„Centras pradės veikti kovo 15 dieną ir ukrainiečius priims kiekvieną dieną nuo 8 iki 22 valandos. Be išeiginių veiksiančiame centre vienu metu dirbs apie 30 specialistų ir savanorių“, – pranešė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

Anot jo, ten atvykusius ukrainiečius pasitiks Lietuvos Raudonojo kryžiaus savanoriai, jie suteiks reikalingą informaciją, paaiškins registracijos procedūras.

„Kol lauks savo migracijos procedūrų eilės, žmonės galės įsitaisyti laukiamojoje salėje, šalia veiks vaikų užimtumo zona. Vienu metu dirbs apie 20 migracijos specialistų“, – teigė meras.

Greta migracijos tarnybos punkto dirbs savanoriai, kurie neturintiesiems gyvenamosios vietos padės ją susirasti.

Centre taip pat dirbs Užimtumo tarnybos konsultantai, supažindinsiantys ukrainiečius su įdarbinimo galimybėmis.

Ten bus dalijami ir pagalbos paketai pabėgėliams.

Ukrainiečių registravimo centrai jau veikia Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje. Trečiadienį tokį centrą ketinama atidaryti Kaune.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, per dvi savaites iš šalies išvyko apie 2,7 mln. karo pabėgėlių. Daugiau kaip pusė jų pasitraukė per Lenkiją, dalis atvyksta į Lietuvą.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo karo pradžios vasario 24 dieną Lietuvoje užregistruoti daugiau kaip 12 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos.

Ir panašu, kad Baltarusijos režimo vykdoma keršto politika Vakarams prie Lietuvos sienų artimiausiu metu gali įgauti dar didesnį pagreitį. Ruklos pabėgėlių centras taip pat ruošiasi galimam emigrantų skaičiaus augimui. Į Ruklą šiuo periodu vežami pasienyje randami, artimųjų nelydimi nepilnamečiai. O ir ilgiau gyvenančių trečiųjų šalių atstovų čia netrūksta.

Į Lietuvą – savo gyvybės gelbėti

„Esu iš Mianmaro. Aš turėjau tiek daug skrydžių įveikti ir pagaliau atsidūriau Lietuvoje. Kirtau sieną iš Baltarusijos pusės. Įsėdau į autobusą, kuris tiesiai veža iš Baltarusijos į Lietuvą. Kai sutikau Lietuvos pasienio pareigūnus, paprašiau čia prieglobsčio. Čia norėčiau ir likti, dirbti su gamta Lietuvoje“, – pasakojo vienas Rukloje apsistojęs prieglobsčio prašytojas.

Paklaustas, kodėl nusprendė palikti savo šalį, jis aiškino: „Aš turėjau gelbėti savo gyvybę ir surasti saugią vietą, kur galėčiau būti ir išvengčiau kalėjimo. Mano šalyje yra įstatymai, tačiau valstybė negina žmogaus teisių ir aš buvau priverstas palikti savo šalį. Aš buvau tikrame pavojuje, todėl neturėjau kito pasirinkimo – tiesiog rasti sau saugią vietą. Man Lietuvoje tikrai patinka, aš čia galiu kurti ir įgyvendinti savo svajones“.

Sumokėjau pinigus ir mane kažkaip atvežė ir pasakė: čia išlipi ir eini į Lietuvą. Man reikėjo eiti naktį ir atsidūriau tada Lietuvoje. Ėjau tiesiog mišku. Man buvo baisu.

„Mano šeima liko Mianmare, tačiau ji irgi yra pavojuje ir toliau slapstosi. Mano vyresnysis brolis yra dantų gydytojas, tačiau jis irgi dirba slapstydamasis. Kur jie yra tiksliai, aš nežinau, bet jie tiesiog yra Mianmare. Aš esu miškų pareigūnas ir mano žinioje yra miškų plantacijos. Aš turiu rūpintis jomis – toks buvo mano darbas“, – pasakojo mianmarietis.

