Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Spektaklis, kurio premjera įvyko pernai liepą, buvo vienas labiausiai pandemijos paveiktų spektaklių. O.Koršunovas sulaukė kvietimo pristatyti spektaklį prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje scenoje, kituose didžiuosiuose Europos festivaliuose, tačiau planus sujaukė koronavirusas.

Spektaklis nėra nedegus rankraštis, kurį galima išsaugoti stalčiuje, jokiame šaldytuve neišsaugosi teatro gyvasties šviežumo. „Bet mes kūrėme ir dirbome toliau“, – apie permainingą „Otelo“ pradžią pasakojo O.Koršunovas.

Tradicijos prieš permainas

Režisieriaus teigimu, statyti „Otelą“ nepaprasta. Legendinio Williamo Shakespeare'o kūrinio inscenizavimo tradicija yra apaugusi rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Pastarasis mus visiškai atitolina nuo tikrosios šio kūrinio, o ir kitų W.Shakespeare’o tragedijų esmės: tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtos.

Režisierius primena vieną garsiausių dabarties filosofų Gilles'ą Deleuze’ą, tradicinį patriarchalinį pasaulį lyginusį su medine ir moline struktūra. Mediškumas čia reiškia hierarchiškumą, moliškumas – nejudrumą ir sustabarėjimą. Armija – geriausias tokios medinės ir molinės struktūros pavyzdys. Jai priešpriešinama visiškai kita, nesustabarėjusi ir nehierarchinė struktūra – molekulinė. Tokia struktūra yra visiškai plokščia, be pradžios ir be pabaigos, be jokio įcentravimo.

Džuljetos istorijos aidai

„Ji veikia kaip partizaninis karas arba kaip Džuljeta, kuri ištaria savo garsiąją frazę balkone: „Jei vadinsime rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Ką šiais žodžiais iš esmės pasako Džuljeta? Iš esmės šie žodžiai yra revoliucija, nes ji teigia, kad tradicinėmis nuostatomis mes niekaip nepaveikiame rožės esmės. Ji atmeta tą medinę, molinę hierarchiją ir vardų sistemą, kartu panaikindama tradicinį Montekių ir Kapulečių antagonizmą", – sako O.Koršunovas.

Įspūdis: norėdamas perteikti tragedijos mastą, kurį W.Shakespeare‘o pjesėje įžvelgė autorius ir jo amžininkai, O.Koršunovas Otelo vaidmenį patikėjo juodaodei moteriai. / D. Matvejevo nuotr.

Šių dviejų šeimų savastis yra ta, kad jie visą amžinybę suvokia save kaip priešus. Džuljeta imasi partizaninio karo, jos ginklas – meilė. Džuljeta sako, kad atėjo kitas laikas, reikia žiūrėti ne į tradicijas, sukurtus vardus, senas sąvokas ir papročius, o į esmę, kuri visada kuriasi dabartyje. Jei visa Verona dar gyvena viduramžiais, tai Džuljeta jau yra Renesanso vaikas.

W. Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

„Lygiai taip pat, kaip ir Dezdemona senojoje Venecijoje, – prie „Otelo“ grįžta režisierius. – Dezdemona slapčia, kaip partizanė, įsimyli Otelą ir pabėga pas jį, taip pamindama visas medines, molines viduramžiškas Venecijos tradicijas. Džuljetos tėvai priešinasi dukros meilei ir ją pražudo, taip pražudydami ir savo dinastiją, nes Džuljeta – vienatinė jų dukra. Taip pat įvyksta ir „Otele“, tik dar baisiau – Jagas pražudo Dezdemoną Otelo rankomis. Jis tuo pat metu pražudo ir Otelą, vienintelį generolą, galintį apginti Veneciją.“

W.Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

Valdyti per baimę ir pavydą

„Otele“ Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams ir argumentams naudodamas visus tradicinius stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkrečia rasizmu, o Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe.

„Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi feisbuko algoritmas išskaičiuojantis mūsų poreikius, baimes ir apčiuopęs Achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir, svarbiausia, pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą. Jis verčia Otelą sugrįžti į medinę hierarchinę kariuomenės sistemą. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražūsta“, – tragedijos esmę atskleidžia režisierius.

O.Koršunovas įžvelgia ir daugiau paralelių tarp Otelo ir Dezdemonos laikmečio ir nūdienos. „Lietuvoje mes ypač stipriai išgyvename tradicinės šeimos susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir pan. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių ir kurios matrica sukasi W.Shakespeare’o tragedijose“, – sako O.Koršunovas.

Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris: tai leidžia pajusti, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona. Aiškindamas tokį pasirinkimą O.Koršunovas pabrėžia, kad aktorystė – tai menas persikūnyti, tad nei lytis, nei amžius, nei kiti ribojimai čia neegzistuoja.

Aktorės Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės atvejis – ypatingas. „Būdama juodaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“ – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos“, – sako O.Koršunovas.

Kas? festivalio "Lietuvos teatrų pavasaris" atidarymas. Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Otelas".

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Balandžio 1 d. 18 val.

Sugrįžus iš gastrolių užsienyje spektaklio aktorių laukia susitikimai su publika Lietuvoje. Jau lapkričio 19–20 d. „Otelas“ bus rodomas Kaune, lapkričio 30 d. – Panevėžyje, gruodžio 10 d. – Vilniuje.

