Išskirtinė narė

JAV gyvenanti šimtametė signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas – išskirtinė maždaug 200 Vasario 16-osios klubo narių sąraše: ji – vienintelė iš signatarų vaikų. Iš dvidešimties, prieš 103 metus pasirašiusiųjų Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, vaikų susilaukė keturiolika. Keturi buvo kunigai, vaikų neturėjo ir Jonas Basanavičius, Steponas Kairys.

"Jau ir signatarų anūkų likę ne tiek daug. Daugelis išsibarstę po visą pasaulį, o trečia ar ketvirta karta nė nemoka lietuviškai, nepalaiko ryšių su Lietuva, gal nelabai ir domisi savo garsiaisiais proseneliais ar proproseneliais", – apgailestauja 23-ejus metusi gyvuojančio klubo pirmininkas, signataro Petro Klimo brolio anūkas kaunietis informacinių technologijų daktaras, buvęs ilgametis dėstytojas 72-ejų Remigijus Gulbinas.

Bet, pasakoja klubo pirmininkas, nepaisant solidaus amžiaus, R.Vileišytė-Bagdonas vis atvykdavo į Lietuvą, dalyvaudavo renginiuose: "Buvome susitikę prieš trejus metus Vasario 16-osios 100-mečio išvakarėse atidengiant paminklą tautiškumo skatintojams broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams Vilniuje, o dar metais anksčiau – Kaune atidengiant paminklą J.Vileišiui – ne tik signatarui, bet ir pirmajam laikinosios sostinės burmistrui. Pernai kovą R.Vileišytė-Bagdonas specialiai atskrido į Lietuvą paminėti savo 100-metį. Signatarų namuose ją sveikino prezidentūra, Vasario 16-osios klubas, giminės."

Ji gimė Vilniuje, baigė "Aušros" mergaičių gimnaziją Kaune ir teisę Vilniaus universitete. Jai buvo 24-eri, kai pasitraukė į Vakarus – septynerius metus gyveno Vokietijoje, o nuo 1951-ųjų – JAV. Teko dirbti įvairius darbus, paskui įsidarbino prestižinio Jeilio universiteto bibliotekoje. Bet septynis dešimtmečius JAV gyvenanti R.Vileišytė-Bagdonas visuomet pabrėžia, kad Lietuvą visą gyvenimą ji laikė savo tėvyne, o Ameriką – tik savo namais. Vasario 16-oji visuomet buvo pati svarbiausia metų šventė jų šeimoje. Beje, ir R.Vileišytės-Bagdonas dukters vaikai kalba lietuviškai, sūnaus – šiek tiek supranta.

JAV gyveno ir kiti signataro J.Vileišio vaikai: dukra Alena, sūnūs: Petras – diplomatas, iki karo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje, Kazys – gydytojas. Tik vyriausioji dukra Birutė Vileišytė-Tursienė, su šeima išgyvenusi tremtį, sugrįžo į Vilnių.

Tursos – aktyvūs Vasario 16-osios klubo nariai. B.Vileišytės-Tursienės sūnus Gediminas Tursa knygoje "Iš Sibiro tremties į medžioklės ūkio dirvonus" aprašė išgyvenimus tremtyje ir, kaip grįžus į Lietuvą, jam teko organizuoti vyriausybines medžiokles Algirdui Brazauskui, Antanui Sniečkui ir kitiems komunistų partijos veikėjams.

Vileišių palikuonys yra įsteigę Vileišių fondą. Jų iniciatyva ir lėšomis  pastatyti paminklai Vileišiams Vilniuje ir Kaune.

Vasario 16-osios klubo nariai Kaune su Istorinės LR Prezidentūros darbuotojais ir kauniečiais pernai paminėjo A.Smetonos gimtadienį. (Vasario 16-osios klubo nuotr.)

Bendravo ir su prezidentu

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R.Gulbinas sako esąs vienas iš nedaugelio, bendravęs net su dviem signatarais. Su savo senelio broliu P.Klimu jis bendravo keturiolika metų, nuo pat 1954-ųjų, kai signataras grįžo iš tremties Sibire. Tada R.Gulbinui tebuvo septyneri. Pas P.Klimą dažnai užeidavo ir kitas signataras – prezidentas Aleksandras Stulginskis. "Bet tada nežinojau, kad tai jis. Bute buvo pasiklausymo aparatūra, tad kalbantis būdavo minimi tik vardai, pavyzdžiui, sakydavo, atsimeni Marytę, kuri gyveno toje gatvėje, tai ją perkėlė į kitą lagerį", –  prisiminimais dalijasi R.Gulbinas.

