Optimizmu spinduliuojanti profesionali sportininkė R. Bučinskytė šiuo metu treniruojasi Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Laidoje ji prisimins, kaip lemtinga diena paauglystėje pakeitė jos gyvenimą, tačiau taip pat suteikė galimybę atrasti gyvenimo džiaugsmą kiekvienoje akimirkoje išbandant naujas patirtis.

„Man buvo penkiolika metų – buvau jauna, graži ir pilna ambicijų. Vienas vaikinukas norėjo pavežti su motociklu. Norėjo pasirodyti, padidino greitį, nesuvaldė motociklo ir mes patekome į avariją... Tai amžius, kai tau visas gyvenimas yra prieš akis, o čia, staiga, viskas pasikeičia, lūžta. Tuo metu atrodo, kad tu negali nieko: eiti, bėgti, šokti, draugauti, keliauti. Tu negali visiškai nieko“, – pasakos ji.

Po gyvenimą sukrėtusios tragedijos, beveik niekur neišeidama Raimeda keturis metus praleido namuose. Situaciją pasikeitė tuomet, kai apie namuose sėdinčią jauną merginą sužinojo keli jauni žmonės. Jie Raimedą nusprendė pakviesti į stovyklą. Tiesa, Raimeda su tokiu jų pasiūlymu sutiko ne iškart – laidoje sužinosite, kodėl. O taip pat ji papasakos ir apie netikėtus vairavimo instruktoriaus žodžius, pasukusius jos gyvenimą tinkama linkme.

„Tuo metu man didžiausią įspūdį padarė tai, kad žmonės į stovyklą atvažiavo su mašinomis. Atsidarė duris, išsiėmė vežimus ir važinėjo. Mintyse pasakiau: „Oho! Va čia tai geras – tu gali važinėti mašinoje, ir niekas nematys, kad esi neįgalus“. Tad grįžusi namo visiems pareiškiau, kad aš laikysiuosi teises. Tiesa, tada manęs visiškai nepalaikė“, – prisimins pašnekovė.

Tuo metu atrodo, kad tu negali nieko: eiti, bėgti, šokti, draugauti, keliauti. Tu negali visiškai nieko.

Nepaisant artimųjų atkalbinėjimų, Raimeda sėkmingai gavo vairuotojo pažymėjimą, o įgyvendinta viena svajonė, paskatino ją siekti dar daugiau. Moteris pradėjo ieškoti, ką dar galėtų nuveikti. Būtent taip jos gyvenime atsirado ir šaudymas.

„Apie šaudymą gyvenime nei svajojau, nei planavau – net nežinojau, kad toks sportas yra. Pirmą kartą pašaudyti pakvietė labai smagi vyrų kompanija, o tuomet aš užsikabinau. Iš pradžių ėjau tik dėl kompanijos, o ne dėl pačio šaudymo, nes man tai atrodė visiškai nuobodus dalykas“, – apie hobį, tapusį karjera, pasakos Raimeda.

O štai praėjusiais metais Raimeda pelnė Europos šaudymo vicečempionės titulą. Ji tapo pirmąja sportininke iš Lietuvos, iškovojusia teisę varžytis Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Moteris papasakos apie griežtą sportinį režimą, o taip pat prisimins įtemptas Europos čempionato finalo akimirkas.

„Tavo širdis turi būti visiškai rami, protas aiškus ir šaltas. Negali džiaugtis padaręs gerą šūvį, negali pykti padaręs blogą, nes tai tave jau iškart numuš nuo kito šūvio. Tai – perfekcionistų sportas. Tikslas yra už 10 metrų, o tikslas – kažkur vienas centimetras“, – šaudymo subtilybes vardins sportininkė.

Drąsiai įveikdama nusistovėjusius stereotipus, moteris šiandien aktyviai išnaudoja gyvenimo siūlomas galimybes. Ji aktyviai dalyvavo kariuomenės pratybose, o savo nuotykių troškimą vainikavo šuoliu su parašiutu. Laidoje Raimeda atskleis, kaip jai pavyko vis tai įgyvendinti ir su kokiais iššūkiais nuolat tenka susidurti negalią turintiems žmonėms.

„Neigiamus vertinimus dažniausiai pasako žmonės, kurie neturi nieko bendro su sportu, nesupranta, kas yra disciplina ir tas juodas darbas. Bet tegul jie šneka tai, ką nori... Visiems linkiu išbandyti kažką naujo“, – atvirą ir jautrų pokalbį užbaigs R. Bučinskytė.

Floristiniame deserte – trijų dalių kompozicija

Visiems svečių namams ar viešbučiams, svečius vestibiulyje įprasta pasitikti su įspūdingomis gėlių kompozicijomis. Floristikos dizainerė Kristina Rimienė šį kartą sukurs idealiai tam tinkančią, kerinčią trijų dalių kompoziciją.