„Otelas“ – neabejotinai vienas labiausiai pandemijos paveiktų spektaklių. Kvietimas pristatyti premjerą prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje scenoje, kitų didžiųjų Europos festivalių dėmesys, suplanuoti spektakliai visoje Lietuvoje ir staiga – pandemijos siena, sutrukdžiusi rodyti spektaklį dvejus metus. Tokius iššūkius turėjo įveikti režisierius O. Koršunovas ir jo aktoriai, bet, rodos, COVID-19 audra neišmušė iš ritmo – premjera sėkmingai įvyko Vilniuje, aplodismentai aidėjo tarptautiniuose festivaliuose Gdanske ir Sankt Peterburge.

„Spektaklį statėme vasaros stovyklose Klaipėdoje. Tai buvo įstabus laikas, ypač kūrybiškas. Repetavome teatre ir prie jūros. Tai kūrybinis kelias, kuris pradžioje buvo kerinčiai žavus ir viltingas, ausyse jau čirškė Avinjono cikados, o tada prasidėjo maras. Nebetekome ne tik Avinjono, bet ir kitų festivalių finansinės ir moralinės paramos. Kurti teatre, kai ateitis tokia miglota, beveik neįmanoma. Spektaklis – tai ne nedegus rankraštis, jo neįdėsi į stalčių ir nėra tokių šaldytuvų, kurie išsaugotų teatro gyvasties šviežumą. Bet mes kūrėme ir dirbome toliau“, – permainingą „Otelo“ pradžią prisimena O. Koršunovas.

D. Matvejevo nuotr.

Pasak O. Koršunovo, teatras, ypač klasikos pastatymai turi būti ne šiuolaikiški, „pataikantys“ į laiką, o aplenkiantys laiką, nuspėjantys ir perspėjantys. Ne išimtis ir „Otelo“ pastatymas – prieš daugiau nei dvejus metus pradėtas kurti spektaklis nuspėjo dar vieną šiandienos socialinę grimasą.

Manau, kad įsikibimas į „tradicinės šeimos“ vertybes ir jų eskalavimas gali virsti grėsme.

„Rasinių ir kitų skirčių nepaisančią Otelo ir Dezdemonos sąjungą V. Šekspyro laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiandien Lietuvoje mes ypač stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiais dalykais. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių. Jos matrica sukasi V. Šekspyro tragedijose. Ši dilema yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina tamsiaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – teigia režisierius.

Pagrindinį Otelo vaidmenį režisierius patikėjo aktorei O. Kunsungai-Vildžiūnienei. Dezdemonos vaidmenyje – Digna Kulionytė. Jagas – Saulius Ambrozaitis. Spektaklyje taip pat vaidina Sofija Gedgaudaitė, Karolis Norvilas, Miglė Navasaitytė, Gerda Čiuraitė, Džiugas Gvozdzinskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Grinys, Domantas Starkauskas.

„Oneidos atvejis yra ypatingas. Būdama tamsiaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau Oneidą – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“ – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos“, – džiaugiasi O. Koršunovas.

D. Matvejevo nuotr.

Pasak O. Kunsungos-Vildžiūnienės, „Otelas“ turi itin glaudžių sąsajų su šiandienos situacija Lietuvoje.

„Aš tikrai manau, kad „Otelas“ kalba apie mūsų šiuolaikinę visuomenę, kad jis yra aktualus ir šiandien. Nežinau, ar jis pasako kažką naujo. Ir tai liūdna – ne nauja yra tai, kad mes gyvename tam tikrame susipriešinime, nepriimame kito. Į ten, kur glūdi tai, ko nepažįstame ar nesuprantame, mes užveriame duris ir sakome, kad tai yra blogai. Tai nėra nauja, norėtųsi, kad tai pradėtų keistis. Jago kaukė tinka ir tiems, kurie šiandien valdo Baltarusiją: žmonės supriešinami, jiems sukeliama baimė, surandama silpna vieta ir į ją kertama… Tai matome ir kalbėdami apie dabartinę situaciją Lietuvoje: čia stigmatizuojami LGBTQ+ žmonės. Liūdina tai, kad tas susipriešinimas ir nepriėmimas vyksta valstybiniu lygmeniu, nebalsuojama už lygias teises. Manau, kad įsikibimas į „tradicinės šeimos“ vertybes ir jų eskalavimas gali virsti grėsme. Norėčiau matyti Lietuvą labiau tolerantišką, atviresnę, todėl, manau, dar turime apie ką pagalvoti, ir šis spektaklis tuos klausimus kelia“, – pasakoja O. Kunsunga- Vildžiūnienė.

„Otelo“ scenografijos autoriai – O. Koršunovas ir Julija Skuratova. Kostiumų dailininkė – J. Skuratova. Kompozitorius – Antanas Jasenka. Gitaros improvizacijų autorius ir atlikėjas – Džiugas Gvozdzinskas. Choreografė – Vesta Grabštaitė. Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Literatūros konsultantas – Kasparas Pocius. Režisieriaus asistentas – Jokūbas Brazys.

V. Šekspyro „Otelas“ (rež. O. Koršunovas) – lapkričio 19 d. 18 val. ir lapkričio 20 d. 17 val. Kauno Girstučio kultūros ir sporto centre, lapkričio 30 d. 18 val. Panevėžio bendruomenių rūmuose, gruodžio 10 d. 19 val. Jaunimo teatre Vilniuje. Spektaklio prodiuseriai – OKT/Vilniaus miesto teatras. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir festivaliu „TheAtrium“. Bilietus platina „Tiketa“

„Otelas“ O.Koršunovui – septintoji W.Shakespeare’o pjesė. Režisierius jau yra pastatęs spektaklius pagal šias britų klasiko pjeses: „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, „Audra“, „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Akis už akį“.