Diplomatas P.Klimas su žmona gyveno Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, ten gimė jų vaikai, o iš ten jis pasitraukė hitlerininkams užėmus Paryžių. Prancūzijoje liko signataro žmona su vaikais. Grįžęs iš tremties jis tikėjosi, kad pagal Jungtinių Tautų konvencijas, numatančias galimybę šeimoms susijungti po karo, jam bus leista vykti pas šeimą. Tačiau sovietai iš jo atėmė šią viltį.

P.Klimo sūnus, irgi Petras, gyveno Prancūzijoje, buvo diplomatas. Jis nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos atvažiuodavo į Lietuvą gana dažnai – kartą ar du per metus. Mirė 2019 m.

Kasmet atvažiuodavo ir dabar taip pat jau mirusi signataro duktė Eglė Klimaitė-Fourier Ruelle su savo dukra Daphne. "Buvo leidžiama būti tik Vilniuje. Turėdavo apsistoti tuomečiame "Panoramos" viešbutyje, stebimame saugumiečių. Bet Eglė norėjo atvažiuoti ir į Kauną pažiūrėti, kaip atrodė namai, kur gyveno. Mes neva eidavome pažiūrėti Gedimino pilies, bet sėsdavome į automobilį ir slapta nuveždavome jas į Kauną", – prisimena R.Gulbinas.

Eglė buvo ištekėjusi už Prancūzijos diplomato, gyveno Laose, Vietname, Dominikoje. Daphne – vienintelė signataro anūkė. Ji – dailininkė, gyvena Kolumbijoje. Lietuviškai nemoka, su Vasario 16-osios klubu ir jam vadovaujančiu savo giminaičiu ryšių nepalaiko.

Sovietai neleido po tremties išvykti pas dukrą į JAV ir prezidentui A.Stulginskiui. JAV gimęs jo anūkas gydytojas Jonas Linas Juozevičius aplanko Lietuvą, kalba lietuviškai. Bet Vasario 16-osios klube A.Stulginskio pagrindiniai "ambasadoriai" – A.Stulginskio mokykla Kaune. Anksčiau klubo veikloje dalyvavo kaunietė giminaitė Marija Ročkienė, bet dėl amžiaus ir ligų jai jau buvo sunku. "Tad kreipėmės į A.Stulginskio mokyklą ir jos mokinukai, mokytojai mielai perėmė ant savo pečių ir signataro kapo tvarkymą", – džiaugiasi R.Gulbinas.

Pasak Vasario 16-osios klubo pirmininko R.Gulbino, šiuo metu aktyvių klubo narių belikę apie šešiasdešimt. (R. Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Išsibarstę po pasaulį

Daugelio signatarų genealoginio medžio šakos iškeroję po visą pasaulį – daugiausia JAV, bet ir Australiją, Šveicariją, Prancūziją, Kanadą, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, kitas šalis. Iš penkiolikos signatarų, išgyvenusių iki Lietuvos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, šeši prieglobstį rado emigracijoje: JAV – Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, S.Kairys, Vokietijoje – Jonas Vailokaitis, Šveicarijoje – Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys, emigravo dar kelių signatarų artimieji. Keturi – P.Klimas, A.Stulginskis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas buvo ištremti į Sibirą. D.Malinauskas ir V.Mironas ten ir mirė. Kazimieras Bizauskas ir Pranas Dovydaitis buvo nužudyti NKVD, net nežinoma, kur jie palaidoti.

Atkūrus nepriklausomybę, į Lietuvą grįžo svetur mirusių signatarų S.Kairio, M.Biržiškos, J.Vailokaičio palaikai.

Visa Vailokaičių šeima – trys dukros ir sūnus – 1940-aisiais pasitraukė į Vakarus, įsikūrė JAV. 1924 m. gimusi signataro duktė Ramutė Vailokaitytė-Rama Backer gyvena Kalifornijoje. Pasak R.Gulbino, JAV gyvenantys Vailokaičių palikuonys su Vasario 16-osios klubu ryšių nepalaiko, bet jame šiam signatarui atstovauja ne taip seniai prie klubo prisijungęs tolimas giminaitis kaunietis Ignas Gražulis, savo namo kieme pastatęs koplytstulpį J.Vailokaičiui pagerbti.