Projektuojant šią floristinę kompoziciją, bus pasitelkiamos net trys gerberų rūšys. Kiekvienos žiedų struktūra bus išskirtinė, o tai bendrą vaizdą praturtins įvairiomis tekstūromis. Papildomai įtraukiamos orchidėjos ir anturio žiedai suteiks prabangos, o rausvai dažyta šparago žaluma įneš švelnumo ir elegancijos.

Šioje kompozicijoje ypatingą rolę turės riešutmedžio šakos – jos ne tik taps pagrindiniu akcentu, bet ir pasitarnaus kaip natūralus dekoratyvinis karkasas.

Unikalu bus tai, kad šakos nebus įmerktos į vazos vandenį – jos bus pritvirtintos iš išorės, naudojant vielutę popieriuje. Floristikos dizainerė pademonstruos, kaip sukurti patvarią ir praktišką dekoratyvinę sienelę, kuri ne tik papuoš, bet ir bus lengvai nuimama.

„Pasaulis pagal moteris“ – šį sekmadienį, 10 val. ryto, per TV3.

Kaip praneša Censor.net, Ukrainos kariai pasveikino savo bendražygį Valerijų. Gimtuvininkas gavo ir kuklią dovaną – šokolado plytelę.

„Visada svajojau švęsti gimtadienį su draugais. Svajonės pildosi“, – stovėdamas tranšėjoje į sveikinimus reagavo Valerijus.

Sena pažintis

Paskutinį kartą su Laura matėmės 2019-aisiais, kai nė neįtarėme apie artėjančių metų pokyčius. Aleksoto link tąkart judėjome ne vieni – kelią mums rodė fotomenininkas Romualdas Požerskis, iki tol ne kartą lankęs jauną moterį. Balkone nutildžiusi ne itin svetingai nusiteikusį šunelį Gučį, namų šeimininkė mus pasitiko jaukiame kieme, o tada pakvietė namo vidun. Lipdama laiptais dar spėjo pajuokauti ir prisiminti vaikystę, kai iš antrojo aukšto žemyn leisdavosi turėklais.

"Neduok Dieve, Liepa pamatytų. Tikrai sugalvotų tą patį", – L.Stadalnikaitė džiaugėsi, kad jos žodžių negirdi dukra, nes ir pati išbandytų tokį nesaugų nusileidimo būdą. Juolab kad mažoji labai panaši į ją vaikystėje – smalsi ir judri, sunkiai tramdoma net varteliais antrame aukšte.

Tą spalį kalbėjome ne apie Lauros buitį, o apie jos bičiulystę su R.Požeskiu ir kūrėjo nuotraukas, pasakojančias neregės istoriją. Pradžioje, sukritę ant sofos tarp pliušinių žaislų, kalbėjome Liepos kambaryje, kiek vėliau – nedidelėje virtuvėje. Joje kvepėjo neseniai iškeptais kotletais, bulvėmis ir Lauros ruošta kava. Atidžiai stebėjau, kaip pravėrusi dureles neregė iš lentynos ima puodelį, beria du šaukštelius maltų pupelių, šiek tiek cukraus ir galiausiai visa tai užpila verdančiu vandeniu iš arbatinuko. Pirštu prilietusi balto porcelianinio puodelio briauną, pajutusi besiartinantį karštį Laura sustojo, o aš nustebau, kad tiksliau vandens nebūtų įpylęs net ir gerai matantis žmogus.

R.Požerskis yra sukūręs seriją nuotraukų, pasakojančių neregės istoriją. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Buitis – ne iššūkis

Būtent tada supratau, kad Laura – neeilinė. Ne tik savo kasdieniais, žemiškais gebėjimais neprisvilinus iškepti mėsos kepsnį ar paruošti puodelį arbatos, kad maišant šaukšteliu vanduo nebėgtų per viršų, bet ir savo nepasotinamumu gyventi, imlumu naujovėms. Tarkim, paėmusi išmanųjį telefoną moteris demonstravo, kaip naudojantis juo aptikti priešais stovintį žmogų ar, padarius kelis aplinkos kadrus, identifikuoti vietą, kurioje esi.

"Dabar yra daug priemonių, lengvinančių neįgaliųjų kasdienybę. Tarkim, klausos negalią turintys žmonės gali nustatyti telefoną taip, kad garsas iš ausinių eitų tik į vieną, geriau girdinčią ausį. Tie, kurie sunkiai juda, gali naudotis specialiai jiems pritaikyta klaviatūra, kuriai valdyti reikia mažiau pirštų judesių", – turintieji regėjimo negalią, pašnekovės teigimu, išmaniaisiais įrenginiais taip pat gali pasilengvinti kasdienybę.