„Otelo“ Jagas – šių dienų influenceris. Jis už tiesos ir melo ribų. Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, tarsi FB algoritmas išskaičiuoja mūsų poreikius ir baimes, o apčiuopęs achilo kulną spaudžia jį taip, kad mes savo noru tampame jo blogų tikslų juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir, svarbiausia, – pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą“, – apie „Otelo“ pastatymą kalbėjo O.Koršunovas.

Spektaklio prodiuseris – OKT / Vilniaus miesto teatras. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir festivaliu „TheAtrium“. O.Koršunovo „Otelas“ – prestižinio Avinjono festivalio 2020 m. pagrindinės programos pasirinkimas.

„Otelui“ scenografiją kartu su režisieriumi kūrė Julija Skuratova, kuri yra ir spektaklio kostiumų dailininkė. Kompozitorius – Antanas Jasenka, vaizdo menininkas – Artis Dzervė, choreografė – Vesta Grabštaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.

Vaidina aktoriai Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, Digna Kulionytė, Sofija Gedgaudaitė, Karolis Norvilas, Miglė Navasaitytė, Saulius Ambrozaitis, Gerda Čiuraitė, Džiugas Gvozdzinskas, Aurelijus Pocius, Julija Korpačiova, Džiugas Grinys, Domantas Starkauskas.

Spektaklio trukmė – 3 val. 20 min. (su pertrauka).

„Tai vienas svarbiausių jubiliejinio festivalio programos akcentų“ – taip vilniečių „Otelą“, pristatytą autentiškai atkurtame „Globe“ teatre, pristatė festivalio organizatoriai. 25-ąjį kartą surengto Shakespeare’o festivalio programoje greta O. Koršunovo – tokie garsūs vardai, kaip portugalas Tiago Rodrigues ar belgas Jan Lauwers ir jo Needcompany. „O. Koršunovo teatro sugrįžimo triumfas“, „Spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą“, „Puikus Otelo vaidmuo, sukurtas Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės“, „Ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, „Tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas“, „Puiki aktorių trupė“ – tokiais epitetais vilniečių spektaklį pasitiko lenkų kritikai. Jūsų dėmesiui – jų atsiliepimai spaudoje.

„Otelas“, naujausias O. Koršunovo teatro iš Vilniaus Šekspyro pastatymas, priminė geriausias Šekspyro festivalyje patirtas akimirkas. Šis spektaklis, kurio premjera buvo anonsuota pernykščiame Avinjono festivalyje, tačiau įvyko šių metų liepos 19 d. Vilniuje, užmezga dialogą su 1999 m. sukurtu spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį Gdanske turėjome galimybę išvysti 2010-aisiais, XIV Šekspyro festivalio metu. „Vasarvidžio nakties sapno“ režisūrinės koncepcijos pagrindas buvo „gyva“ scenografija ir neįtikėtinai kūrybingai išnaudojamos lentos, o spektaklyje „Otelas“ šią rolę atlieka ratai, t. y. skirtingų dydžių ritės kabeliams vynioti. Aktoriai jas išnaudoja neįtikėtinai išradingai: važiuoja jomis tarsi riedžiais, mėto, suka, stumdo – tikra ričių simfonija.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų.

Koršunovo „Otelas“ – totalinis spektaklis, pusketvirtos valandos trunkanti juslių ataka. Tai nuoroda į šekspyriškųjų pastatymų formatą, kuris Gdansko festivalyje sulaukė didžiausio pripažinimo (O. Koršunovo ir Nikolajaus Kolados spektakliai). Tai visuma, kurioje suskamba Šekspyras, komiškumas sustiprina tragizmą, o ištikimybė bendrajai autoriaus žinutei neuždaro interpretacinių galimybių ir, svarbiausia, atveria neribotą erdvę skleistis spektaklio autoriaus laisvei (šiuo atveju, režisieriaus ir scenografijos bendraautorio, o kartais, kaip, pvz., „Vasarvidžio nakties sapne“, dar ir choreografo). OKT vedlio sukurto spektaklio teatrališkumas patvirtina, jog Koršunovas – vienas geriausių šiuolaikinių europinio teatro režisierių. Kiek šiame spektaklyje puikių scenų! Ir jos kuriamos labai paprastomis priemonėmis: iš ričių suformuojamas laivas, intymi scena po plėvele, skepetaitės motyvas, kelis kartus panaudotas kaip simbolinė jungtis ir svarbus dramaturginis įrankis (balta ir juoda plėvelė). Koršunovo „Otelas“ – tai stiprus balsas šiandieninėse diskusijose apie žmogaus tapatybę.

OKT nuotr.

Vieną iš geriausių aktorinių darbų sukūrė Džiugas Grinys (Brabancijus, Dezdemonos tėvas). Puikių vaidmenų buvo ir daugiau: ne kartą tarsi vulkanas komiškumu išsiveržęs Karolis Norvilas (Rodrigas), pagrindinį Jago personažą įsimintinai suvaidinęs Saulius Ambrozaitis, Miglės Navasaitytės Beprotis (kituose vertimuose vadinamas Juokdariu ar Klounu) – tai neišvengiamą katastrofą pranašaujantis Džokeris.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų. Tai gurkšnis deguonies, palaikantis pastaruoju metu sušlubavusį tikėjimą teatru kaip magiška ir unikalia vieta.

Piotr Wyszomirski

Šiuolaikinio teatro meistrų spektakliai – O. Koršunovo „Otelas“ ir Jano Lauwerso „Bilio žiaurumas“, – nepaisant visų esminių ir akivaizdžių skirtumų, turi labai daug bendra. Abiejuose pastatymuose įtampa auginama derinant poetinį tekstą ir prieštaringų reikšmių įkrautą choreografiją bei muziką. Abiejų spektaklių daugiafunkcė scenografija padeda realizuoti visas galimybes to, kas yra scenoje. Abu spektakliai iš aktorių pareikalauja didžiulių fizinių pastangų ir energijos. Abiem spektakliams bendras ir kūrybiškas požiūris į teatrinę dramaturgiją, Shakespeare‘as perrašomas, papildomas savais žodžiais, jo motyvais improvizuojama tekstu ir situacijomis.

