pamokos dėstomos lietuvių kalba, bet papildomai mokoma hebrajų kalbos, žydų tautos istorijos ir kultūros. Joje žydų vaikai sudaro maždaug 70 proc., o drauge su jais mokosi ir vaikai, kurių tėvai pasirenką šios mokyklos programą. Beje, kadaise Lietuvoje žydiškų mokyklų ir gimnazijų buvo labai daug. Mano tėčio mama dar tarpukariu Kaune baigė žydų gimnaziją su dėstomąja hebrajų kalba, o mamos tėtis mokėsi žydų Amatininkų darbo draugijos (ORT) amatų mokykloje. Tuomet vienose žydų mokyklose pamokos vykdavo jidiš kalba, o kitose – hebrajų. Taip pat buvo žydų gimnazijų, kuriose dėstomoji kalba buvo lietuvių.

– Kadangi jau prašnekome apie mokyklą, grįžkime trumpam į jūsų mokyklinius laikus. Ar pavardė Karpis nebuvo pretekstas prisegti jums kokią šmaikščią pravardę? Ar ji nekėlė nepatogumų tarp bendraamžių?

– Mokykloje jaučiausi kuo puikiausiai. Gal dėl to, kad dalis darželio draugų irgi lankė tą pačią mokyklą. Su keliais iš jų iki šiol gražiai bendraujame.

O dėl kitų dalykų buvo visko… Bet dėl pavardės tikrai niekam neužkliūdavau. Sykį, pamenu, kažkoks sujudimas dėl mano tautybės vyko, bet klasiokai taip greitai viską man už akių išsprendė, kad aš pats nieko nepajutau. Išties puikią klasę ir draugus turėjau. Vis dar turiu, branginu.

– Senovėje Žemės paviršius buvo vaizduojamas kaip išgaubtas diskas, kurį laiko trys drambliai, stovintys ant plaukiančio vėžlio. O jei tie drambliai ir vėžlys būtų pamatinės jūsų šeimos vertybės, ant kurių stovėtų jūsų šeimos žemė?

– Tuomet tos vertybės būtų… pagarba, savitarpio supratimas, meilė žmogui ir meilė savo valstybei.

– Lietuvių liaudies patarlė sako, kad nėra šeimos be dūmų. Ar galite paatvirauti, dėl ko dažniausiai dūmija jūsų namų kaminas?

– Pastaruoju metu lyg ir nedūmija. Bet buitis – jau toks dalykas, kuris, manau, yra visų šeimų didžiausias dūmų leidėjas. Kad to nenutiktų, turbūt reikia atrasti, išmokti skirti laiko ir sau. Kai šitą dalyką supranti, tą išmetamų dūmų kiekį jau gali bent kažkiek reguliuoti.

– Laimingos šeimos receptas pagal R.Karpį?

– Gerbkite savo šeimos narius lygiai taip, kaip gerbiate patys save. Nuoširdžiai. Be jokio gudravimo.

Trumpas tėčio testas

Mėgstamiausia vaikų plokštelė? "Mamulė MŪ" ir "Tele bim bam".

Animacinis filmukas? Mergaitės pamišusios dėl Kakės Makės, kiaulytės Pepos, Berio ir sraigės Dolitos.

Mylimiausias žaidimas? UNO.

Valgis? Mergaitės labai mėgsta kiaušinienę su macais. Ji ir mano vaikystės mėgstamiausias patiekalas, gamintas močiutės.

Vieta, kur smagiausia būti? Namai.

Ritualas prieš naktį? Vonia ir knygutė. Šešiametė Rachelė jau skaito pati, o jaunėlė Lėja labai mėgsta vartyti knygą "Ką žmonės dirba visą dieną?"

Dainininkas S. Zonys Jaunojo muzikos atlikėjo premija įvertintas už muzikos kultūros puoselėjimą, aktyvią kūrybinę veiklą ir sėkmingą dalyvavimą koncertinėje veikloje, kultūros sklaidos bei Lietuvos vardo garsinimą tarptautinėje muzikos erdvėje.