Tarkim, be kitų žmonių pagalbos perskaityti oficialius dokumentus ar paprasčiausias etiketes ant produktų pakuočių.

"Perku nemažai šaldytų produktų ir mėsos, o tada viską dedu į šaldymo kamerą. Ištraukus apšalusią pakuotę sunku suprasti, kas joje yra. Tokiu atveju labai padeda telefonas, nes juo galiu nuskaityti etiketę. Tas pats ir kalbant apie įvairius dokumentus. Anksčiau tekdavo prašyti kitų pagalbos, o dabar galiu pati perskaityti. Aišku, tai dar nėra tobulai išvystyta, bet jau turime galimybę skaityti ir suprasti", – pasakojo moteris.

Prekes perka internetu

Pastaruosius metus Lauros kasdienybėje, kaip ir daugumos mūsų, įsisuko ne itin maloni karantininė rutina. Tik virkavimų iš moters lūpų neišgirdau.

"Nesu iš tų, kuri nuolat sėdi namuose. Mėgdavau su dukra išeiti į kavinę, kiną. Dabar to daryti nėra galimybių", – moteris pasakojo, kad dėl karantino teko apriboti ir kitas malonias veiklas.

Antai, anksčiau ji labai mėgo gaminti, o gautu rezultatu dalytis su kitais regėjimo negalią turinčiais žmonėms. Specialia programėle nufotografavusi patiekalus, nuotraukas Laura keldavo į savo pačios sukurtą grupę virtualiojoje erdvėje. Tiesa, pastaruoju metu moteris šią veiklą apleido. Kad ir kaip mėgtų eksperimentuoti virtuvėje, šiuo metu tam nėra laiko.

"Kai dukros mokykla persikėlė į namus, padedu jai. Liepa dabar antrokė", – priešingai nei dalis tėvų, besipiktinančių nuotolinio mokymo trūkumais, Laura šiame procese bandė įžvelgti kuo daugiau pranašumų. Kaip ir kituose kasdieniuose veiksmuose, kuriuos suvaržė pandemija.

"Visada gali surasti begalę priežasčių, kodėl viena ar kita situacija yra bloga, bet tada pakanka pagalvoti apie žmones, kuriems karantinas tęsiasi ištisus metus. Kalbu apie tuos, kurie niekada negali išeiti iš namų, yra prikaustyti prie lovų. Dažniausiai tokie žmonės nesiskundžia, – moteris džiaugėsi, kad nors ir negali matyti pasaulio, pažinti jį gali sveikomis rankomis ir kojomis. – Žinoma, dabar į lauką einu rečiau, nes kai pripustė tiek sniego, sunku atpažinti kelio dangą. Tai gal ir gerai, kad karantinas būtent tokiu metu."

Savotiški patogumai

Tuo metu, kai nemaža dalis žmonių plūdo į prekybos centrus ir tebeveikiančias parduotuves Kalėdų dovanų draugams ir artimiesiems, moteris mielų smulkmenų įsigijo internetinėse parduotuvėse. Pastarosiose ji esą apsiperka jau nemažai metų. Dabar tokiu pat būdu užsisako ir maisto produktų. Belieka juos pasiimti iš kurjerio.

"Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau", – ne sykį bendravusi su kitokių negalių turinčiais žmonėmis, L.Stadalnikaitė dalijosi jų įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi ne tik internetinėmis parduotuvėmis ar paslaugomis, persikėlusiomis į virtualiąją erdvę, bet ir tokiais pat kanalais į jų namus tekančia kultūra – spektakliais, filmais, ekskursijomis po muziejus.

"Žinau žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nė karto nenuėjo į teatrą, o štai dabar gali įsigyti bilietą ir džiaugtis teatro spektakliu, stebėdami jį savo namuose", – moteris vylėsi, kad, net ir pasibaigus karantino suvaržymams, tokie dalykai liks.

Neregė nekantriai laukia, kad šokių pamokos iš virtualiosios erdvės persikels į salę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mokosi šokti

Kad ir kaip stengtųsi optimistiškai žiūrėti į nūdieną, yra dalykų, kurių Laura labai pasiilgo. Kaip ir mažajai Liepai, moteriai trūksta judviejų pasibuvimo lauke, bendravimo su žmonėmis. Rudenį susirgusi koronavirusu, moteris ilgą laiką su niekuo nebendravo. Reikalavimų nekontaktuoti su kitais namų ūkiais, nepaisant įgyto imuniteto, ji laikosi iki šiol.

Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau.

"Labai laukiu, kada vyks ne virtualiosios, o kontaktinės choreografijos pamokos. Tikiuosi, pavasarį ar bent artėjant vasarai tai įvyks, nes, kad ir kaip stengtumeisi, virtualusis užsiėmimas nebus toks produktyvus", – pašnekovė prasitarė apie dar vieną aistrą, kuria dega nuo rudens.