Kovojo ir JAV

Į tėvynę grįžę M.Biržiškos palaikai atgulė Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia kito signataro, tautos patriarcho J.Basanavičiaus. Vasario 16-osios klubo pirmininkas prisimena, kad, perlaidojant M.Biržišką, 2018 m. buvo atvažiavę daug Biržiškų iš JAV, taip pat ir anūkė Venta Barauskaitė-Leon su sūnumi, kuris jau nekalba lietuviškai.

O kita signataro anūkė Danutė Mažeikienė ir jos vyras Amerikoje kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvių išeivių laikraščiui "Draugas" ji pasakojo, kaip organizavo demonstracijas už disidentus Balį Gajauską, Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę, palaikė "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", jie buvo ir Amerikos baltų laisvės lygos iniciatoriai. Dar 1965 m. jos vyras Antanas kartu su bendraminčiais Niujorke organizavo žygį į Jungtinių Tautų Organizaciją protestuojant prieš Sovietų Sąjungos planus Lietuvoje įvesti rusų kalbą. O kai Michailas Gorbačiovas atvyko į San Fransiską, jie parūpino lėktuvą, kuris skraidino šūkį: "Gorbi, free the Baltic States". Beje, ir M.Biržiškos proanūkiai – D.Mažeikienės du sūnūs ir dukra – moka lietuviškai.

R.Gulbinas pasakoja, kad aktyvūs klubo nariai – ir Lietuvoje gyvenantys M.Biržiškos giminaičiai, visų pirma Jonas Biržiškis – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos septynių pirmųjų vyriausybių susisiekimo ministras.

Keli Vasario 16-osios akto signatarų giminaičiai taip pat tapo žinomais politikais, pavyzdžiui, J.Biržiškis – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos septynių pirmųjų vyriausybių susisiekimo ministras. (A. Ufarto/Fotobanko nuotr.)

A.Smetona negrįžta

Nors trys signatarai bent po mirties grįžo į tėvynę, lig šiol nesibaigia diskusijos dėl JAV mirusio A.Smetonos palaikų perlaidojimo Lietuvoje. Nė vienas iš A.Smetonos vaikų, anūkų ir proanūkių negrįžo gyventi į Lietuvą. Iš trijų A.Smetonos anūkų gyvas tik JAV gyvenantis Vytautas. Jis – muzikas, septynių vaikų tėvas. JAV gyvenantys A.Smetonos giminės nenori, kad jo palaikai būtų perlaidoti Lietuvoje.

R.Gulbinas sako suprantantis jų nuogąstavimus. Štai klubas buvo padaręs apklausą, ką mokiniai žino apie žymiausius Vasario 16-osios akto signatarus. "Apie J.Basanavičių visi prisimena, kad jis – patriarchas, bet kodėl – nežino. O apie A.Smetoną žino, kad jis pasiraitojęs kelnes bėgo per upelį į Vokietiją. Toks uždėtas antspaudas. Skaičiau komentarus ir apie paminklo Vilniuje konkursą –  kad išdavikams, bėgantiems per upelį, paminklai nepriklauso ir pan. Ir taip rašo mūsų žiniasklaidoje, kurią skaito A.Smetonos giminaičiai JAV. Tad jie nenori incidentų", – mano R.Gulbinas ir primena, kad jie pyko ir dėl Kybartuose, ant Lieponos kranto, pastatyto paminklo su užrašu, kad čia prezidentas A.Smetona per upelį išvyko iš Lietuvos.

Pasak R.Gulbino, vienintelis gyvas A.Smetonos anūkas su Vasario 16-osios klubu nelabai nori bendrauti, bet jame – kokie šeši Lietuvoje gyvenantys tolesni A.Smetonos giminaičiai. Artimiausia – A.Smetonos brolio vaikaitė kaunietė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, kauniečiai Rimas ir Julius Strielčiūnai, ilgametė klubo valdybos narė Regina Smetonaitė.