OKT nuotr.

Iš šių dviejų režisierių arčiau Shakespeare‘o yra O. Koršunovas – lietuvių viduriniosios kartos režisierius, puikiai pažįstamas lenkų publikai ir iš festivalių, ir iš mūsų scenose sukurtų pastatymų. Kaip ir daugelis panašaus kalibro kūrėjų, O. Koršunovas savo vardo teatre Vilniuje kuria bendradarbiaudamas su europinėmis institucijomis, todėl jo spektakliai nuo pat pradžių orientuojami į festivalius bei gastroles. Tipinis tokio pobūdžio pastatymas yra ir „Otelas“, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su Avinjono festivaliu, kurio programoje ir turėjo būti pristatytas.

„Otelą“ pastatęs O. Koršunovas čia atsiskleidžia kaip puikus žaismingų scenų kūrėjas, kurias lygiai tokia pati puiki ir žaisminga aktorių trupė atlieka dinamiškai ir su atitinkamu energijos užtaisu. Tikras jų paradas įvyksta pirmojoje spektaklio dalyje, apimančioje tekstus iš pirmųjų Shakespeare‘o pjesės veiksmų. Pradedant nuo aliuzijų į šiuolaikinę kultūrą kupinų Jago (įtikinamai serialo „Lokis“ pagrindinio veikėjo sceninį antrininką kuriantis Saulius Ambrozaitis) pokalbių su Rodrigu (Karolis Norvilas), nepamirštant šūsnies šiuolaikinių rasistinių įžeidimų, kuriais svaidosi įsiutęs Brabancijus (Džiugas Grinys), bei naujųjų laikų rekrūtų auklėjimo parodijos, ir baigiant „poetiška“ dviejų moterų meilės scena – scenoje vienas kitą keičia eilė teatrinių „memų“.

OKT nuotr.

Toks spektaklis nebūtinai turi sukurti autonomišką prasmę, nes jo pagrindinė vertybė – padaryti kitaip, o didžiausias malonumas – atpažinti tą kitoniškumą. Tai lyg ypatinga atrakcija ypatingai publikai – festivalių žiūrovams, visokių kultūrinių gėrybių vartotojams, kurie gyvena kultūros apytakoje ir visai nebūtinai domisi jos santykiu su kitais tikrovės sluoksniais – su praeitimi ir dabartimi.

Dariusz Kosiński

O. Koršunovo „Otelas“ intrigavo. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje suvaidino juodaodė lietuvių aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, o tai išplėtė interpretacijų lauką. Ji kūrė personažą, tampantį rasizmo auka, tačiau leidžiantį reflektuoti ir homofobiją bei tolerancijos kitokiam trūkumą. Viena vertus, Otelas palaiko daugeliui nepriimtinus ryšius tarp dviejų merginų su Dezdemona, kurią, kita vertus, išprievartauja Jagas, įsukdamas neapykantos spiralę.

Jacek Cieślak

Kur glūdi Shakespeare‘o fenomeno paslaptis? Kodėl jo kūriniai vis dar jaudina net ir po daugelio amžių? Gal dėl to, kad šis didžiausias visų laikų dramaturgas scenoje laužė visus tabu ir puikiai žinojo, ko iš jo tikisi Elžbietos laikų publika? Ko tikisi žiūrovai gerai žino ir O. Koršunovas – vienas įdomiausių šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų. Festivalyje išvydome jo režisuotą „Otelą“, sukurtą OKT / Vilniaus miesto teatre. Lietuvių pastatymas – tai gražus, tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas, kuriame puikų Otelo vaidmenį sukūrė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Spektaklis sužavėjo plastiniu grožiu, preciziška, puikia vaidyba ir patvirtino, kad Oskaras Koršunovas tebėra tikras meistras.

Grazyna Antoniewicz

Šio OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklio premjerą žiūrovai išvys jau liepos 19–20 d., Jaunimo teatro salėje. O dabar su pagrindinio vaidmens atlikėja kalbamės apie aktorystę, „Otelą“, šios pjesės pažadintas praeities patirtis ir keičiamą požiūrį į gyvenimą.

– Kaip atėjai iki Otelo vaidmens? Žinau, kad, kalbant apie repeticijas, tai buvo ilgas kelias.

– Kai mane pakvietė repetuoti, man pačiai buvo staigmena, kad laukia toks vaidmuo. Ilgai negalėjau tuo patikėti, galvoje „tupėjo“ stereotipai – Otelo vaidmenyje mačiau Vladą Bagdoną (sukūrusį pagrindinį vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“). Kai pradėjome analizuoti tekstą, kai kūrybinis procesas ėmė vykti mūsų komandoje, aš patikėjau naująja interpretacija. Vėliau dažnai netgi negalvojant būdavo lengva pasinerti į veiksmą, ieškoti savo tiesos, susikalbėti su partneriais ir kurti savąjį Otelą taip, kaip jį šiandien suprantame mes.