Ruklos pabėgėlių centro vadovė Beatričė Bernotaitė teigė, kad nuo pasienio kai kurie asmenys čia yra tiesiogiai atvežami: „Tai – nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai, jeigu atvyksta be tėvų. Dabar, kadangi jie atvyko iš pasienio, iš užsienio, tai jie dešimt dienų yra izoliacijoje. Jiems suteikiama visa informacija jiems suprantama kalba. Jiems duodamas kambarys, ryšio priemonės, kad galėtų susisiekti, visos higieninės priemonės, apgyvendinimui skirtos priemonės, maitinimas jiems yra tiekiamas tiesiai į kambarį“.

„Rukloje šiuo metu mes turime 77 žmones iš Baltarusijos, Afganistano, Tadžikistano, Mianmaro, Irako...“ – vardijo B. Bernotaitė.

Kelionė į Lietuvą – 7 tūkst. eurų

Rukloje apsigyveno ir vaikinas iš Kurdistano. „Septynis mėnesius buvau Maskvoje, o tuomet atsidūriau čia, Lietuvoje. Aš sumokėjau pinigus vyrui su automobiliu – ir aš čia, Lietuvoje. Kelionė kainavo, gerai nepamenu, bet atrodo, kad 7 tūkst. eurų vienam žmogui. Aš nežinau, aš sumokėjau pinigus ir mane kažkaip atvežė ir pasakė: čia išlipi ir eini į Lietuvą. Man reikėjo eiti naktį ir tada atsidūriau Lietuvoje. Ėjau tiesiog mišku. Prieš porą metų. Man buvo baisu“, – pasakojo jis.

B. Bernotaitė teigė, kad pabėgėlių centras gali priimti iki 120 asmenų: „Čia neįskaičiuotos tos vietos, kurias mes turime pasilikę kitiems atvejams, jeigu atvyksta nepilnamečiai užsieniečiai arba perkeliami asmenys iš trečiųjų šalių. Bet 120 asmenų, atvykstančių su šeimomis, suaugusiųjų mes galime priimti ir apgyvendinti“.

Anot Ruklos pabėgėlių centro vadovės, gyvenamoji vieta pabėgėlių šeimoms turi būti tinkamai sukomplektuota: „Turi būti lova, spintelė, spinta, stalas, kėdė. Prie kiekvieno kambario yra skirtas tualetas su dušu, kuriuo naudojasi tik ta pati šeima. Mes duodame visus indus, reikmenis. Maistą jie gaminasi patys. Jie turi galimybę eiti iki parduotuvės. Gaminasi virtuvėse“.

Anot B. Bernotaitės, jeigu atvyksta nelydimas nepilnametis, jam „yra skirtas darbuotojas, kuris juo rūpinasi ir, esant poreikiui, eina kartu su tuo nelydimu nepilnamečiu į parduotuvę, padeda jam pasiruošti maisto“.

„Nelydimi nepilnamečiai gali gyventi pabėgėlių centre iki aštuoniolikos metų. Esame turėję vieną vaikinuką keturiolikos metų iš Afganistano. Jis čia gyveno ketverius metus. Lankė Ruklos mokyklą, sėkmingai mokėsi. Aišku, buvo jam iššūkis išmokti lietuvių kalbą ir viską mokytis mokykloje lietuvių kalba. Bet jis puikiai integravosi ir netgi profesijos išmoko ir dirbo Lietuvoje. Dabar jis išvykęs“, – kalbėjo B. Bernotaitė.

„Gali atsitikti taip, kad vaikas nori grįžti namo. Tada jau yra Tarptautinė migracijos organizacija, kuri sprendžia šitą klausimą. Tikrai yra buvę atvejų, kai šeimos ar viengungiai asmenys norėjo grįžti namo ir jie buvo grąžinti“, – sakė Ruklos pabėgėlių centro vadovė.