Lietuvoje yra ir daugiau A.Smetonos šeimos palikuonių, kai kurie – žinomi asmenys: brolio Igno anūkas Rimantas Smetona dvi kadencijas buvo Seimo narys, tolimas prezidento giminaitis – ir garsus kalbininkas Antanas Smetona.

Ir Holivudo aktoriai

Vasario 16-osios klube daugiausia – signataro P.Dovydaičio atstovų, net apie 20. Jis turėjo penkis vaikus, jo sūnus Jonas buvo garsus lakūnas, sklandytojas, žurnalistas, rašytojas, kitas sūnus Vytautas Viktoras – taip pat garsus žurnalistas ir aviatorius.

Dabar klube P.Dovydaičiui atstovauja signataro anūkė gydytoja Aušra Dovydaitytė, kuri yra ir klubo iždininkė. Signataro brolio sūnus Stasys per šventes žygiuoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus garbės sargybos pulke. Kito brolio Juozo sūnus Vytautas – Žemės ūkio instituto Dotnuvoje profesorius, dabar pensininkas.

Daug garsių žmonių – ir tarp signataro Jokūbo Šerno palikuonių. Su savo antrąja žmona, aktore žydaite Vera Feinberg, 1924 m. jis susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo. Deja, signataras mirė, kai sūnui buvo vos metukai. Jo žmona su sūnumi išvyko gyventi į Paryžių. Baigęs mokyklą Jokūbas Bernardas, Prancūzijoje pasivadinęs Jacques’u Sernu, Antrojo pasaulinio karo metais įsitraukė į prancūzų pasipriešinimo judėjimą. Suimtas gestapo daugiau kaip metus kalėjo Buchenvaldo stovykloje. Po to J.Sernas studijavo mediciną, bet galiausiai atsidavė aktorystei.

Signataro J.Šerno sūnus Jacques Sernas buvo Holivudo, Prancūzijos ir Italijos kino žvaigždė.

Jis tapo žymiu aktoriumi, suvaidino kelis pagrindinius vaidmenis ne tik Prancūzijos ir Italijos, bet ir Holivudo filmuose. Šviesiaplaukis gražuolis aktorius vaidino su tokiomis žvaigždėmis kaip Jeanas Gabenas, Brigitte Bardot, Henry Fonda ir kitais, atliko vaidmenį net Federico Fellinio šedevre "Dolce Vita" ("Saldus gyvenimas").

J.Serno žmona buvo italų rašytoja Maria Stella Signori, o jų duktė Francesca taip pat yra vaidinusi kine. Bet jis Prancūzijoje turėjo ir nesantuokinę dukrą Dominique, apie kurią sužinojo, kai šiai jau buvo 40 metų.

J.Sernas buvo atvykęs ir į Lietuvą. 2015 m. jis mirė Romoje.

Signataro J.Šerno palikuonių yra ir Lietuvoje – Vilniuje gyvena jo anūkė, jo dukters iš pirmos santuokos duktė.

Signataro sesers Marijos proanūkis – evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas. Vienintelis likęs gyvas per 1991 m. Medininkų žudynes, kai sovietų specialiojo būrio OMON smogikai užpuolė Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus.

Ne tik palikuonys

Vasario 16-osios klubas jungia ne tik signatarų vaikus ir jų palikuonis, bet ir tolesnes jų genealoginio medžio atšakas. Netgi yra ir išimčių: Užvenčio buvęs seniūnas Zonis Virbalas neturi kraujo ryšio su signataru, bet jis priimtas į klubą kaip aktyvus Jono Smilgevičiaus palikimo puoselėtojas.

Visi J.Smilgevičiaus vaikai – Antanina, Kristina, Kazimieras, Ona, Janina, Elena – 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus – JAV, Kanadą, Vokietiją. Paskutinis gyvas J.Smilgevičių menantis jo palikuonis – jo anūkas Vitalis Petrušis gyvena JAV. Signataro atminimą jo giminaičiai įprasmino gabiausiems Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentams įsteigę J.Smilgevičiaus stipendiją.

J.Šauliui klube atstovavo Gargžduose gyvenęs J.Šaulio sesers sūnus Česlovas Tarvydas, dabar – jo anūkė Gintarė Sargūnaitė. Jų rūpesčiu pastatytas ir koplytstulpis signatarui. "Bet dabar klubas daugiausia  bendrauja su Veiviržėnų gimnazija, kurią įkalbėjome priimti jo vardą", – pasakoja R.Gulbinas.