Prisijungusi prie projekto, skirto neregiams ir silpnaregiams, jau bemaž pusmetį, du kartus per savaitę, Laura stoja priešais kompiuterio ekraną ir, klausydama muzikos, bando prisijaukinti šokio judesius. Pirmosiomis savaitėmis jie esą labiau priminė mankštą, dabar šokėjai, mokomi profesionalios choreografės, perėjo į kitą lygį. Iki tol Laura manė, kad šokis viso labo – tam tikrų žingsnelių seka, kurios negalima supainioti, o dabar ji įsitikinusi, kad tai būdas auginti pasitikėjimą savimi.

"Esu labai dėkinga choreografei. Jos žodžiai labai įtaigūs ir visada pasiekia tikslą. Nelieka jokių neaiškumų, ką daryti, – Vytauto Didžiojo universitete lietuvių filologiją baigusi moteris nė karto nesigailėjo nėrusi į šią avantiūrą, nors pradžioje ir buvo dvejonių. – Žinojau, kas yra šokis, bet bijojau, kad nežinosiu, ką ir kaip daryti, kad nepavyks. Bet noras pažinti nugalėjo visas baimes. Dabar jaučiu, kaip pamažu kūnas pasiduoda judesiui, o aš įgaunu vis daugiau pasitikėjimo."

Skyrė dainą Lietuvai

Bičiulystė su R.Požerskiu, peraugusi į parodą, pažintis su judesiu, vedanti link meilės šokiui, – ne vieninteliai Lauros prisipažinimai menui. Pasirodo, kad moteris – muzikos kūrėja ir atlikėja.

"Muzika mano gyvenime – jau labai seniai", – prisiminimais L.Stadalnikaitė grįžo į vieną iš savo paauglystės vasarų, kai, užsidariusi kambaryje, ištisas dienas iš rankų nepaleido gitaros. Su šiuo muzikiniu instrumentu moteris nesiskiria ir dabar.

"Eiles kuriu jau daug metų – nuo mažens. Taip jau išėjo, kad pabandžiau vienam tekstui pritaikyti akordus ir padainuoti", – galutinis rezultatas – daina apie vienišą paukštį L.Stadalnikaitę paskatino nesustoti kurti.

Dabar jos muzikos skrynelėje – kone pusšimtis dainų, kurios, anot kūrėjos, skamba tik artimiausių žmonių ar likimo bičiulių rate. Išgirsti platesnės auditorijos vertinimą Laura kol kas nepasiruošusi, o ir tinkamos dainos debiutui esą dar nesukūrė.

"Kiekvienas kūrinys atspindi tam tikrą mano gyvenimo momentą, todėl jei visas jas sudėtume į mozaiką, išeitų tam tikras pasakojimas. Anksčiau daug dainų buvo apie meilę, jausmus, o štai visai neseniai parašiau dainą apie Lietuvą. Manau, kad tai rimtesnis kūrinys, atskleidžiantis požiūrį į tėvynę. Didžiuojuosi tuo, – paklausta, ar sutiktų rašyti dainas pagal užsakymą, moteris papurtė galvą: – Teko sulaukti tokių prašymų, bet negaliu. Kai dainos istorija eina ne per mane, sunku sakyti, kad tai yra mano kūrinys."

Jūs keliaujate daugiau nei jūsų tėvai ir seneliai. Jūs turite daugiau brangių daiktų nei jie. Jums pasiekiamas geresnis išsilavinimas ir daugiau galimybių. O kur dar technologinė pažanga – jūs kasdien kišenėje nešiojate galingą kompiuterį ir į jį net nekreipiate dėmesio. Nesvarbu kas ir kur esate, jūs vis tiek turite nors kelias priežastis būti optimistais.

Viena iš jų – gyvenimo trukmė. Mokslininkai Australijoje ištyrė beveik 3 tūkst. žmonių duomenis, surinktus 1993-1995 metais. Tyrimo dalyviams reikėjo atsakyti į eilę klausimų, pagal kuriuos mokslininkai įvertino juos kaip labiau optimistiškus ar labiau pesimistiškus. Minimalus tyrimo dalyvių amžius siekė 50 metų, todėl natūralu, kad 2017-aisiais nemažai jų jau buvo mirę.

Tiesą sakant, mirė maždaug 1000. Mokslininkai pastebėjo, kad tie, kurie buvo užkietėję pesimistai, dažniau mirė ankstyva mirtimi. Dažniausiai jų gyvybes nusinešė širdies ir kraujagyslių ligos. Tiesa, vėžiui, panašu, nerūpi, ar esate optimistas, ar pesimistas. Be to, nors ankstyvos mirties rizika tarp optimistų buvo žymiai žemesnė nei tarp pesimistų, pozityvus požiūris į gyvenimą ir ateitį nereiškė, kad žmogus gyvens ilgiau nei mums įprasta. Kitaip tariant, pesimizmas gali sukelti ar prisidėti prie mirtinų ligų, bet optimizmas nuo jų nesaugo.