Kad Otelo vaidmuo jau yra sukurtas, drąsiai šiandien pasakyti negaliu. Viena yra repetuoti spektaklį, kita – išeiti į sceną ir susitikti su žiūrovu. Mes dar negavome atgalinio ryšio, negirdėjome, kaip spektaklį suprato žmonės. Dar tebeplaukiojame savajame burbule. Todėl dar negaliu pasakyti, kad Otelą sukūriau. Šis vaidmuo labai didelis. Praėjo dveji metai nuo tada, kai pradėjome repetuoti, važiavome į kūrybines stovyklas. Dabar, po dviejų tuščių pandemijos metų be jokių pasirodymų scenoje, atrodo, kad kas kartą iš naujo vaidinant šį vaidmenį bus galima papildyti kažkuo nauju. Negalima iš anksto sakyti – padariau, uždėjau štampą. Tai – augantis, kintantis procesas.

– Ar kviečiama vaidinti šiame spektaklyje jau žinojai, kad gali vaidinti ir suvaidinsi Otelą?

– Kaip jau minėjau, mintyse pirmiausiai iškildavo Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ ir Vlado Bagdono figūra. Prasidėjus darbui tu tiesiog pasineri į aplinkybes ir imi kurti. Atmetamos iš anksto galvoje susikurtos atsakomybės, kad turi elgtis taip, o ne kitaip. Yra tam tikras procesas, man patiko jame būti, atrasti netikėtus ir kartais nepatogius dalykus, kai ką peržengti.

– Viena šiuolaikinio feminizmo autorė Judith Butler rašo, kad tokie mums stereotipiškai diegiami dalykai, kaip lytis, yra performatyvūs. Vaidindamas lytį, ją sukuri...

– Tai buvo smagu man pačiai. Mano galvoje visiškai griuvo stereotipai. Iš pradžių ten žengti buvo baisu. Paskui kurdama vaidmenį supratau, kad lytis visiškai nesvarbi, nes mes kalbame apie žmogiškumą, koncentruojamės į žmogų, jo išgyvenimus, pasirinkimus, baimes...

– Elgiamės taip, kaip mus priverčia sąlygos, kuriose privalome gyventi. Darome tai, kas tuo metu mums atrodo aktualiausia.

– Taip, tada mažiausiai galvoji, kokios lyties atstovas esi.

D. Matvejevo nuotr.

– Esi vaidinusi daugelyje spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose. Kuo tau įsiminė darbas su režisieriumi Oskaru Koršunovu ir spektaklio aktoriais, LMTA absolventais?

– Su Oskaru dirbau ne pirmą kartą, bet šį kartą turėjau didelį vaidmenį, taigi, patirtis buvo kitokia. Svarbu yra tai, kad Oskaras magiškai geba sukurti tokią atmosferą ir aplinką, kurioje gali patikėti savimi ir pasinerti į duotas aplinkybes. Leidi sau drąsiai ieškoti, klysti. Kartais Oskaras tavo klaidoje atranda tai, iš ko galima išauginti kažką naujo. Tai labai svarbu.

Dirbdama su aktoriais jaučiausi esanti grupės narė. Kūrybinėje stovykloje turėjome susitikimą su Kristupu Saboliumi. Jis labai gražiai pasakojo mums apie aštuonkojį ir jo autonomiją. Ir išties mes jautėmės kaip aštuonkojis su visais čiuptuvais arba kaip pelkė, kurioje mes įbridę kapstomės tekstuose ir vaidmenyse. Iš pradžių, vos atėjusi, jaučiausi kaip atėjęs „kitas“, svetimas. Jie studijavo viename kurse, o kursas visada yra kursas. Nors jie manęs visiškai nelaikė svetima, bet aš taip jaučiausi. Paskui mes pradėjome dirbti kartu ir viskas pasikeitė. Kolegos vėliau man dėkojo sakydami: „kiek aš iš tavęs mokausi, kiek pamokų tu man duodi nemokydama – bereikia tik žiūrėti.“ Tik tada supratau, kad tarp mūsų yra amžiaus skirtumas – šiaip aš jo nejutau. Aš irgi iš jų mokiausi. Išmokau negalvoti – tiesiog pasineri ir dirbi. Išmoksti apsieiti be projekcijų („negaliu klysti, nes jau turiu patirties“), be stereotipų. Darbo procesas buvo gaivališkas, buvo daug energijos.

– Deja, tą procesą labai stabdė karantinas...

– Taip, karantinas įnešė daug sumaišties, pasimetimo, sugriovė planus. Ne vieną sykį gavome pagalių į ratus – pradedant Avinjono festivaliu ir baigiant premjera Lietuvoje.

– Dabar nusikelkime šiek tiek į praeitį. Ar spektaklis Otelas, pagrindinio jo veikėjo gyvenimo drama leido tau naujai pažvelgti į savo vaikystės patirtis ir paauglystės išgyvenimus?

Liūdina tai, kad tas susipriešinimas ir nepriėmimas vyksta valstybiniu lygmeniu, nebalsuojama už lygias teises. Manau, kad įsikibimas į „tradicinės šeimos“ vertybes ir jų eskalavimas gali virsti grėsme.