Pabėgėlis, į Lietuvą atvykęs iš Venesuelos, lietuviškai papasakojo savo istoriją: „Yra perkėlimo įstatymas. Mes dokumentus nusiuntėme Lietuvos ambasadai Ispanijoje. Per porą mėnesių jie mus apsvarstė ir mes tikome, sutikome su sąlygomis. Čia atvykome rugsėjo mėnesį su žmona. Aš gimiau Venesueloje, esu 64-erių metų. Mes gyvenome Venesueloje, mano abu tėvai lietuviai. Mano tėvas gimė arti Prienų, o mano motina iš Kauno, Šančių. Mes namie visą laiką kalbėdavome lietuviškai. Gyvenome ūkyje, neturėjome jokių ryšių su venesualiečiais. Tėvelis net lietuvišką vėliavą turėjo“.

Procesas – ilgas su sudėtingas

Rukloje esančio Pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas sako, kad kilęs pirminis visuomenės pasipiktinimas ir baimės gerokai nuslūgo, ir lietuviai tolerantiškiau žvelgia į atvykusius pabėgėlius.

„Juolab, kad per tą laiką nebuvo jokių didelių incidentų. Nors baiminantis galimų nesklandumų Ruklos mietelyje buvo atkurta policijos nuovada, tačiau akivaizdu, kad gyvenamame ramiai“, – sakė R.Mikulėnas.

Tačiau tik 87 žmonės liko gyventi Lietuvoje, kiti išvyko į Vokietiją bei kitas Šengeno zonai priklausančias šalis. Kaip sakė R.Mikulėnas, dalis jų sugrįžo atgal į Lietuvą ir bando įsitvirtinti čia.

„Gavę leidimą gyventi Lietuvoje jie be suvaržymų gali keliauti į kitas Šengeno zonos erdves. Tačiau kai kurie, išvykę į Vokietiją, grįžo atgal“, – kalbėjo R.Mikulėnas.

Perkeltų asmenų integracijos procesas – ilgas ir sudėtingas, o jį labiausiai sunkina neigiamas gyventojų požiūris ieškant išsinuomoti gyvenamąjį būstą, menkos užsieniečių lietuvių kalbos žinios, kartais – pabėgėlių patirtos psichologinės traumos.

Pasak R.Mikulėno, nors pagal integracijos proceso tvarką būsto ir darbo turi ieškoti patys pabėgėliai, tačiau realybė – kiek kitokia.

„Jie vieni to padaryti negali, todėl reikia mūsų pagalbos. Tiek ieškant darbo, tiek išsinuomojant būstą. Keletas užsieniečių, Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojų pagalba, įdarbinti į Jonavos įmones „Baldai Jums“ ir audimo fabrike „A grupė“, darbdaviai jų darbu patenkinti“, – sakė R.Mikulėnas.

Dėmesys įvykiams Sirijoje

Tiesa, Pabėgėlių priėmimo centro vadovas įsitikinęs, kad jei žmogus nori – jis Lietuvoje ras darbo, ir įsitvirtins, tačiau tam reikia kantrybės ir laiko.

R.Mikulėnas pasakoja, kad yra ir daugiau gerųjų pavyzdžių – vienas Lietuvoje likęs siras, turėjęs tinkamą išsilavinimą, įsitvirtino ir dirba vienoje didelėje Lietuvos įmonėje, o jo žinios darbdavių – vertinamos.

Atvykusieji į Lietuvą – dažniausiai šeimos su vaikais, kuriuos bėgo nuo karo savo šalyje.

Žinias apie įvykius Sirijoje jie seka ir būdami Lietuvoje, juolab, kad šalyje likę nemažai jų artimųjų.

Neseniai pabėgėlių dėmesį prikaustė ir galimai įvykdyta cheminė ataka, o po jos – JAV ginkluotas atsakas.

Nors ne viena Lietuvoje gyvenanti pabėgėlių šeima sako, jog jų noras – grįžti gyventi į saugią tėvynę, šie žmonės puikiai supranta, kad artimiausiu laiku to padaryti nepavyks.