Operos solistas S. Zonys bakalauro ir magistrantūros studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Nuo 2019 m. priklauso Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos solistų trupei. Tais pačiais metais pelnė „Metų operos vilties“ apdovanojimą už sėkmingus debiutus LNOBT scenoje. Joje nuo 2016 m. atliko per dešimtį vaidmenų. Dainininkas nuolat stažuojasi ir koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 2017 m. debiutavo Jeruzalės operos festivalyje, kur atliko Marčelo vaidmenį G. Puccini operoje „Bohema“. S. Zonys yra tapęs keliolikos tiek tarptautinių, tiek Lietuvos konkursų prizininku bei laureatu.

Steponas Zonys, M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Šia Kultūros ministerijos premija siekiama įvertinti jaunųjų menininkų nuopelnus Lietuvos kultūrai, paskatinti juos dar aktyvesnei kūrybinei raiškai. Kandidatais premijai gauti gali būti siūlomi jaunieji menininkai nuo 14 iki 35 metų arba jaunųjų menininkų kolektyvai.

Pokalbio R.Baranauskas pakvietė į savo jaukius namus Žaliakalnyje. Erdvioje svetainėje stovi vyriausio sūnaus Manto pianinas. Ant stalo dega žvakės, o sienas puošia G.Baranauskienės siuvinėjimo darbai. "Tai tarsi meditacija, minčių išvalymas", – šypsosi ji. Šalia šeimininkų tuoj įsitaiso šeimos numylėtinė – kalytė Gilė. Su sutuoktiniais kalbamės apie mįslingą teatro pasaulį, meilę muzikai ir drąsą svajoti.

– Raimondai, kuriate pagrindinį – profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį populiariajame amerikiečių miuzikle "Mano puikioji ledi". Spektaklis Muzikiniame teatre statomas jau ketvirtą kartą. Ar jūsų Henris Higinsas bus kuo nors kitoks?

– Vaidinau ir ankstesniame miuziklo pastatyme. Jo premjera įvyko 1998-aisiais, o aš prie komandos prisijungiau 2003 m. Spektaklyje įkūnijau Fredį – pagrindinę heroję Elizą įsimylėjusį aristokratą. Apie Higinso vaidmenį tuo metu net negalvojau. Kadangi ankstesnių pastatymų neanalizavau, tad sunku pasakyti, kuo būsiu kitoks. Tikriausiai didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamų tekstų. Nors tai miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem spektakliams. Šiuo metu intensyviai repetuojame, kartojame scenas, tad reikia įdėti nemažai darbo. Kita vertus, jis be galo įdomus. Apskritai, naujo spektaklio statymo laikas yra pats įdomiausias, nes kupinas kūrybos ir ieškojimų.

Jei esi labai pavargęs, apie spektaklį išvis nesinori kalbėti. O jeigu jautiesi pakylėtas, negali nustygti vietoje, žinoma, tuo dalijiesi su šeima.

– Jūsų abiejų gyvenime svarbi muzika, esate baigę solinio dainavimo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt su muzika susijusi ir jūsų pažinties istorija?

Greta: Tikra tiesa, muzika mus ir suvedė (juokiasi). Susipažinome akademijoje, man rodos, iškart po parengiamųjų egzaminų.

Raimondas: Susipažinome vos įstoję į pirmą kursą. O antrajame jau tapome vyru ir žmona. Viskas įvyko labai greitai, ir štai mes jau 22-ejus metus kartu.

– Drauge dirbate ir teatre. Tokia situacija turi daugiau pranašumų ar trūkumų?

Raimondas: Niekada nepastebėjau, kad dirbant su Gretule būtų kokios trinties.