Mokslininkai pastebi, kad pesimizmas ir optimizmas nėra visai priešingi dalykai. Optimistinis požiūris į ateitį gali skambėti kaip „turbūt bus prastai, bet...“ arba „bus gerai, nors ir...“, o štai pesimistas gali sakyti „turbūt bus prastai, nors ir...“ arba „bus gerai, bet...“ Skirtumas yra mažesnis nei daugelis mano. Tik 9 proc. tyrimo dalyvių galėjo būti priskirti labai pesimistiškiems žmonėms. Be to, mokslininkai pastebėjo, kad su amžiumi optimistai tampa optimistiškesni, o pesimistai – pesimistiškesni.

Ir tai nėra objektyvi charakterio savybė. Jūs galite pakeisti savo požiūrį. Net ir krizinėse situacijose galite surasti priežasčių būti bent šiek tiek optimistiškesniais.

Lewinos Lee vadovaujama komanda iš Bostono universiteto medicinos klinikos tyrimo metu naudojosi dviem duomenų bankais, kuriuose sukaupta informacija apie beveik 70 tūkst. medicinos seserų ir 1 429 veteranų sveikatos būklę ir gyvenimo būdą. Be to, pasitelkus anketas ir testus, buvo nustatyta, ar jie yra veikiau optimistai, ar pesimistai. Mokslininkai moteris suskirstė į keturias grupes – nuo labai optimisčių iki labai pesimisčių. Vyrai buvo suskirstyti į penkias grupes.

Tyrimas parodė, kad moterys iš ypač didelių optimisčių grupės vidutiniškai gyveno 15 metų ilgiau nei pesimistės. Ekspertai lygino moteris, kurių demografiniai požymiai ir ligos istorijos buvo panašios. Optimistų vyrų gyvenimo trukmės skirtumas buvo 11 proc.

Šansai sulaukti 85 metų ar daugiau didžiausių optimisčių grupėje buvo 50 proc. didesni nei didžiausių pesimisčių. Skirtumas tarp vyrų siekė net 70 proc.

Mokslininkai, be to, norėjo išsiaiškinti, ar didesnė gyvenimo trukmė gali būti susijusi su tuo, kad optimistai iš principo gyvena sveikiau, pavyzdžiui, reguliariai lankosi pas gydytojus, mažiau rūko ar geria ir daugiau sportuoja. Įtraukus į tyrimą šiuos aspektus, rezultatas kito, tačiau optimistai ir toliau buvo akivaizdžiai priekyje. Jie gyveno ilgiau ir esant panašiam kaip pesimistų gyvenimo būdui.

Jau ankstesni tyrimai parodė, kad optimistai geriau tvarkosi su savo emocijomis ir elgesiu. Ir jie lengviau pakelia stresines situacijas bei sunkumus.

Optimizmas iš dalies yra nulemtas genetiškai, tačiau jo įmanoma ir išmokti, teigia mokslininkai. Jie optimistą apibūdina kaip žmogų, tikintį, kad viskas bus gerai. „Optimistai jaučia, kad kontroliuoja situaciją. Ir šio jausmo galima išmokti. Galima užsibrėžti įgyvendinamus tikslus. Įvertinti savo galimybes, žengti aiškius žingsnius, likti realistu. Tai kelias į optimizmą“, – aiškina Ralphas Schliewenzas iš Vokietijos psichologų asociacijos.

Diskusija vyko Rytų Londone įsikūrusioje Londono Metropolitano universiteto Sero Johno Casso meno, architektūros ir dizaino mokykloje.

Į ją pakviesti architektūros istorikai, sociologai ir psichologai diskutavo, kas sieja emocinį nusiteikimą, miesto įvaizdžio formavimą ir architektūrą. Pranešimus skaitė prof. Marija Drėmaitė, dr. Eglė Rindzevičiūtė, architektūros kritikas ir rašytojas Douglas Murphy. Diskusijoje dalyvavo minėti pranešėjai ir iškilus psichoanalitikas Adamas Phillipsas, publikavęs daugybę knygų žymiausiose JAV ir Jungtinės Karalystės leidyklose.

Optimizmas – tai sąmonės būsena; tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas.

"Optimizmas skamba kaip architektūros stilius, artimas modernizmui, bet paroda nėra apie architektūros stilių. Optimizmas – tai sąmonės būsena; tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas. Tokio požiūrio netrūko tarpukario Europoje, kurioje, po imperijų žlugimo ir Pirmojo pasaulinio karo atsirado daug naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva. Jos energingai įsitraukė į modernizacijos lenktynes, siekdamos pasivyti pasaulines tendencijas ir tapti labiau europietiškos", – parodos koncepciją pristatė Marija Drėmaitė.