Mokosi vieni kitų kultūros

Skirtingi papročiai ir tradicijos – dar vienas pabėgėlių integracijos aspektas, o mokytis vieni kitų kultūros tenka tiek lietuviams, tiek sirams.

Todėl Pabėgėlių priėmimo centre nuolat minimos ir įvairios Lietuvoje švenčiamos šventės ar atmintinos dienos.

Svetimšaliai supažindinami ir su religinėmis šventėmis – Velykomis, Kalėdomis, taip pat Užgavėnėmis ir kitomis šventėmis.

Savo papročių jie nepamiršta ir būdami Lietuvoje. R.Mikulėnas pasakoja, kad kartą, neseniai į darbą priimtas centro budėtojas jam skambino net naktį, nesuprasdamas, kas vyksta centre.

„Jis sakė, kad naktį žmonės ėmė ruošti maistą ir centre – sujudimas. Tačiau tada kaip tik buvo Ramadano – musulmonų pasninko mėnesio pradžia. Taip, vieni kitų kultūros ir papročių turime mokytis visi“, – sakė Pabėgėlių priėmimo centro direktorius.

Suteikia būtiną pagalbą

Į Lietuvą perkėlus pabėgėlius, pirmąja jų stotele tampa Pabėgėlių priėmimo centras. Čia jiems sutvarkomi visi prieglobsčio dokumentai, patikrinama sveikata, jei reikia – teikiamos psichologo konsultacijos.

Centre atvykėliai pradeda mokytis ir lietuvių kalbos, o jų vaikai – lankyti vietos darželį ir mokyklą.

Po trijų pirmųjų integracijos mėnesių jie turi susirasti gyvenamąjį būstą ir apsigyventi savivaldybėse, tai – antrasis integracijos etapas.

Prieš prasidedant tolimesniam integracijos etapui savivaldybių teritorijose Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojai deda dideles pastangas užsieniečius konsultuojant ir jiems tarpininkaujant būsto nuomos ir darbo paieškos klausimais. Į šį procesą yra įtraukiami ir Pabėgėlių priėmimo centro vykdomų projektų partneriai, kurie buvo atrinkti konkurso tvarka: Lietuvos raudonojo Kryžiaus draugija, Vilniaus arkivyskupijos Caritas ir Klaipėdos m. socialinės paramos centras.

Kelionė iš Sirijos buvo pavojinga

Jie – vieni iš tų, kurie atvyko į Lietuvą ir pasibaigus pirmajam integracijos etapui, liko gyventi mūsų šalyje.

Nors į Lietuvą atvyksta šimtai pabėgėlių, tačiau kiekvieno jų istorija yra atskira drama. Ne išimtis – Suleiman ir Nureen.

„Kelionė iš Sirijos buvo mirties kelias, kaip loterijos bilietas. Bet kito pasirinkimo nebuvo. Norėjome apsaugoti savo vaikus, norėjome, kad jie gyventų kitokį gyvenimą. Karas yra ta priežastis, dėl kurios palikom savo šalį“, – sako sirai, iki šiol nepamirštantys gyvenimo nuolatinio karo išvargintoje šalyje.

Nors Lietuvoje jie jaučiasi saugūs ir, kaip sako patys, laimingi, tačiau dažniausiai jų mintys nuklysta į Siriją, į regioną, kur likę jų tėvai ir kur šiuo metu vyksta aktyvūs kariniai konfliktai.

Sunku išsinuomoti butą

Lietuvoje šeima su dviem dukterimis – 10 ir 7 metų – apsigyveno liepos mėnesį. Pirmoji jų gyvenamoji vieta – Rukloje esantis Pabėgėlių priėmimo centras.

Čia atvykėliams buvo ne tik suteiktos gyvenimo sąlygos, tačiau ir sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Centre dirbantys socialiniai darbuotojai skiria daug laiko ir pastangų tam, kad operatyviai būtų sutvarkyti medicininio draudimo, darbo biržos, ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo dokumentai.