Greta: Mes mokame atskirti darbą ir namus – teatro reikalų namo nesinešame. Aišku, jei labai norisi ką nors aptarti, taip ir padarome. Diskusijos namuose dažniausiai kyla, kai statomas naujas spektaklis, nes tada turime daug idėjų. Raimondas kartais savo personažą mato vienaip, o aš – kitaip. Tad vyras paprašo įvertinti jį iš šalies, pakomentuoti naujus sumanymus. Pas mus nėra konkurencijos ar apibrėžimų, kokie turėtume būti. Esame tokie, kokie esame, ir taip palengva plaukiame per bendrą gyvenimą (juokiasi).

– O ar nesunku grįžus namo išeiti iš vaidmens?

Raimondas: Viskas priklauso nuo nuovargio. Jei esi labai pavargęs, apie spektaklį išvis nesinori kalbėti, tiesiog trokšti tylos. O jeigu jautiesi pakylėtas, negali nustygti vietoje, žinoma, tuo dalijiesi su šeima.

Greta: Man atrodo, kad, spektakliui pavykus, norisi kalbėtis, džiaugtis dėl to, kas įvyko. O jei spektaklis įvyksta ne taip, kaip tikėjomės, bent tą vakarą geriau mintis apie jį palikti ramybėje, nieko apie tai nešnekėti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Balsas – esminė jūsų darbo priemonė. Kaip jį saugote, ilsitės po vaidmenų?

Raimondas: Būna įvairiai, neturiu vienos taisyklės. Šeimyna jaučia, kad mane reikia palikti tyloje ir ramybėje. Tada jie išeina į miestą, kartais aš pats iškeliauju pasivaikščioti į gamtą ar tiesiog šiaip patyliu kelias valandas. Būna taip, kad esi toks pavargęs ir emociškai išsikrovęs, kad net kalbėti negali. Kai viduje jaučiuosi tuščias ir negalintis nieko duoti, skambinu draugui į Dramos teatrą. Jis man pasiūlo spektaklių, kuriuos pažiūrėjęs vėl įgaunu energijos.

Greta: Balsas yra gyvas organizmas. Aš pastebėjau vieną dalyką – jei solistas turi atidainuoti dešimt spektaklių, balsas būtent tiek jam ir ištarnaus. Matyt, smegenys neleidžia tau pagalvoti, kad gali sugriūti. Bet, neduok Dieve, po tų dešimties spektaklių bus kokios trys dienelės laisvos. Per jas tu sirgsi – ir gerklę skaudės, ir temperatūra kils, greičiausiai net neprakalbėsi. Psichologija lemia iš ties daug. Dažnai būna, kad ateina solistai prieš spektaklį ir sako: neturiu balso, nesudainuosiu. O užlipus ant scenos viskas išeina puikiai.

– Raimondai, kaip muzika atsirado jūsų gyvenime? Ar nuo vaikystės žinojote, kad būsite operos solistas?

Raimondas: Sunku pasakyti, kada tiksliai supratau, kad noriu būti ant scenos. Tačiau, kaip ir žmona, muzikavau nuo vaikystės. Kartu intensyviai sportavau, buvau bėgikas. Tad svarstydavau – norėsiu save susieti su sportu ar muzika. Prisimenu, kaip po vienų varžybų nusprendžiau atsisakyti profesionalaus sporto. Vasarą prabėgau maratoną, po to man sukilo temperatūra, viską skaudėjo. Galvoju: ar tikrai sportas – sveikata, kai po varžybų tampi siaubingu ligoniu (juokiasi)? Turbūt tada ir suvokiau, kad siesiu savo kelią su muzika.

Greta: Ir labai gerai, kad taip padarei. Man atrodo, kad teatras – tikrasis Raimondo pašaukimas.

Raimondas: Muzika man visada buvo svarbi. Sovietų laikais tėvai dalyvaudavo įvairių meninių grupių veikloje, o mane nusiveždavo pažiūrėti. Žiūrėdavau ir pats norėdavau būti ant scenos. Tik tada dar negalvojau, kad tapsiu profesionaliu muzikantu. Aišku, mūsų profesija tokia, kad tenka dirbti per šventes, savaitgaliais mūsų niekada nebūna namie. O ir valstybiniu lygiu, mano galva, požiūris į meną yra nulinis. Tačiau tu vis tiek dirbi tą darbą ir juo mėgaujiesi. Šimtaprocentinė tiesa – susirask darbą, kurį myli, ir nereikės dirbti.