Kai kurie signatarų palikuonys, pavyzdžiui, K.Bizausko duktė Prima, klubą palaikė materialiai. 2019 m. ji mirė.

D.Malinausko sūnus buvo atvykęs iš JAV prieš kokius penkerius metus, užėjo į Signatarų namus, bet kontaktų su klubu nepalaiko. Signataro vaikaitis Tadas Stomma su giminėmis Jenciais ir Markevičiais yra įsteigę D.Malinausko kultūros premiją, kuri teikiama už lietuvybės idėjų platinimą ir valstybės istorijos garsinimą.

Signataro Saliamono Banaičio palikuonys remia Sintautų pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi signataras. Jie gyvena JAV ir Australijoje. Lietuvoje buvo likęs tik signataro sūnus Vytautas – teisininkas, dėstytojas. Beje, jo žmona Jadvyga "Aušros" gimnazijoje mokė ir prezidentą Valdą Adamkų. Bet garsiausias signataro sūnus – Kazimieras Viktoras. Jis sukūrė operą "Jūratė ir Kastytis", sonatų, preliudų ir kitų muzikos kūrinių. Kaune jis buvo muzikos mokyklos direktorius, emigravęs į JAV, Niujorke įkūrė privačią muzikos studiją. Jo vardas įtrauktas į solidžiausias tarptautines muzikos enciklopedijas.

Vasario 16-osios klube S.Banaičiui atstovauja gana tolima jo giminaitė kaunietė Liucija Butkienė, kurios iniciatyva Kauno autobusų stotyje, įkurtoje S.Banaičio rūpesčiu, atsirado atminimo lenta jam.

Klubas neturi ryšių ir su Stanislovo Narutavičiaus palikuonimis Lenkijoje. Jo sūnus Kazimieras taip pat buvo pasirinkęs politiko kelią. Po studijų Prancūzijoje Lietuvoje 1934–1938 m. turėjo užduotį sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. 1940 m. jį areštavo NKVD, šeima ištremta į Sibirą. 1947-aisiais jiems leista grįžti į Lenkiją, kur Poznanėje ir mirė.

Signatarui kunigui Alfonsui Petruliui klube atstovauja brolio anūkas Kęstutis Petrulis – Santaros onkologijos klinikų gydytojas. Jis su seserimi Nijole Štriupkuviene rūpinasi ir signataro tėviške.

Signataras kunigas Justinas Staugaitis taip pat turi gerų giminaičių. Abu jo brolio anūkai aktyviai dalyvauja klubo veikloje. Darius Staugaitis gyvena Panevėžyje, gydytojas, dabar jau pensijoje, buvo ir Panevėžio tarybos narys, o jo brolis Algis gyvena Alytuje. J.Staugaičio kapą gražiai prižiūri ir Telšių vyskupija.

Sugadinta tradicija

Nors Vasario 16-osios klubo narių sąraše apie 200, bet, pripažįsta jo pirmininkas R.Gulbinas, aktyvių tik apie 60. Iki COVID-19 tokių dar tokių skaičiuodavę apie 80, bet per pandemiją ne vieno sveikata pablogėjo, o daugelis – gana solidaus amžiaus.

Iki karantino Vasario 16-osios klubo nariai važinėdavo po signatarų tėviškes, lankydavo kapus, padėdavo įveikti nesklandumus dėl jų tvarkymo su seniūnija ar rajono valdžia, rūpinosi signatarų atminimo įamžinimu. Bet visų metų svarbiausias įvykis būdavo kasmet Vasario 16-osios išvakarėse susirinkti prezidentūroje. Tradiciją pakviesti į ją signatarų giminaičius pradėjo prezidentas V.Adamkus. O klubas nutarė kartu priimti ir signatarų vardais pavadintų mokyklų atstovus. Iš viso 21 mokykla turi signatarų vardus, A.Smetonos, J.Basanavičiaus, Vileišių, A.Stulginskio – net ne po vieną. Mokiniai labai nori patekti į prezidentūrą, tad mokyklos organizuodavo su Vasario 16-ąja susijusį konkursą, o nugalėtojams tekdavo garbė su signatarų giminaičiais prezidentūroje paminėti Nepriklausomybės Akto sukaktį.