Vėliau, pasibaigus pirmajam integracijos etapui, šeimai reikėjo žengti į savarankiškesnį gyvenimą – visų pirma, išsinuomoti butą. Kadangi Suleiman buvo radęs darbą Jonavos baldų įmonėje, sutuoktiniai nutarė nesikraustyti į didesnį miestą, o likti Jonavoje. Be to, netrukus manikiūro ir pedikiūro kursus Kaune ėmė lankyti ir Nureen.

Aš esu socialus, noriu, kad žmonės ateitų pas mus į svečius, norime patys eiti į svečius ir susipažinti su lietuviais: su jūsų kultūra, papročiais, tradicijomis.

Tačiau sutuoktiniai susidūrė su pirmuoju iššūkiu. Pasirodė, kad išsinuomoti butą nėra taip paprasta. Nors skelbimų apie nuomojamus butus buvo, tačiau vos sužinoję, kad būsto ieško svetimšaliai, savininkai išnuomoti jį atsisakydavo.

„Buto ieškoti mums padėjo Pabėgėlių priėmimo centro darbuotoja. Mes nežinom, kodėl, dėl kokių priežasčių šeimininkai mums išnuomoti būsto nesutikdavo .Toks požiūris, žinoma, skaudindavo.

Gal į mus žvelgia tarsi į teroristus? Bet juk mes patys bėgom nuo karo, nuo terorizmo, nuo žudymo“, – kalbėjo sutuoktiniai. Butą galiausiai išsinuomoti pavyko. Dabar šeima gyvena Jonavoje, dviejų kambarių bute. Šiame mieste vyresnioji jų dukra lanko mokyklą, jaunėlė – darželį.

Svajoja gaminti baldus

„Aš esu laimingas, nes jūs atėjot pas mus“, – juokiasi Suleiman. Vyras sako, kad labiausiai jam stinga bendravimo, o kliūtis – kalbos barjeras.

Nors sutuoktiniai mokosi lietuvių kalbos, tačiau tai – ilgas procesas. Suleiman pasakoja, kad savo šalyje šeima buvo daug bendraujanti su aplinkiniais, draugais, artimaisiais.

„Aš esu socialus, noriu, kad žmonės ateitų pas mus į svečius, norime patys eiti į svečius ir susipažinti su lietuviais: su jūsų kultūra, papročiais, tradicijomis“, - kalbėjo vyras.

Suleiman sako, kad ateityje svajoja Lietuvoje turėti savo verslą. Vyras mobiliojo telefono ekrane rodo ir paties rankomis pagamintus prabangius baldus. Savo verslą Sirijoje turėjęs vyras minkštus baldus gamino ne tik privatiems užsakovams, tačiau ir įmonėms, o jo pagaminti baldai puošia vietos televizijos studiją.

Kol kas Lietuvoje to daryti jis negali visų pirma todėl, kad nemoka lietuviškai, be to, verslo pradžiai reikalingos ir investicijos.

„Lietuvoje mums labiausiai nepriimtinas šaltis. Bet čia jaučiamės saugūs, čia – draugiški žmonės. Iš Lietuvos į kitą šalį mes neišvyksime, nes Lietuva yra šalis, kurią mums skyrė Europos Sąjunga.

Iš karto apie ją nieko nežinojome, todėl kai sužinojome, kad vyksime į Lietuvą, informacijos apie jūsų šalį ėmėme ieškoti internete. Lietuva mus pasitiko ir priėmė draugiškai“, – pasakojo sutuoktiniai.

Iš naujo mokytis gyvenimo

Pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas sako, kad pabėgėlių integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuris tęsiasi ne kelis mėnesius, o gerokai ilgiau.

„Į mūsų centrą atvykę žmonės gauna „pagrindinį integracijos paketą“ – įstatymais nustatytus kelis mėnesius.