– Greta, jūs teatrą matote iš kitos – techninės pusės. Nusprendėte šiek tiek atsitraukti nuo muzikos?

Greta: Tai buvo ilgai svarstytas sprendimas. Tačiau kai pagaliau apsisprendžiau, širdies neskauda. Išstudijavau save, kaip žmogų, ir supratau, kad scena – ne man. Myliu patį kūrybinį procesą, tačiau man nepatinka galutinis taškas – rezultato parodymas. Būdama scenoje save per daug kritikuodavau. Mano perfekcionizmas tiesiog neleido mėgautis dainavimu. Manau, kad solistas tikriausiai privalo neturėti tam tikrų savybių, kad galėtų džiaugtis tuo, ką padarė, net ir žinodamas, kad tai galbūt ne pats geriausias variantas. O aš nesijaučiu laiminga, jei neparodau nepriekaištingo rezultato. Aišku, režisieriaus padėjėjos specialybė irgi turi savų niuansų. Mėgstu būti atsakinga už save ir darbą, kurį darau. O čia tu niekada nebūni atsakingas tik už save. Duodi komandą, ir nežinai, kaip kitas žmogus ją atliks. Tad privalu pasitikėti kolektyvu, surasti bendrą kalbą.

Raimondas: Mano žmona geriau pati viską padarys, negu kažkam nurodys (juokiasi).

– Teatro spektakliuose vaidina ir jūsų trylikametrės dvynės dukros Aušrinė ir Goda. Scenoje jos sukasi nuo mažumės?

Raimondas: Taip, teatro scena joms labai artima. Vaidino ir vyriausias sūnus Mantas, jis debiutavo net būdamas jaunesnis už mergaites, – devynerių metų. Kartu vaidinome spektaklyje "Nykštukas Nosis". Ši patirtis pati maloniausia, nors ir kainavo daug nervų. Berniuką Jokūbą, vėliau pavirstantį nykštuku, įkūnijo sūnus, o Nykštuką Nosį – aš. Scenoje, kai burtininkė užburia berniuką, dekoratyviame kiaušinyje turėdavome pasikeisti vietomis. Apimdavo neapsakomas jausmas, kai sūnus ateidavo pas mane, o aš jį pakeisdavau, ir pats išeidavau į sceną. Atlikdamas vaidmenį visada jaudinuosi, o čia dar tavo paties vaikas scenoje vaidina drauge... Sūnui suaugus, Jokūbą spektaklyje vaidina dukros.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Greta: Sūnus buvo atėjęs paklausyti, kaip Jokūbą įkūnija viena iš sesių. Mantas pasakojo, kad, stovėdamas už kulisų, tiksliai žinojo, ką ji jaučia. Sūnus ir norėjo paklausyti sesers, ir bijojo. Išeidavo už durų, ir vėl grįždavo – negalėjo nustygti vietoje. Išties jautri akimirka. Pastebime, kad mergaitės turi mažiau baimės. Kai sūnui, būnant mažam, siūlydavo vaidmenis, jis neretai atsisakydavo, nes nesijausdavo pasiruošęs. O dvynės pilnos entuziazmo. Jos net pačios sugalvoja, ką galėtų vaidinti. Pavyzdžiui, miuzikle "Adamsų šeimynėlė" jos norėjo atlikti sūnaus Pūgžlio vaidmenį. Tačiau tai suaugusio aktoriaus darbas. Dukros vaidina operetėse "Grafaitė Marica", "Misteris X", taip pat operoje "Makbetas". Tad per mėnesį susidaro bent pora spektaklių.

– Ką dabar veikia vyriausias sūnus?