Po to visi eidavo į Signatarų namus, kur vykdavo iškilminga popietė. Po jos prezidento įteiktas gėles klubo nariai veždavo į signatarų gimtines, kitas atmintinas vietas, prie jų kapų. "Geltonos, žalios, raudonos spalvos gėlės su prezidento juosta ant balto sniego iš tolo traukia akį", – R.Gulbinas pasakoja, kaip kauniečiai nepraeidavo Petrašiūnų kapinėse pro S.Kairio, P.Klimo, S.Banaičio, Panemunės – pro A.Stulginskio kapus.

Prezidentūroje Vasario 16-osios išvakarėse tradiciškai signatarų palikuonims įteikiama gėlių, kurias jie nuveža į signatarų tėviškes, padeda ant jų kapų. (R. Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Savivaldybės, vietos bendruomenės ta proga rengdavo šventes. R.Gulbinui bene gražiausia būdavo A.Smetonos tėviškėje Užulėnyje. Į bažnytėlę giesmių pagiedoti būdavo kviečiamas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas ar solistė. "Bažnytėlė – mažytė, tai kai užtraukia, pradeda drebėti bažnyčios langai. Suvažiuoja žmonės ir iš tolimesnių kaimų, į bažnytėlę būdavo net sunku patekti. Paskui gėles nešame ant A.Smetonos gimtinės namo pamatų, prie mokyklos pastatyto labai gražaus A.Smetonos paminklo", – pasakoja R.Gulbinas.

Tradicijų turi ir kitų signatarų tėviškėnai. Bet šiemet Vasario 16-oji kitokia – karantinas sugadino ir gražią tradiciją prezidentūroje, ir kitus renginius.

Ministerija tai siūlo Vyriausybei svarstyti kartu su Migracijos departamento teikiamais pilietybės dokumentų rengimo tvarkos pakeitimais, motyvuodama, kad taip Pietų Amerikoje ar Afrikoje gyvenantys išeivių iš Lietuvos palikuonys būtų skatinami „atkurti, užmegzti ir puoselėti ryšius su valstybe“.

Tam pritaria ir Migracijos departamentas.

Kaip nurodo Užsienio reikalų ministerija, nuo sausio įsigalioję Pilietybės įstatymo pakeitimai leidžia užsienyje gyvenantiems asmenims pateikti įvairius prašymus dėl Lietuvos pilietybės asmeniškai, per diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas, o šios įvairius dokumentus teikia per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS.

URM siūlo, kad prašymai dėl pilietybės atkūrimo galėtų būti teikiami tik per Migracijos departamentą, fiziškai atvykus į Lietuvą. Tą pačią tvarką siūloma nustatyti asmenims, kuriems Lietuvos pilietybė buvo atkurta ar suteikta natūralizacijos tvarka ir kurie po to jos neteko.

„Pietų Amerikos ir Afrikos valstybėse dirbantys konsuliniai pareigūnai teigia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prašymą teikiantys asmenys labai dažnai prisipažįsta, kad nėra buvę Lietuvoje ir neplanuoja ten vykti, jokių sąsajų su Lietuva neieško ir šia šalimi nesidomi, o pagrindinė paskata atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę jiems yra Lietuvos Respublikos paso gavimas dėl jo teikiamų privilegijų keliaujant į užsienio valstybes ir jose įsikuriant, taip pat pigesnės studijos Vakarų Europoje“, – teigia URM.

Tuo metu Pietų Amerikoje gyvenantys mišrių emigrantų šeimų palikuonys, turintys teisę atkurti kelių valstybių, dažniausiai Portugalijos, Ispanijos, Italijos, pilietybę, pasak ministerijos, Lietuvos pilietybę renkasi dėl gerokai mažesnių kaštų ir greitesnio proceso.

„Turėdami tikslą paskatinti Lietuvos pilietybės atkūrimo prašymus teikiančius asmenis – vėlesnių (antros, trečios, ketvirtos kartos) emigrantų kartų palikuonis atkurti, užmegzti ir puoselėti ryšius su valstybe, kurios pilietybės pageidauja, pakartotinai siūlytume nustatyti pilietybės atkūrimo prašymų priėmimą tik Migracijos departamente, kaip tai daro kitos didelę emigraciją patyrusios Europos valstybės“, – tvirtina ministerija.