Vėliau jiems tenka nueiti ilgą kelią, kol galės pasijusti pilnaverčiais šalies gyventojais – išmokti kalbą, perprasti mūsų kultūrą, tradicijas ir papročius, pagaliau – įsigyti draugų.

Integracija nėra tik tai, ką apibrėžia įstatymas. Tai – kur kas daugiau, tai – tarsi pirmieji kūdikio žingsniai, kai reikia iš naujo mokytis gyvenimo“, - kalbėjo R.Mikulėnas.

Policijos departamento duomenimis, pranešimą apie įvykį Jonavos policija gavo pirmadienį, nors vietnamiečiai iš Pabėgėlių centro pasišalino dar balandžio 12 dieną.

Pabėgusieji – septyniolikos ir trylikos metų Vietnamo piliečiai.

Pabėgėlių būklė atsidūrė dėmesio centre, kai Donaldas Trumpas du kartus apkaltino Švediją nesusidorojant su migrantų antplūdžiu ir užsiminė apie nebūtą išpuolį.

Tačiau Švedija teroro atakų nematė 7-erius metus, o prieš pabėgėlių centrus vien pernai surengta 112 atakų. Vanešborgo centras padegtas paryčiais, du iš daugiau kaip 150 gyventojų gelbėjosi šokdami iš antro aukšto. Tuo pat metu Vokietija pranešė, kad pernai jos pabėgėlių centrai patyrė tūkstantį atakų, tiek pat, kiek užpernai.

Prieglobsčio prašytojai į policiją kreipėsi dėl pustrečio tūkstančio užpuolimų. Nuo pernai jie tiriami kaip politiškai motyvuoti nusikaltimai.

31-erių žmogus su kuprine, nekalbantis nei vokiškai, nei angliškai, norėjo policijai Štutgarte tik pranešti, kad dingo jo piniginė, bet atsidūrė municipalinėje tarnyboje, kurioje jam buvo pateiktas pasirašyti prieglobsčio parašymas.

Nesupratęs, kas tai yra, šis vyras, kurio tapatybė net nebuvo patikrinta, pasirašė prašymą ir netrukus atsidūrė Dortmunde pabėgėlių centre, kur iš jo buvo paimtas pasas.

„Biurokratinė mašina įtraukė jį savo krumpliaračiais, iš kurių jis negalėjo taip greitai ištrūkti“, – aiškino naujienų agentūrai DPA Vokietijos Raudonojo Kryžiaus labdaros įstaigos tarnautojas Christophas Schluetermannas (Kristofas Šliutermanas).

Visuomeninis transliuoto jas WDR pranešė, kad minėtam vyrui buvo atliktos įprastos pabėgėliams taikomos procedūros, paimti pirštų atspaudai, atlikta medicinos apžiūra, priimti turėti grynieji pinigai.

Bet galiausiai personalas atkreipė dėmesį, kad tas žmogus pernelyg gerai apsirengęs, kad būtų prieglobsčio prašytojas; tada įtarus, kad įvyko klaida, pagalbos prašyta viename kinų restoranų.

Restorano savininkai patarė išmėginti išmaniojo telefono vertimo į mandarinų kalbą programą; tada ir paaiškėjo, kad šis vyras nenori jokio prieglobsčio, o tik nori tęsti kelionę po Europą.

„Aš noriu vaikščioti užsienio šalyje“, – taip buvo išversta viena jo žinutė, nurodė WDR.

Išbuvęs pabėgėlių centre 12 dienų, jis galėjo pagaliau išvykti į Prancūziją ir Italiją.

Pernai Vokietija priėmė 1,1 milijoną migrantų ir pabėgėlių – šalies biurokratams teko milžiniškas iššūkis.

Per gaisrą Altenfeldeno kaime Austrijos šiaurėje niekas nenukentėjo. Jį gesino iki 200 ugniagesių.

Po dviejų savaičių į tą centrą turėjo įsikelti 48 prieglobsčio prašytojai, sakė Raudonojo Kryžiaus, kuriam priklausė centras, atstovas.