Pas mus nėra konkurencijos ar apibrėžimų, kokie turėtume būti. Esame tokie, kokie esame, ir taip palengva plaukiame per bendrą gyvenimą.

Raimondas: Mes labai džiaugiamės, kad sugebėjome neužgožti vaikų meilės teatrui ir muzikai. Kartais atsitinka taip, kad tėvai vaikus prispaudžia mokytis muzikos, tad suaugę jie nuo jos pradeda bėgti. Tačiau su mūsų atžalomis taip nenutiko. Mantui jau 21-i, jis domisi teatru, į spektaklius pasiima draugių ir draugų. Sūnus labai gabus muzikai, turi absoliučią klausą, puikiai valdo pianiną. Tačiau visada jam sakydavau: įgyk kitą specialybę. Jei norėsi muzikuoti, juk niekas nedraus. Tad jis dabar ieškojimų kelyje, studijuoja Vilniaus universitete reabilitologo specialybę.

– Ar palaikytumėte, jei vaikai užsimanytų sekti jūsų pėdomis?

Raimondas: Vaikams siūlau įgyti kitą specialybę. Tačiau niekas nedraudžia toliau muzikuoti. Šiais laikais muziko diplomas nebėra toks reikalingas. Jei būsi geras, teatras pakvies ir be diplomo.

Greta: Mantas visada svajojo apie dirigento profesiją. Tokiu atveju, baigus muzikos mokyklą, negalima daryti pertraukos. Tačiau sūnus nusprendė pailsėti ir pertrauką padarė. Baigdamas vidurinę mokyklą jis paklausė: mama, ar galiu stoti į akademiją ir būti dirigentu? Iš vienos pusės, aišku, kad gali. Tačiau mes priminėme jam, kiek darbo turės įdėti. Jei norės būti geras dirigentas, o ne vidutiniokas, Mantas privalės pasivyti kryptingai šia linkme ėjusius jaunuolius ir juos pralenkti. Tad pasiūlėme gerai pasvarstyti. Pagalvojęs sūnus nusprendė studijuoti kitą specialybę. O panelės tai apie Holivudą svajoja. Verkia, kaip bus, kai jos išvažiuos ir mūsų nematys (juokiasi). O mes šypsomės, nes suprantame, kad čia drambliuko svajonės. Tačiau tegul svajoja, iš tų svajonių gali išeiti kas nors labai gražaus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Greta, ar stebite visus spektaklius, kuriuose vaidina vyras?

Greta: Anksčiau, kai spektaklių būdavo mažiau, žinoma, eidavau žiūrėti. O dabar, kai esu režisieriaus padėjėja, stengiuosi peržiūrėti naujus mūsų teatro spektaklius su visomis aktorių sudėtimis. Tačiau tai nebūtinai yra spektakliai, kuriuose vaidina Raimondas. Reginiui susigulėjus galvoje, vėl nueinu įvertinti, kaip kuri sudėtis patobulėjo. Dažniausiai žiūriu vyro spektaklius, kurie jam dėl kokių nors priežasčių sunkūs. Kita vertus, kartais atrodo, kad geriau ten neiti, nes labai nervinuosi, ramiau jaučiuosi likusi namuose. Kalbant apie spektaklius, kuriuose vaidina vaikai, stengiuosi atžalas į sceną paleisti be jokių lūkesčių. Pavyks suvaidinti – viskas gerai, nepavyks – taip pat gerai. Jie dar vaikai, tad kas nors gali ir neišeiti. Nesinori jų spausti, nes jie patys labai savikritiški. Dukros sudainuoja išties šauniai, tačiau visą vakarą nervinasi, nes, repetuodamos su mokytoja, anot jų, pasirodė geriau.

Raimondas: Visi šeimoje turime tą kritiko bruožą. Aš pats anksčiau be galo jaudindavausi, kai ko nors nepavykdavo sudainuoti. Tik dabar iš to išaugau, taip stipriai visko nebeimu į širdį.