– Taip, tas patirtis noromis nenoromis teko atgaivinti. Aš žinau, ką reiškia būti kitokia. Visą gyvenimą tai jutau savo kailiu. Tave žmonės nebūtinai nori atstumti, jie tiesiog į tave kitaip žiūri, bet turėdamas kitokių patirčių tu visada vertini, kvestionuoji, tau visada atrodo, kad tave išskiria – nebūtinai atstumia, bet visada jautiesi kitoks. Visos tos patirtys repeticijų metu tapo labai gyvos, iš atminties išnirdavo vienokių ar kitokių situacijų prisiminimai

Vaikystėje augdama Subačiuje atviros agresijos nepatyriau, nors pasyvi agresija visada būdavo šalia – ne mano artimųjų rate, bet tolimesnėje aplinkoje. Galiu papasakoti vieną nuotykį. Kadangi augau mažame miestelyje, vieni kitus pažinojome, žinojome viską vieni apie kitus, tai miestelio gyventojai buvo prie manęs įpratę – jie manęs nekvestionavo kaip kokio objekto ar egzotiško daikto. Bet jei nuvykdavau į kitą miestą, jausdavau neįprastus žvilgsnius. Vieną vasarą, kai buvome vaikai, pas senelius atvažiavo tokie anūkai klaipėdiečiai. Tada ir pasirodė skirtumas: mano miestelio vaikai net nežinojo tokių žodžių, kaip „negras“, „negrė“. Klaipėdiečiai, pamatę mane, pasakė: „žiūrėk, negrė“. Mano draugai sako: „čia ne negrė, čia Oneida“. Jie sureagavo labai natūraliai – pamanė, kad klaipėdiečiai neteisingai pasakė mano vardą. Augau miestelyje, kur žmonės negaudavo daug informacijos, o tai juos galėjo paversti kategoriškai vertinti atsisakančiais grynuoliais: „žmogus yra toks, koks yra, tokį aš ir priimu“. Kartais nežinojimas daro mus tyresniais, švaresniais, be išankstinio nusistatymo ir vertinimo.

Man neteko patirti patyčių, bet aš vistiek jutau, kad esu kitokia, ir kad man reikia būti budriai. Turėjau labiau reikštis, užbėgti kitiems už akių, būti greitesnė. Būdavo, dar niekas manęs nepuola, o aš jau ginuosi. Turiu būti dviem žingsniais priekyje. Tai buvo gynybinis mechanizmas – atrodytų, tarsi į tave įrašytas tam tikras kodas.

D. Matvejevo nuotr.

– Kas tave paskatino studijuoti aktorystę?

– Augau mažam miestelyje ir nebuvau mačiusi nė vieno spektaklio profesionaliame teatre. Nelabai žinojau, kas yra profesionalus teatras. Kai mokiausi mokykloje, mūsų vienintelė pramoga, iškrova, laisvalaikio prakleidimo būdas buvo mūsų teatro būrelis. Mano teatro mokytoja mane paskatino stoti į aktorystę. Iš pradžių galvojau, kad imsiuosi aktorystės studijų Klaipėdoje – vis tas mažo miestelio kompleksas, apie Vilnių buvo sunku net pasvajoti. Bet man pasakė, kad kursą renka Jonas Vaitkus, ir kad man ten reikia stoti. Tai savo mokytojai esu labai dėkinga. Teikdama dokumentus buvau įrašiusi tik Vilniaus ir Klaipėdos fakultetus, ir Vaitkus mane priėmė.

– Kas tau yra aktorystė? Ką labiausiai vertini savo profesijoje?

– Vertinu galimybę pasimatuoti kito batus. Man tai padeda nebūti tokia kategoriška gyvenime. Išbandai daug kelių, daug galimybių, pamatai daug dalykų iš kitos pusės. Tada pradedi kitaip vertinti. Mes dažnai esame linkę susipriešinti, matyti blogį dažniau nei gėrį, dažniau ne giriame, bet kritikuojame. Man ši profesija tiesiog padeda būti geresniu žmogumi – pasimatavus visas patirtis, visus gyvenimo scenarijus. Ši profesija verčia daugiau stebėti ir mažiau stebėtis.

– O ką labiausiai vertini teatre? Koks teatras tau labiausiai patinka?

– Man patinka, kai tave vos atėjusią jis užburia, įsuka, kai tu juo patiki. O visame tame juk svarbiausi žmonės. Tikiuosi, kad pandemija greitai baigsis, ir mes vėl galėsime dirbti teatre. Juk teatro neperkelsi nei į „zoom’ą“, nei kitur. Teatras yra žmonės, gyvi žmonės su savo kvapais, su savo būtimi čia. To su niekuo nesupainiosi. Kai teatras yra geras, paveikus, jis tave tiesiog stveria – nesvarbu, ar tai postdraminis teatras, ar opera... Mane tiesiog įkvepia geras kūrinys.

– O buvimas scenoje? Juk tai ne tik įtampa, bet ir malonumas...

– Taip, vienareikšmiškai. Bet dabar sėdžiu ir galvoju: jau metus nebuvau scenoje. Per karantiną pajutau, kaip greitai prie visko galima prisitaikyti. Jei neduoda darbo, eini daryti kažką kitą. Buvimo scenoje jausmas nėra pamirštas, aš jo ilgiuosi, bet visa tai, atrodo, buvo taip seniai...

– Tiek šiuolaikinėje visuomenėje, tiek teatre vyksta įdomūs procesai, persvarstomos tokios modernybėje įtvirtintos sąvokos, kaip rasė, lytis, keičiasi tiek visuomenės, tiek, tarkim, šeimos santykiai. Ar manai, kad „Otelas“ kalba apie šiandieninę Lietuvą? Ką naujo šis spektaklis pasako mums kaip visuomenei?

– Aš tikrai manau, kad jis kalba apie mūsų šiuolaikinę visuomenę, kad jis yra aktualus ir šiandien. Nežinau, ar jis pasako kažką naujo. Ir tai liūdna – ne nauja yra tai, kad mes gyvename tam tikrame susipriešinime, nepriimame kito. Į ten, kur glūdi tai, ko nepažįstame ar nesuprantame, mes užveriame duris ir sakome, kad tai yra blogai. Tai nėra nauja, norėtųsi, kad tai pradėtų keistis. Jago kaukė tinka ir tiems, kurie šiandien valdo Baltarusiją: žmonės supriešinami, jiems sukeliama baimė, surandama silpna vieta ir į ją kertama...