„Neturime visai jokių požymių, kad žmonės tame kaime buvo nepatenkinti, – AFP sakė Stefanas Neubaueris (Štefanas Noibaueris). – Apskaičiavome, kad žala yra maždaug 300 tūkst. eurų.“

„Dieną prieš tai statybos kompanija pastate vykdė darbus, – nurodė policija. – Ryte gaisrų ekspertai ir policijos tyrėjai pradės nustatinėti gaisro priežastis.“

Austrijoje iki šiol beveik nebuvo pabėgėlių centrų padegimų kaip kaimyninėje Vokietijoje, bet daug žmonių yra nepatenkinti tuo, kad pernai atvyko 90 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Europa išgyvena didžiausią migrantų krizę nuo Antrojo pasaulinio karo.

Praėjusią savaitę policijos komandosai areštavo įtariamą neonacį, kuris draugams pasakė norintis „žudyti prieglobsčio prašytojus“, ir konfiskavo kelis ginklus ir amunicijos.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel neplanuoja šią savaitę vykti į Turkiją dalyvauti naujo Sirijos pabėgėliams skirto centro atidaryme, trečiadienį pranešė jos atstovas, paneigdamas ankstesnį Ankaros pranešimą.

Kanclerės atstovas Steffenas Seibertas (Štefenas Zeibertas) patikslino praėjusią savaitę Turkijos premjero Ahmeto Davutoglu (Achmeto Davutohlu) paskelbtą pranešimą apie numatomą A.Merkel vizitą, tarp Ankaros ir Berlyno tvyrant įtampai dėl vokiečių komiko užgaulaus satyrinio eilėraščio.

„Pastarosiomis dienomis ir savaitėmis manęs dešimtis kartų buvo klausta apie šią balandžio 16 dienos kelionę, bet aš niekada nepatvirtinau šios kelionės, šio susitikimo, todėl taip ir yra“, – sakė jis žurnalistams.

„Kelionės į Turkiją balandžio 16 dieną, šį šeštadienį, nebus“, – patvirtino jis.

A.Davutoglu anksčiau pranešė, kad A.Merkel su kitais Europos lyderiais dalyvaus mokyklos ir ligoninės atidaryme prie Sirijos sienos esančiame Kiliso mieste, kuriame yra didžiulė nuo penkerius metus nesiliaujančio karo bėgančių Sirijos pabėgėlių stovykla.

„Kartu su Europos lyderiais, vadovaujamais ponios Merkel, mes ruošiamės Kilise atidaryti ES finansavimo dėka pastatytą mokyklą ir ligoninę“, – A.Davutoglu sakė parlamente.

Jis nepatikslino, kurie ES lyderiai dalyvaus balandžio 16 dieną numatytoje ceremonijoje Kilise.

Šis centras pastatytas pagal naują Turkijos ir ES susitarimą, kuriuo siekiama sustabdyti masinį į Europą plūstančių migrantų srautą ir paskatinti sirus prašyti prieglobsčio Bendrijoje dar būnant Turkijoje, užuot leidusis į pavojingą kelionę jūra žmonių kontrabandininkų laivais.

Vokietijos pareigūnai niekada nepatvirtino A.Davutoglu pranešimo apie planuojamą A.Merkel apsilankymą Kilise, kuris dažnai yra apšaudomas raketomis iš Sirijos.

S.Seibertas nesakė, kodėl A.Merkel nepriėmė Turkijos kvietimo.

Turkija įsipareigojo atgal priimti nelegaliai į Graikiją patekusius migrantus, o ES pažadėjo už kiekvieną į Turkiją deportuotą sirą pasiimti po vieną sirą iš migrantų stovyklų Turkijoje.

Pirmadienį iš Graikijos į Turkiją pagal susitarimą buvo deportuoti pirmieji 202 migrantai, panašus išsiųstųjų skaičius turėtų būti ir trečiadienį, pranešė pareigūnai.