Nors parodoje "Optimizmo architektūra" optimizmo sąvoka atskleidžiama akcentuojant tarpukario Kauno – laikinosios sostinės statybų bumą, kai jauni užsienyje studijavę architektai sugrįžo dirbti į Lietuvą ir suprojektavo daugybę naujų modernių pastatų, ši naujai temą traktuojanti diskusija "The Cass" mokykloje privertė plačiau pažvelgti į tai, kokią kultūrinę ir socialinę reikšmę optimizmas turi kaip emocinis imperatyvas, formuojantis tautos ir miestų bei individų identitetams.

"Optimizmas iš tiesų gimsta iš norų apie ateitį formulavimo, iš pageidaujamos ateities įsivaizdavimo, kartu suvokiant tokių norų fikcinę prigimtį ir žinant, kad negalime numatyti ateities. Optimistinis mąstymas yra paremtas magiškomis mintimis, ir būtent tos magiškos mintys perkelia realybę į norimą viziją. Optimizmas savyje talpina įsitikinimą, kad praeitis, kad ir kokia ji sudėtinga ar skausminga būtų, nepakenks ateičiai", – citata iš rašytojo ir psichoanalitiko Adamo Phillipso pasisakymo.

Diskusija "Architektūra ir optimizmas" yra jau antrasis kartas, kai Lietuva dalyvauja "Londono architektūros festivalyje". Praėjusiais metais viena ryškiausių festivalio instaliacijų buvo pripažinta priešais Šv. Pauliaus katedrą įrengta miško gabaliuko instaliacija "The Building Site", kurią suprojektavo kraštovaizdžio architektė Sigita Simona Paplauskaitė.

Nuo 500 iki 800 eurų atskaičius mokesčius šiuo metu uždirba apie 40 proc. apklausoje dalyvavusių jaunuolių. Daugiau negu trečdalis (35 proc.) respondentų tikisi, kad po penkerių metų jų darbo užmokestis padvigubės ir sieks 1–1,5 tūkst. eurų. Ketvirtadalis (25 proc.) jaunųjų gyventojų mano uždirbsiantys tiek pat – 500–1 tūkst. eurų, tačiau penktadalis (21 proc.) tikisi į rankas gauti ir iki 2 tūkst. eurų per mėnesį siekiančių pajamų. Daugiau negu 2 tūkst. eurų mano uždirbsiantys 17 proc. apklausos dalyvių.

„Antrus metus iš eilės atliekamas tyrimas liudija, kad jaunosios kartos gyventojų lūkesčiai yra gana dideli − kaip ir pernai, jaunuoliai tikisi gana spartaus savo pajamų augimo, ir ši ambicija yra sveikintina. Optimistiškai nuteikia ir tai, kad nemaža dalis jaunuolių anksti pradeda taupyti ir netgi kaupia pensijai. Vis dėlto svarbu, kad jaunuoliai gilintų finansinio raštingumo žinias, sugebėtų tinkamai tvarkyti pajamas ir išlaidas bei priimtų tinkamus sprendimus“, − teigia Vaidas Žagūnis, SEB banko valdybos narys, Mažmeninės bankininkystės departamento direktorius.

Jis taip pat pastebi, kad daugiau negu ketvirtadalis – 28 proc. – apklaustųjų netaupo visai. Kaip ir pernai, tokia pat dalis jaunuolių (26 proc.) kruopščiai planuoja ir kontroliuoja mėnesio išlaidas, o bemaž penktadalis (19 proc.) vis tiek neretai pritrūksta pinigų. Be tėvų ar giminių paramos neišsiverčia 36 proc. tyrimo dalyvių. Todėl V. Žagūnis primena, kad finansinio raštingumo pradmenis − žinoti savo prioritetus, planuoti ir kontroliuoti išlaidas, nepamiršti periodiškai dalį pajamų atsidėti − būtina išmanyti visiems gyventojams, kad ir kokio amžiaus jie būtų ar kokias pajamas gautų.

Kita vertus, trečdalis jaunųjų gyventojų kiekvieną mėnesį taupymui atsideda nuo 20 iki 100 eurų. Daugiau negu penktadalis (22 proc.) apklaustųjų santaupoms skiria ir 100 eurų viršijančią sumą. Didesnė pusė taupo konkrečiam tikslui – dažniausiai savo būstui (33 proc.), automobiliui (23 proc.) ar kelionei (18 proc.).