Manytume, kad tokia nuostata kartu būtų tinkama pagarbos Lietuvos Respublikos pilietybės institutui išraiška.

Anot jos, būtų „racionalu ir pagrįsta“ nustatyti prievolę norintiesiems atkurti pilietybę atvykti į Lietuvą, susipažinti su jos istorija ir kultūra, o tai galbūt paskatintų dalyvauti užsienio lietuvių bendruomenės veikloje.

„Manytume, kad tokia nuostata kartu būtų tinkama pagarbos Lietuvos Respublikos pilietybės institutui išraiška“, – tvirtinama rašte.

Visais kitais atvejais asmenys galėtų teikti prašymus per diplomatines atstovybes, pavyzdžiui, kai norima atsisakyti pilietybės, siekiama jos suteikimo supaprastinta tvarka, prašoma suteikti pilietybę vaikams, išduoti ar pakeisti pažymėjimą, patvirtinantį pilietybę ar įrodantį lietuvių kilmę ir pan.

Be kita ko, URM siūlo nustatyti, jog asmenys į diplomatines atstovybes teikti prašymų turėtų atvykti patys, taip pat, kad jie iš anksto turėtų Migracijos departamento patvirtinimą, jog norimi pateikti prašymai ir kiti dokumentai gali būti priimti per MIGRIS.

Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė sako, kad visas procedūras perkeliant į elektroninę erdvę, departamentas sutinka su minėtomis išimtimis.

„Iki šiol jie galėdavo teikti prašymus per advokatus ir būdami užsienyje. Yra problema, kad jie neturi ryšių su Lietuva, net nežino, kur ta Lietuva, tiesiog pasamdo advokatą, kuris už juos sutvarko reikalus, ir jie tą pasą, pavyzdžiui, Brazilijoje išsiima“, – tvirtino E. Gudzinskaitė.

„Mes tam pritarsime, tikimės, kad Vyriausybė taip pat pritars“, – pridūrė ji.

Pagal Pilietybės įstatymą, atkurti Lietuvos pilietybę turi teisę ją iki 1940-ųjų birželio 15-osios turėję asmenys, jų palikuonys, taip pat asmenys, iki 1940 metų birželio 15 dienos turėję Lietuvos pilietybę ir iki 1990 metų kovo 11 dienos ištremti ar išvykę iš Lietuvos bei jų palikuonys.

Serbijos teismas nusprendė, kad Josipo Broz-Tito įpėdiniai nepaveldės jokio jo turto; ši nutartis paskelbta praėjus daugiau kaip 35 metams nuo komunistinės Jugoslavijos lyderio mirties, pranešė pirmadienį jo šeimos advokatas.

Pasak teismo, šeima paveldėjo J.Broz Tito parašytų knygų leidybos teisę, bet jai nepriklauso joks asmeninis ekstravagantiško lyderio turtas, sakė naujienų agentūrai AFP advokatas Nikola Barovičius.

„Teismas nesvyruodamas nutarė, kad visi velionio Josipo Broz-Tito daiktai yra valstybės nuosavybė“, – pažymėjo N.Barovičius.

Paveldėjimo tikėjęsi giminaičiai – Tito sūnus Miša, diktatoriaus mirusio sūnaus Zorko keturi vaikai ir mirusios jo našlės Jovankos dvi seserys – ketina teikti apeliaciją, pridūrė advokatas.

Kai J.Broz-Tito mirė 1980 metais, vadovavęs socialistinei Jugoslavijai nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, jo turtas vertinas dešimtimis milijonų dolerių.

Didžiulėje kolekcijoje buvo ir medžioklinių šautuvų, ir dailės darbų, ir juvelyrinių dirbinių, ir maršalo uniformos.

1985 metais įstatymu visas jo turtas buvo paskelbtas valstybės nuosavybe, nors vėliau šis įstatymas buvo atšauktas, kai jam paprieštaravo J.Broz-Tito našlė Jovanka, mirusi 2013 metais.

Apie 70 tūkst. J.Broz-Tito daiktų laikoma Jugoslavijos istorijos muziejuje Belgrade, taip pat Tito ir Jovankos mauzoliejaus pastate – Gėlių name.