Tai matome ir kalbėdami apie dabartinę situaciją Lietuvoje: čia stigmatizuojami LGBTQ+ žmonės. Liūdina tai, kad tas susipriešinimas ir nepriėmimas vyksta valstybiniu lygmeniu, nebalsuojama už lygias teises. Manau, kad įsikibimas į „tradicinės šeimos“ vertybes ir jų eskalavimas gali virsti grėsme. Norėčiau matyti Lietuvą labiau tolerantišką, atviresnę, todėl, manau, dar turime apie ką pagalvoti, ir šis spektaklis tuos klausimus kelia.

– Ką kurdama Otelo vaidmenį apie save sužinojai tu pati? Galbūt tai, ko anksčiau nebūtum nė pagalvojus?

Kai skaičiau pjesę, labai aiškiai mačiau vyrą Otelo vaidmenyje. Dabar ją skaitydama laisvai galiu tame vaidmenyje matyti ir vyrą, ir moterį. Mes tiesiog kalbame apie žmogų, apie dviejų žmonių meilę, apie žmogaus pasirinkimus.

Labai noriu vėl pradėti repetuoti ir tikiuosi, kad mano vaidmenyje atsiras dar daugiau spalvų.

Williamo Shakespeare’o „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau liepos 19–20 d., 19 val. Jaunimo teatro salėje (Arklių g. 5, Vilnius).

„Atvirai pasakysiu, be galo tuo džiaugiuosi“, – išgirdęs malonią žinią emocijų neslėpė režisierius.

Avinjono festivalio programa buvo pristatyta specialioje video konferencijoje. O. Koršunovo „Otelą“ pristatė aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, kurianti vieną pagrindinių vaidmenų.

Šis sugrįžimas į prestižinį Avinjono festivalį O. Koršunovui – jau dešimtasis. Čia pristatyti dar pirmieji režisieriaus spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė 2“.

Taip pat „Meistras ir Margarita“, „Ugnies veidas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hotel Europa“, „God is DJ“, „Vienatvė dviese“ ir „Tartiufas“. „Otelas“ bus trečia OKT/Vilniaus miesto teatro premjera Avinjone. Specialiai šiam festivaliui buvo kuriami „Meistras ir Margarita“ ir „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“.

„Tai, kad Avinjono festivalis ryžosi skelbti programą, yra didelė intriga, sukėlusi labai daug diskusijų Prancūzijoje. Daugybė festivalių šiemet tiesiog atšaukė savo programą. Avinjono festivalio organizatoriai į visa tai pažvelgė labai optimistiškai ir paskelbė, jog festivalis įvyks. Negana to, jiems pavyko sukurti labai įdomią programą. Geras toks sprendimas ar blogas? Apie tai vis dar vyksta debatai, tačiau organizatoriai ryžtingai laikosi savo pozicijos. Jie optimistiškai tikisi, jog liepos mėnesį covid-19 virusas jau bus praeityje ir teatro šventė įvyks“, – teigia O. Koršunovas.

Šiemet Avinjono festivalis, dažnai vadinamas pasauline teatro meka, rengiamas jau 74-ąjį kartą. Kasmet Avinjono miestas ir jo apylinkės tampa vienu dideliu teatru. Iš viso festivalyje apsilanko per 130 tūkst. žiūrovų.

Šių metų pagrindinėje programoje pristatomi tokie garsūs vardai, kaip Ivo Van Hove, Dimitris Papaioannou, Olivier Py, Emma Dante, Kornél Mundruczó, Mats Staub ir daugelis kitų.

"Teatre man norisi kalbėti apie meilę, santykius ir žmonių likimus, todėl išsirinkau "Otelą". Norisi parodyti, kaip tyriausios sielos žmogus gali susipainioti šmeižto tinkluose, kaip jis, galvodamas, kad kovoja už dvasinę švarą, pražudo savo mylimą žmoną, nubausdamas pats save už tai, kad pasidavė beprotybei", – dalijasi choreografė A.Cholina.

Tai įspūdingas didžiulės apimties spektaklis, kuriame dalyvauja daugiau nei trisdešimt artistų. Pagrindinius vaidmenis kuria žiūrovams puikiai pažįstami ir mylimi Karina Krysko-Skambinė, Martynas Kavaliauskas. Mauro Otelo vaidmenį spektaklyje kuria artistas iš Šiaurės Osetijos Valerijus Suanovas.

Anželika dirba labai greitai, maksimaliai išnaudoja kiekvieną minutę. Jos kūrybos plastinė išraiška – geniali, ji geba paaiškinti, kokią mintį artistas turi perteikti judesiu", – apie darbo ypatumus su garsiąja choreografe pasakoja V.Suanovas.

Dezdemoną šokančiai Karinai Krysko tenka nemažas krūvis, tad didžiausias jos iššūkis – fizinis pasiruošimas ir ištvermė. Ji pasakoja, kad "šokti – tai ne dainuoti, čia kita išraiška. Man labai įdomu, kaip Anželika pasakoja, ką reiškia vienas ar kitas judesys, kompozicija, nes tada supranti, ką darai. Kiekvienas žingsnis jos spektaklyje turi prasmę".

Klastingąjį Jagą sukūręs Martynas Kavaliauskas paklaustas, ar šiame spektaklyje jam tenka daugiau šokio ar vaidybos, Martynas atsako: "Anželika dažnai mini, kad nešoktume. Manau, kad emocijos, jausmai ir mintys yra vieni svarbiausių faktorių scenoje. Žinoma, jie turi būti ištransliuoti teisinga kūno kalba. Šokdami kalbame ne žodžiais, o vidumi."