„Džiugina tai, kad net keturi iš dešimties tyrimo dalyvių kaupia pensijai, dar trečdalis ketina tai daryti, kai tik pradės dirbti. Tai liudija, kad, nepaisant daugeliui jaunuolių būdingo spontaniškumo, į tolesnę ateitį žvelgiama atsakingai – jaunosios kartos atstovai stengiasi pasirūpinti savo oria senatve“, – pastebi V. Žagūnis.

SEB banko finansinio raštingumo tyrimas atliktas šių metų birželio 12–30 dienomis. Apklausoje dalyvavo daugiau negu 2 tūkst. banko klientų, kurių amžius – nuo 18 iki 25 metų.

T. McGrathas – 38-erių amerikietis, aistringas ledo ritulio gerbėjas. Anksčiau jis buvo labai sportiškas, aktyvus vyras, tačiau visas jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis diagnozavus retą minkštųjų audinių vėžio formą, apėmusią visą kairiąją veido pusę.

Žinoma, viskas prasidėjo nuo palyginti mažo gumbelio – 2014 metais gydytojai aptiko maždaug kiaušinio dydžio auglį ir iš karto pasiūlė operuotis. T. McGrathas nesutiko, norėdamas prieš tai išbandyti visas kitas alternatyvas. Chemoterapija nepadėjo, auglys sparčiai augo ir jau 2015 metais vyras nebegalėjo kvėpuoti ir valgyti. Jam buvo atlikta tracheostomija ir gastrostomija.

Tačiau tuomet reikalai ėmė tvarkytis – gydymas radiacija veikė auglį ir šis pradėjo trauktis. Kaip pats vyras sakė, mirusio auglio gabalai tiesiog krito nuo jo veido. Vyras vėl galėjo valgyti nedidelius maisto gabalėlius. Visgi, likusią masę vis tiek teko šalinti chirurginiu būdu ir gydytojai nieko gero nežadėjo.

T. McGrathas išgirdo blogiausią galimą scenarijų – kad jis praras akį, pusę veido ir ausį. Jis tuo netikėjo, nes jau manė, kad po truputį gyja. Tačiau viskas buvo taip, kaip gydytojai ir teigė – teko šalinti pusę veido ir ją atkūrinėti iš kitų kūno vietų paimtais raumens ir kauliniais audiniais. Juos kūnas nuolat atmetinėjo, vyras patyrė kelias sunkias infekcijas. Pusė jo veido atrodė kaip viena didelė žaizda, su atviromis ertmėmis.

Tuomet T. McGrathas sutiko Chaiyasate, kuris sutiko jį operuoti ir pabandyti grąžinti jam veidą. Operacijos metu odos lopai nuo kojos ir rankos buvo perkelti ant veido, suformuota bendra forma. Tai – tik pirmoji operacija iš daugelio, kurias T. McGrathui teks ištverti. Antroji bus atlikta šią žiemą. Tačiau vyras jau dabar džiaugiasi rezultatais.

Beje, jis teigia, kad jam labai pasisekė – draugai ne tik padėjo surinkti daugiau nei 40 tūkstančių dolerių, reikalingų gydymui, bet ir draudimas išgelbėjo. Skaičiuojama, kad vien pirmosios 8 savaitės ligoninėje draudimo bendrovei atsiėjo daugiau nei milijoną dolerių, o visas gydymas – dešimtis kartų daugiau.

Įsivaizduokite tris gyvenimiškas scenas.

Pirmoji: vakar žiūrėjau vieną iš šimtų internetinių serialų, kurių serija trunka tik dešimt minučių. Patogu kaip greitasis maistas. Charakteriai kaip karikatūros, pasisakymai – savipagalbos knygų citatos. Gyvenimo išmintis – iš populiarių atlikėjų dainų. Užsirašau pagrindinio veikėjo žodžius: "Vieną dieną turėsi atleisti sau už visus netikusius pasirinkimus, kuriuos manaisi padaręs savo gyvenime. Kaip galime šokti, kai mūsų žemė sukasi? Kaip galime miegoti, kai mūsų lovos dega?"

Antroji scena: amerikiečių popmuzikos atlikėja Cat Power susivėlusiais pilkais apyilgiais plaukais, vienoje rankoje laikanti alaus skardinę, kitoje – cigaretę, pradeda dainuoti dainą: "Kažkada aš norėjau būti geriausia,/ Du tvirtos uolos kumščiai,/ smegenys, kurios galėtų paaiškinti bet kokį jausmą/... Kažkada aš norėjau būti geriausia/ Joks vėjas ar krioklys negalėtų man sutrukdyti,/ Bet tada užgriuvo potvynio srautas/ ir nakties žvaigždės virto dulkėmis..." Daina nutrūksta viduryje, svirduliuojanti moteris iškeikia klausytojus, imasi kitos dainos, kuri užstringa priedainyje, o atlikėja nusliūkina į užkulisius. Koncertas baigiasi taip greitai, kaip ir prasidėjęs.

Įsivaizduokite trečią sceną. Buvęs Lietuvos įžymybės vyras jos kieme degina dirbtines orchidėjas ir drabužius. Sintetika nenori degti, apgirtęs vyras pila ant jos degųjį skystį. Išgąsdinta atlikėja savo "Facebooko" paskyroje rašo, kad buvęs jos partneris išspyrė jos namo duris, įsiveržė į vidų, ėmė viską niokoti, o paskui kieme deginti. Aistros verda kaip rimtoje muilo operoje: skambutis policijai, pasiaiškinimai, atsiprašymai, prisipažinimas nusikaltus, bauda ir viešas atlikėjos atleidimas. Mylimųjų santykiai jau nutrūkę, bet vyro įsimylėjimas, virtęs pykčiu ir įniršiu, išliko.

Kodėl visos šios gyvenimiškos scenos įdomios sociologui ar sociologei? Ir ar verta gilintis į šias gyvenimo scenas? Gal geriau domėtis ekonomika, politika, opera, sportu, politikų reitingų lentelėmis, pramoginiais šokiais ar kalafiorų kainomis?

Be abejo, visos šios temos irgi įeina į sociologo tyrimų akiratį. Tačiau emocijos, kurios užpildo mūsų kasdienį gyvenimą, – turtingas ir neįtikėtinai įdomus apmąstymų objektas, kuris dar laukia jaunųjų sociologų dėmesio. Kodėl mane apėmęs nuobodulys ir kartu nerimas (pirmoji scena), kaip paaiškinti popatlikėjos neviltį ir žiūrovų baimę (antroji scena) ir ką reiškia įniršis, sukeltas apsėstos meilės ir nesugebėjimo taikiai užbaigti santykių (trečioji scena)?

Ir nuobodulys, ir neviltis, ir baimė, ir įniršis, ir nenumalšinamas įsimylėjimas ne tik kuria mūsų kasdienio elgesio įpročius, bet ir mus suartina ar išskiria. Nuobodžiaujame kartu, apimti nevilties užsisklendžiame nuo kitų, įsimylėję kankiname save ir kitus. Kartais deginame dirbtines orchidėjas. Tada meilė pasidaro nuodinga. Žinoma amerikiečių tyrinėtoja Laura Kipnis yra rašiusi, kad "meilė yra ir svaiginanti, ir kartu maniška, bet galų gale toksiška: besitęsiančios saviapgaulės pratybos". Bet ar tikrai meilė vien tik saviapgaulės pratybos?

Kai įsimylime, viliamės, kad tie, kuriuos įsimylėjome, išpildys mūsų viltis bei pažadus ir padės nugalėti dažnai mus persmelkiantį vienatvės jausmą. Būna, kad didelės investicijos į meilę, panašiai kaip į akcijų rinką, neatsiperka. Pralaimime. Tačiau ir tais atvejais, kai deginamos dirbtinės orchidėjos, investicijos į meilę pripildo mūsų monotonišką kasdienybę netikėtumo, baimės, aistros, susirūpinimo išgyvenimų. Visa tai mus uždega ir leidžia pajusti, kad gyvename. Bet tai visai nereiškia, kad meile galima pateisinti neapykantą, pyktį, smurtą. Ne, tikrai ne.

Ką sociologai nori pasakyti gilindamiesi į kasdienio gyvenimo scenas ir mėgindami paaiškinti beviltišką įsimylėjimą ir kitas emocijas? Ogi tai, kad nuobodulys, pyktis, liūdesys, viltis ar pavydas, paverčiantys kasdienį gyvenimą nenuspėjamu, suteikia energijos ir jėgų išgyventi. Šiame pasaulyje vis sunkiau surasti dalykų, kurie mums pakankamai rūpėtų, kuriais tikėtume ar kuriems galėtume įsipareigoti. Todėl net ir tais atvejais, kai mums nepavyksta įgyvendinti savo meilės troškulio, mūsų paklydimai, atmiešti skirtingų emocijų, gali būti mūsų kūrybingumo šaltinis, skatinantis optimizmą, naujų galimybių paiešką ir netgi jausminį eksperimentavimą.

Visos trys gyvenimiškos scenos, aprašytos straipsnio pradžioje, – šviežia žaliava sociologo ar sociologės žvilgsniui, jo ar jos žinojimui, kuris britės Saros Ahmed žodžiais, "susijęs su tuo, kas verčia mus prakaituoti, krūpčioti, drebėti, t.y., su visais jausmais, jaučiamais kūnu, odos paviršiumi, kuriuo mes liečiame pasaulį ir kurį pasaulis liečia". Jaučiu sociologiją savo kūno paviršiumi, ji man kelia malonumą ir kartu optimizmą. Panašiai kaip įsimylėjimas.