Kas? Šokio spektaklis "Otelas".

Kada? Spalio 27 d. 19 val.

Kur? Kultūros rūmuose "Girstutis".

Įsigiję bilietus ir užsiregistravę žiūrovai, artėjant spektaklio dienai, bus informuoti asmeniškai – jiems bus paaiškinta, kur nuvykti ir kaip patekti į butą. Režisierius Gildas Aleksa su aktoriais Karoliu Kasperavičiumi, Milda Naudžiūnaite, Milda Jonaityte ir Matu Dirginčiumi šioje V. Šekspyro interpretacijoje nagrinėja post-sovietinio palikimo ir žmogaus tragiškumo santykį. O žiūrovas tarsi patiria veikėjų, gyvenančių viename iš tūkstančių mažų butų, išgyvenimus ir tragišką lemtį, rašoma pranešime spaudai. Apie premjerą pasakoja režisierius Gildas Aleksa.

– Pasirinkote statyti klasikinę V. Šekspyro tragediją „Otelas“. Ar palyginus jaunai trupei lengva dirbti su klasikiniu kūriniu? O gal turėjote iššūkių?

– Inscenizuoti bet kurią iš Šekspyro didžiųjų tragedijų, juolab pritaikyti jas šiems laikams, nėra lengva. Jau vien tai, jog norime iš trylikos pjesės veikėjų palikti tik keturis ir papasakoti šiuolaikinę dviejų porų, gyvenančių kartu, istoriją. Tačiau visa kūrybinė grupė labai noriai nėrė į darbus ir jau nekantrauja išmėginti visas mūsų paieškas žiūrovų akivaizdoje.

Būtent su tokia „nevispročių“ ar idėjininkų grupe ir įmanoma tokį spektaklį pastatyti.

– „Teatronas“ žinomas ir dėl „devised theater“ metodo, kuriuo remiasi kurdamas. Ar ši premjera nebus išimtis?

– Iš tiesų „devised theater“ naudojamas pjesės arba scenos veikalo sukūrimui, o čia jau turėjome parašytą pjesę. Tačiau rodant šį spektaklį bute, o ne scenoje, smarkiai apkarpant pjesę, teko sukurti visiškai naują istoriją, kurios veikėjai kalba Šekspyro žodžiais. Tad taip, ši premjera nėra išimtis trupės metodui.

– Kaip gimė mintis spektaklį iš teatro scenos perkelti į butą?

– Norėjome sukurti dviejų porų, gyvenančių kartu, istoriją. Pradžioje dar svarstėme rodyti ir „Šelteryje“, ir bute, tačiau supratome, jog bet koks teatrinis apšvietimas, erdvė pakenks mūsų istorijai. Be to, norime parodyti didelę tragediją mažame, viename iš tūkstančių vienodų butų. Todėl pasirinkome šį – finansiškai nenaudingą – sprendimą. Tačiau būtent su tokia „nevispročių“ ar idėjininkų grupe ir įmanoma tokį spektaklį pastatyti. Abejoju, ar koks „normalus“ teatras sutiktų tokiai avantiūrai.

– Kokio žiūrovo laukiate premjeroje?

– Tokio, kuris nepabijotų įžengti į svetimą butą ir stebėti svetimų žmonių istorijos. Taip pat ir to, kuris nenori jokios interakcijos, kadangi šiame spektaklyje yra „visos keturios sienos“ ir žiūrovas galės stebėti Šekspyro tragedijos veikėjus jų aplinkoje tarsi pro akvariumo stiklą.

A. Cholinos šokio teatras Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais pastatyto spektaklio „Otelas“ premjera įvyko 2006 m. Tais pačiais metais spektaklis buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, o 2013 – aisiais Maskvos J. Vachtangovo teatre gavo premiją „Teatralo žvaigždė“.

Viljamo Šekspyro „Otelas“ yra sunkiai šokiu suvaldoma medžiaga. Pasaulyje pagal šią tragediją sukurti vos keli šokio spektakliai. A. Cholina jau trečią kartą Lietuvos publikai dovanojo šią jaudinančią šokio dramą. Pernai naujai atgimusiame spektaklyje pagal Johno Adamso ir kitų šiuolaikinių kompozitorių muziką dalyvavo Valerijus Suanovas, Karina Krysko-Skambinė, Martynas Kavaliauskas.

„Teatre man norisi kalbėti apie meilę, santykius ir žmonių likimus, todėl išsirinkau „Otelą“ – Viljamo Šekspyro kūrinį, kuriame jis papasakojo baisią, iš tiesų sukrečiančią žmogaus tragediją, kuris nužudė sau brangiausią būtybę ir prarado bet kokį gyvenimo tikslą. Man norisi pažadinti siaubo jausmą stovint prieš baisią klaidą, nusikaltimą, prie kurio atėjo garbingas, patiklus ir geras žmogus apakintas pavydo. Norisi parodyti, kaip tyriausios sielos žmogus gali susipainioti šmeižto tinkluose, kaip jis, galvodamas, kad kovoja už dvasinę švarą, nužudo savo nekaltą, mylimą žmoną, nubausdamas pats save už tai, kad pasidavė beprotybei“, – teigė A. Cholina.

Rugpjūčio 6 d. Trakų pilyje A. Cholinos šokio teatras pristatys populiarųjį spektaklį „Ana Karenina“. Šokio kalba bus pasakojama milijonus skaitytojų visame pasaulyje kerinti istorija. Vienintelį sykį 2017 m. istorinės pilies kieme rodomas dviejų dalių spektaklis sukurtas Levo Tolstojaus romano motyvais. Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.